Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-69-464/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-10
Bylos Nr.: e2A-69-464/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00918-2020-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Agnė Tikniūtė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Nacionalinis ortopedijos centras“
Atsakovas: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika

Civilinė byla Nr. e2A-69-464/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00918-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; (S) 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 3.3.1.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ ieškinį atsakovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 68 769,05 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2015 m. sausio 28 d. su atsakove sudarė sutartį dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis 2015 metams, kurios pagrindu ieškovė pagal pacientų užsakymus gamino ortopedinę avalynę, gydomuosius avalynės įdėklus, galūnių protezines sistemas, kietąsias ir siūtines įtvarines sistemas, gaudama apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (toliau – PSDF biudžetas) lėšų. Atsakovės direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo pagrindu buvo atliktas ieškovės neplaninis patikrinimas bei gauta ekspertizės išvada, kad visa tikrinta ieškovės ortopedinė avalynė yra pagaminta ne individualiu, o serijiniu būdu, ir dėl to pareikalauta grąžinti už ortopedinę avalynę išmokėtą 3 330,78 Eur sumą. Buvo konstatuota, kad pažeisti 2015 m. sausio 28 d. sutarties 1.3, 3.14 ir 3.22 punktai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sustabdytas ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės, priskiriamos tipų grupėms AD5-1, AD3-2, AD5-2, įvedimas į Ortopedijos informacinę sistemą (toliau – Ortopedijos IS).

3. Ieškovės teigimu, atsakovės sprendimas sustabdyti ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės, priskiriamos tipų grupėms AD5-1, AD3-2, AD5-2, įvedimą į Ortopedijos IS, yra neteisėtas ir tokia aplinkybė jau yra konstatuota įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Visų instancijų teismai, nagrinėję atsakovės VLK ieškinį dėl 3 330,78 Eur žalos, patirtos gavus apmokėjimą už neva serijiniu būdu pagamintą ortopedinę avalynę, atlyginimo, yra pripažinę, kad VLK neįrodė jos ištirtos ortopedijos avalynės serijinės gamybos fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-15-701/2019; Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-88-480/2020; Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-3-717/2020). Dėl neteisėtai sustabdyto sutarties vykdymo ieškovė laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. negavo 123 749,19 Eur pajamų, įskaitytinai 68 769,05 Eur grynojo pelno, kurį ir prašo priteisti iš atsakovės kaip savo nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ ieškinį atmetė.

5. Įvertinęs į nagrinėjamą bylą pateiktus įrodymus apie šalių 2015 m. sausio 28 d. sudarytos sutarties vykdymą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė VLK, įgyvendindama Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisę sustabdyti dalies sutartyje nurodytų paslaugų teikimą, neteisėtų veiksmų, galėjusių lemti ieškovės įvardytų nuostolių atsiradimą, neatliko.

6. Teismas nustatė, kad atsakovė, gavusi Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų tiekėjų asociacijos 2015 m. balandžio 2 d. ir Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos 2015 m. balandžio 24 d. skundus, direktoriaus 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1K-118 VLK darbuotojams pavedė kartu su Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos deleguotomis Kauno technologijos universiteto (toliau – KTU) avalynės ekspertėmis atlikti neplaninį ieškovės pagamintos ortopedinės avalynės, kurios užsakymai buvo įvykdyti nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., atitikties teisės aktų reikalavimams ir sutarties nuostatoms patikrinimą.

7. Teismas pažymėjo, kad KTU ekspertės parengė ir 2015 m. birželio 9 d. atsakovei pateikė Vertinimo ataskaitą, kurioje buvo nurodyta, kad: 1) apie 73 proc. vertintos suaugusiųjų ortopedinės avalynės (lietinio padų tvirtinimo avalynė) tikrai pagaminta serijiniu būdu, o likę 27 proc. vertintos avalynės (klijuotinio padų tvirtinimo avalynė) taip pat galėjo būti pagaminta serijiniu būdu; 2) vaikiška ortopedinė avalynė pagaminta su neišimamais įdėklais, kurie yra neindividualūs, analogiškos konstrukcijos; teigti, kad vertinama vaikiška avalynė pagaminta pagal individualų užsakymą, negalima. Atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 1K-201 sudaryta ekspertinė komisija, kuriai taip pat buvo pavesta atlikti ieškovės neplaninio patikrinimo ekspertizę, 2015 m. rugpjūčio 12 d. parengė ekspertinę pažymą, padariusi kategorišką išvadą, jog visa tikrinta ortopedinė avalynė ieškovės buvo pagaminta serijiniu būdu.

