Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. IĮ „Seno dvaro sodyba“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1468-188/2017 pagal ieškovės D. I. V. ieškinį atsakovėms IĮ „Seno dvaro sodyba“, D. S. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje pateiktame dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės IĮ „Seno dvaro sodyba“ 4 616,52 Eur nesumokėtą honorarą už suteiktas teisines paslaugas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir 52 Eur žyminį mokestį, o IĮ „Seno dvaro sodyba“ neturint pakankamai turto sumokėti priteistą honorarą, išieškojimą nukreipti į šios individualios įmonės savininkės D. S. asmeninį turtą.Ieškinyje nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą 2014 m. sausio 7 d. teisinių paslaugų sutartį Nr.3 atsakovė ieškovei nesumokėjo susitarto papildomo honoraro nuo civilinėje byloje galutinės priteistos sumos iš UAB (duomenys neskelbtini).Atsakovė prieštaravimuose su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji buvo suklaidinta ir apgauta pasirašant su advokate 2014 m. sausio 7 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 3. Teisinių paslaugų sutartį pasirašė tokiomis sąlygomis, kokiomis pageidavo advokatė. 4 616,52 Eur honorarą (15 proc. dydžio honoraras nuo priteistos iš atsakovo pinigų sumos) advokatei nesumokėjo, nes neturėjo pinigų. Atsakovė sutiko sumokėti, gavusi iš UAB (duomenys neskelbtini) priteistas jos įmonei sumas, arba išieškojus bent tokio dydžio sumą, kokios dabar reikalauja ieškovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu 2017 m. kovo 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priėmė galutinį sprendimą.Priteisė iš atsakovės IĮ „Seno dvaro sodyba“ 4 616,52 Eur nesumokėtą honorarą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 Eur žyminį mokestį ieškovei D. I. V.. IĮ „Seno dvaro sodyba“ neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, išieškojimą nukreipti į įmonės savininkės D. S. asmeninį turtą.Teismas nustatė, kad ieškovė vykdė savo pareigas tinkamai - užtikrino sutartų paslaugų teikimą. Atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad su advokate ji pasirašė teisinių paslaugų sutartį, kurioje buvo numatyta, kad per 15 dienų po sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-392-210/2013 įsiteisėjimo, ji advokatei sumokės 15 proc. dydžio honorarą nuo priteistos iš atsakovo pinigų sumos. Pripažino ir tai, kad 15 proc. dydžio honoraro nuo priteistos iš atsakovo pinigų sumos, t.y. 4 616,52 Eur ji nesumokėjo. Sumokėti 4 616,52 Eur honorarą advokatei neatsisakė.Teismas nurodė, kad ginčo galutinis teismo procesinis sprendimas buvo palankus atsakovei, ieškovė, suteikusi paslaugas pagal teisinės pagalbos sutartį, turi teisę gauti honorarą, proporcingą jos suteiktoms paslaugoms. Įvertinus advokatės darbo bei laiko sąnaudas (ginčo sprendimas tęsėsi apie 3 metus, atsakovas teikė priešieškinį, buvo skiriamos ekspertizės, advokatė atstovavo atsakovei ir vykdymo procese), pasiektus rezultatus, teismas sprendė, kad prašomas priteisti 4 616,52 Eur honoraras už suteiktas teisines paslaugas nėra neprotingai didelis, nepažeidžia bendrųjų protingumo standartų, jį mažinti nėra pagrindo. Atsakovė prašomos priteisti honoraro sumos neginčijo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsakovė D. S. bei IĮ „Seno dvaro sodyba“ savininkė apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovė pati pažeidė savo pačios sudarytą ir su atsakove pasirašytą sutartį, pagal kurią buvo tenkintas ieškinys, nes sutarties 6 str. 1 d. reikalauja, kad ginčus dėl papildomo honoraro dydžio turi spręsti ne teismas, o Lietuvos advokatų taryba, tačiau ginčas dėl sėkmės prizo Advokatūroje nebuvo sprendžiamas, todėl skundžiamas teismo sprendimas pažeidė susitarimą. Taip pat sutarties 6 str. 2 p. reikalauja, kad kiti ginčai tarp atsakovės ir advokatės privalo būti sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka, o ji tokia, kad advokatė privalėjo bent pranešti apie savo turtines pretenzijas, pabandyti konfliktą išspręsti taikiai, tačiau pati savo atsiliepimuose tvirtina, jog to nepadarė, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra priešlaikinis, todėl naikintinas. Advokatė pasirašyta sutartimi ir dabartiniais reikalavimais atsakovei, kaip buvusiai savo klientei, pažeidė advokato etiką, nes neįgyvendino