Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir M. Š. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

E. K. pagal BK 148 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. Š. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. sausio 5 d. iki lapkričio 5 d.

M. Š. pagal BK 148 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, kuria pakeista Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalis dėl E. K. ir M. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pašalinant šios nusikalstamos veikos aplinkybę – neteisėtą 9,042 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – įgijimą ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, turint tikslą platinti (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

E. K. ir M. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai savo naudai vertė nukentėjusįjį nepilnametį M. P. (gim. duomenys neskelbtini) perduoti turtą grasindami prieš jį panaudoti fizinį smurtą ir panaudodami kitokią psichinę prievartą, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio pabaigos iki 2009 m. sausio 5 d., tiksliai nenustatytomis dienomis, telefonu ir susitikimų įvairiose Panevėžio vietose metu, grasindami M. P. prieš jį panaudoti fizinį smurtą bei pasinaudoję jo, kaip nepilnamečio asmens, pažeidžiamumu – įtikinę jaustis skolingu už jam perduotas platinti (parduoti) narkotines medžiagas, reikalavo už jas atsiskaityti – perduoti pinigus nuo 100 iki 460 Lt, ir 2009 m. sausio 5 d., apie 18.35 val., prie prekybos centro „Norfa“, esančio Panevėžyje, Nemuno g. 29, paėmė dalį – 300 Lt – reikalaujamų pinigų.

E. K. ir M. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. sausio 5 d., automobiliu „Audi A 4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) iš nenustatytos vietos iki prekybos centro „Norfa“, esančio Panevėžyje, Nemuno g. 29, gabeno 9,042 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią apie 18.35 val. pasikėsino platinti nepilnamečiui M. P. (gim. duomenys neskelbtini); šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes narkotinę medžiagą perdavė M. P., kuris veikė kaip nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvis ir kurio veiksmai buvo kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų.

Nuteistasis E. K. nesutinka su teismų išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį įrodytumo, nes nukentėjusiajam M. P. negrasino ir jo turto nereikalavo. Remiantis teismų praktika bei baudžiamosios teisės teorija, šios veikos požymis – grasinimo turinys (kaip ir jo tikrumas) nustatomas atskleidus kaltininko tyčios turinį, o ne remiantis subjektyviu nukentėjusiojo vertinimu. Tai reiškia, kad grasinimas atitinka tokią prasmę, kurią grasinimui suteikė grasinantysis, t. y. kokių padarinių baimę jis tikėjosi sukelti nukentėjusiajam. Kasatoriaus manymu, jam negalėjo būti inkriminuotas psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimas (grasinimas panaudoti fizinį smurtą ir kitokią psichinę prievartą, pasinaudojant nepilnamečio asmens pažeidžiamumu).

Be to, nuteistasis pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ nuostatas, apibrėžiančias turto, kaip grobimo dalyko, sampratą, civilinėje apyvartoje uždrausti ir tik nelegalią vertę turintys daiktai (pavyzdžiui, medicinoje nenaudojamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos) neatitinka ekonominės vertės požymio, todėl nėra turto pagrobimo dalykas. Kasatoriaus įsitikinimu, turto prievartavimo atveju turėtų būti taikoma analogija. Kadangi turtas (šiuo atveju narkotikai) nelaikytinas BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku, tai kasatoriui inkriminuoti veiksmai – neteisėtas nukentėjusiojo M. P. vertimas jo (kasatoriaus) naudai atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. parduoti narkotikus ir grąžinti už juos gautus pinigus – negali būti pripažinti nusikalstamais.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnis).

Kasatorius M. Š. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas prieštaringai vertino ir kitus bylos duomenis. Šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. Š. ir E. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti 9,042 g narkotinės medžiagos (kanapių ir jų dalių), įgijimą ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens; šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad narkotinių medžiagų įgijimo faktą pirmosios instancijos teismas preziumavo remdamasis tik prielaidomis, bet ne neginčijamais įrodymais. Tuo tarpu M. Š. apeliacinio skundo dalį dėl jam inkriminuoto turto prievartavimo padarymo laiko apeliacinės instancijos teismas atmetė, remdamasis iš esmės tokiu pat spėjimu kaip ir pirmosios instancijos teismas.