8. Tai reiškia, kad atsakovė, siekdama užtikrinti pacientų teisę gauti pagal jų individualius poreikius pagamintą ortopedinę avalynę, veikė operatyviai ir atidžiai, bet ne skubotai, ir tik gavusi atitinkamos srities specialistų išvadas konstatavo sutarties 1.3, 3.14 ir 3.22 punktų pažeidimą bei nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sustabdė ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės, priskiriamos tipų grupėms AD5-1, AD3-2, AD5-2, įvedimą į Ortopedijos IS. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti šių atsakovės veiksmų neteisėtumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

9. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovės veiksmų neteisėtumą pagrindžia prejudiciniai faktai, nustatyti kitoje civilinėje byloje priimtuose įsiteisėjusiuose sprendimuose, nurodęs, jog atsakovės VLK nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. atlikto ieškovės gamintos trijų tipų ortopedinės avalynės įvedimo į Ortopedijos IS sustabdymo teisėtumo vertinimas nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalyku. Ieškovės nurodomoje Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-808-480/2020 buvo sprendžiama dėl pačios ieškovės UAB „Nacionalinis ortopedijos centras“ civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo, kurią atsakovė VLK grindė jos gautomis ekspertų išvadomis apie ortopedinės avalynės pagaminimą serijiniu būdu. Be to, nurodytoje civilinėje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose atitinkamos išvados dėl ginčo ortopedinės avalynės pagaminimo būdo (pagal individualius užsakymus ar serijinio) buvo padarytos teismams konstatavus, kad VLK nepateikė jokių naujų duomenų, kurie pašalintų teismų toje byloje nustatytus Vertinimo ataskaitos išvadų ir Akreditavimo tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. rašte išdėstyto vertinimo prieštaravimus. Teismai toje civilinėje byloje, be kita ko, pasisakė dar ir tokiu aspektu, kad atlikti naują ekspertinį tyrimą jau nėra jokių realių galimybių, nes nebus išlikusi 2015 m. vasario mėn. pagaminta ortopedinė avalynė, o jeigu ir bus išlikusi, dėl jos nusidėvėjimo objektyviai nebus įmanoma atlikti ekspertizę.

10. Teismo vertinimu, atsakovė, 2015 m. balandžio mėn. gavusi skundų dėl pacientams gaminamos ortopedinės avalynės galbūt netinkamos kokybės ir pati nuo 2015 m. gegužės iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. organizavusi patikrinimus bei ekspertinius tyrimus, o 2015 m. rugpjūčio 12 d. gavusi dar ir ekspertizės pažymą, remdamasi tokiais savo turimais duomenimis, gautais iš specialių žinių turinčių asmenų, turėjo pagrindą nedelsti ir priimti sprendimą sustabdyti ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės dalies gamybą net ir nelaukdama Akreditavimo tarnybos, į kurią ji taip pat kreipėsi, 2015 m. lapkričio 11 d. atsakymo. Juo labiau kad pagrįstų abejonių dėl to, ar ieškovė užtikrina gaminamos ortopedinės avalynės tinkamą kokybę, atsakovei galėjo sukelti ir tokia aplinkybė, jog jau 2015 metų viduryje ieškovė buvo viršijusi prieš sutarties sudarymą pateiktoje paraiškoje deklaruotą per visus 2015 metus planuojamos pagaminti ortopedinės avalynės kiekį (2 951 vnt.).

11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė ir kitų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, be kita ko, savo nuostolių fakto bei jų dydžio. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad tuo atveju, jeigu atsakovė 2015 m. rugpjūčio 12 d. nebūtų sustabdžiusi ieškovės teisės priimti užsakymus dėl ginčo tipų ortopedinės avalynės, ji 2015 m. II pusmetį būtų gavusi vidutiniškai tokį patį skaičių pacientų užsakymų. Ieškovės pasirinktas negautų pajamų apskaičiavimo būdas pagal jos pačios 2015 m. I pusmetį gautų ir įvykdytų ginčo tipų ortopedinės avalynės užsakymų kiekį, o ne pagal 2015 m. II pusmetį kitų gamintojų pagamintą ginčo tipų avalynės kiekį, negautų pajamų realumo nepagrindžia. Ieškovės gautinos pajamos priklausė ne nuo jos galimybių 2015 m. II pusmetį pagaminti vidutiniškai tokį patį ginčo tipų ortopedinės avalynės kiekį, kokį ji pagamino tų pačių metų I pusmetį, bet nuo pacientų poreikių 2015 m. II pusmetį, užsisakant ginčo tipų ortopedinę avalynę. Į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys apie 2015 m. II pusmetį kitų gamintojų pagamintus ortopedinės avalynės kiekius paneigia ieškovės įrodinėtą aplinkybę, nes II pusmetį kitų gamintojų bendrai pagaminti ortopedinės avalynės kiekiai yra mažesni už kiekius, kurie buvo pagaminti visų gamintojų, įskaitytinai ir ieškovės, per 2015 m. I pusmetį.

