- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- eAN2-394-993/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-8-3-15530-2026-9
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Indrė Averkienė
- Pažeidėjas
- TRA1
- Institucija
- Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto TRA1 atstovės advokatės Evelinos Trukšinienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria TRA1 skundas atmestas ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2026 m. birželio 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Institucijos 2026 m. birželio 8 d. nutarimu (toliau – ir nutarimas) TRA1 nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 3 dalį – 1 500 Eur dydžio bauda, dėl to, kad jis, būdamas įgalioto rangovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, 2026 m. balandžio 10 d. neužtikrino ir nekontroliavo, kad visi statybos objekte, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbus atliekantys asmenys turėtų nustatyta tvarka jiems suformuotą skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą. Šiuo atveju nustatyta, kad 2026 m. balandžio 10 d. G. L., gim. (duomenys neskelbtini) ir A. B., gim. (duomenys neskelbtini) , statybos objekte nelegaliai vykdė statybos darbus (namuko statymo, montavimo darbus) neturėdami jiems suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo (toliau – ir Kodas). Tokiais savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 221 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir Užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ)561 straipsnio 1 dalį.
TRA1 , nesutikdamas su Institucijos 2026 m. birželio 8 d. nutarimu, pateikė skundą apylinkės teismui, kuris 2026 m. rugsėjo 14 d. nutartimi šį skundą atmetė, konstatavęs, kad būtent UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) direktorius TRA1 privalėjo užtikrinti kontrolę bei buvo atsakingas už tai, kad nutarime nurodytame objekte statybos darbus atliekantys asmenys turėtų skaidriai dirbančio asmens kodą. Pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį administracinė atsakomybė už padarytus ir aptartus teisės pažeidimus numatyta būtent rangovo – juridinio asmens vadovui, todėl TRA1 , kaip rangovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį nubaustas teisėtai ir pagrįstai. Taip pat teismas nustatė, kad nėra pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir paskirtą minimalią piniginę nuobaudą dar labiau švelninti.
TRA1 atstovė advokatė Evelina Trukšinienė, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, pateikė skundą apygardos teismui, kuriame prašo panaikinti šią nutartį ir Institucijos 2026 m. birželio 8 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną TRA1 atžvilgiu nutraukti, priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šio prašymo netenkinus, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, paskirti mažesnę nei ANK 95 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali baudą. Skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai apeliantui priskyrė atsakomybę už asmenį, kurio Bendrovė nepasitelkė, ir taip nukrypo nuo paties suformuluotos taisyklės. Nutarties 10 ir 19 punktuose teismas nustatė įgalioto rangovo pareigos ribas: įgaliotas rangovas privalo įsitikinti, ar Kodą turi asmenys, „kuriuos jis pasikvietė“ darbams atlikti. Pareiga siejama su konkrečiu įgalioto rangovo valingu veiksmu, asmens pasitelkimu. A. B. Bendrovė nepasitelkė. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad Bendrovė ar apeliantas jį kvietė, jam davė nurodymus ar apie jį žinojo. Priešingai, visi byloje esantys įrodymai, Pranešimas, subrangovo paaiškinimas ir paties A. B. 2026 m. balandžio 10 d. paaiškinimas (VDI bylos medžiaga, 2 lapas), patvirtina, kad A. B. į objektą atvyko subrangovo prašymu, jį atveždamas, ir prie darbų prisidėjo savo iniciatyva. Be to, A. B. paaiškinime nurodė, kad objekte dirbo tvarkant teritoriją. Teritorijos tvarkymas nėra statybos darbai, kuriais SĮ 2 straipsnio 90 dalis laiko darbus, atliekamus statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį. Taigi A. B. neatliko jokių statybos darbų, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti ir UĮ 561 straipsnio 1 dalyje apibrėžto nelegalaus darbo atliekant statybos darbus.
Pareiga pasirūpinti A. B. Kodu Bendrovei neteko. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - VSDĮ) 151 straipsnį Kodas suformuojamas ir išduodamas tik pačiam apdraustajam asmeniui ir jo draudėjui. Bendrovė nebuvo ir negalėjo būti A. B. draudėja, todėl neturėjo nei teisinės galimybės gauti jo Kodo, nei pareigos juo pasirūpinti. Šią taisyklę yra suformulavęs Vilniaus apygardos teismas: „Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsniu, pasirūpinti, kad dirbantys asmenys turėtų skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą, privalo jų draudėjas, taigi, ne užsakovas. Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 4 dalis numato, kad apdraustiesiems asmenims suformuotas kodas išduodamas tik pačiam apdraustajam asmeniui ir jo draudėjui. “ (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-323- 1058/2023, 11 punktas).
Juridinio asmens vadovas atsako tik už pažeidimus, kuriuos nulėmė jo paties sprendimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visai neseniai išaiškino: „Svarbu pabrėžti ir tai, kad juridinio asmens vadovas už konkretų administracinį nusižengimą, padarytą juridinio asmens veikloje, atsako tiek, kiek šios neteisėtos veikos padarymas nulemtas jo priimtais sprendimais vadovaujant juridiniam asmeniui. Todėl formuluojant kaltinimą juridinio asmens vadovui nurodoma ne juridinio asmens, o jo paties padaryta neteisėta veika (veikimas ar neveikimas), kuria realizuojami konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymiai. “ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15- 788/2026, 6 punktas). A. B. atsiradimas Objekte nebuvo nulemtas jokio apelianto sprendimo. Priešingai, apeliantas Bendrovės vardu Subrangos sutartimi buvo apribojęs galimybę pasitelkti kitus asmenis be Bendrovės sutikimo (4.3.2 punktas), o Subrangovas tokio sutikimo neprašė. Teismas nenurodė jokio konkretaus apelianto veiksmo ar neveikimo, dėl kurio A. B. atsidūrė objekte. A. B. atžvilgiu apelianto veikoje nėra ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Nutartis šioje dalyje naikintina. Kartu sumažinama veikos apimtis ir pavojingumas, į ką teismas nuobaudos klausimu visiškai neatsižvelgė.
Teismas netinkamai aiškino UĮ 561 straipsnio 2 dalį ir SĮ 221 straipsnio 4 dalį, nustatydamas atsakomybės subjektą. Įgalioto rangovo atsakomybė pagal UĮ 561 straipsnio 2 dalį ir SĮ 221 straipsnio 4 dalį nėra objektyvi (be kaltės) ir absoliuti. Pagal ANK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis asmuo atsako tik būdamas kaltas ir tik tada, kai jo paties veika atitinka administracinio nusižengimo požymius. Įstatymų leidėjas nesukūrė mechanizmo, pagal kurį įgaliotas rangovas atsakytų už visų statybos grandinėje atsiradusių asmenų veiksmus nepriklausomai nuo to, ar jis juos pasitelkė, matė ar galėjo kontroliuoti. Nutarties 18 punkte teismas konstatavo, kad rangovas „pats organizuoja darbą, renkasi darbuotojus ir tampa atsakingu už juos ir jų veiklą“. Ši formuluotė pažodžiui perimta iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, kurioje ji pagrindė būtent priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad už pasitelktus asmenis atsako tas, kas darbus organizuoja ir darbuotojus renkasi, o ne tas, kas darbus perdavė (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-323- 1058/2023, 10 punktas). Nagrinėjamu atveju darbus Objekte savo jėgomis, rizika ir priemonėmis organizavo Subrangovas ir būtent jis, o ne Bendrovė, „pasirinko“ A. B.. Pritaikius pačio teismo nurodytą CK 6.645 straipsnio 3 dalies taisyklę, atsakingu subjektu laikytinas Subrangovas.
