Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų B. Z. , L. Z. ir J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovams B. Z. , L. Z. , J. S. dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė „Trakų akmuo“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl atsakovų B. Z. ir L. Z. , kaip juridinio asmens dalyvių, subsidiariosios atsakomybės pagal UAB „Trakų akmuo“ prievoles. Ieškovo teigimu, atsakovai B. Z. ir L. Z. nesąžiningai veikdami padarė ieškovui 220 129 Lt dydžio žalą. Taip pat nesąžiningais veiksmais perleidžiant J. S. UAB „Žvyrkasa“ akcijas atsakovai B. Z. ir L. Z. prarado mokumą, kurį, ieškiniu ginčydamas akcijų perleidimo sutartį, siekia atkurti ieškovas. Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutartį, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateitį, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė (pvz., skolininkas sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo) ar hipotetinė (teoriškai įmanoma) (pvz., skolininko nuosavybės teise valdomas turtas lygus ar nežymiai viršija skolas tretiesiems asmenims). Taigi juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė, (ne)tiesioginė, pagrindinė/papildoma civilinė atsakomybė); į atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Pavyzdžiui, atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu (lėšomis) užtikrina savo arba trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad, jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog ieškinį patenkinus, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Ieškovas savo ieškinį grindžia atsakovų nesąžiningumu. Nors ši aplinkybė bus patvirtinta ar paneigta tik įsiteisėjus teismo sprendimui, pats ieškinio pagrindas rodo labai priešiškus šalių santykius ir padidina vengimo įvykdyti teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovui. Iš ieškinio pareiškimo matyti, kad UAB „Trakų akmuo“ realiai gavo iš ieškovo avansinį mokėjimą ir, nutraukus preliminarią sutartį, dalies pinigų negrąžino, nors šalys buvo sudariusios papildomą susitarimą dėl avanso grąžinimo terminų. Paskutiniais metais UAB „Trakų akmuo“ turto vertė sumažėjo, didelė dalis turto buvo įkeista kreditoriams. Iš antstolės pažymos (b. l. 142) matyti, kad skundžiama teismo nutartis liko neįvykdyta, kadangi antstolė nerado reikiamos vertės atsakovų turto. Iš turto arešto aktų registro išrašo (b.l. 124-136) matyti, kad didžioji dalis UAB „Trakų akmuo“ turto areštuota ir įkeista.

Vertindama aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Tokia nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis. Kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju apskritai buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, vien tik nepranešimas jiems apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Apeliantai taip pat nurodė, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėjo pareikalauti iš kreditoriaus skolininko galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnyje yra numatyta laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo teisė, o ne pareiga pareikalauti iš kreditoriaus skolininko nuostolių užtikrinimo. Teismas, pasinaudodamas įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, turi teisę nuspręsti, ar konkrečiu atveju yra būtina spręsti tokį klausimą. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš kreditoriaus skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimo, CPK 147 straipsnio 1 dalis suteikia teisę pačiam skolininkui prašyti teismo įpareigoti kreditorių užtikrinti skolininko galimų nuostolių atlyginimą. Tokį prašymą su nuostolių sumą pagrindžiančiais įrodymais skolininkas privalo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.