12. Be to, ieškovės reikalaujamos priteisti iš atsakovės negautos pajamos neatitinka dar vieno iš būtinųjų kriterijų – ieškovė neįrodė, kad jos buvo numatytos gauti iš anksto. Ieškovė, prieš sudarydama su atsakove sutartį, deklaravo planuojanti per metus pagaminti 2 951 vnt. ortopedinės avalynės, o iki dalies pagal šią sutartį jos teikiamų paslaugų sustabdymo, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d., ji jau buvo pagaminusi 3 194 vnt. Taigi, reikalaudama negautų pajamų už 2015 metų II pusmetį jai kompensavimo ieškovė prašo priteisti grynąjį pelną už dvigubai didesnį nei buvo sutartyje deklaruotas ortopedinės avalynės kiekį. Kitaip tariant, jau 2015 m. I pusmetį ieškovė pagamino planuotą per visus 2015 metus pagaminti ortopedinės avalynės kiekį, todėl dar iki sutarties dalies vykdymo sustabdymo ieškovė buvo gavusi ne mažiau pajamų, negu sudarydama su atsakove sutartį ji buvo suplanavusi gauti per visus 2015 metus.

13. Įvertinęs aptartų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti viseto, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovė UAB ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priimti naujus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

15.1. Teismas nepadarė jokios teisinio pobūdžio išvados, ar kitoje išnagrinėtoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės (jų dalis) turi prejudicinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam klausimui ar ne, t. y. neatsakė į teisingam šio ginčo išnagrinėjimui reikšmingą klausimą.

15.2. Kauno apygardos teismo tų pačių šalių ir tų pačių faktinių aplinkybių kontekste išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-88-480/2020 dėl žalos atlyginimo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad ieškovė sutarties nuostatų nepažeidė, t. y. avalynės serijiniu būdu negamino, o atsakovė ekspertizės pažymą surašė neturėdama objektyvių, patikimų ir pakankamų įrodymų, laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamam ginčui. Atsakovės VLK ekspertizės išvados surašymas remiantis prieštaringais, neobjektyviais ir pažeidžiant procedūrinius reikalavimus surinktais duomenimis teismo visiškai nepagrįstai buvo įvertintas kaip atitinkantis bonus pater familias (atidaus ir apdairaus žmogaus standarto) bei gero administravimo principus.

15.3. Teismo išvada, kad atsakovė neturėjo laukti Akreditavimo tarnybos išvadų, nors pati atsakovė ir inicijavo tokių išvadų pateikimą, taip pat kad atsakovė elgėsi atidžiai ir neskubotai, nėra nei pagrįsta, nei tinkamai motyvuota bei prieštarauja įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovės gamybą kontroliuoti yra pavesta Akreditavimo tarnybai, o ne atsakovei, kuri turi kontroliuoti tik biudžeto lėšų tam panaudojimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. e3K-3-15-701/2019).

15.4. Siekdamas teisingai išspręsti bylą, teismas turėjo nustatyti, ar atsakovė sprendimą nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. stabdyti ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės įvedimą į Ortopedijos IS priėmė kaip su ieškove sudarytos sutarties šalis, ar kaip ieškovės veiklą kontroliuojanti institucija, ir tuo pagrindu spręsti, kokia atsakomybė – sutartinė ar deliktinė – kyla. Sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindai, tikslai, jų taikymo sąlygos ir įrodinėtinos aplinkybės skiriasi, dėl to galėjo būti netinkamai pritaikytos tiek materialinės, tiek proceso teisės normos, neteisingai išspręsta byla.

15.5. Teismas atsakovės veiksmų teisėtumo sudarytos sutarties nuostatų kontekste netyrė ir nevertino, todėl sprendimo dalis, kuria konstatuotas atsakovės tinkamas veikimas, yra nepagrįsta ir nemotyvuota, o bylos esmė liko neatskleista. Atsakovė sutarties vykdymą sustabdė vienašališkai be jokio teisėto pagrindo, nepagrįstai nevykdė sutarties, t. y. atliko neteisėtus veiksmus ir jai turi kilti sutartinė civilinė atsakomybė.

15.6. Priešingai nei sprendė teismas, atsakovė negalėjo sustabdyti ieškovės vykdomos ortopedinės avalynės gamybos ir jos nesustabdė, kadangi pagal teisės aktus tokie veiksmai priskirtini Akreditavimo tarnybos kompetencijai. Atsakovė sustabdė tik ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės įvedimą į Ortopedijos IS, t. y. jų gamybos finansavimą. Tai patvirtina, kad atsakovės atsakomybė kyla iš sutarties.

15.7. Ieškovės pateiktas nuostolių apskaičiavimo mechanizmas yra pagrįstas ir atitinkantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2741-415/2021 suformuotus kriterijus.

15.8. Sustabdžius ieškovės gaminamos ortopedinės avalynės įvedimą į Ortopedijos IS, sumažėjo konkurencija, kitos šios avalynės gamybos srityje veikiančios įmonės nebuvo suinteresuotos didinti gamybos apimčių, kadangi joms buvo žymiai naudingiau pagaminti mažiau avalynės, gauti didesnį kintamąjį balą ir taip mažesnėmis sąnaudomis padidinti įmonių veiklos pelningumą. Į bylą kartu su dubliku pateikti duomenys patvirtina, kad po to, kai buvo apribota ieškovės veikla, bendras ortopedinės avalynės užsakymų skaičius per mėnesį sumažėjo apie 1,5 karto, nors duomenų apie pacientų eilių sumažėjimą nurodytu laikotarpiu nėra. Todėl ir ieškovės prarastų pajamų dydis negali būti vertinamas pagal tai, kiek kiti gamintojai pagamino ginčo tipų ortopedinės avalynės 2015 m. II pusmetį, kadangi toks vertinimas neatspindėtų rinkos realijų ir iškreiptų faktinę situaciją.

