Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-237-280/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-12
Bylos Nr.: e2A-237-280/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-04772-2018-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė
Ieškovas: Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas: A. P., D. J., G. K., S. K.

Civilinė byla Nr. e2A-237-280/2020Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04772-2018-4Procesinio sprendimo kategorija: (S) 3.3.1.14; 2.6.10.5.2; 2.6.10.2; 2.6.10.5.2.18.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. K. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams A. P., D. J., G. K., S. K. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų A. P., D. J., G. K., S. K. (toliau- atsakovai) 31 441,05 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laiką nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015-10-23 nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Ieškovės bankroto administratoriumi buvo paskirta L. L.. Panevėžio apygardos teismo 2015-12-29 nutartimi buvo patvirtinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansiniai reikalavimai 50 835,18 Eur sumoje, iš jų – 49 335,33 Eur VMI prie LR Finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas. Bankroto administratoriui vykdant bankroto procedūras nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teisme buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-34-229/2017, joje nuosprendis paskelbtas 2017-11-02, jis galutinai įsiteisėjo 2018-01-26 Panevėžio apygardos teismui išnagrinėjus S. K. apeliacinį skundą. Nustatyta, kad A. P., D. J., G. K. ir S. K. padaryta nusikalstama veika: apgaulingai tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, padaryta neteisėtai versliškai verčiantis komercine veikla, dėl ko bendrovė patyrė žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019-10-28 sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų A. P., D. J., G. K., S. K. 19640,70 Eur žalos atlyginimo ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Be to, teismas priteisė iš atsakovo, kaip bendrovės vadovo, D. J. 10 097,56 Eur žalos atlyginimo, ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, naudai; priteisė iš atsakovo G. K., buvusio vadovo, 1702,79 Eur žalos atlyginimo ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Teismas priteisė iš D. J. į valstybės biudžetą 337,50 Eur žyminio mokesčio ir 14,73 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teisme teikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą, priteisė iš G. K. į valstybės biudžetą 148,50 Eur žyminio mokesčio ir 14,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą, priteisė iš A. P., S. K. į valstybės biudžetą iš kiekvieno po 110,50 Eur žyminio mokesčio ir po 14,73 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

4. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015-10-23 nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Ieškovės bankroto administratoriumi buvo paskirta L. L.. Byloje 2015-12-29 buvo patvirtinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansiniai reikalavimai 50 835,18 Eur sumoje, iš jų – 49 335,33 Eur VMI prie LR Finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas.

5. Bankroto administratoriui vykdant bankroto procedūras nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-34-229/2017, nuosprendis paskelbtas 2017-11-02, galutinai įsiteisėjo 2018-01-26 Panevėžio apygardos teismui išnagrinėjus S. K. apeliacinį skundą. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų A. P., D. J., G. K. ir S. K. padaryta nusikalstama veika: apgaulingai tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, padaryta neteisėtai versliškai verčiantis komercine veikla.

6. Teismas taip pat nustatė, kad nustatyta neteisėta veikla buvo vykdoma laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-12-31. Faktiškai nuosprendžio nurodytu laikotarpiu atsakovai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu vykdė finansinę veiklą išduodami fiziniams asmenims greituosius kreditus, pridengiant šią veiklą mažmenine prekyba garso ir vaizdo įranga, kompiuteriais ir jų įranga, buitine technika. Teismo nurodytu laikotarpiu fiziniams asmenims faktiškai buvo išduodami greitieji kreditai, juos fiksuojant PVM sąskaitose faktūrose kaip prekių pardavimus fiziniams asmenims, sudarant su jais vartojimo kredito sutartis prekėms finansuoti. Suma, kurią fiziniai asmenys gaudavo kaip greitasis kreditas, neatitikdavo vartojimo kredito sutartyse nurodytos sumos, sutarties suma būdavo didesne, kadangi būdavo priskaičiuojamas administracinis (aptarnavimo) mokestis. Viso išduodant greituosius kreditus fiziniai asmenys sumokėjo 19640,70 Eur (67815,41 litų) administracinio (aptarnavimo) mokesčio.

Dėl 19 640,70 Eur žalos atlyginimo

7. 2019-05-23 VMI rašte Nr. (19.9-31-1 E) RM – „Dėl pajamų, gautų iš lizingo ir greitųjų kreditų paslaugų teikimo, neturint tam reikalingos licencijos, pripažinimo“ nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš lizingo ir greitųjų kreditų paslaugų teikimo gautas pajamas (administravimo mokestį, palūkanas ir pan.), neatsižvelgiant į tai, kad įmonė neturėjo tam reikalingos licencijos, turėjo pripažinti apmokestinamomis pajamomis (2 t. b. l. 52). Ieškovės gautos ir apskaitytos pajamos yra užfiksuotos 2015-06-08 Panevėžio apskrities VMI patikrinimo akte, kuriame nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įplaukos sudarė 832 085,39 Lt: 273 000 Lt akcininkų įnašai (G. K.- 106 000 Lt., D. J.- 167 000 Lt); 537 194 Lt lizingo bendrovių pavedimai; 6 382,62 lizingo bendrovių komisinis atlygis; 15 428,36 Lt pajamos už prekes; 80,41 Lt kitos įplaukos.

8. Teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-11-02 nuosprendžiu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-10-23 įformintų vartojimo kreditų sutarčių pagrindu buvo sumokėta 19640,70 Eur (67 815,41 Lt) aptarnavimo mokesčio, kuris kaip įmonės pajamos nebuvo į registruotos į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-07-21 tokių pajamų buvo gauta 5073,24 (17 516,86 Lt). Laikotarpiu nuo 2012-07-22 iki 2012-10-23 buvo gauta 14567,46 Eur (50 298,53 Lt) pajamų.

9. Teismas, įvertinęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-11-02 nuosprendžio turinį, nenustatė aplinkybių, kurios šalintų atsakovų civilinę atsakomybę už įmonės patirtą žalą. Baudžiamojoje byloje buvo spręsta dėl visų atsakovo S. K., G. K., D. J. ir A. P. baudžiamosios atsakomybės, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnyje nurodytu nusikaltimu. Baudžiamojoje byloje nenustatytos atsakovų S. K., G. K., D. J. ir A. P. įrodinėjamos aplinkybės, kad jie nėra atsakingi dėl 19640,70 Eur pajamų , kurios nebuvo įregistruotos ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes jie neturėjo pareigos ( jų darbo funkcijos ar užsiima padėtis bendrovėje ir pan.) ir tarp jų veiksmų ir žalos, kuri ieškovei kilo apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, yra nutolęs faktinis priežastinis ryšys, kuris nepakankamas visiškai teisinei atsakomybei atsirasti ir nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį šioje dalyje.

10. Teismas nurodė, kad nuosprendžio turinys papildomai patvirtina, kad atsakovas S. K. sugalvojo per UAB (duomenys neskelbtini) teikti greituosius kreditus, ieškojo patalpų, pateikė darbui reikalingus kompiuterius, surado ir apmokė darbuotojus- vadybininkus, surado suklastotas PVM sąskaitas faktūras, prisijungdavo prie elektroninės bankininkystės, kontroliuodavo pinigų įplaukas, kontroliavo bendrovės direktorių darbą (turėjo galimybę prisijungti prie sąskaitų, galėdavo pasižiūrėti apie įvykdytas sutartis tam tikrose lizingo bendrovėse ir pan.), rūpinosi kredito įstaigose dėl leidimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti prekybą buitine technika išsimokėtinai, matydamas ir vertindamas šios veiklos rezultatus reikalavo didesnio pelno (gautas iš skirtumo tarp dokumentuose įrašytų ir realiai žmonėms išmokėtų pinigų), reikalavo didinti administravimo mokestį, t.y. buvo faktiniu apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo iniciatoriumi ir vadovu.

11. Tuo metu atsakovas G. K. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas, pasiūlius S. K., sutiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiautų buitine technika. Jis laikotarpyje nuo 2012-06-01 iki 2012-07-11, būdamas vieninteliu akcininku ir vadovu (direktoriumi) UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tuo pačiu bendrovės atskaitingu asmeniu, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokių prekių iš įmonių nepirko, o tik teikė kreditus, gautas pinigų iš skirtumo tarp dokumentuose įrašytų ir realiai žmonėms išmokėtų pinigų dalindavosi su atsakovu S. K., o perrašius bendrovės akcijas D. J., būdamas faktiniu bendrovės akcininku, minėtas sumas dalindavosi ir su kitais atsakovais S. K. ir D. J.. Šias aplinkybes baudžiamoje byloje pilnai pripažino atsakovas G. K., nurodydamas, kad po bendrovės akcijų perrašymo, jis atsiėmė savo 5000 Lt įnašą ir po dar jam D. J. yra davęs kažkiek pinigų.

12. A. D. J. laikotarpyje nuo 2012-07-11 iki 2012-12-31, būdamas vienu iš akcininku (50 procentų akcijų) ir vadovu (direktoriumi) UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tuo pačiu bendrovės atskaitingu asmeniu, žinodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokių prekių iš įmonių nepirko, o teikė kreditus, gautas pinigų sumas iš skirtumo tarp dokumentuose įrašytų ir realiai žmonėms išmokėtų pinigų, dalindavosi su kitais atsakovais S. K., G. K..

13. Atsakovė A. P. laikotarpyje nuo 2012-06-01 iki 2012-11-22, dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere ir žinodama, kad bendrovė ne prekiauja buitine technika, o teikia tik kreditus, patarinėjo bendrovės vadybininkams išrašyti ne kasos išlaidų orderius apie išmokėtas paskolų sumas, o jiems išrašyti fiktyvias PVM sąskaitas- faktūras. Būtent ji nurodydavo, kokias prekes reikia įrašyti į klastojamas PVM sąskaitas faktūras (nurodyti kokios prekės neva parduotos).

14. Teismas šiomis aplinkybėmis remdamasis suformuota kasacinio teismo praktika, darė išvadą, kad atsakovai S. K., G. K., D. J., A. P. savo veiksmais, pasireiškusiais apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, prisidėjo prie sąlygų žalai atsirasti. A. S. K., G. K., D. J., A. P., elgdamasi kaip protingi ir apdairūs asmenys, neteisėtų veiksmų atlikimo (ieškovės apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) metu turėjo galimybę numatyti žalingų padarinių ieškovei atsiradimą.

