Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. eB2-274-777/2026Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00077-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.5.1; 3.2.4.9.3.1; 3.1.3.9; 3.2.3.6.1.1.7; 3.1.7.6(S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2026 m. rugsėjo 21 d.KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė,rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą išskirtą iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo projektai“ bankroto bylos pagal nemokumo administratorės ginčijamą ieškovo Uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“ prašymą dėl hipoteka / įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo dalies 758 760,20 Eur dydžio netesybų; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalies 6 101,74 Eur dydžio netesybų patvirtinimo, atsakovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Vėjo projektai“.Teismasn u s t a t ė :Ieškovas uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas, į paskolas investuojantis investicinis fondas „NuCapital“ (toliau – Fondas) pateikė bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Vėjo projektai“ nemokumo administratorei prašymą dėl 2 754 603,05 Eur dydžio (1 800 000 Eur – I etapo, 954 603,05 Eur – II etapo) hipoteka/įkeitimu užtikrintą Fondo finansinį reikalavimą; 45 243,02 Eur dydžio (36 276,05 Eur – I etapo, 8 966,97 Eur – II etapo) Fondo finansinį reikalavimą.BUAB „Vėjo projektai“ administratorė pateikė teismui prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Minėtu prašymu (be kitų jame nurodytų aplinkybių) prašė patvirtinti Fondo hipoteka / įkeitimu užtikrintą finansinio reikalavimo dalį dėl 1 995 842,85 Eur, kurią sudaro l 800 000 Eur pagrindinis reikalavimas ir 195 842,85 Eur palūkanos ir delspinigiai, skaičiuojami iki 2024 m. gegužės 30 d. (kai įsiteisėjo 2024 m. balandžio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Vėjo projektai“ iškėlimo) pagal 2023 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį Nr. 2023-01-19/03 (1 lentelė 2 eil. Nr.). Administratorė prašė netvirtinti reikalavimo dėl likusios palūkanų ir delspinigių dalies. Nurodė šiuos nesutikimo argumentus:2.1. Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio l dalies 4 punktą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Teismų praktikoje nurodoma, jog restruktūrizavimo bylos nutraukimas ir bankroto bylos iškėlimas JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu nereiškia, jog buvo nutrauktas pats nemokumo procesas, keičiasi tik nemokumo proceso forma. Todėl JANĮ 28 straipsnio l dalies 4 punkte įtvirtintas principas dėl draudimo skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, atsakovės prievolėms taikomas nuo nemokumo bylos iškėlimo, t. y. kai įsiteisėjo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o vien nemokumo proceso formos pakeitimas nepaneigė minėto principo taikymo. Finansiniai reikalavimai, susiformavę iki nemokumo bylos iškėlimo, nemokumo byloje turi būti fiksuojami tokio dydžio ir apimties, kokia buvo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dieną ir negali būti didinami skaičiuojant delspinigius bei palūkanas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-912-407/2024, 2025 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-407/2025). Nagrinėjamu atveju restruktūrizavimo byla UAB „Vėjo projektai“ iškelta 2024 m. balandžio 5 d., Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 30 d.. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m kovo 21 d. nutartimi atsisakyta patvirtinti RUAB ,,Vėjo projektai“ restruktūrizavimo planą ir nutarta nutraukti atsakovės restruktūrizavimo bylą, taip pat konstatuota, kad RUAB „Vėjo projektai“ yra nemoki, o tai sudaro pagrindą teismui ex officio (savo iniciatyva) spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 5 d.. Nemokumo procesas nebuvo nutrauktas, pasikeitė tik jo forma. Atitinkamai pagrindo didinti reikalavimą skaičiuojant papildomas palūkanas ir netesybas nėra.2.2. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies l punkte nustatyta, kad sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų bei delspinigių priteisimo. Teismų praktikoje nurodoma, jog šešių mėnesių ieškinio senaties termino delspinigiams taikymas reiškia, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-333-467/2022). Tuo tarpu kreditorius nagrinėjamu atveju skaičiuoja delspinigius už 490 dienų. Atsižvelgdamas į tai, tuo atveju, jei teismas laikytų, jog kreditorius turi teisę skaičiuoti delspinigius iki pat bankroto iškėlimo dienos, administratorė prašo taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą.2.3. Minėtu prašymus (be kitų jame nurodytų aplinkybių) taip pat prašė patvirtinti Fondo hipoteka / įkeitimu neužtikrintą finansinio reikalavimo dalį dėl: l) iš Bendrovės kreditoriaus V. G. įsigyto finansinio reikalavimo: 20 000 Eur pagrindinė skola, 2865,23 Eur palūkanos ir delspinigiai, skaičiuojamų iki 2024 m. gegužės 30 d. Administratorė prašė netvirtinti reikalavimo dėl likusios 6 101,74 Eur palūkanų ir delspinigių dalies dėl nutarties 3.1. ir 3.2 punkte nurodytų argumentų; 2) Iš Bendrovės kreditorių UAB „Antaninis obuolys“ įsigytą 72,60 Eur finansinį reikalavimą ir M. K. įsigytą 1315 Eur finansinį reikalavimą, iš viso - 1 387,60 Eur; 3) Fondui priteistą 14 888,45 Eur sumą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Iš viso 36 276,05 Eur pirmu etapu, 2 865,23 Eur) antru etapu (3 lentelė 13 eil. Nr.).3. Fondas, susipažinęs su administratorės prašymu dėl kreditinių reikalavimų patvirtinimo, pateikė teismui 2025 m. rugsėjo 5 d. prašymą (DOK-11084), kuriame nurodė šias aplinkybes:3.1. Lietuvos apeliacinis teismas, palikęs nepakeistą 2025 m. balandžio 9 d. teismo nutartį dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, 2025 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025 aiškiai ir tiesiogiai konstatavo, jog: „42. < .... > Nutraukus restruktūrizavimo procesą kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki tol, kol įmonei bus iškelta bankroto byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-336-881 /2025).“ Tokiu būdu ir toliau palaikydamas virš dešimtmečio vieningai Lietuvos apeliacinio teismo plėtojamą išaiškinimą, kad nutraukus įmonės restruktūrizavimo procesą kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir pateikti savo patikslintus finansinius reikalavimus, paskaičiuotus būtent įmonės bankroto bylos iškėlimo dienai. Taigi, Fondas, turėdamas įsiteisėjusia 2024 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi jau patvirtintą 1 995 842,85 Eur hipoteka / įkeitimu užtikrintą finansinį reikalavimą, vadovaudamasis būtent šiame Bendrovės nemokumo procese Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartimi suformuotu išaiškinimu, priskaičiavo papildomas palūkanas ir delspinigius pagal 2023 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį Nr. 2023-01-19/03 už Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį. Būtent šį papildomą palūkanų ir delspinigių priskaičiavimą ir turi patikrinti Bendrovės bankroto administratorė, kadangi Fondo finansinis reikalavimas 1 995 842,85 Eur (1 800 000 EUR - I etapo, 195 842,85 Eur - II etapo) apimtyje jau nebegali būti ginčijamas.3.2. Administratorė šioje Byloje ginčija net keliasdešimties kreditorių finansinių reikalavimų dalis dėl jų papildomai priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių už Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį, nors jam iš Fondo prašymo neabejotinai tapo žinoma, kad būtent šiame teisminiame procese Lietuvos apeliacinis teismas jau tiesiogiai pasisakė, kad visi BUAB „Vėjo projektai“ kreditoriai turi tokią teisę. Ši Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartis turi šioje byloje prejudicinę reikšmę visų Bendrovės kreditorių atžvilgiu ir prieš ją negali būti priešpastatoma jokia kita administratorės ar kitų asmenų nurodoma teismų praktika, ypatingai senesnė nei ši nutartis (Administratorė savo prašyme nurodo dvi 2024 ir 2025 nutartis, priimtas anksčiau nei šioje Byloje priimta ir tiesiogiai taikytina 2025 m. birželio 5 d. nutartis).2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi patvirtinta Fondo hipoteka / įkeitimu užtikrinta finansinio reikalavimo dalis dėl 1 995 842,85 Eur, kurią sudaro 1 800 000 Eur pagrindinis reikalavimas ir 195 842,85 Eur palūkanos ir delspinigiai ir Fondo kaip antros eilės kreditorės reikalavimo dalis dėl 39 141,28 Eur, kurią sudaro 36 276,05 Eur I etapo reikalavimas ir 2 865,23 Eur II etapo reikalavimas. Ta pačia nutartimi administratorės ginčijama ieškovo Fondo kreditinio reikalavimo dalis (DOK-11255, priedas Nr. 2, 327 lapai, DOK-11084), t. y.: hipoteka / įkeitimu užtikrinto finansinio reikalavimo dalis, t. y. 758 760,20 Eur (954 603,05 Eur – 195 842,85 Eur) palūkanos ir delspinigiai; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalis, t. y. 6 101,74 Eur palūkanos ir delspinigiai, išskirta iš BUAB „Vėjo projektai“ bankroto bylos ir nutarta šią kreditorinio reikalavimo dalį nagrinėti atskirai. BUAB „Vėjo projektai“ administratorei nustatytas terminas pašalinti nutartyje nurodytą trūkumą, t. y. nurodyti ginčijamo finansinio reikalavimo sumą (2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties 7.10. punktas).Administratorė pateikė teismui prašymą dėl trūkumų šalinimo (DOK-12773), kuriame nurodė Fondo ginčijamo reikalavimo ribas: administratorė prašė netvirtinti Fondo hipoteka / įkeitimu užtikrinto finansinio reikalavimo dalies, t. y. 758 760,20 Eur netesybų; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalies, t. y. 6 101,74 Eur netesybų.Fondas pateikė dubliką (DOK-13526), kuriuo prašė tenkinti jo prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje visa apimtimi patvirtinti administratorės ginčijamą: 758 760,20 Eur II etapo hipoteka / įkeitimu užtikrintą finansinio reikalavimo dalį, susidarančią iš Fondo už Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį papildomai priskaičiuotų 758 760,20 Eur bendros sumos palūkanų ir netesybų; 6 101,74 Eur II etapo hipoteka / įkeitimu neužtikrintą finansinio reikalavimo dalį, susidarančią iš Fondo už Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį papildomai priskaičiuotų 6 101,74 Eur bendros sumos palūkanų ir netesybų; atmesti administratorės prašymą taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį už Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį paskaičiuotoms netesyboms visa apimtimi; netenkinus prašymo, atmesti administratorės prašomą ieškinio senatį, atnaujinti praleistą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Dubliko pagrindu papildomai nurodė šias aplinkybes:Dėl Fondo teisės papildomai priskaičiuoti palūkanas ir netesybas iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo dienosSu administratorės pozicija Fondas kategoriškai nesutinka.Administratorė vadovaujasi vos dviem Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kurios, viena vertus, akivaizdžiai prieštarauja ilgus metus nuosekliai formuojamai ir naujausiai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, kita vertus, ignoruoja esminį faktą, jog būtent BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo procese Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025 konstatavo, jog: „42. < .... > Nutraukus restruktūrizavimo procesą kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki tol, kol įmonei bus iškelta bankroto byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-336-881/2025).“ Tokiu būdu ir toliau palaikydamas virš dešimtmečio vieningai Lietuvos apeliacinio teismo plėtojamus išaiškinimus, kad nutraukus įmonės restruktūrizavimo procesą kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir pateikti savo patikslintus finansinius reikalavimus, paskaičiuotus būtent įmonės bankroto bylos iškėlimo dienai.Priešingai nei išskirtose bylose bando įteigti administratorė, Lietuvos apeliacinis teismas daugiau nei 10 metų formuoja išaiškinimus, tame tarpe ir naujausioje savo praktikoje, kad netesybų ir palūkanų skaičiavimas nutraukiamas tik iškėlus įmonės bankroto bylą, o restruktūrizavimo bylos iškėlimo atveju tik laikinai sustabdomas, dėl ko ir gali būti atnaujinamas.Administratorė gi šiuo atveju akivaizdžiai painioja dvi skirtingas teisines sąvokas: skaičiavimo „sustabdymą“ ir „nutraukimą“. Palūkanų ir netesybų skaičiavimas buvo nutrauktas tik tada, kai UAB „Vėjo projektai“ buvo iškelta bankroto byla (2025 m. birželio 5 d.). Iki tol UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo procese palūkanų ir netesybų skaičiavimas tebuvo laikinai sustabdytas. 2025 m. balandžio 1 d. įsiteisėjusia. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 nutraukus restruktūrizavimo procesą, palūkanų ir netesybų skaičiavimas atsinaujino ir buvo nutrauktas tik 2025 m. birželio 5 d., kai šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla.UAB „Vėjo projektai” laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 1 d. iki 2025 m. birželio 5 d., t. y. du mėnesius, apskritai neturėjo nemokios įmonės statuso. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025 šią situaciją dėl mokios įmonės teisinio statuso trumpalaikio atgavimo įvertino kaip teisiškai nereikšmingą, konstatavęs: ,,42. Nors apeliantė tvirtina, kad valstybės įmonėje (toliau - VĮ) Registrų centre buvo išregistruotas bendrovės restruktūrizuojamas teisinis statusas, todėl tai sukėlė bendrovei atitinkamas pasekmes, pvz., kreditoriai galėjo atsinaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimą, tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad palūkanų ir netesybų skaičiavimo nelemia VĮ Registrų centro įrašai, nes jais yra išviešinamas tik juridinio asmens teisinis statusas. Nutraukus restruktūrizavimo procesą kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki tol, kol įmonei bus iškelta bankroto byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-336-881/2025).“.Ypatingą dėmesį Fondas atkreipė į naujesnę, nei nurodo administratorė savo prašyme, ir būtent UAB „Vėjo projektai“ nemokumo procese (t. y. teisminiame procese, kuriame dalyvavo abi šio ginčo šalys - Fondas ir Bendrovė, kuriai atstovauja administratorė) priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025, kurios 42 punkte aiškiai nurodyta, kad visi UAB „Vėjo projektai“ kreditoriai „turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki tol, kol įmonei bus iškelta bankroto byla“. Šis išaiškinimas turi prejudicinę res judicata galią visose išskirtose bylose, dėl ko yra tiesiogiai taikytinas būtent UAB „Vėjo projektai“ kreditoriams, kadangi jis buvo suformuotas būtent UAB „Vėjo projektai“ nemokumo byloje (kurioje UAB „Vėjo projektai“ buvo atsakove) šios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, todėl būtent jam šiuo atveju teiktina neginčytina pirmenybė prieš kitus Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, suformuotus kituose civiliniuose procesuose.Vadovaujantis minėtu išaiškinimu, išskirtą bylas nagrinėjantis Teismas negali kvestionuoti UAB „Vėjo projektai“ kreditorių teisės priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki tol, kol įmonei buvo iškelta bankroto byla, nes tai tiesiogiai prieštarautų minėtai Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025. UAB „Vėjo projektai” bankroto bylą ir išskirtas bylas nagrinėjančiam Teismui Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-524-407/2025 pateikti išaiškinimai yra privalomi ne tik dėl to, kad jie suformuoti naujausioje aukštesnės instancijos teismo vėlesnėje (nei pateiktos Administratorės nutartys) nutartyje, bet ir dėl to, kad jie suformuoti būtent dėl UAB „Vėjo projektai“ kreditorių teisės į papildomas palūkanas ir delspinigius už šios įmonės restruktūrizavimo laikotarpį. Taigi Teismas šiuo atveju de jure negali nukrypti nuo tame pačiame teisminiame procese UAB „Vėjo projektai“ ir jos kreditorių atžvilgiu Lietuvos apeliacinio teismo suformuoto išaiškinimo, kuris jam privalomas ir tiesiogiai taikytinas.Dublike cituota Lietuvos apeliacinio teismo praktika nėra savitikslė, nes yra orientuota į nemokios įmonės kreditorių interesų apsaugą ir jų lygiateisiškumo užtikrinimą. Kreditoriaus dalyvavimas restruktūrizavimo procese ir savo finansinio reikalavimo reiškimas nėra teisiškai privalomas. Todėl jeigu reikėtų hipotetiškai pritarti administratorės dėstomai nepagrįstai pozicijai, iškėlus UAB „Vėjo projektai“ bankroto bylą, nebūtų poreikio iš naujo prašyti visų UAB „Vėjo projektai“ kreditorių reikšti savo finansinius reikalavimus, nes jie neva jau pareikšti restruktūrizavimo byloje, tačiau sutinkamai su JANĮ reikalavimais visi UAB ,,Vėjo projektai“ kreditoriai turėjo iš naujo iki 2025 m. liepos 9 d. reikšti savo finansinius reikalavimus, paskaičiuotus būtent 2025 m. birželio 5 dienai (kai iškelta UAB „Vėjo projektai“ bankroto byla).Hipotetiškai sutikus su administratorės nepagrįstais argumentais, visi kreditoriai, kurie nepareiškė savo finansinių reikalavimų UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo procese (nes tokios pareigos, kaip minėta, nėra), vėliau pareiškę savo finansinius reikalavimus tik UAB „Vėjo projektai“ bankroto procese, įgytų nesąžiningą pranašumą prieš tuos kreditorius, kurie dalyvavo restruktūrizavimo procese. Restruktūrizavimo procese nedalyvavę kreditoriai turėtų teisę skaičiuoti savo finansinį reikalavimą UAB „Vėjo projektai“ bankroto bylos iškėlimo dienai (2025 m. birželio 5 d.), kai tuo tarpu restruktūrizavimo procese dalyvavę kreditoriai jau būtų paskaičiavę savo finansinį reikalavimą restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienai (2024 m. gegužės 30 d.) ir, anot administratorės, neva negali prisiskaičiuoti papildomų palūkanų ir netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį, kuris sudaro net vienerių metų laikotarpį. Tokia situacija šiurkščiai pažeistų vieną esminių bankroto proceso principų - kreditorių lygiateisiškumą, nes, skirtingai nei dalyvę restruktūrizavimo procese kreditoriai, nedalyvavę restruktūrizavimo procese kreditoriai įgytų teisę į palūkanas ir netesybas už papildomą vienerių metų laikotarpį. Būtent dėl šios priežasties rašytiniuose paaiškinimuose cituojamoje teismų praktikoje ir akcentuojama, kad visiems kreditoriams turi būti suteikiama teisė skaičiuoti savo finansinį reikalavimą būtent bankroto bylos iškėlimo dienai, kai palūkanų ir netesybų skaičiavimas nutrūksta (o ne laikinai sustabdomas).Apibendrinus išdėstytą, kiekvienas Bendrovės kreditorius (įskaitant tą, kurio finansinis reikalavimas nagrinėjamas išskirtoje byloje), vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo virš dešimtmečio formuojama teismų praktika, kuri inter alia buvo pakartota ir pačios atsakovės UAB „Vėjo projektai“ bankroto procese, teikdamas savo finansinį reikalavimą Bendrovės atžvilgiu visiškai teisėtai ir pagrįstai priskaičiavo papildomas palūkanas ir delspinigius (II etapo finansinio reikalavimo dalį) už UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo laikotarpį ir šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su administratorės argumentais, kad tokie kreditoriai turėjo teisę skaičiuoti palūkanas ir delspinigius tik iki 2024 m. gegužės 30 d. (kai Bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla). Fondo nuomone, tiek UAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje, tiek kiekvienoje Išskirtoje byloje egzistuoja objektyvus teisinis pagrindas patvirtinti palūkanas ir delspinigius, priskaičiuotus už UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo laikotarpį, kuriuos administratorė šiuo atveju visiškai nepagrįstai ir neteisėtai ginčija.Dėl nepagrįstai prašomos taikyti ieškinio senaties netesybomsNėra jokio teisinio pagrindo išskirtoje byloje taikyti sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą Fondo pareikšto finansinio reikalavimo daliai, paskaičiuotai kaip netesybos. Administratorės prašoma netesyboms taikyti 6 mėnesių ieškinio senatis negali būti taikoma formaliai ir mechaniškai, prieš tai nenustačius ieškinio senaties pradžios ir pabaigos, neišsiaiškinus, ar nebuvo šį terminą sustabdančių ar nutraukiančių aplinkybių (CK 1.126, 1.127, 1.129, 1.130 straipsniai.)Nėra ginčo, kad Bendrovei bankroto byla iškelta 2025 m. birželio 5 d. ir visos netesybos turėjo būti paskaičiuotos vėliausiai iki šios datos.Administratorė neįvertina fakto, kad Bendrovės kreditoriai (įskaitant Fondą) 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpiu, t. y. kol tęsėsi Bendrovės restruktūrizavimo procesas, de jure negalėjo reikšti Bendrovei ieškinių dėl netesybų priteisimo dėl imperatyvių JANĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, inter alia išieškoti skolas iš