Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-64-786/2022 pagal ieškovių R. Ž. ir L. B. ieškinį atsakovui R. B., trečiasis asmuo Anykščių rajono savivaldybės 1- ojo notarų biuro notarė J. V., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. B. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovo prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti ekspertus ir skirti pakartotinę ekspertizę

23. Atsakovas R. B. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kurio metu apklausti ekspertizes pirmosios instancijos teisme atlikusias ekspertes R. D. ir V. M., kadangi ekspertams klausimų, susijusių su galimais epizodiniais demencijos simptomais ir jų pasekmėmis užduota nebuvo, o, atsakovo įsitikinimu, dėl šios ligos simptomų ir požymių turėtų pasisakyti ekspertizę atlikusios ekspertės. Atsakovas taip pat prašo skirti pakartotinę nepriklausomų ekspertų pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, ją atliekant Nepriklausomoje teismo psichiatrijos tarnyboje arba teismo nuožiūra, kadangi nepasitiki abiejų ekspertizių išvadomis, ekspertizės aktai sutampa bei neprieštarauja tarpusavyje jų padarytoms išvadoms dėl to, kad buvo atlikti tos pačios Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertų. Atsakovo manymu, ekspertų padarytos išvados nėra teisingos.

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, žodinio proceso tvarka byla apeliacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjama tik nustačius, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

25. Kai kurie kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Apeliacinis procesas, kuriame sprendžiamas tik teisės, bet ne fakto klausimas, gali atitikti Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, nors apeliantui ir nebuvo suteikta galimybė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 36). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, EŽTT, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (EŽTT 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

26. EŽTT praktikoje pasisakant dėl ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonės, nurodoma, kad įrodymų kontekste jų priimtinumo taisyklės neturi atimti iš atitinkamos šalies galimybės juos veiksmingai užginčyti. Tam tikromis aplinkybėmis atsisakymas leisti tolesnę arba alternatyvią daiktinių įrodymų ekspertizę gali būti laikomas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (EŽTT 2003 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Van Kück prieš Vokietiją, peticijos Nr. 35968/97, par. 55; 2014 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Matytsina prieš Rusiją, peticijos Nr. 58428/10, par. 169). Kai ekspertą paskyrė teismas, šalys visose instancijose turi turėti galimybę dalyvauti eksperto apklausose ir susipažinti su visais jam pateiktais dokumentais, į kuriuos jis atsižvelgė. Svarbiausia, kad šalys galėtų tinkamai dalyvauti bylos nagrinėjime teisme (EŽTT 1997 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Mantovanelli prieš Prancūziją, peticijos Nr. 8/1996/627/810, par. 33).

