- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- e2A-889-933/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irmantas Šulcas
- Pareiškėjas
- V. L., A. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Molėtų rajono savivaldybė, biudžetinė įstaiga Asvejos regioninio parko direkcija, R. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-8155-1080/2020 pagal pareiškėjų V. L. ir A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuoti asmenys Molėtų rajono savivaldybė, biudžetinė įstaiga Asvejos regioninio parko direkcija, R. V.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai V. L. ir A. L. pareiškimu, kurį tikslino, prašė nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame 12,2824 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo A. T. priklausiusi sodyba su pastatais. Reikalavimą grindė tuo, kad:
1.1. Pareiškėja V. L. yra A. K. dukra bei A. T., mirusio (duomenys neskelbtini) m., anūkė. A. T. be A. K. turėjo dar dvi dukras – J. R. ir A. L., taip pat sūnų Č. T., kuris mirė (duomenys neskelbtini).
1.2. Utenos apskrities viršininko administracija 2000-12-08 sprendimu nutarė atkurti A. T. nuosavybės teises į iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą nekilnojamąjį turtą – 20,90 ha žemės sklypą natūra ir grąžinti 20,90 ha žemės sklypą pagal dabartinį administracinį suskirstymą, esantį (duomenys neskelbtini). Po nuosavybės teisių atkūrimo procedūros aptartą žemės sklypą paveldėjo pareiškėjos teta A. L., kuri žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi lygomis dalimis žemės sklypą perleido pareiškėjams.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus 2016-03-14 sprendimu buvo pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys, suformuoti trys nauji žemės sklypai. Viename iš jų, t. y. žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra išlikę sodybos-gyvenamojo namo liekanos (pamatai). Pareiškėjams priklausantis žemės sklypas patenka į vandens telkinių apsaugos juostą, kraštovaizdžio draustinio ir Nacionalinių bei regioninių parkų zonas, kuriuose statinių statybą reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas (toliau – STĮ). STĮ numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodybų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Šalia pareiškėjams priklausančio žemės sklypo (ne jame) suformuotas namų valdos žemės sklypas priklauso R. V., kuriame jis pastatė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. R. V. nesieja giminystės ryšiai su A. T. Pareiškėjai nori atstatyti seneliui priklausantį namą.
1.4. Duomenys nepatvirtina, jog tai yra ta pati sodyba, kuri priklauso R. V. R. V. statinys buvo sukurtas jo paties. Neginčijama aplinkybė, kad yra pamatų liekanos. Nekyla abejonių, kad A. T. su šeima ten gyveno. Tą patvirtina išrašas iš butų ūkio. Pateiktuose žemėlapiuose 1986–1996 m. matyti vienas namas, nes namas buvo nunykęs ir likę tik pamatai, todėl 1986–1996 m. namas nežymimas. 1950 m. žemėlapyje matyti 4 statiniai.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo BĮ Asvejos regioninio parko direkcija (toliau ir Direkcija) pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjų pareiškimo netenkinti. Atsiliepimą grindė tuo, kad:
2.1. Dokumentų apie buvusios sodybos vietą neišlikę. Žemės sklypo natūroje yra išlikusių atskirų pamatų fragmentų, liekanų. Nepateikta archyvinė, kartografinė bei kita medžiaga, kuri patvirtintų sodybos buvimą pareiškėjų valdomame žemės sklype.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjai teigė, kad šalia jų sklypo, kuriame siekiama nustatyti buvusios sodybos faktą, yra dar viena sodyba, priklausanti R. V. Įvairių laikotarpių topografiniuose žemėlapiuose turėtų būti žymimos dvi, šalia esančiuose sklypuose pastatytos, sodybos. Išnagrinėjus 1939–1996 m. žemėlapių archyvus, nagrinėjamojoje vietoje žymima tik viena sodyba, kuri išlikusi ir iki šiol priklauso R. V. Antros sodybos, kurią siekiama atkurti, žemėlapiuose nėra. A. T. priklausiusi sodyba yra ta pati sodyba, dabar priklausanti R. V. 1936 m. ūkininkų sąraše esantis įrašas patvirtina tik nuosavybės teisę į žemės sklypą, tačiau nepatvirtina fakto apie sodybos buvimą. Sklype išlikę pamatai, kurių geodezinė nuotrauka nepateikta, neįrodo gyvenamojo namo, o tuo pačiu sodybos, buvimo. Žemės reformos eigoje pasitaiko, jog vieno ar kelių sodybos buvusių priklausinių liekanos buvo priskirtos kitam sklypui. Vykdant žemės reformą, formuojant sklypą aplink R. V. priklausančią sodybą, pareiškėjų minimo pastato nebuvo, todėl ir galimai likę pamatų fragmentai neįtraukti į sodybinį sklypą.
