- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-246-932/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50976-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- L. L.
- Nukentėjusysis
- I. S.
- Civilinis ieškovas
- I. S.
- Advokatai
- Audrius Pėstininkas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda.
L. L. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir I. S. iš BUAB „L.“ ir subsidiariai – iš A. S. (A. S.) ir L. L. priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) eurų neturtinei žalai ir 1 315 (vienas tūkstantis trys šimtai penkiolika) eurų turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas ir A. S., tačiau nuosprendis šioje dalyje, Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu atleidus A. S., padariusį nurodytą nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, yra įsiteisėjęs.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžiu L. L. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas darbdavio – UAB „L.“ įgaliotu asmeniu, 2018 m. gegužės 21 d. neterminuotos darbo sutarties Nr. 1246 ir 2018 m. liepos 12 d. priedo prie šios sutarties pagrindu priimtas dirbti UAB „L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), tuometinis buveinės adresas (duomenys neskelbtini) (dabartinis buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) statybos vadovu ir UAB „L.“ direktoriaus 2018 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. ĮS-180716-02 statybos objekte – specialios paskirties pastate, kurio adresas (duomenys neskelbtini), būdamas paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai šiame objekte, pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus, t. y. nuo 2018 m. birželio 27 d. (kada buvo atlikti techninės rūsio šachtos viršutinių sienų betonavimo darbai) iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio nesiėmė veiksmų, kad būtų naudojamos privalomos techninės priemonės (visų pirma – apsauginis aptvėrimas), saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, pavojingose zonose, kuriose yra rizika darbuotojams nukristi iš aukščio – darbuotojui judant šalia tik polietileno plėvele uždengtos techninės rūsio šachtos angos, ir tuo pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 (su pakeitimais) (toliau – Taisyklės), 9 punktą, kuriame nurodyta, jog pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia pavojingi veiksniai (tokioms zonoms priskiriamos neaptvertos vietos, esančios aukštyje, kai aukščių skirtumas yra 1,3 m ir didesnis pagal šių taisyklių 7 punktą), turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kad kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas; Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais) (toliau – Nuostatai), 4 priedo 37.1 punktą, kuriame nurodyta, jog nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai naudoti kitas lygiavertes priemones, ir 37.2 punktą, kuriame nurodyta, jog darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe UAB „L.“ darbininkui – plataus profilio statybininkui I. S., t. y. 2018 m. spalio 13 d., apie 14.40 val., minėtame statybos objekte I. S., gim. (duomenys neskelbtini), darbo metu, norėdamas sutrumpinti kelią statybvietėje, už galo pakėlęs vieną iš pastato lauko durų angos apsauginių lentų, perlipęs per kitą lentą (lauko durų anga nebuvo patikimai užtverta pritvirtintomis lentomis, nebuvo įspėjamųjų ženklų, kad vaikščioti draudžiama), prisilaikydamas už lauko sienos, praėjo sienos apšiltinimo plokštės kraštu ir, manydamas, kad šalia esanti techninė rūsio šachta (anga į rūsį) yra tvirtai uždengta, nuo minėtos apšiltinimo plokštės, peržengdamas tarpą, perlipo ant techninės rūsio šachtos krašto ir, atsistojęs ant techninę rūsio šachtą (angą į rūsį) dengiančios polietileno plėvelės, nukrito iš 4,75 m aukščio ant betoninių grindų, esančių rūsio patalpose, dėl to pastarajam buvo padarytas kūno sumušimas, pasireiškęs dešinės pusės VII-XII šonkaulių lūžiais su abiejų plaučių audinio sumušimo židiniais bei kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, juosmeninių I, II, III ir V slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžiais, dauginiais dubens kaulų lūžiais su gaktinės sąvaržos visišku plyšimu bei dubens žiedo vientisumo suardymu, tai yra vertinant visumoje jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu tenkino nuteistojo A. S. ir nuteistojo L. L. gynėjo apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendį, kuriuo L. L. ir A. S. buvo pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas L. L. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių, o A. S., vadovaudamasis BK 38 straipsnio nuostatomis, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Be to, šiuo nuosprendžiu buvo pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria I. S. subsidiariai iš L. L. priteista 10 000 eurų neturtinei ir 1 315 eurų turtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį dėl L. L. išteisinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. L. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendį ir L. L. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog L. L. statybos darbų vadovu buvo paskirtas UAB „L.“ direktoriaus 2018 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. ĮS-180716-02. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šachta, į kurią 2021 m. spalio 13 d. įkrito nukentėjusysis I. S., baigta betonuoti dar 2018 m. birželio 27 d. Tai reiškia, kad L. L. nedalyvavo nei šachtos projektavimo, nei jos statybos pradžios bei pabaigos darbuose, jis neprisidėjo ir prie klausimų, susijusių su darbų sauga dalyje dėl šachtos statybos, kadangi tuo metu objekte nedirbo. Gynėjas nurodo, kad tai A. S. faktiškai būdavo statybų aikštelėje ir duodavo tiesioginius nurodymus dėl statybų eigos, taip pat ir šachtos statybos klausimais, o I. Š., kuris buvo pavaldus A. S., statybų aikštelėje duodavo tiesioginius nurodymus darbuotojams, faktiškai vykdantiems statybos darbus. Kadangi šachta, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo baigta statyti 2018 m. birželio 27 d., tai reiškia, jog jos statybas (taip pat ir su darbų sauga susijusius klausimus) koordinavo bei vadovavimo funkciją faktiškai atliko statybos darbų vadovai I. Š. bei A. S.. Šiuo požiūriu L. L. nei dalyvavo, nei galėjo daryti kokią nors įtaką faktiniam darbų, susijusių su šachtos statyba, atlikimui. Be to, gynėjas nurodo, kad I. Š. buvo numatyta pareiga dalyvauti įgyvendinant kokybės, aplinkosaugos bei profesinės saugos ir sveikatos valdybos sistemą, jam buvo pavesta užtverti atviras angas, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesigilino į bylos medžiagą ir lakoniškai, paviršutiniškai ir neargumentuotai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra I. Š. atsakomybės.
4.2. Gynėjas akcentuoja, kad L. L. neturėjo įgaliojimų šachtos angos betonavimo baigimo momentu, todėl visiškai neaišku, ar jis turėjo pareigą įvertinti tai, ar iki jo paskyrimo kitas statybos vadovas po atliktų darbų paliko saugią aplinką. Šiuo atveju 2018 m. liepos 16 d. buvo paskirtas dar vienas statybos vadovas, nors, kaip akcentuojama, teisės aktai neapibrėžia antrojo statybos vadovo pareigų apimties, tiksliau įstatymas apskritai nenumato galimybės skirti antrąjį statybos vadovą. Esant tokiai neapibrėžtai situacijai bei remiantis prielaidomis, nėra teisinio pagrindo taikyti L. L. baudžiamąją atsakomybę.
4.3. Pabrėžiama, kad tarp UAB „L.“ ir UAB „D.“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „D.“ įsipareigojo atlikti šachtos betonavimo darbus. UAB „D.“ įsipareigojo užtikrinti darbų saugą, priešgaisrinę ir aplinkos apsaugą bei darbo higieną statybvietėje, savo darbo zonoje, taip pat gretimos aplinkos apsaugą ir greta statybos teritorijos esančių žmonių apsaugą nuo atliekamų darbų sukeliamų pavojų. Taip pat įrengti visus būtinus savo darbo zonos aptvėrimus bei užtikrinti visas kitas norminiuose teisės aktuose numatytas darbo saugos priemones. Tam buvo paskirti net du statybų vadovai – S. J. bei D. V., kurie buvo atsakingi už darbų saugą savo darbų zonoje. Specialisto Tito Dėjaus išvadoje nuosekliai pažymima, kad pavojus įkristi į šachtą atsirado tada, kai buvo baigti jos betonavimo darbai. Būtent tada ir privalėjo būti pasirūpinta techninėmis priemonėmis, kurios saugotų darbuotojus nuo kritimo iš aukščio. Nepaisant to, jog šachtos betonavimo darbų rezultatas buvo perduotas L., UAB „D.“ privalėjo pasirūpinti darbų saugos reikalavimus atitinkančių įspėjamųjų ženklų ir (ar) atitvarų, trukdančių bet kokiu būdu patekti į šachtą, įrengimu. Tokiu būdu apeliantui neaišku, kodėl už tos pačios pareigos galimą nevykdymą traukiami tik UAB „L.“ statybų vadovai, taip pat ir L. L. Pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs abejonių dėl to, kas šioje situacijoje yra atsakingas, L. L. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą išsprendė remdamasis prielaidomis.
4.4. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad formalaus pareigų pasiskirstymo tarp dviejų statybos vadovų A. S. ir L. L. nebuvo (pareigos ir atsakomybės formaliai sutapo), tačiau faktinis pareigų pasiskirstymas (atskyrimas), lemiantis ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, yra neabejotinas. Remdamasis liudytojų I. Š., O. I., Ž. D., J. G., S. J., D. V., S. Ž., pačių nuteistųjų parodymais, apeliantas daro išvadą, kad L. L. faktiškai objekte nevadovavo, daugiau dirbo biurokratinio pobūdžio darbus, o kai kurie iš minėtų liudytojų apskritai tik A. S. arba I. Š. pripažino kaip vadovus ir nieko nežinojo, ką veikė L. L. Gynėjas pažymi, jog visi liudiję asmenys vienaip ar kitaip faktiškai prisidėjo prie šachtos, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, statybų, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymais, duotais dėl L. L. Teigiama, kad šiuos parodymus reikia vertinti kartu su specialisto paaiškinimais, specialistas kaip tik ir parodė, kad statybos objekte dviejų statinio statybos vadovų būti negali, reikia nustatyti, kuris buvo tikrasis statybos vadovas ir tik tokiu atveju taikyti teisinę atsakomybę. Kaip pažymėta specialisto išvadoje, negalima nustatyti, kieno (A. S., L. L. ar I. Š.) ir kokie veiksmai turėjo įtaką nelaimingam atsitikimui, lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą ir buvo pagrindinė sąlyga jam kilti, taip pat tai, ar minėti veiksmai atitiko galiojančius darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus. Nenustačius šių aplinkybių, iš esmės nebuvo pašalintos abejonės dėl L. L. kaltumo.
4.5. Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino L. L. bei A. S. faktinio (ne formalaus) pareigybių pasiskirstymo, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog L. L. atsakingas už tai, kad nebuvo įrengti apsauginiai aptvėrimai (nepagrįstai konstatuota pastarojo atsakomybė darbų saugos klausimais objekte). Gynėjo teigimu, būtent A. S. ir I. Š., o ne L. L. faktiškai vadovavo statybų aikštelėje. I. Š. pareiginiuose nuostatose numatyta, jog statybos darbų vadovas privalo gerai išmanyti, be kita ko, darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos reikalavimus. Taip pat numatyta funkcija kontroliuoti subrangovų darbą, jų kokybę ir terminus, sekti, kad darbai būtų vykdomi pagal projektą, valstybinius standartus, techninius statybos reglamentus. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino vien tik formalų pareigų pasiskirstymą, gynybai nesuprantama, kodėl tokiu atveju nebuvo vertinamas statybos darbų vadovo I. Š. atsakomybės klausimas, kadangi formaliąja prasme I. Š. buvo lygiaverčiai atsakingas už darbų saugos reikalavimų įgyvendinimą objekte, o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pastarasis ir faktiškai vadovavo statybų aikštelėje, taip pat ir techninės šachtos statybai. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad L. L. įvykio dieną buvo kasmetinėse atostogose, tačiau, nepaisant šios aplinkybės, yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai tuo tarpu I. Š. faktiškai atliko su šachtos statyba susijusius darbus, tačiau ne įvykio dieną.
