Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos atstovui V. Č., Kultūros paveldo centro atstovams V. K., V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Orkela“ ieškinį atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centrui pateiktą prevencinį ieškinį. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovui buvo ruošiamasi padaryti žalą, kad ieškovas patyrė žalą. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Tai vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, kurio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos. Prevencinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala. Jis turi įrodyti, kad atsakovo veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė. Reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti jau padaryta, gali būti dar nepadaryta, bet turi būti ieškovo įrodoma potenciali žalos atsiradimo grėsmė ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumas ir siekiama žalos grėsmę pašalinti. Prevencinio ieškinio pateikimo sąlygos yra: 1) siekimas apginti daiktines teises nuo žalos darymo ateityje; 2) reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai; 3) realus pavojus, kad ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žala, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai ar žalos darymas; 4) kaltė nėra būtina šio ieškinio sąlyga, nes šis ieškinys paprastai reiškiamas dėl ateityje numatomų atlikti, bet dar neatliktų neteisėtų veiksmų. Ta aplinkybė, kad prevenciniu ieškiniu galima reikalauti užkirsti kelią pasirengimui atlikti neteisėtus veiksmus, nutraukti jų tęsimą ar juos pašalinti, kai jie jau daromi, nepaneigia šios taisyklės; 5) prevencinis ieškinys gali būti reiškiamas tol, kol egzistuoja grėsmė padaryti žalos, todėl ieškinio senaties terminas grėsmės egzistavimo metu nuolat atsinaujina. Prevenciniu ieškiniu siekiama uždrausti atsakovui veiksmus, kurie kelia realų pavojų žalai ar nuostoliams atsirasti. Juo reikalaujama ne žalos ar nuostolių, o siekiama užkirsti kelią, kad jų ateityje neatsirastų. Realios grėsmės aplinkybė, kaip prevencinio ieškinio sąlyga, turi būti įrodyta ieškovo. Ji nepreziumuojama. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą, tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingoms pasekmėms vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį minėtos aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės prezumpcija. Ši aplinkybė turi būti konkrečioje situacijoje įvertinta kaip vienas iš svarbių bylos aspektų. Ieškovas pagal prevencinį ieškinį įrodinėdamas realų pavojų turi įrodyti, jog jo teisėms gresia konkretus pavojus, jog yra faktų ir aplinkybių, kurie kelia jo teisių pažeidimo pavojų. Realią grėsmę gali patvirtinti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos. Tai gali būti pasirengimas tokiems veiksmams, pavojų gali rodyti teisę pažeidžiančių veiksmų nepripažinimas iš atsakovo pusės, neteisėti veiksmai su žalos atsiradimo galimybe gali būti susiję netiesiogiai, bet sudarytų objektyvią galimybę asmens teisių pažeidimui ar žalai arba taptų pagrindu padaryti dar kitus neteisėtus veiksmus. Prevencinio ieškinio atveju paprastai nėra realios žalos, o ketinama užkirsti kelią potencialiai žalai. Prevencinio reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai teisėje suprantami kaip teisei prieštaraujantys ar teisinę pareigą pažeidžiantys veiksmai. Prevencinio ieškinio, kaip civilinės atsakomybės instituto, tenkinimo sąlyga – neteisėti veiksmai – suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys veiksmai, kurių pasekmė būtų žalos ateityje padarymas. Žala ar nuostoliai šiuo atveju turi būti suprantami kaip būsimų neteisėtų veiksmų potenciali pasekmė. Prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga yra neteisėti veiksmai ateityje, sukeliantys realią žalos grėsmę.

Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad ieškovas kreipėsi su ieškiniu dėl draudimo atsakovams atlikti veiksmus - atlikti Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio vertingų savybių tikslinimą, papildant ansamblį į Šv.Jokūbo ligoninės pastatų kompleksą įeinančiais pastatais, teritorijoje esančiomis vertingomis savybėmis, apibrėžiant apsaugos zonas. Nurodo, kad nuosavybės teise turi Šv.Jokūbo ligoninės pastatų kompleksą ir žemės sklypą, suderino viešbučio statybos projektą pagal detalųjį planą, tačiau negali vykdyti investicinio statybos projekto, nes Kultūros paveldo departamentas atšaukė leidimą ir pradėjo tikslinti papildomai Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno ansamblį vertingosiomis savybėmis, papildant į Šv.Jokūbo ligoninės komplekse įeinančiais pastatais. Ieškovas nurodo, kad patiria milijoninius nuostolius.