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde ginčijo ir baudžiamojo įstatymo taikymą. Turto prievartavimu (BK 181 straipsnio 1 dalis) gali būti pripažįstamas tik turto reikalavimas, susijęs su grasinimu, todėl savarankiškas nukentėjusiojo atsiskaitymas už parduotus (ar suvartotus) narkotikus iki grasinimų ar kitokios prievartos prieš jį panaudojimo negali būti vertinamas kaip jo turto prievartavimas. Be to, šio nusikaltimo objektas – nuosavybė, o, pagal nukentėjusiojo M. P. ir liudytojų K. D., M. K., A. B. parodymus, iš jų buvo reikalaujama lėšų, gautų iš prekybos narkotinėmis medžiagomis. Toks nusikalstamu būdu gauto turto dalies reikalavimas negali būti vertinamas kaip svetimo turto prievartavimas, nes nuosavybė iš nusikalstamos veikos negali būti įgyjama. Kasatoriaus manymu, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad dalį skolos už suvartotas narkotines medžiagas nukentėjusysis atlygindavo iš kitų teisėtai gautų lėšų, nes „skolos“ buvo reikalaujama ne už savo reikmėms įgytą, bet už parduoti perduotą nusikalstamu būdu gautą turtą, o šis turtas negali tapti nuosavybės objektu. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius M. Š. nurodo, kad atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo laiką, jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir sprendžiant dviem teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo klausimus. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie skundžiamu Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, į bausmės laiką neįskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas, išbūtas toje byloje nuo 2005 m. sausio 22 d. iki kovo 9 d. Taip buvo pažeistos BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kasatoriaus nuomone, šis laikas turėjo būti įskaitytas į galutinės subendrintos bausmės laiką.

Nuteistojo M. Š. argumentai, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. turėjo būti apklausiami ne kaip liudytojai, o kaip įtariamieji, nes jie patys prisipažino padarę nusikalstamas veikas, ir kad to nepadarius buvo pažeistos šių asmenų teisės, nes jie buvo priversti duoti parodymus prieš save, – nepagrįsti. Bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nepilnamečių atstovų R. D., R. P., A. K. bei pilnamečio A. B. pareiškimus apie, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje. 2009 m. kovo 10 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą K. D., M. P., M. K. ir A. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnyje, padarymo, nes nenustatyta pakankamai faktinių duomenų, kad jų iš E. K. ir M. Š. įgytos medžiagos yra tikrai narkotinės ir kokie jų kiekiai. Dėl tų pačių priežasčių kaltinimai dėl narkotinių medžiagų platinimo nepilnamečiams (išskyrus dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2009 m. sausio 5 d.) nebuvo pateikti ir kasatoriams. Ta aplinkybė, kad M. P. perdavė reikalaujamus 300 Lt ir gavo 10 g kanapių bei jų dalių iš E. K. ir M. Š., buvo nustatyta 2009 m. sausio 5 d. įgyvendinant NVIM ir sulaikius narkotikų platinimu įtariamus asmenis. Taigi M. P. ir kitus minėtus liudytojus apklausti kaip įtariamuosius nebuvo įstatyminio pagrindo. M. P. pagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju dėl jam priklausančio turto prievartavimo. Byloje nėra duomenų, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. buvo verčiami duoti parodymus prieš save ir kad tokie duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus. Liudytojams buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, numatytos BPK 81, 82, 83 straipsniuose, tarp jų ir teisė neduoti parodymų prieš save.

