Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas Egidijus Mickevičius Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04457-2013-7

2014 m. kovo 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. U. ieškinį atsakovui D. U., institucija, teikianti išvadą byloje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktino kaltės, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, jog aiškios ir neginčijamos atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo nėra. Ieškovė pripažįsta, kad po įvykusio persileidimo tapo jautresnė, į atsakovo priekaištus dėl vaiko auklėjimo, buities tvarkymo reaguoja skaudžiai. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad apie jokius nesutarimus šeimoje nebuvo girdėję, iki ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Šalys abi rūpinosi vaiku, remontavosi nupirktą butą. Teismas konstatavo, kad nė vienas iš sutuoktinių nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, nepakankamai rūpinosi vienas kitu, nerado kompromisų iškilusiems nesutarimams išspręsti, neteikė reikiamos moralinės pagalbos vienas kitam, nesistengė rasti priimtinų būdų nesutarimams dėl vaiko auklėjimo būdų, laisvalaikio praleidimo formų ieškoti. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad šios santuokos išsaugoti nemato galimybių, todėl santuoka nutrauktina neišskiriant nė vieno iš jų kaltės.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad šalys santuokoje įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 130 000 Lt. Ieškovė pateikė turto vertinimo ataskaitą, VĮ Registro centro duomenis apie buto vertę. Atsakovas teigdamas, jog buto vertė gali būti didesnė, jokių patikimų įrodymų nepateikė. Įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad ieškovės nurodyta turto kaina yra tiksli, bei nurodė, kad reikšmingų pakitimų nekilnojamojo turto kainų rinkoje bylos nagrinėjimo laikotarpiu neįvyko. Nustatęs, kad šalių santykiai yra ypač blogi ir dėl to jiems būtų labai sudėtinga gyventi bendroje gyvenamojoje aplinkoje ir derinti interesus, susijusius su bendro turto naudojimu, sprendė, jog dėl itin blogų buvusių sutuoktinių tarpusavio santykių šalims priklausančio buto padalijimas natūra negalimas, nes tai neatitiktų jų bei vaiko interesų, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl butas natūra priteistinas ieškovei, o atsakovui priteistina piniginė kompensacija. Ieškovės prašymą priteisti jai didesnę turto dalį atmetė, motyvuodamas tuo, jog teismas atsižvelgia į tai, kad iki įgyjant ginčo butą atsakovas asmenine nuosavybe turėjo iki santuokos įgytą butą, kurį pardavus buvo nupirktas ginčo butas. Todėl nukrypti nuo lygių dalių principo nematė pagrindo. Sprendė, jog šalių vaiko teisės bus apgintos gyvenant ginčo bute, o ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas jai gali suteikti reikiamo dydžio paskolą kompensacijai už jai atitenkančią turto dalį sumokėti.

Spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo klausimus, teismas nustatė, kad šalys yra darbingos, ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos iš esmės nėra. Ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo dukros išlaikymo dydis – 500 Lt kas mėnesį yra pagrįstas atsižvelgiant į tokio amžiaus vaiko poreikius ir šalių pajamas. Sprendė, jog dukros gyvenamoji vieta nustatytina su motina, o atsakovo bendravimo su dukra tvarka nustatytina pagal ieškovės siūlymą. Tokiai bendravimo tvarkai atsakovas neprieštaravo ir ji, teismo manymu, atitinka vaiko interesus. Iš atsakovo ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas bei žyminį mokestį valstybei.

Teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovės vardu įregistruoto automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris įsigytas 2008-05-31, t. y. iki šalių santuokos, tačiau tuo metu šalys jau vedė bendrą ūkį. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie šio automobilio įsigijimą, o atsakovas pateikė įrodymus apie tai, kad dar iki santuokos jis reguliariai ieškovei į sąskaitą pervesdavo pinigus. Šis automobilis santuokoje buvo išlaikomas, remontuojamas abiejų šalių lėšomis, tačiau nuo 2013 m. balandžio mėn. ieškovė vienašališkai atsisakė leisti atsakovui juo naudotis. Teismas iškraipė atsakovo poziciją dėl ieškovės pasiūlytos bendravimo su vaiku tvarkos, nes neklausė, ar atsakovas su tokia tvarka sutinka, o klausė tik, ar nėra ginčo dėl vaiko. Atsakovas siekė ir siekia vaiką auginti šeimoje ir tokią poziciją yra išsakęs Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai, Klaipėdos miesto pedagoginei ir psichologiniai tarnybai. 2013-06-04 siekdamas išvengti provokacijų iš ieškovės atsakovas kreipėsi į Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto 1-ąjį PK, prašydamas prevenciškai pasikalbėti su ieškove. 2013-06-05 atsakovas papildomai kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių prašydamas atsakyti į klausimus dėl vaiko priežiūros, vaiko galimybės matytis su atsakovo giminaičiais. 2013-06-12 gavo raštišką tarnybos atsakymą.

Nesutinka, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, ir teigia, kad ieškovė viena nėra pajėgi auginti ir auklėti vaiką, nes neturi pedagoginių ir psichologinių žinių, neturi praktinės patirties, nėra baigusi ar išklausiusi specialių pedagoginių, psichologinių disciplinų. Tuo tarpu jis, atsakovas, tokių žinių ir patirties turi. Teismas, priteisdamas išlaikymą vaikui, neįvertino aplinkybių, kad atsakovas studijuoja ir moka už studijas – metinė studijų kaina 2013–2014 m. laikotarpiu yra 3 720 Lt, o 2014–2015 m. laikotarpiu studijos kainuos 4 680 Lt. Ieškovė neteisingai nurodė, jog už vaiko darželį reikia mokėti 250 Lt, nes iš tikrųjų mokama 50 procentų mažiau, kadangi atsakovas yra studentas. Taip pat teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog atsakovas kasmet draudžia vaiką nuo nelaimingų atsitikimų (255 Lt įmoka atlikta 2013-11-07), skyrybų metu vaikas dažnai paliekamas pas atsakovą, jis perka maistą, vaistus, ugdymo priemones ir kt. Be to, atsakovas rūpinasi savo vieniša mama M. U.. Prašo palikti prievolę abiem sutuoktiniams rūpintis ir išlaikyti vaiką, vaikui gyvenant kartu su abiem tėvais. Kritiškai vertina institucijos, teikiančios išvadą byloje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą ir teigia, jog išvada nepagrįsta, nes priimta neatlikus jokių tyrimų ir pan. Teigia, kad nenustatęs atsakovo kaltės, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas ir žyminį mokestį valstybei.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas; patikslintina sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl santuokos nutraukimo

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 d.); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 d.); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tų pačių padarinių, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutikimu (3 d.).

Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, teismas turi įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Pagrindinės sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo atveju santuoka nutrauktina neišskiriant nė vienos iš šalių kaltės. Šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, pareiškimai policijai įrodo, kad šalys nevykdė CK 3.27 straipsnyje nustatytų pareigų būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti bei moraliai remti, pažeisdami šias pareigas, nesugebėjo suderinti savo asmeninių poreikių, nepaisė vienas kito nuomonės, nesirūpino vienas kitu, nesistengė išsaugoti šeimos. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas abiejų šalių elgesį, kurį apibūdina ne vien ieškovės išėjimo gyventi atskirai faktas, bet ir atsakovo veiksmai, kuriais buvo priešinami asmeniniai interesai su kito sutuoktinio interesais, pagrįstai nustatė iš esmės abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas. Konstatuotina, jog santuoka yra faktiškai iširusi ir tolesnis šalių gyvenimas kartu ir vienoje gyvenamojoje patalpoje yra faktiškai neįmanomas. Atsakovo elgesys šiuo atveju vertintinas kaip pavėluota reakcija atkurti bendrą gyvenimą, kurio išsaugojimu jis nepakankamai rūpinosi gyvendamas santuokoje.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas bylose vienodą praktiką ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalios vaikų raidos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinamas tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009 ir kt.).