4.6. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į paties nukentėjusiojo veiksmus, kurie turi įtaką vertinant kilusią situaciją. Nukentėjusysis ant šachtą dengiančios plėvelės pakliuvo ne užlipęs nuo žemės, o perlipęs iš šalia esančios pastato angos. Ši anga buvo atitverta lentomis ir uždengta kopėčiomis. Nukentėjusysis I. S. teisme patvirtino, kad šį atitvėrimą lentomis jis suprato taip kaip supranta visi statybų srities profesionalai – praėjimas draudžiamas, tačiau, nepaisydamas to, pastarasis pašalino atitvarus ir ėjo per angą. Būtent nuo šios angos yra vienintelis horizontalus patekimas ant šachtos angos. Nukentėjusysis I. S. ne tik nuėmė atitvarus, bet ir apie vieną metrą, pasilaikydamas lauko sienos, nuėjo 25 cm pločio izoliacinės medžiagos (polistirolu) kraštu, esančiu virš 2,1 metrų gylio duobės, kas jau savaime statybų aikštelėje yra ypač rizikingas veikimas, galintis sukelti ypatingai skaudžius padarinius. Nuo polistirolo krašto nukentėjusysis užšoko ant plėvele uždengtos šachtos angos. Tokiu būdu nukentėjusysis atliko mažiausiai tris skirtingus veiksmus, savaime sukeliančius ar bent jau padidinančius sveikatos sutrikdymo rizikas (barjero ardymas, vaikščiojimas polisterolu, šuolis). Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo I. S. veiksmų sekos ir formaliai pažvelgė į faktą, jog nebuvo aptvėrimų toje vietoje, kurioje iš užtvertos angos buvo galima patekti į šachtą tame pačiame aukštyje. Apelianto įsitikinimu, dėl visų šių išvardintų aplinkybių nukentėjusiojo elgesys turėtų būti vertinamas kaip ypač neatsargus ir rizikingas. Jei I. S. būtų laikęsis elementarių saugos taisyklių (savavališkai nešalinęs barjerų, nevaikščiojęs putplasčio briauna, nešokinėjęs), akivaizdu, kad nelaimingas įvykis nebūtų nutikęs.
4.7. Gynyba taip pat atkreipia dėmesį, kad kitose vietose (išskyrus išėjimą pro angą, kuri buvo užtverta atitvarais ir kopėčiomis) šachta yra natūraliai pakilusi nuo žemės paviršiaus, t. y. ji jau savaime yra atitverta ir tik vienintelis to paties lygio patekimas yra būtent tik per minėtą užtvertą angą, kurios užtvarus patraukė ir per kurią žengė I. S. Taigi nors aukščio lygis yra tas pats, tačiau tarp pastato angos krašto ir šachtos angos dar reikia įveikti anksčiau aprašytą kliūčių ruožą. Teisiamajame posėdyje ekspertas nurodė, jog užtverto praėjimo įveikimas keičia teisinį situacijos vertinimą – I. S. atlikti veiksmai yra pažeidimas. Taip pat buvo išsiaiškinta aplinkybė, jog ne dėl atitvarų nebuvimo įvyko nelaimingas atsitikimas. Šachtos anga buvo natūraliai atitverta virš žemės paviršiaus pakankamai iškilusiais kraštais. Per leidžiamus praėjimus niekas neįkrito į šachtą, įkritimas buvo praėjus užtvertą praėjimą. Tokiu atveju pagrįstai kyla klausimas, ar specialisto įvardinta nelaimingo atsitikimo priežastis – apsauginio aptvėrimo nebuvimas – yra išbaigta, padaryta įvertinus visus bylos duomenis, kas skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuota. Teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas ekspertas atitinkamai sureagavo į informaciją, kad I. S. įveikė užtvertą praėjimą, nurodė, kad tai keičia aplinkybių vertinimą. Taip pat pažymima, kad I. S. teisme pripažino, jog praėjimo atitvėrimą lentomis jis suprato kaip draudimą įeiti pro jį. Šiuo atveju neturi reikšmės kaip fiziškai stipriai buvo pritvirtintos lentos, kadangi į statybvietę gali patekti tik specialių žinių statybos srityje turintys asmenys. Pavojingi kraštai, angos atitveriami taip, kad įspėtų apie pavojų. Teisinis reguliavimas neįpareigoja statybos objekte įrengti nepralaužiamus ar nepatraukiamus atitvarus. Tokie atitvarai apskritai trukdytų sklandžiam bei operatyviam darbui. Gynėjas pažymi, kad darbuotojams statybvietėje taikomi saugaus elgesio reikalavimai, darbdavio įgalioti asmenys neturi objektyvios galimybės užkardyti nelaimingą atsitikimą, jei darbuotojai patys elgiasi neatsakingai, pažeidžia elementarius saugaus elgesio reikalavimus.
4.8. Kitoje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Gynėjas nurodo, kad teismas visiškai neįvertino neturtinei žalai priteisti reikšmingų kriterijų, priteista suma neatitinka teisminėje praktikoje vyraujančių dydžių. Teismas individualiai nevertino kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamų kriterijų – pasekmių nukentėjusiajam, patirtų išgyvenimų, tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų kaltės, kitų svarbių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad I. S. negali dirbti tokio fizinio darbo, kurį dirbo iki nelaimingo atsitikimo, anot apelianto, iš esmės lemia tam tikrų pajamų praradimą arba netgi padidėjimą pakeitus profesiją. Pajamų dalis, prarandama dėl netektos galimybės dirbti ankstesnį darbą, yra nuostoliai (negautos pajamos), kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino neturtinei žalai, o ne neturtinė žala. Turtinė žala priteisiama vadovaujantis visiškai kitokiais kriterijais negu neturtinė žala, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo šiuos aspektus suvienodinti. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi bylomis, kuriose aplinkybės skiriasi iš esmės – nurodytose bylose nukentėjusysis žuvo, o aktualioje byloje I. S. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Gynybos teigimu, žalos atsiradimą lėmė paties nukentėjusiojo I. S. veiksmai, kurie pasireiškė dideliu neatsargumu (konkretūs pažeidimai aprašyti ankstesnėje skundo dalyje). Skunde daroma išvada, jog būtent paties nukentėjusiojo I. S. kalti veiksmai lėmė atsiradusius padarinius, todėl egzistuoja pagrindas subsidiarų skolininką L. L. atleisti nuo civilinės atsakomybės.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai
7. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklausta kaip liudytoja Jūratė Paulavičienė, šioje byloje surašiusi ir pateikusi 2018 m. gruodžio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą, patvirtino akte padarytas išvadas. Ji parodė, kad darbą, susijusį su darbuotojo kritimu iš aukščio statybvietėse, tokio pavojaus užkardymą, reglamentuoja galiojančios Taisyklės, Nuostatai ir Statybos įstatymas. Jos vertinimu, Nuostatų 37 punktas, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl kritimo iš aukščio, nėra aktualios nagrinėjamam įvykiui, dėl to ji šio punkto neįrašė į nelaimingo atsitikimo darbe aktą. Nuostatų 37.1 punktas, kas susiję su šachtos uždengimu, apsaugojimu bei užtvėrimu, netaikytinas, kadangi darbai nebuvo atliekami aukštyje. Šis punktas yra skirtas būtent tiems darbams, kurie atliekami aukštyje, t. y. kai darbuotojas dirba ant pastolių ar kitokiu būdu yra aukščiau žemės lygio. Jei darbai vyksta prie šachtos, toks darbas nelaikytinas darbu aukštyje. Ji inkriminavo Nuostatų 16.2 punktą. Pirminiame jos surašytame akte šis punktas nebuvo nurodytas, tačiau rašydama antrą aktą įtraukė šį punktą. Liudytoja akcentavo, kad įmonė įrodinėjo, kad jos atsakomybės dėl įvykio išvis nėra, įmonė ėmėsi neva visų saugumo priemonių, buvo saugūs praėjimai, pažymėti visi takai, su tuo darbuotojai supažindinti, tačiau, liudytojos teigimu, viso to nebuvo (nebuvo nustatytų saugių judėjimo kelių, darbuotojai su tuo nesupažindinti). Tik tada, kai buvo ginčijamas jos pirminis aktas, nenorėdama jo pasirašyti, įmonė pateikė schemą prie įvykio vietos protokolo, tačiau toje schemoje nebuvo nė vieno darbuotojo parašo. Schema su parašais nepateikta ir atliekant darbų saugos tyrimą. Administraciniame teisme įmonė ginčą galiausiai pralaimėjo, skundai buvo atmesti, liudytojos surašytas aktas paliktas galioti. Liudytojos Jūratės Paulavičienės teigimu, kilusį nelaimingą atsitikimą lėmė dvi priežastys – neįrengti saugūs praėjimo takai ir šachtos neuždengimas, jos nepažymėjimas, kas ir buvo esminis dalykas. Jeigu darbuotojas būtų užlipęs ant tvirtai uždengtos šachtos, ką privalu užtikrinti statybvietėje, įvykis nebūtų kilęs. Taisyklių 21 punkte šachta yra prilyginama kaip ir šuliniui; šachta šiuo atveju turėjo būti uždengta dangčiais, skydais arba aptverta, taigi, nagrinėjama įvykiui šis punktas yra aktualus. Pažymėjo, kad nors po įvykio įmonės atstovai teigė, kad šachta neva neturėjo būti uždengta, tačiau net nesulaukę, kol į įvykio vietą atvažiuos darbo inspekcija, policijos pareigūnai, iš karto ėmėsi atsargumo priemonių bei aptvėrė tą šachtą. Analogiška situacija ir su praėjimu, kuris po įvykio užtvertas aptvėrimais. Vadinasi, vėliau buvo imtasis atitinkamos prevencijos, nes patys nustatė, kad yra nesaugu. Liudytoja pažymėjo, jog pačiai teko atvykti į įvykio vietą, į ją lengvai nepateko, įmonė įsileido ne iš karto. Atstovai pripažino, kad įvykio vieta yra pakitusi. Ji matė vaizdo įrašą dar iš įvykio dienos, vaizdo įraše buvo užfiksuota, kad praėjimas buvo užtvertas sukryžiuotomis neprikaltomis lentomis, kurias žmogus galėjo lengvai nukelti ir laisvai praeiti pro praėjimą ir taip sutrumpinti kelią prieiti prie išėjimo angos (past. – vaizdo įrašas ir iš jo darytos nuotraukos neviešintinos, kadangi statinys specialios paskirties, objekto užsakovas uždraudė viešinti įrašo medžiagą). Iš įrašo matė nukentėjusiojo veiksmus, juos smulkiai aprašė akte. Pažymėjo, kad viena šachtos pusė buvo iškilusi nuo žemės paviršiaus 2-2,1 m, pro šią vietą žmogus į šachtą neįkristų, tačiau iš kitos pusės šachta buvo sulig namu, todėl čia jau buvo kritimo pavojus, kadangi buvo galima lengvai patekti ant šachtos angos. Natūralaus šachtos krašto iškilimo nuo žemės paviršiaus nepakanka, kadangi taip lengvai galima patekti prie šachtos ir į ją įkristi. Šachta buvo uždengta tamsios spalvos plėvele, kas irgi klaidino nukentėjusįjį. Teisės aktuose nurodoma, jog nesant galimybės uždengti angą, būtina bent jau paženklinti pavojingą atvirą angą, uždėti „Stop“ juostą, kad žmogui būtų aišku, jog negalima čia eiti. Šiuo atveju tokių paženklinimų nebuvo. Vieta aplink šachtą yra laikytina pavojinga zona. Jeigu yra galimybė patekti lengvai (nors ir iš vienos pusės), vadinasi, vieta pavojinga. Pavojingos zonos užtvėrimas turi būti atliktas tada, kai atsiranda pavojus nukristi. Taisyklių 10 punkte yra apibrėžtos pavojingos zonos. Tai ne tik pavojingi, bet ir kenksmingi veiksniai, kurie šiuo atveju ir nustatyti, t. y. užlipęs ant pavojingos vietos, nukentėjusysis įkrito. Taisyklių 7, 8, 9, 10 punktuose apibrėžiamos pavojingos zonos, vienos iš jų, kur nuolat veikia kažkokie kenksmingi veiksniai, o kita pavojingų zonų rūšis – kurioje gali atsirasti kenksmingi veiksniai. Šiuo atveju zona pavojinga, nes joje gali atsirasti pavojingi veiksniai. Esminis dalykas, kad angos uždengimas tamsia plėvele buvo dėl lietaus, tą nurodė pati įmonė, t. y. toks uždengimas niekaip neapsaugo nuo įkritimo. Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodė, kas buvo atsakingas statybos objekte už darbų saugą, t. y. atsakingais buvo paskirti statybos vadovas A. S. ir statybos darbų vadovas I. Š., jų paskyrimo įsakymai yra byloje. L. L. pavardę sužinojo tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dokumentų dėl jo paskyrimo atsakingu asmeniu ji nematė, nežinojo apie dar vieną UAB ,,L.” direktoriaus 2018 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. IS 180716-02 (7 t., b. l. 81-91).