15. A. S. K., G. K., D. J., A. P. pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rūpestingumo pareigą. Rizika, kad apgaulingai tvarkant ieškovės buhalterinę apskaitą tenka atsakovams S. K., G. K., D. J., A. P.. Dėl to teismas sprendė, kad netiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovų S. K., G. K., D. J., A. P. neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nėra pagrindo vertinti kaip pernelyg nutolusį, kaip būtinosios civilinės deliktinės atsakomybės sąlygą (CK 6.247 straipsnis).

16. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą solidariai pagal CK 6.6 straipsnio nuostatas, yra šio reikalavimo pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Konstatuotos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovai S. K., G. K., D. J. ir A. P. bendrais veiksmais padarė žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrais veiksmais padaryta žala sukuria solidariosios atsakovų atsakomybės prievolę (CK 6.6 straipsnis 3 dalis). Todėl ieškovei žalą už laikotarpį nuo 2012-06-01 iki 2012-07-21 sumoje 5073,24 (17 516,86 Lt) turi atlyginti solidariai S. K., G. K. ir A. P.. Laikotarpiu nuo 2012-07-22 iki 2012-10-23 buvo gauta 14567, 46 Eur (50 298,53 Lt), šią žalą taip pat turi atlyginti solidariai S. K., G. K., D. J. ir A. P..

Dėl ieškinio reikalavimo atlyginti 11 800,35 Eur žalą.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-06-08 Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atliko mokestinį patikrinimą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus bei pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadas 2013-09-19 Nr. 5-5/67 ir 2015-02-04 Nr. 5-5/10, 2014-08-25 ir 2015-02-20 specialisto apklausos protokolus. 2015-06-08 patikrinimo akte Nr. (42.59) FR0680-417 nustatė, kad 2012-12-31 įvertinus bendrovės išlaidas, atskaitingo asmens D. J. skola bendrovei sudaro 11800,35 Eur (40 744,25 litų). Pagal minėtą dokumentą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ avanso apyskaitose nėra atskaitingų asmenų ir buhalterės parašų, vietoje atskaitingo asmens pavardės įrašytas buhalterinės sąskaitos pavadinimas: „gautinos iš atskaitingų asmenų sumos“, todėl tik iš įrašų kituose dokumentuose galima nustatyti, kad atskaitingi asmenys atitinkamu laikotarpiu buvo direktorius G. K. (2012-06-01 iki 2012-07-11) bei direktorius D. J. (2012-07-12 iki 2012-12-31).

18. Nors ir keitėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriai, tačiau kiekvieno iš jų liepos mėnesį gautos piniginės lėšos ir padarytos išlaidos įtrauktos į tą pačią avanso apyskaitą, atskaitingi asmenys pagal pavardes neišskirti apskaitos registruose. Dėl to iš atskaitingų asmenų apskaitos registro (sąskaitos 2435) ir avanso apyskaitų duomenų nėra aišku, ar G. K. nepanaudotą avanso likutį sumoje 1702,79 Eur (5879,38 Lt) perdavė naujajam direktoriui D. J.. Avanso apyskaitoje ir atskaitingų asmenų apskaitos registre 2012-08-16 yra užfiksuota operacija apie atskaitingam asmeniui išmokėtą ir iš atskaitingo asmens gautą 289,62 Eur (1000 Lt sumą, iš 2435 sąskaitos į 2435 sąskaitą), tačiau jokio dokumento, tai patvirtinančio, nėra.

19. Avanso apyskaitų ir apskaitos registrų duomenimis 2012-06-01 atskaitingi asmenys bendrovei buvo skolingi 450,74 Eur (1556,33 Lt). Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-12-31 atskaitingiems asmenims buvo išmokėti 212250,93 Eur (732860 Lt), iš jų: 142047,03 Eur (490460 Lt) grynųjų pinigų iš banko sąskaitų (iš jų 32758,92 Eur (113110 Lt) paimta iš bankomatų); 70203,89 Eur (242400 Lt) iš kasos, pagal kasos išlaidų orderius.

20. Banko išrašuose nenurodyta, kas iš bendrovės sąskaitų bankomatuose paėmė 32758,92 Eur (113110 Lt) grynųjų pinigų, tačiau apskaitos registruose iš sąskaitų grynaisiais paimtos piniginės lėšos visais atvejais buvo apskaitomos avanso apyskaitose kaip atskaitingų asmenų gautos pajamos.

21. Apskaitos registrų duomenimis, 2012-12-31 atskaitingi asmenys bendrovei buvo skolingi 46900,56 Eur (161938,27 Lt). Tačiau pagal dokumentų (banko išrašų, kasos orderių, kasos kvitų) duomenis nustatyta, kad atskaitingų asmenų skola bendrovei 2012-12-31 sudarė 57630,99 Eur (198988,27 Lt), t. y. 10730,42 Eur (37050 Lt) didesnė, nei užfiksuota apskaitos registruose. Nustatyta, kad skolos likučiai nesutampa dėl to, kad bendrovės banko sąskaitų apskaita tvarkyta iki 2012-10-31, o 2012-11-01 - 2012-12-31 laikotarpiu sąskaitose vykdytos piniginių lėšų operacijos į apskaitą neįtrauktos. Dėl to 2012 m. lapkričio mėn. iš banko sąskaitos grynaisiais paimti 10730,42 Eur (37050 Lt) nebuvo įtraukti į atskaitingų asmenų pajamas. Pagal bendrovėje tvarkomą apskaitą, iš banko sąskaitų paimti grynieji pinigai visais atvejais buvo fiksuojami ne kasoje, bet kaip atskaitingų asmenų gautos pajamos. Pagal pateiktus avanso apyskaitų pajamų ir išlaidų dokumentus buvo analizuotas piniginių lėšų judėjimas atskirai pagal kiekvieną atskaitingą asmenį. Nustatyta, kad: G. K. laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-07-11 buvo išmokėti 60762,28 Eur (209800 Lt), iš jų 29946,71 Eur (103400 Lt) - grynaisiais pinigais iš bendrovės sąskaitų, 30815,57 Eur (106400 Lt) - iš bendrovės kasos; G. K. dokumentais pateisino 59510,24 Eur (205476,95 Lt).

22. Dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, atskaitingas asmuo G. K. 2012-07-12 dienai bendrovei buvo skolingas 1702,79 Eur (5879,38 Lt) (1556,33 Lt (likutis 2012-06-01) + 209800 Lt (G. K. išmokėta grynaisiais pinigais) - 205476,95 Lt (pateisinta dokumentais). Tačiau 2012 m. liepos mėn. buvo surašyta viena apyskaita G. K. ir D. J., todėl laikytina, kad negrąžintas avanso likutis dokumentuose persikėlė D. J.. D. J. laikotarpiu nuo 2012-07-12 iki 2012-12-31 buvo išmokėti 151488,65 Eur (523060 Lt), iš jų 112100,32 Eur (387060 Lt) - grynaisiais pinigais iš Bendrovės sąskaitų, 39388,32 Eur (136000 Lt) iš kasos. D. J. dokumentais pateisino 95560,45 Eur (329951,11 Lt) išlaidų.

23. Pagal pateiktus dokumentus, atskaitingas asmuo D. J. 2012-12-31 bendrovei buvo skolingas 57630,99 Eur (198988,27 Lt = 5879,38 Lt (perkeltas negrąžintas G. K. avansas) + 523060 Lt (D. J. išmokėta grynaisiais pinigais) - 329951,11 Lt (pateisinta dokumentais). Pagal bendrovės dokumentus ir apskaitos registrų duomenis akcininkui G. K. buvo grąžinti visi jo įnašai. A. D. J. 2012 m. liepos - rugsėjo mėn. į bendrovės kasą įnešė 48366,54 Eur (167000 Lt), o bendrovė jam grąžino 25196,94 Eur (87000 Lt) įnašų. Bendrovės skola akcininkui D. J. 2012-12-31 sudarė 23169,60 Eur (80000 Lt). Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas forma FR0711 (su priedais) už 2012 m. VMI nepateikta.

24. Pagal FNTT pateiktą informaciją, 5 asmenys apklausų metu nurodė, kad neįsigijo prekių ir negavo paskolų, todėl darytina išvada, kad įforminti kreditai jiems neišmokėti, kas rodo, kad 24007,76 Eur (82894 Lt) grynųjų pinigų liko pas atskaitingą asmenį D. J. (pagal bendrovės apskaitą iš banko sąskaitų paimti grynieji pinigai visais atvejais buvo fiksuojami ne kasoje, bet kaip atskaitingų asmenų gautos pajamos).

25. Patikrinimo akto 3 punkte įvertinus bendrovės išlaidas, atskaitingo asmens D. J. skola Bendrovei 2012-12-31 sumažėjo iki 11800,35 Eur (40744,25 Lt = 198988,27 Lt atskaitingų asmenų skola + 376055,98 Lt įformintų atsiskaitymų su UAB „R.ir T.“ bei UAB „V. T.“ - 537194 Lt prekėms įsigyti pervestų lizingo bendrovės + 82894 Lt neišmokėtų kreditų - 80000 bendrovės skolos Lt).

26. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bei Panevėžio VMI patikrinimo aktu, kad atsakovas G. K. nepateisino dokumentais ir negrąžino jam išmokėtų lėšų sumoje 1702,79 Eur (5879,38 Lt), o atsakovas D. J. 10 097,56 Eur (34 864,87 Lt) negrąžino jam išmokėtų lėšų. Teismas darė išvada, kad atsakovai, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ materialiai atsakingi asmenys bendrovei savo veiksmais padarė žalos ir iš atsakovo G. K. priteisė 1 702,79 Eur žalos atlyginimo, iš D. J. 10 097,56 Eur žalos atlyginimo.

27. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai taisyklė, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus esmė

28. Atsakovė A. P. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo 2019-10-28 sprendimo dalį, kuria iš atsakovės A. P. priteista ieškovei 19640,70 Eur žalos atlyginimo kartu su kitais atsakovais bei bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį prieš atsakovę atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

29. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, sprendime nurodė, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ neteko 19640,70 Eur kaip pasisavinto aptarnavimo mokesčio. Teismas taip pat patvirtino, kad neteisėtai buvo reikalaujamas aptarnavimo mokestis ir kitas mokestis, kuris fizinių asmenų buvo sumokėtas. Nurodė, kad atsakovė prisidėjo prie sąlygų, kad būtų padaryta žala ieškovei. Šiais teismo motyvais iš atsakovės priteistas žalos atlyginimas yra vertinamas kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nusikalstamos veiklos – greitųjų kreditų teikimo, įteisinimas. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertėsi neteisėta veikla, buvo klastojami dokumentai, vedama apgaulinga buhalterinė apskaita, todėl galima teigti, kad pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertėsi neteisėta veikla ir iš neteisėtos veiklos negalėjo gauti pelno, šias pajamas traktuojant kaip aptarnavimo mokestį. Iš nusikalstamos veiklos gautas mokestis yra išieškomas į valstybės pajamas, konfiskuojamas ir negali būti laikomas teisėtomis pajamomis. Tačiau pirmosios instancijos teismo aukščiau nurodytos pajamos pripažintos teisėtomis pajamomis ir laikė, kad tuo padaryta žala bendrovei.

