Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1223-513/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-03
Bylos Nr.: e2A-1223-513/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00487-2016-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“
Atsakovas: N. M.

Kategorijos

3.1.3.5Procesinis teisių perėmimas
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
2.6.10.9Kiti su civilinės atsakomybės taikymu susiję klausimai
3.4.3.5.6Kiti klausimai, susiję su bankroto administratoriaus statusu bankroto proceso metu
3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1223-513/2020 Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01354-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.5; 3.1.7.11; 2.6.10.9; 3.4.3.5.6; 3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ ieškinį atsakovui N. M. dėl administravimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Tamtamas“ prašė priteisti iš atsakovo 3 938,25 Eur bankroto administratorei nesumokėtą atlyginimą už UAB „Saulės logistika“ bankroto administravimą ir patirtų išlaidų atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinys atmestas.

3. Teismas nustatė, kad UAB „Saulės logistika“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2016 m. kovo 21 d., bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas nuo jos įsteigimo buvo atsakovas N. M. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „Saulės logistika“ iškelta bankroto byla, įmonės administratore paskirta ieškovė UAB „Tamtamas“. BUAB „Saulės logistika“ 2019 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią bankroto administratoriaus atlyginimo dydis – 3 300 Eur (6 MMA), lėšų suma kitoms administravimo išlaidoms apmokėti – 25 MMA. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimu UAB „Saulės logistika“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

4. Teismas nurodė, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Teismas pritarė atsakovo argumentui, kad atsakovo kaip vadovo atsakomybė ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu galima tik esant taikytam supaprastintam bankroto procesui, ir nustatė, kad UAB „Saulės logistika“ supaprastinta bankroto procedūra nebuvo taikyta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neadministravo įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, todėl neįgijo teisės ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu reikalauti iš atsakovo atlyginti administravimo išlaidas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

5. Teismas nurodė, jog ieškovė rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi, numatančia įmonės vadovo atsakomybę dėl padarytos žalos. Teismas pažymėjo, kad bankroto byloje administratoriaus apmokėtos administravimo išlaidos gali būti vertinamos kaip įmonės vadovo administratoriui padaryta žala, t. y. bankroto administratorė yra kreditorė, kuri patyrė žalą dėl to, jog apmokėjo administravimo išlaidas, tačiau turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

6. Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės yra svarbu nustatyti, kada įmonė tapo nemoki ir ar įmonės vadovas, t. y. atsakovas, pagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonė laikoma nemokia tuo atveju, kai nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas nurodė, jog ieškovė, nors ir turėjo tokią pareigą, neįrodinėjo aplinkybės, kada atsirado įmonės faktinis nemokumas.