15.9. Tai, kad pacientai, siekiantys gauti ortopedinę avalynę, finansuojamą PSDF biudžeto lėšomis, privalo stoti į eilę ir laukti, yra visuotinai žinomas faktas, kurio nereikia įrodinėti. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė negalėjo numatyti savo pajamų 2015 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais, esą tai priklausė nuo besikreipiančių pacientų skaičiaus.

15.10. Reikalavimas paraiškoje nurodyti numatomas savo gamybos apimtis vertintinas kaip formalaus pobūdžio kriterijus, padedantis nustatyti konkretaus subjekto minimalius gamybos pajėgumus, turimus specialistus, įrangą ir pan., tačiau pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovė nebūtų pajėgi 2015 metais pagaminti daugiau ortopedijos avalynės, nei buvo nurodžiusi paraiškoje, bei nebūtų galėjusi gauti už tai atlygio.

Atsiliepimas

15. Atsakovė Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nepriimti naujų įrodymų. Nurodo tokius argumentus:

16.1. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-88-480/2020 priimtame sprendime nepasisakė dėl sutarties stabdymo teisėtumo ar neteisėtumo. Todėl ieškovės teiginiai, kad jau yra įrodyti neteisėti atsakovės veiksmai, yra nepagrįsti. Kauno apygardos teismas tik konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės gaminta ginčo avalynė yra serijinė, tačiau dėl paslaugų teikimo stabdymo Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nepasisakė.

16.2. Ieškovė, prieš sudarydama sutartį, deklaravo savo gamybos pajėgumus, t. y. kad per 2015 metus pagamins 2 951 vnt. avalynės. Prieš paslaugų teikimo stabdymą ieškovė jau buvo pagaminusi 3 194 vnt. avalynės. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad dėl priimto sprendimo stabdyti sutartį ieškovė patyrė nuostolius. Per 2015 m. I pusmetį ieškovė gavo daugiau pajamų už avalynę, nei pati buvo suplanavusi gauti per visus metus.

Šalies argumentai

16.3. Ieškovė nurodė tik hipotetines pajamas, kurias neva būtų gavusi, jei dalies priemonių gamyba nebūtų buvusi sustabdyta. Ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje gaunamos pajamos priklauso nuo to, kiek pacientų į įmonę kreipėsi dėl konkrečių ortopedijos techninių priemonių pagaminimo. Kiek jų būtų kreipęsi 2015 m. II pusmetį nėra aišku.

16.4. Avalynė tik vienas iš sutarties objektų, todėl pagal 2015 m. sutarties 1.1 punktą, sustabdžius dalies avalynės gamybą, ieškovė toliau galėjo gaminti galūnių protezines sistemas, kietąsias įtvarines sistemas, siutinės įtvarines sistemas. Jeigu ieškovė būtų pagaminusi deklaruotus 1 958 vnt. įtvarinių sistemų, būtų gavusi maždaug 133 555 Eur pajamas, tačiau dėl nežinomų priežasčių ieškovė šių produktų gamybos nevykdė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų rašytinių įrodymų

16. Apeliantė UAB ,,Nacionalinis ortopedijos centras“ su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2015 m. balandžio 2 d. ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacijos raštą su priedais, 2015 m. liepos 22 d. raštą dėl informacijos pateikimo, 2015 m. kovo mėn. sudarytas bendradarbiavimo sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, 2013 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. sausio 14 d., 2015 m. vasario 3 d. sudarytas gamybos sutartis su ortopedijos įmonėmis, 2014 m. rugpjūčio 29 d. avalynės (silversoft) gamybos technologijos aprašą, 2014 m. liepos 25 d. – 2015 m. birželio 30 d. duomenis iš Ortopedijos IS apie pacientams pagamintos ortopedinės avalynės kompensacijos periodo pabaigos datas. Apeliantė prašymą priimti šiuos įrodymus grindžia tuo, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo šių įrodymų pateikimo poreikio nebuvo.

17. Atsakovė VLK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prie šio skundo pridėtų naujų įrodymų nepriimti, kadangi jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, šie įrodymai buvo įvertinti kitoje, apeliantės nurodytoje kaip prejudicinė nagrinėjamai bylai, byloje.

