- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-18
- Bylos Nr.
- e2-316-514/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01354-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Volskytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- N. M.
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui adv. A. J.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui N. M. dėl administravimo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 3 938,25 Eur bankroto administratoriui nesumokėto atlyginimo ir patirtų išlaidų atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2019 m. kovo 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. spalio 4 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos, nes įmonė turto neturi, veiklos nevykdo, jos likvidavimo procedūros yra baigtos, įmonės skolos negali būti padengiamos. 2019 m. birželio 4 d. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo protokolu Nr.2, 4 darbotvarkės klausimu buvo patvirtinta BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administravimo išlaidų sąmata, kurią sudaro bankroto administratoriaus atlyginimas, kurio dydis 3 330 Eur (6 MMA, 6x555=3 330 Eur), kitoms administravimo išlaidoms paskirta 25 MMA. Nei atlyginimas, nei kitos faktiškai ieškovo patirtos administravimo išlaidos ieškovui bankroto administratoriui pilnai nebuvo sumokėtas, nes BUAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo turto, iš kurio pardavimo būtų buvę galima gauti lėšų ir pilnai sumokėti ieškovei, administravusiai BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atlyginimą ir padengti kitas patirtas bankroto administravimo išlaidas. Remdamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalimi, 8 straipsnio 4 dalimi, prašė patirtas išlaidas priteisti iš atsakovo kaip įmonės vadovo. Ieškovė teigė, kad atsakovas nevykdė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais). Vadovavosi Kasacinio teismo praktika, pagal kurią tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Akcentavo, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu neveikimu, kai atsakovas neatliko imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokiai. Tokie atsakovo veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Tarp atsakovo kaip įmonės vadovo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip direktoriaus, pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kad įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo, atlyginti patirtas išlaidas. Kadangi atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ieškovė neprivalo įrodinėti, kad atsakovas yra kaltas. Bankroto administratorius nustatė, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ daugiau jokio kito turto neturi, todėl išlaidas, kurias sudarė 3 330 Eur administratoriaus atlyginimas ir 713,22 Eur išlaidas, susijusias su įmonės išregistravimu, privalo atlyginti atsakovas. Dalis išlaidų buvo padengta, realizavus turtą, likusią dalį, t. y. 3 938,22 prašė priteisti iš atsakovo. Kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, patvirtinančius išlaidų dydį bei duomenis apie bankroto bylos iškėlimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios įmonės išregistravimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, kadangi ginčo situacijoje pareiga atsakovui atlyginti ieškovo patirtą žalą neatsiranda, nesant civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
Nurodė, kad įmonė buvo įregistruota 2016 m. kovo 21 d.. Iš pradžių verslas sekėsi gerai, tačiau 2018 metų pabaigoje įmonė savo veikloje susidūrė su sunkumais. Įmonės veiklos srityje išaugo konkurencija, sumažėjo užsakymų skaičius, todėl generuojamos pajamos smuko, o įmonė prarado finansinį stabilumą. Esant tokiai situacijai, įmonės tolimesnei veiklai tapo ypač svarbūs įmonės skolininkų savalaikiai atsiskaitymai pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Pažymėjo, kad įmonės nebegalėjimą vykdyti veiklos iš esmės nulėmė tas, jog įmonei nebuvo apmokėtos jos išrašytos ir pateiktos sąskaitos faktūros, t. y. Danijos firmai (paslaugų gavėjui) HG Interprise 2018-11-12 išrašyta sąskaita- faktūra 53 055,71 Eur sumai ir 2018-11-18 sąskaita- faktūra 930, 88 Eur sumai. Gavusi daugiau nei 80 000 Eur sumą, įmonė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais ir stabilizuoti savo finansinę padėtį. Skolininkei sąskaitų faktūrų neapmokėjus, atsakovas nedelsdamas 2018-11-23 elektroniniu laišku kreipėsi į HG Interprise, ragindamas kuo skubiau apmokėti pateiktas sąskaitas-faktūras, tačiau raginimų apmokėti skolininkė nepaisė ir pateiktų sąskaitų-faktūrų apmokėti nesutiko. Atsakovas, matydamas, jog geranoriškai skolos susigrąžinti nepavyks, kreipėsi į Danijos advokatų kontorą „Aumento“ teisinės pagalbos. 2018-12-05 susirašinėjimo su advokatu metu, buvo nuspręsta parengti HG Interprise skirtą pretenziją dėl skolos negrąžinimo, tačiau šią pretenziją HG Interprise tiesiog ignoravo ir nei su Įmone, nei su advokatu nesusisiekė. Atsakovas dar kartą elektroniniu laišku į HG Interprise teiraudamasis dėl sąskaitų-faktūrų apmokėjimo, tačiau HG Interprese į kreipimąsi taipogi neatsakė. Supratus, jog HG Interprise grąžinti skolos nesiruošia, atsakovas su Danijos advokatu aptarė ir teisminį skolos susigrąžinimo būdą, tačiau jis atsakovui pasirodė neracionalus dėl ilgo ir brangaus proceso ir nesant užtikrintumo, jog skolą pavyks išsiieškoti, kadangi HG Interprise gali bankrutuoti. Atsakovui nepavyko geranorišku būdu priversti HG Interprise apmokėti sąskaitas faktūras. Tokio masto neatsiskaitymas įmonei buvo nepakeliamas, todėl atsakovas, tik sužinojęs, kad susigrąžinti skolą iš HG Interprise galimybių praktiškai nėra ir šių pinigų nebus galima panaudoti pačios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui, priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tai padarė 2019 m. sausio 28 d.