teisingumo, negynė atsakovės teisėtų interesų, o pelnėsi atsakovės sąskaita; nesilaikė profesinės veiklos reikalavimų, nesilaikė teisinių ir moralinių įsipareigojimų atsakovei, kaip jos klientei, ir nesaugojo savo profesinės garbės ir orumo, bei tuo diskreditavo advokato vardą, duotą savo advokato priesaiką ir pačią teisingumo idėją; nesistengė nepažeisti atsakovės teisių ir laisvių, neveikė teisingumo interesų labui, o veikė prieš atsakovę; advokatė atliko prieš atsakovę veiksmus, kuriuos draudžia Advokatūros įstatymas; advokatė elgėsi ir elgiasi su atsakove nesąžiningai, neprotingai ir nerūpestingai, nedavė atsakovei laiko ir galimybių susirasti kitą advokatą; advokatė pasiūlė atsakovei pasirašyti tik jai vienai naudingą sutartį, kurios nepasirašyti atsakovė nebeturėjo galimybių, kadangi ji grasino, kad byloje kitas advokatas reikiamo rezultato nepasieks; advokatė nemėgino taikiai susitarti su atsakove ir nenurodė atsakovei alternatyvos ginčo su ja pačia sprendimo būdų; advokatė nesilaikė tradicijų ir papročių, kurių turinys atitinka bendruosius etikos ir dorovės principus. Susidarė situacija kuomet teismas gina pranašesnės pusės, teisininkės su aukštuoju išsilavinimu, turinčios pažinčių visų lygių teismuose, o ne mokesčių mokėtojos interesus. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 1, 2, 3 dalių.Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos advokatų etikos kodekso 1.1 daliai, 1.2 d., 1.3 d., 1.4 d., 1.5 d., 2.3.1 d., 6.6 d., 6.9 d., 6.12 d., 6.14 d. ir 13.2 d.Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisinių paslaugų sutartis su advokate buvo pasirašyta tik kliento prievartavimo būdu ir jam atsidūrus beviltiškoje padėtyje, o tokias sąlygas įrodo sutarties 3 str. 2 d. - išskirtinė teisė advokatei nutraukti su atsakove sutartį, jei jai nebus sumokėta per 10 dienų papildomas honoraras (o juk sutarties ji taip ir nenutraukė); 5 sutarties straipsnis suteikia iškreiptą advokatės supratimą apie jos pažadų klientui vykdymą ir pareigų prieš klientą supratimą - pasilieka sau teisę bet kurio proceso metu nutraukti sutartį savo nuožiūra; sutarties 5 str. 2 d. numato tik advokatei naudingą sąlygą - su ja atsakovė gali nutraukti sutartį tik visiškai atsiskaičiusi su advokate.Teismas, priimdamas sprendimą byloje, privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalimi, sutartis su advokate buvo niekinė; sutinkamai su LT CK 1.81 str. 1 d. minima sutartis prieštaravo gerai moralei ir viešajai tvarkai ir todėl turėjo skaitytis negaliojančia; sutinkami su CK 1.91 str. negalima tenkinti ieškinio, sutartis buvo sudaryta apgaulės, psichologinio smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, taip pat dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, kuriomis pasinaudojo advokatė - tokio sandorio sudarymas privalo būti laikomas negaliojančiu, nes jis sudarytas atsakovei nenaudingomis sąlygomis.Teismas rėmėsi vien ieškovės naudai surašytos ir atsakovės priverstinai pasirašytos sutarties punktais, tačiau atsakovė iki šiol dar neturėjo galimybės pateikti kitų suinteresuotų asmenų - Advokatūros nuomonę apie netinkamą advokatės elgesį su atsakove. Prašo prijungti pridedamą 2017 m. kovo 29 d. apeliantės skundą Advokatų tarybos pirmininkui I. V. ir Lietuvos advokatūros 2017 m. liepos 3 d. pažymą Nr. 593 dėl informacijos suteikimo, t. y. atsakymą į skundą, bei juos svarstyti apeliaciniame teismo posėdyje.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:Apeliacinis skundas paremtas abstrakčiais argumentais, nenurodant jokių konkrečių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo argumentų. Atsakovės D. S. elgesys labai nenuoseklus, kadangi pateikusi byloje prieštaravimus, bylos nagrinėjimo teisme metu ji su ieškiniu pilnai sutiko, teigė, kad neturinti ieškovei jokių pretenzijų dėl suteiktų teisinių paslaugų kokybės, kad advokatės vestoji Šiaulių apygardos teismo byla buvo tikrai labai sudėtinga ir, kad ji vykdys sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo prisiimtus įsipareigojimus, t.y. sumokės visą sutartą honorarą. Esant tokiai atsakovės pozicijai, Kėdainių rajono apylinkės teismas paliko preliminarų sprendimą nepakeistą.Per visą bylinėjimąsi (2012 m. vidurys – 2015 m. pabaiga) tarp ieškovės ir šios bylos atsakovų nebuvo kalbos apie ketinimus nutraukti teisinių paslaugų sutartį ar keisti