8. Teismo posėdyje papildomai apklaustas ekspertas Titas Dėjus, kuriam susipažinimui buvo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis, su kuria jis nurodė susipažinęs, pakartotinai patvirtino duotą specialisto išvadą Nr. 11-151 (19), joje nurodytų išvadų nekeičia (3 t., b. l. 122-127). Pažymėjo, kad Nuostatų 37.1 ir 37.2 punktai nėra skirti būtent darbams aukštyje ar darbams, susijusiems su aukščių skirtumu, jie reglamentuoja statybvietės įrengimą ir, jeigu statybvietėje yra aukščių skirtumai, tada šie punktai ir yra taikomi. Išvadoje nurodytas Taisyklių 9 punktas, susijęs su nuolat veikiančiais pavojingais arba kenksmingais veiksniais. Įvykiui aktuali rūsio šachta yra nuolat veikiantis veiksnys, nes, kai tik ją išbetonavo, kai buvo suformuota anga, nuo to momento atsirado galimybė į ją įkristi. Tų pačių Taisyklių 7 punkto paaiškinime yra nurodyta, kokioms zonoms priskiriami nuolat veikiantys veiksniai (ten, kur yra aukščių skirtumas 1,3 m ir daugiau). Reiškia, toje zonoje nuolat yra pavojingas veiksnys ir tokios zonos nepakanka tik pažymėti, tokios zonos turi būti aptvertos. Nors Taisyklės nenumato, kad anga privalo būti uždengta, nurodomas tik aptvėrimas, tačiau kietas, sunkus uždangalas irgi būtų tinkamas apsaugojimas. Taisyklių 7.2 punkte kalbama apie aukščių skirtumą. Eksperto vertinimu, nagrinėjamu atveju aukščių skirtumas buvo ten, iš kur žmogus krito (krito beveik penkis metrus žemyn). Kritimas į gylį iš esmės yra kritimas iš aukščio; žiūrint iš šachtos, į kurią žmogus įkrito, grindų pozicijos – bus kritimas iš aukščio. Aukščių skirtumas vertinamas pagal tai, kurioje vietoje žmogus būna pradžioje ir kurioje vietoje atsiduria nukritęs. Taisyklių 21 straipsnio 3, 4 dalyse yra reglamentuojama, koks aptvėrimas turi būti: horizontalus, trys aptvarai, papėdės juosta. Ta anga, per kurią žmogus įkrito, turėjo būti būtent taip aptverta; tuo tarpu toks aptvėrimas durų angai ir keliui, kuriuo pirmiausia ėjo žmogus, nebuvo reikalingas, nes žmogus ne ten nukrito. Praėjęs pro angą jis niekur nenukrito, nuėjo šalia pastato, tada pateko ant šachtos, būtent į kurią ir įkrito. Jei tas kelias būtų vienintelis patekti prie tos šachtos angos, tuomet turėtų būti aptvertas; šiuo atveju turėjo būti apsauginis aptvaras angai, kuri būtų saugojusi visus šalia angos patenkančius žmones, kad niekas neįkristų. Ekspertas paaiškino, kad po įvykio buvo pateikta schema su galimu nukentėjusiojo judėjimo keliu iki pavojingos vietos, tačiau nepateikti duomenys, kad ta tvarka su judėjimo keliais iki vandenvietės buvo patvirtinta. Judėjimo keliai turėtų būti nurodyti statybos darbų technologijos projekte, tačiau projektas nepateiktas. Techninio projekto statybos organizavimo dalis buvo pavadinta technologijos projektu, tačiau tas projektas net nebuvo panašus į statybos darbų technologijos projektą. Reiškia, jei nebuvo suprojektuota, projekto sprendiniai negalėjo būti įgyvendinti, jie ir nebuvo įgyvendinti, todėl žmonės vaikščiojo, kur norėjo; nors ir buvo kažkokie aptvėrimai, durys kažkaip aptvertos, tačiau šachtos anga neaptverta. Nukentėjusiojo veiksmai nuimant durų angos aptvėrimą vertintini neigiamai, tačiau žmogus prie šachtos angos, kur įvyko nelaimingas atsitikimas, galėjo ateiti ir kitu keliu. Pasikartoja, kad buvo pateikta tik galima (nepatvirtinta) judėjimo kelių schema. Atėjęs kitu keliu ir patekęs į pavojingą vietą bei užlipęs ant angos, uždengtos tik polietilenu, žmogus vis tiek įkristų į tokią angą. Eksperto manymu, prie šachtos angos buvo daug priėjimo kelių, statybose taip nebūna, kad išėjimui į kiemą būtų tik vienos durys. Pastate būna bent du išėjimai, vienas evakuacinis, reiškia ir pro jį galima praeiti. Be to, iš nagrinėjamo įvykio nematyti, kad buvo uždara erdvė, šachta buvo apstatyta kitais pastatais, t. y. iš byloje esančių nuotraukų nesimato, jog nebuvo galimybės prie angos prieiti iš kitų vietų. Pagal saugos reikalavimus rūsio šachta turėjo būti aptverta iš visų keturių pusių; toks aptvėrimas turėjo būti padarytas tada, kai šachta buvo išbetonuota ir šachtoje suformuota anga. Angą turėjo aptverti tie, kas betonavo ir formavo angą. Šiuo atveju, jeigu šachtą betonavo subrangovai, tai generalinis rangovas neturėjo priimti darbų iš ,,D.“, kadangi pavojinga zona negalėjo būti palikta atvira. Tuo atveju, jeigu zona buvo palikta atvira ir generalinis rangovas vis tiek pasirašė priėmimo aktą, reiškia, jau pats generalinis rangovas ir turėjo pasirūpinti aptvėrimu, kadangi anga negali likti neaptverta. Jei UAB ,,L.” per tą šachtą vykdė krovinių kėlimo darbus, tai reiškia, kad transportavimo metu aptvėrimai vis tiek turi būti nuardyti, tačiau atlikus darbus, matant, kad yra pavojinga zona, darbų vadovai turėjo duoti nurodymus ją aptverti. Eksperto teigimu, pakaktų aptverti šachtą taip, kad prie jos nebūtų galimybės patekti žmonėms, nebūtina ją visą uždengti. Dėl paskirto antrojo statybos vadovo, ekspertas paaiškino, kad Statybos įstatymas to nenumato, todėl jis negali vertinti, kaip ir kas iš dviejų paskirtų vadovų pasidalino atsakomybę (7 t., b. l. 81-91).