2.3. Direkcija neginčija, kad žemė sklype yra pamatai, tačiau prielaidos, jog ten statinys, daryti negalima. STĮ leidžia atkurti sodybas. Nors pareiškėjai prašo atkurti sodybą, tačiau pareiškimą grindžia pamatų liekanomis, kurios pagal parametrus galėjo būti bet kas – priklausinys, klojimas, daržinė ir kt. Geodezinė nuotrauka neįrodo sodybos buvimo fakto. Atstovas pats dirba 21 metus ir žinoma, kad iš tikrųjų sodyba priklausė T. ir jie ilgą laiką joje gyveno, apie 1963–1964 m. sodybą ir statinius pardavė dabartiniams šalia esantiems kaimynams C. V. C. yra Direkcijos darbuotojas ir jo tėvai ten gyveno, tačiau apie 1986–1987 m. namą pardavė, todėl Direkcijai nekyla abejonių, jog buvo viena sodyba. R. V. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas naujo namo statybai, o senasis namas buvo pervadintas į ūkinį pastatą. Namas yra senas, autentiškas, aukštaitiškas namas.
Atsiliepimas
2.4. Suinteresuotas asmuo R. V. paaiškino, kad nesutinka su juridinio fakto nustatymu. Nurodė, kad namo ten nebuvo. Buvo atvykusios seserys T., pats vaikščiojo su buvusia šeimininke, kuri pasakojo, kur ji gyveno. Matė tuos akmenis, tačiau mano, jog namas negalėjo būti, nes eina žemyn, yra pelkė. Namą pirko iš C. tėvo, iš ko C. nusipirko namą nesidomėjo. Visa namo architektūra rodo, jog namas, kuriame gyvena, buvo. Akmenų priversta, išėjimų, durų tarpų tarp jų nėra. Suinteresuoto asmens namas statytas prieš šimtą metų išlikęs. Pirko namą, tvartą ir rūsį. Namas buvo stipriai pažeistas, namo neperstatė. 1997 m. registravo pastatą, nes buvo statyta namo dalis, daržinę atstatė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-12-30 sprendimu pareiškėjų V. L. ir A. L. pareiškimo netenkino.
3.1. Apylinkės teismas nustatė, kad 2001-02-23 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į 20,9 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Molėtų skyriaus vedėjo 2016-03-14 sprendimu buvo patvirtinti žemės sklypų duomenys, pagal kuriuos 20,9 ha žemės sklypas performuotas į tris naujus žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 12,2824 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 1,4158 ha) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 6,7045 ha). Pareiškėjams priklauso žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 12,2824 ha), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Žemės sklypas priklauso kraštovaizdžio draustiniui ir patenka į vandens telkinių apsaugos juostą, nacionalinių bei regioninių parkų zonas.
3.2. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (STĮ 9 straipsnio 1 dalis). Pagal STĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktą, leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punktas numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu (STĮ 2 straipsnis 52 dalis). Pagrindinis sodybos elementas yra gyvenamasis pastatas. Pirmiausia reikšminga buvusių ar esamų statinių buvimo vieta: jei negalima nustatyti iš statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisė statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius. Tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti šią išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be šios aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje. Kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo nenustatomas.
3.3. Iš Širvintų apskrities valsčių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų dokumentų fondo Pajurkiškių kaimo 1945–1948 m. ūkinėse knygose esančio A. T. ūkio žinių lapų matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) vietovėje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, buvo gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, svirnas ir pirtis. Liudytoja A. K. paliudijo, kad sodyboje buvo namai, svirnas, tvartai, namo pamatai buvo iš akmenų, o nuosavybės teisės atkurtos toje pačioje vietoje, kur buvo sodyba. Pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas patenka į Beržos kraštovaizdžio draustinį, kuris priskiriamas kompleksiniams draustiniams. Žemės sklypo dalis ribojasi su suinteresuoto asmens R. V. žemės sklypu, kuriame yra sodyba su priklausiniais. Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad R. V. sodyba nėra ta pati sodyba, kurios buvimo faktą siekia nustatyti pareiškėjai. Visgi, apylinkės teismas sprendė, jog pareiškėjų pateiktų įrodymų įvertinimas labiau paremtas spėjimu.
