Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Ingos Staknienės ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Orkela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Orkela“ ieškinį atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centrui pateiktą prevencinį ieškinį

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių prevencinį ieškinį aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos žodinio nagrinėjimo

28. Apeliantas prašo skirti žodinį jo apeliacinio skundo nagrinėjimą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (LAT CBS 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių žodinio nagrinėjimo būtinumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės; prašymas atmestinas.

Dėl bylos sustabdymo

29. Apeliantas prašo sustabdyti civilinės bylos Nr. e2A-1446-661/2019 nagrinėjimą tol, kol nebus bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-1125-821/2019; Netenkinus pirmo prašymo, civilinės bylos Nr. e2A-1446-661/2019 nagrinėjimą sustabdyti ar atidėti iki 2019-12-31. CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Neo Group“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje SIA ,,Parekss lizings” v. UAB ,,Parex lizingas”, bylos Nr. 3K-7-260/2005). Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Teismas, spręsdamas, yra tarp dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys ar ne, turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, ir kokie nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimą dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Universalios valdymo sistemos“ v. UAB „Penki kontinentai“, bylos Nr. 3K-3-221/2008).

30. Nagrinėjamu atveju, reikia nuspręsti ar yra prejudicinis ryšys tarp šios ir administracinės bylos. Pagal Nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - NKPAĮ) 8 str. 5 d. nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau - Vertinimo tarybos). Savivaldybės ar kelių savivaldybių sudarytos vertinimo tarybos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Departamento vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Taigi, ne Atsakovai Departamentas ar Centras, o Vertinimo tarybos sprendžia dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumo nustatymo, teritorijų ir apsaugos zonų apibrėžimo, vertingųjų savybių nustatymo ar patikslinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS 525-431/2009 konstatavo, kad vertinimo tarybos, nors ir neturi juridinio asmens statuso, yra atsakovais administracinėse bylose, o vertinimo tarybos aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises ir pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t.y. administracinis aktas. Vertinimo tarybos sprendimą įforminantis vertinimo tarybos 2018-12-04 aktas Nr. KPD-RM-2743 buvo įregistruotas ir išviešintas Kultūros vertybių registre 2019-01-21. Šį vertinimo tarybos aktą ieškovas ir ginčija Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-1125-821/2019. Atsakovas šioje byloje yra KPD pirmoji nekilnojamoji kultūros paveldo vertinimo taryba. Taigi, sprendimas administracinėje byloje Nr. e1-1125-821/2019 neturės jokios įtakos civilinės bylos Nr. e2A-1446-661/2019 išsprendimui, nes administracinėje byloje ginčijamas vertinimo tarybos, kuri nėra įtraukta į šią civilinę bylą, sprendimas (kurio priėmimo ieškovas taip pat nesiekė uždrausti prevenciniu ieškiniu).

Dėl ginčo esmės

31. Apeliantas prevencinį ieškinį grindė tuo, jog nagrinėjamu atveju, neteisėti Atsakovų veiksmai pasireiškė tuo, kad: 1) Ansamblio vertingųjų savybių tikslinimas, papildant Ansamblį Ligoninės pastatų kompleksu, yra atliekamas apeinant teisės aktuose nustatytas procedūras, 2) Atsakovų veiksmai yra piktnaudžiavimas teise ir 3) Atsakovų veiksmai, atlikti po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, pagrindžia jų veiksmų neteisėtumą.

32. CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos. Realios grėsmės, kad bus padaryta žala, aplinkybė turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama, todėl teismas kiekvienu atveju konkrečioje civilinėje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja realios grėsmės buvimą arba nebuvimą. Ieškovas, prevenciniu ieškiniu teigdamas esant realų pavojų, turi įrodyti, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės bus pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 3K-3-123/2011; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-424-421/2018, 13, 15 punktai).

33. Šioje civilinėje byloje apeliantas (ieškovas) inicijavo ginčą, susijusį su jo ateityje planuojamomis didelio mąsto statybomis į Kultūros vertybių registrą įrašytos nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1073, Kultūros vertybių registro duomenys viešai skelbiami interneto adresu https://kvr.kpd.1t/#/) teritorijoje, (duomenys neskelbtini), 11, Vilniuje, siekdamas uždrausti atsakovams KPD ir Kultūros paveldo centrui (KPC) atlikti šio kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių patikslinimo veiksmus.

34. Kaip jau minėta šios nutarties 30 p. pagal NKPAĮ 8 str. 5 d. nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia KPD ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau - vertinimo tarybos). Nagrinėjamu atveju ne atsakovai KPD ar KPC, kaip teigia apeliantas (ieškovas), o vertinimo tarybos sprendžia dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumo nustatymo, teritorijų ir apsaugos zonų apibrėžimo, vertingųjų savybių nustatymo ar patikslinimo.

