Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, o likusios dalies mokėjimą atidėti arba išdėstyti dalimis, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kornėja“ ieškinį atsakovei K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Š. M., notarė S. V., uždarosios akcinės bendrovės „Laisvės projektai“ ir „Gariūnų investicijos“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, o likusios dalies mokėjimą atidėti arba išdėstyti dalimis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-797-1097/2025, 11 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme ir ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-931-464/2025, 4 punktas).

Apeliantės su atskiruoju skundu pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-205-870/2026 priimta po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl formaliai jos pateikimo būtinybė galėjo iškilti vėliau. Vis dėlto, kaip matyti iš CPK 180 ir 314 straipsnių nuostatų bei juos aiškinančios teismų praktikos, naujas įrodymas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jis patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiamam klausimui. Pateikta nutartis, kuria išspręsti apeliantės baudžiamosios atsakomybės klausimai, duomenų apie apeliantės turtą, pajamas, lėšas ir jų pokyčius neturi, o apeliantė ja remiasi, siekdama pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamų sandorių sudarymo priežasčių ir tikslų. Todėl šis naujas įrodymas neturi reikšmės nagrinėjamam proceso klausimui ir nepriimamas (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl žyminio mokesčio mokėjimo teisinio reglamentavimo

CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota.

CPK 84 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

Žyminio mokesčio sumokėjimas yra įstatyme nustatyta tinkamo kreipimosi į apeliacinės instancijos teismą sąlyga, o pats reikalavimas sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį savaime nepažeidžia teisės į teisminę gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-797-1097/2025, 13 punktas). Atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 3 dalis) ir jo sumokėjimo atidėjimas (CPK 84 straipsnis) yra išimtys, kurias teismas turi teisę, bet ne pareigą taikyti tik nustatęs, kad asmens reali turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu objektyviai neleidžia jam sumokėti viso žyminio mokesčio. Šios padėties vertinimas apima ne tik asmens sąskaitose konkrečią dieną esančias lėšas, bet ir visą jo turtą, pajamas bei jų pokyčius aktualiu laikotarpiu, o jeigu asmuo anksčiau turėjo turto (lėšų), bet jo nebeturi, – kada, kokiomis sąlygomis ir kam šis turtas (lėšos) perleistas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-797-1097/2025, 16 punktas). Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka lengvatos prašančiam asmeniui; įrodymų nepakankamumo neigiami padariniai tenka jam pačiam (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-667-407/2023, 16 punktas). Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas, be to, galimas tik tada, kai finansiniai sunkumai yra laikini ir įrodyta, kad iki procesinio sprendimo priėmimo asmuo galės žyminį mokestį sumokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-931-464/2025, 26–27 punktai) Žyminio mokesčio mokėjimo išdėstymo dalimis civilinio proceso įstatymas nenumato (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-998-464/2022, 23 punktas). Teismas, spręsdamas dėl žyminio mokesčio lengvatos taikymo, turi užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės, o apeliacinio skundo galimas pagrįstumas šiam klausimui teisinės reikšmės neturi.

Dėl apeliantės turtinės padėties ir jos galimybės sumokėti žyminį mokestį

Iš apeliantės pateikto AB SEB banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2026 m. balandžio 2 d. iki 2026 m. gegužės 13 d. matyti, kad laikotarpio pradžioje, t. y. apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną (2026 m. balandžio 2 d.), šioje sąskaitoje buvo 22 847,45 Eur. 2026 m. balandžio 21 d. iš šios sąskaitos 22 000 Eur pervesta apeliantės sūnui D. M. į jo sąskaitą tame pačiame banke, nurodant mokėjimo paskirtį „sąskaitos papildymas“. Laikotarpio pabaigoje sąskaitos likutis – 918,35 Eur.

Iš AB „Artea“ banko sąskaitos išrašo už tą patį laikotarpį matyti, kad laikotarpio pradžioje sąskaitoje buvo 843,80 Eur, per laikotarpį gauta 10 314,64 Eur įplaukų (iš jų 2026 m. balandžio 10 d. – 6 195,64 Eur pensijų kaupimo lėšų, taip pat vaikų išlaikymui skirtos sumos ir savivaldybės išmokos vaikams), išleista 10 986,72 Eur, o laikotarpio pabaigoje likutis siekė 171,72 Eur. Tarp išlaidų, be kasdienių pirkinių ir 700 Eur nuomos mokesčio, – 2026 m. balandžio 20 d. atliktas 4 500 Eur pervedimas fiziniam asmeniui su paskirtimi „Pavedimas“ ir tą pačią dieną išgryninta 1 000 Eur. Šių operacijų paskirties apeliantė nepaaiškino.

