Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 14 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos prevenciniu tikslu, kuriuo siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą bei užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą neeliminuoja jos galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Priešingai nei nurodė teismas, pats įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą faktas sukelia tiesiogines teisines ir reikšmingas faktines pasekmes. Vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto, 10 dalies nuostatomis, tiekėja gali tikėtis dalyvauti viešuosiuose pirkimuose tik išimties tvarka, jeigu kitoms perkančiosioms organizacijoms priimtini tiekėjos pateikti apsivalymo dokumentai. Vien įrašymas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą sukuria reikšmingą papildomą procesinę naštą ir objektyviai pablogina tiekėjo konkurencinę padėtį, nes tiekėjas kiekviename viešajame pirkime privalo papildomai rengti apsivalymo dokumentus, įrodinėti savo patikimumą ir tikėtis individualaus perkančiosios organizacijos vertinimo. Be to, net pateikus apsivalymo dokumentus, nėra garantijos, kad konkreti perkančioji organizacija juos pripažins pakankamais. Dėl to kiekviename viešajame pirkime išlieka reali rizika būti pašalintam iš pirkimo procedūros vien dėl ginčijamo sprendimo įtraukti tiekėją į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

Atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu patiria ginčijamo sprendimo sukeliamus neigiamus padarinius. Net ir tenkinus ieškinį, bylos nagrinėjimo laikotarpiu prarastos galimybės lygiomis sąlygomis dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarčių ir sudaryti sutartis negalės būti atkurtos. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės visiškai atitinka jų paskirtį – užtikrinti veiksmingą būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, išsaugoti ginčo šalių teisių pusiausvyrą ir užkirsti kelią tęstiniams ieškovės teisių pažeidimams bylos nagrinėjimo metu.

Teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl naujausios teismų praktikos, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės analogiškose situacijose yra taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180 469/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-463-553/2026). Teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota, neatitinka naujausios teismų praktikos, todėl naikintina.

Nagrinėjamu atveju yra visos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje nustatytos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pripažino ieškinio prima facie pagrįstumą, o grėsmė ieškovės teisėms kyla dėl to, kad kiekvieną dieną, galiojant ginčijamam sprendimui, ieškovė patiria tęstinius neigiamus padarinius, kurių vėlesnis ieškinio patenkinimas nebegalės visiškai pašalinti. Laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos ir dėl to, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir patyrus nuostolių, ieškovė būtų priversta teikti naujus ieškinius atsakovei dėl nuostolių (žalos) atlyginimo.

Atsakovės sprendimas įtraukti ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą yra neteisėtas, o šio sprendimo galiojimas sukelia ieškovei reikšmingą žalą. Pagal VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punktą tiekėjo įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą yra savarankiškas pagrindas pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūrų. Ieškovė nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir iš viešojo pirkimo sutarčių vykdymo gauna didžiąją dalį metinių pajamų, todėl jos galimybių dalyvauti naujuose pirkimuose apribojimas tiesiogiai kelia grėsmę veiklos apimčiai, pajamų tęstinumui ir darbuotojų užimtumui.

Apeliantės argumentas, kad jos įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą apsunkina dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, nepaneigia teismo išvados, jog pats įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą faktas savaime nereiškia tiekėjo pašalinimo iš viešųjų pirkimų procedūrų. VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas apsivalymo mechanizmas patvirtina, kad į Nepatikimų tiekėjų sąrašą įtrauktas tiekėjas nėra automatiškai pašalinamas iš visų viešųjų pirkimų, jam suteikiama teisė pateikti informaciją apie priemones, kurių jis ėmėsi savo patikimumui atkurti, o šių priemonių pakankamumas vertinamas kiekviename konkrečiame pirkime. Apeliantės nurodoma papildoma pareiga pateikti paaiškinimus ir patikimumą pagrindžiančius dokumentus savaime neįrodo, kad ji negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ar kad jos pasiūlymai neišvengiamai bus atmetami.