Atsakovas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteista nepilnametės dukros išlaikymui po 500 litų mokamomis periodinėmis išmokomis. Nurodo, kad yra studentas ir studijos mokamos, už darželį mokėtina tik 50 procentų reikalingos sumos ir jis moka už dukros draudimą nuo nelaimingų atsitikimų – 255 Lt kasmet.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 500 litų išlaikymą nepilnametei dukrai, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams tenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Nagrinėjimo dieną pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinėje instancijoje minimali mėnesinė alga yra 1 000 Lt, tačiau išlaikymas vaikams nustatytas tik po 500 Lt, tai, apeliacinės instancijos teismo manymu, gali užtikrinti tik minimalius būtinus vaiko poreikius. Abejoti tokio dydžio išlaidų pagrįstumu nėra jokio pagrindo.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su priteistu vaiko išlaikymo dydžiu, tačiau nenurodo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kokia, jo manymu, išlaikymo suma šiuo atveju yra (būtų) objektyvi. Pažymėtina, kad ginčo atveju atsakovui neužkertamas kelias kreiptis į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo, kartu pateikiant įrodymus, patvirtinančius, kad po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 str. 1 d.).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai – sunkiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007).

Byloje objektyvių įrodymų, kad atsakovas darytų neigiamą įtaką šalių nepilnametei dukrai, nėra. Ieškovės su atsiliepimu pateikti tikėtinai atsakovo jai siųstų žinučių išrašai patvirtina esant konfliktiškus jų tarpusavio santykius, bet neįrodo, jog atsakovas netinkamai elgtųsi su dukra, ją psichologiškai traumuotų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pasiūlyta ir teismo patvirtinta atsakovo bendravimo su dukra tvarka, atsižvelgiant į šalių konfliktiškus santykius, užtikrina vaiko interesus, kadangi šio bendravimo metu ieškovė nedalyvauja, o taip neabejotinai išvengiama šalių tarpusavio konfliktų, kurie darytų žalingą įtaką dukros brandai. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, atsižvelgdamas į mažamečio vaiko interesus, sprendimą dėl jo bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo priėmė remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), įvertinęs tėvo vaidmenį vaiko gyvenime bei būtinybę išlaikyti jų tarpusavio ryšį.

Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su motina, teismas vaiko ir atsakovo teisių nepažeidė. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-27 nutartimi palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-27 nutartis, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė šioje byloje – vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina (atsakove). Pirmosios instancijos teismas taikydamas šią priemonę inter alia rėmėsi tuo, jog šeimoje yra nuolatinė įtampa, konfliktai tarp sutuoktinių, ir apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis sutiko, nurodydamas, kad atsakovas ir neprašo vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su juo, o ieškovė nebenori su atsakovu gyventi viename bute. Pažymėtina ir tai, kad vaikas, sulaukęs trejų metų, nėra pakankamai sąmoningas, kad jau galėtų bendrauti su kiekvienu iš tėvu atskirai ir būti ilgesniam laikui atskirtas nuo motinos, su kuria šiuo metu gyvena, gyventi ir nakvoti ne savo gyvenamojoje vietoje. Todėl teisėjų kolegija, įvertindama byloje esančius duomenis apie vaiko amžių, gyvenamąją vietą, šalių bendravimą tarpusavyje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vaiko gyvenamąją vietą su motina ir tai nepažeidžia atsakovo teisių, nes atitinka vaiko interesus.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, sprendžiant šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, ir pažymi, jog, kai daiktą nuosavybės teise įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.88 ir 3.89 straipsniuose detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK 3.116?3.129 straipsniai. Turto padalijimo klausimai sprendžiami visų pirma vadovaujantis CK 3.118 straipsnio reikalavimais. CK 3.118 straipsnis numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas.

