Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. S. atstovo advokato J. S. (toliau ir apeliantas) pateiktą apeliacinį skundą (toliau ir Skundas) dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir Institucija) įgalioto pareigūno 2026 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Skundžiamas nutarimas) A. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir ANK) 95 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, būdamas užsakovės (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) (toliau ir užsakovas), pagal 2024 m. sausio 8 d. rangos sutartį Nr. 22-28 (toliau ir rangos sutartis), įgalioto rangovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „S.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, statybos objekte, esančiame rangovo atsakomybėje, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir Objektas), 2025 m. rugsėjo 19 d. neužtikrino ir nekontroliavo, kad statybos darbus atliekantys P. G., M. K., A. M., G. M., M. P., I. L., M. B., statybos darbus dirbtų tik turėdami galiojančius skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodus, o jei kodas negali būti suformuojamas, – kode užšifruojamus duomenis pagrindžiančius dokumentus. Tokiais savo veiksmais pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau ir Statybos įstatymas) 221 straipsnio 4 dalies nuostatas ir padarė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau ir Užimtumo įstatymas) 561 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. A. S. paskirta administracinė nuobauda – 1500 Eur dydžio bauda.Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, A. S. atstovas pateikė skundą apylinkės teismui, tačiau Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 20 d. (toliau ir Skundžiama nutartis), Institucijos 2026 m. sausio 7 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas ir skundas netenkintas. Panevėžio apygardos teisme gautas apeliacinis skundas, kuriuo apeliantas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nutartį, Institucijos 2026 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo bylą A. S. atžvilgiu nutraukti. Skunde išdėstyti šie esminiai argumentai: apelianto teigimu, Skundžiamą nutarimą priėmusi Institucija, A. S., kuris yra UAB „S.“ (toliau ir Įmonė), vadovas, nepagrįstai pritaikė administracinę atsakomybę pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį, o pirmosios instancijos neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Įmonė rangos sutarties pagrindu įsipareigojo atlikti sporto paskirties inžinerinių statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, pripučiamo futbolo maniežo įrengimo ir kitus statybos darbus. Kadangi Įmonė savo darbininkų neturi, darbą organizavo pasitelkdama subrangovus. Nagrinėjamai bylai aktualius darbus atliko subrangovai Lenkijos bendrovė „P.“ ir mažoji bendrija (toliau ir MB) „S.“;apeliantas tvirtina, kad Skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis rasti nelegaliai dirbę darbuotojai – P. G., M. K., A. M., G. M., M. P., I. L., M. B., nėra Įmonės darbuotojai ir Įmonė jiems nesiūlė dirbti Objekte. A. S. viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog šie darbuotojai buvo pakviesti vieno iš subrangovų, todėl ir administracinė atsakomybė turėjo kilti subrangovo vadovui; teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei vienas iš rastų nelegaliai dirbusių asmenų nepatvirtino, kad buvo pakviesti dirbti ar tarėsi dėl darbo su Įmonės atstovais. Akcentavo, jog vienintelis liudytojas P. G., paaiškinime nurodęs, kad jį kvietė Įmonės atstovas, pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę paneigė, nurodydamas, kad dirbti jį pakvietė būtent subrangovo MB „S.“ direktorius I. S.. Šią aplinkybę paliudijo ir pats I. S.. Liudytojas P. K. nuosekliai tvirtino, kad dirbti jį kvietė P. G.. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai futbolininkai A. M., M. B., M. P., G. M., I. L., parodė, kad apie darbą sužinojo socialiniame tinkle „Facebook“, taip pat vieni iš kitų. Nors nei vienas iš liudytojų nenurodė kas su jais tarėsi dėl darbo Objekte, tačiau vienas jų atpažino būtent I. S., kitas liudytojas nurodė, kad pinigus už darbą jam davė lyg ir I. S.. Šių aplinkybių neneigė ir pats I. S., tvirtindamas, kad kvietėsi žmones dirbti. Todėl labiausiai tikėtina, jog visus šiuos asmenis nelegaliai dirbti pakvietė subrangovo direktorius I. S.;akcentuoja, jog 2024 m. kovo 13 d. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu (toliau ir subrangos sutartis), MB „S.“ kilo pareiga užtikrinti bei kontroliuoti, kad jos pasitelkti darbuotojai darbui Objekte turėtų skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą (toliau ir skaidriai dirbančio asmens IK). Ši aplinkybė detaliai aptarta minėtos sutarties 2.3. punkte;pasak apelianto, taip pat nėra suprantama dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas administracinę atsakomybę taikė būtent rangovo UAB „S.“ vadovui A. S., o ne užsakovui (statytojui) (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijai. Pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino teisės aktus šiuo klausimu ir laikė, jog rangos sutartimi ir 2024 m. sausio 31 d. statybvietės priėmimo – perdavimo aktu (toliau ir statybvietės priėmimo - perdavimo aktas) Įmonei buvo perkelta Objekte dirbančių darbuotojų skaidriai dirbančio asmens IK turėjimo kontrolė, tačiau visiškai nevertino aplinkybės, kad šią pareigą Įmonė sutartimis delegavo subrangovams. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar UAB „S.“ rašytiniu dokumentu buvo įgaliotas rangovas Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalies prasme;apeliantas, dėstydamas Skundžiamos nutarties motyvus ir teisės aktų, kuriomis pirmosios instancijos teismas vadovavosi, normas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad UAB „S.“ turėjo pareigą užtikrinti nelegalaus darbo kontrolę Objekte ir buvo atsakinga už tai, kad statybos darbus Objekte atliekantys asmenys būtų tinkamai deklaravę savarankišką veiklą arba turėtų galiojančius skaidriai dirbančio asmens IK. Teigia, jog ši pareiga kilo statybos darbus atlikusiems subrangovams; apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir netinkamai aiškino 2024 m. kovo 13 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos Įmonės ir MB „S.“, sąlygas, konkrečiai 2.3. punktą. Pagal šį punktą subrangovas MB „S.“ prisiėmė atsakomybę, kad jos pasitelkti darbuotojai turėtų skaidriai dirbančio asmens IK, o pirmosios instancijos teismas ignoravo šį faktą. Kad suprato šią pareigą teisme patvirtino ir subrangovo vadovas I. S.. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pakeitė sutarties šalių valią. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad I. S. pasikvietė P. G., todėl tikėtina ir kitus nelegaliai dirbusius asmenis;apeliantas, cituodamas teisės aktų, numatytų ANK 95 straipsnio 3 dalyje, Užimtumo įstatymo 561 straipsnio 1 dalyje, Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalyje, normas, bei teismų praktiką šiuo klausimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šias normas, tokiu būdu administracinė atsakomybė kilo netinkamam subjektui. Akcentavo, jog Įmonės vadovas A. S. nėra tinkamas subjektas ANK 95 straipsnio 3 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalies normoje įtvirtintas pareigas su ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyta administracine atsakomybe. Teigia, jog atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį ir Užimtumo įstatymo 561 straipsnį turėjo būti taikoma tam subjektui, kuris neteisėtai įdarbino statybos darbus atlikusius asmenis, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo rangovas, ar subrangovas; apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apelianto teiktų faktinių ir teisinių argumentų, neįvertino liudytojų parodymų, todėl nebuvo atskleista ginčo esmė. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamoje nutartyje neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių ir teismo sprendimo tinkamai nemotyvavo. Aplinkybė dėl pasitelktų subrangovų kaltės galėjo būti reikšminga ir dėl galimų vėlesnių regresinių reikalavimų tarp UAB „S.