9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas nuteistasis L. L. parodė, kad apie laikinai einančio direktoriaus pareigas G. B. įsakymą dėl darbo šeštadienį, kuriuo A. S., I. S., O. I. ir I. Š. buvo paskirti įvykio dieną dirbti, sužinojo tik po įvykio. Nuteistasis pabrėžė, kad jam buvo atostogos, atrodo, pirmadienį išskrido į Airiją. Penktadienį (2018 m. spalio 12 d.), susitvarkęs savo reikalus, buvo nuvykęs į ofisą, paruošė prašymą dėl atostogų, apie tai, kas vyko šeštadienį, nieko nežinojo. Apie nelaimingą atsitikimą sužinojo tik po savaitės ar dviejų (pasibaigus atostogoms). Nuteistasis pažymėjo, kad atostogos jam buvo suteiktos nuo 2018 m. spalio 15 d., tačiau paskutinė jo darbo diena buvo – 2018 m. spalio 12 d, kai tuo tarpu įvykis kilo 2018 m. spalio 13 d. Negali pasakyti, ar paskutinę darbo dieną domėjosi dėl to, ar savaitgalį (šeštadienį) statybvietėje bus organizuojami kokie darbai; neatsimena, ar to klausė A. S.. Anot nuteistojo, jis į tai per daug nesigilino, kadangi statybos vadovas buvo A. S., kuris ir organizavo darbus statybvietėje. Nežino, kaip įvykio dieną darbuotojai pateko į tą zoną, kurioje buvo ir rūsio šachta. Ši zona buvo aptverta statybine tvora, jie galėjo apeiti pastatą aplinkui. Į minėtą zoną darbuotojai patekdavo ardydami statybinę tvorą, kadangi visi kiti įėjimai buvo uždėti lentomis. Atėjus per toliau esantį bromą, galima apeiti pastatą, įeiti ir nusiardyti tvorą (nuimant tvoros segmentą/segmentus). Durų angos buvo užtvertos, per jas nebuvo galimybės patekti, vienintelis kelias – tvoros segmentų nuėmimas/atitraukimas. Tie segmentai buvo nuimami vieną kartą, t. y. tvora kaskart nebuvo ardoma, jei ryte segmentai buvo nuimti, tai pro tokią tvorą buvo vaikščiojama visą dieną, o vakare segmentai vėl pritvirtinami. Nuteistasis pažymėjo, kad segmentas tvirtinamas, prisukant jį varžtais (atsukus du varžtus, segmentas išsikelia arba, jį atlaisvinus, galima praverti tvorą ir vaikščioti pro ją). Pro tokią atvertą tvorą vaikščiodavo darbininkai, dirbę toje zonoje. L. L. teigimu, jei nukentėjusysis I. S. į zoną, kurioje buvo šachta, būtų ėjęs ne per užtvertą durų angą, o per tvorą, jis į zoną būtų galėjęs patekti, bet tam jam būtų reikę atidaryti tvorą (atlaisvinti jos segmentą), tai reiškia, kad jam būtų buvusi kliūtis. Nuteistojo teigimu, zona, kurioje buvo šachta, buvo aptverta. Pažymėjo klausęs eksperto, kaip turėjo būti atliktas aptvėrimas, t. y. ar reikėjo aptverti tik šachtos vietą, ar visą zoną, kurioje buvo šachta. Šiuo atveju šachta aptverta taip, kad iš vienos pusės, t. y. ant durų, buvo pritvirtintos lentos, o iš kitos pusės zoną juosė tvora, taigi, esamu atveju buvo aptverta visa zona. Pati šachta iš savęs buvo aukšta, todėl jos nereikėjo aptverti papildomai. Jei žmogus nebūtų ėjęs polistirolu, nebūtų užlipęs ant jos krašto, nebūtų į ją paskui įkritęs. Šachta iš visų keturių pusių buvo aukštai, tačiau nukentėjusysis pateko per duris, tuomet lauke ėjo polistirolo kraštu, tokiu būdu būdamas su šachta tame pačiame lygyje, ir, jei pastarasis būtų nulipęs žemyn, o ne užšokęs ant šachtos, tai šachta būtų siekusi jo pilvą, dėl ko nebūtų jokios galimybės įkristi. Iš kitos šachtos pusės stovinčiam žmogui tas paaukštinimas būtų dar aukščiau, beveik iki sėdmenų (7 t., b. l. 81-91). Prokurorei pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, nuteistasis L. L. patvirtino, jog kaltinimas jam yra aiškus, papildomų aplinkybių nurodyti nepageidauja. Atsakydamas į klausimus, parodė, jog nukentėjusysis I. S. prie vandenvietės turėjo saugiai patekti tokiu būdu: numatytu keliu apeiti statybvietę, apeiti aplink pastatą, įeiti per bromą, eiti palei tvorą ir taip pasiekti vandens tašką. Tvoros ardyti nebūtų turėjęs, kadangi, kiek pamena, vandenvietė buvo prie kito pastato korpuso, t. y. ne toje aptvertoje zonoje, kurioje buvo šachta. Patvirtina, kad įmonė nebuvo pateikusi dokumento su patvirtintais judėjimo keliais, numatančiais darbuotojų patekimą iki vandenvietės, tačiau kiekvieną rytą vykdavo pasitarimai, darbuotojams buvo išaiškinta, kur yra esminiai punktai – vanduo, tualetas ar darbo zonos, kadangi statybose situacija keičiasi kasdien. Būtent jo kolega A. S. nurodydavo darbuotojams informaciją, kaip pateikti prie pagrindinių punktų, koks judėjimo kelias iki jų, jis (L. L.) tokių instrukcijų nevesdavo, labiau dirbo su dokumentais ir projektais. Vandens mazgo vieta nesikeitė nuo pat statybų pradžios. Yra įsitikinęs, kad A. S. išaiškino nukentėjusiajam, kaip patekti iki vandenvietės. Dar kartą pabrėžė, jog klausė eksperto, ar durų angų užtvėrimai ir tvora, aptverianti tą visą kiemą su šachta, buvo tinkamas ir pakankamas apsaugojimas nuo įkritimo į šachtą, į ką ekspertas atsakė, jog toks aptvėrimas yra tinkamas. Atsakydamas į klausimą, kaip nuo įkritimo į šachtą buvo saugomi tie darbuotojai, kurie buvo įleidžiami dirbti prie šachtos (už tvoros ir durų angos), nuteistasis pažymėjo, kad statyboje yra daug pavojingų vietų ir 100 procentų žmogus niekada negali būti apsaugotas. Statybininkas dažnai dirba pavojingai, taip buvo ir šiuo atveju. Pavyzdžiui, jeigu reikia šachtą apšiltinti arba uždėti hidroizoliaciją, tai uždengus šachtą tokių darbų neatliksi, tas technologiškai neįmanoma, reikia dirbti prie atviros šachtos ir taip yra daroma praktikoje. Kokiu metu spalio 13 d. buvo uždėti apsaugai ant šachtos, negali atsakyti, nes tą dieną nedirbo (7 t., b. l. 94-98).
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis I. S. parodė, kad vandenvietė buvo iki tvoros, t. y. toje zonoje, kurioje buvo šachta. Norint patekti iki vandenvietės, nereikėjo eiti už tvoros. Iki vandens ėjo trumpiausiu keliu, kad paskui galėtų greičiau grįžtų į darbo vietą. Ilgesniu keliu iki vandenvietės būtų reikėję eiti aplinkui, neprisimena, kaip tiksliai būtų patekęs į šachtos zoną, buvo tokie koridoriai su vingiuotais praėjimais, to ilgesnio kelio gerai nežinojo. Iki įvykio prie šachtos dirbo gal prieš 5-7 dienas, atliko kasimo darbus, reikėjo sutrombuoti žemę, kad būtų išbetonuota tokia banketė. Buvo iškasta duobė, kurios gylis virš 2 metrų (lyginant su šachtos aukščiu). Ta duobė buvo prieš pat durų išėjimo angą. Kai dirbo prie kasimo darbų ir jam prireikdavo vandens, tai eidavo į lauką; išeidavo per durų angą, nusileisdamas kopėčiomis. Dar tada matė uždengtą plėvelę (taip pat kaip ir įvykio dieną), matė užbetonuotą perdangą, nežinojo, kokia tos šachtos paskirtis. Atliekant darbus prie šachtos dar iki įvykio jam vadovavo A. S. ir I. Š.. Įvykio dieną jie nedavė jokių paaiškinimų ir nurodymų, kokiu keliu eiti iki vandenvietės. Nukentėjusysis parodė, kad dėl patirtų sužalojimų jam pirmiausia buvo atlikta dubens kaulų operacija, kurios metu atstatyti dubens kaulai, vėliau išsivystė potrauminė išvarža, prireikė dar keturių operacijų. Dėl sveikatos sutrikimų nebedirba pagal profesiją, t. y. statybose, kadangi negali kelti sunkių daiktų. Sveikata nėra atsistačiusi, jaučia pasekmes, šiuo metu gydymas nėra taikomas (7 t., b. l. 94-98).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. L. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pakartotinai, patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl L. L. pripažinimo kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) L. L. dirbo projektinio pobūdžio darbus, faktiškai nebuvo atsakingas už darbų saugą, todėl nėra BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas; 2) šachtos išbetonavimo metu L. L. dar nebuvo paskirtas UAB „L.“ statybos vadovu, todėl jam negali kilti atsakomybė dėl su šachtos saugumu susijusių saugos aplinkybių; 3) I. Š. buvo atsakingas už profesinę saugą ir sveikatos valdybos sistemą, jam buvo pavesta užtverti atviras angas; 4) šachtą, į kurią įkrito nukentėjusysis, įrengė UAB „D.“, todėl šios bendrovės atsakingi asmenys turėjo užtikrinti jos saugą; 5) nukentėjusiojo veiksmai buvo pagrindinė nelaimingo įvykio priežastis; 6) apkaltinamojo nuosprendžio atveju keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio dalies, susijusios su neturtine žala, pagrįstumo bei teisėtumo.
Dėl L. L. veiksmų padarant BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką
12. Kaip nurodyta anksčiau, apeliaciniame skunde pirmiausia įrodinėjama, kad L. L. statybos objekte dirbo tik biurokratinio pobūdžio darbus, faktiškai statybų aikštelėje nevadovavo, jo ir A. S. faktinis pareigų atskyrimas buvo akivaizdus ir, anot apelianto, būtent A. S. buvo pagrindinis vadovas statybų aikštelėje, be kita ko, atsakingas ir už saugą. Taigi, kaip akcentuojama skunde, L. L. nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
13. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnyje įtvirtinto darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo subjektas yra specialusis – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Darbdavio įgaliotas asmuo – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-104-648/2017, 2K-321-303/2019, 2K-36-942/2022). Kai pareigos, kylančios darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, darbdaviui atstovaujančio asmens yra perleistos paskirtiems kitiems įgaliotiems asmenims, pastarieji asmenys laikytini BK 176 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektu.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „L.“ direktoriaus įsakymu L. L. nuo 2018 m. liepos 16 d. buvo paskirtas statybos vadovu (2 t., b. l. 31; 35) bei darbdavio įgaliotu asmeniu organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevencinių priemonių įgyvendinimą. Statybos vadovo pareiginiuose nuostatuose numatyta pareiga gerai išmanyti darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos reikalavimus (1.7 punktas), vienas iš uždavinių ir funkcijų yra kontroliuoti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą (2.1.6 punktas), kontroliuoti, kad objekte būtų laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių, prireikus šalinti pažeidimus (2.1.18 punktas), taip pat numatyta statybos vadovo atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymo kontrolę (5.1 punktas) (2 t., b. l. 112-117). Be to, L. L. buvo atestuotas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais (2 t., b. l. 61). Byloje taip pat nustatyta, kad statybos vadovu buvo ir A. S., jo funkcijos ir atsakomybės pagal einamas pareigas buvo identiškos L. L. pareigoms.