30. Teoriškai nukentėjusiais galima būtų laikyti asmenis, kurie sumokėjo bendrovei pinigus, tačiau jie ieškinio nėra pareiškę, jų nėra ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąraše. Ieškovei nėra padaryta žala, nes nėra pačio žalos padarymo fakto. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, siekia gauti pajamų iš nusikalstamos veiklos. Nėra nustatyta, kad atsakovei yra tekusi dalis administracinio mokesčio, kurią pasisavino kiti atsakovai.

Atsiliepimas

31. Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimu į A. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apeliantės nurodytos „neteisėtos pajamos“ turėtų būti ne tik apskaičiuotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir apmokestintos. Analogiškos nuomonės laikosi VMI, kuri 2019-05-23 rašte Nr. (19.9-31-1 E) RM pagal teismo paklausimą „Dėl pajamų, gautų iš lizingo ir greitųjų kreditų paslaugų teikimo, neturint tam reikalingos licencijos, pripažinimo“ nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš lizingo ir greitųjų kreditų paslaugų teikimo gautas pajamas (administravimo mokestį, palūkanas ir pan.), neatsižvelgiant į tai, kad įmonė neturėjo tam reikalingos licencijos, turėjo pripažinti apmokestinamomis pajamomis (2 t. b. l. 52).

33. Įvertinant aukščiau išdėstytą, yra nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad „iš neteisėtų ir nesąžiningų (tuo labiau nusikalstamų) veiksmų negali atsirasti teisėtų pasekmių. Priešingai, teismas padarė išvadą, kad atsakovai S. K., G. K., D. J., A. P. savo veiksmais, pasireiškusiais apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, prisidėjo prie sąlygų žalai ieškovei kilti sudarymo, sukurdami atitinkamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti.

Žemesnės instancijos teismas

34. Ginčijamame sprendime teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės 2017-11-02 nuosprendžiu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-10-23 vartojimo kreditų sutarčių pagrindu buvo sumokėta 19640,70 Eur (67 815,41 Lt) aptarnavimo mokesčio, kuris kaip įmonės pajamos nebuvo į registruotos į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus.

35. Laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-07-21 tokių pajamų buvo gauta 5 073,24 (17 516,86 Lt). Laikotarpiu nuo 2012-07-22 iki 2012-10-23 buvo gauta 14567, 46 Eur (50 298,53 Lt) pajamų. Apeliantė nurodytų sumų (žalos dydžio) neginčija. Taigi dėl atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteko 19640,70 Eur pasisavintų pajamų (aptarnavimo mokesčio). Atkreiptinas dėmesys, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 50835,18 Eur sumoje, iš jų – 49335,33 Eur VMI prie LR Finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas. Nurodyti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado būtent per atsakovų nusikalstamų veiksmų atlikimo laikotarpį.

Šalies argumentai

36. Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019-10-28 apskųstą sprendimo dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir tai perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė procesines ir materialines normas, kas lėmė bylos esmės neatskleidimą ir pagrindą pripažinti sprendimą absoliučiai negaliojančiu.

38. Nurodo, kad nuosprendžiu teismas nenustatė jokių prejudicinių faktų, kurie būtų reikšmingi nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes baudžiamojoje byloje turtiniai klausimai buvo nagrinėjami visai kitu aspektu, tiek kiek reikia veiklas kvalifikuoti pagal baudžiamajame kodekse nurodytas nusikalstamas veikas. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl žalos atlyginimo valstybės biudžetui ieškinį atsiėmė, o ieškovė būti civiliniu ieškovu neišreiškė noro.

Žemesnės instancijos teismas

39. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokios baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią civilinėje byloje. Apeliantas tokių prejudicinių faktų neįžvelgė, todėl tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių atsakomybės dydžių kiekvienam kaltininkui.

40. Priimdamas palankų ieškovei sprendimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo savo išvadas motyvuoti ir teisiškai argumentuoti pagal civilinio proceso kodekso normas.

41. Mano, kad ieškovė nėra tinkamas ieškovas byloje, nes administravimo mokestis ieškovei nepriklauso, tai nėra žala CK 6.249 straipsnio prasme. Teismas teisingai nustatė, kad bendrovė leidimo teikti greituosius kreditus neturėjo, todėl mano, kad tai neteisėtas reikalavimas priteisti neteisėtai gautus pinigus. Tokių reikalavimų teismas negalėjo tenkinti.

42. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad faktinis vadovas buvo S. K., o apeliantas buvo tik statytinis. Jį su ieškove siejo darbo, o ne civiliniai santykiai. Šis klausimas buvo iškeltas bylą nagrinėjant teisme, tačiau pirmosios instancijos nieko nepasisakė šiuo klausimu, tai vertinama kaip bylos esmės neatskleidimas.