35. Vertinimo tarybų funkcijas, teises ir pareigas detalizuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti kultūros ministro 2005-04-15 įsakymu Nr. ĮV-149. Vertinimo tarybos savo sprendimus įformina aktu, kurio forma patvirtinta kultūros ministro 2011-06-15 įsakymu Nr. ĮV-446. Taigi, KPD gali tik inicijuoti vertingųjų savybių patikslinimo procedūrą, bet sprendimą dėl patikslinimo visada priima vertinimo tarybos, kurių sudėtyje yra atestuoti ekspertai ar mokslininkai, nesantys KPD valstybės tarnautojais ar darbuotojais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2009-07-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525 - 431/2009 konstatavo, kad vertinimo tarybos, nors ir neturi juridinio asmens statuso, yra atsakovais administracinėse bylose, o vertinimo tarybos aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t.y. administracinis aktas, ginčas dėl kurio panaikinimo priskiriamas administracinių teismų kompetencijai. LVAT 2015-04-02 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l212-502/2015 konstatavo, kad vertinimo tarybos, vykdydamos savo funkcijas, yra viešojo administravimo subjektai. Dėl vertinimo tarybų teisinio statuso ir jų kompetencijos LVAT pasisakė ir LVAT praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, apibendrinimo dalyje „VI.2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita“ (LVAT biuletenis Nr. 28), LVAT 2018-05-11 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. 1-3-502/2018 ir daugelyje kitų administracinių bylų. Pagal LVAT nuo 2007 m. suformuotą praktiką, visi ginčai dėl vertingųjų savybių nustatymo ar tikslinimo priskiriami išskirtinai administracinių teismų kompetencijai. Pažymėtina, kad LVAT dar 2011-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011 pažymėjo, kad KPD atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimų dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo, t.y. veiksmų, kuriuos savo prevenciniu ieškiniu prašo uždrausti atlikti KPD ir KPC ieškovas.

36. NKPAĮ 8 str. 9 d. 2 p. įtvirtinta, jog į Kultūros vertybių registrą įrašomi vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1053, 17.6 -17.7 punktuose nustatyti Kultūros vertybių registro duomenys, kurie registruojami Kultūros vertybių registre pagal KPD pateiktą vertinimo tarybos aktą. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų 6.1 p. vertinimo tarybos yra Kultūros vertybių registro duomenų teikėjai. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, KPD pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2018-12-04 priėmė aktą Nr. KPD-RM-2743 (žr.: atsakovo atsiliepimo priedas), kuris Kultūros vertybių registre paviešintas 2019-01-21. Šiuo aktu vertinimo taryba sudarė Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių kompleksą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1073) bei nustatė jo vertingąsias savybes, apibrėžė naujas teritorijos ir apsaugos zonos ribas. Pareiškėjo valdomas sklypas patenka į šio naujo komplekso teritoriją. Visas aktas su priedais viešai skelbiamas Kultūros vertybių registre, interneto adresu https://kvr.kDd.1t/#/static-heritage-search. Pagal LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.) pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje eI-1125-821/2019 ginčija šį aktą. Tokiu atveju kolegija sutinka su atsakovų išdėstyta pozicija, jog Vertinimo tarybai priėmus šį aktą, teisinė ir faktinė situacija iš esmės pasikeitė - prevencinis ieškinys tapo nebeaktualus, kadangi Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso vertingųjų savybių tikslinimo procedūra šiuo metu jau užbaigta, o ginčas dėl užbaigtos procedūros teisėtumo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje eI-1125-821/2019.

37. Atsižvelgiant į nurodytus kolegijos argumentus šios nutarties 32-36 p., nėra pagrindo taikyti ir laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo centrui (įskaitant abiejų atsakovų padalinius) atlikti bet kokius veiksmus, įskaitant ir registravimą, dėl Vilniaus Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso vertingųjų savybių akto, kol nebus išspręstas prevencinio ieškinio byla.

38. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas iki šiol neturi nei statybą leidžiančio dokumento, nei suderintos statybos projektinės dokumentacijos, statybos darbų nepradėjo. Net jeigu ieškovui ir būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pagal Statybos įstatymo 33 str. 1 d. 2 p. visi ginčai dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, kol statybos darbai nepradėti, taip pat būtų priskiriami administracinio teismo kompetencijai. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Taigi, žalos priteisimo klausimą bus galima spręsti, tik administraciniam teismui išsprendus administracinę bylą, todėl atmestini apelianto ieškovo samprotavimai šioje civilinėje byloje apie hipotetinę ateities žalą.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų

39. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat nekonstatuotinas.

Dėl bylos baigties

40. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

apelianto (ieškovo) UAB „Orkela“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.