Atsakomybės subjektas pagal UĮ 561 straipsnio 2 dalį nustatomas pagal tai, kas faktiškai pasitelkė ir organizavo darbus atliekančius asmenis. Šią taisyklę iš esmės analogiškoje byloje yra suformulavęs Vilniaus apygardos teismas, palikdamas galioti rangovo vadovo atžvilgiu nutrauktą teiseną: „Teisės aktai nedraudžia vienu įgaliotu rangovu skirti subrangovo, kuriam perduodamas konkretus objektas, ir kuris faktiškai organizuoja darbų vykdymą tame objekte. <...> Apygardos teismo vertinimu, Institucijos nutarime nepagrįstai buvo išplėstos K. P. atsakomybės ribos už kito asmens (Subrangovo) galimai padarytus veiksmus, kurių K. P., sutartimi perdavęs visus darbus objekte Subrangovui, objektyviai negalėjo matyti ir juo labiau kontroliuoti pats nebūdamas objekte, kuriame jam pavaldūs darbuotojai taip pat nesilankė ir neatliko jokių darbų. “ (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. AN2-20-574/2026, 26 punktas).
Lemiamas yra ne sutarties tekstas, o tai, kieno pasitelkti asmenys dirbo statybvietėje. Nutarties 15-16 punktų motyvai perimti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties byloje Nr. AN2-101-932/2025. Tačiau toje byloje ratio decidendi lėmė ne sutarties nuostata, kuri ten buvo aiški ir konkreti, o tai, kas iš tikrųjų pasitelkė statybvietėje dirbusius asmenis: „<...> nagrinėjamoje byloje visgi nėra pagrindo daryti tokią išvadą, kadangi pagal bylos duomenis trečiosios šalies piliečių Y. S. ir D. R. darbdavys buvo ne MB „Y“, o UAB „X“, kurios vadovas ir turėjo pareigą užtikrinti statybvietėje dirbusių savo įmonės darbuotojų skaidriai dirbančių asmenų identifikavimo kodus (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-101- 932/2025).
Taigi atsakomybės subjektą lemia faktinis asmenų pasitelkimas ir darbų organizavimas, o ne tai, ar sutartyje yra atskira sąlyga. Nagrinėjamoje byloje nė vienas iš Objekte nustatytų asmenų nebuvo Bendrovės darbuotojas, o A. B. Bendrovė apskritai nepasitelkė. Asmens, kurio įgaliotas rangovas nepasitelkė, atveju sutartinė pareigos perdavimo sąlyga neturi jokios reikšmės, nes tokio asmens atžvilgiu nėra ir pačios pareigos, kurią būtų galima perduoti.
Subrangovas ir A. B. veikė kaip savarankiški subjektai, kuriems pareiga turėti Kodą teko asmeniškai. SĮ 221 straipsnio 1 dalis įpareigoja turėti Kodą pačius statybos darbus atliekančius asmenis, VSDĮ 151 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato Kodo suformavimą savarankiškai dirbantiems asmenims, o UĮ 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis savarankiškos veiklos vykdymą be Kodo laiko paties fizinio asmens pažeidimu, už kurį „atsako“ būtent tą veiklą vykdantis asmuo. Pati Institucija Tyrimo akte abiejų asmenų veiklą kvalifikavo kaip jų pačių savarankišką veiklą ir taikė jiems asmeninę atsakomybę pagal ANK 150 straipsnio 3 dalį. Institucija, pati pripažinusi šiuos asmenis savarankiškais veiklos subjektais, negali tų pačių faktų pagrindu jų Kodo nebuvimo priskirti apeliantui kaip jų „darbdavio“ atstovui (venire contra factum proprium).
Teismas lemiamą išvadą grindė byloje nesančiais apelianto paaiškinimais. Nutarties 19 punkte teismas nurodė, kad apeliantas savo pareigos neįvykdė, „kaip matyti iš byloje esančių pareiškėjo paaiškinimų“. Tokių paaiškinimų byloje nėra. Byloje yra tik dviejų sakinių Pranešimas, kuriame nurodytas Subrangovas ir pažymėta, kad su A. B. santykių nėra, bei prašymas surašyti protokolus nedalyvaujant. Nė viename iš jų Apeliantas nieko nepasisakė apie Subrangovo patikrinimą prieš sudarant Subrangos sutartį. Apeliantas nedalyvavo nei surašant protokolą, nei nagrinėjant bylą Institucijoje ar teisme. Taigi esminę faktinę išvadą apie apelianto neveikimą teismas padarė remdamasis įrodymu, kurio byloje nėra. Pašalinus šį teiginį, nutartyje nelieka jokio įrodymais pagrįsto motyvo, kokį konkretų veiksmą apeliantas privalėjo, bet neatliko.
Apibendrinant, teismas netinkamai aiškino UĮ 561 straipsnio 2 dalį ir SĮ 221 straipsnio 4 dalį, atsakomybės subjektą nustatė ne pagal faktinį asmenų pasitelkimą ir darbų organizavimą, padarė išvadą, prieštaraujančią paties nurodytai CK 6.645 straipsnio 3 dalies taisyklei, ir lemiamą faktinę išvadą grindė byloje nesančiu įrodymu. Apeliantas nėra tinkamas ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo subjektas, todėl nutartis ir nutarimas naikintini.
Teismas nenustatė ir nemotyvavo būtinojo administracinio nusižengimo sudėties elemento, kaltės. Kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Teismas nenurodė nei kaltės formos, nei rūšies, nepasisakė, ar apeliantas galėjo ir turėjo numatyti, kad Subrangovas pažeis Subrangos sutartį ir be Bendrovės žinios atsiveš trečiąjį asmenį. Teismas perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui, atsakomybę grindė tuo, kad „nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios“ apeliantui laikytis reikalavimų. Tokia formuluotė reikalauja iš apelianto įrodyti savo nekaltumą, nors pagal ANK 567 straipsnio 3 dalį įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.
Apeliantas elgėsi kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Apdairaus ir rūpestingo asmens (bonus pater familias) standartas reikalauja ne absoliučios, o protingos ir objektyviai įmanomos rūpestingumo pareigos. Apeliantas montavimo darbus perdavė ne atsitiktiniam asmeniui, o pagal rašytinę Subrangos sutartį savarankiškam subjektui, kuris įsipareigojo darbus atlikti savo jėgomis, rizika ir priemonėmis, o kitus asmenis pasitelkti tik su Bendrovės sutikimu. Bendrovė, gavusi Institucijos paklausimą, nedelsdama pateikė visą informaciją. Apeliantas neturėjo jokio pagrindo iš anksto preziumuoti, kad Subrangovas pažeis sutartį. Reikalavimas kontroliuoti tai, kas objektyviai nekontroliuojama, prieštarauja principui lex non cogit ad impossibilia. Bendrovės darbuotojų Objekte nebuvo, darbai buvo perduoti Subrangovui, o A. B. Objekte atsirado Bendrovei nežinant. Įgaliotas rangovas, vykdantis daug projektų, fiziškai negali nuolat budėti kiekvienoje statybvietėje ir tikrinti kiekvieno asmens.