juridinio asmens (2 punktas) ir skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos (4 punktas).Bendrovės restruktūrizavimo planas laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. nebuvo patvirtintas. Priešingai, Bendrovės restruktūrizavimo procesas buvo nutrauktas nepatvirtinus restruktūrizavimo plano. Atitinkamai, Bendrovės kreditoriai (įskaitant Fondą), vadovaudamiesi JANĮ 115 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad Palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios, turėjo teisę retrospektyviai pareikšti reikalavimą Bendrovei dėl netesybų ir palūkanų sumokėjimo už restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir už jos nagrinėjimo teisme laikotarpį.Teismai yra ne kartą vienareikšmiškai ir aiškiai konstatavę, jog kreditoriai turi teisę paskaičiuoti palūkanas ir netesybas už visą restruktūrizavimo laikotarpį, t. y. netaikant jokio senaties termino šiam laikotarpiui, kadangi kreditoriams šiuo laikotarpiu JANĮ pagrindu buvo visiškai apribota teisė į teisminę gynybą (palūkanų ir netesybų priteisimą teisme).Tokia teismų pozicija yra visiškai logiška ir pagrįsta, kadangi CK 1.129 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai nurodyta, jog ieškinio senaties terminas sustabdomas jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, - visą ieškinio senaties laiką, o 3 dalyje įtvirtinta, jog nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, - iki viso ieškinio senaties termino.Vadinasi, tikrindama visus finansinius reikalavimus (įskaitant Fondo finansinį reikalavimą) administratorė teturėjo patikrinti, ar pareikšti į Bendrovę finansiniai reikalavimai dėl netesybų yra paskaičiuoti už kalendorines dienas patenkančias į 2023 m. lapkričio 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpi, nes (a) paskutiniai 6 mėnesiai, per kuriuos Bendrovės kreditoriai dar objektyviai galėjo teismuose reikšti ieškinius dėl netesybų iš Bendrovės priteisimo truko nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., (b) o 2024 m. gegužės 30 d. Bendrovei jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri vėliau 2025 m. birželio 5 d. transformavosi į bankroto bylą - dėl ko nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2025 m. birželio 5 d. ieškinio senatis buvo sustabdyta ir šis laikotarpis neįskaičiuotinas į netesyboms taikomą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą.Priešingai nei prašyme nurodė administratorė, šiuo atveju visi Bendrovės kreditoriai (įskaitant Fondą) turi teisę skaičiuoti netesybas už 2023 m. lapkričio 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpį.2025 m. birželio 5 d. Bendrovei iškėlus bankroto bylą, Fondas, reikšdamas savo 2025 m. birželio 16 d. Prašymą, papildomas netesybas paskaičiavo už 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpį, kuris įeina į aukščiau aptarą Bendrovės restruktūrizavimo laikotarpį, kai ieškinio senaties termino eiga buvo apskritai sustabdyta, atitinkamai administratorės reikalavimas šiuo atveju taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį netesyboms, kurios Fondo paskaičiuotos už 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpį, atmestini kaip neteisėti ir nepagrįsti.Tuo atveju, jeigu teismas visgi nepritartų aukščiau išdėstytiems Fondo argumentams ir palaikytų administratorės poziciją dėl 6 mėnesių ieškinio senaties taikymo netesyboms, Fondas, nepaneigdamas aukščiau išdėstyto ir manydamas, kad šiuo atveju 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. laikotarpis neįskaičiuotinas į ieškinio senaties terminą, tačiau siekdamas teisingo išskirto bylos išnagrinėjimo, mano, jog aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės sudaro objektyvų pagrindą atnaujinti (tariamai) Fondo praleistą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, kadangi Fondas akivaizdžiai negalėjo numanyti ir numatyti, kad prasidėjus Bendrovės restruktūrizavimo procesui ir įsigaliojus JANĮ 28 straipsnyje numatytiems draudimams, jis privalo kas 6 mėnesius pareikšti vis naują ieškinį restruktūrizuojamai Bendrovei dėl netesybų priteisimo, kad vėliau jo finansinio reikalavimo dėl netesybų prašoma taikyti sutrumpinta 6 mėnesių ieškinio senatimi (pagal CK 1.125 straipsnio 2 dalies 6 punktą) neginčytų administratorė.2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi sustabdytas bylos nagrinėjimas iki įsiteisės priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. eB2-788-777/2025. Nutarties pagrindu nurodytos šios aplinkybės:Tiek ieškovo Fondo (nagrinėjamoje byloje), tiek ieškovės Diamond Hands Inv, uždarosios akcinės bendrovės (civilinėje byloje eB2-788-777/2025), prašymai (administratorės ginčijama jų dalis) dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo yra pareikšti BUAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje.Administratorė ginčija Fondo (nagrinėjamoje byloje) ir ieškovės Diamond Hands Inv, UAB (civilinėje byloje eB2-788-777/2025), prašymo dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo dalį, kuri yra susijusi su netesybomis („uždelstomis palūkanomis“). Administratorė prašo netvirtinti minėtų ieškovų (kreditorių) reikalavimo dėl likusios palūkanų (delspinigių) dalies tapačiais argumentais.Civilinėje byloje eB2-788-777/2025 į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, yra įtrauktas Fondas (nagrinėjamos bylos ieškovas), kuris pateikė rašytinius paaiškinimus. Jų pagrindu (be kitų nurodytų aplinkybių) nurodė, kad kiekvienas Bendrovės kreditorius (įskaitant tą, kurio finansinis reikalavimas nagrinėjamas išskirtoje byloje), vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo virš dešimtmečio formuojama teismų praktika, kuri inter alia buvo pakartota ir pačios atsakovės UAB „Vėjo projektai“ bankroto procese, teikdamas savo finansinį reikalavimą Bendrovės atžvilgiu visiškai teisėtai ir pagrįstai priskaičiavo papildomas palūkanas ir delspinigius (II etapo finansinio reikalavimo dalį) už UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo laikotarpį ir šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su administratorės argumentais, kad tokie kreditoriai turėjo teisę skaičiuoti palūkanas ir delspinigius tik iki 2024 m. gegužės 30 d. (kai Bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla). Fondo nuomone, tiek UAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje, tiek kiekvienoje išskirtoje byloje egzistuoja objektyvus teisinis pagrindas patvirtinti palūkanas ir delspinigius, priskaičiuotus už UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo laikotarpį, kuriuos administratorė šiuo atveju nepagrįstai ginčija.Teismas pažymėjo, kad iš esmės ieškovų (kreditorių), administratorės, trečiojo asmens, kuris nagrinėjamoje byloje yra ieškovas, argumentai dėl kreditinių reikalavimų dalies, susijusių su netesybomis (uždelstomis „palūkanomis“), (ne)patvirtinimo yra identiški.Trečiasis asmuo Fondas civilinėje byloje eB2-788-777/2025 2025 m. lapkričio 13 d. pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės Diamond Hands Inv, UAB prašymas dėl 265 702,44 Eur palūkanų dydžio kreditorinio reikalavimo dalies patvirtinimo BUAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje.Esant anksčiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentracijos principais (CPK 7 straipsnis), siekiant užtikrinti racionalų procesą, teismas konstatavo, kad jau šiuo metu (nenustatant termino administratorei tripliko pateikti) egzistuoja pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje eB2-788-777/2025 (Civilinio proceso kodekso 164 straipsnis), t. y. bus nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas – dėl kreditinių reikalavimų dalies, susijusių su netesybomis (uždelstomis „palūkanomis“), (ne)patvirtinimo.Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1102-467/2025 Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-788-777/2025 paliko nepakeistą. 2025 m. gruodžio 17 d. teisme gautas Fondo prašymas dėl bylos nagrinėjimo neatnaujinimo iki kol sueis kasacinio skundo padavimo terminas. 2026 m. sausio 14 d. teisme gautas Fondo prašymas neatnaujinti bylos nagrinėjimo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-XX/2026 priėmimo. 2026 m. sausio 21 d. nutartimi, patenkinus Fondo prašymą, sustabdytas bylos nagrinėjimas iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-XX/2026 priėmimo, nurodant, kad realiai objektyvi būtinybė stabdyti bylos nagrinėjimą iki kasacinio skundo išnagrinėjimo egzistuoja, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir bankroto proceso skaidrumą. Todėl šis Fondo prašymas tenkintinas (CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį paliko nepakeistą (Fondo kasacinį skundą atmetė). 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas. Byla paskirta nagrinėti 2026 m. birželio 22 d. 9:40 val. rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantiems asmenins nustatytas terminas iki paskirto rašytinio teismo posėdžio pateikti turimus papildomus prašymus, įrodymus.2026 m. birželio 22 d. Fondas pateikė rašytinius paaiškinimus / prašymus (DOK-79344). Prašė: išreikalauti iš BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ detalius duomenis su paskaičiavimais apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priskaičiuotas ir nemokumo administratorės 2025 m. rugsėjo 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymais (EPP Reg. Nr. DOK-11012, Nr. DOK-11255 ir Nr. DOK-11258) Teismo prašytas patvirtinti BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų finansinių reikalavimų į BUAB „Vėjo projektai“ sumas, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, už kokį laikotarpį BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ prašė tvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priklausančias sumokėti netesybas;įtraukti į šią bylą Lietuvos banką ir Lietuvos bankų asociaciją, kad šie asmenys pateiktų išvadą dėl šioje byloje Fondo keliamos problematikos, be kita ko atsakant į klausimus:ar Lietuvos bankas / Lietuvos bankų asociacija pritaria Fondo pozicijai šioje byloje, išdėstytai Fondo Dublike ir šiuose rašytiniuose paaiškinimuose, nurodant glaustus (ne)sutikimo motyvus, jei tokie būtų?kaip, Lietuvos banko/ Lietuvos bankų asociacijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti JANĮ teisės normų išaiškinimai paveiks visos Lietuvos kreditavimo sektorių bei valstybės ekonomiką, t. y. ar jie galėtų sąlygoti/ esmingai prisidėti prie: a) finansavimo juridiniams asmenims prieinamumo mažėjimo; b) palūkanų normų įmonėms didėjimo dėl didesnių rizikų neatgauti palūkanų ir netesybų ir pan.; c) Lietuvos investicinės aplinkos blogėjimo; d) kito neigiamo poveikio Lietuvos kreditavimo sistemai bei ekonomikos vystymuisi.sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti:ar JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis atskirai ir sistemiškai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, aiškinamiems inter alia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste, tiek, kiek pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 114 straipsnio 3 dalį teismui nutraukus juridinio asmens restruktūrizavimo bylą ir iškėlus jam bankroto bylą, kreditoriams pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 115 straipsnio 2 dalį neleidžiama atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimo nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios ir teikti finansinį reikalavimą bankrutuojančio juridinio asmens atžvilgiu su priskaičiuotomis palūkanomis ir netesybomis už nutrūkusį restruktūrizavimo laikotarpį;ar JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis neprieštarauja 2.1. punkte nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir principams, aiškinamiems inter alia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme nėra nustatytas aiškus, nuspėjamas ir proporcingas teisinis mechanizmas, užtikrinantis kreditorių turtinių teisių į palūkanas ir netesybas apsaugą tuo atveju, kai pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 114 straipsnio 3 dalį juridinio asmens restruktūrizavimo byla nutraukiama ir ta pačia teismo nutartimi šiam juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla.priteisti iš atsakovės BUAB „Vėjo projektai“ administravimo išlaidų ieškovo Fondo naudai 4 800 Eur patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už šio procesinio dokumento parengimą.Rašytinių paaiškinimų / prašymų pagrindu papildomai nurodė šias aplinkybes:Dėl teisingam bylos nagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir teismo motyvųTeismas šioje Byloje 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties 21 pastraipoje ir 2026 m. sausio 21 d. nutarties 13 pastraipoje nesant teisinio pagrindo konstatavo, kad tarp šios Bylos ir Diamond Hands Bylos neva yra prejudicinis ryšys, nurodęs, kad Diamond Hands Byloje „bus nustatytas preiudicinę reikšmę turintis faktas - dėl kreditinių reikalavimų dalies, susijusių su netesybomis (uždelstomis „palūkanomis“), (ne)patvirtinimo“. Teisės normos išaiškinimas kitoje byloje negali būti laikomas sukuriančiu prejudicinę galią kitoje byloje, nes tai nėra faktinė aplinkybė. Tai reiškia, kad Teismas šioje Byloje, vadovaudamasis neegzistuojančia prejudicija, negali tiesiog mechaniškai ir automatiškai taikyti Diamond Hands Byloje teismų padarytų teisinių išvadų, o pirmiausiai turi atlikti savarankišką ir išsamų šios Bylos medžiagos teisinį įvertinimą, bei išsamiai ir motyvuotai pasisakyti dėl būtent šioje Byloje pareikštos Fondo pozicijos, be kita ko nurodant, t. y. išsamiai teisiškai pagrindžiant, (ne)sutikimo su Fondo pozicija išsamius teisinius motyvus bei išnagrinėti visus prašymus, kurie Diamond Hands Byloje spręsti ir/ ar tenkinti dėl jų nesavalaikiškumo nebuvo. Fondo nuomone, Diamond Hands Byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas išaiškinimas Fondo atžvilgiu šioje Byloje negali būti taikomas, kadangi jis prieštarauja JANĮ 2 straipsnio 24 punktui, 28 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 114 straipsnio 3 daliai, 115 straipsnio 2 daliai, JANĮ priėmimo tikslui per se, nemokumo proceso paskirčiai bei JANĮ numatytam bankroto ir restruktūrizavimo procesų atribojimui dėl toliau nurodytų motyvų ir argumentų:Diamond Hands Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sutiko su Administratorės pozicija laikydami ją įrodyta, tačiau priimdamas 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį Diamond Hands Byloje pirmosios instancijos teismas savo pozicijai pagrįsti vadovavosi vos dviem Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kurias savo procesiniuose dokumentuose ir nurodė Administratorė, t. y.: Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-912-407/2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-465-407/2025. Iš šių vos kelių selektyviai pacituotų nutarčių Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą Diamond Hands Byloje, savo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartyje padarė atitinkamas išvadas dėl sisteminio JANĮ normų teisės aiškinimo, tačiau tiesiogiai nenurodė, kodėl yra parenkamos selektyviai šios kelios nutartys, ignoruojant priešingą, nuoseklią, gausią ir naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (juk viena iš teisės teorijoje taikomų taisyklių yra ta, kad esant teisės normų konkurencijai - taikoma naujausia teisės norma, kas sudaro loginį pagrindą analogiškai spręsti ir teismų praktikos analogiškais atvejais konkurenciją), t. y.: pirmosios instancijos teismas apskritai nepateikė jokių savarankiškų motyvų dėl to, kodėl pasirenka taikyti administratorės nurodytą senesnę praktiką, ir netaiko Fondo nurodytos, tame tarpe naujausios teismų praktikos, kuri be to yra žymiai gausesnė ir buvo nuosekliai formuojama dar 2015 m. rugpjūčio 28 d. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisines pasekmes reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC- 42-1 (toliau - ir LAT apžvalga) ir vėlesnėje teismų praktikoje tiek iki JANĮ, tiek po JANĮ įsigaliojimo, be kita ko, pačiam Lietuvos apeliaciniam teismui ne kartą akcentuojant nutartyse, kad JANĮ bei Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau - ir ĮRĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) nuostatos šiuo klausimu viena kitoms neprieštarauja ir JANĮ įsigaliojimas nelaikytinas pagrindu keisti šią praktiką. Priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas savo išaiškinimuose ne kartą pažymėjo, kad tiek pagal seną, tiek pagal naują teisinį reguliavimą nutrūkus restruktūrizavimo procesui kreditoriai turi teisę pasiskaičiuoti palūkanas ir netesybas už restruktūrizavimo laikotarpį ir savo finansinį reikalavimą skaičiuoti ir reikšti skolininko bankroto, o ne restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienai. Nors dėl teisės normų taikymo Lietuvos apeliacinis teismas aptakius motyvus pateikė, tačiau 2025 m. gruodžio 16 d. nutartyje tiesiogiai nei nurodė, kad praktika yra prieštaringa, nei kad ją šia nutartimi suvienodina ar bent siekia suvienodinti, dėl ko toks apeliacinės instancijos teismo procesinis elgesys vertintinas kritiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartyje tarsi siekė sudaryti įspūdį, esą šiuo teisės klausimu praktika yra nuosekli ir vieninga, apsiribodamas kelių senų nutarčių pacitavimu ir jau minėta išvada, jog „tai nėra vienintelės nutartys, kuriose buvo laikomasi aiškinimo, jog pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos“. Visgi Fondo įsitikinimu, šia nutartimi buvo suformuota nauja, praktiką kardinaliai keičianti taisyklė, kuri kažkodėl nebuvo įvardinta nei kaip nauja, nei kaip apibendrinanti ir keičianti iki tol virš dešimtmečio absoliučioje daugumoje kitų nagrinėtų bylų taikytą priešingą praktiką, kurios pagrindu Fondas turėjo teisėtą lūkestį, kad pagal ją ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalį jis turi teisę į palūkanas ir netesybas už atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį.Fondas atkreipė ypatingą dėmesį, jog naujausioje (naujesnėje, nei tos, kuriomis rėmėsi Administratorė, taip pat pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai Diamond Hands Byloje) aukščiau paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-233-467/2025 nagrinėtas teisės taikymo klausimas - dėl kreditoriaus teisės priskaičiuoti palūkanas, kurių skaičiavimas buvo sustabdytas įmonės restruktūrizavimo metu, po to, kai restruktūrizavimo procesas buvo nutrauktas iškėlus įmonei bankroto bylą - yra visiškai analogiškas nagrinėjamam tiek Diamond Hands Byloje, tiek ir šioje Byloje, nes šiose bylose iš esmės pasisakoma apie tą patį aspektą - įmonės teisinį ir faktinį nemokumo momentą, nuo kurio nutraukiamas palūkanų ir netesybų skaičiavimas. Gi Diamond Hands Byloje Administratorė ir ją palaikę teismai atsakovės nemokumo momentą nukėlė metais atgal - į restruktūrizavimo bylos iškėlimo dieną. 