43. Nurodo, kad vadovas materialiai atsako, jeigu dėl žalos padarymo yra konkretūs kaltininkai. Jis nepasirašė nei vienos greitojo kredito sutarties, taip pat žinoma, kas iš darbuotojų tai padarė. Formalus vadovas neatsakingas materialiai.

44. Vadovui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais. Apeliantui nutraukus darbo sutartį, bendrovė papildomai sudarė 55 sutartis, teisėtai gavo administravimo mokestį, su kuo jis nėra susijęs, tačiau gautas sumas sudėjo į vieną bendrą reikalavimą. Negalima teigti, kad vadovas atsako ir tada, kai nebedirba bendrovėje. Tai yra savarankiškas pagrindas naikinti skundžiamojo sprendimo dalį.

Atsiliepimas

45. Solidarioji atsakomybė negalima, tai buvo nurodyta atsiliepime į ieškinį, tačiau teismas į tai nereagavo. Darbo kodeksas nenumato solidarosios atsakomybės, todėl kiekviena darbo sutarties šalis atsako savarankiškai dalinės atsakomybės, kurios dydį nustato teismas, pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

46. Dėl 1702,79 Eur įsiskolinimo. Pirmosios instancijos nustatė, kad liepos mėnesį buvo surašyta viena apyskaita G. K. ir D. J. ir padarė išvadą, kad laikytina, kad negrąžintas avanso likutis persikėlė D. J..

47. Teismui nusprendus, jog įvyko fiktyvus įsiskolinimo perkėlimas kitam darbuotojui D. J., reiškia, kad formaliai jis bendrovei nebeskolingas. Tačiau sprendė priešingai – sumą, kurios atsakovas nėra skolingas bendrovei, priteisė iš atsakovo. Be to, ginčas spręstinas pagal Darbo kodekso normas, kurios numato išankstinį neteisminį ginčo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

48. Apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

50. Ieškovė bankrutavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų A. P., D. J., G. K. ir S. K., kurie pripažinti kaltais įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės 2017 m. lapkričio 2d. nuosprendžiu pagal LR baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (D. J. pripažintas kaltu taip pat pagal LR baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį). A. P. ir G. K. kartu su kitais atsakovais apkaltinti apgaulingai tvarkoma buhalterine apskaita, dėl ko negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo pačiu jie pripažinti kaltais dėl versliškai ar stambiu mastu imtos finansinės veiklos, neturint licencijos(leidimo) veiklai, kuriai ji reikalinga.

51. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis pripažino, kad atsakovai S. K., G. K., D. J. ir A. P. bendrais veiksmais padarė 19 640,70 Eur žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrais veiksmais padaryta žala sukuria solidariosios atsakovų atsakomybės prievolę (CK 6.6 straipsnis 3 dalis).

52. Apeliantė A. P. nesutinka su tokiu teismo įvertinimu ir mano, kad ši žala iš jos priteista nepagrįstai, nes ji negavo neužpajamuoto aptarnavimo mokesčio, kurį pasisavino kiti asmenys, be to, nusikalstama veikla gautos pajamos negali būti laikomos teisėtomis pajamomis. Ginčo dėl to, kad gautos pajamos neteisėtos nėra, tačiau jos faktiškai gautos bendrovės vardu, jos nebuvo apskaitytos, užpajamuotos. Tai nors ir neteisėtos, bet bendrovės pajamos, o ne jos darbuotojų-atsakovų. Maža to, kad neteisėtai buvo dalinami greitieji kreditai, jų dalis dar buvo nuslėpta ir pasisavinta.

53. A. G. K. nurodo, kad jis nėra tinkamu atsakovu byloje, nes jis įmonės vadovu buvo iki 2012 m. liepos 12 d., jam nutraukus darbo sutartį buvo pasirašytos 55 sutartys, už kurias jis negali būti atsakingas. Be to, jis kaip vadovas nėra materialiai atsakingas bendrovei už atsiradusią žalą, jei byloje yra aiškūs kaltininkai.

54. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriai buvo: 1998-01-28-2012-07-11 G. K., 2012-07-12- 2012-10-23 D. J., nuo 2012-10-24 E. S.. Bendrovės akcininkai 2010-12-08- 2012-07-11 G. K., 2012-07-12-2012-10-01 S. K. ir D. J., 2012-10-11 – 2012-10- 23 D. J., nuo 2012-10-24 E. S., kuris pagal VSDFV duomenis net nebuvo įdarbintas. Įmonės buhalterė 2012-06-01 – 2012-11-22 A. P., jai išėjus iš darbo, buhalterinė apskaita nebebuvo tvarkoma.

55. Nuosprendžiu nustatyta, kad A. P., D. J., G. K. ir S. K. padaryta nusikalstama veika: apgaulingai tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, padaryta neteisėtai versliškai verčiantis komercine veikla, t.y. konstatuota, kad nurodytu laikotarpiu atsakovai vykdė finansinę veiklą išduodant fiziniams asmenims greituosius kreditus, pridengiant šią veiklą mažmenine prekyba garso ir vaizdo įranga, kompiuteriais ir jų įranga, buitine technika. Teismo nurodytu laikotarpiu fiziniams asmenims buvo išduodami greitieji kreditai, juos fiksuojant PVM sąskaitose faktūrose kaip prekių pardavimus fiziniams asmenims sudarant su jais vartojimo kredito sutartis prekėms finansuoti. Bendrovės apskaitoje užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pirkimai pagal 2012 m. birželio – rugsėjo mėn. UAB „R.ir T.“ ir UAB „V. T.“ vardais išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dėl kreditų suteikimo klientams bendrovė bendradarbiavo su „Ūkio banko lizingu“, UAB „Snoro lizingas“, UAB General financing“ ir AS „Bigbank“ filialu.

