Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onkologijos klinika“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutarties dalies panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onkologijos klinika“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija), dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Onkologijos klinika“ (toliau – ir pareiškėjas, Klinika) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar:

i) Onkologijos dienos stacionaro paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. V-1173 (toliau – ir Aprašas), 4 punktas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. V-294 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamam proporcingumo principui, konstituciniams lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos laisvės principams bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui;

ii) Aprašas tiek, kiek jame nenustatyta pereinamojo teisinio reguliavimo ir termino, iki kurio asmens sveikatos priežiūros įstaigos gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, neprieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, bei tiek, kiek jame nenustatytas Paslaugų aprašo pakeitimų įsigaliojimo termino atidėjimas bent 3 mėnesiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 daliai;

2) panaikinti Kauno teritorinių ligonių kasų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 9-5766 (toliau – ir Kauno TLK Sprendimas);

3) panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 4K-7296 (toliau – ir VLK Sprendimas).

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti.

Pareiškėjas 2026 m. kovo 31 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsigaliojimo laikinai sustabdyti skundžiamų Kauno TLK ir VLK sprendimų (toliau kartu – ir Sprendimai) galiojimą.

Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

2026 m. spalio 7 d. pareiškėjas Regionų administraciniam teismui pateikė naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Kauno TLK Sprendimo, palikto galioti VLK Sprendimu, galiojimą ta apimtimi, kuria sustabdytas Klinikos sutarties Nr. SUT_3_2_64739_2025 vykdymas dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų, įpareigoti VLK tam pačiam laikotarpiui atkurti sutarties

Nr. SUT_3_2_64739_2025 vykdymą dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų, sudarant galimybę pareiškėjui šias paslaugas teikti sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat įpareigoti VLK per

5 darbo dienas nuo teismo nutarties gavimo teismui pateikti informacinę pažymą apie pareiškėjo 2025 m. ir 2026 m. iki pažymos parengimo dienos pagal sutartį Nr. SUT_3_2_64739_2025 išmokėtas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) lėšų sumas, o jeigu lėšų neišmokėta – tai aiškiai nurodyti ir ją pateikti pagal turimus informacinės sistemos atsiskaitymų duomenis, neatliekant papildomų skaičiavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrindas – nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis naujas teisinis reguliavimas (2026 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XV-1103 pakeistas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis). Sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimas grindžiamas argumentais, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių iki

2026 m. pabaigos, pareiškėjo faktinė PSDF paslaugų istorija liks nulinė. Tai ateityje nulems ilgalaikį galimybės teikti kompensuojamas paslaugas suvaržymą. Pareiškėjo teigimu, žalos mastas apima ne tik jo vieno mėnesio negautas pajamas, bet visą šią jo veiklos kryptį. Pareiškėjo vertinimu, tai paveiks pacientų galimybę naudotis jo pajėgumais 2027 metais ir vėliau. Prašyme nurodyta, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir laikinai nesustabdžius ginčijamų administracinių aktų galiojimo, kiltų didelė ir neatitaisoma / sunkiai atitaisoma žala asmenų, sergančių onkologinėmis ligomis ir laiku negaunančių privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis finansuojamų onkologijos dienos stacionaro paslaugų, sveikatai.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 8 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 4 dalimi.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjo skundas yra priimtas, patvirtina, kad pareiškėjas pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Todėl vertintina, ar nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Kauno TLK ir VLK sprendimų galiojimo sustabdymą, Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymas buvo netenkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjo atskirasis skundas dėl 2026 m. balandžio 1 d. nutarties panaikinimo buvo atmestas, be kita ko, dėl to, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas prieštarautų Aprašo teisiniam reguliavimui. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra iškelta administracinė byla Nr. eI-76-822/2026, kurioje yra prašoma ištirti norminio administracinio akto – Aprašo 4 punkto teisėtumą, tačiau Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas nėra panaikintas.