Byloje nenustatyta, kokį konkretų veiksmą apeliantas turėjo atlikti, kad A. B. neatsirastų Objekte, ir kad toks veiksmas apskritai būtų užkirtęs kelią pažeidimui. Nekaltumo prezumpcija reikalauja tokias abejones vertinti apelianto naudai. Apibendrinant, teismas nenustatė ir nemotyvavo apelianto kaltės formos, rūšies ir turinio, perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui ir faktiškai pritaikė objektyviąją atsakomybę. Nesant būtinojo administracinio nusižengimo sudėties elemento, administracinio nusižengimo teisena Apelianto atžvilgiu nutrauktina
Teismas, spręsdamas dėl nuobaudos, pažeidė apelianto teisę į gynybą ir ANK 36 straipsnį. Nutarties 27 punkte atsisakydamas švelninti nuobaudą, prieš jį panaudojo tai, kad jis „teismui pateiktu skundu <...> neigė savo kaltę, vengė atsakomybės“. Tame pačiame sakinyje teismas konstatavo, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi teismas formaliai sunkinančios aplinkybės nepripažino, tačiau faktiškai ją taikė, kaip vieną iš motyvų, dėl kurių atsisakė taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Kaltės neigimas nėra ir negali būti atsakomybę sunkinanti aplinkybė. ANK 36 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas. Kaltės pripažinimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl jo nebuvimas gali reikšti tik tai, kad ši lengvinanti aplinkybė nekonstatuojama, bet ne tai, kad asmens padėtis gali būti bloginama.
Teismas neįvertino byloje esančių lengvinančių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Skunde (52-55 punktai) buvo nurodytos aplinkybės: Bendrovė nedelsdama bendradarbiavo su Institucija ir pateikė visą reikšmingą informaciją; žala nekilo; pažeidimas vienkartinis ir formalaus pobūdžio, padarytas pirmą kartą; A. B. Objekte buvo neatlygintinai, o Bendrovė iš galimo pažeidimo negavo jokios naudos. Nė viena iš šių aplinkybių nutartyje neaptarta. Teismas neįvertino aplinkybių, kurios mažina veikos pavojingumą. Bent A. B. atžvilgiu apelianto atsakomybė apskritai negalima, o pažeidimą lėmė išimtinai trečiųjų asmenų veiksmai, prieštaraujantys Subrangos sutarčiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas turi teisę nuspręsti, jog sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas). Šių aplinkybių visuma yra išskirtinė ir sudaro pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį.
Atsiliepime į pateiktą skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 14 d. nutartį bei Institucijos 2026 m. birželio 8 d. nutarimą palikti galioti nepakeistus ir netenkinti prašymo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir sumažinti paskirtą baudą, taip pat netenkinti prašymo atlyginti atstovavimo išlaidas. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Užsakovė L. S. ir Bendrovė 2025 m. liepos 31 d. sudarė medinio namelio pirkimo-pardavimo sutartį su montavimo paslaugomis. Bendrovė įsipareigojo pagaminti, pristatyti ir sumontuoti namelį užsakovės nurodytame objekte. Šiems įsipareigojimams vykdyti Bendrovė, atstovaujama apelianto, 2026 m. balandžio 8 d. sudarė subrangos sutartį su G. L.. Užsakyme Nr. 1 apibrėžti konkretaus namelio montavimo darbai, jų atlikimo vieta ir nustatyta 800 Eur darbų kaina. Taigi objekte buvo vykdomi Bendrovės prisiimti ir jos pasirinktam subrangovui perduoti atlygintiniai sutartiniai įsipareigojimai. Institucijos pareigūnai 2026 m. balandžio 10 d. objekte, nustatė G. L. ir A. B. (toliau - A. B.), atliekančius medinio namelio statymo ir montavimo darbus. Abu asmenys neturėjo galiojančių skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodų. Tyrimo duomenimis, jie taip pat nebuvo įregistravę individualios veiklos, neturėjo verslo liudijimų ir nebuvo įdarbinti. Šios aplinkybės užfiksuotos 2026 m. gegužės 13 d. nelegalaus darbo tyrimo akte.
Apelianto atsakomybės klausimas sprendžiamas pagal specialųjį nelegalaus darbo atliekant statybos darbus reguliavimą. UĮ 561 straipsnio 1 dalis nelegalaus darbo atliekant statybos darbus požymius sieja su statybos darbų atlikimu neturint galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, kai jį privaloma turėti, arba įstatyme numatytais atvejais - atitinkamų dokumentų. To paties straipsnio 2 dalis nustato tokį pažeidimą padariusio statytojo ar jo vieno įgalioto rangovo atsakomybės pagrindą. Todėl tiesioginių darbo sutarčių tarp Bendrovės ir objekte dirbusių asmenų nebuvimas savaime nepašalina nagrinėjamu atveju taikomos atsakomybės.
SĮ 221 straipsnio 6 dalis nustato, kad, statytojui fiziniam asmeniui statybos darbus atliekant vienam rangovui juridiniam asmeniui, pastarasis laikomas įgaliotu rangovu ir vykdo šio straipsnio 4 dalyje nustatytas pareigas. Bendrovė buvo užsakovės fizinio asmens pasirinktas rangovas, prisiėmęs pareigą sumontuoti namelį. Todėl Bendrovės įgalioto rangovo statusas kilo iš įstatymo. Atskiro užsakovės įgaliojimo nebuvimas šio statuso nepaneigia, o subrangovo pasitelkimas Bendrovės sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti savaime jo nekeičia. SĮ 221 straipsnio 4 dalyje nustatyta identifikavimo užtikrinimo pareiga apima visus statybos darbus atliekančius fizinius asmenis. Ji neapsiriboja vien įgalioto rangovo darbuotojais ar asmenimis, su kuriais jo vadovas asmeniškai sudarė sutartis. Šio straipsnio 5 dalis atsakomybę už pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą susieja su UĮ ir ANK nuostatomis. Todėl argumentas, kad A. B. nebuvo Bendrovės darbuotojas ir nebuvo jos tiesiogiai pasitelktas, nepaneigia pareigos užtikrinti faktiškai Bendrovės prisiimtus statybos darbus atliekančių asmenų identifikavimą.
Nesutinka su apelianto pozicija, kad subrangos sutarties sudarymas ir joje nustatytas G. L. savarankiškumas patvirtina tinkamą Bendrovei tenkančios kontrolės pareigos įvykdymą arba jos perdavimą subrangovui. Sutarties 1.1 punkto nuostata, pagal kurią G. L. darbus atlieka savo jėgomis, rizika ir priemonėmis, apibrėžia sutartinių darbų atlikimo būdą. Joje neįtvirtintas konkretus SĮ 221 straipsnio 4 dalyje nustatytos identifikavimo kontrolės funkcijos perdavimas ir jos prisiėmimas. Bendro pobūdžio įsipareigojimai laikytis teisės aktų bei tinkamai atlikti darbus tokio susitarimo neatstoja. Šią išvadą pagrindžia ir kitos sutarties sąlygos.