Pagal Kasacinio teismo praktiką, bankroto administratoriaus (ieškovės) reikalavimas atlyginti jo patirtas išlaidas bei negautas pajamas galėtų būti tenkinamas tik įrodžius, jog atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurių atsakovo veiksmuose nėra.
Šalies argumentai
Ieškovė neteisingai ieškinyje nurodo, kad įmonė neturėjo jokio turto, kurį administratorius būtų galėjęs parduoti ir gauti savo išlaidų padengimą. Pažymėjo, kad įmonė turėjo materialaus kilnojamo turto - baldų, kompiuterinę techniką ir pan., o taip pat turėjo nematerialų turtą - reikalavimo teises į Danijos firmą HG Interprise, todėl bankroto administratorius galėjo savo išlaidas padengti iš minėto turto. Tai matyti iš ieškovės pateikiamo 2019-06-04 BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo, darbotvarkės 7 ir 8 klausimai buvo skirti spręsti įmonės turto pardavimo klausimus. Ieškovė duomenų, kaip šis turtas buvo realizuotas, kam jis parduotas ir kokia suma buvo gauta, nepateikė. Atitinkamai dėl to negalima laikyti, kad ieškovė įrodė patirtą žalą, nes visus savo tariamai patirtus nuostolius ieškovė galėjo padengti iš įmonės turto pardavimo. Jeigu būtų nustatyta, kad ieškovė savo veiksmais prisidėjo prie žalos jam atsiradimo, atsakovas galėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės arba jam ji turėtų būti mažinama (CK 6.253 straipsnis).
Atkreipė dėmesį, jog administratoriaus negautos pajamos galėtų būti priteisiamos ne visa apimtimi, o tik kaip grynasis pelnas.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentavo, kad pagal formuojamą teismų praktiką atsakovo kaip vadovo atsakomybę galima tik esant taikytam įmonėje supaprastintam bankroto procesui (Šiaulių apygardos teismo 2019-08-27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-463-440/2019). Rėmėsi Šiaulių apygardos teismo praktika, pagal kurią administravimo išlaidos iš buvusio įmonės vadovo gali būti priteisiamos ne visais atvejais, kai jos yra patirtos, o tik esant ĮBĮ nustatytoms sąlygoms. Vien aplinkybė, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovo neteisėtas veiksmas buvo nukreiptas konkrečiai į ieškovę ir būtent dėl šio atsakovo veiksmo buvo sukelta individuali žala ieškovei.