15. Nors šioje byloje ir buvo įrodinėjama, kad tik vienintelis A. S. buvo tikrasis statybos vadovas bei už saugą atsakingas asmuo, tačiau iš apklaustų asmenų parodymų visumos bei rašytinės bylos medžiagos nėra pagrindo išvadai, kad tokias pareigas faktiškai vykdė tik A. S.. Pažymėtina, kad L. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė daugiau laiko dirbęs su statybos projektu, o A. S. vadovavo konkretiems darbams statybos aikštelėje. Pastarasis taip pat patvirtino dalyvavęs gamybiniuose pasitarimuose, kuriuose, be kita ko, buvo sprendžiami ir saugos klausimai (4 t., b. l. 40-41; 50-51). Teisiamojo posėdžio metu L. L. teigė didesnę dalį laiko sprendęs projektavimo klausimus, tačiau tuo pačiu pripažino, kad jam tekdavo lankytis statybos aikštelėje, pamatęs nesaugų darbą, duodavo pastabas darbuotojams. Be to, su A. S. aptardavo su saugaus darbo susijusius klausimus. Ž. D. nurodydavo jiems (L. L. ir A. S.), ką reikia padaryti. Nuteistasis patvirtino, kad jam buvo žinomos aplinkybės dėl šachtos angos, paaiškino, kad buvo tariamasi, ieškoma priemonių, kaip ją uždengti, tačiau, L. L. manymu, ta šachta pati iš savęs buvo saugi (6 t., b. l. 29-34). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė daugiau laiko dirbęs statybos aikštelėje, tuo tarpu L. L. dirbo prie dokumentų, tačiau tarp jų nebuvo oficialaus darbų pasiskirstymo, abu atlikdavo tas pačias funkcijas (4 t., b. l. 12-13). Teisiamojo posėdžio metu A. S. iš esmės patvirtino savo ankstesnius parodymus. Viena vertus, pastarasis teigė, kad L. L. labiau sekėsi su projektais, todėl būtent jam ir paliko spręsti šiuos klausimus ir pats daugiau dirbo su rangovais ir subrangovais. Kita vertus, patvirtino, kad tiek jis, tiek ir L. L. prižiūrėjo darbų saugą (6 t., b. l. 40-47). Siekiant nustatyti atsakingus asmenis už saugą, reikšmingais laikytini liudytojo Ž. D., kuris buvo tiesioginis A. S. ir L. L. vadovas, parodymai. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo du statybos vadovai, kurie oficialiai nebuvo pasiskirstę pareigomis. Pagal susitarimą L. L. daugiau dirbo su projektais, o A. S. vadovavo statybų aikštelėje, tačiau toks pasiskirstymas buvo labai santykinis, todėl faktiškai abu vadovai atliko vienodas pareigas. Tuo pačiu liudytojas patvirtino, kad su šachta susijusių ir prie jos vykusių darbų saugą užtikrino abu statybos vadovai (1 t., b. l. 127-128). Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas Ž. D. patvirtino, kad tarp statybos vadovų nebuvo atskirta, kas atsakingas už dokumentus, o kas už darbą statybvietėje. Kiekvieną savaitę dėliodavosi darbus ir pasiskirstydavo iki smulkmenų, todėl į objektą reikėjo eiti abiem, nė vienas iš jų nebuvo viršesnis, abiejų pareigos buvo lygiavertės, net įsakymas dėl jų buvo priimtas analogiškas (5 t., b. l. 137-148). Pažymėtina, kad nors pats nukentėjusysis I. S. įvardino L. L. kaip biurokratą o A. S. kaip brigadininką, tačiau iš pastarojo parodymų visumos matyti, kad nukentėjusysis teigė iš esmės nežinojęs, kas objekte buvo atsakingas už saugą (5 t., b. l. 101-103). Tokias pat darbo funkcijas kaip ir nukentėjusiojo atlikęs plataus profilio statybininkas O. I. detalesnių parodymų apie už saugą atsakingus asmenis taip pat nedavė, tik paaiškino, kad dėl darbų saugos instruktavo I. Š. (5 t., b. l. 147). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas UAB „L.“ darbų vadovu (brigadininku) dirbęs J. G. parodė, kad L. L. daugiau dirbo „su popieriais“, tačiau atliktus darbus priimti ir juos įvertinti galėjo bet kuris iš statybos vadovų, kuris tuo metu būdavo objekte (1 t., b. l. 130-131). Šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad statybos vadovai buvo du – L. L. ir A. S., kurie abu priimdavo atliktus darbus, juos apžiūrėdavo (5 t., b. l. 141-142). Pažymėtina, jog šioje byloje kaip liudytojai buvo apklausti ir UAB „D.“ įgalioti asmenys, atlikę dalį visame objekte numatytų darbų, už kuriuos ir buvo atsakingi, tačiau jie negalėjo nurodyti reikšmingų aplinkybių dėl asmenų, kurie buvo atsakingi už saugą įmonėje „L.“. Nors jie ir nurodė, kad A. S. buvo statybos vadovas, su juo bendraudavo dėl atliekamų darbų, tačiau pažymėtina, kad UAB „D.“ per gana trumpą laiko tarpą konkrečioje vietoje atliko tik nedidelę dalį darbų, todėl šios įmonės įgaliotų asmenų parodymų negalima absoliutinti sprendžiant dėl atsakingų asmenų už saugą visame statybos objekte.
16. Kaip matyti iš susiklosčiusios faktinės situacijos, tiek A. S., tiek L. L. buvo realūs statybos vadovai, kurie atlikdavo jiems priskirtas funkcijas – vertindavo atliktus darbus, juos pasirašytinai priimdavo, abu dalyvaudavo pasitarimuose, be kita ko, tardavosi ir dėl saugos klausimų. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti aiškią išvadą, kad abu statybos vadovai buvo lygūs, atsakomybės ribos tarp jų nebuvo padalintos, todėl kiekvienas iš jų yra atsakingas ir už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą. Galima sutikti, kad L. L. atlikdavo ir projektinio pobūdžio darbus, tą akcentavo ir įmonės darbuotojai, tačiau ši aplinkybė kitų aptartų įrodymų kontekste neleidžia spręsti, kad pastarojo pareigų ir atsakomybės apimtis buvo mažesnė nei kito statybos vadovo, tai, kad L. L. buvo atsakingas išskirtinai tik už statybos projektinę dalį, projektinę dokumentaciją. Taigi nors Statybos įstatymas ir nenumato dviejų statybos vadovų paskyrimo galimybės, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad susiklostė būtent tokia situacija, kad statinio statybos vadovais buvo paskirti du asmenys – A. S. ir L. L. Aptartų aplinkybių visumoje konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog ne tik A. S., bet ir L. L. pagal jam priskirtas pareigas ir numatytą atsakomybę taip pat buvo atsakingas už teisės aktų reikalavimų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje įgyvendinimą, t. y. jis atitiko BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos specialiojo subjekto požymius.
17. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl UAB „D.“ įgaliotų asmenų atsakomybės, akcentuojant, kad būtent šios įmonės darbuotojai atliko šachtos betonavimo darbus, kuriuos pabaigus privalėjo įrengti tinkamas apsaugos priemones. Kaip matyti iš sudarytos sutarties tarp UAB „L.“ ir UAB „D.“ (4 t., b. l. 176-184), pastaroji įsipareigojo užtikrinti darbų saugą tik savo darbo zonoje, gretimos aplinkos apsaugą ir greta statybos teritorijos esančių žmonių apsaugą nuo atliekamų darbų sukeliamų pavojų. UAB „D.“ generalinio direktoriaus įsakymu statybos vadovams S. J. ir D. V. buvo pavesta užtikrinti saugų darbą statybos objekte bei įgyvendinti norminių aktų reikalavimus (4 t., b. l. 185). Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „D.“ buvo pavesta atlikti tik dalį visame objekte atliekamų darbų, o likusius darbus atlikdavo kiti subrangovai arba UAB „L.“ darbuotojai. Kaip apklausiami parodė liudytojai S. J. ir D. V., būtent su šachta susijusių darbų zonoje jie ir buvo atsakingi už saugą, todėl dirbdami įrengė atitvarus, instruktavo savo darbuotojus. Pastarųjų parodymai bei sudarytos sutarties turinys leidžia teigti, kad UAB „D.“ įgalioti asmenys buvo atsakingi už atliekamus darbus ir šalia jų esančią aplinką tik iki šių darbų pabaigos, o nuo darbų perdavimo momento ir vėlesnių darbų atlikimo metu atsakomybė dėl šachtos saugumo kyla būtent UAB „L.“ įgaliotiems asmenims. Bandymas atsakomybę perkelti UAB „D.“, be kita ko, yra prieštaraujantis ir susiklosčiusiai faktinei situacijai. Pirma, atvira šachtos anga dalį laiko ir buvo apsaugota, tačiau toks sprendimas trukdė atliekamiems darbams, todėl uždengimas buvo pašalintas. Vėliau UAB „L.“ statybos vadovai jau teigė, kad šachta pati iš savęs buvo saugi, todėl nebuvo jokio poreikio ją dar papildomai apsaugoti. Nors vyko diskusijos dėl jos uždengimo, tačiau iš bendro parodymų turinio matyti, kad tai buvo vertinama kaip papildoma apsauga, o ne būtinumas apsaugoti šachtą. Antra, tiek statybos vadovai, tiek ir kiti darbuotojai patvirtino, kad per šachtos angą kranu buvo perkeliamos statybinės medžiagos, todėl reikėjo, kad anga būtų atvira. Dėl šios priežasties nuspręsta pašalinti šalia šachtos buvusius aptvėrimus. Tokios aplinkybės tik patvirtina, jog situacija statybų aikštelėje buvo kintanti, dėl atliekamų darbų buvo nuimtos įrengtos šachtos apsaugos priemonės. Tai reiškia, kad UAB „D.“ baigus darbus ir perdavus šachtą įmonei „L.“, atliekant vėlesnius darbus ir naudojantis šachta jos saugumą užtikrinti privalėjo būtent UAB „L.“ įgalioti asmenys.
18. Nagrinėjamai situacijai esminės reikšmės neturi faktas, kad šachtos perėmimo metu L. L. dar nebuvo paskirtas UAB „L.“ statybos vadovu. Pažymėtina, kad nelaimingas įvykis kilo ne dėl šachtos konstrukcinių ar kitokių su jos statyba susijusių trūkumų, kurių nebūtų galėję numatyti UAB „L.“ atsakingi asmenys, o dėl saugos reikalavimų neįgyvendinimo. Pradėjęs eiti statybos vadovo pareigas L. L. jau buvo susipažinęs su statybos technologiniu projektu, aiškiai matė esamą situaciją statybų aikštelėje ir paliktą atvirą šachtą, o iki nelaimingo įvykio buvo pakankamai laiko imtis priemonių saugumui užtikrinti. Esant tokiai situacijai, pastarasis, įgyvendindamas statybos vadovui priskirtas funkcijas, privalėjo arba stabdyti atliekamus darbus, arba iš karto imtis veiksmų, siekiant užtikrinti prie šachtos dirbančių ir kitų laisvai prieiti galinčių darbuotojų saugumą. Nesiėmus atitinkamų veiksmų, atsakomybė dėl kilusio nelaimingo įvykio kyla ir jam, kaip už saugą atsakingam asmeniui.
19. Apeliaciniame skunde keliamas ir I. Š. atsakomybės klausimas. Apeliantas tvirtina, kad tiek A. S., tiek I. Š., kurie abu buvo paskirti darbų vadovais, buvo atsakingi už darbų saugos reikalavimų įgyvendinimą objekte, jie abu faktiškai vadovavo statyboms. Pabrėžiama, kad I. Š. duodavo nurodymus statybininkams, jo pareiginėse instrukcijose kaip tik nurodyta, kad statybos darbų vadovas privalo gerai išmanyti darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos reikalavimus. Visgi pritarti tokiems argumentams nėra pagrindo.
