- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-33-627/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08317-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Evaldas Gražys, Evaldas Pašilis
- Nuteistasis
- L. P., T. K.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir BK 261 straipsnį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir L. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į subendrintos bausmės laiką įskaitytas L. P. laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 1 (viena) para.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo (sulaikymo) dienos.
L. P. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2020 m. liepos 15 d. veikos) išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas, paliktos galioti iki kol bus pradėtas vykdyti įsiteisėjęs teismo nuosprendis.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį kaltu pripažintas ir nuteistas T. K., o A. D., vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį už tai, kad jis 2020 m. liepos 16 d., tiksliau nenustatytu laiku, iki 19.10 val., turėdamas tikslą platinti, (duomenys neskelbtini) šile esančioje stovyklavietėje, adresu (duomenys neskelbtini) g., šalia pastato, pažymėto numeriu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), laikydamas jas trijuose lankstinukuose, šiomis narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), esančiomis viename iš minėtų folijos lankstinukų, pasidalino ir surūkė kartu su L. S. bei nepilnamečiu A. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., žinodamas, jog pastarasis yra nepilnametis, tokiu būdu jiems išplatino narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), o likusius 2 folijos lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė viename jų – 0,772 g, 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 0,4 proc., kitame – 0,804 g, 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 0,4 proc., pas jį tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 19.10 val. iki 20.30 val., įvykio vietos apžiūros metu, rado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Nuteistojo L. P. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria L. P. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismo suformuluota konstatuojamoji apkaltinamojo nuosprendžio dalis turėtų būti vertinama kritiškai dėl joje vartojamos disponavimo sąvokos. Gynėjo teigimu, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Skundžiamame nuosprendyje paminėtos dvi iš BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų, t. y. L. P. narkotines medžiagas – kanapes (antžemines jų dalis) išplatino ir laikė, turėdamas tikslą jas išplatinti ateityje. Apelianto vertinimu, nors dėl dviejų įvykio vietos apžiūros metu rastų ir Kauno AVPK Nemuno PK pareigūnų paimtų folijos lankstinukų nuosprendyje nėra aiškios nuorodos į tai, jog ir jie buvo laikomi tam, kad vėliau būtų išplatinti, tačiau pradžioje įrašytas teiginys, jog visuose trijuose lankstinukuose buvusios kanapės buvo skirtos platinimui, leidžia daryti išvadą, kad ir šias kanapes L. P. laikė, jog galėtų jas išplatinti. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad nors baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kilti pakanka ir laikymo bei platinimo, tačiau šioje byloje buvo svarbu nustatyti, kaip ir iš kur bei kokia forma šios kanapės atsirado. Advokato nuomone, atsakymai į šiuos klausimus yra reikšmingi vertinant, ar visos narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui.
2.2. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl narkotinių medžiagų, kurias kaltininkas išplatino, kiekio nustatymo. Gynėjas, įvertinęs rastuose lankstinukuose esančių kanapų svorį (0,772 g ir 0,804 g), spėja, kad trečiajame galėjo būti panašus kiekis, o išvedus vidurkį preziumuoja, kad lankstinuke galėjo būti apie 0,788 g kanapių. Apeliantas, atsižvelgęs į tai, kad L. P. vieną dalį kanapių surūkė pats, likusį kiekį pasidalijo su L. S. ir A. A., daro išvadą, kad nuteistasis išplatino tik 0,525 g kanapių. Darant prielaidą, kad ir surūkytose kanapėse 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija tebuvo 0,4 %, gynėjas tvirtina, jog teismo nustatyti nuteistojo veiksmai didelio pavojaus nesukėlė.
2.3. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340-648/2017, kurioje, kaip nurodė nuteistojo gynėjas, kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltininkas kanapes įgijo savo reikmėms, neturėdamas tikslo jų platinti, tačiau visgi vėliau jas vartojo kartu su savo draugu ir nepilnamečiais. Taip pat teismas pažymėjo, jog nuteistasis kitus asmenis, tarp jų ir nepilnamečius, kanapėmis vaišino nemokamai, kad vartotojai pakviesti kartu parūkyti aiškiai suprato, kas bus daroma, bei visi kartu vartojo narkotines medžiagas – rūkė žolę. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, nusprendė, jog realiai padaryti nusikalstami veiksmai ir aplinkybės, kuriomis šie veiksmai buvo atlikti, leidžia daryti išvadą apie tokių veiksmų mažesnį pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų – narkotinių medžiagų – kanapių įgijimo, gabenimo, laikymo ir jų platinimo (taip pat ir nepilnamečiams) pavojingumas. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys ir į tai, kad šioje byloje teisėjų kolegija konstatavo, jog tokios aplinkybės yra viena iš sąlygų išvadai dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatitikties teisingumo principui padaryti.
