Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui K. K. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

9. Byloje kilo ginčas dėl vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, santuokoje bendromis sutuoktinių įgytomis lėšomis įgyto buto padalinimo būdo pagrįstumo.

10. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

11. Byloje nustatyta, kad ieškovė G. K. ir atsakovas K. K., gyvendami santuokoje, bendrai įsigijo šį turtą: 1996-06-17 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo nekilnojamą turtą - butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Už butą abu mokėjo lygiomis dalimis iš savo ikisantuokinių santaupų. Buto vertė yra 50 000 Eur. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sodo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžinieriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra asmeninė K. K. nuosavybė. Dėl kito šalių turto teisėjų kolegija nepasisako, kadangi dėl jo nėra ginčo apeliacinės instancijos teisme.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

12. Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti nuginčyta (2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Sutuoktinis gali rinktis vieną iš savo turtinių teisių gynimo būdų ir priklausomai nuo pasirinkto būdo tikėtis atitinkamų teisinių padarinių: bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimo, t. y. turto pripažinimo asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnis), kompensacijos (CK 3.98 straipsnis) ar didesnės turto dalies gavimo (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Kiekvienas iš šių institutų skiriasi ne tik padariniais, bet ir sąlygomis, kurios būtinos pageidaujamam teisiniam rezultatui pasiekti (2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2008).

13. Teismas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe gali pripažinti turtą, esantį vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

14. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą.

15. Tai, ar asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Tais atvejais, kai pagerinimas nėra esminis, sutuoktinis vis tiek gali pagrįstai tikėtis kompensacijos už atliktus pagerinimus. Sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, nes tokia materialinė kompensacija reikštų sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą, neleistų vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011, 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties Nr. 3K-3-594-687/2016).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus inžinierinius statinius – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine G. K. ir K. K. nuosavybe.

17. Apeliantė nurodo, kad teismas turėjo analizuoti ne „sodo namelio pagerinimo iš esmės“, ne jo „remonto apimčių“ klausimus, bet pasisakyti, ar ant atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio sodo žemės sklypo pastačius namą su visu gerbuviu, tam naudojant jau bendras sutuoktinių lėšas, yra galima pripažinti visą nekilnojamąjį objektą, t. y. sodą, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat apeliantė mano, kad minėtą išvadą teismas galėjo daryti, nes sodo žemės sklypo vertė yra nepalyginamai mažesnė už ant jo pastatyto sodo namo su visu gerbuviu vertę (vertinant 2005-09-02 dovanojimo sutartį, kurioje žemės sklypą sandorio šalys įvertino 776 litais, kas yra beveik tris kartus mažiau nei sodo namelis, kuris vėliau buvo nugriautas kaip nebetinkamas naudoti).

18. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Esminė aplinkybė šioje byloje yra ne ta, ar ant atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo buvo pastatytas naujas sodo namas, o ta, ar jis pastatytas būtent iš asmeninių atsakovo lėšų, ką byloje įrodinėjo atsakovas. Išklausęs šalis, liudytojus, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ji būtų turėjusi lėšų, kurias būtų galėjusi investuoti į atsakovo nekilnojamąjį turtą. Tokią teismo išvadą teisėjų kolegija laiko pagrįsta. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje apklausti liudytojai V. K., V. U. patvirtino, jog sodą su nameliu atsakovui dovanojo jo mama, o vėliau ji dar davė sūnui K. 15 000 Eur namelio remontui ir aplinkos sutvarkymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kadangi iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažymos matyti, jog ieškovė nuo 2009-04-09 iki 2017-10-10 gaudavo tik nedideles ligos išmokas, o nuo 2017-12-01 jai mokama netekto darbingumo pensija; ieškovė nuo 1994 m. iki 2018 m. dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įmonėje, gavo nedidelį darbo užmokestį. Ieškovė 2017 m. vasario mėnesį dėl ligos nebegalėjo tęsti darbinės veiklos (2018-09-27 medicinos dokumentų išrašas/siuntimas). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė neįrodė, kad ji turėjo realias finansines galimybes prisidėti prie atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto pagerinimo. Jokių duomenų apie turėtas santaupas ieškovė teismui nepateikė. Byloje taip pat pateikti duomenys apie atsakovo K. K. draudžiamąsias pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos laikotarpyje nuo 2005-01-01 iki 2021-08-31, iš kurios matyti, kad atsakovas tuo laikotarpiu gaudavo taip pat nedideles pajamas. Duomenų apie šeimos turėtas santaupas byloje nėra. Taigi, tiek ieškovė, tiek atsakovas, remiantis byloje esančiais duomenimis, neturėjo galimybių (nes to neįrodė) patys sukaupti lėšas, reikalingas sodo namelio pagerinimui ar remontui.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, jog 2005 metais galiojusios CK 6.469 str. 1 d. nuostatos reikalavo didesnės nei 5 000 litų vertės dovanojimo sandorius sudarinėti rašytine forma; kad atsakovas nei 2005 metais, nei kada nors vėliau nedeklaravo VMI neva kaip dovaną gautų 15 000 litų, kas buvo privaloma; kad minima pinigų suma niekada nebuvo atsidūrusi atsakovo banko sąskaitoje, nėra reikšmingos, kadangi atsakovas į bylą pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu pas jo mamą atsirado didelė pinigų suma, teismo posėdžio metu apie mamos gautų lėšų padalijimą abiem sūnums paliudijo ir V. K. (atsakovo brolio žmona). Taip pat apeliantė teigia, jog atsakovas neįrodė kad dovaną gavo būtent jis, o ne šeima. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant įrodymų, kad pinigai buvo duoti šeimai, jie laikytini asmenine atsakovo nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 dalis). Teisėjų kolegija nevertina apeliantės argumento, kad pinigai galėjo būti panaudoti automobilio pirkimui, kadangi šios aplinkybės ji neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad ieškovė naudojosi žemės sklypu, augino daržoves, rūpinosi sodo aplinka, naudojosi sodo nameliu, negali būti pagrindu atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, todėl šį ieškovės reikalavimą teismas pagrįstai atmetė.