“ ir MB „S.“;apelianto teigimu, Skundžiamame nutarime nurodyti asmenys neatliko statybos darbų Užimtumo įstatymo 561 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju Skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis rasti asmenys tampė ant žemės ištiestą tentą, padavinėjo metalines plokšteles ir pasuko kelis varžtus, o ne atliko kvalifikuotus statybos darbus. Teismo posėdžio metu dalis jų nurodė, jog yra futbolininkai, ir, kad statybos darbų patirties neturi, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo ar šie darbai gali būti laikomi statybos darbais. Vien aplinkybė, kad asmenys buvo statybvietėje nelaikytina statybos darbu, tai galėjo būti pagalbinė veikla. Institucijos atstovė A. G. atsiliepime su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka, prašo palikti Skundžiamą nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ANK 95 straipsnio 3 dalies bei Užimtumo įstatymo 561 straipsnio nuostatas, o administracinę atsakomybę pagrįstai taikė tinkamam subjektui – generalinio rangovo UAB „S.“ vadovui A. S., kaip tai numatyta ANK 95 straipsnio 3 dalyje. Pagal ANK 95 straipsnio 3 dalies nuostatas, administracinėn atsakomybėn trauktinų subjektų sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, generalinis rangovas UAB „S.“ buvo subjektas, kuriam kilo pareiga užtikrinti statybvietėje dirbančių asmenų kontrolę ir teisės aktų reikalavimų laikymąsi, todėl administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį pagrįstai kilo generalinio rangovo UAB „S.“ vadovui A. S.;nesutinka su apelianto argumentais, kad pareiga užtikrinti nelegalaus darbo kontrolę objekte kilo subrangovams, nes statybvietė buvo perduota generaliniam rangovui UAB „S.“, kuris ją buvo perėmęs savo atsakomybėn pagal statybvietės priėmimo – perdavimo aktą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad statybvietė ar jos dalis būtų buvusi perduota kuriam nors subrangovui. Be to, teisės aktai numato atsakomybę už nelegalaus darbo kontrolę tik užsakovui ir generaliniam rangovui;Institucija nesutinka su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamu atveju Skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis rasti nelegaliai dirbę asmenys neatliko statybos darbų. Nustatyta, kad Objekte buvo vykdomi kupolo (tento) montavimo darbai, kai ant žemės išdėstytos konstrukcinės tento dalys buvo jungiamos tarpusavyje, tvirtinamos metalinėmis plokštelėmis ir suveržiamos varžtais naudojant akumuliatorinius suktuvus. Tai buvo nuoseklus, technologine seka atliekamas konstrukcijos surinkimo procesas, skirtas statinio (kupolo) įrengimui. Iš vaizdo įrašų medžiagos objektyviai matyti nuoseklus montavimo procesas: ant žemės esančių konstrukcinių tento dalių sujungimas, jų tvirtinimas metalinėmis plokštelėmis ir sistemingas suveržimas akumuliatoriniais suktuvais. Šie veiksmai sudarė vientisą konstrukcijos montavimo eigą, o ne pavienius mechaninius veiksmus. Tokie veiksmai pagal savo pobūdį ir technologinę paskirtį laikytini statybos darbais, nes jie tiesiogiai susiję su statinio konstrukcinių elementų surinkimu ir įrengimu;Institucija be kita ko nesutinka ir su Skunde nurodytu argumentu, kad atsakomybė užtikrinti nelegalaus darbo kontrolę kilo užsakovui. Rangovas UAB „S.“, sudaręs rangos sutartį, tapo atsakingu už rangos sutartyje numatytų veiksmų įgyvendinimą, be kita ko, atsakingu už visus statybvietėje esančius savo darbuotojus. Tą numato ir rangos sutarties 9.4.9 punktas;teigia, kad nepagrįsti Skundo argumentai, jog Institucija nevertino MB „S.“ vadovo atsakomybės, nes I. S. taip pat buvo nubaustas Institucijos 2025 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK: 25290375572). Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju net ir nustačius konkretaus darbo organizatorių, ši aplinkybė savaime nepaneigtų UAB „S.“ vadovo A. S. atsakomybės nagrinėjamoje byloje. Apeliacinis skundas netenkinamas. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nutartį, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Apeliaciniu skundu nesutinkama su Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog A. S. buvo tinkamas administracinės atsakomybės subjektas ANK 95 straipsnio 3 dalies prasme, ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai taikęs teisės aktų normas. Skunde nėra ginčijamas paties nelegalaus darbo faktas, bet dėstoma eilė argumentų, jog atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį turėjo būti taikoma užsakovui arba vienam iš subrangovų vadovų, kuris ir pasikvietė nelegaliai dirbusius asmenis. Skunde taip pat teigiama, jog UAB „S.“ nebuvo ir teisiškai negali būti vertinamas kaip vienas užsakovo įgaliotas rangovas, kuriam kilo pareiga užtikrinti nelegalaus darbo kontrolę Objekte. Taip pat tvirtinama, jog negalima laikyti, kad Skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis asmenys atliko statybos darbus. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvais, Skundžiama nutartimi ir bylos medžiaga bei išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą bei padarė pagrįstas išvadas dėl A. S. kaltės, padarius ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą, o Skundžiamos nutarties naikinti Skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apygardos teismas pritaria Skundžiamo nutarimo ir Skundžiamos nutarties motyvams bei išsamiai jų nebekartoja.Byloje nėra abejonių, jog pagal Institucijai pateiktą pranešimą dėl nelegalaus darbo fakto, Institucijos darbuotojams L. B. ir S. C. galimo nelegalaus darbo faktui patikrinti buvo pavesta atlikti neplaninį patikrinimą objekte, adresu (duomenys neskelbtini). 2025 m. rugsėjo 19 d. atlikto patikrinimo metu rasti asmenys - P. G., M. K., A. M., G. M., M. P., I. L., M. B., kurie dirbo neturėdami suformuotų galiojančių skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodų (1 t., b. l. 103-107). P. G. paaiškinime nurodė, jog jį pakvietė UAB „S.“ atstovas, o M. K., kad P. G. (1 t., b. l. 51). Kiti rasti nelegaliai dirbantys asmenys paaiškinimuose nurodė, kad į Objektą pateko atsitiktinai (1 t., b. l. 78-79, 81-82). Skunde iš esmės teigiama, kad Įmonė nieko nežinojo apie nelegaliai dirbusius asmenis Objekte ir dėl darbo su jais nesitarė, o šiuos darbuotojus pasikvietė subrangovų atstovai, kuriems ir turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Bylos medžiaga nustatyta, kad A. S. yra UAB „S.“ vadovas. Ši Įmonė, laimėjusi viešojo pirkimo konkursą, sudarė rangos sutartį su užsakovu (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracija ir šios sutarties pagrindu įsipareigojo savo jėgomis ir rizika rangos sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka atlikti sporto paskirties inžinerinių statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, pripučiamo futbolo maniežo įrengimo ir kitus statybos darbus pagal techninį darbo projektą „(duomenys neskelbtini) sporto inžinerinių statinių rekonstravimo projektas Nr. (duomenys neskelbtini)” (toliau ir projektas) (1 t., b. l. 9-18). Byloje taip pat nustatyta, kad Įmonė samdė eilę subrangovų statybos darbams Objekte atlikti. Iš ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo nuostatų analizės matyti, kad atsakomybė už nelegalų darbą atliekant statybos darbus gali būti taikoma: 1) statytojui (užsakovui), kuriuo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo ar vienam iš statytojo įgaliotam rangovui – fiziniam asmeniui, kuris verčiasi ūkine komercine veikla, 2) tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) ir rangovas yra juridiniai asmenys – statytojo (užsakovo) ar jo vieno įgalioto rangovo – juridinio asmens vadovui. Nelegalaus darbo, atliekant statybos darbus, samprata yra įtvirtinta Užimtumo įstatymo 561 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog nelegaliu darbu atliekant statybos darbus laikomi statybos darbai, kuriuos atlieka fiziniai asmenys, išskyrus trečiosios šalies piliečius, neturintys suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, kai privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statytojas (užsakovas) ar jo vienas įgaliotas rangovas, padaręs 561 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, laikomas nelegaliai statybos darbus atlikusio asmens darbdaviu.Pagal Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalį, statytojas (užsakovas) ar jo vienas įgaliotas rangovas privalo užtikrinti, kad visi statybos darbus atliekantys fiziniai asmenys turėtų suformuotus galiojančius kodus (kai jiems kodas negali būti suformuojamas, – kode užšifruojamus duomenis pagrindžiančius dokumentus), o kiti statybvietėje esantys asmenys turėtų statytojo (užsakovo) ar jo vieno įgalioto rangovo nustatytas identifikavimo priemones ir juos (jas) pateiktų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais ir tvarka.Nors apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog šiuo atveju UAB „S.“ vadovas A. S. nėra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo prasme, su šiuo teiginiu apygardos teismas sutikti neturi pagrindo. ANK 95 straipsnio 3 dalies sankcijoje aiškiai nurodomi subjektai, kurie gali būti traukiami administracinėn atsakomybėm už nelegalų darbą atliekant statybos darbus. Sutinkamai su Skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, aptartos ANK 95 straipsnio 3 dalies nuostatos administracinėn atsakomybėn trauktinų subjektų atžvilgiu negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. taip, kad atsakomybė už nelegalaus darbo kontrolę galėtų būti taikoma ne statytojo (užsakovas) ar jo įgalioto rangovo vadovams, o tretiesiems asmenims, kuriems galimai buvo pavesta vykdyti nelegalaus darbo kontrolę. Tas pats pasakytina ir apie Užimtumo įstatymo 561 straipsnio 2 dalyje ir Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą atsakomybę. Iš to seka, jog įstatymų leidėjas atsakomybę už nelegalaus darbo kontrolę numato tik užsakovui ir generaliniam rangovui (jei toks yra), kuris iš esmės yra atsakingas už darbo organizavimą statybos objekte, net jei ir faktiškai nelegaliai dirbusius asmenis pasikvietė tretieji asmenys. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija aplinkybę, jog UAB „S.“ yra laikytinas generaliniu rangovu ir aukščiau minėtų teisės aktų pagrindu jam kilo pareiga kontroliuoti, kad kiekvienas statybos darbus atliekantis asmuo Objekte turėtų galiojantį skaidriai dirbančio asmens IK. Dėl nurodytų argumentų aktualu tai, jog bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) nuostatose yra įtvirtina rangovo teisė pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymuose arba rangos sutartyje nenustatyta, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas, ir nurodyta, kad tuo atveju, jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu (CK 6.650 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus (CK 6.645 straipsnio 3 dalis), t. y. būtent rangovas pats organizuoja darbą, renkasi darbuotojus ir tampa atsakingu už juos ir jų veiklą. Pastebėtina, jog rangos teisinių santykių specifika lemia tai, kad rangovas, sudaręs rangos sutartį ir tokiu būdu įsipareigojęs įvykdyti projektą ir atlikti darbus savo jėgomis ir rizika, prisiima visą atsakomybę už prievolės įvykdymą, taip pat darbo organizavimą ir kt. Taigi, esant generaliniam rangovui, su kuriuo sudaryta rangos sutartis, būtent generalinis rangovas yra įpareigotas kontroliuoti visus objekte dirbančius asmenis, nepriklausomai nuo to, kas juos pasamdė. Toks teisinis reglamentavimas kyla ir iš susiklostančių situacijų, kuomet dėl didelio subrangovų skaičiaus yra sudėtinga identifikuoti kas konkrečiai pasitelkė nelegaliai dirbančius asmenis. Taigi, nors apeliantas Skunde ginčija aplinkybę, jog tai UAB „S.“ laikytinas generaliniu rangovu, ir teigia, kad nebuvo jokio rašytinio įgaliojimo, kurio pagrindu jam buvo perduota pareiga vykdyti nelegalaus darbo kontrolę Objekte, ši aplinkybė yra paneigta aukščiau nurodytais argumentais. Pažymėtina, jog būtent UAB „S.