Šalies argumentai

7. Teismas nustatė, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą 2019 m. sausio 28 d. kreipėsi atsakovas kaip įmonės vadovas, o Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, nurodyta, kad bendrovės turtą sudarė 82 689,00 Eur, pradelsti įsipareigojimai siekė 66 790,84 Eur, iš jų 47 052,40 Eur darbo užmokesčio skola darbuotojams, tačiau įmonės nemokumo momentas nebuvo nustatytas. Teismas nurodė, jog iš 2018 metų finansinių ataskaitų duomenų nėra galimybės nustatyti, kada susidarė įmonės įsipareigojimai, tačiau remdamasis balanso duomenimis ir atsakovo paaiškinimais nustatė, jog teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai (iš viso 68 488,33 Eur, išskyrus UAB „Tele 2“) yra kilę iš darbo santykių, 47 052,40 Eur darbo užmokesčio skola susidarė 2018 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais užsakovei Danijos įmonei neįvykdžius savo įsipareigojimų, 19 871,04 Eur pradelsti valstybinio socialinio draudimo įmokų įsipareigojimai susidarė vėliausiai iki 2018 m. gruodžio 15 d. Teismas konstatavo, jog ĮBĮ požiūriu UAB „Saulės logistika“ tapo nemoki ir pagal ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas atsakovui atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą vėliausiai po 2018 m. gruodžio 15 d.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas pažymėjo, jog faktas, kad įmonė buvo nemoki, savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Teismas nurodė, jog bankroto bylos inicijavimas yra kraštutinė priemonė, naudojama tada, kai nebėra kitų galimybių bendrovės mokumui atkurti. Teismas nustatė, jog atsakovas siekė išnaudoti galimybes atgauti 80 986,59 Eur skolą iš skolininkės Danijos įmonės, tačiau nepavykus su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 28 d. Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu įmonė būtų atgavusi skolą, ji būtų turėjusi galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti veiklą. Teismas nurodė, jog civilinė atsakomybė juridinio asmens vadovui netaikytina už verslo nesėkmę, ir konstatavo, kad vadovas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, įstatyme įtvirtintą pareigą įvykdė.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad įmonė būtų patyrusi žalą dėl to, kad atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi vėliau, nei paaiškėjo įmonės nemokumas, juo labiau kad pati ieškovė nenurodė, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pritarė atsakovo argumentui, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose, nepaisant to, kas ir kada jas inicijuoja, ir nebūtinai tai yra neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, t. y. IBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, pasekmė. Teismas pažymėjo, jog su finansiniais sunkumais UAB „Saulės logistika“ susidūrė po to, kai bendrovės skolininkė Danijos įmonė uždelsė laiku atsiskaityti, o duomenų, kad ir anksčiau UAB „Saulės logistika“ būtų nevykdžiusi sutarčių, neatsiskaičiusi su kreditoriais, ar kitų aplinkybių, patvirtinančių įmonės nemokumą, byloje nėra. Taip pat teismas pažymėjo, jog kitų kreditorių, išskyrus darbuotojus ir VSDFV, kurių reikalavimai tiesiogiai susiję su minėtos sutarties su Danijos įmone vykdymu, esant įmonei nemokiai, neatsirado.

10. Įvertinęs 2017 m. ir 2018 m. finansinių ataskaitų duomenis apie įmonės turėtą turtą teismas taip pat nustatė, jog administratorės galimybės gauti administravimo išlaidų atlyginimą realizavus įmonės turtą nebuvo sumažintos. Teismas konstatvo, kad lėšų administravimo išlaidoms apmokėti negavimas nėra atsakovo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo rezultatas ir nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiradusios žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė UAB „Tamtamas“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

12. Nesutinka su teismo išvada, kad bankroto administratorės ieškinys dėl administravimo išlaidų atlyginimo galimas tik esant supaprastintam įmonės bankroto procesui. Teigia, jog tokios teismo išvados nepatvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 11 punktas, kuriame nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras.

13. Argumentuoja, kad atsakovui, kaip geriausiai žinančiam faktinę įmonės būklę, jai tapus nemokiai ir kilo pareiga nedelsiant (nevėluojant) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas tik tada, kai pats padarė išvadą, kad išieškoti skolos iš Danijos įmonės nepavyks, nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pavėluotai, kai įmonė jau realiai nebeturėjo jokio turto, nors 2018 m. įmonės pardavimo pajamos siekė 109 351 Eur. Mano, kad atsakovui kyla pareiga atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nes atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie reiškia jo pareigą atlyginti ieškovei administravimo išlaidas.

14. Nurodo, kad administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra civilinių, o ne darbo teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Teigia, kad, atlikusi įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą, t. y. turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratorei šią sumą sumokėti. Mano, kad su ieškiniu pateikti įrodymai pagrindžia, kad atsakovas savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais. Nagrinėjamu atveju tarp atsakovo įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip direktoriaus, pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratorei priklausantį atlyginimą, atlyginti patirtas išlaidas.

15. Pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodyta įmonės vadovo ar savininko atsakomybė siejama su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu. Įmonės nemokumo momentas šiuo atveju reikšmingas tik sprendžiant dėl įmonės vadovo ar savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momento.