Pagal sutarties 4.1.1-4.1.3 punktus Bendrovė išlaikė teisę tikrinti darbų atlikimo eigą, kiekį ir kokybę, duoti nurodymus dėl darbų atlikimo ir reikalauti teisės aktų reikalavimų laikymosi. Sutarties 4.4.5 punkte numatytas informavimas apie atliktų darbų etapus, o Užsakyme Nr. 1 - paslėptų darbų fotografavimas ir nuotraukų perdavimas Bendrovei. Šios sąlygos patvirtina, kad Bendrovė turėjo sutartines priemones gauti informaciją apie konkretaus užsakymo vykdymą ir organizuoti jai tenkančios kontrolės atlikimą. Apelianto akcentuojamas sutarties 4.3.2 punktas, pagal kurį papildomus subrangovus leidžiama pasitelkti tik su Bendrovės sutikimu, šių išvadų nepaneigia. Minėta sąlyga nustato papildomų vykdytojų pasitelkimo apribojimą, tačiau nepatvirtina nei paties G. L. Kodo patikrinimo, nei faktiškai objekte dirbusių asmenų identifikavimo. Sutartinio draudimo įrašymas neįrodo jo vykdymo kontrolės. Todėl nuoroda į sutikimo reikalavimą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis tinkamai organizavo Bendrovei tenkančių pareigų vykdymą.
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-101-932/2025 9 punkte pabrėžta konkrečių sutartinių nuostatų dėl asmenų identifikavimo reikšmė ir bendro pobūdžio įsipareigojimų nepakankamumas. Toje byloje vertinta aiški sutarties sąlyga, tiesiogiai įvardijanti SĮ 221 straipsnio reikalavimų vykdymą, taip pat spręsta dėl trečiųjų šalių piliečių faktinio darbdavio. Nagrinėjamoje byloje konkrečios identifikavimo kontrolės perdavimo sąlygos nėra. Taigi ši praktika nesuteikia pagrindo vien subrangos sutarties sudarymą prilyginti apelianto nurodomam kontrolės pareigos perdavimui. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-20-574/2026 teisenos nutraukimą lėmė tai, kad atsakomybėn patrauktas asmuo nebuvo ANK 95 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas; taip pat nebuvo nustatytas užsakovo suteiktas atitinkamas įgaliojimas. Nutarties 23 punkte atskirtas šios specialiosios atsakomybės subjekto ir faktinio darbdavio nustatymas. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra Bendrovės vadovas, o jos įgalioto rangovo statusas kyla iš SĮ 221 straipsnio 6 dalies. Apelianto cituojamas tos pačios nutarties 26 punktas vertintinas visas: teismas nurodė ne tik objekto perdavimą subrangovui, bet ir jo prisiimtą pareigą užtikrinti identifikavimo reikalavimų laikymąsi bei objektyvių kontrolės galimybių nebuvimą. Šioje byloje sutartimi tokia konkreti pareiga G. L. neperduota, Bendrovė išlaikė nurodytas kontrolės priemones ir derino darbų pradžią. Be to, kodo neturėjo pats apelianto pasirinktas sutarties kontrahentas. Todėl Institucijos pozicija grindžiama konkrečiais sutarties ir darbų organizavimo duomenimis, o ne teiginiu, kad subrangovas apskritai negali vykdyti identifikavimo kontrolės funkcijos.
Apelianto nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. AN2-323-1058/2023 priimta iki 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojusio specialiojo nelegalaus darbo atliekant statybos darbus reguliavimo. Joje aptartas kodo gavimas iš socialinio draudimo sistemos nepaneigia atskiros, nagrinėjamo pažeidimo metu galiojusios įgalioto rangovo pareigos kontroliuoti kodų turėjimą. Bendrovės statusas šioje byloje nustatomas pagal SĮ 221 straipsnio 6 dalį, o atsakomybė - pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį, įvertinus apelianto kaltę.
Civilinės teisės nuostatos dėl savarankiško rangovo darbo organizavimo taikytinos kartu su specialiosiomis statybos darbus atliekančių asmenų identifikavimo taisyklėmis. Subrangovo teisė organizuoti sutartinių darbų atlikimą savaime nepanaikina įgalioto rangovo pareigos užtikrinti asmenų identifikavimą. Todėl nutarties 18 punkto nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.645 straipsnio 3 dalį nesudaro pagrindo visą specialiąją kontrolės pareigą priskirti darbų vykdytojui, neįvertinus Bendrovės įgalioto rangovo statuso ir konkrečios sutarties sąlygų.
Teiginys, kad A. B. atliko tik teritorijos tvarkymo darbus, neatitinka užfiksuotos informacijos. Patikrinimo metu nustatyta, kad abu asmenys atliko medinio namelio statymo ir montavimo darbus. Nutarime nurodyta, kad jie vilkėjo darbui skirtus drabužius, dėvėjo darbines pirštines ir montavimo darbus atliko stovėdami ant kopėčių. Išvadą dėl darbų pobūdžio pagrindžia pirmiausia užfiksuoti montavimo veiksmai; apranga ir naudotos priemonės vertinamos kaip šiuos veiksmus papildančios aplinkybės.
Apeliaciniame skunde išskiriama A. B. 2026 m. balandžio 10 d. paaiškinimo dalis, kad dirbo tvarkant teritoriją. Tačiau tame pačiame ranka rašytame paaiškinime jis nurodė buvęs užfiksuotas padedantis statyti medinį namelį. Įrodymas vertintinas pagal visą jo turinį. Būtent medinių konstrukcijų statymas ir montavimas atitinka SĮ 2 straipsnio 90 dalyje apibrėžtus statybos darbus. A. B. dalyvavimą darbuose papildo G. L. 2026 m. balandžio 27 d. paaiškinimas, kad A. B. jį atvežė į objektą ir padėjo prie namelio. Asmens atvykimo į objektą priežastis nekeičia vėliau atliktų veiksmų pobūdžio. Institucijos išvada grindžiama patikrinimo duomenimis ir abiejų asmenų paaiškinimais, patvirtinančiais jų faktinį įsitraukimą į konkretaus namelio montavimą.
Paaiškinimai apie neatlygintinę pagalbą vertintini atsižvelgiant į dokumentais patvirtintą darbų vykdymo pagrindą. Bendrovė buvo įsipareigojusi užsakovei sumontuoti namelį, o G. L. už šiuos darbus nustatyta 800 Eur kaina. A. B. padėjo atlikti būtent šiuos sutartinius darbus. Nurodyta užsakymo kaina pagrindžia darbų komercinį kontekstą; išvada dėl A. B. dalyvavimo statybos darbuose remiasi jo faktiškai atliktais veiksmais. Be to, patikrinimo metu asmenys veiklos neįforminimą ir kodų neturėjimą siejo su dar tvarkomais mažosios bendrijos steigimo dokumentais. Šių duomenų visuma paneigia versiją apie vien privačią, su Bendrovės vykdomu užsakymu nesusijusią pagalbą.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai sutapatinama galimybė suformuoti identifikavimo kodą ir pareiga užtikrinti jo turėjimo kontrolę. Apeliantui nepriskirta pareiga asmeniškai suformuoti kodus Bendrovėje neįdarbintiems asmenims. Jam inkriminuotas neužtikrinimas, kad vykdant Bendrovės prisiimtus darbus būtų laikomasi asmenų identifikavimo reikalavimų. SĮ 221 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato kodo ar įstatyme nustatytais atvejais atitinkamų dokumentų pateikimą ir statytojui arba jo įgaliotam rangovui pareikalavus. Todėl argumentas, kad Bendrovė nebuvo šių asmenų draudėja, nepaneigia jai tekusios kontrolės funkcijos.
