Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui padidinimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai turi teisę nustatyti išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu. Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 str.). Teismų praktikoje aiškinama, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 str. 5 d.) (LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį; ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; kt.).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-09-06 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-10315-96/2010 buvo nustatytas apelianto nepilnamečiam sūnui Viliui gim. 2007-05-17 (santuokos nutraukimo metu buvo 3 metai) mokėtinas 115,85 Eur (400 Lt) kas mėnesį išlaikymas iki sūnaus pilnametystės. Ieškovė ieškinį grindė esminiu vaiko poreikių pasikeitimu, todėl šiuo atveju sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio padidinimo klausimą yra būtina nustatyti esminį vaiko poreikių pasikeitimą. Būtent tai, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo sprendimo turinio, bylos medžiagos, padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nustatęs, kad 2016-09-07 pareikštas ieškinys dėl nepilnamečiui vaikui 2010-09-06 metais priteisto išlaikymo padidinimo grįstas esminiu vaiko poreikių pasikeitimu, teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad šalių nepilnamečio sūnaus poreikiai po 7 metų to, kai jam buvo priteistas išlaikymas, iš esmės pasikeitė, ir tai teikia pagrindą, vadovaujantis CK 3.201 straipsnio 1 dalimi, pakeisti priteisto išlaikymo dydį, jį padidinant iki 290 Eur.Dėl vaiko poreikių nustatymo. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai padidino priteisto išlaikymo dydį iki 290 Eur, motyvuodamas, kad vaiko protingų poreikių patenkinimui užtektų 170 Eur dydžio išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, pažymėtina, kad nustatant ir įvertinant vaiko poreikius būtina atsižvelgti į tai, jog siekiant visapusiško vaiko vystymosi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio pomėgiams, bendravimui, saviraiškai, gabumų lavinimui. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju detaliai išanalizavo ir įvertino ieškovės nurodytų išlaidų vaiko poreikiams (maitinimui, būstui išlaikyti, vaiko sveikatos priežiūrai, vaiko lavinimui, aprangai, avalynei pirkti, privalomoms pirkti ugdymo priemonėms ir kt.) tenkinti pagrįstumą, atsižvelgė į vaiko amžių, sveikatą, papildomo ugdymo poreikius, šalių paaiškinimus, ieškovės pateiktus vaiko poreikių įvertinimą apskaičiavimus, šalyje galiojančias prekių ir paslaugų kainas. Ieškovės pateikti įrodymai dėl jos jau turėtų išlaidų vaiko poreikiams tenkinti yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, tačiau teismas nustatydamas poreikių apimtį atsižvelgė į pateiktų įrodymų bei faktinių aplinkybių visumą ir tinkamai nustatė šalių nepilnamečio sūnaus tenkintinų poreikių apimtį. Išlaikymas šalių nepilnamečiam sūnui buvo priteistas 2010 m. rugsėjo 6 d., t. y. prieš 7 metus, taigi sūnaus poreikiai po priimto teismo sprendimo, kuriuo išlaikymas buvo priteistas po 115,85 Eur Lt kas mėnesį, neabejotinai pasikeitė, tai yra padidėjo. Šalių sūnui jau yra 10 metų, jis išaugo, lanko mokyklą, papildomus užsiėmimus, todėl atsirado papildomų išlaidų, susijusių su ugdymu, gabumų lavinimu, saviraiškos pomėgiais ir pan., be to, per 7 metus pasikeitė šalies ekonominė padėtis, maisto produktų, rūbų, komunalinių patarnavimų, paslaugų kainos. Taigi pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad priteistas išlaikymo dydis nebeatitinka išaugusių vaiko poreikių ir yra pakitęs iš esmės ir vaiko išlaikymui reikalinga 583 Eur suma kas mėnesįNors atsakovas nesutinka su teismo išvada dėl nepilnamečio sūnaus poreikių pasikeitimu iš esmės, tačiau šiuo atveju nenustatyti byloje pateiktų įrodymų, susijusių su vaiko poreikių padidėjimu, tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimai, o atsakovas niekaip nepaneigė išaugusių poreikių fakto. Apelianto samprotavimai apie dalies išlaidų nepilnamečio vaiko poreikiams nepagrįstumą laikytini deklaratyviais teiginiais ir vertinti kaip atsakovo siekis išvengti padidėjusios pareigos vykdymo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai ar CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai.Atmetami apelianto argumentai, kad byloje nustatyta, jog ieškovė mokėjo už vaistus tik 2015-01-12, 2015-02-20, 2015-06-17, 2015-06-28, 2015-11-18, 2016-11-20 ir 2016-04-11, kas apelianto vertinimu, paneigia jos teiginius apie nuolatinį vaiko poreikį vaistams, kad nėra įrodymų apie išlaidas vaiko kosmetikai ar šampūnams, papildomam ugdymui, ekskursijoms ir pan., kad pateiktas tik vienas įrodymas apie rūbų pirkimą, tačiau nėra duomenų, kad pirkta vaikui, ir pan. Kvitų ir sąskaitų, patvirtinančių kiekvieną ieškovės pirkinį vaikui nebuvimas neįrodo, kad vaikas nenaudoja šampūno, jam nereikėjo rūbų ar pan. Apelianto argumentas, kad jis pastoviai pirkdavo sūnui avalinę ir aprangą ir tai nesudarydavo didelę pinigų sumą, todėl 80 Eur per mėnesį aprangai ir avalinei yra nepagrįstai didelė suma, atmetamas, nes pagrindžiamas prielaidomis. Pažymėtina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu neteikė konkrečių paskaičiavimų ar įrodymų koks išlaidų dydis (išlaidos konkrečių poreikių tenkinimui) būtų pagrįstas. Kartu pažymėtina, kad atsakovo abejonės dėl tam tikrų išlaidų pagrįstumo bet kuriuo