Pasak prokuroro, nepažeistos ir BPK normos, reglamentuojančios bylų apeliacinį procesą. M. Š. kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies jo apeliacinio skundo argumentų, – nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai atsakyta į visus esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus bei pateikti jų atmetimo motyvai. Tai, kad teismo išvados netenkina kasatorių, nėra pagrindas teigti, jog nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Pasisakydamas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, prokuroras nurodo, kad E. K. ir M. Š. pagrįstai nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes šie, grasindami panaudoti fizinį smurtą, prievartavo M. P. turtą – pinigus. Turto prievartavimas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip neteisėtas reikalavimas grasinant perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Nukentėjusysis M. P. parodė, kad didesnę dalį E. K. ir M. Š. jam perduotos „žolės“ surūkydavo pats, todėl nepakakdavo pinigų atsiskaityti už parduotas narkotines medžiagas. Prieš Naujuosius 2009–uosius metus E. K. ir M. Š. pradėjo reikalauti grąžinti susidariusią skolą, grasindami fiziniu susidorojimu. Šiuos grasinimus nukentėjusysis suprato kaip realius, nes žinojo, kad dėl skolų negrąžinimo kasatoriai buvo panaudoję fizinį smurtą prieš K. D. Be to, nustatyta, kad vieno iš susitikimų metu E. K. ir M. Š. ranka sudavė M. P. per sprandą ir liepė „greičiau suktis“, t. y. realiai grasino panaudoti fizinį smurtą, jeigu nebus atiduoti pinigai. Prokuroras pažymi, kad M. P. buvo nepilnametis, todėl labiau pažeidžiamas nei suaugęs asmuo. Nuteistiesiems reikalaujant pinigų, nukentėjusysis ieškojo išeities iš susidariusios situacijos, nuo rugpjūčio mėnesio pabaigos jautė įtampą, galvojo skolą padengti iš savo pelno dalies, o į teisėsaugos institucijas kreipėsi baimindamasis, kad jis iš tikrųjų gali būti sumuštas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistųjų nuolatinis vertimas M. P. grąžinti skolą ir įtikinėjimai jaustis skolingu, teismo pagrįstai pripažinti psichologinės prievartos naudojimu prieš nepilnametį M. P.

