Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eAS-3160-552/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04546-2024-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 43.4; 49(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos PAR1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos PAR1 skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijanustatė:I.Pareiškėja PAR1 (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (toliau – ir pirminis skundas), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, ir atsakovas) 2024 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 2S-394-(15.2.7) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei PAR1“ (toliau – ir NŽT sprendimas) ir įpareigoti NŽT nesiimti jokių veiksmų, susijusių su pilietės PAR1 nuosavybės teisės atkūrimu iki bus išspręsta administracinė byla Nr. eI3-4874-535/2024 ir įsiteisės galutinis sprendimas.Teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi bylą sustabdė iki kol įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. el3-4874-535/2024 , o 2026 m. birželio 23 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.2026 m. rugpjūčio 28 d. teisme gautas pareiškėjos patikslintas skundas (toliau – ir patikslintas skundas), kuriuo prašoma: 1) pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) procesinę padėtį šioje byloje iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovą (bendraatsakovį); 2) panaikinti NŽT sprendimą; 3) įpareigoti NŽT ir Savivaldybės administraciją pagal kiekvienai iš jų teisės aktais priskirtą kompetenciją, per 2 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš naujo išnagrinėti ir atlikti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai būtinus administracinius veiksmus nuo tos procedūros stadijos, kurioje pareiškėjos galimybei pasirinkti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą turėjo įtakos Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2669/23 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymas) atliktas teritorijų ir sklypų sąrašų pakeitimas, įvertinant šiuo įsakymu iš sąrašų pašalintų objektų esamą faktinę ir teisinę būklę bei atsižvelgiant į Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-4874-535/2024 (toliau – ir 2024 m. gegužės 21 d. sprendimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-98-822/2026 (toliau – ir 2026 m. gegužės 26 d. nutartis) pateiktus išaiškinimus; 4) iki bus išnagrinėtas Regionų administraciniam teismui pateiktas prašymas dėl 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-4874-535/2024 išaiškinimo ir priimtas dėl jo procesinis sprendimas, sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą; 5) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas, uždrausti NŽT atlikti veiksmus, kuriais būtų galutinai užbaigiamas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procesas atlyginant pinigais arba kitaip būtų panaikinama ar negrįžtamai apribojama pareiškėjos galimybė atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą; 6) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas, uždrausti Savivaldybės administracijai naudotis ir leisti tretiesiems asmenims naudotis žemės sklypais bei teritorijomis, kurios Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymu (panaikintu įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu) buvo pašalintos iš Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo.II.Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą bei tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.Teismas atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą, konstatavęs, kad juo keičiami abu skundo elementai – pagrindas ir dalykas, išplečiamos ginčo ribos ir keičiama proceso dalyvių sudėtis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gali pakeisti skundo pagrindą arba dalyką, tačiau abiejų elementų pakeitimas laikomas nauju reikalavimu, kuris turėtų būti reiškiamas atskiroje byloje.Teismas nustatė, kad pareiškėja, palaikydama pirminį reikalavimą panaikinti NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, papildomai pareiškė savarankiškus reikalavimus Savivaldybės administracijai ir paprašė ją įtraukti atsakovu. Pirminiame skunde šios institucijos veiksmai buvo nurodyti kaip faktinės aplinkybės, pagrindžiančios NŽT sprendimo neteisėtumą, o patikslintame skunde jų neteisėtumas tapo savarankišku pagrindu įpareigoti Savivaldybės administraciją atlikti tam tikrus veiksmus. Todėl teismas šiuos reikalavimus vertino kaip atskirą ginčą, o ne pirminio skundo papildymą ar patikslinimą.Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones teismas netenkino, nes pareiškėja nepateikė konkrečių argumentų ir rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius prašomų priemonių, jai galėtų kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad prielaidos apie galimas neigiamas pasekmes nepakanka, o pareiškėja neįvardijo konkrečių padarinių ir nepagrindė, kodėl juos pašalinti būtų neįmanoma ar sudėtinga.Teismas taip pat sprendė, kad prašomos priemonės nėra skirtos šioje byloje pareikštam reikalavimui panaikinti NŽT sprendimą užtikrinti. Prašymas uždrausti Savivaldybės administracijai naudotis ir leisti tretiesiems asmenims naudotis žemės sklypais bei teritorijomis susijęs su jos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymo panaikinimo teisinėmis pasekmėmis, kurios sietinos su kitoje administracinėje byloje nagrinėtu ginču arba galėtų būti naujo ginčo dalykas. Vien šių santykių sąsaja su pareiškėjos siekiu atkurti nuosavybės teises nesudaro pagrindo juos laikinai reguliuoti šioje byloje, kurioje NŽT nėra atsakinga už Savivaldybės administracijos veiksmus.Be to, teismas vertino, kad draudimas naudotis minėtais sklypais ir teritorijomis neproporcingai suvaržytų trečiųjų asmenų teises, nes dėl dalies jų jau sudaryti ir galioja nuomos bei panaudos sandoriai. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis negali būti paneigtos byloje nedalyvaujančių asmenų teisės, kylančios iš galiojančių ir nenuginčytų sandorių. Pareiškėjos siekį išvengti galimų naujų teisminių ginčų teismas taip pat laikė nepakankamu pagrindu šioms priemonėms taikyti.Galiausiai teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytas laikinosios apsaugos tikslas – išsaugoti esamą teisinę ir faktinę padėtį, kol bus pašalintas neaiškumas dėl ankstesnių teismų procesinių sprendimų padarinių, – prarado aktualumą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko II duomenų teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartimi jau išnagrinėjo ir netenkino prašymo išaiškinti 2026 m. gegužės 26 d. nutartį, o dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo išaiškinimo nebuvo kreiptasi. Todėl teismas padarė išvadą, kad nebeegzistuoja aplinkybė, su kuria pareiškėja siejo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę.Teismas nurodė, kad 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kuria išspręsti pareiškėjos prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti patikslintą skundą, yra neskundžiama.III.Pareiškėja PAR1 atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria: 1) atsisakyta priimti pareiškėjos patikslintą skundą ir perduoti šio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir šį klausimą išspręsti iš esmės – taikyti patikslintame skunde prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones; subsidiariai – perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patikslintu skundu pakeisti abu skundo elementai – pagrindas ir dalykas. Jos vertinimu, teismas pernelyg formaliai palygino pareikštus reikalavimus, neįvertinęs pirminio ir patikslinto skundų faktinio bei teisinio ryšio ir siekiamo materialinio teisinio rezultato. Abiem skundais siekiama, kad pareiškėjos nuosavybės teisės būtų atkuriamos teisėtoje procedūroje, sudarant realią galimybę pasirinkti žemės sklypą iš sąrašo, egzistavusio iki neteisėtų Savivaldybės administracijos veiksmų.Pareiškėja pažymi, kad Savivaldybės direktoriaus 2023 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 30-2289/23 (toliau – ir 2023 m. spalio 9 d. įsakymas) ir 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymas, jais pakeisti teritorijų bei žemės sklypų sąrašai ir šių pakeitimų poveikis jos galimybei pasirinkti žemės sklypą buvo nurodyti jau pirminiame skunde. Šių aplinkybių reikšmę pripažino ir pats teismas, 2024 m. lapkričio 14 d. sustabdęs bylą iki galutinio procesinio sprendimo byloje dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymo teisėtumo įsiteisėjimo. Todėl, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. gegužės 26 d. palikus nepakeistą sprendimą panaikinti šį įsakymą, jo teisinių pasekmių išplėtojimas patikslintame skunde nelaikytinas visiškai nauju faktiniu pagrindu.Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja teigia, kad papildomų reikalavimų ar faktinių aplinkybių nurodymas savaime nereiškia skundo pagrindo ir dalyko pakeitimo. Vertintini ginčo teisiniai santykiai, reikalavimų tarpusavio ryšys ir siekiamos teisinės pasekmės. Prašymas pakeisti Savivaldybės administracijos procesinę padėtį iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovą taip pat savaime nepatvirtina naujo ginčo atsiradimo, nes ši institucija jau dalyvavo byloje, o jos veiksmai nuo pradžių sudarė dalį skundo faktinio pagrindo.Subsidiariai pareiškėja nurodo, kad teismas neįvertino ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių, susijusių su vėliau atsiradusia būtinybe patikslinti skundą ir jo priėmimo reikšme teisingam bylos išsprendimui. Tokia būtinybė kilo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties, bylos nagrinėjimo atnaujinimo 2026 m. birželio 23 d. ir vėliau išreikštos institucijų pozicijos dėl tolesnės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Savivaldybės administracija 2026 m. birželio 23 d. rašte nurodė neturinti teisinio pagrindo iš naujo teikti žemės sklypų NŽT, NŽT 2026 m. liepos 22 d. šiai pozicijai pritarė, o Savivaldybės administracija 2026 m. rugpjūčio 12 d. pateikė atitinkamus paaiškinimus teismui. Į šias aplinkybes pareiškėja reagavo 2026 m. rugpjūčio 28 d. pateikdama patikslintą skundą, todėl jos elgesys negali būti vertinamas kaip proceso vilkinimas ar nepagrįstas delsimas. Šiuo aspektu pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. eA-621-602/2022 dėl skundo patikslinimo atnaujinus sustabdytos bylos nagrinėjimą.Pareiškėjos teigimu, teismas taip pat individualiai neįvertino papildomų reikalavimų procesinio pobūdžio ir jų ryšio su pagrindiniu reikalavimu panaikinti NŽT sprendimą. Reikalavimai įpareigoti Savivaldybės administraciją suformuoti ir perduoti NŽT žemės sklypus, o NŽT – atnaujinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą nuo sklypo pasirinkimo stadijos, papildyti siūlomų sklypų sąrašą, atkurti pareiškėjos procesinę padėtį bei vietą pretendentų eilėje ir organizuoti naują pasirinkimo procedūrą sudaro nuoseklią veiksmų seką toje pačioje procedūroje. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja teigia, kad teismas turėjo nustatyti, kurie reikalavimai yra savarankiški, o kurie – išvestiniai iš reikalavimo panaikinti NŽT sprendimą.Pareiškėja tvirtina, kad atsisakymas priimti patikslintą skundą pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir veiksmingos teisminės gynybos principus. Po bylos atnaujinimo Savivaldybės administracija buvo sudaryta galimybė aktualizuoti savo poziciją, o NŽT teismas įpareigojo ją patikslinti atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, tačiau pareiškėjai neleista atitinkamai patikslinti teisinės gynybos apimties. Nesutikdama su atsisakymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėja nurodo, kad jų tikslas – išsaugoti faktinę ir teisinę padėtį, būtiną būsimam palankiam teismo sprendimui veiksmingai įvykdyti. Reikalavimų tikėtiną pagrįstumą pareiškėja sieja su įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais panaikintas jos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai reikšmingas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymas. Žalos riziką pareiškėja grindžia galimybe iki ginčo pabaigos galutinai užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą atlyginant pinigais ar kitais veiksmais negrįžtamai apriboti jos galimybę pasirinkti naują žemės sklypą.Pareiškėjos vertinimu, šią riziką patvirtina Savivaldybės administracijos ir NŽT raštuose išreikšta pozicija neteikti naujų sklypų ir negrįžti į ankstesnę procedūros stadiją, dalies teritorijų panaudojimo siejimas su kitais viešojo intereso tikslais bei prie atskirojo skundo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie sklypų perdavimą naudotis kitiems subjektams ir ilgalaikių trečiųjų asmenų teisių sukūrimą. Tęsiant tokius veiksmus, sklypų panaudojimas nuosavybės teisėms atkurti ir palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas arba iš esmės pasunkėti, nes reikėtų spręsti ir dėl jau atsiradusių trečiųjų asmenų teisių.Pareiškėja nesutinka, kad prašomos priemonės nesusijusios su bylos dalyku, ypač kiek prašoma uždrausti NŽT galutinai užbaigti būtent jos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Ji taip pat teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išspręstas ankstesnės nutarties išaiškinimo klausimas nepašalino laikinosios apsaugos poreikio.Pareiškėjos teigimu, prašomos priemonės yra laikinos ir proporcingos. Jos neįpareigoja institucijų perduoti konkretų sklypą, nenulemia ginčo baigties ir skirtos esamai padėčiai išsaugoti. Laikini institucijų veiksmų apribojimai sukeltų mažesnes neigiamas pasekmes negu negrįžtamas pareiškėjos teisinės padėties pakeitimas. Todėl, jos vertinimu, teismas nepakankamai įvertino pateiktus duomenis, institucijų poziciją ir grėsmę būsimo teismo sprendimo veiksmingumui, o nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo turi būti panaikinta ir prašymas patenkintas.