18. Proceso dalyviai turi pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Žemesnės instancijos teismas

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo taikymo išlygų yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, turi patikrinti bei įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

20. Taigi, naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas ir taikomas tik labai išskirtiniais atvejais. Kadangi tokiu ribojimu yra užtikrinamas proceso koncentruotumas, siekiant panaikinti bet kokią galimybę šalims piktnaudžiauti procesu, skatinant bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant visus bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne tada, kai teismas ginčą išnagrinėja iš esmės, prašant naujų įrodymų priėmimo būtina pagrįsti arba objektyvųjį (t. y. nuo prašančiosios šalies valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau ir tik vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo pateikimą laiku, bet pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašomų priimti dokumentų sukūrimo momentą ir tokio jos prašymo motyvus, konstatuoja, kad apeliantė visus šiuos įrodymus, neabejotinai egzistavusius bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, galėjo ir turėjo teikti anksčiau, t. y. pagrįsdama savo ieškinio reikalavimus, o ne tada, kai buvo priimtas jai nepalankus teismo sprendimas. Todėl nenustačius CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų išimties taikymui, su apeliaciniu skundu teikiami dokumentai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.

Dėl sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės santykio

22. Apeliantė kelia ginčo teisinės kvalifikacijos klausimą, taigi teisėjų kolegija dėl to visų pirma ir pasisako. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis).

23. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis sutartinės atsakomybės pagrindas – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi, sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys, be kita ko, privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.

24. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė, esant ginčams, susijusiems su sutartiniais santykiais, taikytina, kai žala atsiranda dėl neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, kai derybos dėl tam tikros sutarties sudarymo nepasibaigia sutarties pasirašymu; dėl to, kad sandoris laikomas niekiniu; dėl neteisėtų sutarties šalies veiksmų, nukreiptų prieš trečiuosius asmenis; dėl neteisėtų veiksmų pasibaigus sutartiniams santykiams; ir tik įstatymo nustatytais atvejais deliktinė atsakomybė gali atsirasti, esant sutartiniams santykiams, pavyzdžiui, kai kyla gamintojo ir paslaugų tiekėjo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų (CK 6.292 straipsnis).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas). Taigi, kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai pasisakoma dėl įsitvirtinusios prancūziškosios tradicijos taisyklės non cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to konkrečioje byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021, 31 punktas).

26. Sprendžiant dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo, taip pat svarbu pažymėti, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018, 30 punktas).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės atsakomybės teisinį reguliavimą bei jo taikymo aiškinimą kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, sutinka su apeliante, kad jos įrodinėjama žala yra susijusi su šalių sudarytos sutarties vykdymu, todėl aktualios būtent sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir jų taikymas. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, neakcentavo, kuri iš civilinės atsakomybės rūšių nagrinėjamo ginčo atveju taikytina (juo labiau kad ir apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokio klausimo nekėlė), sprendime teismas išsamiai pasisakė dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Todėl šios nutarties 14.4 punkte aptarti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo teisingumu ir (ar) jo teisėtumu.

28. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė ieškinyje nurodė, kad ją su atsakove siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o jų atsiradimo pagrindas yra 2015 m. sausio 28 d. sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis. Sutarties objektas nurodomas jos 1.1 punkte – tai apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimas pagal užsakymą gaminamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių pagaminimas bei įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš 2015 metų PSDF biudžeto lėšų. Kompensuojamos priemonės yra galūnių protezinės sistemos, kietosios įtvarinės sistemos, siūtinės įtvarinės sistemos, ortopedinė avalynė ir avalynės įdėklai.

29. Sutartyje apeliantė, be kita ko, įsipareigojo: apdraustųjų užsakymus registruoti Ortopedijos IS per vieną darbo dieną nuo jų priėmimo (3.5 punktas); pagaminti bei išduoti apdraustiems tik Ortopedijos IS ar VLK patvirtintas ir kokybiškas prekes, Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka (3.14 punktas); nedidinti kompensuojamų ortopedijos techninių priemonių užsakymų apimčių metų eigoje (3.22 punktas). Atsakovė, atitinkamai, įsipareigojo sumokėti apeliantei už sutarties numatyta tvarka apdraustiesiems pagamintas ir išduotas priemones ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laisvos formos apskaitos dokumento ir kompensuotinų priemonių užsakymų vykdymo ataskaitos gavimo dienos, neviršijant pagal atskirus priemonių poklasius skirtos iš PSDF biudžeto sumos (4.1 punktas).

30. Šalių sudarytoje sutartyje taip pat buvo numatyta, kad duomenys apie priemonių užsakymus registruojami ir tvirtinami Ortopedijos IS, vadovaujantis šios sistemos vartotojo žinynu (5.1 punktas). Užsakymas gali būti vykdomas tik tuomet, kai jis patvirtintas (5.2 punktas). Užsakymo pagrįstumas tvirtinamas automatiniu būdu per Ortopedijos IS (5.3 punktas). 2015 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidos kompensuojamos eilės tvarka pagal šių priemonių užsakymų registravimo Ortopedijos IS datą (5.6 punktas).

