Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotė“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, be pagrindo pareikalaudamas pateikti konkrečius įrodymus apie atsakovo nesąžiningą elgesį ar turto slėpimą būtent po ieškinio pateikimo dienos. Nors teismų praktikoje įtvirtinta pareiga įrodyti realios grėsmės egzistavimą ir teismo diskrecija ją įvertinti, toks siauras ir formalus reikalavimas vertinti tik atsakovo veiksmus po bylos iškėlimo neatitinka suformuotos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikos bei nepagrįstai riboja ieškovės teisę į efektyvią teisių gynybą.

Teismas teisingai nurodė, kad vien bankroto pripažinimas tyčiniu nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo ieškovės nurodytą teismų praktiką ir nukrypo nuo precedentų taikymo doktrinos, įpareigojančios teismą įvertinti faktinių aplinkybių panašumą. Remdamasis tik prašymą atmetančia praktika, teismas neatliko faktinių aplinkybių palyginamosios analizės ir nemotyvavo, kodėl ieškovės nurodyta praktika negali būti taikoma.

Teismas nepagrįstai susiaurino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas ir iš esmės paneigė jų prevencinę funkciją, pareikalaudamas pateikti įrodymus apie atsakovo veiksmus, atliktus jau po ieškinio pareiškimo. Toks reikalavimas ieškinio pateikimo momentu yra objektyviai neįvykdomas, kadangi ieškovė negali numatyti ar įrodyti būsimų atsakovo veiksmų, o laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra būtent užkirsti kelią sprendimo neįvykdymo rizikai, o ne reaguoti tik jai jau realizavusis.

Teismas nepagrįstai ignoravo ieškovės pateiktą informaciją apie atsakovo atliktus nesąžiningus veiksmus, t. y. atsakovas nevykdė įstatyme nustatytų pareigų ir teismo įpareigojimų, neperdavė bendrovės turto bei dokumentų, todėl jam buvo paskirta bauda, bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakovui apribota teisė būti vadovu. Pagal susiformavusią praktiką, tokie asmens nesąžiningi veiksmai sudaro pakankamą pagrindą prognozuoti realią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje, todėl teismo išvada apie nesąžiningumo ir grėsmės neįrodymą yra nepagrįsta.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningumo, t. y. į bylą nebuvo pateikti įrodymai pagrindžiantys, jog atsakovas slepia, perleidžia, įkeičia ar kitaip apsunkina savo turtą arba ketina tai daryti.

Atsakovo turtinė padėtis paneigia turto paslėpimo ar perleidimo riziką. Atsakovas nuosavybės teise turi daug registruoto nekilnojamojo turto. Turto vertė akivaizdžiai viršija reiškiamo reikalavimo sumą. Dėl to grėsmė, kad atsakovas paslėps ar perleis turtą ir taip išvengs būsimo sprendimo įvykdymo, yra ne reali, o tik hipotetinė.

Ankstesnis atsakovo elgesys bankroto procese ir tyčinio bankroto faktas savaime nesudaro grėsmės sprendimo įvykdymui. Teismų praktika aiškiai skiria ankstesnių santykių ar elgesio vertinimą nuo dabartinio atsakovo siekio pabloginti savo turtinę padėtį būtent tam, kad būtų išvengta galimo išieškojimo; sprendimo neįvykdymo rizika siejama su tikslingais atsakovo veiksmais, nukreiptais į turto sumažinimą, paslėpimą ar perleidimą po to, kai jam tapo žinoma apie galimą reikalavimą.

Procesinis nebendradarbiavimas su nemokumo administratore nėra veiksmas, atskleidžiantis atsakovo ketinimą slėpti ar perleisti savo asmeninį turtą būtent nuo šio išieškojimo. Be to, pagal ieškovės nurodytą praktiką, turi išlikti sąsaja su realia turto slėpimo ar perleidimo rizika, kurios byloje nėra.

Reikalaujama 124 965,64 Eur žala sutapatinama su visa bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų suma (119 772,84 Eur) ir administravimo išlaidomis. Vis dėlto tyčinis bankrotas konstatuotas dėl dokumentų neperdavimo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, o ne dėl to, kad atsakovas būtų sukūręs šį įsiskolinimą. Bendrovės skolos atsirado iš jos ūkinės veiklos, todėl priežastinis ryšys tarp dokumentų neperdavimo ir visų kreditorių reikalavimų nėra nei akivaizdus, nei preliminarus ir tokia apimtimi savaime nepreziumuojamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus – nekilnojamojo turto registro išrašą, dalį atsakovo nekilnojamojo turto įsigijimo sutarčių.

