Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Jaraminas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, TAR2, TAR5 , TAR3, TAR8 , TAR11 , TAR9 , TAR12 , TAR4 , TAR7 , TAR10, TAR6 .

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovės ATS1 (toliau – ir LKDP) 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio suvažiavimo sprendimus, kuriais LKDP pirmininku išrinktas (duomenys neskelbtini) ir išrinkta naujos sudėties LKDP valdyba.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartimi civilinė byla nutraukta teismui nustačius, kad LKDP valdyba 2026 m. vasario 5 d. sprendimu pašalino ieškovę iš partijos narių ir dėl to ieškovė nebeturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti LKDP neeilinio rinkiminio suvažiavimo sprendimus.

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartis panaikinta ir civilinė byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 15 d. nutartimi nutarė sustabdyti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta Telšių apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Telšių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026 pagal ieškovės IES1 ieškinį LKDP, juo ieškovė prašo panaikinti LKDP valdybos 2026 m. vasario 5 d. sprendimą pašalinti ieškovę iš LKDP narių, įpareigoti LKDP atkurti ieškovės narystę. Taigi ieškovė teismine tvarka ginčija narystės LKDP pabaigos teisėtumą.

Nuo civilinės bylos Nr. e2-4800-1227/2026 išnagrinėjimo rezultato iš dalies priklausys šios bylos nagrinėjimo eiga, tai yra byloje Nr. e2-4800-1227/2026 nustatytos faktinės aplinkybės turės reikšmės šioje byloje sprendžiant dėl to, ar ieškovė turi teisinį suinteresuotumą šioje byloje pareikštų reikalavimų patenkinimu.

Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ši byla negali būti nagrinėjama tol, kol bus išspręsta civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026. Dėl to byla sustabdoma, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026.

Teismo vertinimu, bylų teisminio nagrinėjimo dalykų skirtumai teikia pagrindą išvadai, kad bylų sujungimas nėra tikslingas. Aplinkybė, kad yra kilęs nesutarimas dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo ginčyti LKDP 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio rinkiminio suvažiavimo sprendimus, reiškia, kad pirmiausia turi būti išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026 ir tik tuomet nagrinėjami šioje byloje ieškovės pareikšti reikalavimai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė IES1 (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį, kuria sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nepakankamai motyvavo priimtą procesinį sprendimą, neįvertino alternatyvių proceso organizavimo priemonių, pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl civilinės bylos sustabdymo instituto taikymo.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas nevertino apeliacinės instancijos teismo pasiūlytos alternatyvos spręsti dėl bylų sujungimo galimybės, nenagrinėjo, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvus procesinis negalimumas nagrinėti bylą, ir neanalizavo, ar abiejose bylose nagrinėjami klausimai sudaro prejudicinį ryšį CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo objektyvaus negalimumo nagrinėti bylą. Teismas nurodė tik galimą būsimos bylos įtaką arba dalinę jos reikšmę. Tačiau CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato galimybės stabdyti bylą vien todėl, kad kitos bylos rezultatas gali būti naudingas arba palengvinti tam tikrų aplinkybių vertinimą. Teismas neįvardijo nė vieno konkretaus prejudicinio fakto, kurio pats negalėtų nustatyti šioje byloje.

Pažymi, kad nagrinėjamos dvi civilinės bylos nėra tapačios nei savo dalyku, nei pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje ginčijami atsakovės 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio rinkiminio suvažiavimo sprendimai dėl partijos pirmininko ir valdybos išrinkimo, o Telšių apylinkės teisme nagrinėjama byla susijusi su visiškai kitu juridiniu faktu – 2026 m. vasario 5 d. partijos valdybos sprendimo pašalinti ieškovę iš partijos narių teisėtumu. Tai yra skirtingų juridinio asmens organų priimti sprendimai, priimti skirtingu laiku, skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir sukeliantys skirtingas teisines pasekmes. Vien tai, kad abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys, nesudaro pagrindo konstatuoti prejudicinio ryšio CPK 163 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta jau po to, kai Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino ankstesnę Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, privalo įvertinti ne tik ieškovės narystės pasibaigimo faktą ir jo teisėtumo ginčijimą kitoje byloje, bet ir spręsti, ar dėl bylų faktinio ir teisinio ryšio nėra pagrindo svarstyti jų sujungimo CPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl bylų sujungimo galimybės, nors būtent tokios alternatyvos apsvarstymą buvo akcentavęs Kauno apygardos teismas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka CPK keliamų procesinio sprendimo motyvavimo reikalavimų, joje nėra pakankamai argumentuota pasirinktos procesinės priemonės būtinybė, neįvertinti Kauno apygardos teismo pateikti teisiniai išaiškinimai, o teismo diskrecija įgyvendinta nesilaikant proporcingumo bei proceso koncentracijos principų.