Pažymėjo, kad įmonei tapus nemokia dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi atsakovas, bankroto byla įmonei buvo iškelta išimtinai atsakovo kreipimosi pagrindu, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsakovas įvykdė tinkamai, todėl nėra ir neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Be to, šios kategorijos bylose, siekiant pripažinti vadovų atsakomybę, reikia įrodyti, kad atsakingi asmenys nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. reikia nustatyti, kada įmonė tapo nemoki ir kaip padidėjo kreditorinių įsipareigojimų suma atsakingam asmeniui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pastebėjo, kad ieškovė, pateikdama žalos dydį grindžiančius dokumentus, neįrodinėja, kad patirta žala yra būtent atsakovo, anot ieškovės, atliktų neteisėtų veiksmų pasekmė. Nesutikdamas su ieškiniu rėmėsi teismų praktiką analogiškose bylose, kuriose buvo konstatuota, jog ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė/kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo/dalyvio veiksmų - ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo - pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto (Šiaulių apygardos teismo 2019-01-22 sprendimas civilinėje byloje Nr. E2A-64-372/2019). Atsakovui atsakomybė galėtų būti taikoma tik nustačius, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) lėmė žalos atsiradimą ir žala nebūtų atsiradusi, jeigu atsakovas pareigos nebūtu pažeidęs. Tačiau šių aplinkybių, būtinų priežastiniam ryšiui nustatyti, ieškovei neįrodinėjant, šioje situacijoje nėra priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką nustatydamas priežastinį ryšį teismas turi vertinti visas aplinkybes ir žalos (jei tokia nustatoma) atsiradimo priežastis, jog nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Šioje situacijoje atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti 3 938,22 Eur nuostolių atlyginimą nėra pagrindo, kadangi nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės bei priežastinio ryšio). Tai, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi tada, kai įmonė neturėjo turto, nereiškia, kad atsakovo veiksmai yra kalti, neteisėti bei sąlygojo žalos atsiradimą.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė ir prašė tekinti. Ieškovės atstovo vertinimu įmonės tapimo nemokia momentas ginčo atveju reikšmingas tik sprendžiant dėl įmonės vadovo ar savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momento. Pažymėjo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodyta įmonės vadovo ar savininko atsakomybė siejama su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu. Bankroto proceso metu buvo gauta 105 Eur už parduotas reikalavimo teises ir turtą, tačiau šios pajamos nepadengia turėtų išlaidų, kito realizuotino turto įmonė neturėjo. Ieškovės reikalavimas priteisti administravimo išlaidas yra pagrįstas įstatymu, todėl ieškinį prašė tenkinti. Nesutiko su atsakovo argumentais, išsakytais teismo posėdžio metu, kad administratorius buvo pasyvus ir nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo, kadangi ĮBĮ nenustatė administratoriaus pareigos dėl kiekvieno reikalavimo kreiptis į teismą. Be to, administratorius nelaikė, kad yra galimybė skolą išieškoti. Kreditorių susirinkime buvo nutarta parduoti reikalavimo teisę, administratorius vykdė kreditorių susirinkimo nutarimus. Atsakovas, siekdamas išvengti papildomų išlaidų, galėjo inicijuoti neteisminę įmonės bankroto procedūrą arba įmonę likviduoti.
Atsiliepimas
Atsakovas, jo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad ĮBĮ 10 straipsnyje įtvirtinta vadovo atsakomybė siejama su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu. Nemokumo momento ieškovė neįrodinėjo, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikė pats atsakovas kaip įmonės vadovas, įmonės turtinė padėtis nesikeitė nuo pat įmonės įkūrimo, todėl atsakovui ĮBĮ 10 straipsnio nuostatos netaikytinos. Atkreipė dėmesį į administratoriaus pasyvumą įmonės bankroto procese, administratoriui nesidomint skolų išieškojimo galimybėmis ir reikalavimo teisę parduodant už nerealią kainą. Vertino, kad administratorius tokiais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl, esant civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, atsakovas galėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės arba jam ji turėtų būti mažinama.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Dėl reikalavimo atlyginti administravimo išlaidas
Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios faktinės aplinkybės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2016 m. kovo 21 d., bendrovės vienintelis akcininkas ir jos vadovas nuo jos įsteigimo buvo atsakovas N. M.. 2019 m. kovo 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. birželio 4 d. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią bankroto administratoriaus atlyginimo dydis 3 300 (6 MMA), lėšų suma kitoms administravimo išlaidoms apmokėti 25 MMA. 2019 m. spalio 4 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu nuspręsta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo kaip įmonės vadovo atsakomybės, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškinį ieškovė grindė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 punktu.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį <...> prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti <...> administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Minėtame įstatyme nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto iškėlimo, yra siejamas su įmonės administravimu, kai bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Šios teisės normos pagrindu teisę reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo iš įmonės vadovo turi bankroto administratorius, kuris pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, nustatančias supaprastinto bankroto proceso tvarką, administravo įmonę ir administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad atsakovo kaip vadovo atsakomybė ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu galima tik esant taikytam įmonėje supaprastintam bankroto procesui. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ supaprastinta bankroto procedūra nebuvo taikyta, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad bendrovės bankroto ir likvidavimo procedūros buvo vykdomos įprasta Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, ieškovė neadministravo įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, todėl ieškovė neįgijo teisės ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu reikalauti iš atsakovo atlyginti administravimo išlaidas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Tokia praktika suformuota teismų jau išnagrinėtose bylose, pagal kurią ieškovės nurodytu ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu reikalauti atlyginti administravimo išlaidas iš buvusio įmonės vadovo galima, tik esant taikytam įmonės supaprastintam bankroto procesui (Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-463-440/2019).