Teismo vertinimu, iš esmės analogiškas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas prielaidomis apie pareiškėjui galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Kadangi vertintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bei neįrodė būtinybės laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo atmestas.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Kauno TLK Sprendimo, palikto galioti VLK Sprendimu, galiojimą ta apimtimi, kuria sustabdytas pareiškėjo sutarties Nr. SUT_3_2_64739_2025 vykdymas dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų. Pareiškėjas taip pat prašo tam pačiam laikotarpiui įpareigoti VLK atkurti sutarties Nr. SUT_3_2_64739_2025 vykdymą dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų, sudarant pareiškėjui galimybę šias paslaugas teikti sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad 2026 m. spalio 6 d. prašymas nesutampa su anksčiau išnagrinėtu prašymu pagal jo pagrindą. Ankstesnėje procedūroje buvo vertinta pacientams kylanti žala ir ją pagrindžiančių duomenų pakankamumas. Dabartinio prašymo pirmasis ir savarankiškas pagrindas – po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties priimtas 2026 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XV-1103, susiejantis privačių įstaigų būsimą sutartinę sumą su ankstesniais metais faktiškai suteiktų ir apmokėtų paslaugų verte. Ankstesnė nutartis šio vėliau priimto reguliavimo ir jo sukuriamų padarinių nevertino. Šiuo atveju vertintinas prašymo pagrindas ir jo reikšmė, o ne vien tai, kad pareiškėjas ir toliau siekia laikinai atkurti tos pačios sutarties vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad naujo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindą sudaro konkretus ryšys tarp tęsiamo vienintelės PSDF sutarties sustabdymo, dėl jo nesusiformuojančios 2026 m. paslaugų istorijos ir įstatymo nustatyto istorinio apmokėjimo naudojimo būsimai sutartinei sumai apskaičiuoti. Papildomai teismui buvo pateikti dabartinės licencijos, darbuotojų, paslaugų poreikio duomenys ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) paaiškinimai. Teismas nenurodė, kodėl po ankstesnės nutarties priimtas ir konkrečiu atskaitos laikotarpiu grindžiamas įstatymas nekeičia vertinimo ir kuri priežastinio ryšio grandis laikoma nepagrįsta. Teismas turėjo paaiškinti, kodėl Klinikos nurodytas 2026 m. veiklos laikotarpio praradimas nekelia įrodinėjamos žalos arba kaip tokie padariniai galėtų būti pašalinti palankiu galutiniu sprendimu.

Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosiančio Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, jog atitinkamų privačių įstaigų sutartinė suma sudaro

94 procentus sumos, sumokėtos už 2025 m. suteiktas paslaugas. Pradėjus PSDF apmokamas paslaugas teikti tik 2026 m., remiamasi už 2026 m. suteiktas paslaugas sumokėta suma, ją dalijant iš paslaugų teikimo mėnesių skaičiaus ir dauginant iš 12. To paties straipsnio 12 dalis šias taisykles susieja ir su naujos sutarties sudarymu pasibaigus ankstesnei. Tai jau priimto ir paskelbto įstatymo pasirinktas atskaitos laikotarpis, o ne pareiškėjo prognozė apie galimą būsimą teisėkūrą. Klinika patvirtino, kad 2025 m. ir 2026 m. nesuteikė jokių PSDF lėšomis finansuojamų paslaugų. Sutartis Nr. SUT_3_2_64739_2025 yra vienintelė jos sutartis dėl tokių paslaugų ir jos vykdymas sustabdytas. Todėl nėra kitos Klinikos kompensuojamos veiklos, kurios rezultatais būtų galima suformuoti teigiamą istorinę apmokėjimo bazę.

Pareiškėjas teigia, kad esminė žala yra prarandama galimybė dar 2026 m. pradėti sutarties vykdymą ir suformuoti įstatyme nurodytą apmokėtų paslaugų bazę. Jeigu sustabdymas tęsis iki metų pabaigos, ši galimybė bus prarasta. Už 2025 m. suteiktas paslaugas nesant apmokėjimo ir neatsiradus 2026 m. paslaugų teikimo bei apmokėjimo duomenims, istoriniu apmokėjimu grindžiama taisyklė nesukuria teigiamos bazinės sutartinės sumos. Vėlesnis individualaus sprendimo panaikinimas savaime nepakeis šios faktinės istorijos. Šios grėsmės vertinimui nereikia sulaukti naujo VLK sprendimo, kuriuo būtų nustatyta būsima sutartinė suma. Iki tokio sprendimo priėmimo įstatymo pasirinktas 2026 m. laikotarpis gali būti pasibaigęs.

Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo išvada apie būsimas pasekmes nepaneigia žalos vien dėl to, jog ji dar nėra galutinai realizuota. Žalos mastas apima Klinikos galimybę tęsti visą pagal vienintelę PSDF sutartį numatytą veiklos kryptį vėlesniais sutartiniais laikotarpiais. Net jeigu galutinai palankus sprendimas leistų vėl vykdyti sutartį, jis savaime nesukurtų iki 2026 m. pabaigos nesuteiktų paslaugų ir jų apmokėjimo istorijos. Todėl piniginis praeities nuostolių atlyginimas nėra tapatus atkurtai galimybei laiku suformuoti įstatymo pasirinktą veiklos bazę. Teismas santykio tarp prarandamos bazės ir vėlesnių sutarties sudarymo galimybių nevertino.