Prokuroro nuomone, kasaciniuose skunduose pateiktas baudžiamojo įstatymo aiškinimas lingvistiniu aspektu yra nenuoseklus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar narkotinės medžiagos buvo platinamos vienam ar keliems nepilnamečiams, nes straipsnio dispozicijoje yra apibrėžta tam tikra grupė asmenų. Teisės normos prasmė turi būti aiškinama ir loginiu aspektu.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo M. Š. prašymas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos (galutinės) bausmės laiką įskaityti sulaikymo bei suėmimo laiką, išbūtą nuo 2005 m. sausio 22 d. iki kovo 9 d., baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo nuteistas 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, turi būti atmestas. Šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 75 straipsniu, trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas M. Š. buvo atidėtas. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaičius skunde nurodytą sulaikymo ir suėmimo laiką, atitinkamai sumažėjo ir nuteistajam paskirta bausmė, kurios jis realiai neatliko. Kadangi nusikalstamos veikos, už kurias M. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdytos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jam pagrįstai taikytos BK 64 straipsnio nuostatos ir prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – šeši mėnesiai. Dar kartą taikyti M. Š. BK 66 straipsnio nuostatas ir į subendrintos galutinės bausmės laiką įskaityti jau ankstesniu nuosprendžiu įskaitytą sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. K. ir M. Š. kasaciniai skundai atmestini.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5, 7 dalių ir 20 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistojo M. Š. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, ir savo nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų. Argumentuodamas šiuos teiginius dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies (tiksliau būtų – BPK 332 straipsnio 5, 7 dalies) nuostatų pažeidimų, kasatorius nurodo, kad šioje byloje NVIM taikytas neteisėtai, nes nebuvo jokių duomenų apie jo dalyvavimą platinant narkotines medžiagas. Be to, atliekant NVIM veiksmus dalyvavo M. P., kuris buvo nepilnametis ir, tikėtina, apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų. Kasatoriaus nuomone, teismai negalėjo remtis nukentėjusiojo M. P. bei liudytojų K. D., M. K., A. B. parodymais, nes jie gauti pažeidžiant BPK nustatytas įtariamųjų ir liudytojų apklausų taisykles, pagal kurias minėti asmenys, davę parodymus apie jų pačių dalyvavimą darant nusikalstamas veikas (susijusias su narkotinių medžiagų platinimu), turėjo būti apklausti ne kaip liudytojai, taip verčiant juos duoti parodymus prieš save, o kaip įtariamieji. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtiems asmenims ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai, prieštarauja kitoms teismo padarytoms išvadoms dėl kasatorių pripažinimo kaltais disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Kasatorius M. Š., nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis, nurodo, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas dvejopai vertino jį kaltinančius įrodymus (M. P., K. D., M. K., A. B. parodymus). Tai rodo ir šio teismo sprendimas bei jo motyvai panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl narkotinių medžiagų įgijimo (nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens). Kasatorius teigia, kad apeliacinio skundo argumentus dėl turto prievartavimo laiko aplinkybės nustatymo teismas atmetė jų neištyręs, neįsigilinęs į M. P. parodymus apie tai, kada prasidėjo grasinimai ir skolos reikalavimas. Kasatorius E. K. taip pat ginčija NVIM pagalba gautų duomenų patikimumą, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kad grasino M. P. ir reikalavo jo turto, kad žinojo M. P. amžių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų E. K. ir M. Š. apeliacinius skundus patikrinęs bylą, savo nuosprendyje padarė išvadas dėl NVIM taikymo pagrįstumo ir teisėtumo bei įrodymų, gautų realizuojant NVIM, patikimumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti bylos duomenys, patvirtinantys, kuo remiantis, pradėjus ikiteisminį tyrimą, Panevėžio apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. nutartimi BPK 159 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, juose dalyvaujant M. P. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK normose nenustatytas draudimas dalyvauti nusikalstamą veiką imituojančiuose veiksmuose nepilnamečiui asmeniui, o ta aplinkybė, kad NVIM dalyvis M. P., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo nepilnametis, dar nereiškia kasatorių teisių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė kasatoriaus M. Š. keliamą versiją apie galimą M. P. apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų tuo metu, kai šis dalyvavo įgyvendinant NVIM. Teismas pasisakė ir dėl nukentėjusiojo M. P., liudytojų K. D., M. K. ir A. B. procesinės padėties bei apklausų ikiteisminio tyrimo metu, kada šiems asmenims BPK nustatyta tvarka buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos; teismo išvados apie tai, kad M. P. ar K. D., M. K., A. B. nebuvo pagrindo traktuoti kaip įtariamųjų, pagrįstos objektyviais faktiniais duomenimis ir konstatuota, kad nėra prielaidų manyti, jog šie asmenys buvo verčiami duoti parodymus. Remdamasis įstatymų nustatyta tvarka gautais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl nuteistųjų argumentų nepagrįstumo ir jų padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių apie narkotinių medžiagų gabenimą tikslu platinti, pasikėsinimą platinti nepilnamečiui asmeniui – M. P. ir šio turto prievartavimą teisingo nustatymo.

Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5, 7 dalių reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo M. Š., taip pat ir E. K. apeliaciniuose skunduose, ir savo nuosprendyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jie iš esmės netenkinami, o nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga, taip pat motyvus, dėl kurių dalis nuosprendžio pakeista (BPK 331 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netiria ir iš naujo nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja faktinių aplinkybių, o tik patikrina, ar bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK nustatytas taisykles. Kasatoriai E. K. ir M. Š., ginčydami jų kaltės įrodytumą, nesutinka su teismų padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis, pateikdami argumentus, kurie prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, išanalizavęs nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus bei reikšmingas bylos aplinkybes, nurodė, kad apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurią paliko galioti, yra pagrįsta išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tai, kad iš pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodyta veikos aplinkybių pašalinta jų dalis – narkotinių medžiagų įgijimas, nes nenustatytos įgijimo laiko, vietos, šaltinio aplinkybės (jų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas), nepaneigia kitų patikimai ir konkrečiai nustatytų atskirai įrodinėtinų faktinių nusikaltimų padarymo aplinkybių. Tokių aplinkybių nustatymas grindžiamas nukentėjusiojo M. P., liudytojų K. D., M. K., A. B. bei kitų asmenų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais (vaizdo įrašo, daryto 2008 m. sausio 5 d., M. P. susitinkant su E. K. ir M. Š., medžiaga, kratos, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenimis, specialistų išvadomis ir kt.), kurių patikimumas ir pakankamumas įvertinti. Tokiu būdu nustatytos ir kasaciniuose skunduose ginčijamos aplinkybės, susijusios su turto prievartavimu, – tai šio nusikaltimo padarymo laikas, grasinimai panaudoti fizinį smurtą ir kitokios psichinės prievartos prieš nepilnametį M. P. panaudojimas, t. y. tai, kad jau 2008 m. rugpjūčio pabaigoje, kai šis apsisprendė neplatinti E. K. ir M. Š. perduodamų narkotinių medžiagų, nepaisant to, pastarieji toliau įteikinėdavo jas nukentėjusiajam ir darė spaudimą, reikalaudami jas platinti ir atiduoti už tai turimus gauti pinigus. Realių grasinimų ir psichinės prievartos panaudojimo turinys atskleistas ir tai aiškiai ir motyvuotai nurodyta teismų sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentuotai, remdamasis įrodymų pagrindu konstatuotomis aplinkybėmis, nurodė, kad, priešingai negu teigiama M. Š. kasaciniame skunde, abiem nuteistiesiems buvo žinoma, kurioje klasėje mokosi M. P., kada jo gimimo diena, kokio jis amžiaus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisėtais būdais gautų bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias įrodymus vertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies, 261 straipsnio taikymo