56. Suma, kurią fiziniai asmenys gaudavo kaip greitąjį kreditą, neatitikdavo įformintose vartojimo kredito sutartyse nurodytos sumos, kuri faktiškai būdavo didesnė, kadangi išduodant pinigus, buvo priskaičiuojamas bendrovei aptarnavimo mokestis. Nurodytas administracinis (aptarnavimo) mokestis nebuvo apskaitomas įmonės finansinėje atskaitomybėje. Priešingai, pinigai, kurie buvo gaunami asmenims išmokant mažesnes sumas, negu buvo fiksuojama forminamuose dokumentuose, eidavo į bendrą katilą kaip pelnas, kurį visi atsakovai įvertindavo, vėliau pasidalindavo. D. J. ir A. P. tvirtino, kad gaudavo savo dalį kaip darbo užmokestį. Teismas nustatė, kad nurodyta veikla buvo vykdoma laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

57. Iš viso gavę greituosius kreditus fiziniai asmenys sumokėjo 19640,70 Eur (67815,41 litų) administracinio (aptarnavimo) mokesčio. Laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. liepos 21 d. tokių pajamų buvo gauta 5 073,24 (17 516,86 Lt). Laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 iki 2012 m. spalio 23 d. buvo gauta 14 567, 46 Eur (50 298,53 Lt) pajamų. Dėl nustatyto ir neužpajamuoto administracinio mokesčio dydžio ginčo nėra.

58. Apeliantai nurodo, kad aukščiau nurodytas mokestis, gautas iš neteisėtos veiklos, negali būti laikomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėtomis pajamomis ir iš jų išieškomas. Teismas su tokiu tvirtinimu nesutinka, nes ši suma atsakovams nepriklauso, ji yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamos, nuo jų turi būti skaičiuojamas pelno mokestis.

59. Uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (toliau – PMĮ). Įgyvendinant PMĮ nuostatas taip pat taikomi Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (toliau – ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas), Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas), Verslo apskaitos standartai. PMĮ 2 straipsnio 24 dalį, pajamomis laikomos visos uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais, tiek ne pinigais. PMĮ nenustato apmokestinimo pelno mokesčiu išimčių, apmokestinant pelną, gautą iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-467968/2019 ).

60. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovai, veikdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, suteikdami greituosius kreditus, gavo administravimo mokestį, kuris PMĮ 2 straipsnio 24 dalies prasme, laikytinas bendrovės pajamomis ir jų neįtraukė į bendrovės pajamas, taip padarydami žalą ieškovei.

61. Apeliantai tai pat nesutinka, kad jie yra solidariai atsakingi už padarytą žalą, pasisavinant neužpajamuotas lėšas.

62. Solidariosios atsakomybės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (CK 6.279 straipsnio 1dalis). Tas pats nurodoma ir CK 6.6 straipsnio 6 dalyje – preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė. Pagal tokį vertinimą išskiriami bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejai nesant bendrininkavimo siaurąja prasme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai, neturėdami ketinimo sukelti žalą, dažniausiai nežinodami apie vienas kito neteisėtus veiksmus, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas, nėra susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, tačiau kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 ir kt.).

63. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008 ir kt.).

64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-1073/2018; 2015 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-677/2015 ir kt.).

65. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apylinkės teismo nuosprendyje konstatuoti neteisėti atsakovų veiksmai ir nustatytas jų nusikaltimų padarymo mechanizmas: UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko jokios buitinės technikos, o iš gautų lėšų iš lizingo bendrovių išduodavo greituosius kreditus. Šią veiklą suorganizavo S. K., rado patalpas, darbuotojus -vadybininkus, juos apmokino, o veiklą vykdė, t.y. išduodavo kreditus (atveždavo pinigus) S. K. ir G. K., D. J., gautą pelną pasidalindavo. A. P., kaip įmonės buhalterė žinodama, kad bendrovė ne prekiauja buitine techniką, o teikia greituosius kreditus, nurodydavo ką darbuotojams įrašinėti į PVM sąskaitas faktūras, kokios neva prekės būdavo parduotos. Nuosprendžiu nustatyta, kad visi šie asmenys veikė organizuotoje grupėje, taigi nustatytas bendrininkavimas, tiek ir faktas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 19640,70 Eur pajamų iš suteiktų kreditų, kurios nebuvo apskaitytos, taigi žala bendrovei buvo padaryta visų nuteistųjų veiksmais (kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala atsirado kaip visų nuteistųjų veiksmų padarinys. Faktas, kad A. P. nurodo negavus dalies neteisėto pelno, jos atsakomybei pagal išnagrinėtą ieškinį neturi reikšmės, nes ji, kaip pati pripažįsta, prisidėjo prie nusikalstamos veiklos darymo, todėl kartu su solidariaisiais skolininkais, dėl kurių bendrovės lėšos buvo pasisavintos, atsako visos nurodytos prievolės dydžiu.

