- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2-864-881/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01412-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ prašymą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Interbesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Interbesta“ iškėlė nemokumo (bankroto) bylą. Nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Prime Lex“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. balandžio 3 d. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. birželio 28 d.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja (kreditorė) UAB „Krestan“ (toliau – ir pareiškėja) 2025 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Interbesta“ bankrotą tyčiniu, nustatyti, kad dėl tyčinio bankroto yra kaltas suinteresuotas asmuo, buvęs bendrovės vadovas K. D. Pareiškėja taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuotam asmeniui K. D. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo nepakakus, areštuoti ir suinteresuoto asmens pinigines lėšas, esančias pas suinteresuotą asmenį ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su LUAB „Interbesta“, taip pat mokėti mokesčius valstybei, pavedant turtą surasti, aprašyti ir areštuoti antstoliui. Prašymą grindė tuo, kad išnagrinėjus bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės, galėtų būti priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, kadangi prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra pagrįstas įrodymais, motyvuotas. Teismui pripažinus LUAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu ir kaltu asmeniu nustačius K. D., atsiranda šios teisinės pasekmės: teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, tiek LUAB „Interbesta“, atstovaujama nemokumo administratorės, tiek kreditoriai įgyja teisę reikalauti bendrovei padarytos žalos atlyginimo iš buvusio vadovo K. D. Pareiškėjos teigimu, labai tikėtina, kad suinteresuotas asmuo geranoriškai nevykdys galimai jam nepalankaus teismo sprendimo byloje, be to, iki galutinio sprendimo priėmimo byloje gali išvaistyti turtą ar kitaip jį paslėpti bei imtis priemonių perleisti turtą tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Krestan“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo išvadai, jog pareiškėjos UAB „Krestan“ pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. tenkinama pirmoji sąlyga, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje (tikėtinai pagrįstas ieškinio (prašymo) reikalavimas).
5. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo išvadai, jog tenkinama antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Pirma, prašymas dėl suinteresuoto asmens turto arešto nėra apibrėžtas konkrečia suma. Antra, net ir pripažinus LUAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu ir nustačius kaltą asmenį, nėra nustatomas konkretus bendrovei priteistinas žalos dydis. Trečia, nėra įrodymų, kad suinteresuotas asmuo, siekdamas išvengti galimų reikalavimų dėl žalos atlyginimo, atliko ir (ar) atlieka konkrečius veiksmus, siekdamas sumažinti turto masę ir tokiu būdu apsunkindamas galimų teismų sprendimų įvykdymą.
III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Pareiškėja UAB „Krestan“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai neįvertino ginčo atveju reikšmingų aplinkybių bei galimų pasekmių ir padarė nepagrįstas išvadas dėl teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Tokiu atveju netinkamas laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymas lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.
6.2. Teismas, priimdamas 2025 m. gegužės 16 d. nutartį, nesivadovavo teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Be to, kadangi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2011). Pagal nurodytą teismų praktiką, konkrečių įrodymų dėl būsimos grėsmės net neprivalo būti pateikta, jei pareiškėjas pateikia argumentus, liudijančius grėsmės atsiradimo tikimybę.
6.3. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėja pagrindė, kodėl šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui arba jo apsunkinimui. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla dėl LUAB „Interbesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje dėstomi motyvai, jog LUAB „Interbesta“ buvo nemoki ne vienerius metus bei vengė atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu būdu, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba jo įvykdymo apsunkinimo elementas yra įrodytas.
6.4. Teismui neturint duomenų, kad suinteresuoto asmens turtas greitu metu gali būti perleistas, tačiau vis tiek atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kreditoriams būsimo galimai palankaus teismo sprendimo atveju, reikalavimo teisės į LUAB „Interbesta“ gali būti perleistos tretiesiems asmenims, įkeistos ar kitaip apsunkintos. Tokiu atveju pareiškėja, kaip kreditorė, siekdama įgyvendinti būsimą galimai palankų teismo sprendimą, susidurtų su sunkumais, bandydama reikalavimo teises sugrąžinti UAB „Krestan“ nuosavybėn – gali tekti inicijuoti teisinius procesus, mokėti žyminius mokesčius, patirti išlaidas advokatams ir kita. Tai reikštų, kad esant galimai palankiam teismo sprendimui, reikalavimo teisė LUAB „Interbesta“ nuosavybėn negrįžtų (toks grįžimas būtų ženkliai apsunkintas) arba negrįžtų tokia apimtimi, kokia ji yra šiandien.
6.5. Teismas neįvertino, kad šios bylos atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, bei užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šiuo atveju egzistuoja nemokumo byloms būdingas viešasis interesas, todėl teismas turėjo atidžiau įvertinti prašomų pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių svarbą.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo K. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvavo procesinį sprendimą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių suinteresuoto asmens atžvilgiu.