Pareiškėjas teigia, kad Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 8 d. atskira nutartimi sustabdė šią bylą iki įsiteisės sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. eI-76-822/2026. Tai reiškia, kad Klinikos individualios teisminės gynybos pabaiga priklauso nuo kitos bylos išnagrinėjimo, o 2026 m. paslaugų teikimo laikotarpis toliau trumpėja. Pareiškėjas neginčija bylos sustabdymo ir neprašo iš anksto išspręsti norminio akto teisėtumo. Tačiau bylos sustabdymas nepašalina laikinosios apsaugos paskirties. Priešingai, teismui pripažinus, kad individualaus ginčo dabar išspręsti negalima, būtina įvertinti, kokie ginčijamo sprendimo padariniai atsiras laukiant kitos bylos baigties. Klinikos atveju vien teismo sprendimo priėmimas, kai jau pasibaigęs teisiškai reikšmingas paslaugų laikotarpis, negrąžins galimybės juo pasinaudoti.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamų individualių sprendimų teisinio pagrindo galiojimas savaime nepakeičia ABTĮ 70 straipsnio vertinimo: priešingu atveju laikinoji apsauga norminio akto teisėtumo patikros laikotarpiu netektų praktinės reikšmės. Prašoma laikinai pašalinti konkrečiai Klinikai taikomo individualaus sprendimo padarinius ir atkurti anksčiau sudarytos sutarties vykdymą, o ne šioje apeliacinėje procedūroje panaikinti norminį aktą ar nustatyti bendrą leidimą visoms įstaigoms. Klinika rėmėsi Ministerijos pozicija įrodinėdama, kad ginčijamas pakeitimas savaime nereiškia medicininio jos netinkamumo. Klinika turi galiojančią ir 2026 m. vasario 26 d. patikslintą licenciją, leidimą-higienos pasą, o pateikti duomenys patvirtina 40 darbuotojų, įskaitant 24 gydytojus, sudėtį; tiesiogiai reikšmingi trys onkologai chemoterapeutai, hematologė ir dermatovenerologė. Šių įrodymų ryšys su prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės proporcingumu nutartyje neišnagrinėtas. Teismas šiuo aspektu neįvertino esminių pareiškėjo argumentų ir nurodytų aplinkybių. Teismas turėjo palyginti tokios laikinos apsaugos padarinius su vis trumpėjančiu laikotarpiu, per kurį dar įmanoma suformuoti įstatymui reikšmingą 2026 m. veiklos bazę.

Atsakovas VLK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo Regionų administracinio teismo spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

VLK nurodo, kad pareiškėjo nepasitenkinimas pirmosios instancijos teismo vertinimo rezultatu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nereiškia, kad prašymas taikyti minėtas priemones nebuvo išnagrinėtas. VLK teigia, kad atskirojo skundo reikalavimai iš esmės skirti ne užtikrinti administracinės bylos įvykdymą, bet dar neišsprendus ginčo iš esmės suteikti pareiškėjui teisę pagal sutartį teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir gauti apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų, nors tai neatitiktų šiuo metu galiojančių teisės aktų.

Atsakovas sutinka su teismo vertinimu ir papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidus pagal sutartį teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir gauti finansavimą iš PSDF biudžeto lėšų atsirastų prieštaravimas šiuo metu galiojančioms teisės aktų nuostatoms, pagal kurias teikti onkologijos dienos stacionaro paslaugas gali tik onkologijos klasteriui priklausančios įstaigos. Pareiškėjas nėra šio klasterio sudėtyje. Į minėtą klasterį yra įtrauktos ir onkologijos dienos stacionaro paslaugas pacientams gali teikti kitos įstaigos. Be to, tokia pareiškėjo veikla neatitiktų Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme įtvirtintų paslaugų priimtinumo, tinkamumo sąvokų, taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatytų asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos vykdymo reikalavimų. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nėra patenkintas teisiniu reglamentavimu, nesudaro pagrindo sudaryti sąlygas jam teikti paslaugas pagal sutartį ir gauti apmokėjimą iš PSDF biudžeto, kurių teikimas šiuo metu neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Privalomasis sveikatos draudimas yra viešosios teisės sritis, paremta imperatyviu reguliavimo metodu, kurio privalo laikytis visi sistemos dalyviai. Be to, nors Aprašo 4 punkto pagrįstumas yra vertinamas teisme, Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas nėra panaikintas.

Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) netaikomas ne nuo tos dienos, kai yra iškeliama norminė byla, kuria prašoma ištirti teisės akto teisėtumą, o nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Dėl šios priežasties atmestinas argumentas, kad administracinės bylos sustabdymas iki įsiteisės sprendimas norminėje administracinėje byloje sustiprina reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybę.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindžiamas tik prielaidomis, kad neatkūrus sutarties vykdymo, kiltų neatitaisoma / sunkiai atitaisoma žala. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad neigiamų pasekmių, net jei tokios ir kiltų, nebūtų galima atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat nepateikta finansinių dokumentų, kurie leistų objektyviai įvertinti finansinį poveikį bendrovei. Sutarties metinė vertė 2025 m. buvo 7 694 Eur. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad nevykdė sutarties dar iki jos sustabdymo. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui būtų sukelta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

Atsakovas nurodo, kad vien pareiškėjo interesas pradėti vykdyti jo nurodytą sutartį 2026 m., kai toks sutarties vykdymas neatitiktų šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, negali pagrįsti būtinybės atkurti sutarties vykdymą. Be to, nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosianti Sveikatos draudimo 26 straipsnio 7 dalis nustato, kad 2026 m. duomenys vertinami toms LNSS privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios paslaugas padėjo teikti, t. y. sudarė sutartis su VLK, tik

2026 m. Pareiškėjo sutartis su VLK sudaryta 2025 metais.

Atsakovas tvirtina, kad teismui patenkinus pareiškėjo atskirąjį skundą, tokia situacija neatitiktų nei proporcingumo, nei viešojo intereso, nei sąžiningumo reikalavimų, o teismas nukryptų nuo savo suformuotos ir nuosekliai taikytos praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ministerija nurodo, kad pareiškėjo ginčo prašymas iš esmės prieštarauja Apraše ir Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų srautų valdymo ir paslaugų organizavimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – Reikalavimų aprašas), nustatytam teisiniam reguliavimui.

Ministerija pažymi, kad Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas yra galiojantis, pareiškėjas, nepriklausydamas klasteriui, neturi teisės teikti onkologijos dienos stacionaro paslaugų, įskaitant ir vykdyti 2025 m. kovo 25 d. sudarytą sutartį Nr. SUT_3_2_64739_2025. Iš esmės pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimas skirtas neišsprendus ginčo iš esmės suteikti teisę pareiškėjui teikti paslaugas, kurių vykdymas prieštarautų šiuo metu galiojančiam teisiniam reguliavimui, t. y. tenkinti administracinėje byloje pateiktą prašymą ir iš anksto sukurti pareiškėjui siekiamas teisines pasekmes, kas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirties. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nėra patenkintas teisiniu reglamentavimu, kuris yra galiojantis bei teisėtas, nėra pagrindas sudaryti sąlygas pareiškėjui teikti paslaugas, kurių teikimas neatitiktų šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo.

Ministerija tvirtina, kad pareiškėjo prielaidos, jog neleidus jam teikti onkologijos dienos stacionaro paslaugų iki 2026 m. pabaigos, ateityje bus prarasta galimybė suformuoti teigiamą apmokėtų paslaugų bazę, neįrodo, kad jam bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, pareiškėjas taip pat neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikė naujus dokumentus, kuriuos teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, prijungia prie bylos, nes nauji dokumentai priimti jau po skundžiamos nutarties priėmimo ir gali būti susiję su byloje tikrinamomis aplinkybėmis ir argumentais.

Pareiškėjas prašė laikinai, iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Kauno TLK Sprendimo, palikto galioti VLK Sprendimu, galiojimą ta apimtimi, kuria sustabdytas Klinikos ir Kauno TLK 2025 m. kovo 1 d. (faktiškai pasirašyta 2025 m. kovo 25 d.) sutarties Nr. SUT_3_2_64739_2025 (toliau – ir Sutartis) vykdymas dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų, įpareigoti VLK tam pačiam laikotarpiui atkurti Sutarties vykdymą dėl onkologijos dienos stacionaro paslaugų, sudarant galimybę pareiškėjui šias paslaugas teikti sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat įpareigoti VLK per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties gavimo teismui pateikti informacinę pažymą apie pareiškėjo 2025 m. ir 2026 m. iki pažymos parengimo dienos pagal Sutartį išmokėtas PSDF lėšų sumas, o jeigu lėšų neišmokėta – tai aiškiai nurodyti ir ją pateikti pagal turimus informacinės sistemos atsiskaitymų duomenis, neatliekant papildomų skaičiavimų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra iš esmės analogiškas prieš tai teismui teiktam prašymui (kuris buvo išnagrinėtas ir atmestas), ir grindžiamas prielaidomis apie pareiškėjui galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bei neįrodė būtinybės laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aktualių bylos faktinių aplinkybių ir pareiškėjo argumentų. Pareiškėjo vertinimu, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiek jam, tiek Klinikos pacientams kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Vertinant, ar pareiškėjas tikėtinai (lot. prima facie) pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, jog skundo reikalavimas negali būti patenkintas.

Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimų patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas ginčui aktualų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė argumentais, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo (Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio pakeitimo, įsigaliosiančio 2027 m. sausio 1 d., pagal kurį 2026 m. paslaugų teikimas jau šiuo metu lemia duomenis, pagal kuriuos bus vertinama Klinikos finansavimo padėtis nuo naujo reguliavimo įsigaliojimo ir vėlesniu sutartiniu laikotarpiu) ir dėl skundžiamų Sprendimų galiojimo neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą gali patirti tiek Klinika, tiek jos pacientai. Pareiškėjo teigimu, pagrindinis žalos argumentas yra savarankiškas Klinikos teisių ilgalaikis suvaržymas dėl naujos finansavimo bazės, o pacientų interesas jį papildomai sustiprina.

Įvertinusi pareiškėjo argumentus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybės šioje byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti ir neįrodė, jog jų nepritaikius gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reali finansinių sunkumų grėsmė ginčo aspektu turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar ginčo suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-157-602/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų, kad netaikius jo reikalaujamos reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų didelė grėsmė jo finansiniam stabilumui, mokumui, likvidumui, galimybei toliau tęsti veiklą, ar kad jo teisės būtų neproporcingai ir nepagrįstai suvaržytos. Pagal pareiškėjo pateiktus įrodymus Sutarties metinė vertė 2025 m. buvo 7 694 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo pridėta VLK 2026 m. lapkričio 3 d. pažyma. Nors pareiškėjas prašyme nurodė darbuotojų skaičių, pareigybių duomenis, kad Klinika turi tam tikrą licenciją ir gali verstis licencijuojama veikla, kad dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo ateityje gali būti prarasta galimybė suformuoti teigiamą apmokėtų paslaugų bazę bei kt., šios aplinkybės, nesant objektyvių įrodymų, nepaneigia pirmiau padarytos išvados. Todėl spręstina, kad nors pareiškėjui kilo pareiga pagrįsti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pagrindą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai ir pateikti įrodymai negali būti laikomi pakankamais šiam pagrindui patvirtinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-405-968/2025 ir kt.).

Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad tuo atveju, jeigu jo skundas byloje būtų patenkintas, pareiškėjo patirta žala (jeigu tokia atsirastų), negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo pritarti pareiškėjo pozicijai dėl to, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti žala Klinikos pacientų sveikatai. Šiuo aspektu pareiškėjo paskaičiavimai apie Klinikos pasirengimo suteikti pacientams tam tikras paslaugas mastą ir kiti ginčui aktualiame prašyme nurodyti duomenys (be kita ko, pacientų apklausos, Ministerijos vertinimo kriterijų ataskaita, Nacionalinio vėžio publikacijos ir kt.) savaime nepatvirtina, kad nesustabdžius šioje konkrečioje byloje skundžiamų Sprendimų, kuriais nurodyta, kad tam tikros Klinikos paslaugos nebus apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, 31 (ar net daugiau) onkologine liga sergančiam asmeniui kils pavojus jų sveikatai. Pareiškėjo duomenys neparodo unikalių pacientų skaičiaus, nepagrindžia, kad tam tikrų būtinų paslaugų pacientai negalėtų laiku gauti kitose įstaigose, t. y. byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad tam tikra dalis pacientų laiku negaus gydymo, o tai lems jų sveikatos pablogėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tuo susiję Klinikos argumentai yra paremti prielaidomis, kurios nepatvirtina galimo pavojaus pacientų sveikatai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą teisinį reglamentavimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, aktualią teismų praktiką, įvertinusi bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su klausimu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo atskirajame skunde ir kitų ginčo šalių atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad, netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas šioje bylos proceso stadijoje turėjo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onkologijos klinika“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.