Ieškovė ginčija atsakovės 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio suvažiavimo sprendimus, kurie buvo priimti tuo metu, kai ji neginčijamai buvo šios politinės partijos narė. Pats faktas, kad vėliau partijos valdyba priėmė sprendimą pašalinti ieškovę iš partijos, savaime nepanaikina jos teisės siekti teisminės kontrolės dėl anksčiau priimtų partijos organų sprendimų teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino materialinio teisinio suinteresuotumo sampratą, ją sutapatindamas su formaliu narystės politinėje partijoje statusu. Toks aiškinimas neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.82 straipsnio paskirties, CPK įtvirtintos teisės į teisminę gynybą, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

Bylos sustabdymas nėra pagrįstas objektyviu proceso negalimumu, tačiau sukelia reikšmingą bylos nagrinėjimo vilkinimą. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino, ar siekiamam tikslui pasiekti galėjo būti taikomos mažiau ieškovės teises ribojančios proceso organizavimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas neįgyvendino proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, nepasirinko mažiausiai ieškovės teises ribojančios procesinės priemonės ir sudarė prielaidas nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą. Toks procesinis sprendimas neatitinka nei nacionalinės proceso teisės tikslų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą.

Teismas iš esmės susiejo ieškovės teisę į jos pareikšto ieškinio nagrinėjimą su aplinkybe, ar ji bylos nagrinėjimo metu bus pripažinta politinės partijos nare. Toks aiškinimas nepagrįstai susiaurina teisės į teisminę gynybą turinį. Negalima sutikti su prielaida, kad juridinis asmuo, priėmęs sprendimą pašalinti narį iš savo gretų, kartu įgyja galimybę eliminuoti ir jo teisę ginčyti anksčiau priimtus to juridinio asmens organų sprendimus.

Net ir tuo atveju, jeigu ateityje būtų galutinai pripažinta, jog ieškovės narystė politinėje partijoje pasibaigė teisėtai, vien ši aplinkybė savaime nepanaikintų jos teisės reikalauti iš teismo įvertinti sprendimų, kurie buvo priimti tuo metu, kai ji buvo partijos narė ir kurie, jos teigimu, pažeidė jos teises bei teisėtus interesus. Materialinis teisinis suinteresuotumas negali būti vertinamas vien formaliai, atsietai nuo ginčo esmės, ginčijamų sprendimų priėmimo momento ir jų sukeltų teisinių padarinių.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai:

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas, sustabdydamas bylą, iš esmės pakartojo tą pačią teisinę logiką, kuri jau buvo paneigta Kauno apygardos teismo nutartimi. Kauno apygardos teismas nepaneigė bendrųjų teisės taikymo taisyklių dėl CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyto subjektų rato ir locus standi (teisė kreiptis į teismą) reikšmės. Ankstesnė teismo nutartis buvo panaikinta dėl kitos priežasties – po jos priėmimo atsirado nauja teisiškai reikšminga aplinkybė: ieškovė inicijavo atskirą civilinę bylą dėl jos pašalinimo iš LKDP teisėtumo. Dėl šios aplinkybės Kauno apygardos teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo laikyti ieškovės materialinį teisinį suinteresuotumą galutinai ir negrįžtamai išnykusiu. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir ją sustabdydamas, negrįžo prie anksčiau paneigtos teisinės pozicijos.