Apeliantė privalėjo pagrįsti realią ir konkrečią grėsmę, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės nebuvo įrodytos. Atskirojo skundo teiginiai apie bylos nagrinėjimo metu neva prarandamas galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose grindžiami prielaidomis.

Sprendžiant dėl apeliantės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, būtina atsižvelgti ne tik į jos nurodomas neigiamas pasekmes, bet ir į Nepatikimų tiekėjų sąrašo paskirtį. Laikinai išbraukus apeliantę iš Nepatikimų tiekėjų sąrašo, bylos nagrinėjimo laikotarpiu kitos perkančiosios organizacijos neturėtų informacijos, kuri pagal VPĮ yra reikšminga vertinant jos patikimumą. VPĮ įtvirtintas apsivalymo mechanizmas užtikrina tiekėjo ir viešojo intereso pusiausvyrą.

Apeliantė nepagrindė įrodymais, kad jos buvimas Nepatikimų tiekėjų sąraše kiekvieną dieną sukelia žalą, nes mažina galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, sudaryti naujas sutartis ir gauti pajamas. Apeliantė neįrodė, jog didžiąją dalį metinių pajamų gauna iš viešojo pirkimo sutarčių vykdymo. Bylos duomenys nepatvirtina nei apeliantės ekonominės priklausomybės nuo viešųjų pirkimų, nei realios grėsmės jos veiklos tęstinumui. Apeliantės teiginiai apie pagrindinių pajamų praradimą, veiklos sutrikdymą ar darbuotojų atleidimą nėra pagrįsti bylos duomenimis.

Nepagrįstas teiginys, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė neišvengiamai turės reikšti naujus ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tokia išvada galima tik nustačius realią žalos atsiradimo tikimybę. Šiuo atveju apeliantė neįrodė nei konkrečių būsimų nuostolių, nei jų priežastinio ryšio su įtraukimu į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. Šioje byloje nėra ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo preliminaraus pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir dėl jos nepasisako.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo (ne)pagrįstumo ir (ne)teisėtumo

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų, taikomų tokių bylų nagrinėjimui, yra taikomos specialiosios nuostatos, įtvirtintos CPK 423⁷ straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymui būtinų sąlygų visuma – 1) tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, 3) jų atitiktis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams bei įvertinimas, kad jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Teisės doktrinoje pažymima, kad: „Grėsmę teismo sprendimo įvykdymui galima suprasti siaurąją ir plačiąja prasmėmis. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui siaurąja prasme suprantama tiesiogiai, t. y. kai kyla grėsmė realiam (faktiniam) teismo sprendimo įvykdymui. <...>. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui taip pat gali būti suprantama plačiąja prasme, siekiant užtikrinti ne tik tiesioginį teismo sprendimo įvykdymą, bet ir, apskritai, kai byloje egzistuoja grėsmė vykstančiam teismo procesui, jo efektyvumui arba siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą byloje.“ (Doržinkevič, A.; Balsiukienė, A.; Višinskis, V. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civiliniame procese. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2024). Teismų praktikoje grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektu pažymima, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar apskritai netektų prasmės ir tokiais atvejais, kai bylos teisminio nagrinėjimo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams bei nebūtų užkirstas kelias tokiems interesams pažeisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1665-790/2018, 17 punktas).

Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad: „<...>, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinius padarinius, siekiant taikyti šį institutą, būtina įrodyti ne teorinę, o faktinę (realią) grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.“ (Doržinkevič, A.; Balsiukienė, A.; Višinskis, V. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civiliniame procese. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2024). Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik kokios nors teorinės galimybės ir, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1058-302/2021, 28 punktas). Grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nustatoma konkrečioje byloje pagal jos aplinkybes, pareikštus reikalavimus ir joje pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-987-1120/2021, 23 punktas).