advokatą. D. S. teigė turinti didelę banko paskolą, todėl neturinti pinigų apmokėti advokato paslaugų, ir būtent todėl buvo sutartas bei sutartyje užfiksuotas sėkmės mokestis.Advokato padėjėjas R. B. žino ir gali paliudyti visas susitarimų dėl honoraro aplinkybes. Kadangi pirmos instancijos teisme D. S. ieškinį pripažino visiškai, ieškovė atsisakė pateikto prašymo apklausti šį asmenį byloje liudytoju.Ieškinys buvo pareikštas ne dėl teisinių paslaugų sutartyje paminėto papildomo honoraro mokėjimo (tokio honoraro atvejai teisinių paslaugų sutarties 3.2 p. nurodyti, jo dydis neapibrėžtas), bet dėl sėkmės mokesčio, kuris išimtinai priklauso nuo bylos baigties ir sutartyje jo dydis yra aiškiai apibrėžtas. Todėl argumentai, kad tokį honorarą turėtų svarstyti advokatų taryba, nepagrįsti: advokatų taryba gali pasisakyti dėl papildomo honoraro dydžio, dėl kurio šalys nebuvo sutarusios, tačiau neturi įgalinimų pakeisti aiškių sutarto dydžio honoraro sąlygų.Dėl argumentų, kad advokatė yra pažeidusi advokatų etikos kodeksą, paaiškintina, kad tokio pažeidimo advokatė nėra padariusi, kas, beje, matyti iš bylinėjimosi atstovaujant IĮ „Seno dvaro sodyba“ rezultatų, kuriais klientė buvo patenkinta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2017 m. kovo 29 d. skundą Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkui dėl advokatės D. I. V. advokatų etikos kodekso piktybinių pažeidimų, garbės advokatų bendruomenei nedarymo ir drausminės bylos jai iškėlimo; 2017 m. liepos 3 d. Lietuvos advokatūros raštą dėl informacijos suteikimo. Apeliantė prašo minėtus dokumentus prijungti prie bylos.Gavus bylą nagrinėjimui apeliacine tvarka, ieškovė pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – 2017 m. rugsėjo 28 d. Advokatų Tarybos sprendimą, kuriuo nuspręsta nekelti advokatei D. I. V. drausmės bylos.CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek apeliantės, tiek ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai gali turėti reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl šiuos įrodymus prijungia prie bylos.Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl ieškovės, atstovavusios IĮ „Seno dvaro sodyba“ pagal 2014 m. sausio 7 d. sutartį dėl teisinės pagalbos Nr.3, teisės gauti sėkmės mokestį už suteiktas teisines paslaugas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2012 m. birželio 15 d. ieškovė advokatė D. I. V. ir atsakovė IĮ „Seno dvaro sodyba“ sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 25, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei teisines paslaugas, paruošiant IĮ „Seno dvaro sodyba“ ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) dėl įsiskolinimo už nekokybiškai atliktus statybos darbus priteisimo bei atstovaujant ieškovę civilinėje byloje Šiaulių apygardos teisme (teisinių paslaugų sutarties 1 straipsnis), o atsakovė įsipareigojo sumokėti 579,24 Eur (2000 Lt) honorarą (teisinių paslaugų sutarties 2 straipsnis). Šią sumą atsakovė advokatei sumokėjo (2012 m. birželio 18 d., 2012 m. liepos 10 d. pinigų priėmimo kvitai). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-392-210/2013 IĮ „Seno dvaro sodyba“ naudai buvo priteista iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 149 350,73 Lt (43 254,96 Eur) žalos atlyginimą, 65 252,12 Lt (18 898,32 Eur) statybos darbų defektų šalinimo išlaidų bei 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkamai buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. 2014 m. sausio 7 d. IĮ „Seno dvaro sodyba“ su advokate D. I. V. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 3, pagal kurią ieškovė įsipareigojo paruošti atsiliepimą į UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ir atstovauti IĮ „Seno dvaro sodyba“ nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-392-210/2013 Lietuvos apeliaciniame teisme (teisinių paslaugų sutarties 1 straipsnis). Sutarties dėl teisinių paslaugų 3 straipsnyje šalys susitarė, kad mokestis už sutartyje nurodytas advokato teisines paslaugas susideda iš dviejų dalių – 579,24 Eur (2000 Lt) honoraro ir 15 proc. dydžio honoraro nuo civilinėje byloje Nr. 2-392-210/2013 priteistos iš atsakovės pinigų sumos, sumokant šį honorarą per 15 dienų po sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo sprendimas pakeistas, IĮ „Seno dvaro sodyba“ naudai iš UAB (duomenys neskelbtini) priteista 