2.4. Gynėjo teigimu, sprendžiant iš nuosprendžio, L. P. su L. S. bei nepilnamečiu A. A., kurie patys norėjo parūkyti, 2020 m. liepos 16 d. pasidalijo labai mažą kanapių, savo sudėtyje turinčių tik 0,4 % 9-tetrahidrokanabinolio, kiekį ir kartu su jais surūkė neimdamas iš pastarųjų jokio atlygio. Nuo teismo nustatytos nusikalstamos veikos praėjo daugiau nei pusantrų metų, todėl, apelianto nuomone, asmens nuteisimas laisvės atėmimu ketveriems metams neatitinka teisingos bausmės paskyrimo principo.
2.5. Vertindamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo gynėjas, remdamasis BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalimis, akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas laisvės atėmimo bausmės parinkimą, atsižvelgė į tai, kad L. P. įvykdė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, anksčiau buvo teistas du kartus, tačiau nevertino kitų svarbesnių aplinkybių, t. y., kad L. P. praeityje teistas už nesunkius nusikaltimus bei baudžiamąjį nusižengimą, šios veikos susijusios su tuo, jog L. P. pats vartojo svaiginančias medžiagas. Be to, teismas, spręsdamas bausmės skyrimą, turėjo atsižvelgti į itin nedidelį veikų pavojingumo laipsnį, faktą, kad kaltinamasis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dirbo ir dabar dirba, apibūdinamas teigiamai, yra jauno amžiaus. Atsižvelgiant į tai, gynėjas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir L. P. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
2.6. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir tai, ar šioje byloje nebuvo pagrindo L. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, kadangi skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės byloja, kad nuteistojo veiksmai, kaip jie aprašyti nuosprendyje, nebuvo tokie pavojingi, jog L. P. būtų reikėję taikyti baudžiamąją atsakomybę.
2.7. Gynėjui abejones kelia ir teismo sprendimas nuteisti L. P. už kanapių platinimą nepilnamečiui. Apeliaciniame skunde neginčijamas faktas, kad 2020 m. liepos 16 d. A. A. buvo nepilnametis, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad norint asmenį pripažinti kaltu įvykdžius BK 261 straipsnyje numatytą nusikaltimą, vien šio objektyvaus požymio neužtenka. Gynėjo teigimu, BK 261 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti įvykdomas tik tiesiogine tyčia, todėl kaltinimas šiuo atveju turėjo pateikti abejonių nekeliančius faktinius duomenis, liudijančius, kad nuteistasis žinojo, jog A. A. dar nėra sulaukęs pilnametystės, ir tai žinodamas davė pastarajam rūkyti narkotines medžiagas, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga neleidžia daryti būtent tokios kategoriškos išvados. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tarp L. P. bei A. A. buvo pakankamai didelis amžiaus skirtumas, jų, išskyrus kanapių rūkymą, nesiejo jokia bendra veikla, kurios metu L. P. būtų turėjęs galimybę išsiaiškinti žmogaus amžių. Pats A. A. nesigyrė, kad yra nepilnametis. Priešingai, byloje yra duomenų, jog jis aiškino, kad yra vyresnis, be to, A. A. išvaizda neleido nuteistajam žinoti, kiek A. A. metų. Intensyvus kanapių rūkymas irgi davė L. P. pagrindą galvoti, jog A. A. nėra vaikas. Aplinkybė, kad kiti narkotinių medžiagų vartotojai galėjo žinoti tikrąjį A. A. amžių, situacijos nekeičia, nes nėra nustatyta, jog kas nors L. P. būtų pasakęs, kad A. A. yra nepilnametis. Nors ikiteisminio tyrimo metu L. P. yra užsiminęs, kad iš pradžių nežinojo, kiek A. A. metų, tik po to sužinojo, jog jam yra penkiolika metų, tačiau šie duomenys neduoda aiškaus atsakymo apie amžiaus sužinojimo laiką (ar tai įvyko duodant žmogui parūkyti narkotinių medžiagų, ar po to, kai visi buvo sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą), be to, šie ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti parodymai savarankiškos įrodomosios galios neturi. Gynėjo vertinimu, iš teisiamajame posėdyje duotų parodymų nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog L. P. žinojo, kad platina narkotines medžiagas nepilnamečiui ir to norėjo. Pasak apelianto, sprendžiant L. P. kaltės platinus narkotines medžiagas nepilnamečiui klausimą, derėtų atsižvelgti ir į tai, jog nuteistojo galimybės adekvačiai suvokti aplinką, o ypač tam tikrus pakankamai subtilius niuansus, gali būti ribotos. Nors nuteistasis dirba ir yra gavęs pagrindinį išsilavinimą, tačiau mokykloje jis mokėsi pagal tam tikriems asmenims adaptuotą mokymosi programą, todėl, gynėjo nuomone, nuteistajam reikėtų skirti atitinkamą ekspertinį tyrimą, jog būtų galima išsiaiškinti L. P. gebėjimus suvokti savo veiksmus ir juos valdyti.