Atsižvelgdamas į aptartus išaiškinimus, susipažinęs su ieškinio, atskirojo skundo bei atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė neįrodė, jog egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, taip pat to, jog gali kilti realūs ir sunkiai pašalinami neigiami padariniai. Ieškovės atskirojo skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas poreikis taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, siekiant ieškovei išvengti žalos (negautų pajamų) ir užtikrinti ieškovės galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, atmestini kaip neįrodyti, t. y. nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

Pirma, VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka skelbia šio straipsnio dalies 1–4 punktuose nurodytą informaciją apie pirkimo sutarties neįvykdžiusius ar netinkamai ją įvykdžiusius tiekėjus, be kita ko, priežastis, dėl kurių perkančioji organizacija priėmė sprendimą nutraukti pirkimo sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo arba sprendimą, kad tiekėjas pirkimo sutartyje nustatytą esminę pirkimo sutarties sąlygą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to perkančioji organizacija pritaikė pirkimo sutartyje nustatytą sankciją (VPĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal to paties straipsnio 2 dalį perkančioji organizacija šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją paskelbia nedelsdama, bet ne anksčiau, negu tiekėjui pateikė informaciją pagal šio straipsnio 3 dalį ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodyto įvykio dienos. Vadovaujantis VPĮ 91 straipsnio 3 dalimi, perkančioji organizacija nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų įvykių dienos, informuoja tiekėją apie tai, kad Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje bus paskelbta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija; tiekėjas turi teisę Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka pateikti VPĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos informacijos paaiškinimą. Nurodytos informacijos paskelbimo tikslas – informuoti perkančiąsias organizacijas, perkančiuosius subjektus ar suteikiančiąsias institucijas apie pirkimo sutarties neįvykdžiusius ar netinkamai ją įvykdžiusius tiekėjus (VPĮ 91 straipsnio 4 dalis).

Pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį, jeigu tiekėjas neatitinka reikalavimų, nustatytų pagal šio straipsnio 1, 4 ir 6 dalis, perkančioji organizacija jo nepašalina iš pirkimo procedūros, kai yra abi šios sąlygos kartu: 1) tiekėjas pateikė perkančiajai organizacijai informaciją apie tai, kad ėmėsi šių priemonių: a) savanoriškai sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl šio straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo, jeigu taikytina; b) bendradarbiavo, aktyviai teikė pagalbą ar ėmėsi kitų priemonių, padedančių ištirti, išaiškinti jo padarytą nusikalstamą veiką ar pažeidimą, jeigu taikytina; c) ėmėsi techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai; 2) perkančioji organizacija įvertino tiekėjo informaciją, pateiktą pagal šios dalies 1 punktą, ir priėmė motyvuotą sprendimą, kad priemonės, kurių ėmėsi tiekėjas, siekdamas įrodyti savo patikimumą, yra pakankamos. Šių priemonių pakankamumas vertinamas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos ar pažeidimo rimtumą ir aplinkybes. Perkančioji organizacija turi pateikti tiekėjui motyvuotą sprendimą raštu ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios dalies 1 punkte nurodytos tiekėjo informacijos gavimo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, priešingai negu nurodo apeliantė, vadovaujantis VPĮ 91 straipsnio 1–3 dalies nuostatomis, tiekėjos įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą per se (savaime) neeliminuoja galimybės dalyvauti skelbiamuose viešuose pirkimuose, o galimybė dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje priklauso ir nuo pačios ieškovės veiksmų, kurių ji imasi, siekdama įrodyti savo patikimumą naujoje pirkimo procedūroje.

Pagal VPĮ perkančioji organizacija turi pareigą nedelsdama paskelbti informaciją apie sutarties neįvykdžiusį tiekėją, nepriklausomai nuo to, ar tiekėjas teismine tvarka ginčija viešojo pirkimo sutarties nutraukimą, ar ne, o jeigu tiekėjo reikalavimas, kuriuo ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas nutraukti pirkimo sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo, galutiniu teismo sprendimu yra patenkinamas, perkančioji organizacija nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigota pašalinti VPĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie tiekėją (VPĮ 91 straipsnio 2 dalis). Vykstant teisminiam ginčui dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir tiekėjo įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, tiekėjas lieka sąraše, tačiau tiekėjui atsiranda teisė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos informacijos paaiškinimą (VPĮ 91 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-460-553/2024, 19 punktas; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-837-370/2024, 19 punktas; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-77-790/2025, 23 punktas).