G. L. ir A. B. pagal ANK 150 straipsnio 3 dalį surašytų administracinių nusižengimų protokolų faktas neprieštarauja apelianto atsakomybės pagrindui. Asmens pareiga tinkamai įregistruoti savo vykdomą veiklą ir įgalioto rangovo vadovo pareiga užtikrinti statybos darbus atliekančių asmenų identifikavimą yra skirtingo turinio. Atskirų asmenų savarankiškų pareigų pažeidimų tyrimas nepašalina pagrindo vertinti paties apelianto neveikimą.
Apelianto kaltė grindžiama konkrečiu jo neveikimu organizuojant Bendrovės prisiimtų statybos darbų vykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-788/2026 akcentuotas reikalavimas individualizuoti juridinio asmens vadovo veiką. Nagrinėjamu atveju šis reikalavimas įgyvendinamas vertinant apelianto sprendimus dėl konkretaus vykdytojo pasitelkimo, jo realias kontrolės organizavimo galimybes ir neužtikrintą asmenų identifikavimą.
Apeliantas Bendrovės vardu sudarė subrangos sutartį su G. L. ir dalyvavo įforminant konkretaus namelio montavimo užsakymą. Sutartyje G. L. nurodytas kaip veikiantis pagal individualios veiklos pažymą, tačiau jos numeris neįrašytas. Tyrimo metu nustatyta, kad sutarties sudarymo ir darbų atlikimo metu tokia veikla nebuvo įregistruota, o patikrinimo metu G. L. dirbo neturėdamas identifikavimo kodo. Šie duomenys pagrindžia Nutarime nustatytą Apelianto nepasirūpinimą pasirinkto vykdytojo teisėto dalyvavimo statybos darbuose patikrinimu. Sutarties pasirašymas šiuo atveju reikšmingas kaip paties Apelianto dalyvavimo organizuojant darbus įrodymas, o inkriminuotas pažeidimas - neužtikrinta identifikavimo kontrolė.
Realią galimybę organizuoti kontrolę patvirtina užsakovės 2026 m. balandžio 29 d. paaiškinimas, kad Bendrovės atstovė iš anksto informavo apie numatomą namelio montavimo darbų pradžią. Taigi užsakymo vykdymas buvo derinamas su Bendrove. Apeliantas turėjo galimybę organizuoti identifikavimo patikrą prieš darbų atlikimą, naudodamasis tiesioginiu ryšiu su pasirinktu vykdytoju ir sutartyje nustatytomis informacijos gavimo bei kontrolės priemonėmis. Nutarime aprašytas neveikimas atskleidžia neatsargią kaltę, pasireiškusią nerūpestingumu. Apeliantas neįvertino, kad, neorganizavus pasirinkto vykdytojo ir faktiškai darbus atliksiančių asmenų identifikavimo patikros, statybos darbai gali būti atliekami neturint privalomų kodų, nors pagal jo paties organizuoto užsakymo aplinkybes ir vadovo funkcijas turėjo bei galėjo tai numatyti. Pareigą veikti pagrindžia Bendrovei taikomas specialusis reguliavimas, o galimybę - Apelianto tiesioginis dalyvavimas pasitelkiant darbų vykdytoją, žinomas užsakymo turinys ir turėtos kontrolės priemonės. Sutartyje nurodytas veiklos pagrindas neatitiko faktinio G. L. statuso; pareikalavus pateikti galiojantį kodą ši aplinkybė būtų paaiškėjusi iki darbų vykdymo. Šių aplinkybių visuma pagrindžia apelianto nerūpestingumą ANK 9 straipsnio 3 dalies prasme.
Neužtikrinta kontrolė apėmė ir kartu dirbusį A. B. Jis vykdė tą patį Bendrovės užsakymą, padėdamas jos pasirinktam G. L. montuoti namelį. Sutarties sąlyga dėl papildomų subrangovų pasitelkimo nebuvo faktinio dirbančių asmenų identifikavimo pakaitalas. Apeliantui tenkančios pareigos turinys buvo organizuoti kontrolę, kad konkretų užsakymą vykdytų identifikavimo reikalavimus atitinkantys asmenys. Tam nereikėjo iš anksto žinoti A. B. tapatybės, tačiau reikėjo užtikrinti faktinių darbų vykdytojų nustatymą ir patikrą. Teiginys apie nežinojimą, kad į darbus įsitraukė A. B., šių konkretaus užsakymo kontrolės trūkumų nepaneigia.
Skundo argumentas apie negalėjimą nuolat būti visuose objektuose tokio neveikimo nepateisina. Pareiga užtikrinti identifikavimą nereikalavo nenutrūkstamo asmeninio buvimo statybvietėje. Ji galėjo būti vykdoma organizacinėmis priemonėmis: nustatant darbų vykdytojus, patikrinant jų kodus ir užtikrinant, kad pasikeitus vykdytojams patikra būtų atlikta prieš jiems pradedant dirbti. Pasitikėjimas sutarties šalimi savaime neatstoja kontrolės, ypač kai net sutartyje deklaruotas pasirinkto vykdytojo veiklos pagrindas neatitiko faktinės padėties. Atsiliepime išdėstytas kaltės vertinimas remiasi Nutarime aprašytu kontrolės nevykdymu konkrečiame objekte, nustatytu laiku ir dėl tų pačių dviejų asmenų.
Nutarties 10 ir 19 punktų nuoroda į rangovo pasikviestus asmenis negali būti aiškinama kaip įstatyme nenustatyta išimtis dėl kitų tą patį užsakymą faktiškai vykdančių asmenų. SĮ 221 straipsnio 4 dalyje kontrolės apimtis siejama su visais statybos darbus atliekančiais asmenimis. Todėl tiesioginio A. B. pakvietimo nebuvimas savaime nepašalina apelianto atsakomybės. Ji grindžiama pirmiau aptartu konkretaus užsakymo kontrolės neorganizavimu ir realiomis galimybėmis ją užtikrinti, pats A. B. atvykimas apeliantui nepriskiriamas kaip jo atliktas veiksmas.
Apelianto ginčijama Nutarties 19 punkto nuoroda į jo paaiškinimus vertintina kartu su visais atsakomybę pagrindžiančiais duomenimis. Bendrovės 2026 m. balandžio 22 d. pranešime Nr. 26-04-22/1 nurodytas G. L. pasitelkimas pagal subrangos sutartį ir išdėstyta Bendrovės pozicija dėl santykių su A. B. nebuvimo. Šiame pranešime apeliantas pripažino neatlikęs patikros prieš sutarties sudarymą. Institucijos išvada apie kontrolės nevykdymą grindžiama sutartimis, patikrintais duomenimis apie darbų vykdytojų statusą ir patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, o ne tariamu apelianto prisipažinimu. Todėl skundo teiginys, kad nelikus minėtos nuorodos į paaiškinimus neliktų jokio apelianto neveikimą pagrindžiančio įrodymo, neatitinka bylos duomenų. Nutarime išdėstytas savarankiškas faktinis ir teisinis atsakomybės pagrindas išlieka. Identifikavimo reikalavimų laikymasis turėjo būti užtikrintas iki faktinio statybos darbų atlikimo ir juos atliekant. Ginčas dėl atskiro pranešimo apibūdinimo ar patikros momento nepaneigia duomenų, kad abu asmenys faktiškai dirbo neturėdami galiojančių kodų, o apeliantas neorganizavo jų identifikavimo kontrolės. Atmestinas ir teiginys dėl įrodinėjimo pareigos apeliantui perkėlimo. Vien Nutarties 20 punkte paminėtas objektyvių kliūčių nenustatymas negalėtų pakeisti pareigos įrodyti apelianto kaltę. Šioje byloje Institucijos išvados pagrįstos konkrečiais duomenimis: sutartimis ir užsakymu, asmenų paaiškinimais, patikrinimo metu užfiksuota veikla ir patikrintu darbų vykdytojų statusu. Skunde išskirtos paaiškinimų bei sutarties nuostatų dalys vertintinos kartu su likusiais įrodymais.