3.4. Apylinkės teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjų nurodoma sodyba buvo 20,9 ha žemės sklype, tačiau pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjų Žemės sklypo dalyje išlikę sodyboje buvusio namo ir jo priklausinių pamatų likučiai, nepateikta. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, jog jų pateiktoje pamatų geodezinėje nuotraukoje užfiksuoti gyvenamojo namo, o ne jo priklausinių, pamatų likučiai. Nepateikta duomenų apie pamatų likučių išsidėstymą sklype, neužfiksuoti aiškūs požymiai, būdingi buvusiai gyvenamojo namo vietai nustatyti, pastato ar/ir jo pamatų kontūrai (fotonuotraukos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ar/ir pan.). Pateikta geodezinė pamatų nuotrauka taip pat yra neinformatyvi ar pagrįsta sodybos vietos fakto buvimui patvirtinti. Suinteresuotas asmuo R. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra kelios juostelės akmenų linijų, tačiau nesutinka, kad tai buvusios sodybos pamatų liekanos, nes namo toje vietoje nebuvo, sklypas eina žemyn, link pelkės; nurodė, kad namą pirko iš C. tėvo (tokią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikta 1988-04-25 sutartis); nupirktas namas buvo senas, stipriai pažeistas. Aptartas aplinkybes patvirtino ir suinteresuoto asmens Asvejos regioninio parko direkcijos atstovas, kuris paaiškino, jog naujas namas nepastatytas, senasis namas buvo pervadintas į ūkinį pastatą, siekiant išlaikyti namo autentišką išvaizdą.
3.5. Apylinkės teismas nurodė, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjų argumentais dėl išlikusių sodybos pamatų likučių pagrįstumo. Teismo posėdžio metu liudytojas V. C. teigė, kad jo tėvai namą įsigijo iš T. Teismas nenustatė šio liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi. Pareiškėjų atstovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai, norėdami išsiaiškinti apie C. gyvenamojo namo įgijimo pagrindą, iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo 2020-10-02 gavo raštą, kuriame nurodoma, jog Molėtų rajono Dubingių apylinkės LTD VK dokumentų fondo 1 apyrašo 1988 m. dokumentai neišlikę ir filialui saugoti neperduoti, nepaneigia liudytojo V. C. parodymų apie sodybos įsigijimą iš A. T. Iš į bylą pateikto 1958-11-16 pardavimo akto matyti, kad N. T., sutikus vyrui A. T. ir vaikams A. T., N. T., pardavė pastatus: gyvenamąjį namą, tvartą, svirną ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini), S. D.
3.6. Iš viešai prieinamų www.geoportal.lt, Lietuvos erdvinės informacijos portalo duomenų bei į bylą pateiktų ištraukų iš archyvinių topografinių 1939–1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti, kad nurodytoje vietoje yra viena sodyba. Pareiškėjų atstovo teiginys, jog žemėlapiuose sodyba negalėjo matytis, nes ji buvo nunykusi, laikyta tik prielaida, kadangi iš pirkimo–pardavimo sandorio akivaizdu, jog 1958 m. pastatai ir jo priklausiniai buvo nesunykę. Į bylą neteikta duomenų apie sodybos fizinę būklę iki ir po nunykimo, ekspertinių duomenų apie tai, kad namas per nurodytą laikotarpį visiškai nunyksta. Sodybos buvimo vieta surandama pagal kartografų atliktus skaičiavimus ir jų nustatytas sodybos koordinates, tačiau teismui net ir atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, pareiškėjai tokių duomenų į bylą neteikė, savo žemėlapių nenurodė, pareiškėjų nurodomo žemės sklypo negretino, nenustatinėjo žemės sklypo koordinačių, kad būtų galima nustatyti buvusio namo patekimą būtent į pareiškėjų sklypą. Pareiškėjų atstovas teigė, kad 1950 m. topografiniame žemėlapyje pavaizduota daugiau sodybų, tačiau toks argumentas laikytas tik pareiškėjų spėjimu, nepatvirtintu įrodymais. Apylinkės teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.
III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
4. Pareiškėjai V. L. ir A. L. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame 12,2824 ha Žemės sklype buvo A. T. priklausiusi sodyba su pastatais. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytais argumentais:
4.1. Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: i) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; ii) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; iii) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Pats kreipimosi į teismą faktas lemia, kad suinteresuotas asmuo neturi pakankamai tiesioginių įrodymų sodybos buvimo faktui pagrįsti.