Nors ieškovė ir nurodo, kad reiškia ieškinį ir prašo priteisti administravimo išlaidas, remdamasi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, tačiau, nurodydama ieškinio pagrindą, rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nustatančiomis įmonės vadovo atsakomybę dėl padarytos žalos. Teismų praktikoje aiškinama, kad bankroto byloje administratoriaus apmokėtos administravimo išlaidos, gali būti vertinamos kaip įmonės vadovo administratoriui padaryta žala (Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-558-555/2017). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patytė žalą dėl to, jog apmokėjo savo išlaidomis administravimo išlaidas, todėl ieškovės reikalavimas atlyginti administravimo išlaidas nagrinėtinas kaip bankroto administratoriaus reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Sprendžiant tokį bankroto administratoriaus reikalavimą, tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo atžvilgiu civilinę atsakomybę, pažeidus įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl to atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti įmonės vadovo kaltės. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų pats atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012).
Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl civilinės atsakomybės atsakovui kaip buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui taikymo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi įrodyti: neteisėtus veiksmus (neveikimą) - pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, žalą ir priežastinį ryšį tarp nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašomos priteisti žalos.
Ieškovės atstovo nuomone atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis įmonei tapus nemokia laiku nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Administravimo išlaidos iš buvusio įmonės vadovo gali būti priteisiamos ne visais atvejais, o tik esant ĮBĮ nustatytoms sąlygoms. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis numatė, kad įmonės vadovas <...> privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas <...> esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, įstatymas nustato, kad vadovui gali kilti pareiga atlyginti apmokėtas bankroto administravimo išlaidas (bankroto administratoriaus atlyginimą ir kitas bankroto administratoriaus apmokėtas išlaidas), tuo atveju, jeigu jis, įmonei esant nemokiai, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant tokiai įstatymo nuostatai, tirtinos aplinkybės, kada įmonė tapo nemoki ir ar įmonės vadovas, šioje byloje atsakovas, pagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas, jog sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas, šios bylos atveju – BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad įmonės nemokumas konstatuojamas tuo atveju, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Nors ieškovė, reikalaudama atlyginti žalą, privalo įrodyti, kada atsirado įmonės faktinis nemokumas, ieškovės atstovas tokių aplinkybių neįrodinėjo. Iš pateikto pareiškimo kopijos Klaipėdos apygardos teismui matyti, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. sausio 28 d. kreipėsi atsakovas kaip įmonės vadovas, nurodydamas, kad vieninteliam užsakovui neatsiskaičius už statybos darbus Danijoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga darbo užmokestį darbuotojams. Iš 2019 m. kovo 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad įmonės nemokumas buvo konstatuotas, remiantis pateiktais įrodymais apie bendrovės turtą ir kreditorius, nustačius, jog bendrovės turtą sudaro 82 689,00 Eur, o pradelsti įsipareigojimai siekia 66 790,84 Eur, iš jų 47 052,40 Eur darbo užmokesčio skola darbuotojams. įmonės nemokumo momentas nebuvo nustatytas.