“ sudarė rangos sutartį su užsakovu, kurios pagrindu savo jėgomis ir rizika įsipareigojo įvykdyti projektą ir atlikti statybos darbus. Aplinkybė, kad Įmonė pasitelkė subrangovus, tik patvirtina faktą, kad UAB „S.“ tapo generaliniu rangovu. Užsakovas ((duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracija) nesudarė jokių tiesioginių sutarčių su subrangovais, kuriuos savo rizika pasitelkė rangovas UAB „S.“. Sutiktina su Skundo argumentais, jog rangos sutartyje nebuvo konkrečios sąlygos, kuri numato, kad UAB „S.“ atsako už nelegalaus darbo kontrolę ar, kad jos pasitelkti darbuotojai turėtų skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą, tačiau joje aiškiai nurodyta, jog už pasamdytus darbuotojus yra atsakingas rangovas UAB „S.“ (rangos sutarties 9.4.9). Iš viso to seka, kad UAB „S.“ yra laikytinas generaliniu rangovu ir tinkamu administracinės atsakomybės subjektu. Ta aplinkybė, jog su subrangovais taip pat buvo sudaromos rangos sutartys, niekaip nekeičia fakto, jog generaliniu rangovu, vieninteliu sudariusiu sutartį su užsakovu, buvo UAB “S.”. Taip atsakomybė už atliekamus darbus buvo perduota UAB “S.”, todėl nepagrįstas ir Skundo argumentas, kad atsakomybė kilo užsakovui. Skunde plačiai dėstomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino 2024 m. kovo 13 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos Įmonės ir subrangovo MB „S.“, sąlygų, konkrečiai 2.3. punkto, kuriuo MB „S.“ kilo pareiga užtikrinti bei kontroliuoti, kad jos pasitelkti darbuotojai darbui Objekte turėtų skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą (1 t., b. l. 28-39). Šiame kontekste pažymėtina, jog nors pagal minėtos sutarties 2.3 punktą subrangovas MB „S.“ patvirtina ir pareiškia, kad jo paskirti darbuotojai ir pasitelkti subrangovai turi visus būtinus ir reikiamus atestatus, leidimus, liudijimus, kitus dokumentus, būtinus atlikti darbus, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog rangos sutartis buvo sudaryta tarp užsakovo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos ir UAB „S.“. Be kita ko pastebėtina, jog šioje sąlygoje nėra aiškiai nurodyta, kad MB „S.“ įsipareigoja užtikrinti, kad jos pasitelkti darbuotojai turėtų skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą. Skunde dėstomi argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškinęs aptariamą subrangos sutartį pažeidė civiliuose santykiuose galiojantį sutarties laisvės principą, tačiau pastebėtina, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Sutarties laisvės principas reiškia, jog šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, jei šie neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnis). Minėta, kad generaliniu rangovu rangos sutarties pagrindu tapo būtent UAB „S.“, o sutarčių, kuriomis rangovo pareigos ar atsakomybė perkeliamos tretiesiems asmenims sudarymas reikštų ir užsakovo teisių pažeidimą. Be to, net ir laikant, jog subrangovas buvo pasikvietęs nelegaliai dirbusius asmenis, dėl aukščiau nurodytų argumentų, tai nešalina UAB „S.“, kaip generalinio rangovo, atsakomybės už nelegalų darbą atliekant statybos darbus, todėl dėl minėtos sutarties sąlygų apygardos teismas plačiau nebepasisako. Taigi, tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) ir rangovas yra juridiniai asmenys, esant vienam įgaliotam rangovui, kyla pareiga užtikrinti, kad vykdant statybos darbus, be kita ko, būtų laikomasi Statybos įstatymo 221 straipsnio 4 dalyje, Užimtumo įstatymo 561 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, už kurių pažeidimą gali būti taikoma ANK 95 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė. Apygardos teismo vertinimu, darytina išvada, jog generaliniu rangovu pagrįstai buvo laikomas UAB „S.“, kuriam kilo pareiga užtikrinti nelegalaus darbo kontrolę Objekte, o A. S., kaip generalinio rangovo vadovas, buvo tinkamas administracinės atsakomybės subjektas ANK 95 straipsnio 3 dalies prasme. Nors Skunde nurodoma, jog labiausiai tikėtina, kad subrangovas MB „S.