2.8. Apeliantui taip pat abejones kelia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. P. išplatino narkotines medžiagas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tokią išvadą parėmė informacija, tarp jų ir garso įrašais, kad L. P. prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Tačiau, advokato nuomone, teismas nuodugniai nevertino nei slapto sekimo metu darytų garso įrašų bei jų įrodomosios reikšmės, nei apie tai kalbėjusių asmenų parodymų. Todėl šie duomenys, advokato įsitikinimu, nepaneigia L. P. versijos, kad jis aktualiu laiku kanapių niekam nedavė.
2.9. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad L. P. teisiamajame posėdyje neigė tą dieną davęs kam nors parūkyti kanapių. Jis neneigė, jog 2020 m. liepos 16 d. pirko kanapių, tačiau rūkyti nespėjo, nes pasirodė policijos darbuotojai. Tokius nuteistojo parodymus teisiamajame posėdyje iš esmės patvirtino liudytojas A. A.. Liudytojo L. S. teisme duoti parodymai buvo mažai informatyvūs. Nors teismas tyrė ir parodymus, kuriuos šis davė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teisme paaiškėjo, jog tiek minėtas liudytojas, tiek kiti asmenys parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė būdami paveikti narkotinių medžiagų, kurias, kaip galima manyti, jie vartoja nuolat. Be to, parodymuose užfiksuotos aplinkybės nelabai sutampa su tuo, kas buvo nustatyta įvykio vietos apžiūros metu, kada du folijos ritinėliai buvo rasti dviejose vietose, o ne L. P. asmens kratos metu.
2.10. Apeliantas pažymi, kad nusikaltimų, numatytų BK 260 ir 261 straipsniuose, sudėtims būdingas specifinis nusikaltimo dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Todėl sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar medžiagos, kuriomis buvo neteisėtai disponuojama, yra narkotinės. Teismų praktikoje dominuoja požiūris, kad nustatant tokių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes ir kt., be kitų įrodymų reikia specialių žinių, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turi turėti specialisto išvadą arba ekspertizės aktą, be to, dalykas gali būti nustatomas ir pagal kitus duomenis, kurie turi būti tiek patikimi, kad dėl dalyko nekiltų jokių abejonių.
2.11. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad L. P. išplatino narkotines medžiagas, parėmė tuo, jog apžiūrint įvykio vietą buvo rasti folijos lankstinukai, kuriuose buvo 0,772 g ir 0,804 g narkotinių medžiagų – kanapių, savo sudėtyje turinčių 0,4 % 9-tetrahidrokanabinolio. Gynėjo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyti jokie požymiai, leidžiantys kategoriškai teigti, jog rastieji lankstinukai buvo iš tikrųjų tie, kuriuos nusipirko L. P.. Pasak advokato, teismo aptarti sekimo metu daryti įrašai liudija, kad toje vietoje lankydavosi daug kanapes rūkančių žmonių, jog rastuosius lankstinukus galėjo paslėpti neapibrėžtas ratas asmenų. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad dalyko klausimas aktualus ir dėl to, kad yra įvairių kanapių. Apelianto teigimu, byloje yra užuominų apie tai, jog įvykio vietoje rūkytos kanapės buvo blogos kokybės. Byloje nebuvo nustatyta, kokį poveikį padarė surūkytos medžiagos, šiuo atveju galima manyti, jog kanapės buvo rūkomos ir gerokai anksčiau nei pasirodė policijos pareigūnai. Be to, kanapės nebuvo perkamos, t. y. vartotojai už jas pinigų nemokėjo, todėl net ir pagal kainą negalima spręsti, kokios kanapės buvo rūkomos. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje yra konstatavęs, kad L. P. disponavo ir pluoštinėmis kanapėmis. Tuo tarpu BK 260 ir 261 straipsniuose numatytų nusikaltimų dalyku gali būti tik tokios kanapės, kuriose 9-tetrahidrokanabinolio kiekis viršija 0,2 %.
2.12. Nuteistojo gynėjas neneigia fakto, jog atlikus 2020 m. liepos 17 d. paimto L. P. šlapimo tyrimą, jame buvo rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, kas liudija, kad nuteistasis yra vartojęs kanapes, tačiau pažymi, kad tyrimo rezultatas nerodo, kokios kanapės buvo naudotos ir kada tai buvo daryta. Advokatas nurodo, kad viešuose informacijos šaltiniuose rašoma, jog kanapių pėdsakai kūno skysčiuose gali būti rasti nuo vienos iki trisdešimties dienų po paskutinio vartojimo. Kasdieniniams vartotojams kanapės gali būti aptinkamos kelis mėnesius po paskutinio vartojimo. Ilgiausias aptikimo laikas yra daugiau nei 90 dienų. Advokatas mano, kad jo ginamasis L. P. tuo laiku galėjo būti priskirtas pastariesiems. Viską įvertinęs, nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas pripažino L. P. kaltu padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje bei 261 straipsnyje numatytus nusikaltimus, nors byloje nebuvo nustatytas šioms nusikalstamoms veikoms būdingas dalykas.
2.13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje taip pat būtina išsiaiškinti, ar įvykio vietos apžiūros metu rasti folijos lankstinukai priklausė L. P. ir, jei tai buvo nuteistojo kanapės, ar jos buvo skirtos platinimui.