20. UAB „L.“ direktoriaus 2018 m. sausio 23 d. įsakymu I. Š. buvo paskirtas statybos darbų vadovu (2 t., b. l. 8) bei darbdavio įgaliotu asmeniu (2 t., b. l. 9-12), kurio dalis funkcijų buvo nukreiptos į nelaimingų atsitikimų darbe prevenciją, pavaldžių darbuotojų kontrolę, kaip jie laikosi saugos bei kitų jiems privalomų vykdyti saugos ir sveikatos reikalavimų. Pažymėtina, kad darbdavio įgalioto asmens funkcijų ir teisių aprašas buvo identiškas ir statybos vadovams, ir statybos darbų vadovui. Visgi šių dviejų pozicijų pareiginiai nuostatai saugos klausimais akivaizdžiai skyrėsi. Pabrėžtina, kad statybos darbų vadovui nebuvo pavesta kontroliuoti subrangovus darbuotojų saugos ir sveikatos vykdymo srityje, jam nenumatyta atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymo kontrolę. Statybos darbų vadovo pareiga gerai išmanyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus siejama ne su atsakomybe viso objekto ribose tinkamai įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, o tuo, kad tokias pareigas einančio asmens dalis funkcijų apėmė dalyvavimą tobulinant, įgyvendinant profesinės saugos ir sveikatos vadybos sistemą, teikimą dėl jos pasiūlymus. Tuo tarpu statybos vadovo pareiga gerai išmanyti saugos ir sveikatos reikalavimus sietina su jo tiesiogine atsakomybe už darbuotojų saugos ir sveikatos saugos reikalavimų vykdymą bei atliekamomis funkcijomis kontroliuojant, kad objekte būtų laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių, prireikus šalinti pažeidimus. Taigi pareiginiai nuostatai akivaizdžiai atribojo statybos vadovo ir statybos darbų vadovo funkcijas, atsakomybės ribas. Be to, ir apklausiamas I. Š. nuosekliai aiškino, kad jis buvo atsakingas tik už nedidelę dalį darbuotojų, kurių darbus koordinavo. Taip pat tikrino, ar jo kontroliuojami darbuotojai turi apsaugos priemones (pirštines, šalmus, avalynę ir kt.), juos instruktuodavo. Tokios funkcijos taip pat įtvirtintos jo pareiginiuose nuostatuose (1 t., b. l. 133-134, 145-146; 5 t., b. l. 137-148). Šios aplinkybės tik patvirtina, kad I. Š. buvo atsakingas už nedidelę dalį darbuotojų, taip pat ir jų saugą, tačiau tokioje apimtyje, kiek tai susiję su konkrečiu atliekamu darbu, todėl nepagrįstai įrodinėjama, kad jam kyla atsakomybė ir dėl visame objekte neužtikrintų bendrų saugos priemonių. Tai, kad jis su statybos vadovais aptardavo ir saugos klausimus viso objekto ribose, niekaip nešalina statybos vadovų pareigos užtikrinti saugą visame objekte. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pastebėjo, kad net ir iš UAB „L.“ ikiteisminio tyrimo pareigūnams siųsto atsakymo (pateikiant prašomus įsakymus dėl paskyrimo į pareigas), galima įžvelgti skirtingą pareigybių atsakomybės lygį, t. y. prie siunčiamų įsakymų nurodyta „I. Š. įsakymas dėl statybos darbų vadovo paskyrimo (brigadininkas); „A. S. įsakymas dėl statybos vadovo paskyrimo (objekto ir Š. vadovas, darbų vykdytojas); „L. L. – įsakymas dėl statybos vadovo paskyrimo“ (2 t., b. l. 95).
21. Atkreiptinas dėmesys, kad nelaimingas įvykis kilo 2018 m. spalio 13 d., šeštadienį. Tą dieną esant gamybiniam būtinumui dirbo A. S., I. S., O. I. ir I. Š. (2 t., b. l. 1). Nuo pirmadienio, t. y. 2018 m. spalio 15 d., iki 2018 m. spalio 19 d. L. L. buvo suteiktos kasmetinės atostogos (2 t., b. l. 84). Taigi nagrinėjamas įvykis kilo dar neprasidėjus L. L. kasmetinėms atostogoms, tačiau nustatyta ir tai, kad įvykio dieną L. L. objekte nedirbo. Pastaroji aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės reikšmės visgi neturi. Pabrėžtina, kad nelaimingas įvykis kilo ne dėl staiga darbo vietoje pasikeitusios situacijos ar tą dieną atliekamų konkrečių darbų ir su jais susijusių saugos aplinkybių, kurių nebūtų galėjęs numatyti 2018 m. spalio 13 d. faktiškai nedirbęs L. L., o dėl to, kad gana ilgą laiko tarpą šachta buvo atvira ir ta situacija L. L. buvo aiškiai žinoma. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis neneigė, kad jam buvo žinoma, jog esant poreikiui dalis darbuotojų dirbdavo ir savaitgalio dienomis, į tai, ar 2018 m. spalio 13 d. bus dirbama objekte, konkrečiai zonoje, kurioje buvo nesaugi šachta, nuteistasis ruošdamasis atostogauti nesigilino. Neginčytina, jog darbuotojų saugą ir sveikatą užtikrinančios priemonės turėjo būti įgyvendintos ir darbus atliekant poilsio dieną. L. L. turėjo pakankamai laiko imtis priemonių, kad šachtos apsauga būtų užtikrinta tą dieną, kai jis pats faktiškai nedirbo, tačiau statybos objekte darbai buvo atliekami, todėl aplinkybė, kad nelaimingo įvykio dieną jis nedirbo, baudžiamosios atsakomybės nešalina.
22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pažeidė Taisyklių 9 punkto nuostatas, Nuostatų 4 priedo 37.1 ir 37.2 punktus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas. Šių teisės aktų nuostatos yra susijusios su atliekamais darbais ir darbovietės įrengimu aukštyje. Taisyklių 7.2 punkte įtvirtinta, kad pavojingoms zonoms su nuolat veikiančiais pavojingais ir/arba kenksmingais veiksniais priskiriamos neaptvertos vietos, esančios aukštyje, kai aukščių skirtumas 1,3 m ir didesnis. Tokios zonos turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kad kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas (9 punktas). Šie taisyklių punktai turi būti aiškinami kartu ir su Taisyklių 11 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis darbų vykdymo pavojingose zonose tvarką. Taigi Taisyklių punktai, apibrėžiantys pavojingos zonos kriterijus ir jų apsaugą, yra siejami su konkrečių darbų atlikimu pavojingoje zonoje, kad būtų užtikrintas tokioje zonoje dirbančių ir į jas teisės patekti neturinčių asmenų saugumas. Be to, Taisyklių nuostatos negali būti atsietai vertinamos ir nuo Nuostatų 4 priedo 37.1 ir 37.2 punktų, kurie taip pat siejami su darbų atlikimu aukštyje ir tokių darbo vietų įrengimu.
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šachta dėl šalia jos iškastos duobės nebuvo tolygiai iškilusi nuo žemės paviršiaus. Dalis šachtos nuo žemės paviršiaus buvo iškilusi tik 60-70 cm. Tokias aplinkybes nurodė betonavimo darbus atlikusios UAB „D.“ įgalioti asmenys, taip pat ekspertas Titas Dėjus. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje Titas Dėjus paaiškino, kad aukščių skirtumas turėtų būti skaičiuojamas nuo asmens pradinės buvimo vietos ir jo vietos nukritus. Jo teigimu, kritimas į gylį prilyginamas kritimui iš aukščio, todėl šiuo atveju yra akivaizdus didesnis nei 1,3 m aukščių skirtumas. Be to, eksperto teigimu, Nuostatų 37.1 ir 37.2 punktai yra taikomi ne tik aukštyje atliekamiems darbams, tačiau bet kokiai statybvietės vietai, kurioje yra aukščių skirtumai (7 t., b. l. 85-86.). Tuo tarpu kaip liudytoja apklausta Jūratė Paulavičienė teigė, kad Nuostatų 37 punktas, kuriame kalbama apie kritimą iš aukščio, nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu, kadangi šiuo atveju darbai nebuvo atliekami aukštyje (7 t., b. l. 82-84). Įvertinus eksperto, liudytojos paaiškinimus, statybos darbus ir statybvietės įrengimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, vis tik darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu L. L. yra nuteistas už teisės aktų pažeidimus, susijusius su darbais aukštyje, pavojingų zonų, esančių aukštyje, kuriose gali būti atliekami darbai bei turi teisę patekti dalis darbuotojų, įrengimu bei jų apsauga. Tokią išvadą leidžia daryti ir minėtuose teisės aktuose numatytos skirtingos priemonės, skirtos užtikrinti saugumą pavojingose zonose dėl kritimo iš aukščio, bei priemonės, susijusios su šulinių, šurfų ir kitų iškasų, į kurias taip pat galima įkristi, apsauga. Minėta, kad pavojingos zonos, esančios aukštyje, turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kurie kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas, patekti į jas. Pavojingoje zonoje dirbančius darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones, o darbai aukštyje atliekami naudojant aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Pastebėtina, kad šulinių, šurfų ir kitų panašių iškasų apsaugai yra keliami kitokie reikalavimai – aptvarai turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones. Taigi nustatyti reikalavimai iškasoms numato apsaugos priemones, kad asmuo neturėtų galimybės fiziškai įžengti į tokią vietą ir nukristi. Tuo tarpu pavojingoms zonoms, esančioms aukštyje, keliami skirtingi reikalavimai, kurie negali būti tapatinami su iškasų apsauga, kadangi pavojingos zonos gali pasižymėti kur kas didesniais aukščio skirtumais bei jose atliekamų darbų įvairumu.
24. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad Taisyklių ir Nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad L. L. inkriminuotų teisės aktų pažeidimai nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu. Kritimas nuo žemės paviršiaus ar, kaip šiuo atveju, šachtos, neviršijančios 1,3 m aukščio, į gylį, bendrai nors ir gali būti vertinamas kaip kritimas iš aukščio, tačiau teisine prasme tai yra skirtinga situacija, kurios saugumui užtikrinti keliami kitokie (anksčiau išdėstyti) reikalavimai. Nagrinėjamu atveju plataus profilio statybininkas I. S. neatliko jokių darbų aukštyje. Nors jo pareiginiuose nuostatuose numatytos pareigos yra susijusios ir su darbais aukštyje (stogo konstrukcijų montavimas, gegnių ir stogo grebėstų įrengimas, pakabinamų lubų montavimas, įvairių konstrukcijų montavimas ir kt.) (1 t., b. l. 163-165), tačiau įvykio dieną nukentėjusysis tokio pobūdžio darbų nevykdė. Apklausiamas I. S. parodė, jog dirbo staliumi-betonuotoju, atlikdavo įvairius pagalbinius darbus, 2018 m. spalio 13 d. dirbo lauke, vielomis sujunginėjo gofruotus plastikinius vamzdžius (1 t., b. l. 71-73; 5 t., b. l. 100-105). Nukentėjusiojo atliekamiems darbams vadovavęs ir juos koordinavęs I. Š. taip pat patvirtino, jog nukentėjusysis buvo pagalbinis darbuotojas, analogiškas darbo funkcijas kaip ir nukentėjusiojo atlikdavęs O. I. taip pat neužsiminė apie tai, kad buvo atliekami bent kokie darbai aukštyje. Tokiu būdu byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų atlikęs darbus aukštyje, todėl teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo vietos įrengimą bei darbų atlikimą aukštyje, vertintinos kaip nesusijusios su nagrinėjamu nelaimingu įvykiu.
25. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, jame inkriminuojant, jog L. L. pažeidė šiuos teisės aktus: 1) Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 3 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, įvertina rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimą poveikį darbuotojų saugai ir sveikatai, šalina nustatytos rizikos priežastis; 2) Nuostatų 16.2 punktą, numatantį, kad statybos metu statybvietėje darbdavys privalo užtikrinti tinkamą darbo vietų išdėstymą, atsižvelgdamas į priėjimo prie šių darbo vietų sąlygas bei nustatydamas judėjimo kelius arba zonas; 3) Taisyklių 10 punktą, numatantį, kad pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir/arba kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos; 4) Taisyklių 21 punktą, numatantį, šuliniai, šurfai ir kitos panašios iškasos turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti; aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones, dėl to kilo nelaimingas įvykis.
26. Pažymėtina, kad byloje yra aiškiai nustatyta, jog techninė rūsio šachta įvykio metu nebuvo uždengta ar aptverta. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad nebuvo jokių aptvarų ir įspėjimų, dėl to jis galėjo laisvai patekti ant šachtos kraštų. Šios aplinkybės neginčijo nė vienas iš statybos vadovų, tačiau akcentavo, kad šachta neva buvo saugi pati iš savęs, kadangi buvo iškilusi virš žemės paviršiaus. A. S. ir L. L. parodymuose užfiksuota ir tai, kad anksčiau šachta buvo aptverta, tačiau tai trukdė vykdomiems darbams, todėl aptvėrimai buvo pašalinti. Nors iš byloje esančių nuotraukų (1 t., b. l. 48-59; 2 t., b. l. 170-171) matyti įrengti šachtos aptvėrimai, tačiau, kaip nustatyta, tokie aptvėrimai buvo įrengti jau po kilusio įvykio. Taip pat nėra jokio ginčo dėl to, kad per šachtą kranu į rūsį buvo tiekiamos statybinės medžiagos, todėl aplink šachtą atsirasdavo papildomas pavojus, kas reiškia, jog ir dėl pastarojo aspekto, kuris nagrinėjamos bylos kontekste nors ir nėra esminis, buvo būtinas šachtos aptvėrimas ir paženklinimas. Kaip nepagrįsti atmestini argumentai, kuriais įrodinėjama, kad šachta buvo pakankamo aukščio nuo žemės paviršiaus, dėl to papildomos apsaugos išvis nereikėjo. Šachtos natūralus aukštis, kaip atitinkantis saugumo reikalavimus, galėtų būti pripažįstamas tik tuo atveju, jeigu būtų ne žemesnis nei 1,1 m aukščio visose vietose, į kurias galima laisvai patekti, bei esant įrengtoms kitoms Taisyklėse numatytoms priemonėms (porankiui, ištisinei juostai, tašeliui), kas galėtų būti prilyginta aptvarui lygiavertei priemonei, todėl papildomos apsaugos tokiu atveju nereiktų. Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog įvykio metu aplink visą šachtos perimetrą nebuvo 1,1 m aukščio skirtumo ir kitų saugumo užtikrinimui keliamų priemonių. Sutiktina, kad dėl iškastos duobės dalis šachtos buvo pakankamai iškilusi nuo žemės paviršiaus, todėl šioje pusėje nuo žemės į šachtą nebuvo galima įkristi. Vis dėlto kitoje pusėje aukščių skirtumas buvo nedidelis – kita šachtos pusė nebuvo iškilusi bent 1,1 m atstumu nuo žemės, ant šachtos buvo galima nekliudomai užlipti. Tai matyti ir iš nuotraukų, kuriose užfiksuotas žmogus, stovintis šalimais mažiausiai nuo žemės paviršiaus iškilusios šachtos vietos (1 t., b. l. 51; 54). Be kita ko, akivaizdžiai mažesnį aukštį nuo žemės paviršiaus patvirtino ir byloje apklausti UAB „D.“ darbuotojai S. J., S. Ž., ekspertas Titas Dėjus. Toks šachtos įrengimas, kai visas jos perimetras nebuvo tinkamai aptvertas, atitinkamai paženklintas, leidžia konstatuoti Taisyklių 10 ir 21 punktų pažeidimus. Būtent techninių priemonių, apsauginių aptvėrimų nenaudojimas ir specialisto išvadoje (3 t., b. l. 122-127) buvo įvertinta kaip priežastis ir pagrindinė sąlyga nelaimingam atsitikimui kilti (tik, kaip minėta, specialisto išvadoje nurodomos priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio). Nelaimingo atsitikimo darbe akte taip pat nurodyta, kad priežastys, lėmusios nelaimingą atsitikimą, buvo nenustatyti judėjimo keliai, neįrengtos stabilios kolektyvinės saugos priemonės arba kitaip aiškiai nepažymėtos pavojingos zonos (2 t., b. l. 162-163). Nors nuteistasis teigė, kad buvo sudaryti ėjimo iki vandenvietės keliai ir su jais nukentėjusysis buvo susipažinęs, tačiau šių pastarojo teiginių bylos medžiaga nepatvirtina. Kita vertus, paties nuteistojo vėlesniuose paaiškinimuose nurodyta, kad statybų aikštelėje situacija buvo nuolat kintanti, kelias iki vandenvietės taip pat keisdavosi, negalėjo būti numatytas vienas ir tas pats, kas rytą darbuotojams buvo paaiškinama, kur yra esminiai punktai, taip pat ir vandenvietės punktas (7 t., b. l. 94-98). Tad nesant byloje objektyvių duomenų apie tinkamą darbo vietų išdėstymą, judėjimo kelių arba zonų nustatymą, atitinkamai konstatuotinas ir Nuostatų 16.2 punkto pažeidimas. Prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą inkriminuotos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos yra bendro pobūdžio taisyklės, įtvirtinančios principus, kuriais privalo vadovautis įgaliotas asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti. Šios nuostatos nors ir yra bendro pobūdžio, tačiau aktualios atsakingiems asmenims įgyvendinant priskirtas funkcijas.
27. Nustatinėjant, ar minėtų teisės aktų pažeidimai buvo esminė nelaimingo įvykio priežastis, būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį. Byloje nustatyti tokie I. S. veiksmai: jis, eidamas link vandenvietės atsigerti, nuo pastato durų angos patraukė vieną lentą, kitą perlipo ir, išėjęs pro angą, toliau ėjo apšiltinimo plokštės kraštu. Priėjęs rūsio šachtą, žengė nuo apšiltinimo plokštės ant šachtos krašto ir, užlipęs ant plėvelės, įkrito į rūsį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiojo veiksmai pažeidžia plataus profilio statybininko saugos ir sveikatos instrukcijos 3.2 punkto (nešalinti įrengtų saugos ir sveikatos apsaugos įtaisų), 57 punkto (vaikščioti sienų briaunomis draudžiama) nuostatas (3 t., b. l. 2-7), kurie nors taip pat prisidėjo prie nelaimingo įvykio kilimo, tačiau jie nebuvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis, dėl ko I. S. įkrito į rūsio šachtą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis aiškino, jog durų anga neva buvo užkalta lentomis bei užtverta sunkiomis kopėčiomis, tačiau nukentėjusysis išardė buvusias apsaugos priemones ir tik tada praėjo pro duris. Tokie parodymai neatitinka tikrovės. Apklausta kaip liudytoja Jūratė Paulavičienė, kuri peržiūrėjo vaizdo įrašą su jame užfiksuotais I. S. veiksmais, parodė, kad I. S. lengvai nukėlė atitvarą; durys buvo užtvertos sukryžiuotomis, neprikaltomis lentomis (nukentėjusiojo veiksmai yra nurodyti ir nelaimingo atsitikimo darbe akte). Tokius liudytojos paaiškinimus patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo turinys (3 t., b. l. 78-87), nukentėjusiojo I. S. parodymai. Taigi, priešingai nei siekiama įrodyti, durų anga nebuvo užtverta prikaltomis lentomis. Pažymėtina, kad nukentėjusysis aiškino durų angos užtvėrimą supratęs kaip įspėjimą, jog draudžiama eiti, kad neįkristų į duobę. Ekspertas Titas Dėjus taip pat tvirtino, kad durų angos užtvėrimas nėra svarbus nagrinėjamo įvykio kontekste, kadangi nukentėjęs, praėjęs durų tarpą, neįkrito į šachtą. Tikslinga pažymėti, kad ir paties nuteistojo L. L. parodymuose yra nurodyta, jog lentos ant durų buvo „dėl žmonių saugumo, nes išėjus pro būsimas duris, buvo galima 2 metrus žemyn įkristi“ (6 t., b. l. 15-34). Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. apklausiamas taip pat nurodė, kad durų anga „užtverta buvo ne dėl šachtos, o dėl to, kad žmogus eidamas nenukristų žemyn ˂ ... ˃ aptvėrimas nesusijęs su šachta, jis turėjo uždaryti kelią, kad niekas nepraeitų“ (6 t., b. l. 40-47). Vertinant tolesnius nukentėjusiojo veiksmus, svarbi aplinkybė yra ta, kad, priėjęs arčiau link rūsio šachtos ir stovėdamas ant apšiltinimo plokštės, jis buvo panašiame aukščio lygyje kaip ir šachtos kraštas, kas jam leido lengviau peržengti tarpą ir taip prisidėjo prie kilusio nelaimingo įvykio. Visgi svarbu pabrėžti, kad prie neapsaugotos šachtos buvo ir kitų priėjimo kelių. Nors nuteistasis teigė, kad eidamas nustatytu keliu nukentėjusysis nebūtų patekęs šalia šachtos, tačiau įmonėje visgi nebuvo nustatyti saugūs praėjimo keliai iki vandenvietės ar draudžiamos vaikščioti vietos, dėl to nukentėjusysis ir nebuvo supažindintas su saugiais vaikščiojimo takais, kurių, kaip pažymėjo nuteistasis, nebuvo dėl nuolat besikeičiančio situacijos statybvietėje. Tą aplinkybę, kad prie šachtos angos buvo galima patekti kitu keliu, patvirtina ir tai, kad įvykio dieną lauke, netoli šachtos, darbus atliko ir I. Š., O. I. (pastarasis netgi matė nukentėjusįjį einant per apšiltinimo plokštę). Akivaizdu, kad jie į zoną, kurioje buvo ir šachta, pateko ne nukentėjusiojo eitu keliu. Be kita ko, ir L. L. tvirtino, kad buvo kitų priėjimo kelių prie vandenvietės. Anot jo, nukentėjusiajam einant kitu keliu būtų prireikę praardyti tvorą (nuimti tvoros segmentą), tačiau prie šachtos jis nebūtų patekęs, tačiau, nesant aiškiai suformuotų ir patvirtintų praėjimo takų, draudžiamų eiti zonų, laisvas patekimas buvo galimas ir prie šachtos (čia dar pastebėtina, kad nuteistasis tik 2023 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išsakė naują aplinkybę, kad vandenvietė buvo apskritai kitoje zonoje nei šachta, kas objektyviai nėra teisinga). Taigi nukentėjusysis ar bet kuris kitas darbuotojas, eidamas ir kitu keliu, taip pat būtų galėjęs laisvai patekti prie nesaugios šachtos, kuri nebuvo pakankamai iškilusi nuo žemės paviršiaus, nebuvo jokių aptvarų, ir, užlipęs ant jos, pro angą taip pat būtų galėjęs įkristi į rūsio vidų. Patekimas ant šachtos krašto einant kitu keliu būtų tik nežymiai sudėtingesnis dėl natūralaus jos iškilimo, tačiau aiškiai nepakankamo. Būtent UAB „L.