7.2. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymo nebuvimo atskiruoju skundu nėra ginčijami ir dėl jų apeliantė nepasisako. Atskirajame skunde nurodytos su šia byla ir pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesusijusios aplinkybės. Pavyzdžiui, atskirajame skunde apeliantė aptaria Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 nutartį, taip pat ginčo objektą – reikalavimo teisės perleidimą, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad atskirasis skundas tik paredaguotas kito (ankstesnio) skundo pagrindu kitoje byloje, todėl leidžia daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantė nenurodė atskirojo skundo pagrindo. Vien tik bendro pobūdžio teiginiai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ar konservacinę jų paskirtį, nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo nutartį.
7.3. Suinteresuotas asmuo sutinka su apskųstoje nutartyje nurodytais motyvais tiek dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones neapibrėžtumo (net neaišku, kokiai sumai turėtų būti tos laikinosios apsaugos priemonės taikytos), tiek dėl pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dalyko ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo nebuvimo, tiek dėl duomenų apie kokius nors neleistinus suinteresuoto asmens veiksmus, siekiant galimų teismų sprendimų įvykdymo apsunkinimo, nepateikimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
9. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
10. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022).
11. Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos UAB „Krestan“ pareiškimas dėl LUAB „Interbesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu yra preliminariai pagrįstas, tuo pripažindamas, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu tikėtino pagrįstumo įvertinimas pareiškėjos UAB „Krestan“ atskirajame skunde nekvestionuojamas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškimas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstas, tad dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo plačiau nepasisako.
12. Apeliantė UAB „Krestan“ atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Anot apeliantės, teisme nagrinėjama byla dėl LUAB „Interbesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje siekiama įrodyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė buvo nemoki ne vienerius metus bei vengė atsiskaityti su kreditoriais.
13. Lietuvos apeliacinio teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
14. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
15. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Jais šiuo atveju galėtų tapti bet kokie faktiniai duomenys: informacija iš viešų registrų, kad atsakovų turto masė iki bylos iškėlimo ar jai prasidėjus sumažėjo, jog nuosavybės teise valdomas turtas buvo apsunkintas daiktinėmis prievolėmis, kad atsakovai sudarė atitinkamus sandorius su jiems priklausančiu turtu, jog viešai paskelbė apie jo pardavimą ir pan. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024).
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja UAB „Krestan“, prašanti LUAB „Interbesta“ buvusio vadovo suinteresuoto asmens K. D. atžvilgiu taikyti turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jo nesąžiningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, nenurodė ir neteikė, nors būtent apeliantei teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.
17. Apeliantės pozicija, kad šiuo atveju turto areštui taikyti pakanka fakto, jog teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, stokoja pagrįstumo. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės nesieja su tyčinio bankroto fakto buvimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-473-330/2023, 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023, 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-553/2023 ir kitos). Pabrėžtina, kad šios nutarties priėmimo metu teismas dar nėra išnagrinėjęs apeliantės pareiškimo dėl LUAB „Interbesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl tyčinio bankroto faktas šiuo atveju net nekonstatuotas.
18. Apeliantė atskirajame skunde taip pat laikosi pozicijos, kad konkrečių įrodymų dėl būsimo sprendimo įvykdymo grėsmės net neprivalo būti pateikta, jei pareiškėjas pateikia argumentus, liudijančius bent grėsmės sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybę.
19. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.
20. Nagrinėjamu atveju apeliantė grėsmę teismo sprendimo įvykdymui iš esmės grindžia vienintele aplinkybe – nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriams būsimo galimai palankaus teismo sprendimo atveju, reikalavimo teisės į LUAB „Interbesta“ gali būti perleistos tretiesiems asmenims, įkeistos ar kitaip apsunkintos.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės deklaruojama grėsmė būsimo teismo sprendimo, priimto šioje byloje, įvykdymui, priežastiniu ryšiu yra pernelyg nutolusi nuo šioje byloje apeliantės siekiamų materialiųjų bei proceso teisnių pasekmių. Pažymėtina, kad šioje byloje yra pareikštas prašymas pripažinti LUAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu ir kaltu dėl tyčinio bendrovės bankroto asmeniu pripažinti suinteresuotą asmenį K. D. Šiuo atveju pareiškėjai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju (pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu) civilinė atsakomybė buvusiems bendrovės valdymo organams savaime nekyla – tokia atsakomybė dėl konkrečių buvusių bendrovės valdymo organų sudarytų sandorių gali kilti suinteresuotiems asmenims pareiškus ieškinį atskirame procese ir įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas.
22. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-904-967/2025 buvo atmestas ieškovės LUAB „Interbesta“, atstovaujamos nemokumo administratorės, ieškinys pareikštas atsakovui K. D., dėl žalos, kurią sudaro patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, atlyginimo. Sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs, nes dėl jo buvo pateiktas apeliacinis skundas. Nurodytoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštavo atsakovo K. D. banko sąskaitose esančios pinigines lėšas ir (arba) kitą atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, už 11 465 128,68 Eur. Šie turtiniai apribojimai buvusio LUAB „Interbesta“ vadovo atžvilgiu galioja ir šiuo momentu, kadangi laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus apygardos teismas nusprendė panaikinti tik įsiteisėjus teismo 2025 m. birželio 30 d. priimtam sprendimui.
23. Apibendrindamas tai, kad nurodyta, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.