4.2. Teismas pripažino, kad yra pakankamai duomenų, jog iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), A. T. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, sklype egzistavo sodyba su pastatais (1936 m. ūkininkų sąrašas, kuriame yra nurodytas pareiškėjos senelis A. T., (duomenys neskelbtini) turėjęs 20,9 ha žemės). Nuosavybės teisės į 20,9 ha A. T. žemės natūra (buvusioje vietoje) buvo atkurta A. T. įpėdiniui Č. T. (sūnui). Dabar ši žemė priklauso pareiškėjams, iš kurių V. L. yra A. T. įpėdinė (anūkė). Nėra ginčo, kad sodyba egzistavo ir joje gyveno A. T. šeima ir po nacionalizacijos (1945–1947 m. išrašai iš ūkinių knygų, kuriuose nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime gyveno T. šeima, t. y. A. T. ir jo šeimos nariai, viso 6 asmenys, o ūkiui priklauso 5 statiniai – gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, svirnas bei pirtis). 1958-11-16 pardavimo aktu N. T., sutikus A. T., pardavė pastatus: gyvenamąjį namą, tvartą, svirną, pirtį ir kitus statinius S. D. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog sodyba vėliau perėjo A. C. nuosavybėn, o dabar priklauso suinteresuotam asmeniui R. V. Ši teismo išvada nemotyvuota. Iš 1958-11-16 pardavimo akto matyti, kad A. T. priklausantys pastatai (gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, pirtis) buvo parduoti S. D. Tai reiškia, kad S. D. tapo statinių savininkė. Išvadai, jog statiniai vėliau perėjo A. C., o dar vėliau R. V. nuosavybėn, prieiti turėjo būti nustatyta, kada ir kokiu pagrindu šiuos statinius A. C. įgijo iš S. D. Tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų S. D. priklausiusių statinių pardavimo ar kitokio perleidimo A. C. faktą byloje nepateikta. Pareiškėjai bandė tokio perdavimo faktą paneigti prašydami archyvo išduoti 1988-04-25 (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto pažymėjimą Nr. 73. Aptartas pažymėjimas minimas 1988-04-25 pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria A. C. jam nuosavybės teise priklausiusius pastatus (namą ir tvartą) perleido R. V. Pažymėjime turėjo būti nurodytas A. C. nuosavybės į pastatus įgijimo pagrindas, tačiau gauti archyve minėtų duomenų nepavyko. Nesant tiesioginių įrodymų, jog S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C., šio fakto patvirtinimui ar paneigimui teismas turėjo vadovautis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principu, netiesioginiais įrodymais ir tikimybių pusiausvyros principu. Asvejos Regioninio parko direkcija ir R. V. teigė, kad R. V. nuosavybės teise valdomi statiniai ir yra buvusi A. T. sodyba. Taigi jiems teko pareiga įrodyti, kad A. C. iš S. D. įgijo nuosavybės teise statinius, kurios vėliau pardavė R. V. Suinteresuotiems asmenims įrodymų nepateikus, teismas turėjo laikyti neįrodytą aplinkybę, jog S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C. Teismas nustatė priešingai, todėl neteisingai taikė ir aiškino įrodinėjimo pareigą civiliniame procese reguliuojančias teisės normas.
4.3. Netiesioginiai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad S. D. priklausiusios sodybos ir statinių A. C. neįgijo. 1958-11-16 pardavimo aktu A. T. pastatai (gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, pirtis) buvo parduoti S. D. 1988-04-25 sutartyje, kurioje nurodyta, kad R. V. iš A. C. įgijo nuosavybės teise statinius (gyvenamąjį namą ir tvartą), įvardijami tik 2 statiniai. Aptarta aplinkybė netiesiogiai patvirtina, jog tai nėra ta pati sodyba. Teisme liudytoju apklaustas V. C. (A. C. sūnus) paliudijo, jog kai jam buvo 6 metai A. C. iš A. T. pirko aukščiau minimus pastatus. Įvertinus liudytojo gimimo metus (gim. (duomenys neskelbtini) m.) akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu A. T. sodyba jau nebepriklausė (1958 m. jis ją perleido S. D.), todėl šiuos liudytojo parodymus galima įvertinti taip, kad A. C. pirko sodybą iš kito asmens, tačiau ne iš S. D., nes jis tokio asmens duodamas parodymus neįvardijo. Neįrodyta, jog R. V. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra anksčiau A. T. priklausęs gyvenamasis namas. Nesant įrodytai šiai aplinkybei, teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėjų žemės sklype esantys išlikę pamatai yra buvusios A. T. sodybos pamatai, nes: i) pamatai yra A. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype. Dabar žemė priklauso pareiškėjams, iš kurių V. L. yra A. T. įpėdinė (anūkė); ii) pamatai atitinka gyvenamojo namo matmenis ir tai patvirtina pamatų geodezinė nuotrauka. Nuotraukoje matyti, tiek šių pamatų išdėstymas, tiek vieta sklype, tiek jo matmenys. Aplinkybė, kad nepateiktos pamatų nuotraukos nesvarbi, nes visi byloje dalyvaujantys asmenys pripažino šių pamatų egzistavimo faktą; iii) gyvenamojo namo buvimą pamatų vietoje teisme patvirtino liudytoja apklausta A. T. dukra A. K. Kritiškai vertintini teismo sprendimo argumentai, jog į bylą pateiktų ištraukų iš archyvinių topografinių 1939-1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti, kad nurodytoje vietoje matyti viena sodyba. Iš tiesų byloje yra 1939 m., 1950 m., 1986 m. ir 1996 m. žemėlapio ištraukos. Neaiškus nurodytų žemėlapių mastelis, nenurodyta sodybos ar statinių sutartinių žymėjimų, iš kurių būtų aišku, kokius ženklus minėtame žemėlapyje galima būtų identifikuoti kaip sodybą.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė, kad sodyboje, kurią pirko iš A. C. 1988 m., buvo du pastatai: autentiškas rąstinis gyvenamasis namas, statytas tarpukaryje, ir rąstinis tvartas, statytas ant akmenų pamatų su pakeistomis stogo konstrukcijomis. Su A. K. buvo susitikę du kartus: 1998 m. ir po 2000 m. A. K. pirmo susitikimo metu prisiminė, kaip namas atrodė, kai ji name gyveno bei teigė, kad sodyboje buvo daugiau pastatų ir parodė svirno pamatų akmenis.
6. Suinteresuotas asmuo BĮ Asvejos regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė tuo, kad:
6.1. Pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas pagal Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-05-06 nutarimu Nr.375 „Dėl Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, patenka į konservacinio prioriteto funkcinę zoną – Beržos kraštovaizdžio draustinį, todėl juridinio fakto nustatymas susijęs su viešuoju interesu. Direkcija, išnagrinėjusi 1939–1996 m. topografinių žemėlapių archyvus, pastebi, jog šioje vietovėje žymima tik viena sodyba, kuri išlikusi iki šiol ir priklauso R. V. Remiantis kartografinės medžiagos duomenimis, A. T. priklausiusi sodyba (1958 m. parduota S. D.) yra ta pati sodyba, dabar priklausanti R. V. Šią prielaidą sustiprina ir pačio gyvenamojo namo būklė. Direkcijos atstovai 2020 m. lankėsi R. V. sodyboje ir apžiūrėjus sodyboje esantį gyvenamąjį namą iš išorės darytina prielaida, jog namas statytas dar iki 1958 m. Teismui buvo pateiktos topografinės ištraukos iš 1939 m., 1950 m., 1986 m. ir 1996 m. žemėlapių, kuriose yra pažymėta viena sodyba. Prielaida, kad laikotarpiais tarp 1939 m. ir 1950 m., 1950 m. ir 1986 m. bei tarp 1986 m. ir 1996 m. buvo pastatytas dar vienas namas ir išnyko iki metų, kai yra kartografiniai duomenys apie vienos, o ne dviejų sodybų egzistavimą, negalima. Pareiškėjai nepateikė įrodymų apie dar kitos sodybos egzistavimą.
Šalies argumentai
6.2. Pareiškėjų teiginiai, jog žemėlapiuose sodyba negalėjo matytis, nes buvo nunykusi, laikytini tik prielaida. 1958 m. pastatai ir jo priklausiniai nesunykę. Į bylą nepateikta duomenų apie sodybos fizinę būklę iki ir po nunykimo, ekspertinių duomenų apie tai, kad namas per nurodytą laikotarpį visiškai nunyksta. R. V. nurodė, jog įgytas namas buvo senas, tačiau nesunykęs. Tai, kad pareiškėjams priklausančiame sklype išlikę pamatai, kurių geodezinė nuotrauka nepateikta, neįrodo gyvenamojo namo, o tuo pačiu sodybos buvimo fakto. Dėl žemės reformos vieno ar net kelių sodybos buvusių priklausinių liekanos buvo priskirtos kitam sklypui, todėl formuojant sklypą aplink R. V. priklausančią sodybą, pareiškėjų minimo pastato nebuvo, todėl ir galimai likę pamatų fragmentai neįtraukti į sodybinį sklypą.