31. Taigi, apeliantė įsipareigojo pagaminti bei išduoti tik specialius reikalavimus atitinkančias ortopedijos technines priemones, įskaitytinai ir ortopedinę avalynę, o atsakovė – iš biudžeto lėšų apmokėti apeliantės dėl to patirtas išlaidas. Būtinoji kompensacijos sąlyga buvo duomenų, susijusių su užsakymais, registravimas specialioje Ortopedijos IS. Apeliantė ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad atsakovės sprendimu sustabdytas ortopedinės avalynės, priskiriamos tipų grupėms AD5-1, AD3-2, AD5-2, įvedimas į Ortopedijos IS lėmė jos nuostolių negautų pajamų formą atsiradimą. Kitaip tariant, buvo įrodinėjamas netinkamas atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas, suvaržant (nepagrįstai ribojant) apeliantei sutartyje numatytą teisę įvesti duomenis į Ortopedijos IS.

32. Šalių sudarytoje sutartyje atsakovės teisė stabdyti atitinkamų veiksmų atlikimą (užsakymų registravimą specialioje Ortopedijos IS) tiesiogiai nėra aptarta, tačiau sutarties 7.4 punkte nurodoma, kad vykdant šią sutartį šalys, be kita ko, vadovaujasi ir įstatymais bei teisės aktais. Sprendimą, kurį dabar apeliantė vertina kaip neteisėtus veiksmus, atsakovė priėmė vadovaudamasi konkrečia teisės norma, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame yra įtvirtinta šiame įstatyme nurodytų įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos kompetencija sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą. VLK yra specialus sveikatinimo veiklos valdymo ir kontrolės subjektas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka disponuojantis PSDF biudžeto lėšomis ir įgyvendinantis jų naudojimo kontrolę (Sveikatos draudimo įstatymo 31 straipsnio 1dalies 1, 8 punktai). Šias funkcijas ji atlieka ir sudarydama bei vykdydama sutartis su ortopedijos technines priemones gaminančiomis įmonėmis dėl apdraustųjų aprūpinimo šiomis priemonėmis.

33. Vadinasi, minėtas sprendimas, iš kurio yra kildinama žala, atsakovės buvo priimtas pagal savo kompetenciją atlikus apeliantės veiklos patikrinimą bei atsižvelgus į šio patikrinimo rezultatus, kitaip tariant, atsakovei nustačius sutarties 1.3, 3.14 bei 3.22 punktų pažeidimą (kad apeliantė gamino ir apmokėjimą iš PSDF biudžeto gavo ne už individualiu, bet už serijiniu būdu 2015 metais pagamintą ortopedinę avalynę ir kad ji padidino kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių užsakymų apimtis).

34. Todėl sutartinė civilinė atsakomybė atsakovei galėjo būti taikoma tik apeliantei įrodžius visas atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. atsakovės sutartinės prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą (veiksmų neteisėtumą), priimant ginčo sprendimą, dėl to atsiradusius savo nuostolius bei jų dydį, taip pat tarp šių sąlygų egzistuojantį priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį preziumuojama tik skolininko kaltė, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Dėl veiksmų neteisėtumo ir kitoje byloje nustatytų faktų prejudicijos

35. Apeliaciniame skunde kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovės veiksmų teisėtumo vertinimo ir apeliantės nuostolių (ne)buvimo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako (CPK 320 straipsnis).

36. Apeliantės pozicija, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas, apribojus jai sutartyje numatytą teisę įvesti atitinkamus duomenis į Ortopedijos IS, kurių įvedimas kartu buvo ir būtinoji finansavimo iš PSDF biudžeto gavimo sąlyga, jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu kitoje civilinėje byloje, ir todėl šios civilinės atsakomybės sąlygos įrodinėjimo pareiga jai nekilo, stokoja pagrįstumo.

37. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pozityvųjį res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) poveikį įtvirtinančiame CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

38. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 48–49 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-403/2022, 44–45 punktai).

39. Byloje, kurioje galutinis procesinis sprendimas priimtas tik 2020 m. balandžio 28 d., Kauno apygardos teismui pakartotinai išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2A-808-480/2020, buvo sprendžiamas nagrinėjamos bylos šalių ginčas, kilęs iš tos pačios 2015 m. sausio 28 d. šalių sudarytos sutarties. Toje civilinėje byloje VLK buvo pareiškusi ieškinį apeliantei dėl 3 330,78 Eur, kurie, VLK vertinimu, buvo išmokėti už avalynę, pagamintą ne individualiu, o serijiniu būdu, priteisimo. Taigi, įrodinėjimo dalykas toje byloje buvo faktinių aplinkybių, ar ginčo objektu tapusios ortopedijos techninės priemonės – ortopedinė avalynė, už kurių pagaminimą apdraustiesiems apeliantė gavo kompensaciją, buvo pagaminta pagal individualų užsakymą (konkrečiam apdraustajam individualiai), ar pagaminta serijiniu būdu, nustatymas.