Dėl santuokoje įgyto buto padalijimo

20. Šalys, gyvendamos santuokoje, bendrai 1996-06-17 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo nekilnojamą turtą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), už kurį mokėjo lygiomis dalimis iš savo ikisantuokinių santaupų. Abi šalys nurodo, kad buto vertė yra 50 000 Eur.

21. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei G. K. ir atsakovui K. K. po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantė nesutinka su tokiu būto padalijimo būdu, nurodo, kad vienintelis racionalus ir protingas bendro turto dalybų būdas būtų butą asmeninės nuosavybės teise priteisti apeliantei, o iš jos atsakavo naudai priteisti piniginę kompensaciją, kurią ji sutinka išmokėti. Taip pat pažymi, kad buto padalijimo būdas sukels naujus teisinius ginčus tarp šalių, nes butas yra tik dviejų kambariu, neišvengiamai išlieka bendro naudojimo vonios, virtuvės ir koridoriaus patalpos, bendra energijos apskaita ir dėl šių faktinio pobūdžio aplinkybių akivaizdu, jog dviem turto savininkams naudotis ginčo butu tiesiog neįmanoma.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

23. Kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

24. Šioje byloje šalių pozicijos dėl buto padalijimo yra skirtingos: ieškovė nori, kad butas būtų priteistas jai, o ji atsakovui mokėtų kompensaciją pinigais, tuo tarpu atsakovas reikalauja turtą dalyti natūra lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas šalių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), 50 000 Eur vertės, padalijo natūra po ½ dalį kiekvienam sutuoktiniui remdamasis tuo, kad atsakovas gyvena ginčo bute, ieškovė keli metai išvykusi į (duomenys neskelbtini) pas dukrą, butu nesinaudoja, mokesčių už jo išlaikymą nemoka, darydamas išvadą, jog ieškovei minėtas nekilnojamas turtas nėra būtinas kaip gyvenamoji patalpa, kad atsakovas ginčo bute gyvena, kitos tinkamos nuolat gyventi gyvenamosios patalpos neturi, nes sodo namelis nėra pritaikytas gyventi nuolat. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė savo skunde leistinais įrodymais nenuginčijo šių pirmosios instancijos teismo išvadų, byloje nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai padalinti būtą natūrą nebūtų objektyvios galimybės. Pažymėtina, kad nei viena iš šalių šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, turto atidalijimo. Taip pat būtina įvertinti tai, kad ieškovės nurodyta 14 800 Eur kompensacijos suma (kurios ji pati neturi ir šia sumą skolintųsi), nėra pakankama, kad atsakovas galėtų įsigyti kitą būstą, taip pat nėra duomenų, kad už tokią sumą atsakovo sodo namas galėtų būti pritaikytas gyventi ir šaltuoju metų sezonu. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad buto padalijimas natūra yra tinkamiausias ir geriausiai užtikrina abiejų šalių turtinius interesus.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė jų apmokėjimą patvirtinančius duomenis, todėl ši suma priteisiama atsakovui iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600,00 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.