Ieškovė klaidingai teigia, kad yra vilkinama byla, nėra laikomasi koncentracijos ir ekonomiškumo principų, nes, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ji nepatenka į CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nurodytą asmenų sąrašą, kurie turi teisę pareikšti ieškinį dėl juridinio asmens organų sprendimų negaliojimo. Visų pirma turi būti išspręstas ieškovės pašalinimo iš LKDP teisėtumo klausimas, nes tik tuomet bus galima galutinai įvertinti jos materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti LKDP 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio suvažiavimo sprendimus.

Ieškovė nepagrįstai suabsoliutina lingvistinę frazę „iš dalies priklausys“, bandydama ją pateikti kaip įrodymą, kad objektyvaus negalimumo nėra. Teismo nutartis turi būti vertinama kaip vientisas dokumentas analizuojant jo turinį, o ne atskiras frazes.

Ieškovės argumentas, kad Telšių apylinkės teisme nagrinėjamos bylos rezultatas tik „palengvintų“ šios bylos nagrinėjimą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto teisinio ryšio tarp abiejų bylų ir CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo pagrįstumo.

Nesutinka su ieškovės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neidentifikavo konkretaus kitoje byloje sprendžiamo klausimo, turinčio prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai susiejo ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo klausimą su Telšių apylinkės teisme nagrinėjamu ginču dėl jos pašalinimo iš LKDP teisėtumo. Ieškovė nepagrįstai remiasi CPK 179 straipsniu teigdama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas galėjo pats išspręsti jos pašalinimo iš LKDP teisėtumo klausimą.

Ieškovė nepagrįstai Kauno apygardos teismo nutartį interpretuoja kaip pagrindą nedelsiant tęsti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą bylą iš esmės. Kauno apygardos teismo išvada, kad šiuo metu negalima konstatuoti galutinio ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo išnykimo, nėra tapati išvadai, kad toks suinteresuotumas jau yra galutinai nustatytas. Būtent šis teisinis neapibrėžtumas ir Telšių apylinkės teisme sprendžiamo klausimo tiesioginė reikšmė ieškovės teisiniam statusui sudaro pagrindą vertinti privalomojo bylos sustabdymo sąlygų egzistavimą pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Ieškovė taip pat nepagrįstai Kauno apygardos teismo nutartį interpretuoja kaip galutinai patvirtinusią jos materialinį teisinį suinteresuotumą. Kauno apygardos teismo išvada, kad, vykstant atskiram teisminiam ginčui dėl ieškovės pašalinimo iš LKDP teisėtumo, nėra pagrindo laikyti jos materialinį teisinį suinteresuotumą galutinai išnykusiu, nėra tapati išvadai, kad toks suinteresuotumas jau yra galutinai nustatytas ir nepriklauso nuo Telšių apylinkės teisme nagrinėjamos bylos rezultato. Priešingai, būtent šio klausimo neišspręstumas pagrindžia Telšių apylinkės teisme nagrinėjamos bylos rezultato reikšmę tolesnei šios bylos eigai.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas vietoje bylos sustabdymo turėjo pasirinkti kitas, jos vertinimu, mažiau teises ribojančias proceso organizavimo priemones – atidėti bylos nagrinėjimą, sujungti civilines bylas arba teisinio suinteresuotumo klausimą spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės. Šie procesiniai institutai nėra tarpusavyje laisvai pakeičiamos alternatyvos.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas materialinio teisinio suinteresuotumo klausimą aiškino pernelyg formaliai ir siaurai ir kad toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, CK, CPK bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl materialinio teisinio suinteresuotumo nėra grindžiama vien formaliu ieškovės narystės statuso vertinimu, bet remiasi CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika.

Nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju teisė reikšti reikalavimą dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar asmuo priklauso atitinkamam juridiniam asmeniui. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą savaime nėra paneigiama, tačiau ji nėra tapati besąlyginei teisei reikšti bet kokį materialųjį teisinį reikalavimą, neatsižvelgiant į įstatyme nustatytas tokio reikalavimo pareiškimo sąlygas.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teisė reikalauti juridinio asmens organų sprendimų teisminės kontrolės turi būti vertinama visiškai nepriklausomai nuo asmens teisinio ryšio su juridiniu asmeniu. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas nustatė konkretų subjektų, galinčių pareikšti ieškinį dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, ratą. Todėl asmens statusas ir jo materialinis teisinis suinteresuotumas nėra nereikšmingos formalios aplinkybės. Priešingai, jos turi būti vertinamos sprendžiant, ar konkretus asmuo turi locus standi (teisė kreiptis į teismą) reikšti CK 2.82 straipsnio 4 dalyje numatytą reikalavimą.

Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas nėra aukštesnės galios taisyklė už CPK 163 straipsnyje nustatytą privalomojo bylos sustabdymo institutą. Jeigu nustatytos CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygos, vien siekis išnagrinėti bylą kuo greičiau negali pateisinti šios procesinės normos netaikymo.

Ieškovė nepagrįstai tapatina laikiną bylos sustabdymą su teisės į teismą paneigimu. Skundžiama nutartimi ieškovė nėra pašalinta iš proceso ir jos reikalavimai nėra galutinai eliminuoti iš teisminio nagrinėjimo. Sustabdymu siekiama sulaukti kito teisminio proceso rezultato, reikšmingo tinkamam šios bylos išsprendimui, ir išvengti situacijos, kai tarpusavyje susiję teisiniai klausimai būtų sprendžiami remiantis skirtingomis prielaidomis arba būtų priimti tarpusavyje nesuderinami procesiniai sprendimai.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas atskirojo skundo ribų.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Atskiruoju skundu apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas sustabdė bylos nagrinėjimą nustatęs privalomąjį civilinės bylos sustabdymo pagrindą. Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bylos sustabdymo instituto taikymo, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nenagrinėjo, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvus procesinis negalimumas nagrinėti bylą, ir neanalizavo, ar bylose nagrinėjami klausimai sudaro prejudicinį ryšį CPK 163 straipsnio 3 punkto prasme. Tai yra apeliantė laikosi pozicijos, jog privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindų nėra. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, su apeliantės argumentais sutikti neturi pagrindo.

Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis).

Įstatymas pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164 straipsnyje nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-381/2023, 53 punktas).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas civilinę bylą sustabdė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pagal nurodytą teisės normą, teismas privalo sustabdyti civilinę bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą, yra nurodęs, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol bus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Taigi šis privalomasis bylos sustabdymo pagrindas taikytinas tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokie svarbūs ir reikšmingi nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 53 punktas).

Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais, joje ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais atsakovės LKDP 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio rinkiminio suvažiavimo sprendimus, kuriais LKDP pirmininku išrinktas (duomenys neskelbtini) ir išrinkta naujos sudėties LKDP valdyba. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė nustatęs, kad ieškovė 2026 m. vasario 5 d. sprendimu pašalinta iš LKDP narių, dėl to nebeturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti LKDP rinkiminio suvažiavimo sprendimų.

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla nutraukta, panaikinta ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog po skundžiamos nutarties priėmimo paaiškėjo nauja aplinkybė – ieškovė IES1 inicijavo atskirą civilinę bylą dėl jos pašalinimo iš LKDP teisėtumo, o šis ieškinys Telšių apylinkės teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartimi priimtas. Ši aplinkybė atsirado jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl ji objektyviai negalėjo būti įvertinta pirmosios instancijos teismo, sprendžiant dėl bylos nutraukimo pagrindo, tai keičia pirmosios instancijos teismo vertintą situaciją (nutarties 20, 21 punktai). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės teisinis suinteresuotumas yra galutinai ir negrįžtamai išnykęs. Priešingai, šio suinteresuotumo buvimas yra susijęs su kitoje civilinėje byloje sprendžiamu ieškovės pašalinimo iš LKDP teisėtumo klausimu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sprendimų pripažinimas negaliojančiais ieškovei jokių teisinių padarinių nebegalėtų sukelti, šioje procesinėje stadijoje negali būti laikoma pakankamai pagrįsta (nutarties 23 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant pradėtai civilinei bylai dėl ieškovės pašalinimo iš LKDP teisėtumo, bylos nutraukimas CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu būtų pernelyg formalus ir galėtų nepagrįstai apriboti ieškovės teisę į teisminę gynybą (nutarties 24 punktas).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Telšių apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4800-227/2026 (teisminio proceso Nr. 2-29-3-01841-2026-0) pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei LKDP, kuriuo ieškovė prašo panaikinti LKDP valdybos 2026 m. vasario 5 d. sprendimą pašalinti ieškovę iš LKDP narių, įpareigoti atsakovę atkurti ieškovės narystę.