Kasaciniuose skunduose nuteistieji E. K. ir M. Š. teigia, kad jų veikoms netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Pasak kasatorių, BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku negali būti civilinėje apyvartoje uždrausti, nelegalūs daiktai, o tokiais daiktais reikėtų laikyti už narkotines medžiagas gautus pinigus, kurių esą jie reikalavę iš M. P. Be to, nuteistiesiems inkriminuotos aplinkybės – grasinimai panaudoti fizinį smurtą ir psichologinės prievartos panaudojimas – yra šio nusikaltimo požymis tik tuo atveju, kai nustatoma atitinkama kaltininko tyčia, bet ne remiantis subjektyviu nukentėjusiojo vertinimu, kaip jis supratęs grasinimus ar psichinį poveikį. Netinkamą BK 261 straipsnio taikymą kasatoriai argumentuoja tuo, kad šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už narkotinių medžiagų platinimą keliems nepilnamečiams asmenims, o ne vienam, kaip nustatė teismai.

Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. Spręsdami E. K. ir M. Š. veikų kvalifikavimo klausimus teismai klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, teisingai aiškino Baudžiamojo kodekso normų esmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo turto prievartavimo objektas – nuosavybė ar turtinės kilmės teisės, taip pat turtiniai interesai – yra siejamas su ekonominiu jų turiniu. Nusikaltimo dalykas – turtinė nauda, nukentėjusiajam priklausantis ar jo žinioje esantis turtas, kurį siekia gauti kaltininkas ir kuris gali būti įvertinamas pinigais. Šio BK straipsnio dispozicijoje apibrėžti nusikalstamos veikos požymiai neriboja ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės priklausomai nuo to, ar reikalaujamas turtas yra išimtas iš apyvartos, ar ne (arba ribotos apyvartos); kokiu būdu jis nukentėjusio asmens įgytas. Specialių BK straipsnių, numatančių atsakomybę už išimto iš apyvartos ar ribotos apyvartos turto prievartavimą, nėra. BK nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, tarp kurių taip pat nenumatyta tokia aplinkybė (pagal minėtą turto požymį). Taigi nėra teisinio pagrindo aiškinti BK 181 straipsnio dispozicijos kitaip (siauriau), negu jame nurodyta, nes tik baudžiamasis įstatymas (t. y. konkrečios BK normos) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai bei nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas (BK 1 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Tokios baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-232/2007), kurioje, be kita ko, kartu pasisakyta ir dėl kasatorių minimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“. Taigi kasaciniuose skunduose neteisingai interpretuojama teismų praktika. Antra vertus, skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyta, kad nuteistieji E. K. ir M. Š. reikalavo iš M. P. pinigų sumos, kurios pastarasis nebuvo gavęs už jų perduotų narkotinių medžiagų platinimą, nes šių medžiagų neišplatino, o dėl to bent dalis reikalaujamo turto buvo teisėtai gautos lėšos.