6.3. V. C. nepaliudijo, kad sodybą tėvai pirko ne iš S. D. Liudytojos A. K. parodymai dėl buvusios sodybos netikslūs, nes nepagrįsti duomenimis.
Atsiliepimas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.
9. Apeliacinis procesas vyksta dėl skundžiamo Vilniaus mieto apylinkės teismo 2020-12-30 sprendimo (el. b. t. 3, b. l. 19–25), kuriuo netenkintas pareiškėjų V. L. ir A. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
10. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius pareiškėjų (apeliantų) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
11. Pareiškėjai (apeliantai) iš esmės laikosi pozicijos, jog R. V. 1988-04-25 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo kitą, nei A. T., priklaususią sodybą. Aptartą teiginį pareiškėjai (apeliantai) grindžia tuo, kad N. T. (A. T. žmona) 1958-11-16 sodybą pardavė S. D., o R. V. 1988-04-25 sodybą įsigijo iš A. C., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad A. C. įsigijo būtent A. T. priklausiusią sodybą iš S. D. Pasisakant dėl nurodytų pareiškėjų (apeliantų) teiginių pastebėtina, jog:
11.1. byloje yra duomenys apie tai, kad 1945–1946 m. ūkį Nr. 1109 sudarė: i) 6 asmenys, t. y. A. T. (pažymėta „š. g.“, kas, tikėtina, reiškia „šeimos galva“), N. T. (pažymėta „žmona“), Č. T. (pažymėta, kad „sūnus“ ir „išvykęs“), A. T. (pažymėta, kad „duktė“), N. T. (pažymėta, kad „duktė“), J. T. (pažymėta, kad „duktė“); ii) grafoje „Trobėsiai“ pažymėta, jog ūkį Nr. 1109 sudarė gyvenamasis namas (1921 m.), klojimas (1922 m.), tvartas (1923 m.), svirnas (1914 m.), pirtis (1924 m.) (el. b. t. 1, b. l. 88–89). Iš esmės analogiški duomenys nurodomi ir 1947–1948 m. surinktoje informacijoje apie ūkį: nurodyta, kad šeimą sudaro A. T., N. T., A. T., N. T., J. T., o prie grafos „Trobesiai“ pažymėta, jog gyvenamųjų namų skaičius 1 (1923 m.), tvartas (1926 m.), klojimas (1925 m.), svirnas (1929 m.) ir pirtis (1930 m.) (el. b. t. 1 b. l. 90-91). Ir nors statinių pastatymo datos skiriasi, tačiau analizuojant aptartus dokumentus matyti, jog statiniai, kurie buvo aprašyti, yra (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai (apeliantai) neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad aptarti duomenys rodytų, jog buvo užfiksuotos dvi atskiros A. T. priklausiusios sodybos. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2019-07-08 pažyma patvirtina, jog buvo surasti būtent 1945–1948 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose esančio A. T. ūkio žinių lapai (el. b. t. 1, b. l. 87). Bylos duomenimis, N. T., sutikus vyrui A. T., 1958-11-16 pardavė gyvenamąjį namą, tvartą svirną ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) pirkėjai S. D. (el. b. t. 2, b. l. 181–183);
11.2. nustatyta, kad A. C. 1988-04-25 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria R. V. pardavė gyvenamąjį namą bei tvartą, esantį (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Dubingių apyl. LDT vykdomojo komiteto pažymėjimas 1988-04-25 reg. Nr. 73) (el. b. 2 t., b. l. 138). Taip pat nustatyta, kad 1965–1966 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje nurodyta, jog A. C. („š. g.“, kas tikėtinai reiškia „šeimos galva“) (duomenys neskelbtini) priklauso gyvenamasis namas bei tvartas (el. b. 2 t, b. l. 192–194).
12. Prieš atliekant aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą pažymėtina, jog kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė; jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, nutarties 35 punktas).
13. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018, nutarties 30 punktas). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, nutarties 44 punktas). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020, nutarties 39 punktas).
14. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjų (apeliantų) nurodyta aplinkybe, jog byloje trūksta informacijos apie tai, kokius sandorius (pardavimo, nuomos, įkeitimo ar pan.) S. D. su įsigytu iš T. turtu (gyvenamuoju namu, tvartu, svirnu bei pirtimi) ir kokia apimtimi atliko ateityje. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esantys duomenys nuoseklūs, o kokių nors objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima bent tikėtinai spręsti apie tai, jog A. C. pardavė kitą sodybą R. V., nei ta, kurios telikę neva pamatai ir kurią siekia atkurti pareiškėjai, nepateikta. 1965–1966 m. ūkinėse knygose nurodyta, kad A. C. turėjo gyvenamąjį namą bei tvartą, kuriuos ir pardavė R. V.