40. Nagrinėjamos bylos dalykas yra atsakovės veiksmų, apribojus apeliantei teisę įvesti duomenis į Ortopedijos IS sistemą, teisinis įvertinimas šalių sutartinių santykių kontekste. Taigi, kaip matyti, išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykai nėra tapatūs (ar iš dalies tapatūs). Ir nors kitoje civilinėje byloje galiausiai buvo priimtas apeliantei palankus teismo sprendimas ir VLK jai pareikštas ieškinys dėl piniginių lėšų grąžinimo atmestas, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nė vienos instancijos teismas savo procesiniuose sprendimuose nekonstatavo tokios faktinės aplinkybės, kad atsakovė, sustabdydama dalies apeliantės gaminamų ortopedinių priemonių įrašymą į Ortopedijos IS, pažeidė sutartį ar kitus teisės aktus. Tokio pobūdžio faktinių aplinkybių tyrimas (nustatymas) iš viso nebuvo Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2A-808-480/2020 nagrinėjimo dalyku, todėl toje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės, kaip pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, neturi prejudicinės galios vertinant atsakovės VLK veiksmų teisėtumą nagrinėjamoje byloje.

41. Šiame kontekste pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-808-480/2020 konstatavo tik tai, jog šalių pateikti įrodymai dėl avalynės pagaminimo būdo yra prieštaringi, ir dėl tos priežasties, kad nėra išlikusi 2015 m. vasario mėn. apeliantės pagaminta ortopedinė avalynė arba, jeigu ji ir išlikusi, dėl jos nusidėvėjimo, objektyviai jau nėra galimybės atlikti ekspertizės ir pašalinti šių prieštaravimų, atsakovės ieškinys toje byloje galiausiai buvo atmestas. Pažymėtina, kad tokią pačią išvadą 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, padarė ir pirmiau šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad Akreditavimo tarnyba, remdamasi tais pačiais dokumentais ir eksperčių vertinimo ataskaita, kaip ir VLK, nepriėjo prie kategoriškos išvados dėl tikrintos ortopedinės avalynės gamybos tipo, todėl, esant prieštaringiems įrodymams dėl bylai esminę reikšmę turinčios aplinkybės – avalynės gamybos tipo, VLK pateiktų įrodymų nepakanka jos ieškiniui patenkinti, o teismas turi imtis papildomų priemonių jiems pašalinti (žr. kasacinio teismo nutarties 35 punktą).

42. Kaip aiškiai nepagrįsti atmestini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisinio pobūdžio išvados dėl kitoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Skundžiamo teismo sprendimo 34-35 punktuose yra aptartas kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, jis palygtas su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat padaryta išvada, kad kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai šioje byloje nėra prejudiciniai.

43. Bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Kiekviena šalis privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Kaip buvo minėta, aplinkybė, kad kitoje byloje atsakovės reikalavimas apeliantei nebuvo patenkintas, savaime nereiškia, jog apeliantė neturėjo įrodinėti atsakovės padaryto sutarties pažeidimo ar netinkamo sutarties vykdymo. Todėl tvirtindama, kad atsakovė, sustabdydama duomenų įvedimą į Ortopedijos IS, pažeidė sutartį, apeliantė privalėjo nurodyti konkrečius tokius savo teiginius patvirtinančius faktus ir pateikti juos pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė to nepadarė.

44. Nagrinėjamu atveju sutarties objektas susijęs ir su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, kurių prieinamumą bei tinkamumą užtikrina valstybė. Vadinasi, valstybė ir jos institucijos, deleguodamos atitinkamų paslaugų teikimą privačiam subjektui, turi užtikrinti, kad tokios paslaugos būtų teikiamos tinkamai bei imtis visų tam reikalingų kontrolės priemonių, o privatus subjektas, sudarydamas tokią sutartį, turi prisiimti atitinkamas pareigas ir galimas rizikas. Apeliantė, sudarydama sutartį, neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti tokios sutarties specifiką, t. y. kad jos gaminama technika turi atitikti valstybės institucijų nustatytus reikalavimus ir kad iškilus abejonėms dėl jų kokybės atsakovė gali imtis tiek sutartyje, tiek įstatyme numatytų priemonių paslaugų kokybei užtikrinti ar pažeidimams pašalinti.

45. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir išsamiai sprendime aptartos faktinės aplinkybės, kad 2015 m balandžio 3 d. buvo gautas Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociacijos skundas dėl ortopedinių gaminių kokybės, kad buvo parengtos specialistų tikrintų ortopedinių priemonių vertinimo ataskaitų išvados, kurios nebuvo palankios apeliantei, pagamintos avalynės kiekiai (žr. skundžiamo teismo sprendimo 40–42 punktus), pagrįstai buvo įvertintos kaip tuo metu sudariusios pakankamą pagrindą taikyti įstatyme numatytas priemones, siekiant išvengti galimai nekokybiškos ir (ar) pacientų interesų neatitinkančios ortopedinės avalynės gamybos bei valstybės biudžeto lėšų netinkamo naudojimo. Nesant galimybės tiksliai nustatyti, ar apeliantės 2015 m. gaminta avalynė atitiko jai keliamus kokybės reikalavimus (žr. šios nutarties 41 punktą), išvada, kad atsakovė be jokio pagrindo buvo sustabdžiusi duomenų įvedimą į Ortopedijos IS, negalima.