Teismas ieškinį atmeta. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau vartojamas trumpinimas– NKPAĮ) 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu (NKPAĮ 2 straipsnio 31 dalis). Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai (NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalis). Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalimi viešojo administravimo įgaliojimai valstybės institucijoms ar įstaigoms gali būti suteikti: 1) įstatymais, 2) įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, nustatančiu įgaliojamam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus. Lietuvos Respublikos kultūros ministras Kriterijų aprašą patvirtino vadovaudamasis NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, jog „Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi Kultūros paveldo departamentas yra įstaiga prie ministerijos, kuri įgyvendina valstybės politiką ministrui pavestoje kultūros paveldo valdymo srityje. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalimi teisė priimti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją suteikta Vyriausybei, kultūros ministrui, Kultūros paveldo departamento direktoriui ir savivaldybės tarybai. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktu Kultūros paveldo departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 1 punktą Departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai, o pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą kultūros paveldo apskaita yra apsaugos dalis. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalį apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas kultūros vertybių registre. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 4 dalį Departamento direktorius savarankiškai pagal kompetenciją gali leisti norminius teisės aktus. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalį vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Bruožai yra tik tyrimo rezultatas, kuris paaiškėja, atlikus tyrimus (NKPAĮ 8 straipsnio 3 ir 6 dalys). Kad kultūros vertybės nebūtų sunaikintos, Vertinimo tarybos, vertindamos kultūros paveldo vietovių vertingąsias savybes, savo aktuose pažymi ir pavienius objektus, kurie turi vertingųjų savybių požymių. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, šie duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Taigi kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu įstatyme numatyta ne tik kūriniams bei daiktams, pripažintiems kultūros paveldo objektais, bet ir galimiems kultūros paveldui priskirti kūriniams bei kitiems daiktams.

Kita sudėtinė nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalis – konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas – reglamentuojama NKPAĮ 8 straipsnio 3-6 dalyse: Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos (NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalis); Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. <...> (NKPAĮ 8 straipsnio 4 dalis); Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – vertinimo tarybos). Jos, be kita ko, sprendžia dėl apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalingumo arba jos netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras (NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalis). Taigi tiek inventorizavimas, tiek konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas yra sudėtinė nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalis, kartu – ir jo apsaugos dalis (NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Tiek inventorizavimo, tiek konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimo metu nustatytų duomenų apie galimus nekilnojamajam kultūros paveldui priskirti kūrinius ir kitus daiktus užfiksavimas ir įtraukimas į apskaitą suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams. Taip įgyvendinamos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir įstatymo nuostatos, įpareigojančios išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų – brėžinių, schemų, projektavimo dokumentų (8 tomai) nustatyta, kad ieškovas 17 amžiaus pabaigos istorinį kultūros pastatą ruošiasi rekonstruoti (suniokoti, sunaikinti), ant istorinių statinių užkeldamas stiklinį modernų priedą, todėl teismo nuomone atsakovai laiku ėmėsi įstatyme numatytų priemonių išsaugoti kultūros, istorijos paveldą ir neleisti sunaikinti kultūros paveldo statinį, paveldo vietovę. Teismas atkreipia dėmesį, kad sunaikinus istorinį, kultūrinį kultūros paveldo pavieni ar kompleksinį objektą, to objekto neatkursi, ko nepasakysi apie ruošiamą statyti statinį – jį galima statyti bet kur ant žemės sklypo. Iš atsakovų pusės neteisėti veiksmai nenustatyti, atsakovų priimti individualūs aktai gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl negali būti tenkinamas prevencinis ieškinys. Prevencinio ieškinio, kaip civilinės atsakomybės instituto, tenkinimo sąlyga – neteisėti veiksmai – suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys veiksmai, kurių pasekmė būtų žalos ateityje padarymas. Žala ar nuostoliai šiuo atveju turi būti suprantami kaip būsimų neteisėtų veiksmų potenciali pasekmė. Iš atsakovų pusės atliekami veiksmai yra teisėti, vykdant įstatymo ir kitų norminių aktų deleguotas funkcijas, siekiant išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą. Ieškinio pagrindas yra ieškovo pareikštas prevencinis ieškinys. Teismas nustatė, kad atsakovų veiksmai yra teisėti, todėl ieškinys atmetamas. Teismui pateikta atsakovų medžiaga – istoriniai objekto tyrinėjimai, nuotraukos, planai, išrašai iš archyvų, rodo, kad atsakovai Kultūros paveldo centras ir Kultūros paveldo departamentas pagrįstai išsamiau ir atidžiau nutarė atlikti nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimą, nes vertybės praradimas sukeltų didžiausią žalą paveldo išsaugojimui. Ieškovas, darydamas investiciją į objektą, projektuodamas naujus statinius, privalėjo suprasti vietos ir išlikusių statinių svarbą, kad projektavimo, statybos darbai gali prasitęsti, nes statybos vyks į projektą įtraukiant 16-17 amžiaus istorinius statinius. Institucijos, atsakingos už kultūros paveldo išsaugojimą, turi teisę iš viso uždrausti naujas statybas, išsaugant kultūros objektą. Teismas, susipažinęs su ieškovo projektu, mano, kad vertinimą privalo atlikti Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, nes pateiktas ieškovo projektas rodo, kad kultūros paveldo objekto grupė, vietovė, gali būti pakeista nepataisomai. Ieškovas klaidingai savo turtines teises gina pareikšdamas prevencinį ieškinį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.