“ įgaliotų asmenų, be kita ko ir L. L., pareiga buvo pasirūpinti fizinius aptvėrimų, kurie realiai pašalintų galimybes užlipti ant šachtos kraštų, įrengimu. Tokių priemonių nebuvimas kaip tik ir leido nukentėjusiajam pakankamai laisvai patekti ant šachtos, kurios anga buvo uždengta tamsios spalvos polietileno plėvele, ir užlipti ant šios angos, kas ir buvo esminė nelaimingo įvykio priežastis. Nekyla abejonių, kad įrengus tinkamas atvirą šachtą apsaugančias priemones ir nukentėjusiajam link vandenvietės einant tuo pačiu ar kitu keliu, nelaimingas įvykis nebūtų kilęs. Atsižvelgdama į tokias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių jam buvo lengviau užlipti ant rūsio šachtos krašto, nors ir prisidėjo prie nelaimingo įvykio kilimo, tačiau visgi nebuvo nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. L. turėjo realias galimybes numatyti nelaimingo atsitikimo kilimą ir padarinių atsiradimą. Kaip minėta, L. L. buvo atestuotas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais. Jis buvo susipažinęs su technologiniu projektu, šachta ir su jos saugumu susijusios aplinkybės jam buvo taip pat aiškiai žinomos, dėl jos buvo diskutuojama įmonės viduje. Be to, nuteistajam buvo žinoma, kad įmonės darbuotojai šalia šachtos atlikdavo dalį darbų, nuardžius šachtos aptvėrimą per angą buvo tiekiamos statybinės medžiagos, nebuvo draudimų patekti prie šachtos, judėti šioje. Taip pat nebuvo sudaryta jokių saugių praėjimo takų link vandenvietės, todėl statybos vadovai turėjo numatyti, kad darbuotojai gali eiti įvairiais keliais, taip pat ir pro nesaugiai įrengtą šachtą. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad L. L., būdamas atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą, turėjo realią galimybę numatyti kilsiančius padarinius ir imantis atitinkamų priemonių užkirsti jiems kelią.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus anksčiau aptartus argumentus, daro išvadą, kad L. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarė šiomis aplinkybėmis:
jis, būdamas darbdavio – UAB „L.“ įgaliotu asmeniu, 2018 m. gegužės 21 d. neterminuotos darbo sutarties Nr. 1246 ir 2018-07-12 priedo prie šios sutarties pagrindu priimtas dirbti UAB „L.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), tuometinis buveinės adresas (duomenys neskelbtini), dabartinis buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) statybos vadovu ir 2018 m. liepos 16 d. UAB „L.“ direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-180716-02 statybos objekte – specialios paskirties pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai šiame objekte, nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus:
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 3 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, įvertina rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimą poveikį darbuotojų saugai ir sveikatai, šalina nustatytos rizikos priežastis;
Nuostatų 16.2 punktą, numatantį, kad statybos metu statybvietėje darbdavys privalo užtikrinti tinkamą darbo vietų išdėstymą, atsižvelgdamas į priėjimo prie šių darbo vietų sąlygas bei nustatydamas judėjimo kelius arba zonas;
Taisyklių 10 punktą, kuriame nurodyta, kad pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir/arba kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos;
Taisyklių 21 punktą, kuriame nurodyta, jog šuliniai, šurfai ir kitos panašios iškasos turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti; aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones,
dėl to kilo nelaimingas įvykis, kai UAB „L.“ darbininkas – plataus profilio statybininkas I. S. 2018 m. spalio 13 d., apie 14.40 val., minėtame statybos objekte, darbo metu, norėdamas sutrumpinti kelią statybvietėje, už galo pakėlęs vieną iš pastato lauko durų angos apsauginių lentų, perlipęs per kitą lentą (lauko durų anga nebuvo patikimai užtverta pritvirtintomis lentomis, nebuvo įspėjamųjų ženklų, kad vaikščioti draudžiama), prisilaikydamas už lauko sienos praėjo sienos apšiltinimo plokštės kraštu ir, manydamas, kad šalia esanti techninė rūsio šachta (anga į rūsį) yra tvirtai uždengta, nuo minėtos apšiltinimo plokštės, peržengdamas tarpą, perlipo ant techninės rūsio šachtos krašto ir, atsistojęs ant techninę rūsio šachtą (angą į rūsį) dengiančios polietileno plėvelės, nukrito iš 4,75 m aukščio ant betoninių grindų, esančių rūsio patalpose, dėl to pastarajam buvo padarytas kūno sumušimas, pasireiškęs dešinės pusės VII-XII šonkaulių lūžiais su abiejų plaučių audinio sumušimo židiniais bei kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, juosmeninių I, II, III ir V slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžiais, dauginiais dubens kaulų lūžiais su gaktinės sąvaržos visišku plyšimu bei dubens žiedo vientisumo suardymu, tai yra vertinant visumoje padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
30. Kaip matyti, nuteistojo veiksmai padarius nusikalstamą veiką konstatuotini kaip padaryti nesilaikant prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą inkriminuotų teisės aktų nuostatų. Pažymėtina, kad minėtame prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą nurodytos kitos nei pirminiame kaltinime statybos darbus bei statybvietės įrengimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nekeičia faktinės situacijos bei kaltinimo esmės, o tik detalizuoja konkrečius pažeistų teisės aktų punktus. Faktinės aplinkybės, aprašyti nukentėjusiojo veiksmai išlieka tie patys. Be to, išsakydama argumentus ir gynyba pakeisto kaltinimo nevertino kaip iš esmės skirtingo, pažymėjo, kad jame tik nurodytos kitos inkriminuotinos teisės aktų nuostatos. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad prokurorės prašymu pakeistas kaltinimas nelaikytinas kaip iš esmės skirtingas.
Dėl neturtinės žalos
31. Kitoje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodant, kad priteista suma neatitinka teisminėje praktikoje vyraujančių dydžių tokio pobūdžio žalai atlyginti, taip pat akcentuojama, kad pats nukentėjusysis buvo itin neatsargus.
32. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos tenkino visiškai ir priteisė subsidiariai iš L. L. ir A. S. nukentėjusiajam 10 000 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Iš nukentėjusiojo I. S. parodymų matyti, kad dėl patirtų traumų jam teko ilgą laiką gydytis, buvo atliktos net 5 operacijos, dėl kurių apribotas jo gyvenimas, po traumos kurį laiką negalėjo vaikščioti, tik gulėjo, vėliau teko vaikščioti su ramentais, jam buvo nustatytas 45 % neįgalumas, ilgą laiką jaučia skausmus. Dėl nukentėjusiojo patirtų sunkių sužalojimų ir išgyvenimų nekyla jokių abejonių, jie objektyviai nustatyti specialisto išvada (3 t., b. l. 111-113) bei pateiktais dokumentais iš medicinos įstaigų, apmokėjimo sąskaitomis (1 t., b. l. 86-91), kita rašytine bylos medžiaga (1 t., b. l. 61; 3 t., b. l. 91-92), kuri patvirtina sunkias nukentėjusiojo traumas ir ilgą gydymą.
33. Pažymėtina, jog esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnį, patirtos traumos pobūdį, dėl sveikatos sutrikdymo atsiradusias turtines ir neturtines pasekmes (lėšas, būtinas sveikatai pagerinti, fizinius bei dvasinius išgyvenimus ir pan.), pasikeitimus įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.) bei kitas aplinkybes, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nagrinėjamas daugiau nei prieš 5 metus kilęs nelaimingas įvykis, dėl kurio nukentėjusysis patyrė sunkius sužalojimus. Nukentėjusiojo gydymas buvo sudėtingas bei tęsėsi ilgą laiką, nukentėjusysis jautė sunkius išgyvenimus, jo gyvenimas buvo apribotas, o sukelti padariniai neabejotinai turės įtakos ir tolimesniam gyvenimui.
34. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino paties nukentėjusiojo elgesio, nukrypo nuo teismų praktikoje priteisiamų sumų neturtinei žalai atlyginti panašaus pobūdžio bylose. Pabrėžtina, jog panašaus pobūdžio bylose paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2 607 eurų iki 28 962 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-340/2009, 2K-134/2010, 2K-341/2012, 2K-462/2012, 2K-429/2013, 2K-460-507/2016, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017, 2K-93-719/2021). Vis tik sumos, artimos maksimaliam teismų praktikos suformuotam neturtinės žalos dydžiui tokio pobūdžio bylose, yra priteisiamos pakankamai retai. Nagrinėjamoje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad buvo nukrypta nuo praktikoje priteistinų dydžių neturtinei žalai atlyginti ir yra tikslinga mažinti nukentėjusiajam priteistą sumą. Antai, panašaus pobūdžio bylose, kuriose nukentėjusiajam asmeniui taip pat buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiojo elgesys įvertintas kaip neatsargus, turėjęs įtakos nelaimingam įvykiui, priteistos atitinkamai 14 000 eurų bei 12 000 eurų sumos neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-11-648/2017, 2K-225-788/2022). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek nukentėjusiojo I. S. veiksmus, tiek ir atsižvelgdama į panašaus pobūdžio bylose priteistinas sumas, neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju priteista 10 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcinga nustatytiems sužalojimams, nukentėjusiojo ilgalaikiam gydymui bei išgyvenimams.
35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą buvo vadovaujamasi turtinės žalos atlyginimui reikšmingomis aplinkybėmis dėl nukentėjusiojo negautų pajamų, negalėjimo dirbti panašaus pobūdžio darbus. Visgi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, akcentavo tik tai, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis nebegalės dirbti panašaus pobūdžio darbo, jam yra nustatytas 45 procentų neįgalumas, kas leidžia spręsti, jog minėta aplinkybė buvo vertinama ne negautų pajamų (nuosprendyje nėra motyvų dėl negautų pajamų), o apribotos galimybės užsiimti atitinkama profesine veikla kontekste. Toks vertinimas yra pagrįstas, jis niekaip nesusijęs su apeliaciniame skunde dėstomais samprotavimais dėl supainiotų neturtinės ir turtinės žalos vertinimo kriterijų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. L. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.