Atsakovas nurodo, kad jis nuosavybės teise turi registruoto nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė už ieškiniu prašomą priteisti žalą. Be to, turimas turtas paneigia grėsmę, kad atsakovas jį paslėps ar perleis.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi, dalyvaujantiems byloje asmenims iš esmės yra suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau siekdami realizuoti šią savo procesinę teisę jie turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad atsakovas neprašo priimti prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtų dokumentų kaip naujų įrodymų. Antra, pateikti įrodymai neatitinka naujumo reikalavimo, nes jau yra nagrinėjamos bylos dalimi. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) esančius duomenis, nustatyta, kad šiuos dokumentus atsakovas yra pateikęs kartu su atsiliepimu į ieškinį. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, teismas gali savo iniciatyva naudoti duomenis iš LITEKO, kitų informacinių sistemų bei registrų. Atsižvelgiant į tai, pakartotinis procesinių dokumentų pateikimas laikytinas pertekliniu ir nepagrįstai didina bylos medžiagos apimtį, todėl teismas nepriima atsakovo teikiamų rašytinių duomenų, kaip naujų įrodymų į bylą.

Ieškovė 2026 m. lapkričio 3 d. pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus (DOK-20969), nurodydama, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje pareikštas reikalavimas atsakovui yra mažesnis nei šioje byloje, atsakovo atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinus svarbiomis aplinkybes dėl bendrovės tyčinio bankroto, atsakovui paskirto apribojimo eiti vadovo pareigas.

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta taisykle, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama.

Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriais išdėstė papildomus argumentus savo atskirajame skunde pateiktiems teiginiams. Atsižvelgiant į tai, kad visus argumentus dėl skundžiamos nutarties ieškovė turėjo galimybę išdėstyti atskirajame skunde, į tai, jog teismas gali savarankiškai naudotis LITEKO esančiais duomenimis, bei į tai, kad papildomuose paaiškinimuose nenurodytos esminę reikšmę apeliacine tvarka nagrinėjamam klausimui turinčios naujos aplinkybės, ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai nepriimami.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš pareikšto ieškinio turinio matyti, jog ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, ir pateikė juos (reikalavimus) tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji reikšmė bus nustatyta nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu, teismas turi spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

Nustatyta, kad ieškovė grėsmę būsimo jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui grindžia ankstesniais atsakovo veiksmais nemokumo procese: bendrovės dokumentų bei turto neperdavimu nemokumo administratorei, bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu, taip pat faktu, kad atsakovui įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu buvo apribota teisė eiti vadovo pareigas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės teiginiai savaime neįrodo atsakovo siekio sumažinti ginčo nagrinėjimo metu turimą savo turtą ir išvengti prievolių įvykdymo ateityje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka, nes nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti atsakovui turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jo nesąžiningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, nenurodė ir nepateikė, nors būtent jai teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.

Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018, 20 punktas; 2019 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019, 22 punktas, 2024 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 17 punktas).

Apeliantės pozicija, kad šiuo atveju turto areštui taikyti pakako bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu fakto bei tyčinio bankroto bylą nagrinėjusio teismo išvadų dėl atsakovo nesąžiningumo valdant bendrovę, stokoja pagrįstumo, tai savo praktikoje nuosekliai pažymi Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-473-330/2023; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023; 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-553/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024 ir kt.). Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės nesieja su tyčinio bankroto fakto buvimu. Taigi ir šiuo atveju vien LUAB „MindCraft“ bankroto pripažinimo tyčiniu faktas, ieškovei nepateikus kitų duomenų ar įrodymų apie tai, kad atsakovas ketina sumažinti (ar jau sumažino) savo turimo turto masę arba vertę, turėdamas tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, jog atsakovas gali atlikti nesąžiningus veiksmus, keliančius grėsmę sprendimo įvykdymui.