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalių, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjos patikslintą skundą ir netenkintas jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą ir netenkino jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, pateikė atskirąjį skundą, kuris priimtas pirmosios instancijos teismo teisėjo 2026 m. rugsėjo 30 d. rezoliucija.Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti patikslintą skundą, apskundimo atskiruoju skundu galimumą, pažymi, kad ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patikslinto skundo priėmimo klausimą išsprendė taikydamas ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį. Todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti patikslintą skundą, negali būti savarankiškas apskundimo atskiruoju skundu objektas. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies. Kadangi ši aplinkybė nustatyta jau priėmus atskirąjį skundą, apeliacinis procesas dėl nurodytos nutarties dalies nutrauktinas, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi ir 151 straipsniu.Nutarties atsisakyti priimti patikslintą skundą neskundžiamumas atskiruoju skundu nepanaikina pareiškėjos galimybės ginti savo procesines teises. Argumentus dėl nepagrįsto atsisakymo priimti patikslintą skundą ji gali išdėstyti apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą iš esmės, tokiu atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka galės būti įvertintas ir šio procesinio sprendimo pagrįstumas. Be to, atsisakymas priimti patikslintą skundą savaime neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į teismą su nauju skundu, jeigu tam yra įstatyme nustatytos prielaidos.Tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Esant šiems pagrindams, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tada, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti draudimas atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat suteikiančio kitam asmeniui subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas ir kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023; 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1161-442/2025; 2026 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-770-968/2026). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šių priemonių taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023; 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1161-442/2025).Pareiškėja prašė iki šios administracinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo: 1) uždrausti NŽT atlikti veiksmus, kuriais būtų galutinai užbaigiamas jos nuosavybės teisių atkūrimo procesas atlyginant pinigais arba kitaip būtų panaikinama ar negrįžtamai apribojama galimybė atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą; 2) uždrausti Savivaldybės administracijai naudotis ir leisti tretiesiems asmenims naudotis žemės sklypais bei teritorijomis, kurios Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymu (panaikintu Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu) buvo išbrauktos iš Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami ir perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo.Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, konstatavęs, kad pareiškėja nepagrindė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės. Teismo vertinimu, prašomi draudimai nėra skirti šioje byloje pareikštam reikalavimui panaikinti NŽT sprendimą užtikrinti, o yra susiję su Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymo panaikinimo teisinėmis pasekmėmis, kurios sietinos su kitoje byloje nagrinėtu ginču arba galėtų būti savarankiško ginčo dalykas. Be to, teismas sprendė, kad draudimas naudotis sklypais ir teritorijomis neproporcingai suvaržytų trečiųjų asmenų teises, kylančias iš galiojančių nuomos bei panaudos sandorių. Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad prašomos priemonės būtinos esamai faktinei ir teisinei padėčiai išsaugoti ir galimo palankaus teismo sprendimo veiksmingam įvykdymui užtikrinti. Reikalavimo tikėtiną pagrįstumą ji sieja su įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais panaikintas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai reikšmingas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas. Žalos grėsmę pareiškėja grindžia galimybe galutinai užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą atlyginant pinigais arba perduoti sklypus naudotis tretiesiems asmenims, taip negrįžtamai apribojant jos galimybę pasirinkti naują žemės sklypą. Jos teigimu, šią grėsmę patvirtina institucijų raštai ir Nekilnojamojo turto registro duomenys. Pareiškėja taip pat nesutinka, kad priemonės nesusijusios su bylos dalyku, ir pažymi, kad ankstesnės nutarties išaiškinimo procedūros pabaiga nepašalino laikinosios apsaugos poreikio. Jos vertinimu, prašomi apribojimai yra laikini, proporcingi ir nenulemia ginčo baigties.Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pirminiu skundu prašo panaikinti NŽT 2024 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 2S-394-(15.2.7) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei PAR1“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0509 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0675 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir atlyginant pinigais už 0,0091 ha žemės.Teisėjų kolegija pažymi, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybė vertintina pagal šioje byloje priimto nagrinėti reikalavimo dalyką ir galimo pareiškėjai palankaus teismo sprendimo teisines pasekmes. Kadangi patikslinto skundo reikalavimai Savivaldybės administracijai nebuvo priimti nagrinėti, todėl šioje byloje negali būti taikomos pareiškėjos nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kuriomis ši institucija būtų įpareigota susilaikyti nuo kokių nors veiksmų. Byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios šias išvadas paneigtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat vien Savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. lapkričio 21 d. įsakymo panaikinimas nepatvirtina, kad, netaikius prašomų draudimų, pareiškėjai gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad net ir pripažinus, kad reikalavimas tikėtinai pagrįstas, žalos grėsmė turi būti vertinama savarankiškai.Nors prašymas uždrausti NŽT galutinai užbaigti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimą atlyginant pinigais arba negrįžtamai apriboti galimybę gauti naują žemės sklypą, susijęs su ginčijamu NŽT sprendimu ir pareiškėjos siekiamu teisių gynimo rezultatu, tačiau nepaisant to, pareiškėja turi pagrįsti, kokie konkretūs NŽT veiksmai iki bylos išnagrinėjimo kelia grėsmę jos teisėms ir kodėl šių veiksmų padarinius būtų neįmanoma arba itin sudėtinga pašalinti. Pareiškėjos nurodoma institucijų pozicija neteikti naujų sklypų ir negrįžti į ankstesnę nuosavybės teisių atkūrimo procedūros stadiją atskleidžia nesutarimą dėl jos teisių įgyvendinimo, tačiau savaime dar nepatvirtina konkrečių veiksmų, kurių padariniai iki bylos išnagrinėjimo taptų negrįžtami. Prašymui pagrįsti nepakanka bendro pobūdžio nuogąstavimo dėl procedūros užbaigimo, neatskleidus, kaip konkrečiai tai paneigtų galimybę įgyvendinti šioje byloje priimtą pareiškėjai palankų teismo sprendimą.Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjos pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie sklypų perdavimą naudotis tretiesiems asmenims (Greitosios medicinos pagalbos tarnybai, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) vertintini kartu su kitais bylos duomenimis. Vien panaudos teisių įregistravimo faktas, neįvertinus šių aplinkybių, nėra pakankamas spręsti apie galutinį galimybės panaudoti atitinkamas teritorijas nuosavybės teisėms atkurti praradimą. Pareiškėjos nurodomas galimas papildomų ginčų su trečiaisiais asmenimis poreikis šiuo atveju taip pat nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius duomenis, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sprendžia, kad pareiškėja nepakankamai pagrindė, jog iki šios bylos išnagrinėjimo gali atsirasti tokių konkrečių padarinių, dėl kurių pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas arba iš esmės pasunkėtų ir jai būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjos siekis išsaugoti esamą faktinę ir teisinę padėtį bei prašomų priemonių laikinas pobūdis savaime nepakeičia pareigos pagrįsti šią grėsmę. Nenustačius vienos iš būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis procesas pagal atskirojo skundo dalį dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti patikslintą skundą, nutrauktinas. Atskirojo skundo dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo atmestina, o atitinkama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, 151 straipsniu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjos PAR1 atskirojo skundo dalį dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos patikslintą skundą.Kitą pareiškėjos PAR1 atskirojo skundo dalį atmesti.Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos PAR1 prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Audrius BakaveckasRamūnas GadliauskasIveta Pelienė