15. Pareiškėjai (apeliantai) teigia, jog nesant tiesioginių įrodymų, kad S. D. jai priklausiusius statinius pardavė ar kitaip perleido A. C., šio fakto patvirtinimui ar paneigimui reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad T. sodybą buvo pardavę S. D., kas reiškia, kad į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės nebeturėjo nuo 1958-11-16. Pareiškėjai (apeliantai) nepateikė duomenų apie tai, kad T. šeima gyvenamąjį namą bei tvartą būtų buvę išsipirkę vėl. Taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta duomenų apie tai, jog ir po 1958-11-16 sandorio A. T. būtų gyvenęs (duomenys neskelbtini). Priešingai, iš 1958-11-16 sandorio matyti, kad A. T. žmona gyveno jau nebe kaime, o Vilniaus mieste. Kokių nors kitų, nors ir netiesioginių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) T. šeima būtų turėjusi ne vieną (tą, kurią pardavė), o dvi sodybas į bylą nepateikta. Tokių duomenų nenurodė ir suinteresuoti asmenys. Priešingai, Direkcija nurodė, kad nėra duomenų apie tai, jog aptariamoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje T. sklype būtų fiksuotos kelios, o ne viena, sodybos. Vien ta aplinkybė, jog A. C. ar R. V. nebuvo parduotas svirnas ir pirtis (arba sandoriuose tokia aplinkybė nepažymėta) nereiškia, kad R. V. įsigijo ne T. tam tikru laikotarpiu priklausiusią sodybą.
16. Atsižvelgiant į istorinį šalies kontekstą, sandorių registravimo ypatumus (sandoriai nebuvo įforminami preciziškai tiksliai nurodant konkrečius duomenis apie statinius, jų pažymėjimą bei išsidėstymą žemės sklype), taip pat į tai, jog pagalbiniai pastatai (svirnas, pirtis) galėjo būti nugriauti, perstatyti, pakeisti ir pan. pagal kiekvieno naujo savininko poreikį, nėra pagrindo spręsti kitaip, t. y. nėra duomenų, kurie leistų abejoti aplinkybe, jog R. V. priklausanti sodyba ir yra ta pati sodyba, kuri tam tikru istoriniu laikotarpiu priklausė T. šeimai. Sutiktina su apylinkės teismo pastebėjimais, kad pareiškėjai (apeliantai) teikė labai mažai duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kad pareiškėjų (apeliantų) nurodoma versija ir aplinkybės yra labiau tikėtinos. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ginčo teritorijoje būtų buvusios dvi sodybos, kurių viena laikui bėgant vienokiu ar kitokiu būdu sunyko ir liko tik sodybos pamatai. Iš esmės kokių nors konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokią pareiškėjų (apeliantų) nurodomą versiją, nepatvirtina nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai. Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, duomenys apie pareiškėjams (apeliantams) Žemės sklype likusius pamatus neinformatyvūs: iš esmės be 2017-02-02 pamatų geodezinės nuotraukos (žr. pareiškimo, paduoto 2019-05-06, 13 priedą) daugiau duomenų (informacijos) apie pamatus nėra. Pareiškėjai (apeliantai) neįrodinėjo pamatų kilmės, t. y. požymių, kurie būtų būdingi anksčiau statyto gyvenamojo namo pamatams, pamatų kontūrų analizės, pamatų tyrimų (ekspertizės) ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų (apeliantų) nurodyti duomenys apie sunykusios sodybos pamatus tėra neįrodyta bylos baigtimi suinteresuotų asmenų (pareiškėjų) versija. Byloje nepaneigta, jog Žemės sklype esantys pamatai negalėjo būti ūkio (pagalbinių) pastatų liekanos, juolab, jog byloje yra informacijos, kad svirnas tam tikru laikotarpiu buvo išardytas.