atveju turi būti aiškintinos nepilnamečio vaiko interesų naudai.Dėl analogiškų motyvų netenkinami apelianto argumentai dėl išlaidų, susijusių su komunaliniai mokesčiais nepagrįstumo. Apeliantas nurodo, kad byloje yra įrodymai tik apie du mokėjimus už komunalinius mokesčius, be to naujos statybos pastatai yra ekonomiški ir nereikalauja didelių komunalinių mokesčių. Ieškovė neįrodė komunalinių mokesčių dydžio, be to, tėvai privalo aprūpinti vaiką būstu, todėl teismas pripažindamas komunalinius mokesčius vaiko poreikiais, pažeidė įstatymą, nes vaikas neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, todėl jam neatsiranda prievolė mokėti komunalinius mokesčius; komunalinių mokesčių įtraukimas į vaiko poreikius yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas subjektyviai aiškina CK 3.161 straipsnio 4 dalies nuostatas; komunalinės paslaugos teikiamos visiems bute gyvenantiems ir paslaugas naudojantiems asmenims; atitinkamai mokėjimai už vaikui tenkančią komunalinių paslaugų dalį teismų praktikoje priskiriami prie vaiko išlaikymo išlaidų. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodyti vaiko poreikiai ir išlaidos jiems tenkinti atitinka protingumo kriterijų, išvardinti poreikiai nėra susiję su prabangos prekių įsigijimu, o priešingai, visos išlaidos yra reikalingos vaiko poreikiams tenkinti ir yra proporcingas vaiko tėvų turtinei padėčiai. Mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties, todėl teismo nustatytą (padidintą) išlaikymo dydį keisti nėra pagrindo.Dėl apelianto turtinės padėties. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo šalių turtinę padėtį, vaiko poreikius, įvertino byloje esančių įrodymų visetą. Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos įrodymus su pirmosios instancijos teismo atlikta išsamia šalių turtinės padėties įrodymų analize ir išvadomis, kad atsakovas objektyviai pajėgus teikti sūnui 290 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, sutinka ir jų nebekartoja.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas arba netyrė įrodymų apie jo turtinę padėtį, arba netinkamai juos vertino, nurodė, kad ieškovės turinę padėtis nepasikeitė, yra stabili, o atsakovo turtinė padėtis pasikeitė į blogesnę pusę.Apeliantas nurodo, kad nedirba ir nėra įrodymų, kad jo nedarbas yra laikinojo pobūdžio. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas pateikė teismui Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus 2016-10-03 pažymą, kad atsakovas nuo 2015-12-21 registruotas kaip darbo ieškantys asmuo; bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jo pragyvenimo šaltinis yra 21 metų sūnaus verslininko parama. Apeliaciniame skunde nurodė, kad yra motinos Mainos ir sūnaus D. K. įgaliotas asmuo tvarkyti jų finansus ir nekilnojamąjį turtą; padeda sūnui tvarkyti jo verslą, už ką sūnus įnešdavo pinigus į jo sąskaitą.Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, laikosi praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Nors apeliantės 2015-12-21 įgijo bedarbio statusą, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis siekė susirasti darbą, realizuoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ar kitu būdu gauti pajamų, byloje nėra, taip pat nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytų veiksmų atlikti negalėjo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis dėl sveikatos būklės ar kitų objektyvių priežasčių negali apskritai dirbti. Bylos duomenimis apeliantas padeda tvarkyti verslo reikalus sūnui Dominykui, o sūnus už tai teikia tėvui paramą. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad apeliantas dirba sūnaus vardu įregistruotame versle arba veikia kaip sūnaus atstovas už atlygį, t.y. sutiktina su atsiliepimo argumentu, kad apeliantas turi neapskaitytų pajamų ir jas slepia.Apeliacinio skundo argumentai apie apelianto turtinės padėties pasikeitimą į blogesnę pusę atmetami. Apeliantas teigia, kad teismo sprendimo priėmimo metu nekilnojamojo objektas Lentvario g. 21, Grigiškėse jau buvo parduotas, beveik visa gauta suma pervesta kreditoriams pirmosios instancijos teismas, todėl teismo išvada, kad jis valdo ir disponuoja didelės vertės turtą yra nepagrįsta. Automobilis BMW pirktas pagal lizingo sutartį, už jį apeliantas moka lizingo bendrovei kas mėnesį po 336 Eur, todėl laiko, kad prievole apsunkintas turtas negali būti vertinamas kaip prabangaus gyvenimo įrodymas. Be to apeliantas grąžina paskolą M. Č..Nagrinėjamos bylos kontekste apelianto turtinės padėties vertinimas reikalingas tam, kad įvertinti, ar apeliantas objektyviai gali mokėti padidinta (290 Eur) išlaikymą sūnui. Tai, kad apeliantas iki teismo sprendimo priėmimo pardavė nekilnojamojo turto objektą ir įsigijo pagal lizingo sutartį automobilį, už kurį moka po 336 Eur kas mėnesį, nepaneigia, kad objektyviai jis išgali mokėti sūnaus išlaikymui po 290 Eur kas mėnesį; aplinkybė, kad jam priklausančio turto masė sumažėjo, o ieškovės nepasikeitė, neturi lemiamos reikšmės.Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl E. K. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Netenkinus apeliacinio skundo apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė sumokėjo 800 Eur už atsiliepimo parengimą; ieškovės patirtos apeliacinės instancijos teisme išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1,3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš E. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.