Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTF Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTF Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vudra“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė reikalavimą kildina iš 2026 m. balandžio 7 d. medienos pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovė neapmokėjo trijų̨ sąskaitų̨, kurių mokėjimo terminai atitinkamai yra suėję. Pateikti kartu su atskiruoju skundu duomenys apie atsakovės santykius su kitais kreditoriais patvirtina, kad atsakovė dalyvauja 23 teismų procesuose, kuriuose atsakovei pareikšti reikalavimai dėl netinkamo prievolių vykdymo.

Atsakovė neatsiskaito ne tik su ieškove, bet atsakovės prievolių̨ nevykdymo atvejai yra pasiekę ir priverstinio vykdymo stadiją, kreditingumo ataskaita rodo ir nuolat pasikartojančias atsakovės socialinio draudimo įmokų nepriemokas. Be to, pagal atsakovės 2025 m. balansą atsakovės turto vertė metų pabaigoje sudarė 1 002 875 Eur, tačiau mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 760 909 Eur, t. y. apie 75,90 procentų viso įmonės turto vertės. Nuo 2024 m. iki 2025 m. atsakovės trumpalaikis turtas sumažėjo nuo 626 908 Eur iki 505 549 Eur, t. y. apie 19,4 proc., per vienus metus gautinos sumos sumažėjo nuo 171 284 Eur iki 44 856 Eur, t. y. apie 73,80 procentų, o pinigai ir pinigų ekvivalentai sumažėjo nuo 1 427 Eur iki 65 Eur, t. y. apie 95,40 procentų. Tuo pat metu trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo nuo 479 774 Eur iki 532 285 Eur, t. y. apie 10,90 procentų. Tokia struktūra ir jos dinamika, vertinama kartu su faktiniu atsiskaitymų su kreditoriais elgesiu, objektyviai didina riziką, kad bylos nagrinėjimo metu turto, iš̌ kurio būtų galima realiai įvykdyti ieškovei palankų sprendimą, apimtis gali sumažėti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Ieškovė (apeliantė) UAB „LTF Group“ kartu su atskiruoju skundu pateikė atsakovės UAB „Vudra“ kreditingumo ir finansinės ataskaitas apie atsakovės finansinę padėtį. Ieškovė pateiktais duomenimis įrodinėja atsakovės ribotas galimybes įvykdyti galimą atsakovės atžvilgiu nepalankų teismo procesinį sprendimą

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir nepranešus atsakovei apie jo nagrinėjimą, ir į tai, kad atsakovė, pateikdama atsiliepimą į atskirąjį skundą, iš esmės pasisakė ir dėl ieškovės teikiamų įrodymų įrodomosios reikšmės, apeliacinės instancijos teismas priima į bylą ieškovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus – atsakovės UAB „Vudra“ kreditingumo ir finansinės ataskaitas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nepatenkintas ieškovės prašymas atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „LTF Group“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vudra“ 66 425,63 Eur skolą, 1 314,92 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei UAB „Vudra“ nuosavybės teise priklausančias 67 740,55 Eur dydžio pinigines lėšas ir (ar) turtą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nors ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, tačiau padaręs išvadą, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie tikėtinai galimą atsakovės nesąžiningumą, t. y. jog ji ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, skundžiama nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Ieškovė UAB „LTF Group“, nesutikdama su šią nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Ieškovė teigia, kad ji įrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė galimai jai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui.

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl nutarties, kuria atsisakyta byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą atsakovės atžvilgiu. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nustatinėjama konkrečioje byloje, pagal tos bylos aplinkybes, pareikštus reikalavimus bei toje byloje pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-711-464/2021; 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-598-407/2025).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-864-881/2025 ir kt.). Taigi grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovų nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

Akcentuotina ir tai, kad ieškinio sumos dydis nepatvirtina būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016). Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Taigi vien tik atsakovei ieškiniu pareikštos sumos dydis ir / ar jos finansinė padėtis savaime neįrodo jos ketinimų imtis priemonių, siekiant išvengti ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo.

Sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo nesąžiningumas taip pat nėra preziumuojamas. Priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Taigi, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).

Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu: turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-567/2023).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo situaciją bei ieškovės prašymo argumentus, skundžiama nutartimi sprendė, kad šiuo atveju neegzistuoja hipotetinė grėsmė, jog atsakovė, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtinai gali vengti teismo sprendimo vykdymo ar vykdymą apsunkinti. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįsti, kadangi kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ir atsakovė, ieškovė nėra pateikusi į bylą objektyvių įrodymų apie atsakovės nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti jai galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovės priteisimo, įrodinėdama, kad atsakovė netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė, prašydama atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, jos nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu taip pat įrodinėja argumentais dėl sunkios atsakovės finansinės būklės, atsakovės atžvilgiu užvestų teisminių procesų kiekiu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad tokie ieškovės argumentai, kuriais ji įrodinėja atsakovės nesąžiningumą, kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime suponuoja jų taikymo poreikį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės sudaro ginčo esmę ir šiame etape neįrodo atsakovės ketinimų apsunkinti ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Tai, ar atsakovė netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus bus įvertinta ir ištirta bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu ieškovė neįrodė. Jokių konkrečių nesąžiningų atsakovės veiksmų skundžiama nutartimi iš esmės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei, laikinosios apsaugos priemonės byloje negalėjo būti taikomos. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta nei įrodymų, kad atsakovė nuosavybės teise valdomą turtą ketina perleisti tretiesiems asmenims ir / ar jį apsunkinti, nei konkrečių duomenų apie jo turto masės bei jo vertės pokyčius iki nagrinėjamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus, t. y., kad atsakovas jau yra ėmęsis veiksmų sumažinti savo turimo turto masę. Ieškovės procesiniuose dokumentuose nesant įtikinamų argumentų, kad atsakovė gali imtis su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų ir siekti išvengti galimai atsirasiančios prievolės atsiskaityti su ieškove, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės atžvilgiu nėra galimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, ieškovės UAB „LTF Group“ atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.