- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-11
- Bylos Nr.
- e2A-1179-880/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11497-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- Z. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, viešosios įstaigos Centro poliklinikos prisidėjimą prie atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, viešajai įstaigai Centro poliklinika
- Kategorijos
- 3.3.1.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Urmilos Valiukienės, Lino Zinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų ieškovo Z. S. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus bei atsakovės viešosios įstaigos Centro poliklinikos prisidėjimą prie atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. S. ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Centro poliklinika ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Z. S. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) Centro poliklinika ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu. Ieškiniu ieškovas prašė: pripažinti jo atšaukimą iš VšĮ Centro poliklinika direktoriaus pareigų neteisėtu, grąžinti į VšĮ Centro poliklinika direktoriaus pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas, o tuo atveju jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovas į pareigas negali būti grąžintas, prašo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Ieškovas nurodė, kad:
1.1. 2023 m. birželio 26 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės mero pasirašytą pranešimą apie galimą atšaukimą iš pareigų (toliau – Pranešimas), kuriame, nurodoma, kad remiantis VšĮ Centro poliklinika įstatų (toliau – ir Įstatai) 29.1 papunkčiu pranešama, jog nuo 2023 m. liepos 7 d. planuojama atšaukti ieškovą iš VšĮ Centro poliklinika direktoriaus pareigų esant VšĮ Centro poliklinika (toliau – ir Įstaiga, Centro poliklinika) įstatų 28.14 papunktyje numatytam pagrindui.
1.2. Pranešime buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras gavo duomenų, sudarančių pagrindą taikyti atšaukimo institutą ieškovo atžvilgiu ir šiuo pagrindu nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį: 2023 m. gegužės 17 d. gautas skundas, adresuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Savivaldybei ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai „Dėl Centro poliklinikos direktoriaus Z. S. veiksmų“. Skunde minimoms aplinkybėms tirti 2023 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 22-111/23 buvo sudaryta komisija (toliau – Komisija). Komisija, ištyrusi skunde nurodytas aplinkybes, apklaususi buvusius ir esamus Centro poliklinikos darbuotojus, 2023 m. birželio 26 d. pateikė išvadą, kad dėl ieškovo savybių, pasireiškiančių negebėjimu korektiškai bendrauti su darbuotojais, sukuriančių darbuotojams pažeminimo jausmą, netikrumą dėl normalios darbo aplinkos, jaučiamą įtampą, dėl kurios žymiai padidėjo įstaigos darbuotojų išėjimų iš darbo, atsistatydino gydymo taryba, yra žeminamas sveikatos sistemos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas Centro poliklinika, kaip įstaiga, gebančia užtikrinti saugias darbo sąlygas darbuotojams, tai lemia Įstaigos autoriteto žeminimą tiek darbuotojų, tiek pacientų, tiek visos visuomenės akyse.
1.3. Ieškovo buvo paprašyta pateikti paaiškinimus iki 2023 m. birželio 30 d. Paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad nesutinka su virš minėtomis aplinkybėmis, nes nėra pateikta nei vieno teisinio bei faktinio pagrindo, pagrįsto objektyviais įrodymais ar kitais patikimais duomenimis, kuriais remiantis būtų galima daryti bent prielaidą dėl galimybės taikyti jo atžvilgiu atšaukimo institutą. Ieškovo teigimu, jis pateikė ir daugiau argumentuotų ir išsamių paaiškinimų dėl nurodytų aplinkybių, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta, jie nebuvo vertinami. Juos jis buvo nurodęs ir laiške merui, buvo pateikęs savo pozicijos pagrindimą, prašė susitikimo, tačiau tai nebuvo vertinta, buvo ignoruojama. 2023 m. liepos 7 d. Savivaldybės meras V. B. pasirašė potvarkį dėl ieškovo atšaukimo iš Įstaigos direktoriaus pareigų.
1.4. Ieškovo nuomone, nebuvo jokių faktinių prielaidų atšaukti jį iš direktoriaus pareigų, potvarkyje dėl jo atšaukimo iš pareigų nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis ir yra formalios, nebuvo siekiama nustatyti objektyvias prielaidas, nebuvo atlikta jokio teisingo ir objektyvaus tyrimo, todėl atšaukimas negali būti laikomas teisėtu. Įstaigos Įstatuose numatytų atšaukimo iš pareigų priežasčių, anot ieškovo, nėra galimybės nustatyti, kadangi nurodyti atšaukimo iš pareigų motyvai yra nepagrįsti ir formaliai deklaratyvūs. Dėl to ieškovas mano, kad jo atšaukimas iš direktoriaus pareigų yra neteisėtas, jo nuomone, tai buvo politinis susidorojimas, pagrindo negrąžinti jo į eitas pareigas, jo manymu, nėra, jis gali dirbti ir yra laukiamas darbuotojų.
1.5. Ieškovas prašo atlyginti neturtinę žalą, nurodydamas, kad šios situacijos buvo sugniuždytas emociškai ir psichologiškai, buvo sumenkinta jo reputacija, atleistas jis buvo itin diskredituojančiu pagrindu, tai sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, baimės, netikrumo, finansinio nestabilumo ir neužtikrintinumo ateitimi jausmą, sumažėjo jo galimybės įsidarbinti. Padarytą neturtinę žalą įvardijo 2 000 Eur suma.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė, Įstaigos steigėja) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes teisiniai santykiai su ieškovu pasibaigė laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi tiek pagal Viešųjų įstaigų įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priešingai, nei nurodo ieškovas, viešosios įstaigos dalininkų (savininko) teisė atšaukti pasitikėjimą praradusį viešosios įstaigos vadovą yra absoliuti ir neribojama jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis (įskaitant išankstinį informavimą apie viešosios įstaigos vadovo atšaukimą iš pareigų ir darbo sutarties su juo nutraukimą), nepriklausomai nuo viešosios įstaigos vadovo kaltų veiksmų buvimo ir nebuvimo. Atsakovės teigimu, ieškovo kaltės buvimas ar nebuvimas šiuo atveju neturėjo visiškai jokios reikšmės, kadangi ieškovas iš direktoriaus pareigų buvo atšauktas nesiejant jo atleidimo su kaltės buvimu ar nebuvimu, o dėl įstaigos savininko teises įgyvendinančio subjekto pasitikėjimo ieškovu praradimo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas prarado Įstaigos steigėjo pasitikėjimą, dėl to buvo atleistas. Atsakovės teigimu, ieškovas iš pareigų buvo atšauktas specialiu teisiniu pagrindu, numatytu Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – SPĮĮ) 15 str. 7 d., 29 str. ir Įstatų 28.14 p., nes ieškovas, kaip Įstaigos vadovas, nesugebėjo užtikrinti Įstaigoje motyvuojančios, saugios, psichologiškai tvarios darbo aplinkos (faktinis ieškovo atšaukimo iš pareigų pagrindas). Netinkama darbo aplinka Poliklinikoje buvo nulemta ieškovo asmeninių savybių, organizuojant darbą ir bendraujant su kolektyvu – tarp darbuotojų įsivyravo nestabilumo jausmas, nepasitikėjimas vadovu, lėmęs neįprastai didelę personalo, ypač administracijos, kaitą. Šio atsakovė negalėjo toleruoti. Buvo gautas ne vienas skundas dėl netinkamo ieškovo elgesio ir prastų vadovavimo metodų, ko savivaldybė taip pat negalėjo toleruoti. Gavus trečią skundą, savivaldybė sudarė Komisiją, kuri tyrė skundo teiginius ir jame nurodytas aplinkybes. Tyrimo eigoje ir paaiškėjo faktinės aplinkybės, lėmusios ieškovo atšaukimą. Atšaukimo procedūra buvo pravesta be pažeidimų. Todėl jokio pagrindo sutikti su ieškiniu Savivaldybė nemato, o jeigu vis tik teismas nuspręstų pritarti ieškovo teiginiams ir atleidimą laikys neteisėtu, Savivaldybė prašo negrąžinti ieškovo į direktoriaus pareigas. Savivaldybė taip pat nurodė nemananti, kad dėl esamos situacijos ieškovas patyrė neturtinę žalą, laikė šią ieškinio poziciją neįrodyta ir prašė atmesti.