177 618,44 Lt (51 441,85 Eur) ir 6 procentus metinių palūkanų, paskirstytos bei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-389-969/2015 iš dalies panaikino apeliacinio teismo nutartį ir IĮ „Seno dvaro sodyba“ naudai iš UAB (duomenys neskelbtini) priteisė 112 367,18 Lt (32 543,78 Eur) ir 6 procentus metinių palūkanų. Apeliacinio teismo nutarties dalį dėl statybos darbų trūkumų šalinimo grąžino nagrinėti apeliaciniam teismui iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei IĮ „Seno dvaro sodyba“ iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) priteista 65 252,12 Lt (18 898,32 Eur) statybos darbų defektų šalinimo išlaidų atlyginimo bei 6 proc. procesinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, – šį statybos darbų defektų šalinimo išlaidų atlyginimą sumažino iki 4 466,36 Eur. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteista 37 010,14 Eur, todėl pagal 2014 m. sausio 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos 3 straipsnio 1 punktą 15 procentų honoraras sudarė 5 551,52 Eur. Ieškovei sutikus išminusuoti jos gautas kasacinėje ir po to apeliacinėje instancijoje sumas : 435 Eur ir 500 Eur, atsakovė ieškovei liko nesumokėjusi 4 616,52 Eur (5 551,52-935).Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog teisinių paslaugų sutartis su advokate buvo pasirašyta tik kliento prievartavimo būdu ir jam atsidūrus beviltiškoje padėtyje.Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Šio įstatymo 48 straipsnyje nustatyta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis.Nagrinėjamu atveju šalys, sudarydamos 2014 m. sausio 7 d. Sutartį dėl teisinės pagalbos Nr.3, susitarė dėl atstovavimo nagrinėjant bylą bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo. Pagal Sutarties 3 straipsnio 1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti 15 procentų dydžio honorarą nuo civilinėje byloje Nr.2-392-210/2013 priteistos iš atsakovės pinigų sumos, sumokant šį honorarą per 15 dienų nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Taigi, šalys susitarė dėl paslaugų teikimo tikslo ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas sąlygas susiejo ne tik su paslaugų teikimu, bet ir su sėkmingu sutartyje numatyto tikslo įgyvendinimu.Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų reiškusi pretenzijas ieškovei dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų ar atsakovei nepriimtinų teisinių paslaugų sutarties sąlygų. Taip pat atsakovė neinicijavo sutarties nutraukimo nei CK 6.204 straipsnyje, nei sutartyje nustatytais pagrindais, o priešingai, bendradarbiavo su ieškove iki buvo išnagrinėta civilinė byla. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė IĮ „Seno dvaro sodyba“ yra juridinis asmuo, todėl atsakovė, kaip verslo subjektas, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai, galėjo ir turėjo įvertinti 2014 m. sausio 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos Nr.3 sąlygas bei iš jos kylančias pasekmes prieš ją pasirašant. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad teismas gina pranašesnės pusės, teisininkės su aukštuoju išsilavinimu, turinčios pažinčių visų lygių teismuose, o ne mokesčių mokėtojos interesus.Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje reglamentuojamas mokėjimas už advokato teikiamas teisines paslaugas. Teisinių paslaugų sutarties sudarymo metu (2014 m. sausio 7 d.) galiojusios šio straipsnio redakcijos (Straipsnio redakcija įsigalioja nuo: 2014 m. sausio 1 d.) 1 dalis numatė, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. O šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams. Toks advokato honoraro nustatymo būdas dar yra vadinamas sėkmės mokesčiu. Išskyrus tai, kad pirmiau nurodytoje Advokatūros įstatymo nuostatoje įtvirtinta taisyklė, jog šie susitarimai negali prieštarauti advokatų veiklos principams, jokių kitų nuostatų, skirtų tokiems susitarimams reglamentuoti, Lietuvos teisės aktai nenumato. Lietuvos advokatų etikos kodekso 6.6 punkte nurodyta, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai; kodekso 7.1 punkte skelbiama, kad advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydžio nustatymo, mokėjimo ir apskaitos tvarką nustato Advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-642/2013). Viena vertus, susitarimas dėl sėkmės mokesčio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimas, tačiau, kita vertus, sėkmės mokestis neturėtų būti neprotingai didelis. Advokato užmokestis už paslaugas turi būti protingas, kitaip tariant atitikti protingumo standartą. Toks reguliavimas išplaukia iš įstatymo nuostatos, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis). Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013; 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, 22 punktas).Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė vykdė savo pareigas tinkamai, užtikrino sutartų paslaugų teikimą. Įvertinus ieškovės darbo laiko apimtis, vykusios bylos trukmę (byla užvesta nuo 2012 m. birželio 25 d., sprendimas įsiteisėjo 2015 m. lapkričio 24 d.), atsižvelgiant, kad ginčas buvo nagrinėjamas du kartus Lietuvos apeliaciniame teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, teisėjų kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad prašomas priteisti 4 616,52 Eur honoraras už suteiktas teisines paslaugas nėra neprotingai didelis, nepažeidžia bendrųjų protingumo standartų, jį mažinti nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegijai, susipažinus su 2017 m. birželio 6 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašu, nustatyta, kad atsakovė su ieškinio reikalavimais sutiko (garso įrašas nuo 3 min. 56 s.). Apeliantė ir apeliaciniame skunde neginčija šios sumos dydžio pagrįstumo.Apeliantė nurodo, kad advokatė pasirašyta sutartimi ir dabartiniais reikalavimais atsakovei, kaip buvusiai savo klientei, pažeidė advokato etiką, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nurodomi apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo.Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje išaiškinta, kad atstovui, veikiančiam atstovaujamojo interesais, yra taikomos ne tik tam tikros pareigos, bet ir papildomi lojalumo, interesų konflikto vengimo ir kiti etiško elgesio standartai. Tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013).Nagrinėjamu atveju ieškovės į bylą pateiktas 2017 m. rugsėjo 28 d. Advokatų Tarybos sprendimas, kuriuo nuspręsta nekelti advokatei D. I. V. drausmės bylos, paneigia aukščiau nurodytus apeliantės argumentus. Iš sprendimo turinio matyti, kad Advokatų Taryba, išnagrinėjusi D. S. skundą dėl advokatės D. I. V. profesinės veiklos, konstatavo, kad tyrimo medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog advokatė elgėsi netinkamai ir neteisėtais būdais primetė klientei nepalankias teisinių paslaugų sutarties sąlygas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ji galimai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius advokato veiklą ir/ar advokato etikos reikalavimus. Apeliantė teigia, kad ginčus dėl papildomo honoraro dydžio turi spręsti ne teismas, o Lietuvos advokatų taryba, tačiau ginčas dėl sėkmės mokesčio Advokatūroje nebuvo sprendžiamas, todėl skundžiamas teismo sprendimas pažeidė susitarimą. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.Nagrinėjamu atveju 2014 m. sausio 7 d. Sutartyje dėl teisinės pagalbos šalys susitarė, kad ginčus tarp kliento ir advokato dėl papildomo honoraro dydžio sprendžia Lietuvos advokatų taryba (6 straipsnio 1 punktas), o kiti ginčai tarp kliento ir advokato sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka (6 straipsnio 2 punktas). Šios sutarties 3 straipsnio 1 punkte šalys susitarė dėl honoraro dydžio, t. y. advokato honoraro dydis 2000 Lt. Klientas taip pat įsipareigoja sumokėti advokatui papildomai 15 procentų dydžio honorarą nuo civilinėje byloje Nr.2-392-210/2013 priteistos iš atsakovės pinigų sumos, sumokant šį honorarą per 15 dienų po sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kadangi ieškinys buvo pareikštas ne dėl teisinių paslaugų sutartyje numatyto papildomo honoraro mokėjimo (Sutarties 3 straipsnio 2 punktas), bet dėl sėkmės mokesčio, kuris išimtinai priklausė nuo civilinės bylos Nr.2-392-210/2013 baigties, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčas pagrįstai išnagrinėtas teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylos procesinės baigties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 5,55 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės D. S. IĮ „Seno dvaro sodyba“ (į.k. 301128671, buveinės adresas Rasos g. 12-64, Kėdainiai) 5,55 Eur (penkis Eur ir 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.