Institucija nesutinka ir su alternatyviu reikalavimu sumažinti paskirtą baudą. Apeliantui paskirtas minimalus sankcijos dydis. Nutarime nuobaudos parinkimas motyvuotas nustatytu netinkamu darbo organizavimu, nepakankama vidaus kontrole ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu. Taigi baudos dydis pagrįstas individualiomis bylos aplinkybėmis.
Skunde nurodytos aplinkybės nepagrindžia išvados, kad minimali bauda neproporcinga. Dokumentų pateikimas ir bendradarbiavimas vertintini palankiai, tačiau jie vyko po patikrinimo ir nepanaikina turėjusios būti vykdomos kontrolės. Skunde nurodomas pažeidimo vienkartinumas ir ankstesnių pažeidimų nebuvimas taip pat savaime neįrodo būtinybės skirti mažesnę už minimalią baudą. Šios aplinkybės dera su paskirta minimalia, sankcija. Turtinės žalos ar papildomų žalingų padarinių nenustatymas nesumažina nustatyto pažeidimo iki formalaus dokumentų užpildymo netikslumo. Statybos darbai faktiškai buvo atliekami dviejų privalomų kodų neturinčių asmenų, įskaitant patį Bendrovės pasirinktą sutartinį vykdytoją. Identifikavimo kontrolė skirta teisėtam dalyvavimui statybos darbuose užtikrinti, todėl jos reikšmė nepriklauso nuo to, ar vėliau kilo papildoma turtinė žala. Skundo teiginiai apie A. B. neatlygintinę pagalbą ir Bendrovės negautą papildomą naudą vertintini su faktu, kad buvo vykdomas Bendrovės atlygintinis užsakymas, o kontrolė neužtikrinta ir dėl paties G. L.. Šių aplinkybių visuma nepagrindžia mažesnio, pažeidimo pavojingumo. ANK 95 straipsnio 3 dalyje nenumatytas tikslas gauti neteisėtos ekonominės naudos. Tikslo nenustatymas nepaneigia atsakomybės už kontrolės nevykdymą.
Apelianto naudojimasis teise ginčyti Nutarimą ir nepripažinti kaltės nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nutarime tokia aplinkybė nenustatyta, o minimalios baudos dydis turi pirmiau išdėstytą savarankišką pagrindimą. Todėl nutarties 27 punkto formuluotės ginčijimas savaime nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Institucija prašymą palikti baudą nepakeistą grindžia nustatytu pažeidimu, jo padarymo aplinkybėmis ir paskirtos sankcijos proporcingumu.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
TRA1 atstovės advokatės Evelinos Trukšinienės apeliacinis skundas netenkinamas
ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nutartį, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Apeliaciniame skunde nesutinkama Institucijos nutarimu ir skundžiama nutartimi, ginčijamas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados, dėstomi argumentai, kodėl TRA1 nėra tinkamas atsakomybės subjektas ANK 95 straipsnio 3 dalies prasme ir yra nekaltas. Tai yra, nurodoma, kad subrangovas ir A. B. veikė kaip savarankiški subjektai, kuriems pareiga turėti Kodą teko asmeniškai. Darbus savo jėgomis, rizika ir priemonėmis organizavo subrangovas ir būtent jis, o ne Bendrovė pasirinko (pasitelkė) A. B., TRA1 Subrangos sutartimi buvo apribojęs galimybę pasitelkti kitus asmenis be Bendrovės sutikimo, todėl atsakingu subjektu laikytinas subrangovas. Taip pat teigiama, kad A. B. vykdė teritorijos tvarkymą, kas nėra statybos darbai. Kaip alternatyvus prašymas, nurodomas nesutikimas su skirtos nuobaudos dydžiu, teigiama, kad teismas, neįvertino byloje esančių lengvinančių aplinkybių ir aplinkybių, kurios mažina veikos pavojingumą, todėl nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų.
Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvais, Institucijos nutarimu, skundžiama nutartimi ir bylos medžiaga bei išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą bei padarė pagrįstas išvadas dėl TRA1 kaltės, padarius ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą, bei išsamiai pasisakė, kodėl skirti švelnės nei sankcijoje numatyta nuobaudos dydžio nėra pagrindo. Skundžiamos nutarties naikinti ar keisti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės
Byloje nustatyta, kad TRA1 yra Bendrovės (UAB „(duomenys neskelbtini)“) direktorius. Užsakovė L. S. ir Bendrovė 2025 m. liepos 31 d. sudarė medinio namelio pirkimo-pardavimo sutartį su montavimo paslaugomis. Bendrovė įsipareigojo pagaminti, pristatyti ir sumontuoti namelį L. S. nurodytame objekte. Siekiant įvykdyti šiuos įsipareigojimus TRA1 , atstovaudamas Bendrovę, 2026 m. balandžio 8 d. sudarė subrangos sutartį su G. L. Nustatyta, kad 2026 m. balandžio 10 d. vykdant neplaninį patikrinimą, G. L. ir A. B. statybos objekte nelegaliai vykdė statybos darbus (namuko statymo, montavimo darbus) neturėdami jiems suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo. G. L. el. paštu pateiktame paaiškinime nurodė, kad neatlygintinai padėjo pažįstamai prie statybos darbų, draugas A. B. jį tik atvežė į objektą ir neturėdamas ką veikti, jam padėjo neatlygintinai. Nelegalaus darbo tyrimo akte pateikiamas A. B. paaiškinimas, kad jis atliko medinio namelio statymo darbus. Šis paaiškinimas kartu su 2025 m. liepos 31 d. sudaryta pirkimo pardavimo sutartimi, 2026 m. balandžio 8 d. subrangos sutartimi (įvertinant jų turinį apie medinio namelio gaminimo ir montavimo darbus) bei Institucijos nutarime nurodytais duomenimis (patikrinimo metu nustatyta, kad abu asmenys atliko medinio namelio statymo ir montavimo darbus aukštyje, stovėdami ant kopėčių, vilkėjo darbui skirtus drabužius, dėvėjo darbines pirštines) neabejotinai patvirtina, kad nustatyti asmenys atliko statybos darbus, kurie atitinka SĮ 2 straipsnio 90 dalyje apibrėžtus statybos darbus.
Kaip minėta, skunde, nesutinkant su TRA1 patraukimu administracinėn atsakomybėn, nurodoma, kad subrangovas G. L. ir A. B. veikė kaip savarankiški subjektai, kuriems pareiga turėti Kodą teko asmeniškai, kad būtent subrangovas pasirinko (pasitelkė) A. B., todėl jis ir yra atsakingu subjektu. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad būtent Bendrovė vadovaujama TRA1 samdė subrangovą G. L., todėl būtent jis privalėjo užtikrinti kontrolę bei buvo atsakingas už tai, kad statybos darbus atliekantys asmenys turėtų skaidriai dirbančio asmens kodą. O to nepadaręs Bendrovės direktorius pagrįstai ir teisingai patrauktas atsakomybėn. Tokias išvadas patvirtina teisinis reguliavimas.