2.14. Nuteistojo gynėjo teigimu, BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje pabrėžiama, kad pagal šį įstatymą atsako tas, kas neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti. Tikslas yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, todėl jis turi būti įrodinėjamas taikant lygiai tokius pačius įrodymams keliamus standartus, kaip įrodinėjant ir kitas atsakomybės atsiradimui būtinas aplinkybes. Šioje byloje teismas, nors ir žinojo, kad L. P. yra kanapių vartotojas, vis dėlto nusprendė, jog visos dvejuose lankstinukuose buvusios kanapės buvo skirtos platinimui, nors nuosprendyje nepateikė jokių konkrečių argumentų, leidusių daryti tokią išvadą. Apeliantas pažymi, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat ir tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Gynėjo vertinimu, du lankstinukai lyg ir suteikia pagrindą galvoti, kad buvo paruoštos dvi dozės, bet vien ši aplinkybė vis dėlto nėra nepaneigiamas įrodymas, patvirtinantis, jog buvo tikslas tuose lankstinukuose buvusias medžiagas išplatinti. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, jog taip supakuotas medžiagas L. P. nusipirko, nes niekas nepatvirtino, kad nuteistasis pats padarė tuos lankstinukus. Be to, dvejuose folijos lankstinukuose buvęs kanapių kiekis (1,576 g) nebuvo toks, kurio L. P. nebūtų galėjęs sunaudoti vienas. Pasak gynėjo, remiantis teismo nuosprendžiu, manytina, kad kanapių vartotojai 2020 m. liepos 16 d. buvo L. S. ir A. A.. Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė, jog rastos kanapės buvo skirtos jiems arba skirtos vartoti drauge su jais. Lankstinukų radimo aplinkybės verčia daryti išvadą, kad tos kanapės buvo padėtos turint tikslą vėliau jas sunaudoti. Be to, teismas nenustatė, jog L. P. buvo su kuo nors susitaręs tuos du lankstinukus kam nors perleisti. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjas teigia, kad teismo išvada, jog du lankstinukai su kanapėmis buvo skirti platinimui, pagrįsta tik bendro pobūdžio pasvarstymu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, gynėjo nuomone, visiškai nekreipė dėmesio į nekaltumo prezumpcijos principą.
2.15. Advokato teigimu, net ir sutikus su tuo, kad rastieji folijos lankstinukai priklausė nuteistajam, jo veika negalėjo būti laikoma nusikaltimu, numatytu BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje lankstinukuose buvo tik 1,576 g kanapių (antžeminių dalių), savo sudėtyje turinčių 0,4 % 9-tetrahidrokanabinolio. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose yra nustatyta, jog kanapių kiekis iki 5 g prilygsta nedideliam kiekiui. Dėl šios priežasties L. P. veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kaip baudžiamasis nusižengimas, kadangi rastas kiekis yra net kelis kartus mažesnis už ribą, iki kurios laikoma, kad buvo disponuojama nedideliu kanapių kiekiu.
2.16. Apeliantas taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis teismas nustatė, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti folijos lankstinukai priklausė L. P.. Pasak nuteistojo gynėjo, sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokole užrašytų nuteistojo parodymų, jis įsigijo tris rutuliukus, kuriuos, jo manymu, policijos darbuotojai rado pas jį. Vėliau jis pareiškė, kad pamatęs policininkus viską išpylė, po to pasakė, jog, atrodo, tris rutuliukus rado pas jį. Kitame posėdyje L. P. nurodė, kad policininkai rado lankstinukus, nes buvo juos numetęs, jog policininkai rado du lankstinukus. Bylos medžiaga rodo, kad apžiūrint įvykio vietą po perlinkusiu mediniu pluoštu ant palangės rastas vienas sidabrinės spalvos folijos gniužulas su galimai kanapėmis, o kitas panašus gniužulas rastas ant patalpos grindų po plastikiniu kamšteliu. Daiktų radimo aplinkybės byloja, jog tie gniužulai buvo paslėpti. Teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta, kad L. P. būtų ką nors slėpęs. Apskritai teismas nebandė išsiaiškinti, ar tikrai rastieji daiktai buvo tie, kuriuos nusipirko L. P., nesistengė išsiaiškinti nuteistojo parodymuose buvusių prieštaravimų. Gynėjo nuomone, toks veiksmas buvo svarbus, nes ant įvykio vietoje rastų lankstinukų ar gniužulų (ne rutuliukų) nebuvo rasti jokie L. P. palikti pėdsakai. Todėl šioje byloje yra pagrindas galvoti, jog rastieji lankstinukai neturi nieko bendro su nuteistuoju.
2.17. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad šioje byloje L. P. atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. P. ir jo gynėjas advokatas R. Girdziušas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Š. Astrauskas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas
atmetamas.