Atsiliepimas

16. Atsakovas N. M. atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčui aktualias teisės normas taikė ir aiškino tinkamai, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir tinkamai vertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliantei yra nepalankus, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

17. Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atlyginimą ir administravimo išlaidas administratorei priteisti pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį. Teigia, jog šios teisės normos taikymui būtinos dvi sąlygos, t. y. bankroto procedūra turėjo vykti supaprastinta tvarka, antra, bankroto bylą turėjo inicijuoti ne atsakovas (buvęs vadovas), o kitas subjektas kreipdamasis į teismą. Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį ne bet kuris administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo šios normos pagrindu, o tik tas, kuris buvo prisiėmęs riziką administruodamas įmonę pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 ar 3 punktus.

18. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų ir nėra teisinio pagrindo priteisti administratorės atlyginimą ir išlaidas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Pažymi, kad ieškovė nepagrįstai sutapatina pagrindus, kuriais prašo ieškinį patenkinti, t. y. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Taip pat nurodo, jog ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žalos atlyginimas iš įmonės vadovo gali būti priteistas tik išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o yra nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą. Tokiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos ir bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią individualią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia visus juridinio asmens kreditorius. Teigia, jog nagrinėjamu atveju, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, ĮBĮ 8 straipsnio 4 daliai taikyti ieškovė turėjo įrodyti, kad nesąžiningi veiksmai, tariamas nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo specialiai nukreipti prieš bankroto administratorę, neveikimu žala padaryta ne visiems kreditoriams, o tik administratorei.

19. Pažymi, jog apeliantė iš viso neįrodinėjo, kad jis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptis pavėlavo, nenurodė tikslos datos, kada įmonė tapo nemoki ir kada jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad kreipdamasis į teismą 2019 m. sausio 28 d. pavėlavo. Teigia, jog yra paneigta jo kaltės prezumpcija, nes pagrįstai dėjo visas įmanomas racionalias pastangas išieškoti skolą, o išsiaiškinęs, kad tai iš esmės neįmanoma, operatyviai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o vien ieškovės teiginys, kad jis delsė kreiptis į teismą, nėra pakankamas civilinei atsakomybei taikyti.

20. Atsakovas argumentuoja, kad apeliantė taip pat neįrodinėja žalos CK 6.263 straipsnio požiūriu, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Teigia, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žalą dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sudaro įmonės finansinės padėties pablogėjimas, t. y. turto sumažėjimas ir (ar) kreditinių reikalavimų padidėjimas laikotarpiu nuo pareigos kreiptis į teismą atsiradimo iki realaus šios pareigos įvvkdymo. Priešingai, nei nurodo apeliantė, reikalaujant žalos atlyginimo 6.263 straipsnio ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, pačios administravimo išlaidos savaime nereiškia patirtos žalos ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies požiūriu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl ginčo esmės

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl bankroto administratorei nesumokėto atlyginimo ir bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

25. Nustatyta, kad UAB „Saulės logistika“ įregistruota 2016 m. kovo 21 d., o Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „Saulės logistika“ iškelta bankroto byla, įmonės administratore paskirta ieškovė UAB „Tamtamas“. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 13 d. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimu UAB „Saulės logistika“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto. Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas nuo jos įsteigimo buvo atsakovas N. M. Apeliantė savo reikalavimą kildina iš vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo ir ieškinį grindžia ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalimi.

26. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais neteko galios 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ). Pagal JANĮ 155 straipsnį, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl taikytinos ginčo klausimo sprendimo teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

27. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.

28. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nebuvo taikytas supaprastintas bankroto procesas, ieškovė neadministravo įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, todėl neįgijo teisės ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu reikalauti iš atsakovo atlyginti administravimo išlaidas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, tačiau pažymi, kad iš esmės byla išnagrinėta teisingai.