“ pasikvietė visus nelegaliai dirbusius asmenis, tačiau, apygardos teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šį faktą. Nagrinėjamu atveju, nors liudytojas P. G. teismo posėdžio metu ir nurodė, kad jį pasikvietė būtent subrangovo vadovas, o jis pasikvietė M. K., likę penki nelegaliai dirbę asmenys negalėjo tiksliai nurodyti, kas konkrečiai juos pakvietė dirbti Objekte ir šis faktas iš esmės nustatytas nebuvo. Nors keli liudytojai parodė, kad jie matė asmenį I. S., kai kurie teigė, kad iš jo gavo pinigus, liudytojai taip pat nurodė, kad nežino, kas juos pasamdė (b. l. 107-111, 124). Pastebėtina ir tai, jog pateiktame paaiškinime UAB „S.“ darbų vadovas S. K. nurodė, kad tą dieną reikėjo papildomos darbo jėgos, nekvalifikuotų darbuotojų, UAB „S.“ organizavo papildomą darbo jėgą (1 t., b. l. 104-105). Taigi, apygardos teismo vertinimu, taip jis netiesiogiai patvirtino, jog Įmonei buvo žinoma, kad nusižengimo padarymo dieną bus kviečiami dirbti nekvalifikuoti darbuotojai, kurie neturi skaidriai dirbančio darbuotojo IK, nes reikėjo papildomos darbo jėgos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir neišsiaiškino, kas pakvietė nelegaliai dirbusius asmenis, dar kartą pažymėtina, jog būtent generalinis rangovas atsako už nelegalaus darbo, atliekant statybos darbus, kontrolę. Statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalyje numatyta, kad statybos darbai – darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai). Specialiųjų darbų rūšys nustatomos normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose. Bylos medžiaga nustatyta, jog Skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis rasti nelegaliai dirbę asmenys – P. G., M. K., A. M., G. M., M. P., I. L., M. B., tempė stadione ant žemės ištiestą tentą, suko jį akumuliatoriniais suktukais ir metaliniais varžtais, metalinėmis plokštelėmis (1 t., b. l. 103-107). Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su Skunde dėstomais argumentais, jog nelegaliai dirbę asmenys atliko darbus, kurie negali būti laikomi statybos darbais Užimtumo įstatymo 561 straipsnio prasme. Sutinkamai su Institucijos atsiliepime nurodytais argumentais, bylos medžiaga nustatyta, jog atliekant darbus vyko nuoseklus montavimo procesas: ant žemės esančių konstrukcinių tento dalių sujungimas, jų tvirtinimas metalinėmis plokštelėmis ir sistemingas suveržimas akumuliatoriniais suktuvais. Šie veiksmai sudarė vientisą konstrukcijos montavimo eigą, o ne pavienius mechaninius veiksmus. Juolab, kad patys nelegaliai dirbantys asmenys teismo posėdžio metu patvirtino nurodytas aplinkybes, kad Objekte jie dirbo, jiems už tai buvo mokamas atlyginimas, o šiuo atveju Objekte buvo atliekami statybos darbai. Savo pobūdžiu ir turiniu šie darbai laikytini statybos darbais, o aplinkybė, kad asmenys neturėjo statybų darbo patirties šiuo atveju niekaip nekeičia fakto, kad jie atliko statybos darbus. Tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo atliekant statybos darbus, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, pakanka nustatyti šios veikos objektyviuosius požymius, tai yra kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti statybos darbus; 2) asmuo neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo.Taigi, byloje nustačius nelegalaus darbo atliekant statybos darbus objektyviuosius požymius, tai yra, jog 2025 m. rugsėjo 19 d. neplaninio patikrinimo metu P. G., M. K., A. M., G. M., M. P., I. L., M. B. atliko statybos darbus, neturėdami galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, Objekte, kuriame statybos darbus vykdė UAB „S.“, konstatuotina, jog A. S., kaip generalinio rangovo vadovui, pagrįstai taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 3 dalį. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland).Vadovaujantis išdėstytu, daroma išvada, kad apylinkės teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Skundžiamoje nutartyje išdėstyti argumentai dėl A. S. ir jo atstovo pateiktų aplinkybių vertinimo, su kuriais sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas. Todėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,