46. Dar daugiau, iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad atsakovės sprendimą sustabdyti duomenų suvedimą lėmė ne tik jai kilusios abejonės dėl avalynės kokybės, bet ir pagaminti avalynės kiekiai. Kaip buvo nurodyta, pagal sutarties 3.22 punktą apeliantė įsipareigojo nedidinti kompensuojamųjų ortopedinių techninių priemonių užsakymų apimčių metų eigoje. Iš atsakovės su atsiliepimu į ieškinį pateiktų įrodymų nustatyta, kad apeliantė atsakovei pateiktame 2015 metų kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių gamybos plane nurodė planuojanti pagaminti 2 951 vnt. avalynės. Tačiau dar iki atsakovei sustabdant duomenų įvedimą į Ortopedijos IS apeliantė jau buvo pagaminusi 3 194 vnt. avalynės bei gavusi 191 162,04 Eur apmokėjimą, t. y. akivaizdžiai viršijusi nustatytus kiekius ir pažeidusi savo sutartinius įsipareigojimus atsakovei nedindinti gaminamų techninių priemonių kiekių.

47. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų, susijusių atsakovės atliktų veiksmų teisėtumu, nemotyvavo. Priešingai, teismas aptarė tiek sutarties turinį, tiek šalių elgesį ją vykdant, o atitinkamas išvadas padarė byloje esančių įrodymų visumos kontekste. Vien tai, kad buvo pripažintos neįrodytomis ieškinio faktinį pagrindą sudariusios aplinkybės, nereiškia proceso teisės normų pažeidimo.

48. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, daro tokią pačią išvadą, t. y. kad apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, jog atsakovė, sustabdydama duomenų įvedimą į Ortopedijos IS, pažeidė sutartį, vykdė ją nesąžiningai ar netinkamai.

Dėl negautų pajamų

49. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė neįrodė ir savo nuostolių fakto, t. y. dar vienos privalomosios sąlygos jos pareikštam ieškiniui patenkinti. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apeliantė neįrodė nei to, kad ieškinyje deklaruojamos kaip negautos 123 749,19 Eur pajamos, kurių 68 769,05 Eur dalį sudarė grynasis pelnas, buvo numatytos gauti iš anksto, nei kad jos buvo negautos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, nei kad toks jos lūkestis buvo pagrįstas, apeliaciniu skundu nėra paneigti.

50. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

51. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021, 24 punktas).

52. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pati apeliantė, išreiškusi norą sudaryti ginčo sutartį su atsakove, pateikdama paraišką, nurodė turinti tiek žmogiškųjų, tiek techninių išteklių per 2015 metus, be kita ko, pagaminti 2 951 ortopedinės avalynės vienetą. Nors apeliantė įrodinėja, kad šis skaičius buvo orientacinis ir skirtas vien tam, jog būtų galima patikrinti jos gamybinius pajėgumus, visgi tokius jos teiginius akivaizdžiai paneigia sutarties 3.22 punktas, kuriame apeliantė yra įsipareigojusi nedidinti kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių, taigi ir ortopedinės avalynės, užsakymų apimčių metų eigoje. Kitaip tariant, tiek iki pasirašant sutartį, tiek ją pasirašius bei vykdant, apeliantei turėjo ir galėjo būti suprantama, kad ji negalės viršyti nustatytų gamybos apimčių, o jas viršijus patirtos išlaidos gali būti neatlyginamos.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad ši sutarties sąlyga yra susijusi su gaminamų priemonių finansavimu iš PSDF biudžeto lėšų, kurio dydis neabejotinai priklauso nuo kalendoriniams metams iš anksto numatyto finansavimo dydžio. Todėl atsakovės finansinės galimybės atlyginti atitinkamas apeliantės išlaidas buvo ribotos, juolab kad šioje rinkoje veikia ir daugiau subjektų, teikiančių analogiškas medicinines paslaugas, už kurias taip pat buvo atsiskaitoma iš tų pačių PSDF biudžeto lėšų. Todėl ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantės gaminių paklausa yra didelė ir susidariusios laukiančiųjų eilės, patys savaime neteikia pagrindo spręsti, jog apeliantės lūkestis dėl neribotų gamybos apimčių ir jų kompensavimo buvo realiai pagrįstas. Ketinamų pagaminti priemonių kiekio nurodymas sutartyje, kaip ir apeliantės įsipareigojimas jo nedidinti, sietinas su galimybe atsakovei įsivertinti, ar biudžete esamų lėšų pakaks finansuoti numatyto dydžio gamybą ir atsiskaityti su sutarties kontrahente (apeliante).

54. Apeliantei neįrodžius savo nuostolių (negautų pajamų forma) fakto, jų dydžio nustatymui taikyti kriterijai ar jų apskaičiavimo tvarka praranda aktualumą, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nepasisako.

55. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokio sprendimo dėl pareikšto ieškinio nelemia.

56. Apeliacinį skundą atmetus, jį rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos. Atsakovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas taip pat nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KačinskienėAgnė TikniūtėVigintas Višinskis