29. Įstatyme nėra išskirta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas tik supaprastinto bankroto atveju, todėl turi būti taikomas visais atvejais. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo tikslas yra užtikrinti bankroto administratoriaus, kuris, sutikdamas administruoti įmonę, prisiėmė riziką, kad įmonės turto gali nepakakti administravimo išlaidoms apmokėti, teisę reikalauti, kad neapmokėtas išlaidas, kaip žalą, kompensuotų asmuo, dėl kurio neteisėtų veiksmų jos susidarė (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-363-186/2018). Vien aplinkybė, kad egzistuojant toms pačioms sąlygoms (t. y. įmonei neturint pakankamai turto bankroto administravimo išlaidoms apmokėti) teismas ĮBĮ 13¹ straipsnyje nustatyta tvarka gali spręsti klausimą dėl supaprastinto bankroto taikymo, pati savaime neleidžia daryti išvados, jog supaprastintas bankrotas yra privaloma administratoriaus teisės reikalauti žalos atlyginimo sąlyga. Tarp įprasto bankroto proceso ir supaprastinto bankroto nėra tokių esminių skirtumų, kurie, egzistuojant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms ir įmonei neturint lėšų administravimo išlaidoms apmokėti, administratoriaus teisę reikalauti šių išlaidų atlyginimo darytų priklausoma nuo to, kaip teismas bankroto byloje įgyvendins jam suteiktą diskrecijos teisę. Kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta bankroto administratoriaus teisė gali būti taikoma ir bankroto bylą išnagrinėjus įprasta tvarka, akcentuojama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-464-178/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-239-881/2017, 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-942-934/2019, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1418-643/2019, Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-750-945/2020).

30. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Iš įmonės vadovo gali būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau bankroto administratorius, siekdamas pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019, 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020). Taigi, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtintu pagrindu būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Dėl to darytina išvada, kad aptariamojoje normoje yra įtvirtintas ne specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos), bet civilinės atsakomybės taikymo atvejis dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimo.

31. Pažymėtina, jog vadovo (atsakovo) neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą, priežastinį ryšį tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu ieškovė argumentuoja tuo, kad ji turi teisę gauti atlyginimą už bankroto proceso administravimą ir jo metu patirtų išlaidų atlyginimą, turi galiojančią reikalavimo teisę, o bankrutavusi įmonė turi pareigą su ja atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė ieškovės teisės į atlyginimą, tačiau, ieškovei ieškinį grindžiant ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė egzistuojant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas.

32. Pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ iš tikrųjų nenustato garantijų, kad bankroto administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė / kreditoriai kompensuos visas jo patirtas administravimo išlaidas. Būtent tai ir reiškia bankroto administratoriaus rizikos prisiėmimą ĮBĮ požiūriu. Kita vertus, iš ĮBĮ nuostatų taip pat matyti, kad jeigu tokia situacija susidarė dėl to, kad buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. dėl jo neteisėtų veiksmų, bankroto administratoriui suteikiama teisė į atlyginimo už savo suteiktas bankroto administravimo paslaugas ir kitų patirtų išlaidų kompensavimą.

33. Civiliniame kodekse nustatyta, kad kai įmonės administracijos vadovas nevykdo ar netinkamai vykdo jam CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti atsiradusią žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai įtvirtina įmonės vadovo ir (arba) savininko prievolę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), turintys teisę įmonėje priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti dėl tokio neveikimo kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas sukelia ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodytas pasekmes, t. y. prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto bylos įmonei iškėlimo nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės nemokumo fakto nustatymas bankroto bylos iškėlimo momentu, o sprendžiant klausimą dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, ar kilo įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, ar vadovas šią pareigą pažeidė, kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės, koks buvo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nes vadovas atsakingas už savo vadovavimo įmonei laikotarpiu padarytą žalą, ir teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą neturi prejudicinės galios sprendžiant įmonės vadovo atsakomybės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019). Pažymėtina, jog ir 2019 m. kovo 1 d. nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nustatytas tik įmonės nemokumas bankroto bylos iškėlimo momentu, bet ne nemokumo momentas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies požiūriu, tuo labiau aptariama nutartimi, kuria iškelta bankroto byla, nėra nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Dėl to nėra pagrįsti abstraktūs ieškovės teiginiai, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantė nenurodo, kada, jos nuomone, atsakovas turėjo inicijuoti bankroto bylą, t. y. nenurodo ir neįrodinėja vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento ir įmonės nemokumo momento.

35. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, nurodyta, jog bendrovės turtą sudaro 82 689,00 Eur, o pradelsti įsipareigojimai siekia 66 790,84 Eur, iš jų 47 052,40 Eur darbo užmokesčio skola darbuotojams. Iš 2018 mokestinių metų finansinės atskaitomybės dokumentų, pateiktų VĮ Registrų centrui 2019 m. sausio 26 d., matyti, kad 2018 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo 76 892 Eur per vienerius metus mokėtinių sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų, o praėjusio ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, t. y. 2017 m. gruodžio 31 d., ši suma sudarė tik 1 491 Eur. Nors apeliantė nurodo, kad įmonės pardavimo pajamos 2018 metais sudarė net 109 351 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra įmonės grynasis pelnas, kuris skaičiuojamas įvertinus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius. Kaip matyti iš pelno (nuostolių) ataskaitos, grynąjį pelną sudarė tik 4 574 Eur, o praėjusio ataskaitinio laikotarpio pardavimo pajamos buvo tik 3 715 Eur ir 2017 metus įmonė baigė nuostolingai (672 Eur nuostoliai). Iš finansinės atskaitomybės dokumentų taip pat matyti, kad įmonė turėjo 1 580 Eur vertės ilgalaikio turto (biuro baldai ir įranga), 131 Eur vertės atsargų (permokos VMI) ir 80 986,59 Eur vertės trumpalaikio turto (skolos įmonei), kurį įmonės vadovas perdavė bankroto administratorei ir kuris bankroto procese buvo parduotas. Taigi nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliante, kad įmonės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tada, kai įmonė turto jau nebeturėjo, o įmonės realiai turimą turtą sieti su pardavimo pajamomis nėra jokio teisinio pagrindo.

36. Bankroto byloje Nr. eB2-877-826/2019 patvirtintus kreditinius reikalavimus sudaro darbuotojų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir UAB „Tele 2“ kreditiniai reikalavimai. Iš bankroto byloje ir nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė turėjo vienintelį užsakovą – įmonę Danijoje, kuri neatsiskaitė pagal 2018 m. lapkričio 12 d. ir 2018 m. lapkričio 18 d. išrašytas sąskaitas faktūras, 53 055,71 Eur ir 27 930,88 Eur, iš viso 80 986,59 Eur, būtent ši suma ir nurodyta pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo parengimo dieną sudarytame balanse kaip trumpalaikis turtas. Užsakovui neapmokėjus sąskaitų nebuvo įvykdyti įmonės įsipareigojimai darbuotojams ir VSDFV biudžetui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės ir jų vertinimui dėl įmonės nemokumo momento, t. y. kad įmonė ĮBĮ požiūriu nemoki tapo 2018 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, o įvertinus darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo terminus, pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui kilo po 2018 m. gruodžio 15 d. Atsakovas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė 2019 m. sausio 29 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonės vadovas dėjo pastangas susigrąžinti skolą iš Danijos įmonės, konsultavosi su Danijos Karalystėje dirbančiu advokatu, o paaiškėjus, kad bylinėjimasis Danijoje būtų itin brangus ir beprasmis, nes advokatas nurodė, jog skolininkė iš esmės yra nemoki įmonė, inicijavo bankroto bylą. Esant nustatytoms aplinkybėms ir atsižvelgusi į ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina, jog atsakovas ne tik nedelsė incijuoti bankroto bylą, bet padarė tai itin operatyviai ir nedelsdamas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius vienos iš privalomų sąlygų nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

38. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

39. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl apeliantės pakeitimo

41. 2020 m. spalio 23 d. gautas apeliantės UAB „Tamtamas“ prašymas pakeisti ją naująja apeliante teisių perėmėja UAB „Stanlita“, nes pradinė ieškovė UAB „Tamtamas“ 2020 m. spalio 22 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į skolą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