17. Pareiškėjai (apeliantai) kritikuoja liudytoju apklausto V. C. (A. C. sūnaus) parodymus, t. y. teigia, kad įvertinus liudytojo gimimo metus (gim. (duomenys neskelbtini) m.), minėtu laikotarpiu A. T. sodyba jau nebepriklausė (1958 m. sodyba perleista S. D.), todėl šiuos liudytojo parodymus galima įvertinti taip, kad A. C. pirko sodybą iš kito asmens, tačiau ne iš S. D. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo V. C. parodymai gali būti nevisiškai tikslūs. Apeliacinės instancijos teismui perklausius liudytojo V. C. liudijimą (2020-10-06 teismo posėdis, garso įrašo takelio 00:03:30 min.–00:17:15 min.; el. b. t. 2, b. l. 173–175) nustatyta, jog liudytojas prisiminė tik tai, kad sodyba buvo pirkta iš „seniokų“ (vyro ir moters). Visgi, vertinama, kad tokia aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina, jog sodyba nenupirkta iš D. (įvertinant aplinkybę, jog S. D. eigoje galėjo sodybą perleisti ir dar kitiems asmenims).
18. Pareiškėjai (apeliantai) nurodė, kad gyvenamojo namo buvimą pamatų vietoje patvirtino liudytoja apklausta A. T. dukra A. K., tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vien tik aptartos liudytojos parodymai negali būti pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Viena vertus, liudytoja giminystės ryšiais susijusi su pareiškėja (apeliante), todėl tokio liudytojo parodymai vertinami kritiškiau. Kita vertus, liudytoja nurodė, kad jos tėvai (A. T.) apleido sodybą ir išsikraustė į Vilnių. Tokie duomenys atitinka rašytinę bylos medžiaga, t. y. 1958-11-16 pardavimo sandoryje nurodyta, kad N. T. pardavė sodybą jau būdama Vilniuje.
19. Pareiškėjai (apeliantai) kritikuoja apylinkės teismo sprendimo argumentus – į bylą pateiktų ištraukų iš archyvinių topografinių 1939–1996 m. laikotarpio žemėlapių matyti (el. b. t. 1, b. l. 120–121), kad nurodytoje vietoje matyti viena sodyba, tačiau neaiškus nurodytų žemėlapių mastelis, nenurodyta sodybos ar statinių sutartinių žymėjimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjai (apeliantai), kritikuodami aptartus duomenis, galėjo pateikti kitus įrodymus, kurie neigtų minimus įrodymus, tačiau to nepadarė. Sutiktina, jog nagrinėjamoje byloje yra įrodinėjimo ypatumų, kadangi tam tikri duomenys gali būti įrodyti tik netiesioginiais įrodymais, tačiau pareiškėjai (apeliantai) be kritikos kitų byloje dalyvaujančių asmenų įrodymams, kitokių įrodymų (objektyvių duomenų, informacijos) neteikė. Pareiškėjai (apeliantai) nepateikė kitokių žemėlapių, brėžinių ar bet kokių kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie į bylą pateiktuose žemėlapiuose nepažymėtą sodybą.
20. Pareiškėjai (apeliantai) teigė, kad išlikę pamatai atitinka gyvenamojo namo matmenis ir tai patvirtina pamatų geodezinė nuotrauka (nuotraukoje matyti, tiek šių pamatų išdėstymas, tiek vieta sklype, tiek jo matmenys), tačiau pastebėtina, jog pareiškėjai (apeliantai) tokių aplinkybių neindividualizavo (nei gretino, nei paaiškino plačiau): pareiškėjai (apeliantai) nenurodė, kokie buvo bent preliminarūs neišlikusios sodybos matmenys (arba nuorodos į dokumentą, galintį pagrįsti sodybos matmenis), nepateikė konkretesnių brėžinių, analizių ar kitų įrodymų, kurie rodytų, jog pareiškėjų nurodomi pamatai atitinka buvusio pastato (sodybos) vietą sklype bei pačio pastato (sodybos) konstrukciją ir pan. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog pareiškėjų (apeliantų) teiginiai grindžiami iš esmės prielaidomis ir hipotezėmis, kurių byloje nei tiesioginiai, nei netiesiogiai įrodymai nepatvirtina, o apeliacinės instancijos teismas taip pat negali daryti išvados ir apie tai, jog pareiškėjų (apeliantų) nurodoma versija yra labiau tikėtina. Vien ta aplinkybė, kad bylos šalis su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 50 punktas).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantų (pareiškėjų) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Pareiškėjai (apeliantai) su apeliaciniu skundu nepateikė nei pagrįstų argumentų, nei kokių nors rašytinių ar kitokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tai, kad apylinkės teismas, analizuodamas bylos medžiaga bei atlikdamas byloje surinktų įrodymų teisinį vertinimą, būtų padaręs materialiosios ar procesinės teisės normų pažeidimų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjų V. L. ir A. L. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.