3. Atsakovė VšĮ Centro poliklinika (toliau – Įstaiga) su ieškiniu taip pat nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad patvirtina atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime į ieškinį nurodytas su ieškovo atšaukimu susijusiais aplinkybes bei sutinka su teisiniais atsiliepimo pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino ieškovo atleidimą iš viešosios įstaigos Centro poliklinika direktoriaus pareigų neteisėtu; 2) negrąžinto jo į eitas viešosios įstaigos Centro poliklinika direktoriaus pareigas, 3) laikė, kad su juo sudaryta darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, 4) priteisė ieškovui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 61 398,40 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 422,84 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 5) 2000 Eur neturinės žalos atlyginimo bei 6) 3 742,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad:
4.1. Ieškovas, būdamas Įstaigos direktoriumi, galėjo būti atšauktas iš pareigų Įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančio subjekto, tačiau savininko teises ir pareigas įgyvendinančio subjekto atšaukimo teisė nėra visiškai absoliuti. Kadangi VšĮ Centro poliklinika yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto ir lėšų įsteigta asmens sveikatos priežiūros viešoji įstaiga (Įstatų 1 str.), nagrinėjamoje byloje yra aktualios ir SPĮĮ nuostatos, susijusios su šių įstaigų vadovų atleidimu arba atšaukimu iš pareigų. Pagal SPĮĮ 15 str. 7 d. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų ar jų filialų ir padalinių vadovai bei šių įstaigų sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami ir iš darbo atleidžiami DK nustatyta tvarka ir pagrindais. Su LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovais, be DK nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis nutraukiama LNSS valstybės ar savivaldybės biudžetinės ar viešosios įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai arba visuotiniam dalininkų susirinkimui priėmus sprendimą atšaukti įstaigos vadovą steigimo dokumentuose nustatyta tvarka ir dėl steigimo dokumentuose nurodytų priežasčių.
4.2. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atšauktas iš VšĮ Centro poliklinika direktoriaus pareigų esant Įstatų 28.14 papunktyje nustatytam pagrindui. Įstatų 28.14 papunktyje nurodoma, kad su įstaigos direktoriumi be DK nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis nutraukiama savininkui priėmus sprendimą atšaukti įstaigos direktorių dėl priežasčių, kuomet asmens savybės, ryšiai ar kitos su juo ar jo aplinka susijusios aplinkybės ar faktai jį į pareigas priimančiam asmeniui sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja. Teismas nenustatė byloje aplinkybių, sąlygojusių galimybę atšaukti ieškovą iš Įstaigos direktoriaus pareigų taikant jo atžvilgiu minėtą Įstatų nuostatą, nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad ieškovas akivaizdžiai žemino sveikatos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą sveikatos sistema ar ją kompromitavo.
4.3. Faktiškai darbuotojo atleidimas realizuotas anonimiškai suformuoto skundo pagrindu. Byloje esanti medžiaga, Komisijos pirmininkės abstraktūs, nenuoseklūs ir nekonkretūs paaiškinimai duoda pagrindą daryti pakankamai tvirtą išvadą, kad anoniminiame skunde esanti informacija realiai objektyviai ir nešališkai nebuvo tikrinama. Komisija veikė išskirtinai formaliai. Komisijos pirmininkė negalėjo įvardinti, kaip identifikavo apklausai kviestus asmenis, ką konkrečiai ir dėl kokių aplinkybių apklausė, kiek buvo posėdžių, kokia forma jie buvo organizuoti. Akivaizdu, kad informacija, nurodyta Komisijos išvadoje pateikta išskirtinai selektyviai ir neaišku kokiu pagrindu, nes anoniminiame skunde jokių konkrečių pavardžių, kitų apklausai kviestinų asmenų duomenų, nėra nurodyta. Jokia forma nebuvo vertinami ir detalizuojami ieškovo pateikti argumentai. Paties ieškovo apklausa, kaip byloja garso įrašų turinys, nekėlė Komisijai jokių klausimų, kas rodo, kad nebuvo nei noro, nei poreikio aiškintis skundo argumentus. Nėra aišku, kaip buvo suformuota ir pati Komisijos išvada – kas ją rašė, kokia apklausos informacija ar jos dalimi naudojosi ir koks Komisijos narys. Itin kritiškai vertintinas Komisijos pirmininkės liudijimas, kuomet ji negalėjo įvardinti jokių esminių tyrimo momentų ir aplinkybių, argumentuotai paaiškinti, kas sąlygojo tokios tyrimo išvados merui pateikimą. Minėtų nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad darbdavys neturėjo faktinio siekio atlikti objektyvų ir nešališką tyrimą, faktiškai jo neatliko, situaciją sprendė tendencingai, formuodamas ją kryptingai prieš ieškovą, iš anksto tai žinodamas, ką rodo ir viešoje erdvėje buvę mero pasisakymai, iš kurių akivaizdu, jog ieškovo ateitis buvo nulemta dar iki Komisijos tyrimo pradžios ir išvadų jam pateikimo.
4.4. Neatlikus išsamaus ir objektyvaus tyrimo, tinkamai nepatikrinus faktų, lėmusių ieškovo atšaukimą, ir tinkamai jų neištyrus nėra pagrindo manyti ieškovą atleidus pagrįstai ir teisėtai. Nebuvo jokių faktinių prielaidų atšaukti jį iš direktoriaus pareigų, Potvarkyje dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, yra labai formalios ir deklaratyvios. Nesant jokių skundų iš Įstaigos pacientų, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja. Todėl darbdavys, inicijuodamas darbuotojo atleidimą šio nagrinėjamo ginčo atveju, tinkamai bei objektyviai su tuo susijusių aplinkybių nenustatinėjo ir, tikėtina, nebuvo suinteresuotas tai daryti, nevertino darbuotojo ne vieną kartą išsakytų argumentuotų ir motyvuotų pastebėjimų bei jo išreikštos pozicijos dėl to.
4.5. Pripažinus atleidimą iš darbo taikius atšaukimo institutą neteisėtu, atsiranda DK 218 str. įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir turtinę bei neturtinę žalą, arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas bei patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau teismas laikė, jog galimybės grąžinti ieškovą į darbą nėra, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti esant akivaizdžiai priešpriešai su Įstaigos steigėju, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. gruodžio mėnesį yra įvykęs viešas konkursas Įstaigos vadovo pareigoms užimti ir jas eina šiuo metu kitas asmuo. Todėl teismas sprendė dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisimo, nes kompensacija jam, neišdirbusiam dviejų metų nepriklauso. Iš pažymos apie VDU matyti, kad ieškovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 8 771,20 Eur, dienos – 422,84 Eur. Tokiu būdu ieškovui priklauso 61 398,40 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2023 m. liepos 7 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo, t. y. už 7 mėnesius, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką po 422,84 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, bet ne daugiau kaip už vienus metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.
4.6. Teismas taip pat nustatė, kad darbdavys darbuotojo atžvilgiu dėl to elgėsi pakankamai tendencingai, atleidimo faktas išviešintas žiniasklaidoje ir yra įgavęs neigiamą viešą atspalvį, kas, akivaizdu, sumenkino ieškovo reputaciją ir pakenkė jai. Tokiais atsakovės veiksmais jam buvo padaryta nemenka emocinė skriauda, pažeistas emocinis ir finansinis stabilumas, sumenkintas jo paties ir jo šeimos ateities užtikrintinumas, buvo sukelti nemenki asmeniniai išgyvenimai ir nepatogumai, kas, akivaizdu, sąlygojo ir psichologinį sveikatos pablogėjimą. Priimdamas sprendimą šioje reikalavimų dalyje, teismas taip pat atsižvelgė ir į darbdavio statusą – jis yra subjektas, kuriam taikomi aukštesni atsakomybės, budrumo ir sąžiningo elgesio standartai nei paprastam darbo rinkos santykių dalyviui. Todėl teismas laikė, jog yra nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos. Teismo įsitikinimu, priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojui už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą, ir savo prigimtimi ginčo atveju negali tokia būti, nes yra savaiminė darbuotojo grąžinimo į buvusį darbą pasekmė, be to, prašoma priteisti suma pagal formuojamą teismų praktiką nėra didelė. Todėl ieškovui neteisėtu atleidimu padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš atsakovės prašomą 2 000 Eur neturtinę žalą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti - grąžinti ieškovą į darbą, o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas negrąžindamas ieškovo į darbą nepagrįstai suabsoliutino ir netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių įtemptus santykius. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, jog realiai egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta negrąžinimo į darbą priežastis – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčą išsprendus ieškovo naudai, darbo santykių tąsa yra nebeįmanoma.
5.2. Nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Tačiau konkrečių ir objektyvių negalėjimo vykdyti pareigas priežasčių teismas nenustatė. Teismo išvada padaryta remiantis atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės teiginiu, jog ji nenori, kad ieškovas būtų grąžintas į darbą, todėl automatiškai sprendžiama, jog ieškovui nebus sudarytos tinkamos sąlygos dirbti.
5.3. Darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį (DK 30 str. 1 d.). Taigi Vilniaus miesto savivaldybė kaip steigėja turi lygiai tokias pačias pareigas ieškovo atžvilgiu. Todėl bet kokie jos veiksmai, nukreipti į konflikto kėlimą ir netinkamų darbo sąlygų iniciavimą turėtų būti vertinami kaip neteisėti ieškovo atžvilgiu.
5.4. Savivaldybė nepagrindė objektyviais įrodymais, kodėl prarado pasitikėjimą darbuotoju, kokie netinkami veiksmai buvo atlikti iš ieškovo pusės. Todėl esant tokiam visiškai nepagrįstam savivaldybės prašymui, steigėjo interesai negali būti iškelti aukščiau už darbuotojo interesus tęsti darbinius santykius. Pažymėtina, kad teismo posėdžiuose pati atsakovė konkrečių argumentų, kodėl tolimesnis ieškovo darbas būtų negalimas, nepateikė.
5.5. DK 218 str. numato galimybę negrąžinti darbuotojo į buvusį darbą, jeigu to prašo darbdavys. Tačiau šio straipsnio 4 d. nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas tik tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų. Kitais atvejais toks darbdavio pageidavimas darbo ginčą nagrinėjančiam organui nėra privalomas ir objektyviai turi būti vertinamos visos byloje esančios aplinkybės. Atsakovė vidutiniškai įdarbina gerokai daugiau nei dešimt darbuotojų (šiuo metu yra 1008 darbuotojai), taigi Savivaldybės pageidavimai nėra įpareigojantys teismą.
5.6. Ieškovo negrąžinus į darbą, nors jo atleidimas ir yra pripažintas neteisėtu, ieškovui nėra priteisiama įstatyme numatyta kompensacija, kadangi jo darbo santykiai tęsėsi mažiau nei du metus, todėl teismui priėmus skundžiamą sprendimą nėra atkuriamas socialinis teisingumas, kadangi darbuotojui yra priteisiama tik kompensacija už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau darbuotojas be objektyvių priežasčių yra likęs be darbo ir negavęs kompensacijos.
5.7. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą sprendžiant dėl darbuotojo grąžinimo į pirmesnį darbą teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas kitas asmuo. Atitinkamai ir šio ginčo atveju ieškovas yra grąžintinas į eitas pareigas nepriklausomai nuo to, kad į jo eitas pareigas yra priimtas kitas asmuo konkurso būdu, kadangi teisiškai tai yra nereikšmingos aplinkybės siekiat grąžinti ieškovo padėtį iki jo atleidimo iš darbo.
Atsiliepimas
6. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:
6.1. Ieškovas į eitas pareigas buvo negrąžintas ne tik dėl „įtemptų santykių su atsakovais“, bet ir dėl to, kad ieškovo buvęs darbdavys (įstaiga) aiškiai nurodė nesutinkantis su ieškovo grąžinimu į eitas pareigas. Tad, kad ir kaip ieškovas vertintų sprendime išdėstytus negrąžinimo į eitas pareigas motyvus, jis pamiršta, kad darbdavys pasinaudojo DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta teise. DK 218 straipsnio 4 dalis labai aiškiai ir tiksliai numato darbdavio teisę prašyti negrąžinti buvusio darbuotojo į eitas pareigas. Tam jokių papildomų aplinkybių įrodinėti nereikia – esant darbdavio prašymui negrąžinti ieškovo į eitas pareigas pirmosios instancijos teismas ir negalėjo pasielgti kitaip, todėl sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstai, nepaisant pirmosios instancijos teismo pateiktos motyvacijos.
6.2. Ieškovas neprisiima absoliučiai jokios atsakomybės dėl stresinės darbo aplinkos įstaigoje, darbuotojų kaitos, todėl nėra pagrindo manyti, jog ieškovas, grąžinimo į eitas pareigas atveju, pakeis savo įpročius ir personalo valdymo įgūdžius. Ieškovas nebeturi Savivaldybės pasitikėjimo, kadangi įstaigos darbuotojų liudijimai rodo itin dideles personalo valdymo problemas, buvusias įstaigoje. Be to, Savivaldybės manymu, būtent ieškovas diskreditavo, kompromitavo įstaigą, siųsdamas aiškią žinutę visuomenei, kad šioje įstaigoje darbinė aplinka yra stresinė ir žeminanti – gausybė viešų publikacijų apie ginčo situaciją, nepaisant bylos baigties, jau padarė įtaką įstaigos įvaizdžiui visuomenėje.
6.3. Ieškovas klaidina teismą, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta darbdavio teisė nėra niekaip apribota įstaigoje dirbančių asmenų kiekiu, tai tėra nelabai paaiškinamos ieškovo interpretacijos.
6.4. Ieškovui negalėjo būti priteista kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, kadangi jis įstaigoje dirbo mažiau nei du metus – ieškovas iš esmės kvestionuoja ne sprendimą, o įstatymų leidėjo valią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 5 d. nutartyje Nr. e3K-3-11-701/2021 aiškiai nurodė, kad „darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra mažesnė nei dveji metai, kompensacija nepriteisiama“.
6.5. Naujo įstaigos vadovo paskyrimas nebuvo vienintele priežastimi, dėl ko pirmosios instancijos teismas negrąžino ieškovo į eitas pareigas. Visgi, šiuo atveju primintina, kad po ieškovo atšaukimo iš pareigų įstaigos darbuotojai savo parašais patvirtino, jog darbo atmosfera įstaigoje pagerėjo – po ieškovo atšaukimo iš pareigų įstaigos valdymą laikinai buvo perėmęs tas pats asmuo, kuris vėliau laimėjo konkursą į įstaigos vadovo pareigas ir šiuo metu jas užima. Tad ši aplinkybė, nors ir nėra esminė, sprendžiant dėl ieškovo negrąžinimo, yra svarbi ir parodo, kad esamas įstaigos vadovas turi įstaigos kolektyvo palaikymą ir ieškovo grąžinimas neatitiktų įstaigos interesų.
7. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Centro poliklinika prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad įstaiga, remdamasi DK 218 straipsnio 4 dalyje suteikta teise prašė ir prašo negrąžinti ieškovo į eitas pareigas. Ši teisė nėra niekaip apribota, jos įgyvendinimui nereikalinga jokia speciali tvarka. Be to, šiuo metu įstaigoje padėtis normalizuojasi, įstaigos vadovė aktyviai ieško ir įdarbina naujus darbuotojus, atmosfera įstaigoje pagerėjusi, o ieškovo grąžinimas į pareigas tik destabilizuotų dabartinę padėtį. Paminėtina ir tai, kad ieškovas neturi ir įstaigos steigėjos ir savininkės pasitikėjimo.
Šalies argumentai
8. Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime ignoruoja svarbius byloje esančius įrodymus lyg jų nebūtų – teismas sprendime ne kartą teigia, kad vienokių ar kitokių įrodymų dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų teisėtumo/pagrįstumo nėra, nors iš esmės sprendime nėra aptarta didžioji dalis tokių įrodymų (vieši Sveikatos apsaugos ministro, Valstybinės darbo inspekcijos pasisakymai, įstaigos darbuotojų raštas su 440 parašų dėl pagerėjusios darbo atmosferos po ieškovo atšaukimo, įstaigos psichosocialinių veiksnių tyrimo ataskaita ir Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo rezultatai apie darbinę aplinką įtaigoje). Ignoruoti ir Savivaldybės rašytiniai paaiškinimai dėl Komisijos anoniminiam skundui apie netinkamą ieškovo bendravimą ištirti, liudytojų kvietimo principai, tačiau tuo pat metu teismas vadovavosi Komisijos pirmininkės liudijimu teisme (praėjus daugiau nei pusei metų po komisijos veiklos), nustatydamas komisijos selektyvų, formalų veikimą prieš ieškovą, nors Komisijos pirmininkė nurodė neprisimenanti Komisijos veikimo aplinkybių ir liudytojų apklausų.
8.2. Pirmosios instancijos teismas norėjo parodyti formalų Komisijos veikimą, nenorą gilintis į anoniminiame skunde nurodytas aplinkybes – visgi, išklausius byloje esančius nuotolinio pokalbio su ieškovu įrašus, labai aiškiai girdėti, kad Komisija jau pokalbio pradžioje (nuo 1 min. 26 s.) prašė ieškovo išsakyti nuomonę apie aptariamą anoniminį skundą. Komisija vėliau ne kartą drausmino ieškovą, kad jis kalbėtų būtent apie skundą, o ne pašalines, nesusijusias aplinkybes (nuo 8 min.; nuo 17 min. 4 s.). Komisija uždavė ieškovui klausimus, kaip ieškovas elgiasi, jeigu darbuotojas netinkamai atlieka užduotį (Komisija vėlgi drausmino ieškovą, kad šis atsakinėtų į konkretų klausimą, o ne kalbėtų apie nesusijusias aplinkybes); kaip ieškovas elgiasi, jeigu darbuotojas nesupranta užduoties; ar ieškovas, darbuotojui netinkamai atlikus užduotį, kelia balsą, pasako kažką aštriau; kaip ieškovas įsiliejo į kolektyvą, ar jautė įtampą kolektyve. Tad teismo teiginiai apie tai, kad Komisija neuždavė „beveik jokių klausimų“ dėl skundo teiginių yra nesuprantami – visi klausimai buvo susiję su skundu, o Komisija, davusi žodį ieškovui, ne kartą nurodė ieškovui kalbėti būtent apie skundą, o ne apie nesusijusias aplinkybes.
8.3. Ieškovas buvo išklausytas tiek žodinio pokalbio metu, tiek jam buvo sudaryta galimybė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl gauto skundo. Teismas nepaaiškina, kokiu pagrindu remiantis įstaigos steigėjas privalėjo dar kartą susitikti su ieškovu – įstaigos įstatų 29.1 p., kuris pagal SPĮĮ 15 straipsnio 7 dalį, reglamentuoja ieškovo atšaukimo tvarką, numato ieškovo teisę pateikti paaiškinimus, kas ieškovui buvo leista padaryti tiek žodžiu, tiek raštu.
8.4. Visos aplinkybės, susijusios su Komisijos sudarymu, veikla ir liudytojų apklausų organizavimu, buvo paaiškintos 2023 m. gruodžio 12 d. Savivaldybės paaiškinimuose, kurių pareikalavo pats pirmosios instancijos teismas. Kodėl teismas šių paaiškinimų nevertino Savivaldybė atsakyti negali, tačiau akivaizdu, kad jų ignoravimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto Sprendimo (dalyje dėl ieškinio dalinio patenkinimo) priėmimą. Liudytojos Komisijos pirmininkės parodymai niekaip negalėjo paneigti 2023 m. gruodžio 12 d. pateiktų paaiškinimų, kadangi pati liudytoja jų ir nepaneigė – priešingai, liudytoja nurodė, kad daugelio aplinkybių ji nepamena. Pagal CPK 185 str. 2 d. jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl sprendime turėjo būti palyginti tiek rašytiniai paaiškinimai, tiek liudytojos parodymai ir atliktos įrodymų analizės pagrindu priimtos atitinkamos išvados – šiuo gi atveju 2023 m. gruodžio 12 d. rašytiniai paaiškinimai buvo tiesiog ignoruoti.
Žemesnės instancijos teismas
8.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijos išvada parengta neaišku kokiais pagrindu, nes anoniminiame skunde jokių konkrečių pavardžių, kitų apklausai kviestinų asmenų duomenų, nėra nurodyta. Jokia forma nebuvo vertinami ir detalizuojami ieškovo pateikti argumentai. Paties ieškovo apklausa, kaip byloja garso įrašų turinys, nekėlė Komisijai jokių klausimų, kas rodo, kad nebuvo nei noro, nei poreikio aiškintis skundo argumentus. Tačiau jokie teisės aktai nereglamentuoja Komisijos išvados surašymo struktūros, todėl nėra aišku, kodėl joje turėjo būti aptarti ieškovo paaiškinimai – Komisija išklausė ieškovą tiek žodžiu, tiek raštu ir atliko ieškovo pozicijos vertinimą. Galų gale, Komisija buvo sudaryta ištirti anoniminiame skunde nurodytas aplinkybes, todėl žodinio pokalbio metu, priešingai nei nurodoma sprendime, Komisija dėjo pastangas sužinoti ieškovo nuomonę apie skunde išdėstytus kaltinimus jo atžvilgiu.
8.6. Kritiškai vertintinas ir teismo teiginys, kad Komisijos pirmininkė negalėjo nurodyti jokių esminių tyrimo momentų ir aplinkybių – ši liudytoja buvo iškviesta teismo iniciatyva ir savo parodymuose nurodė, kad Komisijos veikloje dalyvavo ribotai. Teismas nesprendė kviesti liudyti kitų Komisijos narių ir netgi atmetė Savivaldybės siūlymą kviesti norinčius liudyti asmenis (buvusius ar esamus įstaigos darbuotojus), kurie davė parodymus ir Komisijoje. Tad teismas pats pasirinko tokį bylos vedimo būdą, kuriame liudytojų apklausos nebuvo prioretizuojamos, lyginant su kitais įrodymų gavimo šaltiniais – pats teismas iškvietė tik vieną Komisijos narę liudyti ir dar tokią narę, kurios dalyvavimas Komisijos darbe buvo ribotas. Tačiau tai nesutrukdė teismui daryti nepagrįstas išvadas apie netinkamą Komisijos veiklą bendrai.
Šalies argumentai
8.7. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad po valdžios pokyčių miesto savivaldybėje ieškovu buvo mėginama atsikratyti, kad visa ginčo situacija neabejotinai turi politinį aspektą. Ieškovas iš pareigų buvo atšauktas specialiu teisiniu pagrindu, numatytu SPĮĮ 15 str. 7 d. ir Poliklinikos įstatų 28.14 p., nes jis kaip vadovas nesugebėjo užtikrinti įstaigoje motyvuojančios, saugios, psichologiškai tvarios darbo aplinkos (faktinis ieškovo atšaukimo iš pareigų pagrindas). Netinkama darbo aplinka Poliklinikoje buvo nulemta ieškovo asmeninių savybių, organizuojant darbą ir bendraujant su kolektyvu – tarp Poliklinikos darbuotojų įsivyravo nestabilumo jausmas, nepasitikėjimas vadovu, lėmęs neįprastai didelę Poliklinikos personalo, ypač administracijos, kaitą. Savivaldybė tokios situacijos vienoje didžiausių miesto sveikatos priežiūros įstaigų negalėjo toleruoti, kadangi iškilo didžiulė rizika dėl Poliklinikos veiklos tęstinumo ir gebėjimo sklandžiai tekti viešąsias paslaugas pacientams – Savivaldybė išnagrinėjo 2023 m. gegužės 17 d. Poliklinikos personalo pateiktą skundą, apklausė įstaigos buvusius ir esamus darbuotojus dėl įstaigoje vyraujančios darbinės aplinkos ir priėjo vienareikšmišką išvadą, kad būtent ieškovo neigiamos asmeninės savybės nulėmė personalo krizę Poliklinikoje ir įstaigos/sveikatos priežiūros sistemos kompromitavimą, autoriteto žeminimą. O tai, kad meras viešoje erdvėje dar iki Komisijos išvados pateikimo išsakė savo asmeninę nuomonę dėl ieškovo elgesio vertinimo niekaip nepagrindžia pirmosios instancijos teismo teiginių apie Komisijos tyrimo šališkumą – meras Komisijos veikloje nedalyvavo (ir jokios aplinkybės apie mero kišimasi į Komisijos darbą byloje nustatytos nebuvo), o mero, atstovaujančio įstaigos steigėją, potvarkis dėl ieškovo atšaukimo buvo priimtas būtent Komisijos išvados pagrindu.
8.8. Poliklinikos įstatų 28.14 p. nurodyta, kad įstaigos vadovas yra atšaukiamas iš pareigų kai vadovo kaip asmens savybės, ryšiai ar kitos su juo ar jo aplinka susijusios aplinkybės ar faktai jį į pareigas priimančiam asmeniui sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad asmuo akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja. Toks įstaigos vadovo atšaukimo pagrindas į įstaigos įstatus buvo perkeltas iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. V-1386 „Rekomenduojamų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų ir biudžetinių įstaigų vadovų atšaukimo priežasčių sąrašo ir atšaukimo tvarkos patvirtinimo“. Įstatų 28.14 p. nurodytas atšaukimo pagrindas buvo patvirtintas Komisijos išvadoje, joje aiškiai nurodomos priežastys, dėl kurių ieškovas buvo atšauktas, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai apie atleidimo priežasčių, motyvų nebuvimą neatitinka byloje esančių įrodymų turinio.
8.9. Liudytojai Komisijoje nurodė pasikartojančius epizodus apie netinkamą ieškovo bendravimo su pavaldiniais kultūrą, įstaigoje buvusią įtampą ir stresinę atmosferą ir tai niekaip negali būti vertinama tik kaip įprastas nepasitenkinimas „vadovavimo metodais“. Raštas su 440 įstaigos darbuotojų parašais apie pagerėjusią darbinę atmosferą po ieškovo atšaukimo iš pareigų rodo, kad nepagarbų elgesį patyrusių darbuotojų buvo ir daugiau, tačiau ne visiems užteko drąsos iškelti įstaigos problemas į viešumą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas tik patvirtina tokius tikėtinus darbuotojų nuogąstavimus, kadangi teismas sprendimu parodė, jog darbuotojų itin neigiami išgyvenimai darbe nėra rimtai vertinami ir netgi laikomi įprasta nepasitenkinimo forma. Apeliantės nuomone, sprendimu yra formuojama ydinga teismų praktika, neskatinanti ryžtingai, operatyviai ginti darbuotojų teisę į tinkamą darbinę aplinką be perteklinio streso ir nuolatinės įtampos.
8.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 2000 Eur neturtinės žalos. Savivaldybė, atšaukdama ieškovą iš pareigų, tinkamai įvykdė visas privalomas procedūras, atliko išsamų tyrimą ir pateikė konkrečias ieškovo atšaukimo iš pareigų priežastis. Savivaldybė su ieškovu elgėsi korektiškai, išklausė jo paaiškinimų tiek žodžiu, tiek raštu, teikė komentarus viešosios informacijos skleidėjams pagal jų užklausas neturint tikslo nei sumenkinti ieškovo reputacijos, nei paskleisti kokius nors tikrovės neatitinkančius faktus. Neturtinės žalos atsiradimo sąlygos byloje nebuvo patvirtintos, todėl 2000 Eur suma iš Savivaldybės priteista formaliai, remiantis deklaratyviais teiginiais apie sumenkusią ieškovo reputaciją ir patirtus išgyvenimus, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais.
8.11. Teismas, priteisdamas ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Pirmosios instancijos teismas, nors ir turėdamas būti aktyviu darbo bylose, nusprendė nesiaiškinti, kokias pajamas nuo atšaukimo iš pareigų gavo/gauna ieškovas – byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas visą laiką nuo atšaukimo iš pareigų buvo bedarbis, todėl teismo sprendimas priteisti ieškovui visą vidutinį darbo užmokestį neatitinka adekvatumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, nes nebuvo nustatyti tikrieji, kompensuotini turtiniai ieškovo galimi praradimai.
9. Atsakovė VšĮ Centro poliklinika pateikė prisidėjimą prie atsakovės Savivaldybės apeliacinio skundo ir nurodo, kad ji jį visiškai palaiko apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir argumentais.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir nurodo, kad:
10.1. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo nebuvo prašoma pateikti nuomonės ar paaiškinimų dėl kitų anoniminiame skunde dėstomų aplinkybių. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad nurodytą dieną Komisijos pokalbis su ieškovu įvyko, tai rodo byloje esantys du po 10 min. trukmės nuotolinio posėdžio garso įrašai. Jų turinys rodo, kad pokalbyje su ieškovu dalyvavo keturi Komisijos nariai (nebuvo Komisijos pirmininkės), kurie neuždavė ieškovui beveik jokių klausimų dėl skundo teiginių ir jame nurodytų aplinkybių, daugiau klausėsi jo paaiškinimų dėl to, ką jis rado atėjęs į Įstaigą, kaip dirbo ir ko ėmėsi, norėdamas gerinti situaciją.
Šalies argumentai
10.2. Faktą, kad atsakovė netyrė anoniminiame skunde nurodytų aplinkybių patvirtina Komisijos pirmininkės duoti parodymai, kurių metu L. K. nurodė, kad „posėdžių eigos neprisimena, kas juose dalyvavo, kaip jie buvo organizuoti – per nuotolį ar gyvai – taip pat nepamena. Nežino kaip buvo atrenkami žmonės apklausai, teigė, jog kvietė tuos, kurie buvo nurodyti skunde, jame buvo nurodyti asmenų vardai, pavardės, adresai, telefonų numeriai. Taip juos ir rado, kvietė apklausai. Kokiu būdu buvo kviečiami, iš ko išėjo tokia informacija, teigė nežinanti. Taip pat teigė negalinti pasakyti, kas suformavo galutinę išvadą, teigė, jog kažkurie komisijos nariai – gal T., gal G.. Liudytoja teigė, jog buvo daromi posėdžių įrašai, bet jie buvo sunaikinami. Žino, kad buvo bendraujama ir su direktoriumi, bet nepamena, ar ji tokiame posėdyje dalyvavo. Paklausta, kiek posėdžių buvo ir keliuose ji pati dalyvavo, liudytoja atsakė nepamenanti ir nežinanti, bet tikrai ne visuose, gal dvejuose.“ Akivaizdu, kad Komisijos pirmininkė atlikdama tokį atsakingą darbą, kaip psichologinio smurto įstaigoje vertinimas, būtų atsiminusi svarbias faktines aplinkybes, leidusias konstatuoti psichologinį smurtą.
10.3. Komisija nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti, ar anoniminiame skunde nurodytos aplinkybės yra iš tikrųjų įvykusios ar yra melagingos, kokiomis aplinkybėmis galėjo būti įvykusios, kokie asmenys galimai galėjo nukentėti, ieškovui buvo užduoti tik bendro pobūdžio klausimai apie jo elgesį, į kuriuos atsakydamas ieškovas iš esmės paneigė galimas psichologinio smurto apraiškas, todėl nesutikti su teismo sprendimo motyvais nėra pagrindo. Atsakovė atšaukdama ieškovą tik formaliai laikėsi procedūros, tačiau nesiekė darbo santykių tęstinumo, nesiekė išsiaiškinti situaciją, dėl ko ir buvo reikalingas susitikimas, o tik formaliai priėmė sprendimą atšaukti ieškovą nevertindama realios situacijos.
10.4. Valstybinė darbo inspekcija nenustatė ieškovo netinkamo bendravimo su darbuotojais, apklausta tik 3,4 proc. darbuotojų, kurių nepakanka daryti vienareikšmei išvadai, be to, apklausos anonimiškumas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl apklaustųjų subjektyvumo. Be to, ieškovo atleidimo pagrindas nėra VDI tyrimo rezultatai, o anoniminis skundas, kurio objektyvumas nebuvo įvertintas Komisijos ir Savivaldybės.
10.5. Nors apeliantė nurodo, kad teismas nevertino 2023 m. spalio 23 d. Savivaldybėje gauto Poliklinikos darbuotojų kolektyvo rašto, tačiau ieškovas pažymi, kad į bylą buvo pateiktas ir poliklinikos darbuotojų raštas, kuriuo buvo prašoma grąžinti ieškovą į pareigas, tačiau teismas priimdamas sprendimą nei dėl vieno iš jų nepasisakė, kadangi teismas neprivalo ypač detaliai pasisakyti dėl kiekvieno šalies argumento ir tai nutarties nedaro negaliojančios.
10.6. Sprendimai dėl įstaigų vadovų priėmimo į darbą ar atleidimo turi atitikti viešąjį interesą, jie turi būti priimti taip ir tokiu būdu, kad šis interesas būtų apsaugotas, o būtent sprendimai turi būti pagrįsti, motyvuoti ir racionalūs. Šio ginčo atveju, akivaizdu, kad Meras priimdamas Potvarkį nepagrindė ir neįrodė, kokiais tariamais ieškovo veiksmais buvo akivaizdžiai pažemintas sveikatos sistemos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba ji kompromituojama, kadangi visi ieškovo atšaukimo iš pareigų motyvai yra paneigti. Mero potvarkyje nurodoma, kad ieškovas savo veiksmais akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba ją kompromituoja, tačiau nepateikė jokių įrodymų pagrįsti savo poziciją. Ieškovas pažymi, kad vien galimai netinkamo elgesio fakto nepakanka, kad būtų konstatuotas akivaizdus žeminimas sveikatos priežiūros autoriteto, griaunamo pasitikėjimo sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga ar jos kompromitavimo.
Atsiliepimas
10.7. Atsakovė apeliaciniame skunde painioja vadovo atšaukimo iš pareigų pagrindus, nurodydama, kad atsakovė turi absoliučią teisę atšaukti vadovą praradus pasitikėjimą, su kuo ieškovas sutinka, tačiau šio ginčo atveju, ieškovas atšauktas iš pareigų nurodžius labai konkrečias priežastis numatytas Centro poliklinikos įstatų 28.14 punkte, t. y. darbo sutartis nutraukiama savininkui priėmus sprendimą atšaukti įstaigos direktorių dėl šių priežasčių – asmens savybės, ryšiai ar kitos su juo ar jo aplinka susijusios aplinkybės ar faktai jį į pareigas priimančiam asmeniui sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad asmuo akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja. Ir šiuo atveju atsakovė turi pareigą pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą, įskaitant ir aplinkybes, kad ieškovas akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja, tačiau atsakovė šių aplinkybių nepagrindė ir iš esmės ginčo metu keitė poziciją dėl atleidimo pagrindo.
10.8. Teismas pagrįstai priteisė ieškovui neturtinę žalą. Ieškovas iš pareigų atleistas nesant pagrindo bei priežasčių, nurodant, kad jis akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba ją kompromituoja (t. y. diskredituojančiu pagrindu). Toks atleidimo iš darbo pagrindas ir aplinkybės akivaizdžiai sukėlė ieškovui emocinę įtampą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, itin skaudžias dvasines emocijas, baimę ir nestabilumo dėl finansinės padėties jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi bei normalios psichologinės būklės pakitimus. Ieškovą dėl neteisėtų atsakovų veiksmų kankina nerimas, nemiga, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas. Taip pat ieškovo reputacijai padaryta didžiulė žala, ženkliai sumažėjo įsidarbinimo galimybės.
10.9. Nors atsakovė skunde teigia, jog dėl ieškovui priteistos kompensacijos mažinimo reikėtų vadovautis teismine praktika, tačiau tokia atsakovės akcentuojama teisminė praktika yra absoliučiai neaktuali, nes buvo priimta galiojant DK iki 2017 m. liepos 1 d. Galiojant naujajam DK nėra išaiškinimų, kad kompensacijos mažinimas galimas atsižvelgiant į darbą pas kitą darbdavį ar bet kokias kitas aplinkybes, kurias skunde nurodo atsakovė. Dar daugiau, atsakovė iš esmės nepateikia aiškių teisinių argumentų, kokiai konkrečiai teisminei praktikai prieštarauja teismo sprendimas, nepateikia lyginimo tarp aktualios teisminės praktikos ir šios bylos, todėl atsakovės argumentai dėl sprendimo prieštaravimo kasacinio teismo praktikai yra nesuprantami. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 str. 4 d. aiškiai įtvirtino, kad kompensacija už priverstinę pravaikštą gali būti mažinama, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs pas kitą darbdavį, o naujojo DK 218 str. 2 ar 4 d. tokių nuostatų nenumato. Taip pat matyti, kad DK 218 str. 2 ir 4 d. savaime nustato, jog kompensacija už priverstinę pravaikštą yra ribojama ir priteisiama ne ilgiau kaip už vienus metus. Ši nuostata atskleidžia, jog pats įstatymas mažina (riboja) maksimaliai priteistinos kompensacijos dydžius, nepaisant to, kiek trunka darbo ginčas, kuris gali trukti ir kelis metus. Tad žinant, jog įstatymas pats riboja priteistinos kompensacijos dydį, o taip pat kad įstatymas nenumato priteistinos kompensacijos mažinimo galimybės jokiais kitais pagrindais, darytina išvada, jog dar labiau mažinti kompensacijos, negu imperatyviai nustato įstatymas, nėra galima.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.
13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių
14. Iš bylos medžiagos matyti, kad, ieškovui laimėjus Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą viešą konkursą, ieškovas ir atsakovė VšĮ Centro poliklinika 2022 m. gegužės 11 d. pasirašė Darbo sutartį Nr. A159-7166, kuria Z. S. buvo priimtas dirbti VšĮ Centro poliklinika direktoriumi penkerių metų laikotarpiui nuo 2022 m. gegužės 24 d.
15. 2023 m. gegužės 17 d. anoniminiame skunde, suformuotame el. platformoj (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir adresuotame sveikatos apsaugos ministrui, Savivaldybės merui, prezidentūros darbuotojams ir kitiems asmenims nurodoma, kad jį teikia ,,Centro poliklinikos darbuotojai“. Skunde taip pat nurodoma, kad „per vienerius jo vadovavimo Centro poliklinikai metus iš darbo išėjo daug darbuotojų: vyriausioji finansininkė, slaugos vedėjas, personalo vedėja, ūkio vedėjas, dvi direktoriaus patarėjos, teisininkė, IT vedėjas ir, galiausiai, abi direktoriaus pavaduotojos, taip pat nemažai gydytojų. Personalo vedėja prieš išeidama turėjo nedarbingumą dėl pašlijusios sveikatos, susijusios su įtampa ir mobingu darbe. Vyriausioji finansininkė patyrė mikroinsultą. Tai, kad abi pavaduotojos rašytų prašymus išeiti iš darbo vienu metu nėra normalu. Gydymo tarybos pirmininkas atsistatydina iš šių pareigų ir aiškiai parašo, kad nenori dalyvauti šitame „cirke“, kai direktorius neklauso gydymo tarybos nuomonės, o daro tik tai, ką nori. Z. S. žlugdo Centro polikliniką, nesilaiko subordinacijos, nieko nenutuokia apie mediciną pastoviai „svaido“ rusiškus posakius, kur šiais (karo su Ukraina) laikais ne vieta ir ne laikas“.
16. Reaguojant į anoniminį skundą 2023 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 22-111/23 buvo sudaryta komisija, kuri 2023 m. birželio 20 d. el. paštu kreipėsi į ieškovą pranešdama apie anoniminio skundo dėl Įstaigoje galimai emociškai nesaugios darbo aplinkos gavimo faktą ir paprašė iki 2023 m. birželio 21 d. pateikti informaciją apie Įstaigos darbuotojų kaitą laikotarpiu nuo 2022-06-01 iki 2023-06-19, bei informavo, kad 2023 m. birželio 21 d., t. y. kitą dieną, 13 val. vyks Komisijos ir vadovo nuotolinis pokalbis.
18. Ieškovui išvada susipažinimui pateikta el. paštu 2023 m. liepos 3 d.
19. Ieškovas 2023 m. birželio 2 d. ir birželio 14 d. raštais kreipėsi į Savivaldybę ir kitus asmenis, teikdamas argumentuotus paaiškinimus dėl darbuotojų kaitos, esamos situacijos dėl psichologinės atmosferos ir pan., prašė susitikimo su Steigėja tikslu aptarti esamą situaciją, tačiau atsakymų negavo.
20. 2023 m. birželio 26 d., ieškovas gavo Vilniaus miesto savivaldybės pranešimą apie galimą ieškovo atšaukimą iš pareigų, kuriame nurodoma, kad remiantis Įstatų 29.1 papunkčiu planuojama atšaukti ieškovą iš VšĮ Centro poliklinika direktoriaus pareigų nuo 2023 m. liepos 7 d. esant Įstatų 28.14 papunktyje numatytam pagrindui. Pranešime nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras gavo pagrįstų duomenų, sudarančių pagrindą taikyti atšaukimo institutą ieškovo atžvilgiu ir šiuo pagrindu nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį. Pranešime taip pat ieškovui buvo pasiūlyta pateikti savo paaiškinimus iki 2023 m. birželio 30 d.
21. Ieškovas 2023 m. birželio 30 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad nesutinka su virš minėtomis aplinkybėmis, kad nėra pateikta nei vieno teisinio bei faktinio pagrindo, pagrįsto objektyviais įrodymais ar kitais patikimais duomenimis, kuriais remiantis būtų galima daryti bent prielaidą dėl galimybės taikyti jo atžvilgiu atšaukimo institutą, kuris šiuo atveju, ieškovo nuomone, taikomas formaliais pagrindais, paaiškinime pateikta ir daugiau argumentuotų, išsamių paaiškinimų.
Dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo
26. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos medžiagą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad ieškovas akivaizdžiai žemino sveikatos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą sveikatos sistema ar ją kompromitavo.
27. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tyrimas dėl ieškovo veiksmų buvo atliktas neišsamiai ir nebuvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad ieškovas akivaizdžiai žemino sveikatos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą sveikatos sistema ar ją kompromitavo.
28. Pirmiausia, tyrimas dėl ieškovo elgesio buvo pradėtas pagal gautą anoniminį skundą, kuriame tik abstrakčiai nurodoma, kad dėl ieškovo, kaip direktoriaus elgesio, t.y. neįsiklausymo į gydytojų nuomonę, netinkamo jo bendravimo su darbuotojais, iš darbo Įstaigoje išėjo daug darbuotojų. Tačiau jame nenurodoma, konkrečių netinkamo ieškovo elgesio atvejų.
29. Antra, aplinkybę, kad ieškovui pradėjus dirbti Įstaigos direktoriumi iš darbo išėjo daug darbuotojų paneigia Įstaigos darbuotojų kaitos statistiniai duomenys, iš kurių matyti, kad pusmetį iki ieškovo priėmimo į darbą ir kitus du pusmečius kuomet dirbo Įstaigoje ieškovas atleistų darbuotojų skaičius beveik nesiskiria. Todėl anoniminiame skunde nurodyti duomenys, kad dėl ieškovo veiksmų/elgesio iš darbo išėjo daugybė darbuotojų, nepagrįsti. Tai taip pat paneigia, Komisijos išvados dalį, jog ieškovo veiksmai sąlygojo didelės dalies darbuotojų išėjimą iš darbo.
30. Trečia, Komisijos išvados remiasi anonimiškai apklaustų asmenų parodymais, tačiau neanonimiškai apklausti asmenys nenurodė, jokių ieškovo netinkamo elgesio atvejų. Pavyzdžiui, Komisija nurodė, kad VšĮ Centro poliklinikos darbo tarybos pirmininkas, gydytojas radiologas M. Ž. apklausos metu teigė, kad darbo taryba su įstaigos vadovu klausimus sprendžia vaisingai, jokių problemų neturėjo. Akcentavo, kad pradėjus įstaigai vadovauti Z. S. buvo inicijuotas poliklinikos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimas, kuris buvo derinamas su darbo taryba. Šių metų pradžioje įsigaliojus naujai darbo apmokėjimo tvarkai gydytojams ir slaugytojams atsirado motyvuotas noras dirbti, padidėjo atlyginimai. Darbuotojai į darbo tarybą dėl nepalankios darbo aplinkos nesikreipė. VšĮ Centro poliklinikos slaugos tarybos pirmininkė, Gerosios Vilties pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. slaugytoja V. M. nurodė, kad pradėjus dirbti dabartiniam direktoriui situacija darbo atžvilgiu nėra pasikeitusi, santykiai su vadovu dalykiški, darbo klausimais tenka su juo dažnai bendrauti, visi klausimai derinami, pretenzijų neturi.
31. Ketvirta, iš Komisijos atliktos ieškovo apklausos matyti, kad ji truko labai trumpai, o Komisijos nariai nesiaiškino konkrečių ieškovo netinkamo elgesio atvejų.
32. Penkta, Komisijos išvadose nėra jokių motyvų, kuriais būtų atsakyta į ieškovo pateiktus plačius paaiškinimus dėl susidariusios situacijos.
33. Šešta, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Komisijos pirmininkės abstraktūs, nenuoseklūs ir nekonkretūs paaiškinimai duoda pagrindą daryti pakankamai tvirtą išvadą, kad anoniminiame skunde esanti informacija realiai objektyviai ir nešališkai nebuvo tikrinama. Komisija veikė išskirtinai formaliai. Komisijos pirmininkė negalėjo įvardinti, kaip identifikavo apklausai kviestus asmenis, ką konkrečiai ir dėl kokių aplinkybių apklausė, kiek buvo posėdžių, kokia forma jie buvo organizuoti.
Žemesnės instancijos teismas
34. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visa tai akivaizdžiai įrodo, kad darbdavys neatliko objektyvaus ir nešališko tyrimo, kurio metu būtų nustatytas netinkamas ieškovo darbo pareigų atlikimas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovas 2023 m. birželio 2 d. ir birželio 14 d. raštais kreipėsi į Savivaldybę, teikdamas argumentuotus paaiškinimus dėl darbuotojų kaitos, esamos situacijos dėl psichologinės atmosferos ir pan., prašė susitikimo su Steigėja, siekdamas aptarti esamą situaciją, tačiau atsakymų negavo. O 2023 m. birželio 9 d., dar nesant Komisijos išvadų ir net neapklausus liudytojų, Lietuvos ryto televizijos laidoje „Pusvalandis su V.” Vilniaus miesto meras V. B. aptariamu klausimu pasisakė, jog visos galimos išvados Z. S. klausimu jau yra padarytos.
35. Be to, paminėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad Įstaigoje kiekvienais metais mažėjo pacientų, o pradėjus dirbti ieškovui, skaičiaus mažėjimas sustojo ir visą jo vadovavimo laikotarpį tapo stabilus. Nesant jokių skundų iš Įstaigos pacientų, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja.
36. Taip pat 2022 m. gruodžio 20 d. – 2023 m. sausio 15 d. buvo atliktas Įstaigoje Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimas panaudojant anonimines „Streso darbe įvertinimo anketas“. Anketas užpildė 655 darbuotojai. Profesinės rizikos vertinimo specialistai ištyrė poliklinikos darbuotojus veikiančius psichosocialinius rizikos veiksnius, susijusius su darbo aplinkos sąlygomis, darbo reikalavimais, darbo organizavimu, darbo turiniu ir su darbuotojų tarpusavio santykiais ir/ar santykiais su darbdaviu ir atliko profesinės rizikos įvertinimą. Analizuojant rezultatus buvo nustatyta labai maža, priimtina darbo reikalavimų srityje pasireiškianti rizika. Kitose srityse nustatyta rizika yra maža arba vidutinė, toleruotina.
37. Nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas akivaizdžiai žemina sveikatos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą sveikatos sistema, asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jas kompromituoja, ir atsakovės Savivaldybės nurodytas Darbo inspekcijos raštas „Dėl atlikto tyrimo pagal viešosios įstaigos „centro poliklinika“ darbuotojų anoniminį prašymą“. Jame nurodyta, kad iš poliklinikos direktoriaus, darbo tarybos pirmininko, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos pirminės grupės atstovaujančio darbuotojo bei darbuotojo, atsakingo už prieš smurtinę veiklą įstaigoje paaiškinimų nustatyta, kad Poliklinikos darbuotojų skundų (nei žodžiu, nei raštu) dėl patiriamo psichologinio smurto darbe nebuvo gauta. Išanalizavus Poliklinikos darbuotojų gautus anoniminių anketų apklausos rezultatus, darytina išvada, kad bendroji situacija dėl psichologinės atmosferos Poliklinikoje nėra pakankamai gera. 64,7 proc. (22) apklausoje sudalyvavusių darbuotojų atsakė, jog savo darbo aplinkoje patiria įtampą ir stresą, kuriuos sieja su darbo organizavimu ir dideliu darbo krūviu. Be to, dalis darbuotojų nurodė, kad savo darbo aplinkoje stresą ir įtampą patiria pasikeitus įstaigos vadovui, tapo nebeaiškūs veiklos tikslai, planuojami, bet neskelbiami struktūriniai pokyčiai. Be to, paminėtina, kad anoniminėje apklausoje sudalyvavo tik 3,4 proc. visų įstaigoje dirbančių darbuotojų, todėl, apeliacinės instancijos teismas pritaria Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių nuomonei, kad šių apklausos rezultatų nepakanka vienareikšmei išvadai dėl psichologinio smurto paplitimo įstaigoje masto.
38. Nesudaro pagrindo priešingai išvadai ir 440 Įstaigos darbuotojų raštas apie tai, kad vadovaujant naujai Įstaigos vadovei mikroklimatas Įstaigoje pagerėjo. Šio rašto priimant atsakovei sprendimą atleisti ieškovą nebuvo, todėl juo vadovautis sprendžiant ieškovo atleidimo teisėtumo klausimą nėra pagrindo. Be to, byloje yra ir kitas raštas, kuriuo darbuotojai prašo grąžinti ieškovą į darbą, tačiau juo taip pat teismas nesivadovauja. Sprendžiant dėl vadovo atleidimo teisėtumo svarbus atleidimo teisinis ir faktinis pagrindas, kurių šiuo atveju nebuvo.
39. Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas atleistas neteisėtai nesant tam pagrindo.
Dėl teisinių pasekmių pripažinus atleidimą neteisėtu
40. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negrąžindamas jo į darbą nepagrįstai suabsoliutino ir netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių įtemptus santykius. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, jog realiai egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta negrąžinimo į darbą priežastis – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčą išsprendus ieškovo naudai, darbo santykių tąsa yra nebeįmanoma.
41. Sprendimai, kuriuos gali priimti darbo ginčą išnagrinėjęs organas, siekdamas apginti darbuotojo pažeistas teises dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo, reglamentuojami DK 218 straipsnyje. DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
42. 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą apžvalgoje Nr. AC-55-1 nurodyta, kad pagal DK 218 straipsnio nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant šio straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.
44. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje, ją lyginant su ankstesnėse DK redakcijose buvusiu įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra nustatytas dar vienas, naujas teisinis pagrindas, kai taikytinas šioje teisės normoje reglamentuojamas alternatyvus darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdas, t. y. kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys. Ši teisinio reglamentavimo naujovė nekeičia nurodyto alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisės pareikšti prašymą, nurodytą kaip šios teisės normos taikymo sąlygą, t. y. kad darbuotojas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, subjektas yra antroji darbo sutarties šalis – darbdavys. Toks darbdavio prašymas, ginčą nagrinėjant teisme, turi būti pareiškiamas pirmosios instancijos teisme, nes gali lemti pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, kuris turi atitikti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, o apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019).
45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas negrąžinti ieškovo į ankstesnes pareigas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka aukščiau aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kaip jau minėta, nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Šiuo atveju darbuotojo (ieškovo) negrąžinti į darbą prašė darbdavė (atsakovė), nurodydama, kad prarado pasitikėjimą juo, todėl pripažinus darbuotojo (ieškovo) atleidimą iš darbo neteisėtu, taikytinas DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas.
46. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės Savivaldybės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, priteisdamas ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Pirmosios instancijos teismas, nors ir turėdamas būti aktyviu darbo bylose, nusprendė nesiaiškinti, kokias pajamas nuo atšaukimo iš pareigų gavo/gauna ieškovas – byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas visą laiką nuo atšaukimo iš pareigų buvo bedarbis, todėl teismo sprendimas priteisti ieškovui visą vidutinį darbo užmokestį neatitinka adekvatumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, nes nebuvo nustatyti tikrieji, kompensuotini turtiniai ieškovo galimi praradimai.
47. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 218 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Tačiau įsigaliojus DK naujai redakcijai, darbdavės nurodyta aplinkybė dėl darbuotojo gautų kitoje darbovietėje pajamų taip pat nesudaro pagrindo sumažinti darbuotojui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 64 punktas).
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualų šioje byloje taikytiną teisinį reglamentavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 218 straipsnio 2 dalis), tokio teisinio santykio reglamentavimo pokyčius, sprendžia, kad atsakovės Savivaldybės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti ieškovui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
49. Savivaldybė taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl neturtinės žalos nepriteisimo, laikydama neįrodytais neturtinės žalos faktą ir sąlygas. Įvertinusi bylos duomenis ir apeliantės argumentus, teisėjų kolegija šiuo klausimu su apeliantės pozicija nesutinka.
50. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
51. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).
52. Aptariamu atveju, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas be kita ko akcentavo atsakovės neteisėtus veiksmus, t.y. darbuotojas neteisėtai atleistas iš darbo be pakankamo faktinio pagrindo tam. Teismas taip pat nustatė, kad darbdavys darbuotojo atžvilgiu elgėsi pakankamai tendencingai, atleidimo faktas buvo išviešintas žiniasklaidoje ir yra įgavęs neigiamą viešą atspalvį, kas, akivaizdu, sumenkino ieškovo reputaciją ir pakenkė jai.
53. Įvertinusi bylos duomenis ir aukščiau paminėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje situacijoje dėl konstatuotų atsakovės neteisėtų veiksmų, neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo nustatytų aplinkybių kontekste, ieškovas neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, netikrumo jausmą dėl tolesnės savo ateities, juolab, kad jo atleidimo faktas buvo išviešintas spaudoje. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, į šalis siejusių darbo santykių trukmę, išviešinimo faktą, ieškovo išgyvenimus, teisėjų kolegijos nuomone, 2000 Eur suma laikoma tinkama neturtine satisfakcija ir šiuo atveju jos mažinti nėra pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
54. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
55. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų ir prisidėjimo prie skundo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės ir ieškovo apeliacinius skundus atmetus, bylinėjimosi išlaidos šalims už apeliacinių skundų parengimą nepriteistinos.
57. Atsakovė neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, o ieškovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą sumokėjo 2722,50 Eur advokato pagalbai apmokėti. Ieškovo prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o atsižvelgiant į darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, laikytinos sąžiningomis ir pagrįstomis, todėl priteistinos iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovo Z. S. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimo atmesti.
Priteisti ieškovui Z. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 188710061, 2722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.