42. 2020 m. spalio 28 d. gautas atsakovo N. M. atsiliepimas į apeliantės UAB „Tamtamas“ prašymą, kuriuo atsakovas nesutinka, kad apeliantės prašymas būtų patenkintas. Atsakovas argumentuoja, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė, pažeidžianti CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, nes ieškovė perleido teisių perėmėjai reikalavimo teisę į atsakovą, kurios pati neturi. Ieškovės reikalavimas, kurį buvo siekiama perleisti Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir šį nepagrįstumą konstatavo pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu atmetęs ieškinį. Taip pat teigia, kad iš sutarties turinio nėra aišku, nuo kurio momento yra perleidžiama reikalavimo teisė, iš esmės sudarytas sąlyginis sandoris, kuris yra negalimas. Mano, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties tikslas yra išvengti atsakovo reikalavimo teisės į ieškovę dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įgyvendinimo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui yra priteistas 1 575,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės, o ieškovės apeliacinį skundą atmetus jis taptų ieškovės kreditoriumi, t. y. patvirtinus sutartį įvyktų skolos be kreditoriaus sutikimo perkėlimas. Mano, kad imituojant neegzistuojančios reikalavimo teisės perdavimą iš tikrųjų teisių perėmėjui siekiama perkelti skolą, o tokie veiksmai liudija ieškovės nesąžiningumą.

43. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinio teisių perėmimo esmė – vienai šaliai atstovaujančio asmens pakeitimas kitu civiliniame procese. Šalį jos procesiniu teisių perėmėju rašytinio proceso tvarka pakeičia teismas, nustatęs, kad procesinių teisių perėmėjas pagrindė savo dalyvavimą procese (CPK 48 straipsnio 1, 3 dalys). Pagrindas pakeisti šalį jos teisių perėmėju atsiranda tada, kai konstatuojama, kad teisių perėmėjas perėmė šalies materialiąsias subjektines teises. Perimdamas materialiąsias subjektines teises, asmuo perima ir teisę reikalauti jas ginti, taip pat pareigą atsakyti pagal tenkančias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012).

45. Iš pateiktos 2020 m. spalio 22 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 punkto matyti, kad UAB „Tamtamas“ perleido reikalavimo teises perėmėjai UAB „Stanlita“ reikalauti ir gauti iš skolininko N. M. skolą (pinigines sumas) pagal BUAB „Saulės logistika“ 2019 m. birželio 19 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo Nr. 2 priimtus sprendimus, UAB „Tamtamas“ atliktus mokėjimus BUAB „Saulės logistika“ bankroto procese ir pagal neįsiteisėjusį Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-316-514/2020 ir su perleidžiamomis teisėmis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės pateiktus įrodymus ir teisinį reglamentavimą, nustatantį procesinių teisių perėmimą, konstatuoja, kad toks teisių perėmimas yra galimas, nepažeidžia kitų asmenų teisių, yra pagrįstas. Kadangi teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, teisėjų kolegija tenkina prašymą dėl šalies pakeitimo ir pakeičia apeliantę UAB „Tamtamas“ jos teisių perėmėja UAB „Stanlita“.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Tamtamas“ aptariama Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido tik teisę reikalauti skolos iš atsakovo N. M., o savo pareigos sumokėti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui N. M. neperleido. CK 6.116 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka, jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose finansų įstaigų ir finansų įstaigų sistemos stabilumą ir patikimumą, nenustatyta kitaip. Sutikimas pareiškiamas tik po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui iš ieškovės yra priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, tai laikytina ieškovės skola atsakovui, o apeliacinio proceso metu nenustatyta, jog minėtas Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas, sprendimas paliktas nepakeistas ir atsakovas (kreditorius) nesutinka, kad skola būtų perkelta, konstatuoja, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi skolos perkėlimas neįvyko. Taigi Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu iš uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ atsakovui N. M. priteistas 1 475,45 Eur bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49. Atsakovas N. M. prašo priteisti 847 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 200 Eur už atsiliepimo į prašymą dėl apeliantės pakeitimo atlyginimą. Šios bylinėjimosi išlaidos susijusios su pradinės ieškovės pateiktu apeliaciniu skundu ir jos prašymu pakeisti šalį, buvo būtinos, taigi pradinė ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“ turi jas atlyginti. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti pradinę apeliantę uždarąją akcinę bendrovę „Tamtamas“ teisių perėmėja apeliante uždarąja akcine bendrove „Stanlita“.

Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo N. M. naudai priteisti 1 047 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“.

Teisėjos Raimonda AndrulienėIrma ČuchrajAušra Maškevičienė