4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. P. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 261 straipsnyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
Dėl L. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį
5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su L. P. nuteisimu pagal 260 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį ir prašo nuteistąjį išteisinti. Skundžiamu nuosprendžiu L. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl dviejų alternatyvių nusikalstamų veikų, t. y. narkotinių medžiagų – kanapių išplatinimo ir laikymo turint tikslą jas platinti. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. P. pripažino kaltu dėl narkotinių medžiagų laikymo turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, kadangi byloje neįrodyta, jog įvykio vietoje rasti 2 folijos lankstinukai su kanapėmis priklausė būtent L. P.. Be to, Kauno apygardos teismas konkrečiai nemotyvavo, kuo remdamasis padarė išvadą, kad nuteistasis narkotines medžiagas laikė turint tikslą jas platinti ateityje. Apeliantui abejonių kelia ir L. P. nuteisimas dėl narkotinių medžiagų išplatinimo, kadangi byloje nebuvo nustatyta, kokias konkrečiai medžiagas ir kokį kiekį jų nuteistasis išplatino, t. y. pasidalino ir surūkė su L. S. ir nepilnamečiu A. A.. Gynėjo teigimu, byloje nėra abejonių nekeliančių duomenų, kad L. P. buvo žinoma, jog A. A. nusikalstamų veikų darymo metu buvo nepilnametis. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo gynėjo argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius neabejotinai paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti bei skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrodymai.
6. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyviųjų požymių ir tikslas minėtas medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas.
7. Tai, kad nuteistasis L. P. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis turėdamas tikslą jas platinti, t. y. laikė 2 folijos lankstinukus su kanapėmis, kurių masė 0,772 g ir 0,804 g, 9-tetrahidrokanabinolio kiekis 0,4 proc., turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ateityje bei išplatino kanapes (pasidalino ir surūkė su L. S. ir nepilnamečiu A. A.), patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nuteistojo L. P. (6 t., b. l. 51-59, 171-176, 189-191), liudytojų R. J. (6 t., b. l. 129-135), L. S. (6 t., b. l. 129-135), D. A. (6 t., b. l. 129-135), L. N. (6 t., b. l. 129-135), A. A. (6 t., b. l. 151-156), D. B. (6 t., b. l. 151-159) parodymai; įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 83-94); Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. rugpjūčio 13 d. specialisto išvada (2 t., b. l. 145-148); L. P. slapto sekimo protokolas (t. 4, b. l. 73-80); daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (mobilaus ryšio telefonų, priklausančių L. S., E. U.) apžiūros protokolai (2 t., b. l. 81-88, 118), L. P. banko sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, išrašas (2 t., b. l. 126-128); elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas (3 t., b. l. 100-121) bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.
8. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad 2020 m. liepos 16 d. nuteistasis L. P. kartu su nepilnamečiu A. A. dviračiais nuvyko įsigyti narkotinių medžiagų – kanapių (tai patvirtino tiek L. P., tiek A. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). 2021 m. rugpjūčio 10 d. teisiamojo posėdžio metu L. P. nurodė, kad už 3 g žolės jis sumokėjo 30 Eur, ji buvo supakuota į tris rutuliukus, kuriuos nuteistasis laikė prie savęs, kol jis su A. A. važiavo į stovyklavietę, o atvykęs narkotinę medžiagą padėjo stovyklavietėje. 2022 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio metu L. P. nurodė, jog lankstinukus policijos pareigūnai rado, nes jis juos buvo pasidėjęs, bet pareigūnai viską rado (6 t., b. l. 189). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje – (duomenys neskelbtini) šile esančioje stovyklavietėje, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo rasti 2 sidabrinės spalvos folijos gniužulai su galimai augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis, elektroninės svarstyklės ir stiklinis indas, skirtas galimai narkotinių medžiagų – kanapių vartojimui, rūkymui (1 t., b. l. 84). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. rugpjūčio 13 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad 2020 m. liepos 16 d. įvykio vietos apžiūros metu rastuose 2 folijos lankstinukuose yra narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė viename jų – 0,772 g, 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 0,4 proc., kitame – 0,804 g, 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 0,4 proc. (2 t., b. l. 148). Taigi, šie įrodymai patvirtina, kad įvykio vietoje rasti 2 folijos lankstinukai su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis priklausė būtent L. P., o ne kitiems asmenimis, kaip keliama versija apeliaciniame skunde. Minėtą aplinkybę patvirtino pats nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
9. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos tik asmeniniam vartojimui, o ne platinimui, todėl nuteistojo L. P. veika galėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o ne 260 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, Nr. 2K-113/2011, Nr. 2K-352/2013, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-52-699/2015, Nr. 2K-155-693/2016, Nr. 2K-309-495/2019).
10. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo tikslą platinti narkotines medžiagas nustatė atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą. 2020 m. spalio 20 d. slapto sekimo protokole užfiksuotas tarp L. P. ir L. S. 2020 m. liepos 16 d. 12.34 val. vykęs pokalbis apie narkotinių medžiagų pardavimą, kurio metu L. S. klausia L. P.: „O šituos išparduosim?“, o L. P. atsako: „joo, šituos žinai ant pardavimo bus žinai po červuką „po dešimt“. Nu draugams pasiūlyk va sakyk turi irgi gerų, po vieną tai nesako dvylika žinai, jeigu ten tris keturis po červą „dešimt“, o jeigu ten penkis žinai tai už 45 „keturiasdešimt penkis“, no sakyk kempenki verta, susimeskit su draugais sutaupysit normaliai, galvos neblogos.“. Slapto sekimo protokole užfiksuota ir tai, kad 2020 m. liepos 16 d. 18.36 val. ir 18.41 val. į stovyklavietę atvyksta asmenys, galimai M. L. ir T. G., kurie su L. P. kalbasi apie žolės įsigijimą ir galimai ją nusiperka (4 t., b. l. 80-81). Įvykio vietoje buvo rastos ir skaitmeninės svarstyklės, ant kurių paviršiaus nustatyta narkotinės medžiagos – kanapių pėdsakai (2 t., b. l. 148). Be to, tai, kad L. P. nuolat platindavo narkotines medžiagas, proceso metu patvirtino liudytojai R. J., D. A., L. N., D. B., kurie prisipažino, kad iš L. P. yra pirkę žolės, mokėjo nuo 5 iki 10 Eur (dažniausia 1 g narkotinės medžiagos kainavo 10 Eur), yra matę, kaip narkotines medžiagas L. P. pardavinėjo kitiems asmenims, nurodė, kad jis prekiavo stovyklavietėje. 2021 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu ir pats nuteistasis prisipažino, kad prekiavo žole (6 t., b. l. 171). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistajam priklausantys 2 lankstinukai su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis buvo laikomi turint tikslą jas parduoti ar kitaip išplatinti ateityje.
11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai L. P. nuteisė ir dėl narkotinių medžiagų išplatinimo, t. y. kad L. P. kanapėmis pasidalino ir surūkė kartu su L. S. bei nepilnamečiu A. A.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kokią konkrečiai narkotinę medžiagą ir kokį kiekį nuteistasis išplatino (šiuo atveju nebuvo atliktas objektų tyrimas, negauta specialisto išvada), tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esančių duomenų užteko, jog L. P. būtų pripažintas kaltu ir dėl narkotinių medžiagų išplatinimo.
12. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos, jas radus ir paėmus paprastai atliekami ekspertiniai tyrimai, šių tyrimų metu tiksliai nustatoma, kokios tai medžiagos ir koks yra grynų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybei atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85-976/2018, Nr. 2K-179-942/2021).
13. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis išplatino būtent narkotines medžiagas – kanapes. Tokią išvadą galima daryti iš paties nuteistojo parodymų. 2022 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio metu L. P. nurodė, jog policija rado tas pačias kanapes, kurių jie nespėjo parūkyti ir paėmė iš jų (6 t., b. l. 189). Kaip jau buvo minėta, nuteistasis nurodė, kad 2020 m. liepos 16 d. nusipirko 3 rutuliukus žolės, o įvykio vietoje buvo rasti tik 2 folijos lankstinukai, kas patvirtina, jog nuteistasis 2020 m. liepos 16 d. su L. S. ir A. A. rūkė tą pačią dieną įsigytas kanapes, už kurių disponavimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi, šiuo atveju nusikaltimo dalykas (narkotinės medžiagos rūšis) nekelia abejonių. Vien tai, kad narkotinės medžiagos nebuvo rastos ir ištirtos, negali užkirsti kelio taikyti baudžiamąją atsakomybę, kadangi pagal teismų praktiką nusikaltimo dalyko įrodymas laikoma pakankama sąlyga, kad asmenį nuteisti.
14. Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2020 m. liepos 16 d. nuteistasis L. P. su L. S. ir nepilnamečiu A. A. narkotines medžiagas – kanapes rūkė, o ne ketino rūkyti, kaip teigė nuteistasis. Pirmiausia pastebėtina, kad, ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 16-17 d. apklausus L. P., L. S. ir A. A., visi asmenys nurodė, kad tą dieną jie visi kartu susirinkę stovyklavietėje rūkė žolę (1 t., b. l. 142-143, 147-148; 5 t., b. l. 63-64). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis L. P. ir A. A. pakeitė savo parodymus. L. P. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pagrįstai apygardos teismo buvo vertinami atsargiai. Nuteistasis L. P. teisme dažniausiai teigė, kad jie (L. P., L. S. ir A. A.) tik ruošėsi rūkyti 1 g žolės, bet nespėjo, nes juos užklupo policijos pareigūnai, o 2021 m. rugpjūčio 10 d. teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į prokurorės klausimą, L. P. prasitarė, kad policijos pareigūnai juos užlupo rūkančius (6 t., b. l. 55). Be to, nuteistojo parodymai buvo prieštaringi ne tik dėl veiksmo – kanapių rūkymo – eigos (kai kada nuteistasis teigė, kad jie tik ketino rūkyti, o kai kada – kad policija juos užlupo jau rūkančius), tačiau ir dėl rūkiusių asmenų skaičiaus – L. P. dažniausiai kalbėjo daugiskaita, įvardindamas, kad jie ruošėsi rūkyti, o kai kada teigė, kad tik jis vienas ketino rūkyti. Apklaustas liudytoju nepilnametis A. A. teisme parodė, kad jis įvykio dieną buvo su L. P. ir asmeniu, kurio vardas L. (L. S.), jie rūkė žolę, o jis (A. A.) nerūkė (6 t., b. l. 151-154). Nors A. A. teisme ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (kad jis su L. P. ir L. S. kartu rūkė žolę) nepatvirtino, tačiau apygardos teismas pagrįstai rėmėsi A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes juos pilnai patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai, t. y. L. S. parodymai bei slapto sekimo protokolas, kuriame nurodyta, kad iš garsų galima spręsti, jog 2020 m. liepos 16 d. stovyklavietėje susirinkę L. P., L. S. ir A. A. rūkė žolę (t. 4, b. l. 80). 2021 m. spalio 22 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas L. S. nurodė, kad patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir pažymėjo, kad tą dieną, kai davė parodymus (2020 m. liepos 16 d.) jis su nuteistuoju ir A. A. rūkė, buvo apsvaigęs (6 t., b. l. 131). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad L. P. pasidalino ir surūkė su L. S. ir nepilnamečiu A. A. narkotines medžiagas – kanapes.
15. Apeliantui abejones kelia ir teismo sprendimas nuteisti L. P. už narkotinių medžiagų – kanapių platinimą nepilnamečiui. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad norint asmenį pripažinti kaltu įvykdžius BK 261 straipsnyje numatytą nusikaltimą, vien šio objektyvaus požymio neužtenka. Gynėjo teigimu, BK 261 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti įvykdomas tik tiesiogine tyčia, todėl kaltinimas šiuo atveju turėjo pateikti abejonių nekeliančius faktinius duomenis, liudijančius, kad nuteistasis žinojo, jog A. A. dar nėra sulaukęs pilnametystės. Gynėjas pastebi, kad tarp L. P. bei A. A. buvo pakankamai didelis amžiaus skirtumas, jų, išskyrus kanapių rūkymą, nesiejo jokia bendra veikla, o pats A. A. nuteistajam aiškino, kad yra vyresnis.
16. BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą labiausiai nuo šių medžiagų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams. Todėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiam asmeniui įstatymų leidėjas laiko pavojingesne veika nei tų pačių medžiagų platinimą suaugusiems asmenims. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395/2010, Nr. 2K-263/2012, Nr. 2K-18/2012, Nr. 2K-369-788/2016, Nr. 2K-340-648/2017).
17. Nuteistojo poziciją, jog jis (L. P.) nusikalstamos veikos darymo metu nežinojo, kad A. A. yra nepilnametis, pirmosios instancijos teismas atmetė vadovaudamasis nuteistojo L. P. ir liudytojo A. A. parodymais. Teisme L. P. teigė, kad jis su A. A. iki inkriminuotos veikos buvo pažįstamas apie pusę metų. Kiek A. A. metų jis (L. P.) nežinojo, tik po to sužinojo, kad A. A. 15 metų (6 t., b. l. 55). Iš teisme duotų A. A. parodymų matyti, kad veikos padarymo metu jam buvo 14 metų. Jis teigė, jog L. P. buvo pasakęs, kad jam yra 16-17 metų, nes norėjo būti vyresniu. L. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio buvo nurodęs, kad su A. A. yra rūkęs žolę tris, keturis kartus, kuriam, kiek jis žino, yra 15 metų. Pažymėjo, kad žino, jog su nepilnamečiais nereikia prasidėti ir su jais nereikia rūkyti (5 t., b. l. 63-64). Apygardos teismas, atsižvelgęs į šiuos parodymus, padarė išvadą, kad L. P. buvo žinoma, jog narkotines medžiagas platina nepilnamečiui asmeniui ir to norėjo. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir papildomai pastebi, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, o konkrečiai iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2020 m. liepos 30 d. protokolo matyti, kad nuteistasis L. P. ir A. A. telefonu (SMS žinutėmis) bendravo intensyviai ir dažnai, susirašinėjo ne tik apie narkotinių medžiagų įsigijimą (A. A. prašydavo L. P. parduoti „kamuoliukų“), bet tardavosi susitikti pažaisti krepšinio, be to, A. A. 2020 m. liepos 10 d. susirašinėjimo metu L. P. nurodė, kad su mokykla važiuos į sporto šventę, žadėjo L. P. grąžinti skolą, kai jam (A. A.) mama duos pinigų (3 t., b. l. 113). Taigi, trumpųjų žinučių turinys patvirtina, kad nuteistasis nepilnametį A. A. pažinojo kur kas geriau, nei teigiama apeliaciniame skunde. L. P. buvo žinoma, kad A. A. lanko mokyklą, pinigų gauna iš mamos, kas taip pat objektyviai sudarė pagrindą L. P. žinoti, kad A. A. yra nepilnametis. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisme ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistasis L. P., pasidalindamas ir surūkydamas su A. A. narkotines medžiagas, jas išplatino nepilnamečiui, apie tokią aplinkybę žinodamas, todėl jo veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį.