Taigi, apskųsto sprendimo priėmimo dieną apeliantės sąskaitose buvo 23 691,25 Eur (22 847,45 + 843,80), o 2026 m. balandžio 10 d. ji papildomai gavo 6 195,64 Eur. Laikotarpiu nuo 2026 m. balandžio 2 d. iki 2026 m. balandžio 21 d. apeliantė disponavo daugiau kaip 29 800 Eur piniginėmis lėšomis, t. y. suma, kuri viršijo visą už apeliacinį skundą mokėtiną 17 921 Eur žyminį mokestį. Šios lėšos sumažėjo ne dėl nuo apeliantės nepriklausančių aplinkybių, o dėl jos pačios sprendimų, priimtų po to, kai buvo priimtas jai nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliantei, atstovaujamai advokatės, buvo žinoma apie galimybę jį skųsti apeliacine tvarka: 2026 m. balandžio 20–21 d., likus dviem savaitėms iki apeliacinio skundo padavimo, apeliantė pervedė sūnui 22 000 Eur, kitam fiziniam asmeniui – 4 500 Eur ir išgrynino 1 000 Eur. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodoma sunki turtinė padėtis apeliacinio skundo padavimo dieną susiklostė dėl jos pačios pasirinkimo turimas lėšas panaudoti kitiems tikslams, o ne dėl objektyvaus negalėjimo sumokėti žyminį mokestį. Pažymėtina, kad žyminio mokesčio lengvatos skirtos asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių negali sumokėti žyminio mokesčio, o ne asmenims, kurie, turėdami pakankamai lėšų, jomis disponuoja kitaip. Priešingas aiškinimas prieštarautų pareigai užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.

Atskirojo skundo argumentai, kad 22 000 Eur pervesti siekiant užtikrinti vaikų poreikius ateityje ir dėl grėsmės netekti santaupų baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Apeliantė nepateikė įrodymų, kokiems konkretiems sūnaus ar dukters poreikiams šios lėšos skirtos ar panaudotos, taip pat duomenų, kad pervestomis lėšomis šiuo metu nebegalima disponuoti šeimos poreikiams. Pačios apeliantės teigimu, pervedimas atliktas dėl „neapibrėžtos šeimos finansinės situacijos“, t. y. lėšos perkeltos į šeimos nario sąskaitą, o ne panaudotos neatidėliotiniems poreikiams tenkinti. Nuoroda į galimą konfiskaciją baudžiamojoje byloje taip pat nepaneigia, kad lėšos sumažėjo dėl pačios apeliantės sprendimo. Be to, apeliantė nepateikė duomenų, kad tokia grėsmė jos turimoms lėšoms buvo reali, o, pačios apeliantės teigimu, baudžiamojoje byloje ji buvo išteisinta. Pirmiau minėta, kad asmuo, turėjęs turto (lėšų), bet jo nebeturintis, turi nurodyti ir įrodyti, kada, kokiomis sąlygomis ir kam turtas (lėšos) perleistas, tačiau apeliantė šios pareigos tinkamai neįvykdė, o 4 500 Eur pervedimo ir 1 000 Eur išgryninimo nepaaiškino.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad reikšminga yra trečiojo asmens nurodyta aplinkybė dėl 2025 m. parduoto bendro nekilnojamojo turto. Atskirajame skunde apeliantė neginčija, kad 2025 m. iš šio sandorio gavo reikšmingą pinigų sumą, tačiau teigia, kad „didelę dalį“ šių lėšų 2025 m. išleido atsiskaityti su kreditoriais už susikaupusias skolas, naujesniam automobiliui įsigyti, būsto nuomai ir vaikų poreikiams. Šie teiginiai nepagrįsti įrodymais: apeliantė nenurodė gautos sumos dydžio, kreditorių, skolų dydžio ir jų grąžinimo aplinkybių, automobilio įsigijimo kainos, nepateikė 2025 m. banko sąskaitų išrašų, paskolų sutarčių, atsiskaitymo dokumentų ar kitų duomenų, leidžiančių patikrinti lėšų panaudojimą, nors tokie duomenys turėtų būti jai prieinami. Apeliantė nurodo, kad išleido „didelę dalį“ lėšų, tačiau nepaaiškino, kokia ir kur yra likusi jų dalis. Pateikti banko sąskaitų išrašai apima tik pusantro mėnesio laikotarpį (nuo 2026 m. balandžio 2 d.), todėl jie yra fragmentiški ir neatskleidžia apeliantės lėšų judėjimo 2025 m., kai ji gavo nurodytas lėšas.

Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad apeliantei nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl trečiojo asmens nuomonėje nurodytų aplinkybių. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas jau 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi aiškiai nurodė, kad apeliantė turi pateikti visus reikšmingus duomenis apie savo turtinę padėtį, o apeliantė, atstovaujama advokatės, žinojo apie 2025 m. gautas lėšas, tačiau 2026 m. gegužės 13 d. prašyme jų nenurodė. Be to, apeliantė savo paaiškinimus dėl šių lėšų pateikė atskirajame skunde, ir apeliacinės instancijos teismas juos įvertino, tačiau ir kartu su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų. Todėl, net jei pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pasiūlyti apeliantei pateikti paaiškinimus dėl trečiojo asmens nuomonės, tai nebūtų galėję lemti neteisingo klausimo išsprendimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Kiti byloje esantys duomenys taip pat neleidžia pripažinti, kad apeliantė atskleidė visą savo turtinę padėtį. 2026 m. gegužės 13 d. prašyme apeliantė nurodė, kad jai priklauso AB SEB banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pateikė kitos sąskaitos (Nr. (duomenys neskelbtini)) išrašą, šio neatitikimo nepaaiškino. Duomenų, kad apeliantė neturi sąskaitų kitose kredito ar mokėjimo įstaigose, nepateikta – pateiktas tik apeliantės susirašinėjimas elektroniniu paštu su dviem bankais, kuriame bankai nurodė, kokiu būdu galima gauti prašomą pažymą, tačiau apeliantė šiais būdais nepasinaudojo. AB „Regitra“ duomenimis, apeliantei priklauso automobilis BMW X3 XDRIVE30E, pirmą kartą įregistruotas 2021 m., kurio registracijos dokumentas jos vardu išduotas 2026 m. sausio 15 d., t. y. palyginti naujas, neseniai jos vardu įregistruotas automobilis, kurio vertės apeliantė nenurodė. Vien tai, kad šis automobilis naudojamas šeimos poreikiams, nepaneigia jo, kaip apeliantės turto, vertės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad 2006 m. pagaminto automobilio BMW X3 3.0D vertė nedidelė, tačiau ši aplinkybė išvadų nekeičia.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise apeliantei ir trečiajam asmeniui priklausantys septyni žemės sklypai (jų dalys) iki bendro turto padalijimo negali būti laikomi lengvai realizuojamu turtu, todėl apeliacinės instancijos teismas savo išvadų šiuo turtu negrindžia. Vis dėlto pažymėtina, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apribojimas disponuoti nekilnojamuoju daiktu įregistruotas tik vieno iš šių sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu, todėl atskirojo skundo teiginys, kad apribojimas įregistruotas visam bendram turtui, nėra tikslus.

Apeliantės nurodomas 1 600 Eur išlaikymas ir 259 Eur savivaldybės išmoka skirti nepilnamečiams vaikams, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šios lėšos nėra apeliantės laisvos lėšos žyminiam mokesčiui sumokėti. Kita vertus, apeliantė yra darbingo amžiaus, nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. turi individualios veiklos vykdymo pažymą (nekilnojamojo turto agentūrų veikla), VSDFV duomenimis, dar 2025 m. buvo apdrausta kaip dirbanti pagal darbo santykius, o duomenų apie sveikatos būklę ar kitas objektyvias aplinkybes, ribojančias jos galimybes gauti pajamas, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad vien advokato pasirinkimas savaime nepatvirtina asmens galimybės sumokėti žyminį mokestį. Vis dėlto ši aplinkybė gali būti vertinama kartu su kitais duomenimis, kai asmuo nepateikia duomenų apie atstovavimo paslaugų apmokėjimo tvarką. Būtent tik apeliantė turi galimybę šiuos duomenis pateikti (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę įvertino kaip papildomai rodančią, kad apeliantės turtinė padėtis nėra tokia, kokią ji nurodo, o ne kaip savarankišką pagrindą atmesti prašymą.

Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo žyminio mokesčio dydį ir iš esmės įpareigojo apeliantę panaudoti visas lėšas bei parduoti visą turtą. Žyminio mokesčio dydį, įskaitant jo maksimalią ribą turtiniuose ginčuose, nustato įstatymas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis), o didelė žyminio mokesčio suma savaime nėra pagrindas taikyti lengvatą – lemiamą reikšmę turi asmens reali turtinė padėtis. Apeliantė iki apeliacinio skundo padavimo disponavo lėšomis, kurių pakako visam žyminiam mokesčiui sumokėti, net ir paliekant lėšų asmeniniams ir šeimos poreikiams. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą vertino ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas jam žinomas apeliantės turtinės padėties aplinkybes. Todėl teiginiai apie teisės į teisminę gynybą pažeidimą atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog jos turtinė padėtis objektyviai neleidžia jai sumokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo apeliantę iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo dalimis

Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimui būtina įrodyti dvi sąlygas – sudėtingą turtinę padėtį procesinio veiksmo atlikimo metu ir laikiną finansinių sunkumų pobūdį (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-912/2024, 19 punktas). Pirmoji sąlyga, kaip konstatuota pirmiau, neįrodyta. Antroji sąlyga taip pat neįrodyta. Apeliantė savo turtinės padėties pagerėjimą sieja su bendro sutuoktinių turto padalijimu civilinėje byloje Nr. e2-117-1093/2026, tačiau pati nurodo, kad ši byla šiuo metu sustabdyta, ir nepateikė jokių duomenų, kada ji galėtų būti išnagrinėta ir koks turtas apeliantei galėtų tekti. Pagal CPK 84 straipsnį žyminio mokesčio sumokėjimas gali būti atidėtas tik iki sprendimo (nutarties) priėmimo, t. y. šiuo atveju – iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, o duomenų, kad iki to laiko apeliantės turtinė padėtis pagerės, byloje nėra.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartis, kuria kitoje byloje buvo atidėtas apeliantės žyminio mokesčio mokėjimas, šiam klausimui išspręsti teisinės reikšmės neturi, nes ji priimta kitoje byloje, daugiau kaip prieš trejus metus ir esant kitokiai apeliantės turtinei padėčiai – iki 2025 m., kai apeliantė, pardavus bendrą nekilnojamąjį turtą, gavo reikšmingą pinigų sumą, ir iki 2026 m. balandžio mėn., kai ji disponavo šios nutarties 23 punkte nurodytomis lėšomis. Prašymas dėl žyminio mokesčio lengvatos vertinamas pagal asmens turtinę padėtį konkretaus procesinio veiksmo atlikimo metu.

Pirmiau minėta, kad civilinio proceso įstatymas nenumato galimybės žyminio mokesčio mokėjimą išdėstyti dalimis. Todėl tokio pobūdžio prašymas iš esmės nevertinamas.

Kiti atskirojo skundo argumentai – dėl apeliantės ir trečiojo asmens tarpusavio santykių, santuokos nutraukimo aplinkybių, kitų tarp jų vykstančių teisminių ginčų ir baudžiamosios bylos baigties – nesusiję su apeliantės turtine padėtimi apeliacinio skundo padavimo metu arba susiję su apeliacinio skundo esme, todėl, sprendžiant dėl žyminio mokesčio lengvatų, teisinės reikšmės neturi ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio 3 dalį ir 84 straipsnį ir pagrįstai atmetė apeliantės prašymą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apskųsta nutartimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti yra pasibaigęs, todėl, siekiant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, apeliantei nustatomas naujas terminas iki 2026 m. lapkričio 4 d. (imtinai) sumokėti 17 921 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus Vilniaus apygardos teismui. Apeliantei išaiškinama, kad per nustatytą terminą žyminio mokesčio nesumokėjus apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovei K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naują terminą iki 2026 m. lapkričio 4 d. (imtinai) sumokėti 17 921 Eur (septyniolikos tūkstančių devynių šimtų dvidešimt vieno euro) žyminį mokestį už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-562/2026 ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Išaiškinti atsakovei K. M., kad per nustatytą terminą žyminio mokesčio nesumokėjus apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.