Šių aplinkybių kontekste buvo priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis sustabdyti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta Telšių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026 dėl LKDP valdybos sprendimo panaikinimo, narystės atkūrimo.

Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 53 punktas). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą; kt.).

Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-1075/2020, 20 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvus negalimumas nagrinėti bylą, jo nekonstatavo, neįvardijo nė vieno konkretaus prejudicinio fakto, kurio pats negalėtų nustatyti šioje byloje. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino šioje civilinėje byloje ir kitoje byloje, dėl kurios sustabdė nagrinėjamą civilinę bylą, pareikštų reikalavimų ryšį ir kitoje byloje būsimo bylos išnagrinėjimo rezultato įtaką šios civilinės bylos nagrinėjimo eigai. Teismas padarė išvadą, jog byla negali būti nagrinėjama, iki bus išspręstas šalių ginčas dėl atsakovės sprendimo pašalinti ieškovę iš LKDP narių. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog yra kilęs nesutarimas dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo ginčyti LKDP sprendimus, atsižvelgė į tai, kad kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turės įtakos sprendžiant, ar ieškovė turi teisinį suinteresuotumą šioje byloje pareikštų reikalavimų patenkinimu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutarties turtinio, ši civilinė byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nustačius, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės teisinis suinteresuotumas yra galutinai ir negrįžtamai išnykęs, o šio suinteresuotumo buvimas yra susijęs su kitoje civilinėje byloje sprendžiamu ieškovės pašalinimo iš LKDP teisėtumo klausimu, todėl bylos nutraukimas šioje proceso stadijoje būtų pernelyg formalus ir galėtų nepagrįstai apriboti ieškovės teisę į teisminę gynybą (nutarties 23, 24 punktai).

Ieškovė šioje civilinėje byloje reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančiais LKDP 2025 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio rinkiminio suvažiavimo sprendimus. Politinės organizacijos organų sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymo 12 straipsnis). Pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalies nuostatas, ieškinį dėl juridinio asmens organų sprendimų gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintas savarankiškas civilinių teisių gynybos būdas, dėl kurio taikymo teisė kreiptis į teismą suteikiama ribotam asmenų ratui. Asmenų, nepatenkančių į nurodytą sąrašą, ieškinį dėl juridinio asmens organų sprendimų negaliojimo turi būti atsisakyta priimti, o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo, civilinė byla turi būti nutraukiama kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) dėl to, kad ieškovas pagal įstatymą neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą) reikšti tokio pobūdžio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-943/2025, 42 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog tokio teisinio suinteresuotumo egzistavimas turi būti vertinamas ne tik ieškinio priėmimo stadijoje, bet ir vėlesnėse civilinio proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2025, 17 punktas). Taigi asmuo, nesaistomas su juridiniu asmeniu specifiniais ryšiais, kaip taip numato CK 2.82 straipsnio 4 dalis, praranda ir teisę reikalauti juridinio asmens organo sprendimus pripažinti negaliojančiais teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-943/2025, 44 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė, būdama LKDP narė ieškinio pareiškimo metu, kreipėsi į teismą dėl atsakovės sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškovės ieškinį priėmus ir iškėlus civilinę bylą, ieškovė atsakovės 2026 m. vasario 5 d. sprendimu pašalinta iš LKDP narių, dėl šio sprendimo panaikinimo ir ieškovės narystės atkurtimo Telšių apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4800-1227/2026 ir šioje byloje galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas. Įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė šioje civilinėje byloje galbūt pažeistų teisių gynimo siekia CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu, remdamasis anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika (nutarties 25 punktas), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ši civilinė byla negali būti nagrinėjama, iki kitoje byloje bus išspręstas klausimas dėl ieškovės pašalinimo iš politinės organizacijos narių teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvaus negalimumo nagrinėti šios civilinės bylos, iki bus išnagrinėta kita teisme nagrinėjama civilinė byla.