Teismas, remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis nustatė, kad bendrovės turtinė padėtis, kurią galimai vertino Klaipėdos apygardos teismas, atspindėta įmonės balanse už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31, pateiktame VĮ Registrų centrui 2019-01-26. Iš šios finansinės ataskaitos nėra galimybės nustatyti, kada susidarė kreditoriniai įsipareigojimai, tačiau, remiantis 2018-01-01 – 2018-12-31 įmonės balanso duomenimis, atsakovo paaiškinimais teismo posėdžio metu spręstina, kad 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai (viso 68 488,33 Eur, išskyrus UAB „Tele 2), kilę iš darbo santykių. Kaip paaiškino atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2018 m. rugsėjo mėnesį sudarytą sutartį dėl statybos darbų Danijoje, buvo įdarbinti darbuotojai, atlikę statybos darbus Danijoje. Už atliktus darbus užsakovas pirmąsias dvi sąskaitas faktūras apmokėjo, o 2018-11-12 ir 2018-11-18 sąskaitos faktūros atitinkamai 53 055,71 Eur ir 27 930,88 Eur sumai liko neapmokėtos, todėl nebuvo atsiskaityta su darbuotojais. Šie paaiškinimai, taip pat elektroninio susirašinėjimo su užsakovu turinys leidžia daryti išvadą, kad įsiskolinimas darbuotojams susidarė už darbus, atliktus iki minėtų sąskaitų išrašymo, taip pat už darbą 2018 m. lapkričio 1-26 d. (el. laiškas 2018-11-26 užsakovui). Nėra duomenų kaip buvo sulygta dėl konkrečių darbo užmokesčio mokėjimo terminų, tačiau pagal bendrą DK 146 straipsnio 1 dalies normą darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Atsižvelgiant į minėtas Darbo kodekso nuostatas, nesant duomenų apie kitokius susitarimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminus, spręstina, kad 47 052,40 Eur darbo užmokesčio skola darbuotojams susidarė lapkričio – gruodžio mėnesiais.
Iš 2019 m. gegužės 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties matyti, kad antros eilės kreditoriumi su 19 871,04 Eur reikalavimu buvo įtrauktas VSDFV Mažeikių skyrius. Iš VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 28 d. prašymo ir priedų (preliminarios lėšų finansinės ataskaitos F4) bankroto administratoriui dėl kreditorinio reikalavimo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad įmokų įsiskolinimas 2019 m. metų pradžioje sudarė 19 728,01 (ataskaitos 2 lentelė, Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos eB2-877-826/2019 duomenys). Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre datą. Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo nuostatas socialinio draudimo įmokas, priskaičiuotas už 2018 m. spalio mėnesį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už draudžiamus asmenis (darbuotojus) privalėjo sumokėti vėliausiai 2018 m. lapkričio 15 d., o įmokas už 2018 m. lapkričio mėnesį sumokėti 2018 m. gruodžio 15 d. Ieškovei neįrodinėjant įmonės nemokumo, nesant duomenų apie priskaičiuotus atlyginimus ir įmokas už 2018 m. spalio, lapkričio mėnesiais, spręstina, kad pradelsti įsipareigojimai susidarė vėliausiai 2018 m. gruodžio 15 d. Pagal 2018 m. balansą įmonė turtas sudarė 82 689,00 Eur, o pradelsti įsipareigojimai siekė 66 790,84 Eur, pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemokia ĮBĮ prasme ir vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio nuostatomis atsakovui vėliausiai po 2018 m. gruodžio 15 d. atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
Tačiau teismo vertinimu faktas, kad įmonė buvo nemoki, savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Bankroto bylos iškėlimas yra kraštutinė priemonė, kuri naudojama tik tada, kai jai nebėra jokių galimybių bendrovės nemokumui atkurti. Atsakovas su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2019 m. sausio 28 d., kaip nustatyta atsakovo paaiškinimais, tai padarė po to, kai išnaudojo galimybes atgauti skolą iš skolininkės. Pateikti susirašinėjimo duomenys su skolininke patvirtina, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų skolai išsiieškoti (siuntė priminimus ir pretenzijas, kreipėsi į teisininkus), ir išsiaiškinęs, jog skolos išieškojimas neperspektyvus ir neekonomiškas, pats atsakovas (ne kreditoriai) kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo. Vertinant tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teisė į skolininkę Danijos įmonę sudarė 80 986,59 Eur, o pradelsti įsipareigojimai 66 790,84 Eur, atsakovo delsimas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo susiklosčiusioje situacijoje nebuvo nepateisinamas. Skolininkei sumokėjus 80 986,59 Eur įsiskolinimą, bendrovė būtų turėjusi galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti veiklą.
Pagal Kasacinio teismo praktiką juridinio asmens vadovui civilinė atsakomybė taikytina ne už verslo nesėkmę, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato įmonės vadovo pareigą padengti žalą, atsiradusią dėl to, kad pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar atsakovo delsimas inicijuoti bankroto bylą, sukėlė žalą, t. y. administratoriaus patirtas išlaidas.
Nagrinėjamu atveju dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas, kaip vadovas kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, įstatyminę pareigą įvykdė. Byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad įmonė būtų patyrusi kokią nors žalą dėl to, kad atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi vėliau nei paaiškėjo įmonės nemokumas (ieškovė net nenurodė momento, nuo kurio laikytina, kad įmonė buvo nemoki ir kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Teismas pritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose, nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo veiksmų IBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo –pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto.