2025 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-233-467/2025 buvo nagrinėjamas analogiškas siekis nukelti faktinį nemokumo momentą praeitin, kuris Lietuvos apeliacinio teismo buvo įvardintas nepagrįstu. Taigi šiose bylose buvo nagrinėjamas tapatus teisės taikymo klausimas.Atitinkamai, pirmos ir apeliacinės instancijos teismai Diamond Hands Byloje, Fondo vertinimu, 2025 m. gruodžio 16 d. nutartyje turėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl jie remiasi vos dvejomis kitomis nutartimis, kurių dalis net ne visiškai analogiškos, ir kurios visos yra senesnės, nei tos (įskaitant naujausias), kuriomis savo atskirąjį skundą grindė Fondas, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį, kaip prieštaraujančią aibei tiek senesnių, tiek naujausių Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo atnaujinimo nutraukus skolininko restruktūrizavimo procesą ir iškėlus jo bankroto bylą.Fondas turėjo ir turi teisėtą lūkestį, kad vienodi teisės taikymo klausimai dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį - bus nagrinėjami vienodai pagal nuoseklią ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos virš dešimtmečio suformuotą kasacinio, o vėliau ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kuri kardinaliai nepasikeitė ir po JANĮ įsigaliojimo 2020 m. Fondas, reikšdamas 2025 m. birželio 16 d. prašymą tvirtinti finansinį reikalavimą Atsakovės bankroto byloje, vadovavosi virš dešimtmečio nuosekliai formuota ir naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. priėmė visiškai siurprizinę nutartį, iš kurios net ne iki galo neįmanoma suprasti, kodėl po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos priėmimo daromas toks kardinalus posūkis į priešingą aiškinimą, kai tam nėra jokių objektyvių priežasčių, nes iki tol Lietuvos apeliacinis teismas 2020-2025 m. priimtose nutartyse ne kartą konstatavo, jog JANĮ įsigaliojimas neturi įtakos dar nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos formuotiems išaiškinimams dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo atnaujinimo, nes JANĮ reguliavimas šiuo klausimu nesiskiria nuo ĮBĮ ir IRĮ reguliavimo.Toks itin formalus prisidengimas prieš 6 metus įsigaliojusiu JANĮ, Fondo nuomone, nelaikytinas pateisinamu argumentu nukrypti nuo iki tol daugelį metų formuotų išaiškinimų, prasidėjusių nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos, nepateikiant jokių kitų objektyvių paaiškinimų, kodėl daromas toks radikalus teismų praktikos pokytis, inter alia nutylint, kad yra aibė 2025 metais priimtų Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, kuriose ta praktika buvo nuosekliai tokia pat, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje ir kitose 2015 m. - 2025 m. priimtose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad Fondas, pagal iki tol formuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgą ir 2015 m. - 2025 m. priimtose nutartyse Lietuvos apeliacinio teismo praktiką) turėjo teisėtą ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalies pagrindu suformuotą lūkestį, kad jis turi teisę skaičiuoti palūkanas ir netesybas už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį.Paradoksalu, bet šiuo metu susidarė absoliučiai nihilistinė, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą šiurkščiai pažeidžianti teisinė padėtis Lietuvos teismų nagrinėjamuose juridinių asmenų nemokumo procesuose, kai galiojant tam pačiam JANĮ numatytam teisiniam reguliavimui, vieniems kreditoriams jų skolininkų bankroto procesuose analogiškoje situacijoje už restruktūrizavimo laikotarpį palūkanos ir / ar netesybos yra priteisiamos, o kitiems – ne (pateiktas pavyzdys).Vien 2025 m. - 2026 m. suformuotoje akivaizdžiai prieštaringoje ir priklausomai nuo kreditoriaus / skolininko asmens teismų kaitaliojamoje praktikoje Fondo priskaičiuotos palūkanos ir netesybos už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį, manytinai, jau vėl gali ir turi būti priteistos šioje Byloje, nes teismai kaitalioja savo poziciją kiekviename atskirame juridinio asmens bankroto procese galiojant tam pačiam JANĮ.„Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra itin pavojingas teisminis precedentas“, vertinant Lietuvos teismų praktiką tiek anksčiau galiojusio ĮRĮ 28 straipsnio, tiek ir dabar galiojančių JANĮ 28 straipsnio 4 dalies bei 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu. Tokio turinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis sudaro visas prielaidas nesąžiningiems įmonių vadovams ir akcininkams priimti sprendimus dėl restruktūrizavimo proceso inicijavimo, kuris, jį iniciavus gali trukti keletą metų iki restruktūrizavimo plano (ne)patvirtinimo ar patvirtinto plano ne(į)vykdymo, kurio metu nebus skaičiuojamas netesybos ir palūkanos, nes jų skaičiavimas bus sustabdytas, o iš vienos nemokumo proceso formos perėjus į kitą, kaip kad nurodo Lietuvos apeliacinis teismas šioje Byloje, palūkanų ir netesybų skaičiavimas automatiškai transformuosis iš skaičiavimo sustabdymo į skaičiavimo retrospektyvų nutraukimą. Taigi praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai įmonė nesąžiningai siekia išsikelti restruktūrizavimo bylą ir taip sustabdyti palūkanų ir netesybų skaičiavimą, naudodamasi būtent JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto apsauga. Būtent todėl JANĮ 115 straipsnyje, reglamentuojančiame Juridinio asmens restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasekmes, įstatymo leidėjas ir įtvirtino, jog nuo teismo nutarties, nutraukti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos ,visi restruktūrizavimo plane numatyti susitarimai dėl kreditorių pagalbos finansiniams sunkumams įveikti netenka galios, jeigu juridinis asmuo ir kreditoriai nesusitarė kitaip (1 punktas), o palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios (2 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akivaizdžiai neįvertino ir savo nutartyje nepasisakė, kad toks išaiškinimas apskritai atbaidys visus kreditorius nuo noro palaikyti savo skolininko restruktūrizavimą (t. y. restruktūrizavimo institutas iš esmės bus praktiškai sunaikintas), kadangi joks protingas ir apdairus kreditorius (o ypač hipotekos kreditorius) nenori tiesiog padovanoti 1-4 metų restruktūrizavimo laikotarpiu skaičiuotinas palūkanas ir netesybas įmonei, kuri galimai yra nepajėgi sėkmingai restruktūrizuotis ir tokiu būdu tik bando atitolinti savo bankrotą, turėdama savanaudiškų ir nesąžiningų tikslų.Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje liko neįvertinta, kad kreditoriai, netgi panorėję prisiteisti žalos atlyginimą iš tokios įmonės valdymo organų už nesavalaikį bankroto bylos iškėlimą, vilkinant jo iškėlimą restruktūrizavimo proceso imitavimu, negalėtų į realiai patirtos turtinės žalos dydį įskaičiuoti restruktūrizavimo laikotarpiu susikaupusių palūkanų ir netesybų, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą, kreditoriai retrospektyviai netenka teisės į šias palūkanas ir netesybas nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo momento, todėl ir žalos už šį laikotarpį iš tokios įmonės valdymo organų joks kreditorius prisiteisti nebegalėtų netgi tuo atveju, jeigu restruktūrizavimas buvo iškeltas pasitelkus finansinių duomenų suklastojimą, tikrosios įmonės finansinės padėties nuslėpimą nuo teismo ir pan.Galiausiai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįvertino, kad toks išaiškinimas atbaidys ir bet kokius užsienio investuotojus, kurie be kita ko vertina savo investicijų atgavimo perspektyvas tuo atveju, kai įmonė restruktūrizuojama ar bankrutuoja. Su tokia teismų praktika, kuri atspindi teisinį foną (ne)palankiam verslo vykdymui Lietuvoje, joks apdairus ir protingas investuotojas, besirenkantis ar verta investuoti Lietuvoje, nerizikuos investuoti į įmonę pinigus, už naudojimąsi kuriais nesėkmingo restruktūrizavimo proceso atveju jis nieko neatgautų ir net negalėtų reikšti jokių pretenzijų, turėdamas tiesiog susitaikyti, kad padovanojo šias lėšas jau bankrutuojančiai įmonei.Fondui, kaip ir kiekvienam protingam ir apdairiam kreditoriui, ypatingai svarbu, kad Lietuvos teismų sistema formuotų teisingus ir sąžiningus išaiškinimus nemokumo procese ir nepaneigtų jo teisės į palūkanas ir netesybas dar mokios (tik restruktūrizuojamos) įmonės atžvilgiu, ir be jokio pagrindo kardinaliai nekeistų iki tol nuoseklią ir teisingą teismų praktiką, akivaizdžiai nesuprantant ar nenorint suprasti, kad tai konkrečiam asmeniui sukelia labai apčiuopiamus ir reikšmingus finansinius nuostolius - be pagrindo nepatvirtintos finansinio reikalavimo dalies pavidalu. Tai yra tiesioginis turto netekimas dėl nuo Fondo visiškai nepriklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti, nes pasikliovė ir vadovavosi iki tol virš dešimtmečio formuojama teismų praktika ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalimi.Teismų praktika turi būti formuojama ne tik formaliai, bet ir pagal protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, atsižvelgiant ir įvertinant jos sukeliamas teisines ir finansines pasekmes realiame gyvenime. Ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi suformuotas išaiškinimas, kai visų kreditorių sąskaita mokiai, gyvybingai ir ūkinę - komercinę veiklą restruktūrizavimo laikotarpiu vykdančiai Atsakovei prieš kreditorių valią tiesiog padovanojamos jiems teisėtai priklausančios lėšos - palūkanos ir netesybos už naudojimąsi šiais kreditoriaus pinigais, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, Fondas palieka nuspręsti Teismui, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo Nutartyje dėl šių Atsakovės Bankroto byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių nepasisakė, tačiau Teismas turi įvertinti šias faktines aplinkybes šioje Byloje ir pasisakyti dėl jų, atsižvelgęs į tai, kad JANĮ 115 straipsnio 2 dalyje numatytą Fondo teisę į palūkanas ir netesybas, kaip turtą / nuosavybę, saugo Konstitucija.Fondui susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi taip ir liko neaišku, kokiu tikslu tada Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje ir po jos vieningai formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai buvo vartojamos skirtingos sąvokos dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo - ,,sustabdymas“, ,,nutraukimas“ ir „atnaujinimas“, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje dėstomų argumentų logiką, įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą palūkanų ir netesybų skaičiavimas nebe sustabdomas, o retrospektyviai nutraukiamas - tarsi kalba eina ne apie restruktūrizuojamą, o apie bankrutuojančią įmonę. Atitinkamai, kodėl nutraukus restruktūrizavimo procesą, kai įmonė praeityje įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo laikoma mokia ir gyvybinga, už šį laikotarpį negali būti skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, nei vienas teismas Diamond Hands Byloje nepasisakė, todėl Fondas prašo Gerbiamo Teismo pasisakyti šiuo klausimu šioje Byloje.Diamond Hands Byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo Nutartyje nepaaiškino ir neatsižvelgė į tai, kad tokiu išaiškinimu visiškai paneigiamas nutarties, kuria 2024 m. gegužės 30 d. iškelta Atsakovės restruktūrizavimo byla privalomumas (CPK 18 straipsnis) bei prejudicinė galia (CPK 182 straipsnis), kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad Atsakovė yra moki, gyvybinga ir todėl jai keltina ne bankroto, o restruktūrizavimo byla. Visgi ir ši aplinkybė nesutrukdė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui minėtoje byloje konstatuoti, kad bankroto bylos iškėlimo teisinės pasekmės taikomos ir restruktūrizavimo laikotarpiui, nors Atsakovė pagal 2024 m. gegužės 30 d. įsiteisėjusią. pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 5 d nutartį buvo de jure pripažinta mokia ir nemokumas, kaip bankroto bylos iškėlimo sąlyga, buvo konstatuotas tik 2025 m. birželio 5 d. įsiteisėjusia nutartimi. Eilę metų tiek pagal ĮBĮ ir ĮRĮ, tiek vėliau pagal JANĮ formuotą teismų praktiką, galutiniai kreditorių finansiniai reikalavimai buvo skaičiuojami išimtinai įmonės bankroto bylos iškėlimo dienai, nes būtent įmonės bankroto bylos iškėlimo dieną yra ne sustabdomas, o nutraukiamas palūkanų ir netesybų skaičiavimas. Tai teismų praktikoje buvo grindžiama tuo, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo diena laikoma diena, kai įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą ir visos jos skolos turi būti „įšaldytos“, kad eksponentiškai nedidėtų. Aptariamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje pateiktu išaiškinimu iš esmės vien bankroto bylos iškėlimui būdingas teisines pasekmes - palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimą retrospektyviai pritaikė restruktūrizavimo bylos iškėlimui, kas iš esmės reiškia, kad Atsakovės nemokumo momentas iš bankroto bylos iškėlimo dienos (2025 m. birželio 5 d.) retrospektyviai perkeltas į restruktūrizavimo bylos iškėlimo dieną (2024 m. gegužės 30 d.), nors, kaip minėta, restruktūrizuojama įmonė nėra ir negali būti laikoma nemokia, o priešingai - ji yra / turi būti moki ir gyvybinga ir tai konstatuota įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl jai negali būti taikomos išimtinai bankrutuojančiai įmonei taikomos teisinės pasekmės, t. y. palūkanų ir netesybų skaičiavimo galutinis nutraukimas. Jeigu tarp bankroto ir restruktūrizavimo procesų nebūtų šių esminių skirtumų, manytina, pereinant nuo ĮBĮ ir ĮRI, įstatymo leidėjas naujame JANĮ būtų expressis verbis įtvirtinęs, kad palūkanų ir netesybų skaičiavimas yra galutinai nutraukiamas tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo bylos iškėlimo atveju, arba tuo atveju, kai viena nutartimi yra nutraukiama restruktūrizavimo byla ir tuo pačiu iškeliama bankroto byla. Tačiau tokių teisės normų (kurias aptariamu atveju tiesiog sukūrė teismai Diamond Hands Byloje per imperatyvaus įstatymo ydingą ir plečiamąjį aiškinimą) įstatymo leidėjas JANĮ neįtvirtino. Tai, kad juridinis asmuo pereina iš restruktūrizavimo proceso į bankroto procesą negali reikšti, kad vieną procesą reglamentuojančios JANĮ teisės normos pradedamos retrospektyviai taikyti kitam procesui, nepaisant to, kad abu procesai reglamentuojami vienu įstatymu ir įstatymų leidėjas numato perėjimą iš vieno proceso į kitą, priimant vieną teismo nutartį (JANĮ 114 straipsnio 3 dalis). Fondo įsitikinimu, įstatymo leidėjo siekis įtvirtinti įstatyme teismo pareigą viena nutartimi išspręsti tiek restruktūrizavimo bylos nutraukimo, tiek bankroto bylos iškėlimo klausimus buvo orientuotas į proceso operatyvumą, koncentruotumą, ekonomiškumą, kreditorių interesų apsaugą, kad be kita ko nereiktų kartoti bankroto bylos inicijavimo procedūros ir pan., o ne į tai, kad prieš metus įsiteisėjusia teismo nutartimi laikyta mokia, todėl galinti restruktūrizuotis įmonė, po metų laikoma retrospektyviai nemokia ir jai retrospektyviai taikomos tik bankrutuojančiai įmonei taikytinos teisinės pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visą Nutarties motyvaciją veda prie to, kad tarp JANĮ restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindų, įtvirtintų JANĮ 114 straipsnio 1 dalyje, nėra formaliai numatyta, kad restruktūrizavimo byla yra nutraukiama iškėlus įmonei bankroto bylą, nes tai, anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, yra nemokumo proceso tąsa, tiesiog pereinant iš vienos jo „formos“ į kitą. Visgi Fondas pažymi, kad JANĮ 114 straipsnio 3 dalyje yra jau įstatymo leidėjo expressis verbis įtvirtinta, kad „Teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą ir ta pačia nutartimi iškelia bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent vienas šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų“. Tokio reguliavimo tikslas taip pat yra paaiškintas jau minėtame aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad „ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu nustatytais terminais restruktūrizavimo planas nebuvo pateiktas, planas buvo nevykdomas arba vykdomas netinkamai, nebuvo pateiktas plano įgyvendinimo aktas, ir jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka, tačiau praktikoje nutraukus restruktūrizavimo bylą paprastai bankroto klausimas nėra sprendžiamas.Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, apjungdamas ĮRĮ ir ĮBĮ į naują JANĮ, paliko juos kaip atskirus ir skirtingus procesus, turinčius skirtingas teisines pasekmes tiek įmonei, tiek jos kreditoriams: juridinio asmens bankroto byla (toliau - bankroto byla) - teismo nagrinėjama civilinė byla dėl juridinio asmens bankroto teisinių santykių (JANĮ 2 straipsnio 3 dalis); juridinio asmens restruktūrizavimo byla (toliau - restruktūrizavimo byla) - teismo nagrinėjama civilinė byla dėl juridinio asmens restruktūrizavimo teisinių santykių (JANĮ 2 straipsnio 8 dalis); juridinio asmens bankroto procesas (toliau - bankroto procesas) - visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis teismo arba ne teismo tvarka siekiama likviduoti juridinį asmenį, tenkinant kreditorių reikalavimus juridinio asmens turtu (JANĮ 2 straipsnio 4 dalis); juridinio asmens restruktūrizavimo procesas (toliau - restruktūrizavimo procesas) - visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (JANĮ 2 straipsnio 10 dalis); juridinio asmens finansiniai sunkumai (toliau - finansiniai sunkumai) - padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė (JANĮ 2 straipsnio 5 dalis). Įstatymo leidėjas taip pat JANĮ atskyrė ir šių sąvokų vartojimą, nurodydamas, kad: kai šio įstatymo nuostatos taikomos ir juridinio asmens restruktūrizavimo procesui, ir juridinio asmens bankroto procesui, vartojama sąvoka „nemokumo procesas“ (JANĮ 2 straipsnio 23 dalis); kai šio įstatymo nuostatos taikomos ir juridinio asmens restruktūrizavimo bylai, ir juridinio asmens bankroto bylai, vartojama sąvoka „nemokumo byla“ (JANĮ 2 straipsnio 24 dalis). Juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, jo valdymo organai netenka savo įgaliojimų (JANĮ 56 straipsnio 1 dalis), o jų teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina teismo Lietuvos Respublikos vardu paskirtas nemokumo administratorius (JANĮ 56 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu juridinio asmens veiklai restruktūrizavimo proceso metu vadovauja, jo turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja juridinio asmens vadovas arba kitas valdymo organo pareigas vykdantis asmuo, kai pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančius teisės aktus juridinis asmuo neprivalo turėti vadovo, vadovaudamasis atitinkamo juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančiu įstatymu (JANĮ 102 straipsnio 1 dalis), o nemokumo administratorius gali būti apskritai net nepaskirtas (JANĮ 103 straipsnio 3 dalis). Todėl būtent sistemiškai ir vieningai aiškinant JANĮ 114 straipsnio 3 dalies ir JANĮ straipsnio 2 dalies nuostatas, įvertinant ir įstatymo leidėjo valią ir tikslus, priimant JANĮ, teisinė logika diktuoja, jog ir tais atvejais, kai teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą ir ta pačia nutartimi iškelia bankroto bylą, palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios ir juos priskaičiavus - yra teikiami tvirtinti kaip finansiniai reikalavimai jau bankroto byloje (su priskaičiuotomis palūkanomis). Toks aiškinimas, manytina, tiksliausiai atitinka nemokumo proceso „formų“ prigimtį ir tikslą.Šiuo aspektu taip pat pasireiškia esminiai bankrutuojančios ir restruktūrizuojamos įmonių skirtumai - iki bankrutuojančios įmonės pripažinimo likviduojama tokia bankrutuojanti įmonė, esant tam tikroms sąlygoms, gali užsiimti gamybine, prekybine, finansine, profesine veikla, kurią vykdant siekiama gauti pajamų bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti ir atsiskaityti su kreditoriais (JANĮ 2 straipsnio 21 dalis), ir visą šį laiką kreditoriams yra draudžiama skaičiuoti palūkanas ir netesybas, tuo tarpu restruktūrizuojama įmonė gali viso restruktūrizavimo plano vykdymo metu, ar iki jo patvirtinimo, savo (vadovo) nuožiūra prisiimti ir naujas prievoles, ir nauji kreditoriai turėtų galimybę, iškėlus tokiai įmonei bankroto bylą po to, kai restruktūrizavimo byla būtų nutraukta, savo finansinius reikalavimus teikti priskaičiavę palūkanas, kurie būtų nepaveikiami restruktūrizavimo plano. Tokiam atribojimui JANĮ yra išskirta net ir atskira kreditorių grupė, t. y. juridinio asmens restruktūrizavimo plano paveikiamas kreditorius, kuris JANĮ 2 straipsnio 9 dalyje yra apibrėžiamas kaip „kreditorius, kurio civilines teises ir (ar) pareigas dėl juridiniam asmeniui suteikiamos pagalbos finansiniams sunkumams įveikti tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina juridinio asmens restruktūrizavimo planas“.Taigi, nors ir būtų galima sutikti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo logika apie vieningą nemokumo procesą, tačiau akivaizdu, kad ir pačiame JANĮ aprašyti restruktūrizavimo ir bankroto proceso tikslai ir priemonės jiems pasiekti - yra visiškai skirtingi ir, Fondo vertinimu, negali sukelti tokių pačių teisinių pasekmių. JANĮ nuostatomis, reguliuojančiomis įmonės bankrotą, yra siekiama kuo greičiau pašalinti nemokų subjektą iš rinkos kuo didesne apimtimi patenkinant jo kreditorių reikalavimus procesą administruojant ir kreditorių interesus ginant nemokumo administratoriui, tuo tarpu JANĮ nuostatomis, reguliuojančiomis įmonės restruktūrizavimą, yra siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones vykdant įprastinę ūkinę - komercinę veiklą. Nors šie abu procesai (ar, kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, proceso ,,formos“) yra reglamentuoti tame pačiame teisės akte - JANĮ - tačiau jų tikslai yra visiškai, kardinaliai priešingi, skirtingi.Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi suformuoti išaiškinimai Atsakovės kreditoriaus Diamond Hands Inv, UAB atžvilgiu, neatsižvelgus ir visiškai nepasisakius dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, t. y. realių Atsakovės kreditoriams, įskaitant Fondą, sukeliamų neigiamų finansinių pasekmių, yra teisiškai ydingi, prieštaraujantys JANĮ 115 straipsnio 2 daliai, taip pat ankstesnei teismų praktikai, kad palūkanų ir netesybų skaičiavimas nutraukiamas tik tada, kai įmonei iškeliama bankroto byla. Savo ruožtu, kol įmonė nėra bankrutuojanti, o tik restruktūrizuojama, draudimas kreditoriams, nutraukus restruktūrizavimo procesą, už šį laikotarpį skaičiuoti palūkanas ir netesybas tuo metu mokiai ir gyvybingai įmonei neatitinka nei JANĮ įtvirtinto restruktūrizavimo proceso teisinio reglamentavimo (JANĮ 115 straipsnio 2 dalis), nei iki tol virš 10-mečio formuojamos teismų praktikos, kuri iki šiol atitiko tiek ĮBĮ ir ĮRĮ, tiek ir juos pakeitusio JANĮ teisės normas, tiesiogiai įtvirtinančias kreditoriaus teisę atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimą, jeigu nutraukiama restruktūrizavimo byla.Nei JANĮ 115 straipsnio 2 dalyje, nei jokioje kitoje teisės normoje nėra numatyta jokių išimčių iš JANĮ 115 straipsnio 2 dalies, numatančios kreditorių teisę atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimą, jeigu nutraukiama restruktūrizavimo byla, netgi jeigu ta pačia nutartimi iškeliama bankroto byla. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad aptartos JANĮ nuostatos, reglamentuojančios palūkanų ir netesybų skaičiavimo sustabdymą restruktūrizavimo metu, ir jų priskaičiavimą bankroto metu, laikytinos ne dispozityviomis, o imperatyviomis teisės normomis (jus cogens), reglamentuojančiomis skirtingus nemokumo procesus. Tai inter alia reiškia, kad teismai Diamond Hands Byloje pateikė įstatymo leidėjo valiai priešingus išaiškinimus, praktiką formuojant kitaip, nei tai reglamentuota atskirose teisės normose. Be to, reikia papildomai pažymėti, kad JANĮ 114 ir 115 straipsnių nuostatos laikytinos aiškiomis, suformuluotomis expressis verbis. Tai reiškia, kad teismai negali jų aiškinti plečiamai (ar net priešingai), kaip kad šiuo atveju padarė teismai Diamond Hands Byloje, konstatavę, kad, jeigu po restruktūrizavimo bylos nutraukimo pereinama į bankroto procesą, palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimas taikytinas ir tam laikotarpiui, kai įmonė dar nebuvo bankrutuojanti. Tokios teisės normos JANĮ tiesiog nėra. Atitinkamai, teismai Diamond Hands Byloje kurdami naują teisės taikymo taisyklę, ne tik nukrypo nuo iki šiol formuotos teismų praktikos, kuri visiškai atitiko tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje, tiek JANĮ esantį restruktūrizavimo ir bankroto proceso atskyrimą, bet ir iš esmės užsiėmė įstatymų leidyba - de facto neteisėtai plėsdami JANĮ 115 straipsnio 2 dalies teisės normą naujomis ir jame nenumatytomis nuostatomis, t. y. de facto kurdami naują teisinį reglamentavimą imperatyvaus įstatymo taikymo sferoje, nors tai nėra teismų funkcija. JANĮ 114 straipsnio 3 dalies ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalies nuostatos yra visiškai aiškios ir išsamios, todėl nepalieka teismams jokios prerogatyvos savo nuožiūra konstatuoti, kad yra ne du nemokumo procesai (restruktūrizavimas ir bankrotas), o vientisas nemokumo procesas su dviem „formomis“ (restruktūrizavimu pereinančiu į bankrotą), kadangi JANĮ šie procesai yra aiškiai atriboti kaip savarankiški ir tik JANĮ numatytais atvejais galimas tų pačių JANĮ normų taikymas abiem procesams (JANĮ 2 straipsnio 23-24 punktai).Šiuo atveju JANĮ expressis verbis nenumatyta, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą ir tuo pačiu iškėlus bankroto bylą palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukiamas (kaip bankroto bylos pasekmė) retrospektyviai taikomas nuo dienos, kai įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla - taip iš esmės paneigiant esminius skirtumus tarp įmonės restruktūrizavimo ir bankroto bei įnešant sumaišties dėl įmonės nemokumo momento nustatymo. Pagal tokį aiškinimą, 2024 m. gegužės 30 d. įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuotas Atsakovės mokumas (atmetant kreditorių, įskaitant Fondo, prašymus kelti bankroto bylą), leidęs kelti Atsakovės restruktūrizavimo bylą, po metų neaišku kodėl tampa įmonės nemokumo momentu, iki kurio kreditoriai turi teisę pasiskaičiuoti savo finansinius reikalavimus ir iki kurio kreditoriai turi teisę skaičiuoti valdymo organų padarytą jiems žalą dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo arba netgi tyčinio bankroto.Tokiu būdu nutrauktas restruktūrizavimo laikotarpis nepagrįstai ir dirbtinai inkorporuojamas į bankroto laikotarpį, tiesmukai sutapatinant šiuos skirtingus procesus, ir visas JANĮ atskirai numatytas restruktūrizavimo reguliavimas tiesiog netenka savo prasmės, nes finale viskas patampa „vieningu nemokumo procesu“ su vien bankrotui būdingais bruožais. Fondo giliu įsitikinimu, nepaisant to, kad restruktūrizavimo ir bankroto bylos praktiškai nagrinėjamos tame pačiame teisminiame procese (toje pačioje civilinėje byloje) ir abi bylos nagrinėjamos pagal tą patį JANĮ, tarp šių procesų (teisinių institutų) turi būti itin aiški takoskyra ir tik vienam - bankroto procesui būdingos teisinės pasekmės negali „savaime“ (vien teismų, o ne įstatymo leidėjo, nuožiūra) migruoti į kitą institutą, jeigu tai tiesiogiai neįtvirtinta imperatyviame JANĮ (JANĮ 2 straipsnio 23-24 punktai). Sistemiškai ir vieningai aiškinant JANĮ 114 straipsnio 3 dalies ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat įvertinant ir priimant JANĮ įstatymo leidėjo išreikštą valią ir tikslus, nutraukus restruktūrizavimo procesą JANĮ 114 straipsnio 3 dalies įtvirtintu pagrindu (,,Teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą ir ta pačia nutartimi iškelia bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent vienas šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų“), kreditoriai turi teisę priskaičiuoti palūkanas ir delspinigius už restruktūrizavimo laikotarpį ir skaičiuoti jas iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo.Atitinkamai, Fondui šioje Byloje negali būti taikomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje suformuotas išaiškinimas, kuriame visiškai neatsižvelgta ir nepasisakyta dėl aukščiau nurodytų aspektų, dėl kurių Fondas prašo Gerbiamo Teismo detaliai pasisakyti šioje Byloje. Fondo vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje suformuotas išaiškinimas tiesiogiai prieštarauja JANĮ 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai Fondo teisei į palūkanas ir netesybas už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį ir Fondas turėjo šios teisės normos bei iki tol gausiai formuotos teismų praktikos suformuotą lūkestį, kad ši Fondo ir kitų kreditorių teisė Atsakovės bankroto byloje nebus paneigta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis aptariamu atveju ne išaiškino JANĮ 114 straipsnio 3 dalies ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, o de facto neteisėtai sukūrė naują teisinį reguliavimą imperatyvaus JANĮ galiojimo sferoje, kuris dar be to ir galioja retrospektyviai - kas negali būti laikoma teisėta, kadangi visuotinai žinoma, kad įstatymas, atimantis asmens teisę, kurią jis pagrįstai manė turintis pagal esamą ir expressis verbis įtvirtintą reguliavimą, negali galioti atgal.Atsižvelgiant į tai, Fondas kategoriškai nesutinka, kad šioje Byloje Teismas vadovautųsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje suformuotu išaiškinimu ir prašo Teismo taikyti šioje Byloje nagrinėjamam Fondo finansiniam reikalavimui tik pažodines ir imperatyvias JANĮ 114 straipsnio 3 dalies ir JANĮ 115 straipsnio 2 dalies teisės normas, o ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, neturinčio įstatymo leidybos funkcijos, sukurtas naujas ir kreditorių interesus šiurkščiai pažeidžiančias JANĮ nuostatas, kurių šiame įstatyme tiesiog nėra.Dėl išvadas teikiančių institucijų įtraukimoTeismo išaiškinimai dėl Fondo pozicijos ir keliamų klausimų šioje Byloje yra itin reikšmingas visam Lietuvos kreditavimo sektoriui, įskaitant bankus ir kitas kredito įstaigas, kurios skolina lėšas juridiniams asmenims ir vėliau dalyvauja jų nemokumo procesuose, kadangi praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai įmonė iš pradžių nesėkmingai bando restruktūrizuotis, o vėliau pereina į bankrotą. Jeigu Teismas nuspręstu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi šioje Byloje, visi bankai ir kitos kredito įstaigos rizikuotų netekti teisės priskaičiuoti palūkanas ir netesybas (baudas, delspinigius, kompensuojamąsias palūkanas ir t. t.) už 1-4 metų laikotarpį, jeigu jų skolininkai iš pradžių inicijuotų savo restruktūrizavimo procesą, o vėliau pereitų į bankroto procesą. Tai yra puiki terpė skolininkams piktnaudžiauti restruktūrizavimo procesu ir kelis metus nemokamai ir be jokių sankcijų naudotis kreditorių paskolintomis lėšomis, o vėliau tiesiog bankrutuoti ir neprisiimti už tai jokios atsakomybės. Gi jeigu negalima priskaičiuoti palūkanų ir netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį - vėliau nebegalima reikalauti ir įmonės vadovo atsakomybės už šių lėšų neatgavimą dėl, pavyzdžiui, pavėluoto bankroto bylos iškėlimo. Fondas, kaip profesionalaus finansų rinkos dalyvio, vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi suformuotas išaiškinimas gali ženkliai ir iš esmės įtakoti kredito įstaigų kreditavimo politiką, kreditavimo sąlygas (pirmiausia sąlygoti palūkanų didėjimą), juridinių asmenų finansavimo prieinamumą, šalies investicinę aplinką. Visa ši išvardinta įtaka būtų akivaizdžiai neigiama, reikšmingai įtakojanti visos šalies ekonomiką, kas sąlygoja ir akivaizdų viešąjį interesą šioje Byloje.Lietuvos bankas įtrauktinas į šią Bylą kaip išvadą teikianti institucija, kuri privalo pasisakyti dėl Fondo šioje Byloje keliamos problematikos, be kita ko atsakant į klausimus:ar Lietuvos bankas / Lietuvos bankų asociacija pritaria Fondo pozicijai šioje byloje, išdėstytai Fondo Dublike ir šiuose rašytiniuose paaiškinimuose, nurodant glaustus (ne)sutikimo motyvus, jei tokie būtų?kaip, Lietuvos banko nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje pateikti išaiškinimai paveiks visos Lietuvos kreditavimo sektorių bei valstybės ekonomiką, t. y. ar jie galėtų sąlygoti / esmingai prisidėti prie: a) finansavimo juridiniams asmenims prieinamumo mažėjimo; b) palūkanų normų įmonėms didėjimo dėl didesnių rizikų neatgauti palūkanų ir netesybų ir pan.; c) Lietuvos investicinės aplinkos blogėjimo; d) kito neigiamo poveikio Lietuvos kreditavimo sistemai bei ekonomikos vystymuisi?Atsižvelgiant į tai, kad juridiniai asmenys didžiąja dalimi skolinasi komerciniuose bankuose, Fondas mano, kad į Bylą kaip išvadą teikianti institucija įtrauktina ir Lietuvos bankų asociacija, kurios nariai yra pagrindiniai Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai, kasdien betarpiškai dalyvaujantys šimtuose nemokumo procesų ir taipogi galintys kvalifikuotai atsakyti (pateikti svarbias bei reikšmingas įžvalgas) į aukščiau nurodytus klausimus dėl kreditavimo sąlygų ir investicinės aplinkos galimo pasikeitimo taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje suformuotą išaiškinimą.Dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismąAtsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi, klaidingai aiškinant JANĮ, o tiksliau - šio įstatymo spragas, buvo suformuotas visiškai ydingas JANĮ nuostatų dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo išaiškinimas, kuris de facto yra naujo teisinio reglamentavimo sukūrimą ir pritaikymą retrospektyviai, Fondas mano, kad Teismas, atsižvelgęs į šiame procesiniame dokumente išdėstytus argumentus apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutarties ydingumą, turi kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies tiek atskirai, tiek jų sisteminės sąveikos atitiktį Konstitucijai.Fondas mano esant tikslinga Teismui šioje Byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismą prašant ištirti šį teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria, nutraukus juridinio asmens restruktūrizavimo bylą ir ta pačia nutartimi iškėlus bankroto bylą, kreditoriams neleidžiama atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimo nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios ir neleidžiama bankroto byloje patvirtinti atitinkamos palūkanų ir netesybų reikalavimo dalies už laikotarpį, kuriuo vyko nesėkmingas restruktūrizavimo procesas.Fondo įsitikinimu, toks teisinis reguliavimas, o tiksliau jo trūkumas, kuris iš esmės yra materialaus kreditoriaus reikalavimo teisės į palūkanas ir netesybas visiškas paneigimas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.Aptariamu atveju būtina ištirti, ar JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria įstatyme nėra nustatytas aiškus ir konstitucines kreditorių teises užtikrinantis reguliavimas, kaip turi būti apsaugoma kreditorių turtinė teisė į palūkanas ir netesybas, kai skolininko restruktūrizavimo byla tame pačiame teisminiame procese pereina į bankrotą.Fondas pažymi, kad jis nesiekia panaikinti ar pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutarties ir neprašo, kad Konstitucinis Teismas iš naujo išaiškintų ar pritaikytų JANĮ Diamond Hands Byloje. Fondas mano, kad aptariamu atveju būtina konstituciškai įvertinti JANĮ teisės normas, o tiksliau jų trūkumą, kuris gali nulemti Fondo, kaip Atsakovės kreditoriaus, teisių pažeidimą šioje Byloje, jeigu Teismas nuspręstų vadovautis esamu JANĮ teisiniu reguliavimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje pateiktu JANĮ teisės normų išaiškinimu.Šios Bylos esmė - ne vien Fondo už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį priskaičiuotų ~765 000 Eur palūkanų ir delspinigių sumos klausimas šioje Byloje. Fondas šioje Byloje kelia principinę konstitucinę problemą: ar įstatymų leidėjas gali (ne)nustatyti, o teismai gali taikyti tokį nemokumo proceso reguliavimą ar nepakankamą reguliavimą, pagal kurį kreditoriaus turima reikalavimo teisė į palūkanas ir netesybas, jau atsiradusi ir egzistuojantį pagal sutartį (civilinę teisę), skolininkės restruktūrizavimo laikotarpiu ne tik laikinai sustabdoma, bet faktiškai retrospektyviai panaikinama, jeigu skolininkės restruktūrizavimas nepavyksta ir po jo iš karto iškeliama bankroto byla.JANĮ 115 straipsnio 2 dalies pažodinis tekstas nustato priešingą taisyklę: Palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios. Atitinkamai, kreditoriai, žinodami šią teisės normą dar iki sutarties su skolininku sudarymo ir vėliau netgi prieš savo valią dalyvaudami skolininkės restruktūrizavimo procese, pagrįstai gali tikėtis, kad skaičiavimas yra sustabdytas tik laikinai, o nesėkmingo restruktūrizavimo atveju - atnaujinamas retrospektyviai nuo sustabdymo pradžios. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi pateiktas JANĮ teisės normų sisteminis aiškinimas iš esmės lemia priešingą rezultatą: jeigu įmonės restruktūrizavimas nutraukiamas ir iš karto pereina į bankrotą, šios įmonės kreditorius palūkanų ir netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį nebegali įtraukti į bankroto byloje tvirtinamą savo finansinį reikalavimą.Toks procesinis rezultatas yra konstitucinės teisės kontekste yra ydingas dėl keturių priežasčių. Pirma, reikalavimo teisė pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra turto rūšis ir nuosavybės teisės objektas. Antra, JANĮ expressis verbis nėra aiškiai nustatyta, kad kreditorius praranda šią turtinę teisę, o, priešingai, įstatymo tekstas (JANĮ 115 straipsnio 2 dalis) kuria kreditoriams priešingą lūkestį, tiesiogiai implikuodamas palūkanų ir delspinigių skaičiavimo besąlyginį atnaujinimą, jeigu yra nutraukiamas skolininko restruktūrizavimo procesas. Trečia, toks kreditoriaus turtinės teisės paneigimas neatitinka nemokumo proceso pagrindinių tikslų, o būtent kreditorių interesų apaugos ir lygiateisiškumo skolininko nemokumo atveju. Ketvirta, vien dėl procesinio / faktinio aspekto - ar restruktūrizavimo nutraukimo momentas sutampa su bankroto bylos iškėlimo momentu - nesėkmingai restruktūrizuotų juridinių asmenų kreditoriai atsiduria skirtingoje padėtyje, nors jų reikalavimų kilmė ir teisinė prigimtis yra tokia pati.Todėl Fondas mano, kad Konstitucinis Teismas turi įnešti aiškumo ir apibrėžtumo į šią JANĮ reguliavimo sritį, nes kreditoriaus turtinė teisė į palūkanas ir netesybas gali būti ribojama tik aiškiai, proporcingai, nuspėjamai ir išlaikant teisingą nemokaus skolininko, kreditorių visumos ir konkretaus kreditoriaus interesų pusiausvyrą. Esamas nemokumo proceso reguliavimas JANĮ teisės normomis ir jų pagrindu formuojama naujausia teismų praktika, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartį, tokios pusiausvyros akivaizdžiai neužtikrina.Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad teismai gali kreiptis į jį ne tik dėl tam tikros teisės normos prieštaravimo Konstitucijai, bet ir dėl tokio teisinio reguliavimo trūkumo, kuriuo suvaržoma teismo galimybė užtikrinti konstitucines teises arba kuriuo nėra nustatytas būtinas (pakankamas ir aiškus) asmens teisių apsaugos mechanizmas. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas vertina ne tik teisinį reguliavimą bet ir jo trūkumą arba nepakankamą teisinio santykio sureguliavimą, dėl kurio nebuvimo teismai negina arba netinkamai gina asmenų konstitucines teises.Aptariamu atveju neišsamus JANĮ teisinis reguliavimas dėl kreditorių teisėsi palūkanas ir netesybas už nutrūkusį restruktūrizavimo laikotarpį tiesiogiai pažeidžia Fondo, kaip Atsakovės kreditoriaus, interesus, nes JANĮ expressis verbis nereglamentuoja atvejo, ar kreditoriai turi teisę skaičiuoti palūkanas ir netesybas už nesėkmingą restruktūrizavimo procesą, kai jų skolininkui tame pačiame teisminiame procese teismas iš pradžių iškelia restruktūrizavimo bylą, o vėliau, ją nutraukęs, ta pačia nutartimi iškelia bankroto bylą.JANĮ 115 straipsnis reglamentuoja juridinio asmens restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasekmės. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios. Visgi JANĮ nėra sureglamentuota kad ši teisės norma taikoma ir tuo atveju, kai teismas priima nutartį JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu. Dėl šios priežasties teismai, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismą, imasi įstatymų leidėjo funkcijų, ir kuria naujas teisės normas - vieni aiškindami, kad JANĮ 115 straipsnio 2 dalis taikoma ir nutarčiai priimtai JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu, kiti - aiškina priešingai, tokiu būdu be kita ko paneigdami kreditorių teisę į finansinio reikalavimo dalį - palūkanas ir netesybas už restruktūrizavimo laikotarpį.Kreditoriaus reikalavimo teisė į palūkanas ir netesybas nėra vien procesinė privilegija - tai konstituciškai saugoma turtinė teisė. Vadinasi, Konstitucinis Teismas aptariamu atveju gali ir turi savo kompetencijos ribose įvertinti aukščiau minėto klausimo (ne)pakankamą sureguliavimą JANĮ teisės normų kontekste.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Diamond Hands Byloje buvo taikytos šios JANĮ normos: (1) 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nustatantis draudimą skaičiuoti palūkanas ir netesybas nuo nemokumo bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos; (2) 114 straipsnio 3 dalis, numatanti restruktūrizavimo bylos nutraukimą ir bankroto bylos iškėlimą ta pačia nutartimi, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir yra restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindas; (3) 115 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytas prievoles, atnaujinami nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios. Šios teisės normos pagal lingvistinį jų aiškinimą leidžia atskirti dvi skirtingas teisines kategorijas: pirma, laikiną palūkanų ir netesybų skaičiavimo sustabdymą restruktūrizavimo proceso metu; antra, tokio skaičiavimo atnaujinimą nuo sustabdymo pradžios, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama. Minėtų JANĮ teisės normos tekste nėra aiškios taisyklės, kad restruktūrizavimo bylą nutraukus ir kartu iškėlus bankroto bylą, kreditoriai praranda teisę į palūkanas ir netesybas už jau praėjusį restruktūrizavimo laikotarpį. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje šių JANĮ teisės normų sisteminis aiškinimas suformuotas taip, kad JANĮ 115 straipsnio 2 dalies retrospektyvaus atnaujinimo taisyklė neveikia tais atvejais, kai po nesėkmingo juridinio asmens restruktūrizavimo iškeliama bankroto byla. Tokiu būdu laikinai sustabdytas palūkanų ir netesybų skaičiavimas (taigi turtinės teisės didėjimas) tampa nebe laikinu procesiniu instrumentu situacijai sureguliuoti, kol vyksta restruktūrizavimas, o galutiniu turtinės teisės retrospektyviu netekimu ir šios teisės absoliučiu paneigimu.Dėl pažeistų konstitucinių teisiųFondo vertinimu, tokiu būdu pažeidžiamos žemiau nurodomos Konstitucijos saugomos Fondo teisės ir visuotinai pripažįstamos Konstitucinės vertybės.Reikalavimo teisė kaip nuosavybės teisės objektas. Palūkanos ir netesybos kreditoriaus reikalavime atlieka ne vien baudžiamąją, bet ir kompensacinę bei ekonominės rizikos paskirstymo funkciją. Kreditorius, suteikdamas finansavimą, nustato kainą už pinigų naudojimą, riziką ir prievolės nevykdymą. Kai tokia reikalavimo dalis yra paneigiama ar eliminuojama ne dėl paties kreditoriaus veiksmų, sutartinės teisės atsisakymo ar teismo individualizuoto situacijos teisinio įvertinimo, bet dėl teisės normų sisteminio aiškinimo teismuose, yra ribojama Konstitucijos 23 straipsnyje saugoma teisė į nuosavybė.Teisinė valstybė, teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai. Šioje Byloje Fondo teisėtas lūkestis kyla ne ti(e)k iš subjektyvaus Fondo, kaip Atsakovės kreditoriaus, lūkesčio, o iš paties JANĮ 115 straipsnio 2 dalies teksto. Įstatymas tiesiogiai nurodo, kad palūkanų ir netesybų skaičiavimas atnaujinamas nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios, jeigu nutraukiama skolininko restruktūrizavimo byla. Vadinasi, kreditorius (aptariamu atveju - Fondas), dalyvaudamas Atsakovės restruktūrizavimo procese, turi teisėtą pagrindą ir iš jo kylantį teisėtą lūkestį tikėtis ir manyti, kad palūkanų ir netesybų skaičiavimo sustabdymas yra laikinas ir kad Atsakovės restruktūrizavimo nesėkmės atveju jo reikalavimo teisė į palūkanų ir netesybų sumą už restruktūrizavimo laikotarpį nebus paneigta. Fondo giliu įsitikinimu, jeigu įstatymų leidėjas siektų nustatyti priešingą taisyklę, t. y. kad restruktūrizavimo nesėkmės ir bankroto iškėlimo atveju kreditoriai netenka palūkanų bei netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį, toks ribojimas būtų iš karto aiškiai įtvirtintas pačiame JANĮ ir be to papildytas adekvačiomis kreditorių interesų apsaugos priemonėmis, kadangi tokiu atveju eina kalba apie palūkanų ir netesybų už 1-4 metų laikotarpį netekimą, nes būtent tiek gali trukti nesėkmingas skolininko restruktūrizavimas. Visgi šiuo metu galiojančiame nemokumo proceso teisiniame reguliavime tokio vienareikšmio, nuspėjamo ir kreditorių teises saugančio mechanizmo nėra, kadangi JANĮ nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad JANĮ 115 straipsnio 2 dalis taikoma ir tuo atveju, kai teismas priima nutartį JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tai savo ruožtu sąlygoja neteisingą šių teisės normų interpretavimą teismų nagrinėjamose bylose, kuriuose ilgą laiką teisės normos aiškinamos pažodžiui, o vėliau nusprendžiama teismų praktiką kardinaliai pakeisti, konstatuojant, kad JANĮ 115 straipsnio 2 dalis netaikoma tuo atveju, kai teismas priima nutartį JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu, nors tokios taisyklės pats JANĮ nenumato. Kitaip tariant, teismai dėl nepakankamai aiškaus teisinio reguliavimo imasi kurti naujas imperatyvias teisės normas (nors tai ne jų funkcija), kurios retrospektyviai atima iš kreditorių iki tol tiesiogiai ir be jokių išlygų numatytą teisę skaičiuoti palūkanas ir netesybas už nutrūkusį skolininko restruktūrizavimo laikotarpį.Proporcingumas ir teisinga interesų pusiausvyra nemokumo procese. Fondo nuomone, JANĮ įtvirtintas tikslas neleisti nemokaus juridinio asmens skoloms nevaldomai augti ir užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą gali būti pasiekiamas mažiau ribojančiomis priemonėmis: palūkanų ir netesybų mokėjimo sustabdymu, jų išieškojimo draudimu, reikalavimo patvirtinimu atskiroje eilėje, netesybų mažinimu pagal civilinės teisės principus. Visgi automatinis reikalavimo teisės panaikinimas vien dėl to, kad skolininkas nesusitvarkė su laikinais finansiniais sunkumais negali būti laikomas būtina ir proporcinga priemonė, kuri neva saugo kreditoriaus interesus. Priešingai, būtent tokiu atveju restruktūrizuojamas skolininkas nemokamai naudojasi kreditoriaus lėšomis ir po nesėkmingo restruktūrizavimo niekaip už tai neatsako, dėl ko toks JANĮ reguliavimas, o tiksliau jau trūkumas ir vėlesnis neteisingas aiškinimas teismuose, tampa palankus išimtinai nemokiam juridiniam asmeniui jo kreditorių sąskaita, nors JANĮ tikslai apima be kita ko ir kreditorių interesų apsaugą, kurie šiuo atveju prieš jų valią verčiami savo nuosavybe (turtu/ lėšomis) finansuoti skolininko restruktūrizavimą ir nieko neatgauti jeigu jis nenusiseka.Asmenų lygiateisiškumas. Esamas JANĮ teisinis reguliavimas, o tiksliau neišsamus reguliavimas, lemia nepateisinamą kreditorių diferencijavimą skolininko restruktūrizavimo nutraukimo etape. Kreditoriai, kurių skolininko restruktūrizavimo byla nutraukiama ne JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu (pereinant į bankrotą), gali tiesiog vadovautis pažodiniu JANĮ 115 straipsnio 2 dalies tekstu ir retrospektyviai atnaujinti savo skolininkui palūkanų bei netesybų skaičiavimą nuo sustabdymo pradžios. Tačiau kreditoriai, kurių skolininko restruktūrizavimo byla nutraukiama ir dėl jo nemokumo iš karto pereinama į bankrotą, šios JANĮ 115 straipsnio 2 dalyje be jokių išlygų numatytos teisės kažkodėl netenka, nors tokios teisės netekimas JANĮ net nenumatytas. Akcentavo, jog šis kreditorių teisinės padėties skirtumas kyla ne iš šių kreditorių elgesio, ne iš jų reikalavimų prigimties ir ne iš jų prisidėjimo prie skolininko restruktūrizavimo nesėkmės, o iš proceso baigties, kurios kreditorius iš esmės negali nei kontroliuoti, nei kaip nors įtakoti. Maža to, neretai įmonių vadovai, siekdami atitolinti bankrotą, piktnaudžiauja restruktūrizavimo institutu ir jeigu vėliau ši įmonė pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį iš karto pereina į bankrotą, kreditoriai netenka teisės į palūkanas ir netesybas ir net negali pareikšti buvusiems valdymo organams reikalavimų dėl žalos atlyginimo už nesavalaikį bankroto bylos iškėlimą, nes įmonė retrospektyviai tampa nemokia nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo momento ir jų finansiniai reikalavimai skaičiuojami retrospektyviai datai, nors skolininkas net kelis metus dar vykdė ūkinę - komercinę veiklą ir naudojosi kreditoriaus pinigais savo veikloje. Taigi aptariamu atveju kreditoriai, kurių skolininkui iš karto iškeliama bankroto byla, ir kreditoriai, kurių skolininkui pirmiau taikomas restruktūrizavimas, bet jis nepavyksta ir jam iš karto keliama bankroto byla, dėl nesuprantamos priežasties traktuojami skirtingai. Antruoju atveju kreditorių finansiniai reikalavimai palūkanų ir netesybų apimtyje de facto retrospektyviai sumažinami už laikotarpį, kai kreditoriai laukė restruktūrizavimo proceso baigties, nors jie patys net nebuvo tie subjektai, kurie gavo realią naudą iš nesėkmingo restruktūrizavimo.Teisė į teisminę gynybą ir teismo vaidmuo vykdant teisingumą. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas bankroto byloje, kaip pažymėta ir kasacinio teismo praktikoje, savo esme prilygsta materialaus civilinio reikalavimo dėl skolos priteisimo iš skolininko nagrinėjimui, tik vyksta specialiame nemokumo procese. Todėl JANĮ teisinis reguliavimas negali tiesiog automatiškai paneigti kreditorių teisę į palūkanas ir netesybas už restruktūrizavimo laikotarpį vien dėl to, kad skolininkas perėjo iš restruktūrizavimo į bankrotą tame pačiame teisminiame procese. Gi kiekvienas kreditoriaus reikalavimas patvirtinti (priteisti) palūkanas ir/ ar netesybas turi būti nagrinėjamas kaip civilinė byla pagal ginčo teisenos taisykles, teismui inter alia vertinant visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Fondo nuomone, netgi pagal bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus kreditoriai neprivalo nemokamai savo lėšomis finansuoti nemokaus skolininko restruktūrizavimo, kuriam nepavykus sėkmingai restruktūrizuotis, yra tiesiog padovanojamos kreditoriams už naudojimąsi jų pinigais priklausančios palūkanos ir netesybos. Civilinė teisė apskritai nenumato tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį mokus skolininkas, nesant kreditoriaus kaltės, apskritai atleidžiamas nuo pareigos mokėti palūkanas ir netesybas už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, nes tai, akivaizdžiai pažeistų kreditorių teisę į nuosavybę (jiems priklausančias lėšas). Restruktūrizuojamas skolininkas nėra nemokus (bankrutuojantis), todėl jis privalo anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais už naudojimąsi šių kreditorių lėšomis. Tokia skolininko teisė nutrūksta tik vieninteliu atveju, kai skolininkas bankrutuoja. Priešingas aiškinimas reikštų, kad teismai savo išaiškinimais sukuria nesąžiningą pranašumą skolininkui, kuris nėra bankrutuojantis, tačiau gauna turtinę naudą savo kreditorių sąskaita ir pastarieji neturi jokio JANĮ įtvirtinti teisinio mechanizmo į netekto turto (turtinės teisės) kompensaciją.Prieštaravimo Konstitucijai pagrindaiGinčijamas JANĮ reguliavimas paneigia reikalavimo teisės kaip nuosavybės objekto apsaugą. Kreditoriaus teisė į palūkanas ir netesybas kyla iš sutarties ir/ ar įstatymo. Ji gali būti ginčijama, mažinama ar ribojama įstatymo pagrindu, tačiau negali būti visiškai paneigiama be aiškaus įstatyminio pagrindo ir proporcingo konstitucinio pateisinimo. JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas savo tekstu nustato draudimą „skaičiuoti“ palūkanas ir netesybas nemokumo proceso pradžioje, bet šis draudimas pagal JANĮ 115 straipsnio 2 dalį restruktūrizavimo nutraukimo atveju yra atšaukiamas retrospektyviai be jokių išlygų. Taigi, Fondo vertinimu, JANĮ teisės normų pažodinis ir sisteminis aiškinimas rodo, kad skaičiavimas yra sustabdomas, o ne galutinai panaikinamas. Visgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje pateiktas minėtų JANĮ teisės normų sisteminis aiškinimas šį skaičiavimo sustabdymą paverčia galutiniu reikalavimo teisės paneigimu bankroto byloje. Toks rezultatas reiškia, kad kreditorius negali gauti net teisminio savo reikalavimo dalies patikrinimo ir patvirtinimo. Jis negali konkuruoti su kitais kreditoriais dėl šios reikalavimo dalies tenkinimo, nes pati reikalavimo dalis laikoma a priori neatsirandančia arba netvirtintina, nes skolininkas iš restruktūrizavimo proceso iš karto perėjo į bankroto procesą. Teisės į nuosavybę apsaugos požiūriu esminis skirtumas tarp laikino naudojimosi teise apribojimo ir pačios teisės panaikinimo be proporcingo ir sąžiningo kompensavimo mechanizmo yra esminis. Laikinas palūkanų ir netesybų skaičiavimo bei išieškojimo sustabdymas galėtų būti pateisinamas restruktūrizavimo tikslu. Tačiau aptariamas JANĮ reguliavimas, o tiksliau - neišsamus reguliavimas, įnešantis sumaištį į iki tol nusistovėjusią teismų praktiką, reiškia ne laikiną ribojimą, o negrįžtamą turtinės teisės netekimą, kuris niekaip nekompensuojamas, o kreditorius net neturi galimybės ginti šio reikalavimo pagrįstumo individualiai savo byloje, nes tokie argumentai teismų tiesiog nebus vertinami apsiribojant motyvu, kad teismas neturi pareigos pasisakyti dėl teisės, kurios nebėra. Todėl JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis nurodyta apimtimi prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.Teisinis reguliavimas nėra aiškus ir nuspėjamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje Diamond Hands Byloje pateiktas esamo JANĮ teisinio reguliavimo plečiamasis aiškinimas sukėlė Atsakovės kreditoriui teisines pasekmes, kurios net nėra tiesiogiai įtvirtintos šiame įstatyme ir kreditorius negalėjo jų numatyti, nes iki tol formuota teismų praktika buvo priešinga. Gi JANĮ 115 straipsnio 2 dalies tekstas ne tik nenumato teisės į palūkanas ir netesybas netekimo, jei teismas priima nutartį pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį, bet tiesiogiai nurodo priešingą ir besąlyginę taisyklę - palūkanų ir netesybų skaičiavimas atnaujinamas nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios, nekonkretizuojant šios taisyklės (ne)taikymo atvejų - kas suponuoja išvadą, kad ši taisyklė taikoma visiems atvejams, nebent tiesiogiai JANĮ įtvirtinta kitaip. Visgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi suformuotas minėtų JANĮ teisės normų aiškinimas, kad bankroto bylos iškėlimas pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį paneigia 115 straipsnio 2 dalies taikymą ir draudžia kreditoriams retrospektyvų palūkanų ir netesybų skaičiavimą už nutrūkusį skolininko restruktūrizavimo laikotarpį. Konstitucinio Teismo doktrina, apžvelgdama teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus, reikalauja, kad asmenys galėtų nuspėjamai numatyti, kokias teisines pasekmes sukels jų veiksmai ir valstybės institucijų sprendimai pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Nemokumo procese tai ypač svarbu, nes kreditorių sprendimai - ar pritarti restruktūrizavimui, ar teikti finansavimą, ar išlaikyti finansinį reikalavimą, ar sudaryti susitarimus dėl finansinės pagalbos - tiesiogiai priklauso nuo to, kaip bus saugomos jų reikalavimo teisės nesėkmingo restruktūrizavimo atveju. Jeigu kreditorius, remdamasis JANĮ 115 straipsnio 2 dalies pažodiniu tekstu, pagrįstai mano, kad restruktūrizavimo nesėkmės atveju palūkanų ir netesybų skaičiavimas bus atnaujintas nuo sustabdymo pradžios, o vėliau teismų praktika kardinaliai pasikeičia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi staiga nustatoma priešinga taisyklė, akivaizdžiai pažeidžiamas kreditoriaus teisėtas lūkestis ir pasitikėjimas teisiniu reguliavimu. Toks pažeidimas ypač ryškus, kai teisė paneigiama retrospektyviai ir už laikotarpį, kurio metu kreditorius dėl JANĮ 28 straipsnio draudimų apskritai net negalėjo skaičiuoti, išieškoti ir kitaip įgyvendinti savo teisių skolininko atžvilgiu, t. y. buvo skolininko restruktūrizavimo proceso „įkaitu", kuris visomis JANĮ numatytomis priemonėmis siekė restruktūrizavimo proceso nutraukimo ir greitesnio bankroto bylos iškėlimo. Todėl ginčijamas JANĮ reguliavimas, kiek jis neįtvirtina aiškios, nuspėjamos ir kreditoriaus teises apsaugančios taisyklės dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo, kai teismas viena nutartimi nutraukia restruktūrizavimo procesą ir iškelia skolininko bankroto bylą, prieštarauja konstituciniams teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams.Ribojimas yra neproporcingas. Kreditorių skaičiuojamų palūkanų ir netesybų patvirtinimas bankroto byloje savaime nereiškia neatidėliotino mokėjimo ar visiško šių sumų padengimo ir riboto skolininko turto. Bankroto procesas turi reikalavimų tenkinimo eiles, tenkinimo proporcijas, ginčo dėl reikalavimo teisės nagrinėjimo ir netesybų mažinimo mechanizmus. Todėl tikslas apsaugoti skolininką su visais jo kreditoriais gali būti pasiektas kreditoriaus reikalavimą pripažįstant, bet jo tenkinimą subordinuojant, proporcingai ribojant ir / ar individualiai vertinant, o ne tiesiog ši reikalavimą retrospektyviai paneigiant. Pačios reikalavimo teisės, kuri iki tol buvo teisėta, galiojanti ir vykdytina, retrospektyvus nepripažinimas netgi nesant paties kreditoriaus kaltės, yra griežčiausia ir iš esmės – ulitima ratio priemonė nemokumo procese, kuri negali būti taikoma neapdairiai ir mechaniškai, nes ji liečia konstitucinę kreditorių teisę į nuosavybę. Nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo ir bankroto atveju automatinis kreditorių priskaičiuotų palūkanų ir netesybų retrospektyvus nepripažinimas už restruktūrizavimo laikotarpį be jokio kompensacinio mechanizmo yra ypatingai neproporcingas kreditorių teisės į nuosavybę (turtinę teisę) apribojimas. Tokiu atveju kreditorius nėra savanoriškai atsisakęs palūkanų ar netesybų, t. y. nėra suteikęs finansinės pagalbos restruktūrizavimo procese, jis tik buvo priverstas laukti įstatymo nustatyto restruktūrizavimo proceso baigties, kuri nuo jo niekaip nepriklausė. Todėl, Fondo vertinimu, Konstitucijos saugomų pamatinių vertybių kontekste negalima pateisinti situacijos, kai kreditorius už privalomą ir nuo jo valios nepriklausantį laukimą tiesiog automatiškai ir be jokios kompensacijos retrospektyviai netenka turtinės reikalavimo teisės į iki tol mokų skolininką, kuris retrospektyviai tampa bankrutuojantis, nors oficialiai jo bankroto byla iškeliama vėliau. Dėl to ginčijamas JANĮ reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį ir konstitucinį proporcingumo principą.Pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumas. Esamas JANĮ teisinis reguliavimas lemia, kad skirtingos kreditorių grupės traktuojamos nevienodai be objektyvaus ir konstituciškai pagrįsto teisinio pagrindo. Kreditorius, kurio skolininko restruktūrizavimo byla nutraukiama be perėjimo į bankroto procesą, t. y. ne pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį, pagal JANĮ 115 straipsnio 2 dalies pažodinį tekstą gali be jokių kliūčių atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimą nuo sustabdymo pradžios. Kreditorius, kurio skolininko restruktūrizavimas nesėkmingas ir po jo iš karto iškeliama bankroto byla pagal JANĮ jokios kompensacijos už tai, kad iki tol mokus skolininkas naudojosi jo nuosavybe (pinigais). Toks skirtumas nėra pagrįstas kreditoriaus elgesiu, jo pareikšto finansinio reikalavimo pobūdžiu ar prievolės atsiradimo laiku ir pagrindu. Jį lemia išimtinai viena, nuo kreditoriaus nepriklausanti aplinkybė - procesinė skolininko nemokumo bylos eiga ir baigtis. Tai reiškia, kad identiškos reikalavimo teisės į nemokų skolininką gali būti vertinamos skirtingai vien dėl to, kokią procesinę pabaigą įgauna skolininko restruktūrizavimo byla. Tokia nesąžininga ir nepagrįstą kreditorių diferenciacija vien pagal skolininko restruktūrizavimo proceso baigtį nėra suderinama su Konstitucijos 29 straipsniu. Be to, ginčijamas JANĮ reguliavimas iš esmės nulemia absoliučiai paradoksalų rezultatą: kreditorius atsiduria blogesnėje padėtyje vien todėl, kad ne jam, o jo skolininkui buvo suteikta restruktūrizavimo galimybė. Jeigu skolininkui iš karto būtų iškelta bankroto byla, kurios neretai kreditoriai ir prašo tesimo (kaip kad Fondas Atsakovės Bankroto byloje), nebūtų atsiradęs tas restruktūrizavimo laikotarpis, už kurį kreditorius praranda teisę skaičiuoti palūkanas ir netesybas. Taigi tokia paradoksali teisinė situacija, kurioje atsiduria kreditoriai vien dėl skirtingos skolininko restruktūrizavimo proceso baigties, nėra nei teisinga, nei pagrįsta konstituciniu lygiateisiškumu. Maža to, teismams nepaliekama reali galimybė įvykdyti teisingumą konkretaus kreditoriaus finansinio reikalavimo skaičiuoti palūkanas ir netesybas už nesėkmingą restruktūrizavimo laikotarpį atžvilgiu. Kreditoriaus reikalavimo teisės tvirtinimo procedūroje teismas turėtų turėti galimybę įvertinti, ar palūkanų ir netesybų reikalavimas kyla iš galiojančios sutarties; ar jo dydis pagrįstas; ar netesybos nėra aiškiai per didelės; ar nėra piktnaudžiavimo; kuria eile toks reikalavimas turėtų būti tenkinamas bankroto byloje. Visgi aptariamu atveju teisinis reguliavimas susiveda į absoliutų ir retrospektyvų tokios reikalavimo dalies paneigimą vien dėl to, kad ta pačia teismo nutartimi nutraukiamas skolininko restruktūrizavimas ir iškeliama bankroto byla, ir bet kokį teismo individualų reikalavimo į palūkanas ir netesybas vertinimą padaro a priori neįmanomu, nes teismas de jure nebevertina „nebeegzistuojančios“ teisės. Toks teismo vaidmens susiaurinimas, Fondo vertinimu, pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisingumo principą.Kita vertus, Fondas atkreipė ypatingą dėmesį, kad vien šiame atsakovės bankroto procese Atsakovės vardu veikianti Administratorė ir teismai, galiojant tam pačiam JANĮ, vienų Atsakovės kreditorių atžvilgiu laikėsi pozicijos, kad jie turi teisę į palūkanas ir netesybas už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį, o kitų - ne, kadangi:Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-118-567/2026 konstatavo, kad Atsakovės kreditorė UAB „Klaipėdos paslaugos“ turi teisę į netesybas, kurios buvo skaičiuojamos už laikotarpį, patenkantį į Atsakovės nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d.Administratorė prašė Teismo Atsakovės bankroto byloje patvirtinti ir įsiteisėjusia 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Bankroto byloje Teismas patvirtino visų Atsakovės darbuotojų finansinius reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos (toliau - ir DGK) sprendimus, kuriais darbuotojams iš Atsakovės buvo priteisiamos netesybos už laikotarpį, patenkantį į Atsakovės nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d., už kurį tas pats Teismas Diamond Hands Byloje, kaip minėta, atsisakė tvirtinti Diamond Hands lnv, UAB finansinį reikalavimą į kompensacines palūkanas (netesybas).Tai akivaizdžiai iliustruoja Fondo šioje Byloje įrodinėjamą kreditorių lygiateisiškumo pažeidimą, nes galiojant tam pačiam JANĮ reglamentavimui, vieni Atsakovės kreditoriai atsidūrė geresnėje padėtyje nei kiti. Fondas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl Teismo patvirtintų darbuotojų finansinių reikalavimų Atsakovės Bankroto byloje, šiuo prašo Teismo išreikalauti iš Administratorės detalius duomenis su paskaičiavimais apie Atsakovės darbuotojams priskaičiuotas ir Administratorės Prašymu (EPP Reg. Nr. DOK-11012, Nr. DOK-11255 ir Nr. DOK-11258) Teismo prašytas patvirtinti Atsakovės darbuotojų finansinių reikalavimų sumas, iš kurių būtų galima nustatyti, už kokį laikotarpį Administratorė prašė tvirtinti ir Teismas patvirtino darbuotojams priklausančias netesybas.Poveikis ūkinės veiklos laisvei ir finansų rinkos pasitikėjimui. Fondas veikia kaip kolektyvinio investavimo subjektas, investuojantis neprofesionalių investuotojų lėšas. Fondo investicijų esmė - finansavimo suteikimas, prisiimant kredito riziką ir gaunant ekonominę grąžą palūkanų forma. JANĮ įtvirtintas nemokumo instituto teisinis reguliavimas, kuris neaiškiai ir retrospektyviai panaikina palūkanų bei netesybų reikalavimo dalį jei skolininkas po nesėkmingo restruktūrizavimo iš karto bankrutuoja, tiesiogiai veikia Fondo teikiamo finansavimo kainą, prisiimamos skolinimo rizikos vertinimą ir investuotojų pasitikėjimą Lietuvos teisine sistema. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis saugo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, o 46 straipsnio 3 dalis įpareigoja valstybę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Bendra tautos gerovė nemokumo instituto teisiniame reguliavime negali būti suprantama vien kaip absoliuti nemokaus skolininko interesų apsauga nuo kreditorių. Ji apima ir patikimą kreditavimo bei investavimo aplinką, kurioje kreditorių reikalavimo teisės nėra paneigiamos be aiškaus ir proporcingo įstatyminio pagrindo vien dėl to, kad skolininkas po nesėkmingo restruktūrizavimo iš karto bankrutuoja. Todėl ginčijamas reguliavimas, kiek jis neaiškiai ir neproporcingai sumažina kreditorių (finansuotojų) turtines teises, taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.Dėl pažeistų Europos Žmogaus teisių konvencijos nuostatųKreditoriaus reikalavimo teisė kaip „nuosavybė pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Šioje byloje nagrinėjamas Fondo, kaip Atsakovės kreditoriaus, finansinis reikalavimas į palūkanas ir netesybas turėjo pakankamą teisinį pagrindą: pirma, jis kilo iš galiojančių ir šalims įstatymo galią turinčių sutartinių teisinių santykių; antra, JANĮ 115 straipsnio 2 dalis aiškiai įtvirtina, kad nutraukus skolininko restruktūrizavimo procesą palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai besąlygiškai atnaujinami nuo restruktūrizavimo proceso nutraukimo dienos, trečia, iki LAT Nutarties priėmimo teismai tiek pagal ĮBĮ ir ĮRĮ, tiek pagal 6 metus galiojusį JANĮ formavo išaiškinimus, kad kreditoriai po nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo retrospektyviai skaičiuoja savo finansinius reikalavimus į palūkanas ir netesybas būtent bankroto bylos iškėlimo dienai. Todėl Fondas, kaip Atsakovės kreditorius, turėjo trimis savarankiškais pagrindais kilusį ir teisiškai pagrįstą lūkestį, kad finansinius restruktūrizavimo bylos nutraukimas nepavers laikino palūkanų ir netesybų skaičiavimo sustabdymo galutiniu jo finansinio reikalavimo dalies į palūkanas ir netesybas už restruktūrizavimo laikotarpį paneigimu.Teisingo balanso (,,Fair balance") ir individualios pernelyg didelės naštos draudimas. Fondas neneigia, kad restruktūrizavimo procese laikinas palūkanų ir netesybų sustabdymas gali būti pateisinamas bendruoju kreditorių ir skolininko interesų subalansavimu, kol skolininkas bando restruktūrizuotis. Tačiau galiojančio JANĮ teisinio reguliavimo problema yra ne pats laikinas sustabdymas, o jo retrospektyvus pavertimas galutiniu finansinės reikalavimo teisės paneigimu nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo ir vėlesnio bankroto atveju. Toks rezultatas nebeproporcingas ir pažeidžia skolininko ir kreditoriaus(ių) interesų pusiausvyrą, nes restruktūrizavimo tikslas nebuvo pasiektas, restruktūrizavimo planas neįsigaliojo, kreditoriai negavo restruktūrizavimo proceso teikiamos ekonominės naudos, tačiau vien jiems perkeliama viso nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo proceso finansinė našta, nors skolininkas dar būdamas mokus, naudojosi šių kreditorių lėšomis. Fondo vertinimu, balansas tarp kreditoriaus ir nemokaus skolininko akivaizdžiai neišlaikomas dėl trijų priežasčių: pirma, kreditorius praranda visą reikalavimo dalį į palūkanų ir netesybų sumą už nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį, o ne patiria vien laikiną šios teisės realizavimo atidėjimą; antra, teismas net nevertina kreditoriaus teisės į tokias palūkanas ir netesybas; trečia, nėra alternatyvaus įstatyme numatyto kompensacinio mechanizmo, pavyzdžiui, tokio reikalavimo tenkinimo kita eile, dalinio tenkinimo, galimo sumažinimo pagal individualias bylos aplinkybes ir pan. Galiausiai, JANĮ nėra aiškaus atsakymo, ar 115 straipsnio 2 dalis taikoma ir JANĮ 114 straipsnio 3 dalyje numatytam atvejui, kai iš restruktūrizavimo iš karto pereinama į bankrotą, tai apskritai kyla klausimas, kokiu pagrindu ne įstatymų leidėjas, o teismai, nusprendžia apriboti kreditorių teisę į nuosavybe, nors tokios jų teisės pats JANĮ nenumato. Priešingai, JANĮ sukuria teisėtą lūkestį, kad kreditorių teisė negali būti retrospektyviai apribota, jeigu skolininko restruktūrizavimo byla nutraukiama.Teisė į teismą pagal Konvencijos 600 straipsnio 1 dalį. Teisė į teismą nebūtų veiksminga, jeigu sisteminis JANĮ teisės normų aiškinimas iš anksto pašalintų teismo galimybę spręsti, ar kreditoriaus finansinis reikalavimas egzistuoja, kokia jo apimtis, ar jis turi būti mažinamas, kokia eile jis tenkintinas ir pan. Būtent tokia problema kyla ir šioje Byloje, nes vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje pateiktu JANĮ teisės normų išaiškinimu, teismas ne individualiai įvertina palūkanų ir netesybų reikalavimą, o tiesiog automatiškai taiko vien reikalavimo išnagrinėjimo rezultatą, kuris visada reiškia retrospektyvų teisės paneigimą. Tai riboja ne tik kreditoriaus teisę į nuosavybę, bet ir teisę į realią teisminę gynybą. Kreditoriaus teismas tokiu atveju net nenorės išklausyti, nes sisteminis JANĮ teisės normų aiškinimas iš esmės teismui leidžia tiesiog nuspręsti, kad Kreditorius neturi teisės, dėl kurios teismas turėtų jį išklausyti. EŽTT praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas, net ir turėdamas teisę keisti teisinį reguliavimą, negali be itin svarių viešojo intereso priežasčių taip įsikišti į vykstančius ar numatomus civilinius teisinius santykius, kad iš anksto būtų nulemtas šių teisinių santykių pasibaigimas. Ši EŽTT doktrina mutatis mutandis taikytina ir nagrinėjamam atvejui. Net jei JANĮ teisės normų visuma nebuvo priimta specialiai šiai Bylai, jos taikymo rezultatas yra toks pat antikonstitucinis, nes civilinio pobūdžio turtinis reikalavimas eliminuojamas iš karto dėl nepakankamo teisinio reguliavimo bei atliktu jo išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi, nesuteikiant teismui šioje Byloje realios galimybės įvertinti konkretaus kreditoriaus situacijos ir pasirinkti proporcingos priemonės šio reikalavimo išsprendimui. Paradoksaliausia yra ir tai, kad esant analogiškam įstatyminiam reguliavimui kitose bankroto bylose kitiems kreditoriams ir net kitiems kreditoriams šioje bankroto byloje analogiški reikalavimai teismų buvo tenkinami.Valstybės pareiga nemokumo procese užtikrinti aiškų ir veiksmingą kreditorių teisių gynybos mechanizmą. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad valstybė paprastai neprivalo padengti privataus skolininko skolų, tačiau ji privalo sukurti aiškų ir veiksmingą teisinį mechanizmą, leidžiantį kreditoriui realiai ginti ir įgyvendinti turtines teises į tokį skolininką. Nemokumo procese valstybė turi ne tik paskirstyti nemokumo riziką, išlaikyti nemokaus skolininko ir kreditorių interesų balansą, bet ir tai padaryti aiškiai, nuspėjamai ir taip, kad kreditorius neprarastų savo turtinio reikalavimo dėl įstatyminės spragos ar dviprasmiško šio įstatymo reguliavimo ir / ar vėlesnio šio reguliavimo aiškinimo teismų praktikoje. Aptariamu atveju JANĮ reguliavimas šio EŽTT keliamo standarto akivaizdžiai neatitinka. Kaip parodė šioje Byloje susiklosčiusi teisinė situacija, JANĮ tiesiogiai neatsako į klausimą, kaip turi būti elgiamasi su palūkanomis ir netesybomis, susikaupusiomis restruktūrizavimo proceso metu, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama ir ta pačia nutartimi iškeliama bankroto byla. Dėl to kreditoriaus turtinė teisė priklauso ne nuo aiškios įstatymo taisyklės, o nuo teismų pasirenkamos esamų JANĮ teisės normų interpretacijos, kur iš esmės veda ne į teisės normų aiškinimą, o į jų kūrimą, nors teismas nėra ir negali būti įstatymų leidėjas. Tokia situacija nesuderinama su teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir veiksmingos nuosavybės teisinės apsaugos standartais pagal Konvenciją.Veiksmingos teisinės gynybos aspektas. Fondas šiuo atveju remiasi ne vien formaliu teisės į teismą egzistavimu, bet ir tuo, kad dėl esamo JANĮ teisinio reguliavimo teismas šioje Byloje negali suteikti veiksmingos jo, kaip Atsakovės kreditoriaus, interesų gynybos - Fondui turint iš sutarties kylančią reikalavimo teisę į palūkanas ir netesybas, ši reikalavimo dalis, Teismui taikant galiojantį JANĮ ir jį ydingai aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartį, gali būti tiesiog paneigta. Šio principo reikšmė nagrinėjamai Bylai yra ta, kad kreditoriaus teisė vien inicijuoti ginčą dėl reikalavimo tvirtinimo negali būti laikoma pakankama, jeigu pats JANĮ teisinis reguliavimas (ir jį aiškinanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis) iš anksto užkerta kelią realiai šio reikalavimo (iš)nagrinėjimui ir įgyvendinimui.Apibendrindamas išdėstytą, ginčijamas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 114 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas yra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsniu ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu tiek, kiek jis: (7) kreditoriaus reikalavimo teisę į palūkanas ir netesybas už nesėkmingą restruktūrizavimo laikotarpį paverčia a priori teisiškai neįgyvendinama; (2) nesuteikia aiškaus, nuspėjamo ir proporcingo teisinio mechanizmo tokiai turtinei teisei apsaugoti ar kompensuoti nesėkmingo skolininko restruktūrizavimo ir vėlesnio bankroto atveju pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį; (3) užkerta kelią teismui individualiai įvertinti konkretaus reikalavimo į palūkanas ir netesybas pagrįstumą, proporcingumą ir tenkinimo tvarką, t. y. išnagrinėti iš esmės šį reikalavimą vietoje automatinio ir retrospektyvaus jo paneigimo; (4) kreditoriui perkelia individualią ir pernelyg didelę naštą už skolininko nesėkmingą restruktūrizavimo procesą, kurios nepateisina restruktūrizavimo proceso tikslai, nes restruktūrizavimas šiuo atveju nebuvo sėkmingas ir kreditoriui neatnešė jokios naudos.Atitinkamai, šių Konvencijos saugomų vertybių kontekste Konstitucijos 23 straipsnyje saugoma nuosavybė, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą, 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingumo vykdymas ir konstitucinis teisinės valstybės principas turi būti aiškinami taip, kad kreditoriaus turtinė reikalavimo teisė nebūtų paneigiama be aiškios, teisėtos, proporcingos ir teismui realią individualaus vertinimo galimybę paliekančios įstatyminės taisyklės, kurios esamame JANĮ tiesiog nėra.Pastebėtina, kad net jeigu Konstitucinis Teismas manytų, kad JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis savaime gali būti nelaikomi prieštaraujantys Konstitucijai, visgi nagrinėjama Byla (ir Diamond Hands Byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis) parodo, kad šiuo metu įstatyme nėra aiškios taisyklės, kaip turi būti apsaugomos kreditorių turtinės teisės tuo atveju, kai restruktūrizavimo planas nepatvirtinamas ir restruktūrizavimo byla ta pačia teismo nutartimi iš karto pereina į bankrotą.JANĮ nėra atsakyta į esminius klausimus: (1) ar teismui nutraukus restruktūrizavimo byla ir iškėlus bankroto bylą pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį, kreditorius išlaiko JANĮ 115 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę į palūkanas ir netesybas už nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį; (2) jeigu taip, kokia eile tenkinamas šis finansinis reikalavimas; (3) ar teismas gali mažinti tokias palūkanas ir netesybas; (4) ar šio reikalavimo tenkinimas gali būti atidedamas; (5) ar skirtingai traktuotinos palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais ir netesybos už vėlavimą atsiskaityti; (6) ar skirtingai vertintini kreditoriai, kurie teikė finansinę pagalbą pagal planą, ir kreditoriai, kurių palūkanų ir netesybų skaičiavimas buvo laikinai sustabdytas ir restruktūrizavimo planas taip ir nebuvo patvirtintas. Ši JANĮ spraga, t. y. nepakankamas šio klausimo sureguliavimas, nėra paprastas teisės taikymo neaiškumas. Ji lemia turtinės teisės netektį aibei kreditorių Atsakovės Bankroto byloje ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartį nulems tokias pats turtines netektis kitiems kreditoriams kitų juridinių asmenų bankroto procesuose visoje Lietuvoje.Ginčijamo teisinio JANĮ reguliavimo neatitikimas Konstitucijai yra nulemtas to, kad laikinas palūkanų ir netesybų skaičiavimo sustabdymas nesėkmingo restruktūrizavimo atveju paverčiamas galutiniu ir retrospektyviai taikomu kreditoriaus reikalavimo teisės paneigimu bankroto byloje. Tokia teisinė pasekmė nėra aiškiai nustatyta JANĮ, neatitinka JANĮ 115 straipsnio 2 dalies ir iki tol teismų praktikos suformuoto teisėto lūkesčio, neproporcingai riboja kreditoriaus teisę į nuosavybę, sukuria nepateisinamą kreditorių diferencijavimą ir pašalina teismo galimybę individualiai įvertinti iš teisėto pagrindo kilusio finansinio reikalavimo pagrįstumą.Todėl JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis nurodyta apimtimi prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Tokia Fondo pozicija atitinka ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio bei Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju papildomai pagrindžia Konstitucijos 23, 30, 109 straipsnių ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą šiuo metu galiojančiu ir akivaizdžiai nepakankamai aiškiu JANĮ teisiniu reguliavimu.2026 m. birželio 22 d. rezoliucija Fondo rašytiniai paaiškinimai priimti, išsiųsti atsakovei nustatant terminą pateikti nuomonę dėl Fondo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų prašymų, pasiūlyta šalims iki nurodyto termino pateikti turimus papildomus paaiškinimus, prašymus, įrodymus. 2026 m. birželio 22 d. 9:40 val. rašytinis teismo posėdis atidėtas ir byla paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2026 m. rugpjūčio 31 d. 8:30 val.Atsakovės BUAB „Vėjo projektai“ administratorė pateikė atsiliepimą į Fondo rašytinius paaiškinimus, kuriuo prašė: atmesti Fondo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus prašymus; netvirtinti Fondo 764 861,94 Eur dydžio finansinio reikalavimo. Atsiliepimo pagrindu nurodė šias aplinkybes:Ginčijamos finansinių reikalavimų dalys susidarė Fondui priskaičiavus papildomas palūkanas ir netesybas, susidariusias už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 30 d., kai Bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, iki 2025 m. birželio 5 d., kai Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išaiškinimų Priminė, jog Bendrovės bankroto byloje BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ ginčijo visų kreditorių teisę skaičiuoti palūkanas ir netesybas už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iki bankroto bylos iškėlimo.Fondas 2025 m. lapkričio 17 d. teismo nutarties neskundė ir su ja sutiko. Negana to, po Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties Fondas pateikė 2025 m. gruodžio 17 d. prašymą neatnaujinti sustabdytų bylų nagrinėjimo per kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1102-467/2025 teikimo terminą, t. y. iki 2026 m. kovo 16 d, bei 2026 m. sausio 14 d. prašymą neatnaujinti bylų nagrinėjimo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e3-3-74-XX/2026 priėmimo. Taigi tokiu būdu Fondas savo veiksmais vienareikšmiškai pripažino, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turės būti taikomi ir nagrinėjamoje byloje.Tačiau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 priėmimo atnaujinus šios civilinės bylos nagrinėjimą, Fondas savo rašytiniuose paaiškinimuose jau kelia klausimus dėl šios jos išaiškinimų pagrįstumo, be to, nurodo analogiškus argumentus, kurie buvo išdėstyti jo paties kasaciniame skunde, kurio pagrindu Lietuvos Aukščiausiame Teisme ir buvo išnagrinėta nurodyta byla. Taigi pats Fondas yra nenuoseklus ir užima prieštaringą poziciją. Akcentuotina, kad kasacinis teismas visus šiuos Fondo argumentus paneigė, nurodytoje nutartyje pateikdamas aiškią teisės aiškinimo taisyklę, patvirtinančią, jog: nutraukdamas restruktūrizavimo bylą ir siekdamas iškelti bankroto bylą, teismas remiasi JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, todėl jokie ikiteisminės bankroto procedūros veiksmai neturi būti atliekami. Sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad tokiu atveju nemokumo procesas laikytinas vientisu nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki galutinio proceso užbaigimo (bankroto pabaigos ir bendrovės išregistravimo), todėl palūkanų skaičiavimo draudimas, nustatytas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikomas nuo nemokumo bylos iškėlimo dienos, t. y. restruktūrizavimo bylos, ir tęsiasi viso proceso metu, neatsižvelgiant į jo formos pakeitimus.Pažymėjo, kad, pagal JANĮ imperatyviai įtvirtintą reglamentavimą, netesybas ir palūkanas skaičiuoti draudžiama nuo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi draudimas skaičiuoti palūkanas baigiasi arba kai įmonė sėkmingai restruktūrizuojama, arba kai galutinai nutraukiama įmonės nemokumo byla.Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią taisyklę konkrečiai pritaikė ir Bendrovės bankroto byloje, konstatuodamas, jog: Nors šiuo atveju atsakovės restruktūrizavimo byla Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi buvo nutraukta nepatvirtinus įmonės restruktūrizavimo plano, tačiau ta pačia nutartimi buvo konstatuotas įmonės nemokumas ir to paties teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi, remiantis JANĮ 114 straipsnio 3 dalimi, atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi atsakovės nemokumo byla nebuvo nutraukta, o tik pakeistas būdas, kaip toliau bus sprendžiamos atsakovės nemokumo problemos, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad palūkanų skaičiavimas šiuo atveju negalėjo būti atnaujinamas.Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Fondas nepateikė nei vieno motyvo, kurio pagrindu būtų galima spręsti, jog jo pareikštas finansinis reikalavimas savo pagrindu nėra analogiškas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išnagrinėtoje byloje vertintam kreditoriniam reikalavimui, kodėl nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai neturėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, jog Fondas nesutinka su kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo taisykle nereiškia ir to, jog byla kasacine tvarka buvo išnagrinėta neteisingai, pateiktas aiškinimas nepagrįstas, taikyta teisės norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pirmosios instancijos teismas nėra įpareigotas vadovautis šiuo išaiškinimu.Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 suformuota teisės taikymo taisyklė turi būti tiesiogiai taikoma nagrinėjamoje byloje, toliau dėl Fondo dėstomų argumentų, kurie buvo nurodyti ir jo kasaciniame skunde, nepasisakoma.Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismąVertinant ieškovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314- 378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).Tačiau prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Fondas vėlgi išreiškia nesutikimą su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 ir iš esmės siekia kad būtų įvertintas būtent jos pagrįstumas o ne pačių teisės normų konstitucingumas. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vertina teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, bet nekontroliuoja teismų praktikos ir tuo labiau jos nekeičia. Be to, Fondo dėstomi deklaratyvūs paaiškinimai neleidžia abejoti nurodomų JANĮ normų neatitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir /ar nepakankamu teisiniu reglamentavimu. Tuo tarpu pagal suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną vien subjektyvios abejonės dėl teisės normos taikymo aplinkybės savaime nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2025 m. birželio 23 d. nutartis Nr. eCIK-560/2025).Pastebėjo, jog pagrįstų abejonių dėl taikomų teisės normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjant bylą nekilo nei vienam bylą nagrinėjusiam teismui, nors Bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl Kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Pažymėtina, jog 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išdėstęs teisės aiškinimo taisyklę kasacinis teismas aiškiai pažymėjo, jog priešingu aiškinimu būtų paneigti pagrindiniai nemokumo reguliavimo principai - išsaugoti įmonės turto masę, užkirsti kelią nekontroliuojamam įsipareigojimų didėjimui ir užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą. Tokia teisės aiškinimo kryptis lemia ir finansinių reikalavimų nustatymo principą: kreditorių reikalavimai nemokumo byloje turi būti fiksuojami tokio dydžio ir apimties, kokie jie buvo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dieną, todėl šie reikalavimai negali būti didinami vėliau skaičiuojant palūkanas ar netesybas laikotarpiu, kai galioja minėtas draudimas. Todėl tais atvejais, kai restruktūrizavimo tikslai nepasiekiami ir nemokumo procesas pereina į bankrotą, nėra teisinio ar ekonominio pagrindo laikyti, kad palūkanos už visą restruktūrizavimo laikotarpį turėtų būti skaičiuojamos atgaline data, nes tai iškreiptų kreditorių interesų pusiausvyrą ir sumažintų bankroto procese kreditorių reikalavimams tenkinti būtiną turto masę. Tai rodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino ir kreditorių lygiateisiškumo bei interesų pusiausvyros principus.Šioje dalyje Atsakovė pažymi ir tai, kad rašytiniuose paaiškinimuose dėstydamas argumentus dėl tariamo kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo, Fondas tikėtina sąmoningai siekia suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą, kadangi disponuodamas visa jam reikalinga medžiaga (Darbo ginčų komisijos sprendimais, kurių pagrindu buvo pateiktas prašymas patvirtinti darbuotojų finansinius reikalavimus, įskaitant ir netesybas, teismų sprendimais, kuriais patvirtintas UAB ,,Klaipėdos paslaugos“ finansinis reikalavimas) ją cituoja tik iš dalies. Atsakovės įsitikinimu, Fondo reikalaujami duomenys negali būti Teismo išreikalauti ir prijungti prie šios bylos, kadangi jie niekaip nėra susiję su Ieškovo finansinio reikalavimo vertinimu ir tvirtinimu. Darbuotojų ir UAB „Klaipėdos paslaugos“ finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir jų dydžio ir pagrindo nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Nepaisant to, Atsakovė pažymi, jog iš Darbo ginčų komisijos sprendimų ir jais priteistų sumų yra akivaizdžiai matoma, jog patvirtintos netesybos skaičiuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų, priklausomai nuo to kada buvo nutraukta darbo sutartis. Net jei teoriškai ir būtų padaryta kokia nors skaičiavimo klaida, kurios šiuo metu Atsakovė nemato, tai nereiškia, jog Fondo atžvilgiu netesybos ir palūkanos galėtų būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį. Tuo tarpu UAB „Klaipėdos paslaugos“ finansinio reikalavimo tvirtinimo pagrindas buvo kitas ir jam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išaiškinimai netaikomi, kadangi Teismas pripažino, jog Bendrovės ir UAB „Klaipėdos paslaugos“ sudaryta sutartis buvo esminė ir jos nevykdymas restruktūrizavimo laikotarpiu sudaro einamąjį pažeidimą.Vadovaujantis išdėstytu, atsakovė nemato pagrindo bylą nagrinėjančiam Teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.Dėl išvadą teikiančių institucijų įtraukimo Atsakovė pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, jog Bendrovės bankroto byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs aiškią teisės aiškinimo taisyklę, tiesiogiai susijusią ir su Ieškovo finansinio reikalavimo patvirtinimu. Nesant jokių duomenų apie tai, jog nagrinėjama byla savo aplinkybėmis skiriasi, nėra pagrindo nesilaikyti kasacinio teismo išaiškinimų ir vilkinti šios bylos nagrinėjimą. Atsakovės vertinimu, bylos vilkinimo situacija ir susiklostytų, jei Teismas tenkintų Ieškovo prašymą ir į bylos nagrinėjimą įtrauktų Ieškovo nurodytas išvadas teikiančias institucijas, kadangi Lietuvos banko vaidmuo byloje negali pakeisti jau aiškiai suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl aktualių JANĮ normų taikymo. Be to, pažymėtina tai, jog nagrinėjamu atveju yra aiškinamos ir taikomos teisės normos reglamentuojančios nemokumo teisinius santykius, o teisės normos, susijusios su finansų rinka, bankų priežiūra arba vartojimo kredito teisiniais santykiais nėra nagrinėjamos. Taigi nei Lietuvos bankas, nei Lietuvos bankų asociacija nėra tinkami subjektai teikti išvadas nurodytais klausimais.Papildomai pažymėjo, kad CPK 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Tuo tarpu Lietuvos bankų asociacija yra ne pelno siekianti organizacija, todėl į išvadą teikiančių subjektų sąrašą net nepatenka.Be to, Fondas yra profesionalus finansų rinkos dalyvis, o ne vartotojas. Aplinkybė, jog Fondas netinkamai aiškino ir vertino aktualias šiai bylai JANĮ normas bei turėjo kitokį lūkestį, susijusį su ankstesniu, o ne esamu, teisiniu reglamentavimu, nereiškia, jog bylą nagrinėjusių teismų pateiktas JANĮ normų aiškinimas yra netinkamas ir klaidingas. Tuo tarpu Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio l dalies vartotojų sąvoka fizinių asmenų (ne juridinių) teisių apsaugos kontekste viešojo intereso gynimą sieja su individualių vartotojų (ne investuotojų) apsauga, o ne su profesionalių investuotojų atstovaujama „interesų grupe“, kuriai priskirtinas Fondas. Taip pat akcentuotina, jog pati Bendrovė nėra ir nebuvo finansų rinkos dalyvis, kurio priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Taigi vadovaujantis išdėstytų argumentų visuma matoma, jog pagrindo įtraukti Lietuvos banką į šio ginčo nagrinėjimą nėra.2026 m. rugpjūčio 29 d. Fondas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriais pakartotinai prašė išreikalauti iš BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ detalius duomenis su paskaičiavimais apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priskaičiuotas ir nemokumo administratorės 2025 m. rugsėjo 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymais (EPP Reg. Nr. DOK-11012, Nr. DOK-11255 ir Nr. DOK-11258) Teismo prašytas patvirtinti BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų finansinių reikalavimų į BUAB „Vėjo projektai“ sumas, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, už kokį laikotarpį BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ prašė tvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priklausančias sumokėti netesybas. Rašytinių paaiškinimų pagrindu papildomai nurodė šias aplinkybes:Priešingai nei nurodo atsakovė, jo prašomi išreikalauti duomenys yra neabejotinai išreikalautini, kadangi jie būtini tinkamam ir visapusiškam Fondo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išnagrinėjimui, kadangi Fondas šioje Byloje be kita ko siekia įrodyti, kad Administratorė ir Teismas vien Atsakovės Bankroto byloje vieniems Atsakovės kreditoriams pripažino teisę į netesybas ir palūkanas už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį, o kitiems - ne, kas akivaizdžiai iliustruoja Fondo šioje Byloje įrodinėjamą kreditorių lygiateisiškumo pažeidimą, nes galiojant tam pačiam JANĮ reglamentavimui, vieni Atsakovės kreditoriai atsidūrė geresnėje padėtyje nei kiti. Kitaip tariant, Fondas šiais duomenimis siekia įrodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principo pažeidimą.Atsakovė savo atsiliepime net neneigia, kad Fondo Rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog Atsakovės darbuotojų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti su netesybomis už laikotarpį, patenkantį į Atsakovės nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d.Atsakovės darbuotojų finansiniai reikalavimai jau patvirtinti teismo nutartimi, priešingai nei nurodo Atsakovė, de jure nereiškia, kad Atsakovės vardu veikianti Administratorė neturėjo(-i) teisės ir pareigos prašyti Atsakovės bankroto byloje atnaujinti šių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą, pvz., tuo pagrindu, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios turi reikšmingos įtakos Atsakovės darbuotojų finansinių reikalavimų dydžiams.Galiausiai, Atsakovei geranoriškai neteikiant į Bylą Fondo prašomų išreikalauti dokumentų apie Atsakovės darbuotojų finansinius reikalavimus, manytina su tikslu nuslėpti Fondo įrodinėjamas aplinkybės apie skirtingą Atsakovės kreditorių finansinių reikalavimų teisinį vertinimą ir tvirtinimą, turi būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija reiškianti, kad tuo atveju jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).Fondo prašymai atmestini. Ieškinys atmestinas.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi UAB „Vėjo projektai“ iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 30 d. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartimi restruktūrizavimo plano nepatvirtino, nutraukė UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo bylą ir konstatavo, kad UAB „Vėjo projektai“ yra nemoki, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog nemokumo administratorių teismas parenka naudodamasis Nemokumo administratorių atrankos taisyklėmis ir programa, o 2025 m. kovo 21 d. nutarties priėmimo metu nebuvo parinktas nemokumo administratorius, klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nutarė spręsti parinkus nemokumo administratorių. Dėl to bylos nagrinėjimą atidėjo ir klausimą dėl bankroto bylos UAB „Vėjo projektai“ iškėlimo paskyrė nagrinėti 2025 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje. 2025 m. kovo 21 d. nutartis apskųsta nebuvo, todėl įsiteisėjo 2025 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis 2025 m. kovo 21 d. nutartyje nurodytais argumentais, atsižvelgdamas į tai, kad į bylą nebuvo pateikti duomenys, paneigiantys 2025 m. kovo 21 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovė yra nemoki, taip pat nepateikus duomenų apie pasikeitusią UAB „Vėjo projektai“ turtinę padėtį po 2025 m. kovo 21 d. nutarties priėmimo, 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą bei paskyrė nemokumo administratorių. 2025 m. balandžio 9 d. nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 5 d.Dėl ginčo esmėsAdministratorė nurodo, kad restruktūrizavimo bylos nutraukimas ir bankroto bylos iškėlimas sudaro vientisą nemokumo procesą, todėl palūkanos ir netesybos už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo neskaičiuojamos. Fondas su administratorės argumentais nesutinka, teigia, jog palūkanų skaičiavimas tokioje situacijoje yra teisėtas, nes restruktūrizavimo procesas buvo nutrauktas, todėl taikytinas ne vientiso nemokumo proceso reguliavimas, o teisė skaičiuoti palūkanas iki bankroto bylos iškėlimo.2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi sustabdytas bylos nagrinėjimas iki įsiteisės priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje eB2-788-777/2025, t. y. bus nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas – ar bankroto byloje gali būti tvirtinamos palūkanos, kurios yra apskaičiuotos už laikotarpį, kai įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, pereinant iš vieno nemokumo procesą į kitą.Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-788-777/2025 atmetė ieškovės Diamond Hands Inv, UAB prašymą dėl 265 702,44 Eur palūkanų dydžio kreditorinio reikalavimo dalies patvirtinimo BUAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje. Nutarties 16 p. konstatavo, kad pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį restruktūrizavimo bylos nutraukimas ir bankroto bylos iškėlimas nereiškia naujo proceso pradžios, o tik nemokumo proceso formos pakeitimą. Nemokumo procesas laikytinas vientisu nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki galutinio proceso užbaigimo (bankroto pabaigos ir įmonės išregistravimo). Palūkanų skaičiavimo draudimas, nustatytas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte taikomas nuo pirmosios nemokumo bylos iškėlimo dienos, t. y. restruktūrizavimo bylos, ir tęsiasi viso proceso metu, neatsižvelgiant į jo formos pakeitimus (...).Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1102-467/2025 Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutarties 52 p. apibendrindama, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, BUAB „Vėjo projektai“ bankroto byloje netvirtindamas kreditorės „Diamond Hands Inv“, UAB pareikšto finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, apskaičiuotos už restruktūrizavimo proceso laikotarpį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, tinkamai taikė JANĮ nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti (Fondo) atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutartie 59 p. apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė JANĮ 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat CPK 182 straipsnio 2 dalį, priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl suinteresuoto asmens (Fondo) kasacinį skundą atmetė ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl Fondo pareikštų prašymųDėl pirmojo Fondo prašymoFondas prašo išreikalauti iš BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ detalius duomenis su paskaičiavimais apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priskaičiuotas ir nemokumo administratorės 2025 m. rugsėjo 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymais (EPP Reg. Nr. DOK-11012, Nr. DOK-11255 ir Nr. DOK-11258) Teismo prašytas patvirtinti BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų finansinių reikalavimų į BUAB „Vėjo projektai“ sumas, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, už kokį laikotarpį BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ prašė tvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priklausančias sumokėti netesybas. Nurodė, kad pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumas, nes galiojant tam pačiam JANĮ reglamentavimui, vieni Atsakovės kreditoriai atsidūrė geresnėje padėtyje nei kiti. Fondas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl Teismo patvirtintų darbuotojų finansinių reikalavimų Atsakovės Bankroto byloje, šiuo prašo Teismo išreikalauti iš Administratorės anksčiau šiame punkte nurodytus duomenis.BUAB „Vėjo projektai“ administratorė su šiuo Fondo prašymu nesutiko. Nurodė, kad Fondas disponuoja visa jam reikalinga medžiaga (Darbo ginčų komisijos sprendimais, kurių pagrindu buvo pateiktas patvirtinti darbuotojų finansinius reikalavimus, įskaitant ir netesybas), šią medžiagą cituoja iš dalies. Fondo reikalaujami duomenys negali būti Teismo išreikalauti ir prijungti prie šios bylos, kadangi jie niekaip nėra susiję su Fondo finansinio reikalavimo vertinimu ir tvirtinimu. Darbuotojų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir jų dydžio ir pagrindo nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Nepaisant to, Atsakovė pažymi, jog iš Darbo ginčų komisijos sprendimų ir jais priteistų sumų yra akivaizdžiai matoma, jog patvirtintos netesybos skaičiuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų, priklausomai nuo to kada buvo nutraukta darbo sutartis. Net jei teoriškai ir būtų padaryta kokia nors skaičiavimo klaida, kurios šiuo metu Atsakovė nemato, tai nereiškia, jog Fondo atžvilgiu netesybos ir palūkanos galėtų būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį. Fondas pateikė pakartotinį prašymą išreikalauti iš administratorės detalius duomenis su paskaičiavimais apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priskaičiuotas ir nemokumo administratorės 2025 m. rugsėjo 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymais (EPP Reg. Nr. DOK-11012, Nr. DOK-11255 ir Nr. DOK-11258) Teismo prašytas patvirtinti BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų finansinių reikalavimų į BUAB „Vėjo projektai“ sumas, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, už kokį laikotarpį BUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratorė UAB „Valnetas“ prašė tvirtinti ir Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-172-777/2025 patvirtino BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojams priklausančias sumokėti netesybas. Nurodė, kad Fondo prašomi išreikalauti duomenys yra neabejotinai išreikalautini, kadangi jie būtini tinkamam ir visapusiškam Fondo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išnagrinėjimui, kadangi Fondas šioje Byloje be kita ko siekia įrodyti, kad Administratorė ir Teismas vien Atsakovės Bankroto byloje vieniems Atsakovės kreditoriams pripažino teisę į netesybas ir palūkanas už Atsakovės restruktūrizavimo laikotarpį, o kitiems - ne, kas akivaizdžiai iliustruoja Fondo šioje Byloje įrodinėjamą kreditorių lygiateisiškumo pažeidimą, nes galiojant tam pačiam JANĮ reglamentavimui, vieni Atsakovės kreditoriai atsidūrė geresnėje padėtyje nei kiti. Kitaip tariant, Fondas šiais duomenimis siekia įrodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principo pažeidimą. Atsakovė savo atsiliepime net neneigia, kad Fondo Rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog Atsakovės darbuotojų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti su netesybomis už laikotarpį, patenkantį į Atsakovės nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d. Atsakovės darbuotojų finansiniai reikalavimai jau patvirtinti teismo nutartimi, priešingai nei nurodo Atsakovė, de jure nereiškia, kad Atsakovės vardu veikianti Administratorė neturėjo(-i) teisės ir pareigos prašyti Atsakovės bankroto byloje atnaujinti šių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą, pvz., tuo pagrindu, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios turi reikšmingos įtakos Atsakovės darbuotojų finansinių reikalavimų dydžiams. Galiausiai, Atsakovei geranoriškai neteikiant į Bylą Fondo prašomų išreikalauti dokumentų apie Atsakovės darbuotojų finansinius reikalavimus, manytina su tikslu nuslėpti Fondo įrodinėjamas aplinkybės apie skirtingą Atsakovės kreditorių finansinių reikalavimų teisinį vertinimą ir tvirtinimą, turi būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija reiškianti, kad tuo atveju jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).Teismas, įvertinęs Fondo ir atsakovės administratorės nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Fondo prašymas atmestinas, nes neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ginčo išsprendimui. Tokią išvadą teismas daro dėl šių žemiau nurodytų aplinkybių:Pagrįsti atsakovės administratorės argumentai, teismas su jais sutinka, kad Fondo prašomi išreikalauti duomenys apie BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų finansinius reikalavimus neatskleidžia jokių teisiškai reikšmingų faktų dėl pačio Fondo administratorės ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Darbuotojų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir jų dydžio ir pagrindo nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas.Įpareigojimas administratorės rinkti, sisteminti ir teikti didelės apimties duomenis apie visus darbuotojų reikalavimus, kai jie neturi įtakos teisingam nagrinėjamoje byloje ginčo išsprendimui, sukurtų nepagrįstą administracinę naštą ir nepagrįstai užvilkintų BUAB „Vėjo projektai“ bankroto bylos eigą.Darbo kodekso 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus Darbo kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis to metu nepareiškė ieškinio teisme. Darbo kodekso 230 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus (...). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Fondas 2026 m. birželio 22 d. rašytinių paaiškinimų 174.2 p. nurodė, kad administratorė prašė Teismo atsakovės bankroto byloje patvirtinti ir įsiteisėjusia 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Bankroto byloje Teismas patvirtino visų atsakovės darbuotojų finansinius reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos (toliau - ir DGK) sprendimus, kuriais darbuotojams iš atsakovės buvo priteisiamos netesybos už laikotarpį, patenkantį į atsakovės nesėkmingo restruktūrizavimo laikotarpį 2024 m. gegužės 30 d. – 2025 m. birželio 5 d., už kurį tas pats Teismas Diamond Hands Byloje, kaip minėta, atsisakė tvirtinti Diamond Hands Inv, UAB finansinį reikalavimą į kompensacines palūkanas (netesybas). Teismas pažymi, kad įsiteisėjęs DGK sprendimas tampa privalomas visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Todėl administratorė, teismas neturėjo (ir neturi) teisinio pagrindo iš naujo vertinti įsiteisėjusiu DGK sprendimu nustatytų faktų, priteistų sumų ar šio sprendimo pagrįstumo.Darbuotojų reikalavimai tvirtinami remiantis Darbo kodeksu, JANĮ, Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam, ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu. Tuo tarpu Fondo reikalavimai kyla iš sutartinių / komercinių santykių ir jo skaičiavimo taisyklės yra paremtos bendros prievolių ir nemokumo ribojimų normomis. Skirtingų kreditorių kategorijų reikalavimų tvirtinimo faktinės aplinkybės negali būti lyginamos ar naudojamos kaip analogija, nes jų teisinis reguliavimas iš esmės skiriasi.Dėl antrojo Fondo prašymoFondas prašo įtraukti į šią bylą Lietuvos banką ir Lietuvos bankų asociaciją, kad šie asmenys pateiktų išvadą dėl šioje byloje Fondo keliamos problematikos, be kita ko atsakant į klausimus:ar Lietuvos bankas / Lietuvos bankų asociacija pritaria Fondo pozicijai šioje byloje, išdėstytai Fondo Dublike ir šiuose rašytiniuose paaiškinimuose, nurodant glaustus (ne)sutikimo motyvus, jei tokie būtų?kaip, Lietuvos banko/ Lietuvos bankų asociacijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti JANĮ teisės normų išaiškinimai paveiks visos Lietuvos kreditavimo sektorių bei valstybės ekonomiką, t. y. ar jie galėtų sąlygoti/ esmingai prisidėti prie: a) finansavimo juridiniams asmenims prieinamumo mažėjimo; b) palūkanų normų įmonėms didėjimo dėl didesnių rizikų neatgauti palūkanų ir netesybų ir pan.; c) Lietuvos investicinės aplinkos blogėjimo; d) kito neigiamo poveikio Lietuvos kreditavimo sistemai bei ekonomikos vystymuisi.Fondas nurodė, kad Teismo išaiškinimai dėl Fondo pozicijos ir keliamų klausimų šioje Byloje yra itin reikšmingas visam Lietuvos kreditavimo sektoriui, įskaitant bankus ir kitas kredito įstaigas, kurios skolina lėšas juridiniams asmenims ir vėliau dalyvauja jų nemokumo procesuose, kadangi praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai įmonė iš pradžių nesėkmingai bando restruktūrizuotis, o vėliau pereina į bankrotą. Jeigu Teismas nuspręstu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi šioje Byloje, visi bankai ir kitos kredito įstaigos rizikuotų netekti teisės priskaičiuoti palūkanas ir netesybas (baudas, delspinigius, kompensuojamąsias palūkanas ir t. t.) už 1-4 metų laikotarpį, jeigu jų skolininkai iš pradžių inicijuotų savo restruktūrizavimo procesą, o vėliau pereitų į bankroto procesą. Tai yra puiki terpė skolininkams piktnaudžiauti restruktūrizavimo procesu ir kelis metus nemokamai ir be jokių sankcijų naudotis kreditorių paskolintomis lėšomis, o vėliau tiesiog bankrutuoti ir neprisiimti už tai jokios atsakomybės. Gi jeigu negalima priskaičiuoti palūkanų ir netesybų už restruktūrizavimo laikotarpį - vėliau nebegalima reikalauti ir įmonės vadovo atsakomybės už šių lėšų neatgavimą dėl, pavyzdžiui, pavėluoto bankroto bylos iškėlimo. Fondo, kaip profesionalaus finansų rinkos dalyvio, vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartimi suformuotas išaiškinimas gali ženkliai ir iš esmės įtakoti kredito įstaigų kreditavimo politiką, kreditavimo sąlygas (pirmiausia sąlygoti palūkanų didėjimą), juridinių asmenų finansavimo prieinamumą, šalies investicinę aplinką. Visa ši išvardinta įtaka būtų akivaizdžiai neigiama, reikšmingai įtakojanti visos šalies ekonomiką, kas sąlygoja ir akivaizdų viešąjį interesą šioje Byloje.Fondas nurodė ir tai, kad atsižvelgiant į tai, jog juridiniai asmenys didžiąja dalimi skolinasi komerciniuose bankuose, Fondas mano, jog į Bylą kaip išvadą teikianti institucija įtrauktina ir Lietuvos bankų asociacija, kurios nariai yra pagrindiniai Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai, kasdien betarpiškai dalyvaujantys šimtuose nemokumo procesų ir taipogi galintys kvalifikuotai atsakyti (pateikti svarbias bei reikšmingas įžvalgas) į aukščiau nurodytus klausimus dėl kreditavimo sąlygų ir investicinės aplinkos galimo pasikeitimo taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartyje suformuotą išaiškinimą.Atsakovės administratorė su šiuo Fondo prašymu taip pat nesutiko, nurodė, kad Bendrovės bankroto byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs aiškią teisės aiškinimo taisyklę, tiesiogiai susijusią ir su Fondo finansinio reikalavimo patvirtinimu. Nesant jokių duomenų apie tai, jog nagrinėjama byla savo aplinkybėmis skiriasi, nėra pagrindo nesilaikyti kasacinio teismo išaiškinimų ir vilkinti šios bylos nagrinėjimą. Atsakovės vertinimu, bylos vilkinimo situacija ir susiklostytų, jei Teismas tenkintų Fondo prašymą ir į bylos nagrinėjimą įtrauktų Fondo nurodytas išvadas teikiančias institucijas, kadangi Lietuvos banko vaidmuo byloje negali pakeisti jau aiškiai suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl aktualių JANĮ normų taikymo. Be to, pažymėjo tai, jog nagrinėjamu atveju yra aiškinamos ir taikomos teisės normos reglamentuojančios nemokumo teisinius santykius, o teisės normos, susijusios su finansų rinka, bankų priežiūra arba vartojimo kredito teisiniais santykiais nėra nagrinėjamos. Taigi nei Lietuvos bankas, nei Lietuvos bankų asociacija nėra tinkami subjektai teikti išvadas nurodytais klausimais. Nurodė ir tai, kad CPK 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Tuo tarpu Lietuvos bankų asociacija yra ne pelno siekianti organizacija, todėl į išvadą teikiančių subjektų sąrašą net nepatenka. Be to, Fondas yra profesionalus finansų rinkos dalyvis, o ne vartotojas. Aplinkybė, jog Fondas netinkamai aiškino ir vertino aktualias šiai bylai JANĮ normas bei turėjo kitokį lūkestį, susijusį su ankstesniu, o ne esamu, teisiniu reglamentavimu, nereiškia, jog bylą nagrinėjusių teismų pateiktas JANĮ normų aiškinimas yra netinkamas ir klaidingas. Tuo tarpu Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalies vartotojų sąvoka fizinių asmenų (ne juridinių) teisių apsaugos kontekste viešojo intereso gynimą sieja su individualių vartotojų (ne investuotojų) apsauga, o ne su profesionalių investuotojų atstovaujama „interesų grupe“, kuriai priskirtinas Fondas. Taip pat akcentavo, jog pati Bendrovė nėra ir nebuvo finansų rinkos dalyvis, kurio priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Taigi vadovaujantis išdėstytų argumentų visuma mano, jog pagrindo įtraukti Lietuvos banką į šio ginčo nagrinėjimą nėra.Teismas, įvertinęs Fondo ir atsakovės administratorės nurodytus argumentus, konstatuoja, kad šis Fondo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagrįsti administratorės argumentai teismas su jais sutinka, kad nagrinėjamu atveju yra aiškinamos ir taikomos teisės normos reglamentuojančios nemokumo teisinius santykius, o teisės normos, susijusios su finansų rinka, bankų priežiūra arba vartojimo kredito teisiniais santykiais nėra nagrinėjamos. Taigi nei Lietuvos bankas, nei Lietuvos bankų asociacija nėra tinkami subjektai teikti išvadas nurodytais klausimais. Esant nurodytai teismo išvadai, kiti Fondo ir atsakovės administratorės argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.Dėl trečiojo Fondo prašymoFondas prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti:ar JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis atskirai ir sistemiškai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, aiškinamiems inter alia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste, tiek, kiek pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 114 straipsnio 3 dalį teismui nutraukus juridinio asmens restruktūrizavimo bylą ir iškėlus jam bankroto bylą, kreditoriams pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 115 straipsnio 2 dalį neleidžiama atnaujinti palūkanų ir netesybų skaičiavimo nuo jų skaičiavimo sustabdymo pradžios ir teikti finansinį reikalavimą bankrutuojančio juridinio asmens atžvilgiu su priskaičiuotomis palūkanomis ir netesybomis už nutrūkusį restruktūrizavimo laikotarpį;ar JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 114 straipsnio 3 dalis ir 115 straipsnio 2 dalis neprieštarauja 2.1. punkte nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir principams, aiškinamiems inter alia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme nėra nustatytas aiškus, nuspėjamas ir proporcingas teisinis mechanizmas, užtikrinantis kreditorių turtinių teisių į palūkanas ir netesybas apsaugą tuo atveju, kai pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 114 straipsnio 3 dalį juridinio asmens restruktūrizavimo byla nutraukiama ir ta pačia teismo nutartimi šiam juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla.Fondas dėl pažeistų konstitucinių teisių nurodė, kad pažeidžiamos šios Konstitucijos saugomos Fondo teisės ir visuotinai pripažįstamos Konstitucinės vertybės: reikalavimo teisė kaip nuosavybės teisės objektas; teisinė valstybė, teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai; proporcingumas ir teisinga interesų pusiausvyra nemokumo procese; asmenų lygiateisiškumas; teisė į teisminę gynybą ir teismo vaidmuo vykdant teisingumą.Fondas nurodė ir šiuos prieštaravimo Konstitucijai pagrindus: Ginčijamas JANĮ reguliavimas paneigia reikalavimo teisės kaip nuosavybės objekto apsaugą; teisinis reguliavimas nėra aiškus ir nuspėjamas; ribojimas yra neproporcingas; pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumas; poveikis ūkinės veiklos laisvei ir finansų rinkos pasitikėjimui.Fondas dėl pažeistų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų nurodė, kad pažeista: kreditoriaus reikalavimo teisė kaip „nuosavybė pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį; teisingo balanso (,,Fair balance“) ir individualios pernelyg didelės naštos draudimas; teisė į teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį; valstybės pareiga nemokumo procese užtikrinti aiškų ir veiksmingą kreditorių teisių gynybos mechanizmą Veiksmingos teisinės gynybos aspektas.Atsakovės administratorė prašo atmesti dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos sustabdymo, grįsdama savo poziciją šiais esminiais argumentais: Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka.Prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Fondas vėlgi išreiškia nesutikimą su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 ir iš esmės siekia kad būtų įvertintas būtent jos pagrįstumas o ne pačių teisės normų konstitucingumas. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vertina teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, bet nekontroliuoja teismų praktikos ir tuo labiau jos nekeičia. Be to, Fondo dėstomi deklaratyvūs paaiškinimai neleidžia abejoti nurodomų JANĮ normų neatitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir /ar nepakankamu teisiniu reglamentavimu. Tuo tarpu pagal suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną vien subjektyvios abejonės dėl teisės normos taikymo aplinkybės savaime nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2025 m. birželio 23 d. nutartis Nr. eCIK-560/2025).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išdėstęs teisės aiškinimo taisyklę aiškiai pažymėjo, jog priešingu aiškinimu būtų paneigti pagrindiniai nemokumo reguliavimo principai - išsaugoti įmonės turto masę, užkirsti kelią nekontroliuojamam įsipareigojimų didėjimui ir užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą. Tokia teisės aiškinimo kryptis lemia ir finansinių reikalavimų nustatymo principą: kreditorių reikalavimai nemokumo byloje turi būti fiksuojami tokio dydžio ir apimties, kokie jie buvo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dieną, todėl šie reikalavimai negali būti didinami vėliau skaičiuojant palūkanas ar netesybas laikotarpiu, kai galioja minėtas draudimas. Todėl tais atvejais, kai restruktūrizavimo tikslai nepasiekiami ir nemokumo procesas pereina į bankrotą, nėra teisinio ar ekonominio pagrindo laikyti, kad palūkanos už visą restruktūrizavimo laikotarpį turėtų būti skaičiuojamos atgaline data, nes tai iškreiptų kreditorių interesų pusiausvyrą ir sumažintų bankroto procese kreditorių reikalavimams tenkinti būtiną turto masę. Tai rodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino ir kreditorių lygiateisiškumo bei interesų pusiausvyros principus.UAB „Klaipėdos paslaugos“ finansinio reikalavimo tvirtinimo pagrindas buvo kitas ir jam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išaiškinimai netaikomi, kadangi Teismas pripažino, jog Bendrovės ir UAB „Klaipėdos paslaugos“ sudaryta sutartis buvo esminė ir jos nevykdymas restruktūrizavimo laikotarpiu sudarė einamąjį pažeidimą.Darbuotojų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir jų dydžio ir pagrindo nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Iš Darbo ginčų komisijos sprendimų ir jais priteistų sumų yra akivaizdžiai matoma, jog patvirtintos netesybos skaičiuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų, priklausomai nuo to kada buvo nutraukta darbo sutartis. Net jei teoriškai ir būtų padaryta kokia nors skaičiavimo klaida, kurios šiuo metu Atsakovė nemato, tai nereiškia, jog Fondo atžvilgiu netesybos ir palūkanos galėtų būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį.Teismas, įvertinęs Fondo ir atsakovės administratorės nurodytus argumentus, konstatuoja, kad šis Fondo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Tokią išvadą teismas daro dėl šių žemiau nurodytų aplinkybių:Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tuomet, kai jam pačiam kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino teisės akto konstitucingumo. Proceso šalies prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinęs JANĮ normų visumą bei nemokumo teisės paskirtį, teismas konstatuoja, jog jam nekyla abejonių dėl taikomų JANĮ nuostatų atitikties Konstitucijai.Teismas pritaria atsakovės administratorės argumentams, kad Fondo prašymo turinys rodo, jog iš tikrųjų yra ginčijamas ne įstatymų reguliavimas, o iš esmės išreikštas nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 ir siekiama jos peržiūrėjimo, kas peržengia Konstitucinio teismo ribas. Vien Fondo nesutikimas su kasacinio teismo išaiškinimu nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Įstatymo leidėjo nustatytas draudimas skaičiuoti netesybas ir palūkanas nemokumo (restruktūrizavimo ir bankroto) metu atitinka viešąjį interesą – apsaugoti skolininko turto masę ir užtikrinti proporcingą visų kreditorių reikalavimų tenkinimą. Šis reikalavimas nepanaikina pačios pagrindinės skolos (nuosavybės), todėl priešingai nei teigia Fondas teisinga interesų pusiausvyra nėra pažeidžiama.JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas draudimas skaičiuoti netesybas nemokumo metu galiojo dar prieš suteikiant finansavimą (paskolos sutartis sudaryta 2023 m. sausio 19 d.) ir nutarties, kuria iškelta restruktūrizavimo byla UAB „Vėjo projektai“ įsiteisėjimą, todėl Fondas – būdamas profesionalus rinkos dalyvis – negali turėti teisiškai pagrįsto lūkesčio skaičiuoti netesybas UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo laikotarpį.Fondo nurodomi kitų kreditorių (UAB „Klaipėdos paslaugos“ bei BUAB „Vėjo projektai“ darbuotojų) atvejai remiasi iš esmės skirtingu teisiniu režimu (UAB „Klaipėdos paslaugos“ sudaryta sutartis buvo esminė ir jos nevykdymas restruktūrizavimo laikotarpiu sudarė einamąjį pažeidimą; administratorė, teismas neturi teisinio pagrindo iš naujo vertinti įsiteisėjusiu DGK sprendimu nustatytų faktų, priteistų sumų ar šio sprendimo pagrįstumo). Todėl Fondo nurodyti kitų kreditorių atvejai nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo. Draudimas skaičiuoti sutartines netesybas nemokumo atveju galioja vienodai visiems tos pačios kategorijos kreditoriams, todėl Fondas nėra diskriminuojamas.Dėl Fondo finansinio reikalavimo (netesybų) (ne)pagrįstumoIšnagrinėjęs Fondo išskirtą iš BUAB „Vėjo projektai“ bankroto bylos pagal nemokumo administratorės ginčijamą Fondo prašymą dėl hipoteka / įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo dalies 758 760,20 Eur dydžio netesybų; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalies 6 101,74 Eur dydžio netesybų, apskaičiuotų už BUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo procedūrų laikotarpį, patvirtinimą, teismas konstatuoja, kad ši Fondo reikalavimo dalis yra nepagrįsta, todėl atmestina. Teismas tokią išvadą daro dėl šių žemiau nurodytų aplinkybių:Pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos.Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi UAB „Vėjo projektai“ iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 30 d. Po šios nutarties įsiteisėjimo UAB „Vėjo projektai“ įgijo JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą apsaugą, netesybų ir palūkanų už UAB „Vėjo projektai“ prievoles skaičiavimas Fondo atžvilgiu sustojo ir vėliau negali būti atnaujintas ar apskaičiuotas atgaline data.JANĮ 115 straipsnio 2 dalis nustato skaičiavimo atnaujinimą tik tais atvejais, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama be bankroto bylos iškėlimo, t. y. skolininkui atkūrus mokumą arba kreditoriams atsisakius reikalavimų). Perėjimo iš restruktūrizavimo į bankroto bylą taikoma JANĮ 114 straipsnio 3 dalis reiškianti, kad nuo pirmosios nemokumo bylos iškėlimo dienos (nagrinėjamu atveju – 2024 m. gegužės 30 d.) įsigaliojęs draudimas skaičiuoti netesybas galioja nepertraukiamai viso nemokumo proceso metu.Šią teisės normos aiškinimo taisyklę suformulavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026. Kasacinis teismas išaiškino, kad priešingas aiškinimas leistų nevaldomai didėti skolininko įsipareigojimams nepavykusio restruktūrizavimo atveju, o tai pažeistų pagrindinį nemokumo tikslą – išsaugoti skolininko turto masę ir užtikrinti kreditorių interesų pusiausvyrą. Kreditorių reikalavimai fiksuojami tokio dydžio, kokie jis buvo pirmosios nemokumo bylos iškėlimo dieną. Pagrįsti atsakovės administratorės argumentai teismas su jais sutinka, kad Fondas nepateikė nei vieno motyvo, kurio pagrindu būtų galima spręsti, jog jo pareikštas finansinis reikalavimas savo pagrindu nėra analogiškas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 išnagrinėtoje byloje vertintam kreditoriniam reikalavimui, kodėl nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai neturėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, jog Fondas nesutinka su kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo taisykle nereiškia ir to, jog byla kasacine tvarka buvo išnagrinėta neteisingai, pateiktas aiškinimas nepagrįstas, taikyta teisės norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pirmosios instancijos teismas nėra įpareigotas vadovautis šiuo išaiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026 suformuota teisės taikymo taisyklė turi būti tiesiogiai taikoma nagrinėjamoje byloje.Dėl kitų Fondo, atsakovės argumentų, susijusių su Fondo finansinio reikalavimo (netesybų) (ne)pagrįstumu, teismas atskirai nepasisako, nes jie yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje.Dėl procesinės bylos baigtiesVadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atmestinas ieškovo Fondo prašymas dėl hipoteka / įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo dalies 758 760,20 Eur dydžio netesybų; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalies 6 101,74 Eur dydžio netesybų, apskaičiuotų už BUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo procedūrų laikotarpį, patvirtinimo.Dėl bylinėjimosi išlaidųRašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Fondas turėjo 4800 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už 2026 m. birželio 22 d. rašytinių paaiškinimų parengimą.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė turėjo 1089 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.Ieškinį atmetus, atmestinas ir Fondo prašymas priteisti iš atsakovės BUAB „Vėjo projektai“ administravimo išlaidų turėtas bylinėjimosi išlaidas Fondo naudai, o iš Fondo atsakovei priteistinas 1089 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismasn u t a r i a :atmesti ieškovo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“ prašymą dėl hipoteka / įkeitimu užtikrinto kreditorinio reikalavimo dalies 758 760,20 Eur dydžio netesybų; hipoteka / įkeitimu neužtikrinto finansinio reikalavimo dalies 6 101,74 Eur dydžio netesybų patvirtinimo.Iš ieškovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“ bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vėjo projektai“ priteisti 1089 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nutarties kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims (jų atstovams).Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apygardos teismą. Teisėja Jolanta Gailevičienė