Taigi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant nurodytas VPĮ nuostatas, daroma išvada, kad dėl esminio viešojo pirkimo sutarties pažeidimo, net ir nesant galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo, patvirtinančio tiekėjo neteisėtus veiksmus, turi būti viešai pranešta, šią informaciją pateikiant Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Pagal minėtoje informacinėje sistemoje esančius duomenis kitos perkančiosios organizacijos, vertindamos priežastis, dėl kurių viešojo pirkimo sutartis su konkrečiu tiekėju buvo nutraukta, atsižvelgdamos į tiekėjo pateiktų paaiškinimų (pasiteisinimų) turinį, taip pat į tai, ar dėl sutarties nutraukimo vyksta teisminis ginčas, turi teisę savarankiškai nuspręsti, ar tokiam tiekėjui leisti dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje. Taigi, vien įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą faktas savaime neeliminuoja galimybės tiekėjui dalyvauti kituose skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose ir nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti tiekėjo įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-77-790/2025, 24 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir jį aiškinančia aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės – tiekėjo pašalinimo iš Nepatikimų tiekėjų sąrašo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – taikymo, pažymi, kad ieškovės argumentai, jog, nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ji negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir dėl to patirs žalą, nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai negu teigia ieškovė, pagal pirmiau nurodytas VPĮ nuostatas įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą pagal VPĮ 91 straipsnį, nors ir apsunkina, tačiau per se (savaime) visiškai neeliminuoja galimybės ieškovei dalyvauti skelbiamuose viešuosiuose konkursuose. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad ieškovė turi teisę skelbiamoje informacijoje pateikti savo paaiškinimą, o kitos perkančiosios organizacijos, susipažinusios su pateikta informacija, ieškovės paaiškinimo turiniu, turi teisę nuspręsti, leisti ieškovei dalyvauti konkrečioje viešojo pirkimo procedūroje, ar ne. Taigi, perkančioji organizacija nėra automatiškai saistoma kitos perkančiosios organizacijos atlikto vertinimo per ankstesnį viešąjį pirkimą. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, galimybė dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje priklauso ir nuo pačios ieškovės veiksmų, kurių ji imasi, siekdama įrodyti savo patikimumą naujoje pirkimo procedūroje (VPĮ 46 straipsnio 10 dalis). Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nuspręsti, kad tik pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų užtikrintas teismo sprendimo realus įvykdymas, užkirstas kelias tolimesniam teisių pažeidimui (jeigu toks būtų nustatytas) bei ieškovės nurodomam galimam žalos padidėjimui ar galimam naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.

Antra, nors, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, VPĮ 91 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintas reguliavimas savaime neatima teismo teisės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė realios žalos atsiradimo tikimybės, o vien teisminio ginčo inicijavimas ir bendro pobūdžio nuorodos į galimus neigiamus padarinius nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad: grėsmė jos teisėms kyla dėl to, jog kiekvieną dieną, galiojant ginčijamam sprendimui, apeliantė patiria tęstinius neigiamus padarinius, kurių vėlesnis ieškinio patenkinimas nebegalės visiškai pašalinti; netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir patyrus nuostolių, apeliantė būtų priversta teikti naujus ieškinius atsakovei dėl nuostolių (žalos) atlyginimo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nepateikė duomenų, jog dėl įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ji buvo pašalinta iš konkretaus viešojo pirkimo, ar dėl to su ja nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis ir dėl to negavo pajamų, ar kad egzistuoja reali tokių aplinkybių atsiradimo tikimybė. Taip pat apeliantė neįrodė ir ekonominės priklausomybės nuo viešųjų pirkimų bei realios grėsmės jos veiklos apimčiai ir (ar) tęstinumui, darbuotojų užimtumui. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad didžiąją dalį (daugiau kaip 8 mln. Eur) metinių pajamų gauna iš viešojo pirkimo sutarčių vykdymo.