Bendrovės vadovai turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią protingą ūkinę–komercinę riziką prisiimti. Net jei konkretus verslo sprendimas ir atnešė nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Atsakovo paaiškinimais nustatyta, kad su finansiniais sunkumais UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidūrė po to, kai bendrovės skolininkė uždelsė savalaikiai atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Byloje nėra duomenų, kad iki sutarties su Danijos įmone sudarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų nevykdžiusi sutarčių, neatsiskaitinėjusi su kreditoriais ar kitų aplinkybių, patvirtinančių įmonės nemokumą, todėl anksčiau kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nebuvo pagrindo. Kitų kreditorių, išskyrus darbuotojus ir VSDFV, kurių reikalavimai tiesiogiai susiję su minėtos sutarties vykdymu, esant įmonei nemokiai, neatsirado. Vertinant 2017 m. ir 2018 m. finansinės veiklos duomenis, matyti, kad įmonės turtas nesumažėjo. Bendrovės turto vertė 2018 m. pabaigoje buvo 82 698,00 Eur, iš kurių 1 580 Eur – ilgalaikis turtas, 81 118,00 Eur – trumpalaikis, 2017 m. bendrovės turto vertė 2 723 Eur, iš kurių 2 130 Eur – ilgalaikis turtas, 593 Eur – trumpalaikis turtas, todėl administratoriaus galimybės gauti administravimo išlaidas, realizavus įmonės turtą, jei atsakovas ir būtų laiku (paaiškėjus ūkinės veiklos vykdymo rezultatams), kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo sumažinta. Teismas sprendžia, kad lėšų administravimo išlaidoms apmokėti negavimas nėra atsakovo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo rezultatas ir atsakovo pavėluotas kreipimasis nesudaro pagrindo konstatuoti, esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovui negali būti priskiriama administravimo išlaidų apmokėjimo pareiga, kadangi byloje CPK leistinais įrodymais nėra įrodytos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl ieškinys netenkinamas (CK 178 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis atsakovas už teisinę pagalbą patyrė 1 700 Eur išlaidų. Analizuojant pateiktus duomenis, matyti, kad išlaidos už teisinę pagalbą apskaičiuotos, neprisilaikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau –Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių.
Iš pateiktų 2020 m. sausio 30 d. ir 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad apskaičiuojant teisinės pagalbos išlaidas, įtrauktas kelionių išlaidų kompensavimas. Pagal Rekomendacijų 3 punktą advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nepateikus kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje, kelionės išlaidos apmokamos atsižvelgiant į nuotolį ir patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-798/2019). Kelionė traukiniu iš Vilniaus į Plungę ir atgal kainuoja 31,20 Eur, todėl atlygintina 62,40 Eur už vykimą į du teismo posėdžius.
Išlaidų dydis už dalyvavimą 2020 m. sausio 29 d ir 2020 m. liepos 27 d. teismo posėdžiuose apskaičiuotinos pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 p. Išlaidos už 2020 m. liepos 27 val. sugaištą laiką – 378,81 Eur (1262,70x3x0,1), išlaidos už dalyvavimą 2020 m. sausio 29 d. teismo posėdyje neskaičiuotinos, kadangi teismo posėdis tęsėsi mažiau nei valanda. Tačiau atstovimas apima ne tik dalyvavimą teismo posėdyje, bet ir pasirengimą jam, todėl teismas išlaidas, apskaičiuotas 2020 m. sausio 30 d. sąskaitoje faktūroje, susijusias su dalyvavimu 2020 m. sausio 29 d. teismo posėdyje mažina iki 200 Eur (įskaitant ir kelionės išlaidas).
Kitas išlaidas teisinei pagalbai (už atsiliepimo parengimą) teismas pripažįsta būtinomis ir pagrįstomis, atsižvelgdamas į reikalingas darbo ir laiko sąnaudas. Viso iš ieškovės atsakovui priteistina 1400 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas)..
Atsakovo pateikta PVM sąskaita faktūra už vertimo paslaugas 175,45 Eur nėra apmokėta, tačiau šios paslaugos atliktos, todėl atsakovas privalės už jas apmokėti, išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu, jas teismas pripažįsta pagrįstomis ir šias išlaidas taip pat įpareigotina atlyginti ieškovė (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti N. M. 1 575,45 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt penkis Eur 45 ct) bylinėjimosi išlaidų iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Plungės rūmus.