Nagrinėjamu atveju ieškovė grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui grindžia aplinkybe, kad atsakovas, iškėlus UAB „MindCraft“ bankroto bylą, vengė nemokumo administratorei perduoti bendrovės dokumentus bei turtą (todėl nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo), taip pat tuo, jog Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-409-812/2026), kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-225-910/2026) paliko nepakeistą, atsakovui trejiems metams buvo apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantė prašo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-307-516/2024, kuriose atsakovų veiksmai bankrutuojančių bendrovių atžvilgiu vertinti kaip nesąžiningi.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodoma teismų praktika dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumo. Susipažinus su Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020 matyti, kad nurodytoje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos konstatavus atsakovo nesąžiningumą, pasireiškusį tuo, jog jis nepateikė duomenų apie nuo jo valios nepriklausančias priežastis, lėmusias įstatyminių pareigų ir teismo nurodymų nevykdymą. Nagrinėjamu atveju, pagal LITEKO esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), situacija yra iš esmės kitokia. Atsakovas, teikdamas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 15 d. nutarties (kuria jam buvo apribota teisė trejus metus eiti juridinio asmens vadovo pareigas), pateikė paaiškinimus ir argumentus dėl aplinkybių, lėmusių bendrovės dokumentų bei turto neperdavimą nemokumo administratorei. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-225-910/2026 Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą, faktas, kad atsakovas teikė paaiškinimus ir gynėsi, nurodydamas objektyvius sunkumus ar priežastis, paneigia absoliutų teismo sprendimų ignoravimą, kuris buvo nustatytas apeliantės cituotoje teismų praktikoje. Todėl apeliantės argumentai ir rėmimasis minėta praktika negali sudaryti teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo vadovautis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-307-516/2024. Nurodytoje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos iš esmės remiantis tuo, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teismui konstatavus, jog nuostolinga bendrovės veikla buvo vystoma dėl sąmoningo blogo valdymo. Tačiau, kaip minėta, nuoseklioje apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu faktas ir tyčinio bankroto bylą nagrinėjusio teismo išvados dėl atsakovo nesąžiningumo bendrovės valdymo laikotarpiu savaime neprilygsta realios grėsmės būsimo teismo sprendimui įvykdyti egzistavimui, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo asmeniniam turtui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga perduoti bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei yra savarankiška juridinio asmens bankroto procedūros dalyvio bendradarbiavimo pareiga. Ji yra susijusi išskirtinai su bankrutuojančios įmonės turtu ir dokumentacija, o ne su asmenine atsakovo nuosavybe, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal būsimą teismo sprendimą. Aplinkybė, kad atsakovas nebendradarbiavo su nemokumo administratore ar nesilaikė teismo nurodymų, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad jis slepia, perleidžia ar naikina savo asmeninį turtą, siekdamas išvengti asmeninės turtinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi ir tai, kad pritaikytas draudimas eiti vadovo pareigas yra sankcija, skirta užtikrinti tinkamą juridinių asmenų veiklą ir apsaugoti civilinės apyvartos dalyvių interesus nuo nesąžiningų asmenų vadovavimo ateityje. Šios sankcijos skyrimas leidžia įvertinti atsakovo ankstesnį elgesį, tačiau ji savaime neįrodo ir nepatvirtina esamos realios grėsmės, kad atsakovas šiuo metu aktyviai atlieka veiksmus, kuriais naikinama, paslepiama ar perleidžiama jo asmeninė nuosavybė. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, jas taikant tik tada, kai esama duomenų apie nesąžiningus ketinimus išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019). Tokių duomenų byloje nėra.

Iš ieškovės atskirojo skundo argumentų matyti, kad atsakovo nesąžiningumas iš esmės grindžiamas ne siekiu išvengti ar apsunkinti galimą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau elgesiu, kurį atsakovas atliko, veikdamas santykyje su bendrove. Šios aplinkybės nėra pagrindas pripažinti atsakovo nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste.

Dėl išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovė, šioje civilinio proceso stadijoje siekdama, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos atsakovo atžvilgiu, turėjo pateikti bent tikėtinų duomenų (informacijos), iš kurių teismas galėtų spręsti apie atsakovo atliktus arba galbūt ketinamus atlikti veiksmus, siekiant pabloginti ar apsunkinti savo turtinę padėtį, taip galbūt norint išvengti teismo sprendimo, palankaus ieškovei, įvykdymo arba apsunkinti jo įvykdymą. Ši pareiga, priešingai nei nurodo ieškovė, nereiškia, kad teismas nepagrįstai ją įpareigojo pateikti duomenis apie atsakovo atliekamus ar būsimus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad realių, jau esamų faktinių duomenų (pvz., aktyvaus turto perleidimo, lėšų judėjimo ar kitų realių veiksmų), kurie objektyviai rodytų pasirengimą išvengti galimo išieškojimo, byloje nėra. Nesant realių požymių, rodančių atsakovo ketinimą paslėpti turtą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taptų nepagrįstu suvaržymu.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė neįrodė galimos grėsmės jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Ieškovei neįrodžius šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pažeistų proporcingumo principą.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei jos pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.