Nors apeliantė nurodo, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir patyrus žalos, ji turės reikšti naujus ieškinius dėl žalos atlyginimo, tačiau, minėta, apeliantė neįrodė realios žalos atsiradimo grėsmės. Juolab kad, kaip minėta, į Nepatikimų tiekėjų sąrašą įtrauktas tiekėjas nėra automatiškai pašalinamas iš visų viešųjų pirkimų, o jo patikimumas kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas individualiai, atsižvelgiant į jo pateiktas apsivalymo priemones ir jų pakankamumą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo aspektu nėra pagrindo nagrinėjamoje civilinėje byloje vadovautis apeliantės nurodoma teismų praktika, nes Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1912-180/2016, Nr. e2-1243-180/2018, Nr. e2-377-553/2026 ir nagrinėjama civilinė byla negali būti vertinamos kaip tapačios ar labai panašios. Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. e2-1912-180/2016, Nr. e2-1243-180/2018 ir Nr. e2-377-553/2026 buvo vertinamos tiekėjų galimybės varžytis dėl konkrečių viešojo pirkimo sutarčių. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo konkretaus viešojo pirkimo, kuriame jos galimybė sudaryti sutartį būtų paneigta. Be to, paminėtose Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose civilinėse bylose buvo prašoma taikyti kitokias negu nagrinėjamoje civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pirkimo procedūras, uždrausti sudaryti viešojo pirkimo sutartį, o jei ji sudaryta, sustabdyti jos vykdymą.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, kad apeliantės prašymas negali būti vertinamas vien jos privataus intereso aspektu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertintas ir viešasis interesas, kad perkančiosios organizacijos įstatyme nustatytu laikotarpiu turėtų galimybę įvertinti tiekėjo ankstesnį viešojo pirkimo sutarties vykdymą. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, informacija į Nepatikimų tiekėjų sąrašą įtraukiama tam, kad kitos perkančiosios organizacijos turėtų reikšmingus duomenis apie ankstesnį tiekėjo viešojo pirkimo sutarties vykdymą ir galėtų įvertinti su naujos sutarties sudarymu susijusią riziką. Taigi, šio sąrašo paskirtis nėra sukelti neigiamas pasekmes konkrečiam tiekėjui. Juo pirmiausia siekiama apsaugoti viešąjį interesą ir sudaryti sąlygas perkančiosioms organizacijoms priimti sprendimus dėl tiekėjo patikimumo. Kartu VPĮ įtvirtintas apsivalymo mechanizmas užtikrina tiekėjo ir viešojo intereso pusiausvyrą. Į Nepatikimų tiekėjų sąrašą įtrauktas tiekėjas nėra automatiškai pašalinamas iš visų viešųjų pirkimų, tačiau jo patikimumas kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas individualiai, atsižvelgiant į jo pateiktas apsivalymo priemones ir jų pakankamumą. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, laikinai išbraukus apeliantę iš Nepatikimų tiekėjų sąrašo, bylos nagrinėjimo laikotarpiu kitos perkančiosios organizacijos neturėtų informacijos, kuri pagal VPĮ yra reikšminga vertinant jos patikimumą. Dėl to neatmestina tikimybė, kad tai galėtų sukelti perkančiosioms organizacijoms neigiamų padarinių. Be to, laikinosios apsaugos priemonės suteiktų ieškovei nepagrįstą pranašumą prieš kitus tiekėjus, įtrauktus į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Dėl to ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, jų neigiami padariniai viršytų jų teikiamą naudą.

Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas formuoja nuoseklią teismų praktiką (žr. šios nutarties 20 punktą), kad, kai nagrinėjamas ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo teisėtumo, laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama sustabdyti tiekėjo įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, paprastai netaikomos.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo naujausios teismų praktikos, kuria prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-463-553/2026). Šia apeliantės nurodoma teismų praktika nėra pagrindo vadovautis nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes nenustatyta ir apeliantė neįrodė nagrinėtų faktinių situacijų tapatumo. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui svarbu įvertinti ne tik pirkimo objektą, jo viešojo intereso svarbą, bet ir įvairias kitas bylai reikšmingas aplinkybes bei individualizuoti kiekvieną konkretų atvejį. Aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliantės nurodytose civilinėse bylose ir nagrinėjamoje civilinėje byloje negali būti vertinamos kaip identiškos. Civilinėje byloje Nr. e2-463-553/2026 teismas atsižvelgė į tai, kad tiekėjas nuolat dalyvavo viešuosiuose pirkimuose ir didžiąją dalį daugiau kaip 6 mln. Eur metinių pajamų gavo būtent iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių vykdymo, šios aplinkybės pagrindė galimų veiklos sutrikimų ir nuostolių realumą. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nurodo, kad jos metinės pajamos viršija 8 mln. Eur, tačiau pateikta nuoroda į viešai skelbiamus juridinio asmens finansinius duomenis patvirtina tik bendrą apeliantės pajamų dydį, tačiau nepagrindžia, kokia apeliantės pajamų dalis gaunama iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių. Nurodytas bylų faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, skirtumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo išspręsti taip pat, kaip tai padaryta išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-463-553/2026. Ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 buvo priimta galiojant ankstesnei VPĮ 91 straipsnio redakcijai, numačiusiai kitokias termino, per kurį paskelbiama informacija Nepatikimų tiekėjų sąraše, skaičiavimo taisykles, tačiau VPĮ 91 straipsnis nuo 2022 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija. Dėl to nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vadovautis ieškovės nurodyta kasacinio teismo nutartimi. Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2023 nebuvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.

Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo, kad, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nutarties tinkamai nemotyvavo, nes nevertino paminėtos naujausios teismų praktikos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepasisakė dėl joje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ir nenurodė motyvų, kodėl nuo jų nukrypo. Apeliantės vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota, neatitinka naujausios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, skundžiama nutartis naikintina.

Civilinio proceso teisės normose yra įtvirtinta ne tik teismo pareiga motyvuoti ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, bet nustatyti ir šios pareigos nesilaikymo padariniai – CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai reiškia, kad šis pažeidimas yra laikomas tokiu reikšmingu, jog net kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Vis dėlto kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 38 punktas).

Viena vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo padaryti išvadą, kad skundžiama nutartis yra be motyvų ir dėl to yra absoliučiai negaliojanti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atskleidė teisinius ir faktinius argumentus, kuriais vadovaudamasis priėmė skundžiamą nutartį, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino ieškovės prašymo pagrįstumą ir motyvuotai jį atmetė. Kita vertus, minėta, vien tai, kad skundžiamoje nutartyje neatsakyta į kai kuriuos ieškovės prašymo argumentus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nutartis yra nepagrįsta ar (ir) neteisėta, ar kad teismas prašymo argumentų nevertino. Dalies apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų argumentų neįvertinimas galėtų sudaryti pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu tai galėjo sudaryti prielaidas teismui priimti neteisingą, nepagrįstą nutartį. Vis dėlto šiuo atveju tokia situacija nesusiklostė – pirmiau šioje nutartyje nurodyti argumentai patvirtina, kad apeliantės nurodyti argumentai, susiję su naujausia teismų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, dėl kurių skundžiamoje nutartyje nepasisakyta, nesudaro pagrindo patenkinti atskirojo skundo. Taigi, nagrinėjamu atveju nutartis negali būti panaikinta vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į dalį apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, šalių argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, palikti nepakeistą.