Apelianto argumentai dėl turto (buto) vertės, dalytino turto balanso nesudarymo, netinkamo įrodymų apie ieškovės galimybes sumokėti atsakovui kompensaciją vertinimo ir kt. atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.88 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013-04-03 išrašas patvirtina, jog ginčo butas registre nurodytas kaip šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą ir kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą).

Byloje nustatyta, kad šalys santuoką sudarė 2009-05-09. Atsakovui mama 2009-07-27 padovanojo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalį atsakovas 2009-09-10 padovanojo ieškovei ir kurį šalys 2011-08-08 pardavė už 120 000 Lt, o 2011-09-27 nusipirko ginčo butą už 127 500 Lt. Pateiktos teismui pinigų dovanojimo sutartys, įvertinus tai, jog šiose sutartyse dovanotoja (atsakovo mama) apdovanotajam (atsakovui) nurodė, jog dovanojami pinigai skiriami buitinės technikos ir baldų, ginčo buto, statybinių medžiagų šio buto remontui, virtuvės buitinės technikos ir virtuvės baldų įsigijimui, ir atsakovas neginčija, jog dovanotus jam pinigus panaudojo gera valia šeimos gyvenamajai patalpai įsigyti (buto remontui bei baldams įsigyti), darytina išvada, jog iš esmės atsakovo asmeninės lėšos transformavosi į bendrą jungtinę nuosavybę. Be to, atsakovas argumentų dėl neva didesnės ginčo buto vertės nepagrindė jokias faktiniais duomenimis. Tuo tarpu abejoti UAB „Turto spektras“ atliktu ginčo buto išsamiu ir motyvuotu vertinimu (rinkos vertės nustatymo ataskaita) nėra pagrindo. Esant išdėstytų aplinkybių visetui, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ginčo buto vertę (130 000 Lt) ir priteisė šį butą ieškovei asmeninės nuosavybės teise, o atsakovui priteisė iš ieškovės 65 000 Lt (130 000 Lt : 2 = 65 000 Lt) piniginę kompensaciją už jai atitenkančią turto dalį. Apelianto argumentai, kad neišnaudota galimybė spręsti dėl buto padalijimo šalims natūra, nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog pagal dabartinį buto išplanavimą ir/ar atkūrus ankstesnį buto išplanavimą būtų įmanomas gyvenimas šalims viename bute, laikytini nepagrįstais.

Apelianto argumentai dėl ieškovės vardu įregistruoto automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįsti, nes VĮ „Regitra“ 2013-04-04 pažyma įrodo, jog šis automobilis ieškovės vardu registruotas 2008-05-31, t. y. iki šalių santuokos sudarymo, taigi yra ieškovės asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). Be to, atsakovas pirmosios instancijos teisme ir neginčijo aplinkybės, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso minėtas automobilis, ir/ar neprašė teismo spręsti dėl šio automobilio įtraukimo į dalytiną turtą. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad į dalintino turto masę reikia įtraukti dalijamame bute esančius baldus. Apie šią aplinkybę nurodė tik apeliaciniame teisme. Pažymėtina, kad teismo pareiga šeimos bylose veikti ex officio (savo iniciatyva) renkant įrodymus, reglamentuota CPK 376 str. 1 d., kurioje reglamentuota, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl neva nepakankamo teismo aktyvumo renkant įrodymus atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovo prašymo skirti susitaikymo laikotarpį

Atsakovo apeliacinio skundo prašymas skirti susitaikymo laikotarpį atmestinas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str. 1 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas, gavęs neigiamą ir kategorišką ieškovės atsisakymą taikytis su atsakovu, neturėjo objektyvaus pagrindo skirti terminą šalims susitaikyti ir/ar nusiųsti juos pas teismo mediatorių ir pan.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės priimto teismo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, todėl iš esmės keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tačiau nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė tik bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, todėl yra pagrindas teismo sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už kiekvieną atskirą reikalavimą valstybei yra mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str.). Nagrinėjamu atveju už reikalavimą nutraukti santuoką (neturtinis reikalavimas) mokėtinas 144 Lt žyminis mokestis, nepriklausomai, ar santuoka nutraukiama dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str.). Už reikalavimą padalyti santuokoje įgytą turtą žyminio mokesčio dydis apskaičiuojamas pagal turto vertę (CPK 85 str. 1 d. 2 p.).