18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino L. P. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 261 straipsnyje, padarymo.
Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.
19. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad L. P. veiksmai, kaip jie aprašyti skundžiamame nuosprendyje, nebuvo tokie pavojingi, jog L. P. būtų reikėję taikyti baudžiamąją atsakomybę.
20. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-427/2010, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-186-689/2020).
21. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, kad nuteistojo veiksmai nebuvo tokie pavojingi, jog būtų reikėję L. P. taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad L. P. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 261 straipsnyje, padarymo, kurios priskiriamos sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys). Nusikaltimų dalykas – priklausomybę sukeliančios narkotinės medžiagos (kanapės), kurios yra įtrauktos į I-ąjį sąrašą narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti net medicinos tikslais. Be to, nustatyta, kad ši narkotinė medžiaga buvo platinama kitiems asmenims (įskaitant nepilnametį), taip įtraukiant šiuos asmenis į narkotinių medžiagų vartojimą ir galimą priklausomybę. Nuteistasis L. P. nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia, dėl padarytų veikų savo kaltės nepripažino, veikos padarytos vengiant viešumo, slaptoje vietoje, bendraujant tik prieš tai pasiskambinus ar apsikeitus SMS žinutėmis su pažįstamais asmenimis, kalbant užmaskuota kalba. Įvertinus visumą aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. P. padaryti nusikaltimai negali būti laikomi mažareikšmiais. Be to, teismų praktikoje įtvirtinta, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-230-697/2017, Nr. 2K-86-628/2020). Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nėra pagrindų ir sąlygų L. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.
Dėl L. P. paskirtų bausmių ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir L. P. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo gynėjo teigimu, apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad L. P. praeityje buvo teistas tik už nesunkius nusikaltimus bei baudžiamąjį nusižengimą, šios veikos buvo susijusios su tuo, jog L. P. pats vartojo svaiginančias medžiagas. Be to, apygardos teismas turėjo tinkamai įvertinti šioje byloje itin nedidelį veikų pavojingumo laipsnį, faktą, jog nuteistasis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir šiuo metu dirba, apibūdinamas teigiamai, yra jauno amžiaus.
23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
24. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius ypatingas aplinkybes, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-16-942/2022).
25. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021).
26. Kaip matyti iš kasacinio teismo praktikos, sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam L. P., turi būti analizuojama ir vertinama visuma aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo padarytų nusikaltimų, tiek su jo asmenybės pavojingumu. Šiuo atveju nustatyta, kad L. P. yra jauno amžiaus, anksčiau teistas du kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (5 t., b. l. 4-5), nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, 4 kartus baustas administracinėmis nuobaudomis (5 t., b. l. 7-9), kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo L. P. asmenybę bei rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti, nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Nuteistojo ankstesni teistumai rodo, kad L. P. nesistengė keisti savo gyvenimo būdo, o ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės (baudos) nepasiekė savo tikslų, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Taip pat skiriant bausmes apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad L. P. padarė tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje nuteistojo padaryti nusikaltimai buvo susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, įskaitant platinimą nepilnamečiui, kuris dėl amžiaus ypatumų yra labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamas ir lengvai pasiduoda negatyviai pašalinei įtakai. Be to, kaip matyti iš šioje byloje ištirtų įrodymų, nusikalstamos veikos nebuvo padarytos atsitiktinai, o buvo pasekmė ankstesnio L. P. elgesio ir gyvenimo būdo. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog L. P. asmenybė ar nuteistojo padaryti nusikaltimai yra mažiau pavojingi, kad BK straipsnių sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, o būtent, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, dirba, kad praeityje buvo teistas tik už nesunkius nusikaltimus bei baudžiamąjį nusižengimą, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtų bausmių.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad už BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 261 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas nustato tik su laisvės atėmimu susijusias bausmes, t. y. už BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų, o už BK 261 straipsnį laisvės atėmimą nuo trejų iki dvylikos metų. Kauno apygardos teismas nuteistajam už BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams, o už BK 261 straipsnį laisvės atėmimą ketveriems metams. Taigi, apygardos teismas L. P. paskyrė bausmes, kurių dydžiai yra mažesni nei sankcijose nustatyti bausmių vidurkiai. Įvertinus šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, t. y. kad nuteistasis padarė tyčinius nusikaltimus, priskiriamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu, taip pat ir nepilnamečiui, šiuos nusikaltimus padarė esant neišnykusiam teistumui, anksčiau buvo teistas du kartus už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracinėmis nuobaudomis, byloje nenustatyta nuteistojo asmenybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės nei savo rūšimis, nei dydžiais nėra aiškiai per griežtos. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020), kas šiuo atveju nenustatyta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo L. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą atmesti.