Kadangi klausimas dėl ieškovės pašalinimo iš LKDP narių teisėtumo yra nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, sudaro tos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, pirmosios instancijos teismas šioje byloje, įvertinus byloje pareiktų reikalavimų pagrindą ir dalyką, šio klausimo (dėl ieškovės pašalinimo iš narių teisėtumo) spręsti ir (ar) nustatyti su tuo susijusių aplinkybių negali, nes tai nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.

Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, teisės taikymo ir aiškinimo klaidos nepadarė ir nuo kasacinio teismo praktikos dėl šio instituto taikymo nenukrypo. Byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog tarp šios civilinės bylos ir Telšių apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos yra tiesioginis teisinis ryšys, kitoje byloje nustatytos aplinkybės ir bylos rezultatas turės įtakos tolesnei šios civilinės bylos eigai, sprendžiant dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo pareikštų reikalavimų patenkinimu, ir šioje byloje aplinkybių, ar ieškovė turi teisę reikšti reikalavimus pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas nustatyti negali, nes ginčas dėl ieškovės ryšio su juridiniu asmeniu pabaigos teisėtumo sudaro kitos civilinės bylos dalyką.

Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl civilinės bylos sujungimo galimybės, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pagal CPK 136 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

Pažymėtina, kad bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 74 punktas).

Šiuo atveju, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas civilinių bylų sujungimo galimybę įvertino, padarė išvadą, jog civilinių bylų sujungimas nėra tikslingas. Pastebėtina, jog Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 29 d. nutartimi perduodamas šią civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pasiūlė teismui spręsti, ar dėl bylų faktinio ir teisinio ryšio nėra pagrindo svarstyti šių civilinių bylų sujungimo CPK nustatyta tvarka (nutarties 24 punktas), ir, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas į šį siūlymą atsižvelgė ir dėl bylų sujungimo galimybių pasisakė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog civilines bylas pagal ieškovės ieškinius atsakovei sujungti netikslinga, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė apeliacinės instancijos teismo nutarties. Pastebėtina ir tai, kad pati apeliantė atskiruoju skundu pripažįsta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Telšių aplinkybės teisme nagrinėjamos civilinės bylos nėra tapačios nei savo dalyku, nei pagrindu, ieškovė ginčija skirtingų juridinio asmens organų sprendimus. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl bylų sujungimo galimybių nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl nepakankamo skundžiamos nutarties motyvavimo nėra pagrįsti. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog teismo nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020, 23 punktas). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai į juos atsakyti, pripažįstami tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, į teisiškai reikšmingus klausimus atsakė. Tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai yra itin glausti ar ieškovei nepriimtini, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo procesinį sprendimą. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, jog teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl sprendimo pašalinti ieškovę iš LKDP narių teisėtumo, šias aplinkybes ir minėtos civilinės bylos įtaką nagrinėjamai bylai įvertino ir dėl to pasisakė, nustatė objektyvias kliūtis nagrinėti bylą, iki bus išnagrinėta kita teisme nagrinėjama civilinė byla, ir tai pagrindė. Taigi teismas pasisakė dėl pagrindinių nagrinėjamam klausimui bylos faktinių bei teisinių aspektų, tai leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė procesinį sprendimą. Kaip minėta, tai, kad pirmosios instancijos teismo motyvai apeliantei nėra priimtini, savaime nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir (ar) pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais negali būti paneigtas pagrindinis proceso tikslas – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą. Šiame kontekste aktualu pastebėti, kad pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas ne tik nepažeidžia civilinio proceso tikslų ir principų bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, bet ir yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, įstatymų taikymą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. Nr. 3K-3-424/2012; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. Nr. 3K-3-440/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas mano, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.