Iš ieškinio matyti, kad ieškovė prašė padalyti santuokoje įgytą turtą, nurodydama, kad dalytino buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 130 000 Lt ir iš esmės prašė jai priteisti 2/3 dalis šio buto. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad ieškovė už ieškinį turėjo valstybei sumokėti 2 600 Lt žyminį mokestį (86 667 Lt (2/3 dalys buto) x 3 procentai = 2 600 Lt). Ieškovė už ieškinį 2013-04-22 sumokėjo dalį, t. y. 500 Lt žyminio mokesčio ir likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimas jai atidėtas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-23 nutartimi.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2013-10-10 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies inter alia: butą asmeninės nuosavybes teise priteisė ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisė pusės buto vertės dydžio kompensaciją – 65 000 Lt, santuoką nutraukė neišskirdamas sutuoktinų kaltės; išlaikymą nepilnametei dukrai iš atsakovo priteisė po 500 Lt/mėn. Atsižvelgiant į tai, jog teismas butą šalims padalijo iš esmės po lygiai, įvertinus tai, jog ieškovės reikalavimas dėl buto padalijimo patenkintas tik iš dalies, iš atsakovo valstybei priteistina 1 950 Lt (65 000 Lt : 3 procentai = 1 950 Lt), o iš ieškovės 150 Lt (2 600 Lt – 1 950 Lt = 650 Lt; 650 Lt – 500 Lt = 150 Lt) žyminio mokesčio valstybei.

Už reikalavimą dėl išlaikymo vaikui periodinėmis išmokomis priteisimo žyminis mokestis skaičiuojamas pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą (CPK 85 str. 1 d. 3 p.), tačiau už šį reikalavimą ieškovė nuo žyminio mokesčio yra atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 2 p.), o žyminis mokestis tuomet priteisiamas, vadovaujantis CPK 96 str. 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo ateistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Sprendžiant klausimą, kuria dalimi buvo patenkinti ieškinio reikalavimai, nėra svarbu, dėl kurio iš sutuoktinių kaltės ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra nutraukiama santuoka. Svarbus pats santuokos nutraukimo faktas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju teismas pažeidė proporcingumo principą priteisdamas iš atsakovo visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas ir žyminį mokestį valstybei.

Priteisus iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai po 500 Lt/mėn., iš atsakovo valstybei priteistina žyminio mokesčio dalis yra 180 Lt (CPK 85 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.), iš viso 2 130 Lt žyminio mokesčio valstybei (1 950 Lt + 180 Lt = 2 130 Lt).

Byloje nustatyta, kad ieškovė turėjo 2 000 Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 93 str. 2 d. ir 98 str. nuostatas, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio,

Dėl anksčiau nurodytų argumentų ir išdėstytų motyvų ieškovei iš atsakovo priteistina 1 340 Lt už advokato teisinę pagalbą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 670 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).

Atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos nepriteistinos, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo D. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą; patikslinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo – panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. U. priteista 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. U. ir 3 243 Lt valstybei: ir sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo išdėstyti taip:

priteisti iš atsakovo D. U. 2 130 Lt (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei (VMI sąskaita Nr. LT247300010112394300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) ir 1 340 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt litų) ieškovei A. U. už advokato teisinę pagalbą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme,

priteisti iš ieškovės A. U. 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei (VMI sąskaita Nr. LT247300010112394300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo D. U. 670 Lt (šešis šimtus septyniasdešimt litų) ieškovei A. U. už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.