66. Nors apeliantas G. K. nurodo, kad jis negali būti atsakingas už žalą, padarytą bendrovei, kada jis joje nebedirbo, tačiau nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, kad jis ir po akcijų perdavimo ir darbo sutarties nutraukimo, toliau dalyvaudavo nusikalstamoje veikloje ir jam kas mėnesį būdavo mokamas įvairios sumos, priklausomai nuo sudarytų sutarčių kiekio, todėl jis yra atsakingas už visą nusikalstamos veiklos laikotarpį.

67. Apeliantas G. K. teigia, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje civilinėje byloje.

68. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Aplinkybės apie neteisėtus veiksmus, jų pasekmes, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.

69. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu konstatuotos aplinkybės irgi turi prejudicinę galią sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės šioje byloje. Baudžiamojoje byloje nustačius, kad G. K. ir nebebūdamas bendrovės direktoriumi bei akcininku, toliau kartu su kitais atsakovais vykdė nusikalstamus veiksmus, todėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą iš naujo neprivalėjo nustatinėti. Visi atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą gauti pajamų iš neteisėtos veiklos, kuriai bendrovė neturėjo licencijos, apie tai žinojo ir kiekvienas iš jų savo konkrečiais veiksmais prisidėjo prie šioje byloje nustatytų pasekmių- gautų lėšų nuslėpimo.

70. Atsakovas G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jį su ieškove siejo darbo santykiai, todėl iš jo ieškovė nuostolius galėjo išieškoti tik vadovaudamasi Darbo kodekso normomis, t. y. nepagrįstai taikė jam taikė civilinę, o ne materialinę atsakomybę pagal darbo teisės normas. Taip pat teigia, kad teismas ginčo negalėjo nagrinėti iš esmės, nes ginčas nebuvo spręstas Darbo ginčų komisijoje.

71. Civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnis), o materialinės atsakomybės pagal darbo teisę bendroji taisyklė yra tokia, kad ši atsakomybė yra ribota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad bendrovės vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi bendrovės vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; ir kt.).

72. Kasacinis teismas suformulavo tokias teisės aiškinimo taisykles: ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti, kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui DK numatytos pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Aukščiausiojo Teismo 2017-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

73. Ieškovė reikalavimą priteisti 1702,92 Eur padarytą žalą pareiškė apeliantui kaip bendrovės buvusiam vadovui, savo neteisėtais veiksmais pažeidus fiduciarines pareigas, todėl priešingai, nei teigia apeliantas, atsakovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė ir ieškovė turėjo teisę kreiptis tiesiai į teismą dėl žalos iš jo priteisimo.

74. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Ši norma aiškiai nustato, kad bendrovės vadovas turi fiduciarines pareigas bendrovei. Už šių pareigų pažeidimą vadovas atsako bendrovei pagal civilinės atsakomybės taisykles. Civilinė bendrovės vadovo atsakomybė kyla pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

75. Bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti apelianto veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista apelianto pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti įstatymų reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų apelianto veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovė privalo įrodyti neteisėtus apelianto veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad apeliantas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo pats apeliantas.

76. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-06-08 Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko mokestinį patikrinimą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimus apskaitos dokumentus bei pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadas 2013-09-19 Nr. 5-5/67 ir 2015-02-04 Nr. 5-5/10, 2014-08-25 ir 2015-02-20 specialisto apklausos protokolus. 2015-06-08 patikrinimo akte Nr. (42.59) FR0680-417 nustatyta, kad G. K. laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2012-07-11 buvo išmokėti 60762,28 Eur (209800 Lt), iš jų 29946,71 Eur (103400 Lt) grynaisiais pinigais iš bendrovės sąskaitų, 30815,57 Eur (106400 Lt) iš bendrovės kasos. G. K. dokumentais pateisino 59510,24 Eur (205476,95 Lt) panaudojimą.

77. Dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, atskaitingas asmuo G. K. 2012-07-12 dienai bendrovei buvo skolingas 1702,79 Eur (5879,38 Lt) (1556,33 Lt (likutis 2012-06-01) + 209800 Lt (G. K. išmokėta grynaisiais pinigais), jų 205476,95 Lt (pateisinta dokumentais). Tačiau 2012 m. liepos mėn. buvo surašyta viena apyskaita G. K. ir D. J., todėl laikytina, kad negrąžintas avanso likutis dokumentuose persikėlė D. J.. Taigi nuosprendžiu bei Panevėžio VMI patikrinimo aktu, nustatyta, kad atsakovas G. K. nepateisino dokumentais ir negrąžino jam iš bendrovės išmokėtų lėšų sumoje 1702,79 Eur (5879,38 Lt). Atsakovas nepagrindė šios sumos grąžinimo bendrovei ar panaudojimo jos reikmėms fakto ir taip padarė žalą bendrovei, todėl laikoma, kad ieškovė įrodė visas sąlygas apelianto civilinei atsakomybei dėl šios sumos taikyti.

78. Atsakovas G. K. ginčija ieškovės reikalavimo teisę dėl to, kad ji neteikė šio ieškinio baudžiamojoje byloje, o VMI pareikšto ieškinio atsisakė. Įstatymai nenumato prievolės civilinį ieškinį reikšti tik baudžiamojoje byloje, jį galima pareikšti ir atskirai civilinio proceso tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas ( byla Nr. 2K-7-68-222/2018).

79. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovų apeliaciniai skundai netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

80. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai netenkinami, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, ieškovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-10-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė