Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Arūno Kaminsko ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovei Eglei Izokaitytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos atstovei Žydrūnei Švilpaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjos vertinimu, neteisėtų kompetentingų valstybės institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, veiksmų (neveikimo), t. y. neišmokėjimo pareiškėjai 95 402,95 Eur Prezidento valstybinės našlių rentos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d., atlyginimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais (neveikimu), atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime akcentavo, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia (lot. be kita ko), su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre (pranc. pagrindas; paskirtis; prasmė; esmė).“

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų atsiradusi turtinė ir neturtinė žala atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų – bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (1, 3 d.). Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėja prašo priteisti jai turtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. Atsakovės atstovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pareiškėjos reikalavimams prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2287-602/2015, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-178-261/2016, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).

Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-219/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. e3K-3-186-701/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Remiantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, taip pat šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja, (duomenys neskelbtini) mirus sutuoktiniui Prezidentui A. M. B., vadovaudamasi Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatomis (4 str. 1 d., 5 str. 1 d., 7 str. 1 ir 2 d.), 2010 m. liepos 28 d. su prašymu skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Ministerija, atsižvelgdama į prašymo pateikimo metu galiojusią Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, siekdama nustatyti, ar pareiškėja turi draudžiamųjų pajamų, 2010 m. liepos 30 d. raštu Nr. (24.16-23) SD-5064 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos darbo biržą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Gavusi informaciją, kad pareiškėja neturi draudžiamųjų pajamų nuo 2010 m. liepos 23 d., Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaudamasi Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, parengė Vyriausybės nutarimo „Dėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo“ projektą skirti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 23 d. Prezidento valstybinę našlių rentą. Šį nutarimo projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija suderino su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, pastaroji pastabų ir pasiūlymų dėl jo neturėjo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2011 m. sausio 12 d. raštu Nr. (24.11-23) SD-220 Ministro Pirmininko tarnybai pateikė Vyriausybės nutarimo „Dėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo“ projektą, siūlydama minėtą projektą svarstyti Vyriausybės pasitarime ir priimti vieną iš šių sprendimų: nutarimo projekto svarstymą atidėti ir Vyriausybei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai; nutarimo projekto svarstymą atidėti, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo narių prašymą ištirti, ar kai kurios Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai; nutarimo projektą dėl rentos skyrimo teikti į Vyriausybės posėdį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 12 d. sprendimu priėmė nagrinėti Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar tam tikros Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 52 ir 90 straipsniams, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo ir teisinės valstybės principams, 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. (24.11-23) SD-1938 pasiūlė Vyriausybei atidėti nutarimo dėl Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo projekto svarstymą, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą Seimo narių prašymą, o Konstituciniam Teismui oficialiai paskelbus nutarimą dėl šios bylos, sprendimą dėl rentos skyrimo priimti nedelsiant (el. b. l. 59–62, 71–76).

Pareiškėja 2015 m. vasario 27 d. su prašymu kreipėsi į Vyriausybę, ragindama priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos jai skyrimo ir motyvuotai atsakyti, kokios objektyvios priežastys kliudė šį sprendimą priimti laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 26 d. iki šiol, kokios kliudo šiuo metu, jeigu sprendimas iki šiol nėra priimtas bei artimiausiu metu neketinama jo priimti (el. b. l. 67–69). Vyriausybės kancleris 2015 m. kovo 4 d. rezoliucija Nr. S-27-659 Ministro Pirmininko pavedimu šį prašymą išnagrinėti ir pareiškėjai atsakyti perdavė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (el. b. l. 65). Ministerija, vykdydama pavedimą, 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. (27.3-23) SD-1831 nurodė pareiškėjai, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, jog Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, manytina, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. nebėra teisinio pagrindo skirti Prezidento valstybinę našlių rentą pareiškėjai, taikant Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (el. b. l. 63–64).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai savo teisių pažeidimo sužinojimo momentą sieja su 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia nauja Valstybinių pensijų įstatymo redakcija, taip pat ir su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 19 d. rašto Nr. (27.3-23) SD-1831 gavimu. Minėta, jog pareiškėja 2010 m. liepos 28 d. su prašymu skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. 2015 m. vasario 27 d. prašyme, adresuotame Vyriausybei, pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti Prezidento našlės teisę į Prezidento valstybinę našlių rentą, galiojo iki 2014 m. liepos 3 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo minėta norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, paskelbimo dienos, be to, Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prašymo teikimo dieną nėra pakeista, ragino priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos jai skyrimo. Pateiktame skunde teismui pareiškėja prašo priteisti jai turtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. dėl nepagrįstai nepaskirtos ir nemokėtos Prezidento valstybinės našlių rentos. Taigi pareiškėja, vadovaudamasi būtent iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusia Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, ir kuri Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu (bylos Nr. 6/2011) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, laikėsi pozicijos, jog jai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. priteistina turtinė žala, pasireiškusi nepaskirta ir neišmokėta Prezidento valstybine našlių renta. Šis pareiškėjos reikalavimas niekaip nesisieja su nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia Valstybinių pensijų įstatymo redakcija, nustatančia naują valstybinės pensijos rūšį – Prezidento sutuoktinio valstybinę pensiją (1 str. 6 p.) bei reglamentuojančia teisę gauti šią pensiją, jos dydį, skyrimą ir mokėjimą (15¹, 15³ str.).