Iš ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo nuostatų analizės matyti, kad atsakomybė už nelegalų darbą atliekant statybos darbus gali būti taikoma: 1) statytojui (užsakovui), kuriuo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo ar vienam iš statytojo įgaliotam rangovui – fiziniam asmeniui, kuris verčiasi ūkine komercine veikla, 2) tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) ir rangovas yra juridiniai asmenys – statytojo (užsakovo) ar jo vieno įgalioto rangovo – juridinio asmens vadovui.
Nelegalaus darbo, atliekant statybos darbus, samprata yra įtvirtinta UĮ 561 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog nelegaliu darbu atliekant statybos darbus laikomi statybos darbai, kuriuos atlieka fiziniai asmenys, išskyrus trečiosios šalies piliečius, neturintys suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, kai privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statytojas (užsakovas) ar jo vienas įgaliotas rangovas, padaręs 561 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, laikomas nelegaliai statybos darbus atlikusio asmens darbdaviu. Pagal Sį 221 straipsnio 4 dalį, statytojas (užsakovas) ar jo vienas įgaliotas rangovas privalo užtikrinti, kad visi statybos darbus atliekantys fiziniai asmenys turėtų suformuotus galiojančius kodus (kai jiems kodas negali būti suformuojamas, – kode užšifruojamus duomenis pagrindžiančius dokumentus), o kiti statybvietėje esantys asmenys turėtų statytojo (užsakovo) ar jo vieno įgalioto rangovo nustatytas identifikavimo priemones ir juos (jas) pateiktų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais ir tvarka.
Aptartos ANK 95 straipsnio 3 dalies nuostatos administracinėn atsakomybėn trauktinų subjektų atžvilgiu negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. taip, kad atsakomybė už nelegalaus darbo kontrolę galėtų būti taikoma ne statytojo (užsakovo) ar jo įgalioto rangovo vadovams, o tretiesiems asmenims, šiuo atveju subrangovui, kuris ir pats kaip nustatyta taip pat dirbo neturėdamas Kodo. Įstatymų leidėjas atsakomybę už nelegalaus darbo kontrolę numato tik užsakovui ir generaliniam rangovui (jei toks yra), kuris iš esmės yra atsakingas už darbo organizavimą statybos objekte, kad darbus atliekantys asmenys dirbtų legaliai, šiuo atveju tokios nuostatos apima ne tik nelegaliai dirbusį subrangovą, bet ir nelegaliai dirbusį jo pasikviestą asmenį.
Bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose CK nuostatose yra įtvirtina rangovo teisė pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymuose arba rangos sutartyje nenustatyta, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas, ir nurodyta, kad tuo atveju, jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu (CK 6.650 straipsnio 1 dalis). Šiose nuostatose taip pat aptarti ir su generalinio rangovo, subrangovo ir užsakovo tarpusavio santykiais bei atsakomybe susiję klausimai. Tačiau kartu akcentuotina, kad vien tokios sutarties sudarymas savaime nereiškia, kad subrangovas prisiėmė ir pareigą įvykdyti skaidriai dirbančių asmenų identifikavimo reikalavimų įgyvendinimą. Siekiant įtvirtinti atsakomybę už tinkamą statybvietėje esančių asmenų identifikavimą svarbu tokias nuostatas aiškiai apibrėžti būtent rangos / subrangos sutartyse. Tokia sąlyga aktualioje subrangos sutartyje neapibrėžta. Tuo tarpu sąlyga apie papildomų vykdytojų pasitelkimo apribojimą, nepatvirtina, nei paties G. L. Kodo patikrinimo, nei faktiškai objekte dirbusio kito asmens identifikavimo ir nešalina TRA1 atsakomybės.
Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus (CK 6.645 straipsnio 3 dalis), t. y. būtent rangovas pats organizuoja darbą, renkasi darbuotojus ir tampa atsakingu už juos ir jų veiklą. Pastebėtina, jog rangos teisinių santykių specifika lemia tai, kad rangovas, sudaręs rangos sutartį ir tokiu būdu įsipareigojęs įvykdyti projektą ir atlikti darbus savo jėgomis ir rizika, prisiima visą atsakomybę už prievolės įvykdymą, taip pat darbo organizavimą ir kt. Taigi, esant generaliniam rangovui, su kuriuo sudaryta rangos sutartis, būtent generalinis rangovas yra įpareigotas kontroliuoti visus objekte dirbančius asmenis, nepriklausomai nuo to, kas juos pasamdė. (Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-131-768/2026).
Šiuo atveju, subrangos sutarties sudarymas ir jos turinio nuostatos rodo, kad joje nebuvo įtvirtintas konkretus SĮ 221 straipsnio 4 dalyje nustatytos identifikavimo kontrolės funkcijos perdavimas G. L.. Pagal minėtos subrangos nuostatas, matyti, kad Bendrovė išlaikė teisę tikrinti darbų atlikimo eigą, kiekį ir kokybę, duoti nurodymus dėl darbų atlikimo ir reikalauti teisės aktų reikalavimų laikymosi, numatytas informavimas apie atliktų darbų etapus ir kt. Tai patvirtina, kad Bendrovė turėjo sutartines priemones gauti informaciją apie konkretaus užsakymo vykdymą ir organizuoti jai tenkančios kontrolės atlikimą. Todėl apibendrinant, sutiktina su Institucijos atsiliepimo argumentu, kad sutarties 4.3.2 punktas, pagal kurį papildomus subrangovus leidžiama pasitelkti tik su Bendrovės sutikimu, šių išvadų nepaneigia, nes ši sąlyga nustato papildomų vykdytojų pasitelkimo apribojimą, tačiau nepatvirtina nei paties G. L. kodo patikrinimo, nei dirbusio kito asmens identifikavimo, net ir įvertinus tai, kad šį asmenį pasikvietė G. L.. Vien nuoroda į sutikimo reikalavimą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad TRA1 neturėjo pareigos užtikrinti ir kontroliuoti, kad asmenys dirbtų legaliai.
Apeliaciniame skunde nurodant, kad teismas nutarties 19 punkte rėmėsi TRA1 paaiškinimu, kurio byloje nėra, įrodymų visuma vertinama atsietai. Apygardos teismas pažymi, kad apylinkės teismas padaręs išvadą dėl Bendrovės direktoriaus pareigos užtikrinti kontrolę, bei buvimo atsakingu, kad objekte statybos darbus dirbtų asmenys turintys Kodą, sekančiame sakinyje nurodęs, jog iš pareiškėjo ( TRA1 ) paaiškinimų, jis šios pareigos nevykdė, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Bylos medžiagoje yra TRA1 pranešimas darbo inspekcijai, kuriame pateikiamas paaiškinimas nurodant, kad su G. L. sudaryta subrangos sutartis, o su A. B. jokių darbinių ar sutartinių santykių neturi. Apygardos teismo vertinimu šio paaiškinimo raštu visuma, kartu su kitais bylos duomenimis, akivaizdžiai patvirtina, kad TRA1 pareigos užtikrinti kontrolę, bei buvimo atsakingu, kad objekte statybos darbus dirbtų asmenys turintys Kodą, neatliko ir teismas šią aplinkybę įvertino tinkamai. Be to, kaip pažymėjo Institucija atsiliepime, išvada apie kontrolės nevykdymą grindžiama sutartimis, patikrintais duomenimis apie darbų vykdytojų statusą ir patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Teismas priimdamas sprendimą vadovaujasi įrodymų visuma.