27. Nagrinėjamoje byloje žodinis procesas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme buvo paskirtos dvi pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės – viena ieškovių iniciatyva, o pakartotinė – tenkinus atsakovo prašymą. Skiriant pirminę ekspertizę, atsakovas dėl eksperto ar ekspertinės įstaigos jokių pageidavimų nereiškė, pakartotinę ekspertizę prašė pavesti atlikti būtent Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsakovas abu kartus pasinaudojo procesine teise užduoti ekspertams klausimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įtraukė į ekspertams užduodamų klausimų sąrašą, priimdamas 2021 m. lapkričio 17 d. ir 2022 m. gegužės 31 d. nutartis dėl ekspertizės skyrimo. Tačiau atsakovas nesiūlė užduoti ekspertams tuos klausimus, kurie būtų susiję su apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, taip pat neprašė teismo posėdžio metu apklausiamos ekspertės R. D., atlikusios pirminę ekspertizę, pateikti paaiškinimus dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Pakartotinės ekspertizės aktas byloje buvo gautas 2022 m. rugsėjo 14 d., atsakovas 2022 m. spalio 24 d. teikė rašytinius paaiškinimus dėl pastarojo ekspertizės akto, kartu su atstovu (advokatu) dalyvavo 2022 m. spalio 25 d. teismo posėdyje, kuriame byla buvo baigta nagrinėta iš esmės, tačiau dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų jokių argumentų taip pat neteikė ir neprašė apklausti pakartotinę ekspertizę atlikusius ekspertės V. M.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui nebuvo užtikrinta pakankama ir efektyvi galimybė rinkti jo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, dalyvauti abiejų ekspertizės aktų tyrime pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo prašymai apklausti ekspertus ir skirti dar vieną pakartotinę ekspertizę netenkinami.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose – apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, kurie vertintini bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliacinio skundo argumentų pagrįstumui įvertinti pakanka byloje esančios medžiagos. Minėta, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo taikyti išimtį ir nukrypti nuo rašytinės proceso tvarkos apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, todėl atsakovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka taip pat netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovių ginčijamas palikėjos K. B. 2016 m. gruodžio 13 d. testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. kad testamento sudarymo metu palikėja buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar (ir) jų valdyti. Kad nustatytų testatorės sugebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus ginčijamo testamento sudarymo metu, pirmosios instancijos teismas paskyrė pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Siekiant išsklaidyti abejones dėl eksperto nešališkumo, ekspertizės akto išvadų pagrįstumo, patvirtinti ar paneigti atsakovo pateiktą specialisto išvadą, apklaustų liudytojų parodymus, liudijusius apie tai, kad testatorė, 2016 m. gruodžio 13 d. pasirašydama testamentą, suprato savo veiksmų reikšmę, pirmosios instancijos teismas paskyrė pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismo ekspertai abiejų ekspertizių metu, remdamiesi medicininiais dokumentais, nustatė, kad testatorė K. B. patyrė pirmąjį galvos smegenų infarktą 2012 m. lapkričio 10 d., po kurio patyrė du praeinančius ūmius smegenų išemijos priepuolius 2016 m. balandžio 3 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. bei pakartotinį platų galvos smegenų išeminį insultą (infarktą) 2016 m. rugsėjo 30 d. Testatorei po įvykusio antrojo galvos smegenų išeminio insulto (infarkto) buvo nustatytas sunkus pažintinės veiklos sutrikimas, po gydymo jos būklė ir pažintinė veikla kiek pagerėjo, tačiau nepasiekė pirmesnio iki ligos buvusio lygio ir 2016 m. lapkričio 16 d. jai buvo nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas, t. y. K. B. pasireiškė vidutinio sunkumo silpnaprotystės reiškiniai, priežastiniu ryšiu susiję su pakartotinių ūmių smegenų kraujotakos sutrikimų sukeltais organiniais smegenų pažeidimais. Po smegenų insultų atsiradę K. B. pažintinės veiklos sutrikimai jai išliko ir buvo aprašyti medicininiuose dokumentuose 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. lapkričio 19 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. – 2016 m. gruodžio 29 d. laikotarpiais. Apibendrinę atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus, ekspertai padarė kategorišką išvadą, kad K. B., 2016 m. gruodžio 13 d. pasirašydama testamentą, sirgo įgyta silpnaprotyste – multiinfarktine kraujagysline demencija F01.1, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės aktus kaip tinkamus įrodymus, nustatęs, kad ekspertų išvadas patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, ieškovių reikalavimą tenkino ir pripažino negaliojančiu K. B. testamentą dėl to, kad testatorė jo sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar (ir) jų valdyti. Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, ekspertizių aktų išvadomis, bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl palikėjos būsenos testamento sudarymo metu

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi tik ekspertų išvadomis, netinkamai vertino atsakovo pateiktus argumentus bei dokumentus, liudytojų parodymus. Atsakovas nesutinka su ekspertizių aktų išvadomis ir mano, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų įrodymų nepakanka išvadai, jog testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, padaryti.

32. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009). Testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015). Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas). Teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apskųsto teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir išvadas padarė iš įrodymų viseto duomenų. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien ekspertizės aktų išvadomis. Byloje surinktų įrodymų viseto duomenys, juos įvertinus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, yra pakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių egzistavimo. Aplinkybių bei duomenų, kurios teiktų pagrindą nesutikti su pomirtinės pirminės (2021 m. sausio 31 d. – kovo 2 d. akto Nr. 75U-A-1/2022) ir pakartotinės (2022 m. rugpjūčio 22 d. – rugsėjo 6 d. akto Nr. 82TPK-9/2022) teismo psichiatrijos ekspertizės aktų išvadomis arba jomis pagrįstai suabejoti, byloje nėra. Abi ekspertizės buvo atliktos Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje: pirminė – Utenos ekspertinio skyriaus psichiatrės ekspertės R. D., pakartotinė – Respublikinės teismo psichiatrijos skyriaus dviejų teismo psichiatrų ekspertų – V. M. ir S. S.. Kaip minėta, skiriant pirminę ekspertizę, atsakovas dėl eksperto ar ekspertinės įstaigos jokių pageidavimų nereiškė, pakartotinę ekspertizę prašė pavesti atlikti būtent Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Apeliacinio skundo argumentai taip pat neteikia teisinio pagrindo atmesti šiuose ekspertizės aktuose suformuluotas išvadas kaip nepagrįstas, neišsamias, nepatikimas ar kitaip ydingas arba kaip prieštaraujančias kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nurodytuose ekspertizės aktuose padaryta kategoriška išvada, kad testamento sudarymo dieną – 2016 m. gruodžio 13 d. – K. B. dėl savo psichikos būsenos (sirgo įgyta silpnaprotyste – multiinfarktine kraujagysline demencija F01.1) negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Jų tiriamoje dalyje aiškiai pagrindžiama, kad bylai reikšmingu momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorė prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Šios įrodinėjimo priemonės duomenys dera su K. B. byloje esančiais medicininiais dokumentais.

34. Nurodytų įrodinėjimo priemonių duomenims prieštarauja atsakovo iniciatyva kaip liudytojų apklaustų N. K., I. A., D. U. parodymų bei notarės J. V. paaiškinimų duomenys apie K. B. gebėjimą bendrauti, suformuoti savo valią dėl ginčijamo testamento ir ją išreikšti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų atsakovo iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertino tinkamai. Šių liudytojų parodymai leistų daryti tik prielaidą dėl K. B. gebėjimo suformuoti savo valią dėl ginčijamo testamento ir ją išreikšti. Tačiau teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, o nurodytų liudytojų parodymai nėra pakankami tam, kad iš bylos įrodymų viseto padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčijamame testamente yra išreikšta tikroji testatorės K. B. valia.

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad yra prieštaravimų tarp pomirtinės ekspertizės aktų ir testatorę gydžiusių gydytojų fiksuotų duomenų medicininiuose dokumentuose, tačiau šie prieštaravimai nedetalizuojami. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gydytojo R. B. teismo posėdyje duoti parodymai, kad K. B. buvo orientuota, suprato kur randasi, kas daroma, jai buvo lengva demencija, specifinio gydymo nebuvo, iš dalies prieštaravo paties gydytojo R. B. ligos istorijoje (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2016 m. gruodžio 9 d. padarytam įrašui, kad K. B. stringa kalba, svaigsta galva, ūžia ausyse; gruodžio 16 d. įrašui, kad skundai tie patys, gruodžio 23 d. įrašui, kad suvokimas ribotas, kalba apsunkinta, bloga orientacija laike. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktą teisės psichologo A. S. išvadą dėl pirminės ekspertizės akto ir liudijimą teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pakartotinės ekspertizės aktas buvo surašytas ne tik analizuojant turimą medžiagą, aiškiai išskiriant veiksnius, kurių pagrindu daroma išvada, paaiškinant teoriniais teismo psichiatrijos pagrindais, kokią įtaką stebimi simptomai turėjo K. B. gebėjimui testamento pasirašymo dieną suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, vertinant testatorei atliktų kognityvinių gebėjimų testų duomenis, t. y. argumentacija buvo dėstoma akcentuojant tai, į ką atkreipė dėmesį teisės psichologas A. S. specialisto išvadoje. Testatorė dažnai buvo gydoma sveikatos priežiūros įstaigose ir byloje buvo pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės būklę testamento sudarymo metu. Aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. testatorės netyrė ir jos psichinės būklės nevertino joks psichiatras, nėra svarbi sprendžiant dėl byloje pateiktų pomirtinių teismo psichiatrijos ekspertizių išvadų įrodomosios reikšmės, juolab nereiškia, kad tokio pobūdžio ekspertizė negalima. Medicininiuose dokumentuose nurodytu laikotarpiu buvo fiksuoti duomenys apie po smegenų insultų atsiradusius ir išlikusius testatorės pažintinės veiklos (suvokimo) sutrikimus, jų mastą, dinamiką, kuriuos pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai ir vertino.

36. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad dėl nuginčyto testamento atsakovui kiltų neigiamų padarinių, jis patirtų nuostolių. Atsakovas tvirtina, jog būtent dėl testatorės priežiūros jis buvo priverstas su šeima persikelti pas testatorę, tiek atsakovas, tiek jo sutuoktinė dėl to turėjo palikti darbus, apsigyvenęs pas testatorę, jis savo lėšomis padarė kapitalinį namo remontą. Tuo tarpu ieškovės (testatorės dukros ir atsakovo seserys) jau daug metų gyvena užsienyje ir iki testamento sudarymo jų bendravimas su testatore buvo tik epizodinis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys paneigia atsakovo nurodomus argumentus arba nėra pakankami jiems patvirtinti. Paties ieškovo pateiktos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą patvirtina, kad 2016 m. su atsakovu ir jo sutuoktine darbo sutartys buvo nutrauktos dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Ieškovių pateikti duomenys patvirtina ieškovių nurodomas aplinkybes apie konfliktus su atsakovu dėl trukdymo bendrauti su testatore, apie ieškovių periodiškai siųstas pinigines lėšas testatorei. Byloje nėra ieškovo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad būtent jo lėšomis buvo remontuojamas testatorės namas (pateiktoje dalyje vartojimo kredito sutarties nėra nurodyta tokio kredito paskirtis, taip pat pateiktas tik užsakymas ir sutartis dėl stogo dangos, PVM sąskaita – faktūra dėl plastikinio lango įsigijimo, fotonuotraukose užfiksuota tik testatorės namuose atlikto remonto eiga). Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad būtent jos nupirko visą buitinę techniką, įdėjo plastikinius langus, šarvuotas duris, remontavo testatorės namus. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamo testamento sudarymas atsakovo naudai atitiko protingumo kriterijus ir testatorės poelgis palikti visą turtą po mirties atsakovui, vertinant tokio sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą, atitiko jos valią.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visetą, apskųsto teismo sprendimo bei šalių apeliaciniam teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą padaryti išvadas dėl testatorės K. B. valios ydingumo ir ginčijamą testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

Dėl teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų tinkamumo

38. Atsakovas nesutinka su priteistomis ieškovės R. Ž. naudai bylinėjimosi išlaidomis. Atsakovo įsitikinimu, šios išlaidos yra per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į tai, kad atsakovas iki testatorės mirties nedirbo ir ją prižiūrėjo.

39. Atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė ir skundžiamo sprendimo motyvuose išsamiai aptarė išlaidų už ieškovių atstovės atliktus procesinius veiksmus pobūdį, vertino jų pagrįstumą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą numatytų maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) kontekste, todėl iš atsakovo ieškovės R. Ž. naudai priteisė 2 599,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija šių teismo sprendimo motyvų.

40. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo teismo sprendimu priteistą ieškovės R. Ž. naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą mažinti dėl atsakovo turtinės padėties, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais ar dėl kitų apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių atsakovo blogą turtinę padėtį, t. y. duomenų apie jo turimus nekilnojamuosius daiktus, transporto priemones bei lėšas, esančias bankuose ar kitose kredito įstaigose ir pan. Byloje konstatuota, kad 2016 m. su atsakovu darbo sutartis buvo nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas dėl testatorės priežiūros buvo priverstas išeiti iš darbo. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovo interesus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris atsakovui teikė atlygintinas teisines paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra reikšminga vertinant atsakovo argumentus dėl teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų mažinimo. Pagal CPK 13 straipsnį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, kas reiškia, kad pati proceso šalis sprendžia, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, kokius procesinius dokumentus teikti į bylą ir pan., todėl atsakovo teiginiai dėl ieškovių atsakovės pernelyg menko aktyvumo procese vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovės R. Ž. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos nepagrįstomis ir pernelyg didelėmis.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

41. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

43. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovės R. Ž. naudai priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 500 Eur advokato pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatas, priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.