Teismo vertinimu, pareiškėja apie savo teisių pažeidimą, t. y. dėl Vyriausybės neskiriamos ir nemokamos Prezidento valstybinės našlių rentos, žinojo (turėjo žinoti) nuo 2010 m. liepos 28 d., kai su prašymu skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir dėl šio prašymo negavo jokio sprendimo. Šią išvadą patvirtina ir pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymas Vyriausybei, kuriame ji, be kita ko, ragino Vyriausybę priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo, nurodydama, kad Vyriausybė, prasidėjus procesui Konstituciniame Teisme, nepagrįstai delsė priimti sprendimą dėl pareiškėjos, bei pažymėdama, kad šis procesas buvo baigtas 2014 m. liepos 3 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d., kai Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą pripažinti, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir pareiškėja nuo šios datos (2014 m. liepos 3 d.), pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, neteko teisės į Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimą ir mokėjimą, pareiškėjos atžvilgiu galimai buvo vykdomas tęstinis pažeidimas, t. y. Vyriausybė, vadovaudamasi laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusia Prezidento valstybinės rentos įstatymo redakcija, nevykdė savo pareigos priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą. Įvertinus pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymo Vyriausybei bei skundo teismui argumentus, taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, darytina išvada, jog pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. žinojo (turėjo žinoti), kad jos teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą yra pažeidžiama. Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, galimas teisių pažeidimas pasibaigė ir vėliausiai nuo šios datos skaičiuotinas senaties terminas pareiškėjai pareikšti reikalavimą atlyginti žalą. Pabrėžtina, jog pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius, kad pareiškėja į teismą su reikalavimu priteisti žalą kreipėsi 2018 m. kovo 1 d., konstatuotina, jog pareiškėja praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti turtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jos reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėja skunde nenurodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, jog pareiškėja apie savo galimai pažeistas teises (jai nepaskirtą ir nemokėtą Prezidento valstybinę našlių rentą) sužinojo ne tada, kai Prezidento valstybinės našlių rentos institutas buvo panaikintas, o tada, kai galiojo ir turėjo būti taikomos Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą. Pareiškėja, pateikusi prašymą skirti Prezidento valstybinę našlių rentą ir negaudama jokio atsakymo, turėjo ir galėjo suvokti, jog jos teisės į šią rentą gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Atsižvelgiant į pareiškėjai galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. nepriimtą sprendimą pagal pareiškėjos prašymą skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, yra akivaizdu, kad pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. prašymo pateikimo žinojo arba turėjo žinoti, jog pažeidžiamos jos teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 1 d., t. y. nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galimai pažeistas teises. Nors pareiškėja skunde teigia, kad Prezidento valstybinės rentos įstatyme nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas kompetentingų institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, veiksmų (neveikimo) apskundimas, tačiau pažymėtina, jog nuo 1999 m. gegužės 1 d. galiojantis ABTĮ garantavo asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, be kita ko, dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo. Akcentuotina, jog pareiškėja 2015 m. vasario 27 d. buvo pasirašiusi atstovavimo sutartį su advokatu Aivaru Raišučiu (el. b. l. 70), kuris pareiškėjos vardu pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą Vyriausybei su raginimu priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo pareiškėjai. Taigi jau 2015 m. vasario mėn. pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko, galėjo kreiptis su skundu į administracinį teismą dėl Vyriausybės atsisakymo ar vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir (ar) žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimui priteisti turtinę žalą atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymais yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 1 d. (skundo elektroninių ryšių priemonėmis pateikimo teismui data), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjai turtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, jog ginčas dėl turtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik dėl šio laikotarpio, o pareiškėja, kaip minėta, reikalavimą dėl jos pažeistų teisių į Prezidento valstybinę našlių rentą pateikė už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėja nebeturi teisinio pagrindo į turtinės žalos atlyginimą, todėl jos skundas atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestinas taikant ieškinio senatį, nėra aktualu tirti ginčo klausimą dėl pareiškėjos galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. žalos atlyginimo priteisimo.

Atmetus pareiškėjos reikalavimą atlyginti žalą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų priteisti palūkanas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.