Nesutiktina su skundu, kad pašalinus šį teiginį (kad iš apelianto paaiškinimų matyti, jog jis savo pareigos neįvykdė), nutartyje neliktų jokio įrodymais pagrįsto motyvo, kokį konkretų veiksmą apeliantas privalėjo, bet neatliko. Šiame kontekste pažymima, kad abu asmenys (tiek subrangovas, tiek ir jo pasitelktas asmuo) dirbo neturėdami galiojančių Kodų, o D. K. neorganizavo jų identifikavimo kontrolės, ką privalėjo padaryti pagal įstatymą. Būtent tai ir lėmė jo administracinės atsakomybės kilimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nenustatė ir nemotyvavo būtinojo administracinio nusižengimo sudėties elemento, kaltės. Apygardos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju TRA1 kaltė grindžiama jo neveikimu organizuojant Bendrovės prisiimtų statybos darbų vykdymą. Institucijos nutarime aprašytas neveikimas atskleidžia neatsargią kaltę, pasireiškusią nerūpestingumu. TRA1 neįvertino, kad, neorganizavus pasirinkto vykdytojo ir faktiškai darbus atliksiančių asmenų identifikavimo patikros, statybos darbai gali būti atliekami neturint privalomų kodų, nors pagal jo paties organizuoto užsakymo aplinkybes ir vadovo funkcijas turėjo bei galėjo tai numatyti. Subrangos sutartyje nurodytas veiklos pagrindas neatitiko faktinio G. L. statuso, o pareikalavus pateikti galiojantį Kodą ši aplinkybė būtų paaiškėjusi iki darbų vykdymo. Šių aplinkybių visuma pagrindžia TRA1 nerūpestingumą ANK 9 straipsnio 3 dalies prasme. Neužtikrinta kontrolė apėmė ir kartu dirbusį A. B. Jis vykdė tą patį Bendrovės užsakymą, padėdamas TRA1 pasirinktam G. L. atlikti statybos darbus.
Taigi, byloje nustačius nelegalaus nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, konstatuotina, jog TRA1 kaip Bendrovės direktorius, pagrįstai taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį.
Dėl paskirtos nuobaudos
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nevertino lengvinančių aplinkybių – Bendrovė bendradarbiavo su Institucija, teikė informaciją; reali žala nekilo; pažeidimas vienkartinis ir formalaus pobūdžio, padarytas pirmą kartą; A. B. objekte buvo neatlygintinai, Bendrovė negavo jokios naudos, bei aplinkybių mažinančių veikos pavojingumą – dėl A. B. atsakomybė negalima, pažeidimą lėmė trečiųjų asmenų veiksmai, prieštaraujantys Subrangos sutarčiai. Jų visuma sudaro pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį.
Pasisakydamas dėl galimybės TRA1 atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir pastarajam mažinti paskirtos baudos dydį, apygardos teismas pabrėžia, jog skunde nepateikiama jokių išskirtinių (išimtinių) aplinkybių. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, kad padaryto nusižengimo pavojingumas atitinka sankcijos dispozicijoje numatyto nusižengimo pavojingumą ir aukščiau aptartos aplinkybės (dėl nustatytos TRA1 atsakomybės ir už A. B. nelegalų darbą) nesuteikia pagrindo išvadai, kad nusižengimas pasižymi mažesniu pavojingumu. Šiuo atveju TRA1 patrauktas atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir nustatyto nusižengimo konkrečios aplinkybės rodo, kad jis nelaikytinas vien formaliu pažeidimu, kaip nurodoma skunde. Priešingai šis nusižengimas laikytinas vienu iš sunkiausių darbo teisės pažeidimų, nes nelegaliu darbu yra paneigiamos imperatyvios darbo teisinius santykius reglamentuojančios įstatymų nuostatos, pažeidžiamos asmens socialinės teisės, iškreipiama darbo rinka bei sudaromos sąlygos nesąžiningai konkurencijai. Todėl atsakomybė už tokį nusižengimą negali apsiriboti pernelyg švelniomis sankcijomis, nes administracine nuobauda siekiama ne tik nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, bet ir atgrasyti tiek pažeidimą padariusį pareiškėją, tiek ir kitus juridinius asmenis nuo panašaus pobūdžio veikų padarymo (ANK 22 straipsnis).
Tai, kad Bendrovė bendradarbiavo su Institucija, pateikė informaciją, žala nekilo; pažeidimas padarytas pirmą kartą, taip pat nėra išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą atsakomybę švelninančias nuostatas taikyti. TRA1 buvo skirtas minimalus sankcijoje numatytas baudos dydis. Galimybė skirti švelnesnę nuobaudą – baudą, nei nurodyta ANK straipsnio sankcijoje, nustatyta ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Paprastai išskirtinėmis aplinkybėmis, vertinamas veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai, tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. e2AT-33-303/2016, Nr. 2AT-38-303/2016, 2AT-38-895/2019.).
Apygardos teismo vertinimu TRA1 paskirta nuobauda nėra per griežta ir yra proporcinga jo padarytam administraciniam nusižengimui, taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir švelninti nuobaudos dydį ar jos neskirti nėra pagrindo. Tokią išvadą apygardos teismas daro įvertinęs ir tai, kad byloje nėra nustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių. Skunde nurodomos aplinkybės, kurių pagrindu prašoma švelninti nuobaudą yra reikšmingos individualizuojant administracinę nuobaudą sankcijos ribose, tačiau jos nesudaro pagrindo švelninti nuobaudą ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu.
Apygardos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad teismas atsisakydamas švelninti nuobaudą, prieš jį panaudojo tai, kad jis pateiktu skundu neigė savo kaltę, vengė atsakomybės. Teismas spręsdamas dėl nuobaudos privalo įvertinti visas aplinkybes reikšmingas nuobaudos individualizavimui. Todėl aplinkybė, kad įvertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens poziciją, nereiškia, kad tą aplinkybę vertino, kaip sunkinančią jo atsakomybę, ar pažeidė jo teisę į gynybą. Todėl tokie skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Apygardos teismas konstatuoja, kad Institucijos nutarimu TRA1 paskirtos baudos dydis yra teisingas ir pagrįstas, šį dydį mažinti nėra pagrindo. Institucijos nutarimu paskirta administracinio poveikio priemonė yra proporcinga TRA1 padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra per griežta ir padės užtikrinti ANK 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus prevencinius tikslus. Įvertinęs visas aplinkybes teismas konstatuoja, kad tenkinti apeliacinio skundo pagrindo nėra. Skundžiama teismo nutartis ir Institucijos nutarimas paliekami galioti, nes yra teisėti ir pagrįsti, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovės skundas atmetamas.
Dėl proceso išlaidų
ANK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka skundas buvo nagrinėjamas dėl administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. kaltės ir nuobaudos. Šiuo procesiniu sprendimu pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas ir skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, t. y. administracinio nusižengimo teisena nenutraukta, todėl priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
palikti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. rugsėjo 14 d. nutartį nepakeistą ir TRA1 atstovės advokatės Evelinos Trukšinienės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.