Turto prievartavimo objektyvusis požymis, nurodytas BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ir nustatytas šioje byloje, – grasinimas panaudoti fizinį smurtą ir kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Teismų sprendimuose aprašytos faktinės šį požymį apibūdinančios aplinkybės, atskleisti ne tik E. K. ir M. Š. veiksmai, bet ir jų tyčios turinys. Tai yra tai, kad kasatoriai grasinimus fiziniu smurtu bei psichinę prievartą prieš M. P. naudojo sąmoningai, siekdami įbauginti nukentėjusįjį M. P. ir taip priversti jį perduoti reikalaujamą turtą (pinigus). Nustatyta, kad nukentėjusysis M. P. turėjo pagrindą suprasti ir suprato šiuos grasinimus kaip realius, patyrė neigiamą psichinį poveikį. Taigi nuteistųjų tyčiniais veiksmais sukurta situacija vertė nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius jų reikalavimo atsiras žalingos pasekmės. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatorių veiksmai grasinant panaudoti fizinį smurtą ir psichinės prievartos panaudojimas neteisėtai reikalaujant perduoti turtą visiškai atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinąjį požymį.

BK 261 straipsnyje nurodyta, kad pagal jį atsako tas, kas platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Nustatyta, kad E. K. ir M. Š. narkotines medžiagas pasikėsino platinti nepilnamečiui M. P. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai išaiškinta, kad BK 261 straipsnio dispozicijoje pagal amžiaus požymį apibrėžta asmenų grupė, kuriems (ar kuriam) platinę narkotines ar psichotropines medžiagas kaltininkai (ar kaltininkas) atsako ne pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o pagal šią specialią baudžiamojo įstatymo normą. Šiuo atveju padaromas pavojingesnis nusikaltimas, nes narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinamos labiau pažeidžiamiems, ir dėl to labiau valstybės ginamiems nepilnamečiams asmenims, o tokių asmenų skaičius (vienas, du ar daugiau) rodo tik nusikalstamų veiksmų apimtį, bet neturi įtakos teisiniam jų vertinimui, t. y. veikų kvalifikavimui pagal konkretų BK straipsnį.

Darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas E. K. ir M. Š. padarytoms veikoms taikytas tinkamai, t. y. jų veikos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (už turto prievartavimą), pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį (už pasikėsinimą platinti narkotinę medžiagą nepilnamečiui M. P.) ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už narkotinių medžiagų gabenimą, turint tikslą jas platinti) kvalifikuotos teisingai.

Dėl BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuteistajam M. Š.

Kasatoriaus M. Š. manymu, subendrinus pagal du teismų nuosprendžius paskirtas bausmes, į galutinį laisvės atėmimo laiką jam turėjo būti įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo, taikyto byloje, kurioje priimtas ankstesnis nuosprendis, laikas.

Kasatoriaus prašymas nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Š. buvo nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, kuriuo paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėtas trejiems metams; šiuo nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. sausio 20 iki 22 d. ir nuo 2005 m. sausio 22 iki kovo 9 d. Kasatorius M. Š. nuteistas už naujus nusikaltimus, įvykdytus 2008 m. rugpjūčio pabaigoje – 2009 m. sausio 5 d., tai reiškia, kad jis vėl nusikalto po pirmesnio nuosprendžio priėmimo, nepasibaigus juo paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikui (kurio pabaiga 2008 m. lapkričio 14 d.). BK 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Apkaltinamajame nuosprendyje bausmės, paskirtos M. Š. pagal du nuosprendžius, subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie skundžiamu (nauju) nuosprendžiu paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį neatliktos pirmesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2009 m. sausio 5 d. Esant išdėstytoms aplinkybėms, subendrinant bausmes BK 64 straipsnio pagrindu, negalima teigti, kad teismas netinkamai taikė BK 66 straipsnio 1 dalį, nes į paskirtą bausmę kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas buvo įskaitytas, o bausmių subendrinimo būdas ir galutinė bausmės trukmė atitinka ir neviršija galimo bausmės dydžio.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini; šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų E. K. ir M. Š. kasacinius skundus.