Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei, Laimai Grėbliūnienei, Dianai Zadrauskaitei,

išteisintiesiems G. J., jo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, M. G., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. ir M. G. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, jog kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Kaltinamiesiems G. J. ir M. G. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad veikdamas bendrai su M. G., pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo bei, veikdamas kartu su Mantu G. L. J. naudai, apgaule, padėjo jam išvengti turtinės prievolės, o būtent: 2011 m. spalio 31 d., apie 14.30 val., įvykus autoįvykiui, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio naudotoja D. S., vairavo ne jis pats, o kitas, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, jo sūnus L. J., kuriam nepasirinkus reikiamo važiavimo greičio ir atsitrenkus į bortelį ir kelio ženklą, dėl ko buvo sugadintas bortelis, kelio ženklas ir automobilis „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pačiam nesant eismo įvykio dalyviu, 2011 m. lapkričio 15 d., prie PLC „Mega“, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui, prie 2011 m. lapkričio 2 d. M. G., (duomenys neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui pateikto prašymo su jame išdėstytais melagingais įvykio duomenimis, kad 2011 m. spalio 31 d. jis davė savo patėviui G. J. mašiną, kuris, važiuodamas (duomenys neskelbtini)., neįvertino kelio dangos ir trenkėsi į bortą, taip apgadindamas mašinos priekinę dalį, pateikė raštišką paaiškinimą su tikrovės neatitinkančia informacija, kad 2011 m. spalio 31 d. M. G. paprašius, vairavo automobilį „Audi Q5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neįvertinęs kelio dangos, (duomenys neskelbtini), kliudė skiriamosios juostos bortelį, dėl ko 11.00-12.00 val. įvyko eismo įvykis ir kad vyko dviese su M. G., taip apgaule, veikdamas sūnaus L. J. naudai, kuris pagal Transporto priemonių draudimo sutartį, kurios serija LD Nr. (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės į draudimo išmoką, nes neturėjo dviejų metų vairavimo stažo, pateikęs suklastotą dokumentą, apgaule padėjo sūnui L. J. išvengti turtinės prievolės atlyginti automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) naudotojai D. S. padarytą 13 405,15 eurų (46 285,29 Lt) turtinę žalą, perkeldamas šią prievolę AB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi AB „(duomenys neskelbtini)“, kilus įtarimų, kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatą ir draudimo išmokos nesumokėjo.M. G. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, veikdamas bendrai su G. J., pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo bei, veikdamas kartu su G. J. L. J. naudai, apgaule padėjo jam išvengti turtinės prievolės, o būtent: 2011 m. spalio 31 d., apie 14.30 val., įvykus autoįvykiui adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio naudotoja D. S., vairavo ne G. J., o kitas asmuo, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu - jo brolis L. J., kuris nepasirinko reikiamo važiavimo greičio ir atsitrenkė į bortelį bei kelio ženklą, dėl ko buvo sugadintas bortelis, kelio ženklas ir automobilis „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pačiam nesant eismo įvykio dalyviu, 2011 m. lapkričio 15 d., (duomenys neskelbtini), „AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui pateikė pranešimą su tikrovės neatitinkančia informacija apie 2011 m. spalio 31 d. įvykusį autoįvykį Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo G. J., o ne jo brolis L. J., neturintis dviejų metų vairavimo stažo, kuris pagal Transporto priemonių draudimo sutartį serija LD Nr. (duomenys neskelbtini) privalomas siekiant gauti išmoką, taip apgaule, veikdamas brolio L. J. naudai, kuriam dėl eismo įvykio atsirado prievolė atlyginti automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) naudotojai D. S. padarytą 13 405,15 eurų (46 285,29 Lt) turtinę žalą, veikdamas bendrai su G. J., padėjo jam jos išvengti, perkeldamas šią prievolę AB „Lietuvos draudimas“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi AB „(duomenys neskelbtini)“, kilus įtarimų, kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariatą ir draudimo išmokos nesumokėjo. Kauno apylinkės teismas priimdamas 2016 m. gruodžio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį ir įvertinęs bylos medžiagą padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.Apeliaciniame skunde prokurorė Jurgita Patalavičienė prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti G. J. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skirti jam 60 parų areštą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą l metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; pripažinti M. G. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pripažinti jį kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskiriant jam 60 parų areštą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. G. J. ir M. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.Skunde nurodo, jog teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismas suteikė reikšmę tik išteisintųjų parodymams bei M. G. draugų M. V., D. P., A. V., M. Š. parodymams, kurie turi motyvą veikti savo draugo M. G. naudai. Išsamesnė išteisintųjų parodymų analizė nebuvo atlikta, todėl nebuvo nustatyti ir esminiai prieštaravimai jų parodymuose bei skirtumai lyginant su kitais ištirtais įrodymais. M. G. neatsimena įvykio aplinkybių dėl girtumo, o G. J. parodymai prieštaringi ir sietini su įvykio aplinkybių nežinojimu. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas A. B., kurio parodymų teismas nevertino ir neteikė jiems jokios reikšmės, nors jie kaltinimui reikšmingi. Liudytojo P. K. parodymai ir analizės išvados buvo adaptuotos išteisintųjų naudai.Skunde prokurorė pažymėjo, kad nuosprendis grindžiamas tais įrodymais, kurie nepatvirtinti teisiamajame posėdyje, t. y. skunde kalbama apie L. J. bruožus, nes šis asmuo nebuvo kviestas į teisiamąjį posėdį. Taip pat kritikuojamos teismo išvados, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai matė tik kaltinamuosius, o aukšto ūgio vaikino (L. J.) – ne. Šias išvadas, pasak prokurorės, paneigia pareigūnų N. B. ir R. A. parodymai, nes jie paaiškino, jog važiuojant (duomenys neskelbtini) prospektu (duomenys neskelbtini), netoli pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, salelėje, pamatė apgadintą kelio ženklą ir netoli jo stovintį baltos spalvos automobilį „Audi Q5“. Važiuojančius pareigūnus kažkas sustabdė ir prie jų priėjo pagyvenęs vyriškis, kuris paprašė įforminti eismo įvykį. Taigi, šie liudytojai negalėjo nurodyti kada įvyko eismo įvykis. Skunde taip pat kritikuojama liudytojo D. B. parodymų analizė ir prokurorės vertinimu būtent liudytojas aiškiai ir neabejotinai prisimena, kad baltos spalvos „Audi“ užtvėrė jiems kelią, automobilį vairavo jaunas, trumpai kirptų plaukų asmuo, aiškaus, aštraus žvilgsnio, automobilyje buvo tikrai daugiau nei 5 žmonės. Jį liudytojas atpažino policijoje iš pateiktų asmenų fotonuotraukų. Prokurorė nurodo, jog teismas šiuos liudytojo parodymus cituoja netiksliai, jog atpažinimo metu L. J. nuotrauka išsiskyrė iš kitų nuotraukų, tačiau kaip matyti iš D. B. parodymų, ne pati nuotrauka skyrėsi nuo kitų, o asmuo nuotraukoje dėl individualių bruožų. Teismas nepagrįstai suabejojo šio liudytojo parodymais vien todėl, jog jis parodė tiksliai nepamenantis nei asmenų bruožų, nei detaliau apie įvykio detales. Nežiūrint į tai, ankstesnio teisiamojo posėdžio metu savo duotus parodymus jis patvirtino kaip teisingus ir jų nepakeitė šio teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jei teismas būtų vertinęs įrodymų visetą, tuomet būtų nustatytos tikrosios faktinės aplinkybės. Liudytojo D. B. parodymais, prie automobilio „Audi“ vairo, išvažiuojant iš automobilių stovėjimo aikštelės prie „(duomenys neskelbtini)“, sėdėjo L. J., tuo tarpu iš šio baro betarpiškai išvykęs apsaugos ekipažas, kiek pavažiavęs sustojo ir liudytojas D. L. matė kaip pravažiavo baltos spalvos „Audi“ automobilis ir užšoko ant bortelio apie 150-200 metrų nuo jų stovėjimo vietos. Be to, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina vairuotojų kaitos. Nustatyta, kad nuo „(duomenys neskelbtini)“ nuvairavo ir eismo įvykį padarė vienas ir tas pats asmuo.Prokurorė skunde nurodo, jog teismas įrodymus vertino kompleksiškai, nebuvo analizuoti kaltinimui reikšmingi įrodymai – A. P. K., T. J. parodymai. T. J. parodymai iš esmės skiriasi nuo išteisintojo G. J. parodymų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintieji ir jų atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadas dėl kaltinamųjų G. J. ir M. G. nekaltumo. Prokurorės nuomone, kaltinamųjų kaltės įrodymų pakanka, jie turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti.Pažymėtina, jog LR BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Kaltinamieji buvo atiduoti teismui kaltinant juos BK 300 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje nusikaltimų padarymu, t. y. tai, kad pagamino netikrą dokumentą, kurį panaudojo bei, veikdami kartu, kito asmens (L. J.) naudai, apgaule padėjo jam išvengti turtinės prievolės. BK 300 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti materialiųjų padarinių, tačiau padariniai kyla valdymo tvarkai, nustatančiai reikalavimus dokumentų apyvartai. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015 ir kt.). BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą ar (ir) žinomai netikrą dokumentą panaudojo, ir nori taip veikti. Motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas, įvertinant tiek vidinius – psichinius (subjektyvius) nusikalstamos veikos požymius, tiek išorinius (objektyvius) jos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011). Pasikėsinimas padaryti sukčiavimą (BK 22 straipsnio 1 dalis 182 straipsnio 2 dalis) yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika BK 22 straipsnio prasme reiškia, kad kaltininkas įgyvendina bent dalį BK specialiosios dalies straipsnio (nagrinėjamu atveju BK 182 straipsnio 2 dalies) dispozicijoje aprašytų objektyviųjų veikos požymių. Sukčiavimas, siekiant apgaule įgyti svetimą turtą, laikomas baigta nusikalstama veika nustačius du momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą turto savininką ar kitus pirmiau išvardytus asmenis ir 2) turto ar turtinės teisės įgijimą. Pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį yra tada, kai kaltininkas panaudoja apgaulę, siekdamas įgyti turtą ar turtinę teisę, tačiau turto ar turtinės teisės neįgyja dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Sukčiavimą darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog spręsdamas M. G. ir G. J. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrįstai pripažino, jog neįrodyta, kad kaltinamieji G. J. ir M. G. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi valstybinį kaltinimą palaikanti šalis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu bei apeliacinės instancijos teisme savo parodymų nekeitė, nepripažino kaltės dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų, jų kaltumo įrodymų nenustatė ne tik pirmosios instancijos teismas, ištyręs surinktus įrodymus bei baudžiamosios bylos medžiagą, bet ir apeliacinės instancijos teismas, nors prokurorės vertinimas šiuo aspektu yra priešingas. Teisėjų kolegija nenustatė kategoriškų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais būtų galima konstatuoti pareikštų kaltinimų pagrįstumą. Atsižvelgus į nurodytą apeliacinio skundo argumentaciją kaltinamųjų parodymų aspektu, nustatyta, kad M. G. susitarė su G. J., jog šis 2011 m. spalio 31 d., apie 12-13 val. atvažiuos į „(duomenys neskelbtini)“ ir paims M. G. automobilį „Audi Q5“. M. G. šventė dukters gimimą. G. J. atvyko į sutartą vietą taksi ir vairuojant M. G. priklausantį automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuojant (duomenys neskelbtini) prospektu ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį už kurį buvo nubaustas administracine tvarka.Faktą, kad įvykio metu automobilį „Audi Q5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo G. J., patvirtina M. G., tačiau šio kaltinamojo parodymus prokurorė kritikuoja dėl jo girtumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kaltinamasis M. G. su G. J. dėl automobilio parvairavimo nuo restorano „(duomenys neskelbtini)“ susitarė ne prieš pat eismo įvykį, bet anksčiau, t. y. pagal M. G. parodymus tai galėjo būti tos pačios dienos ryte arba galimai dieną prieš. Šias aplinkybes patvirtina ir G. J.. Kaltinamojo M. G. paaiškinimai ir aplinkybės dėl bylos išnagrinėjimo įvertintos tos, kurias patvirtina ir kita objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga. Byloje labiau akcentuojas momentas dėl vairuotojo asmenybės, t. y. kas būtent vairavo automobilį „Audi Q5“ eismo įvykio metu, todėl vertinant jo neblaivumo laipsnį, šiuo aspektu kaltinamojo duoti paaiškinimai vertintini kompleksiškai kartu su kitais objektyviais įrodymais. Iš G. J. duotų parodymų matyti, kad jis atvyko prie restorano ir kartu su M. G. bei jo draugais išvažiavo automobiliu „Audi Q5“, automobilį vairavo G. J.. Be paties kaltinamojo parodymų, faktą dėl asmens, kuris vairavo minėtą automobilį patvirtino ne tik M. G., bet ir kartu automobiliu važiavę bei liudytojais apklausti D. P., M. Š.. Prokurorė šių liudytojų parodymus kritikuoja dėl galimo suinteresuotumo padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau sprendžiant jog automobiliu be šių dviejų liudytojų važiavo ir kiti byloje nurodyti liudytojai, kurių parodymai reikšmingos esmės kaltumui neturėjo, nes dėl savo neblaivumo būsenos jie reikšmingų parodymų nedavė, todėl ir šių liudytojų parodymai vertinti visų nustatytų bylai reikšmingų įrodymų visete, neturint lemiamos reikšmės išteisinamojo nuosprendžio priėmimo procesui. Be to, priešingų aplinkybių ar įrodymų dėl vairuotojo asmenybės baudžiamojoje byloje nenustatyta ir nepatvirtinta. Prokurorė skunde kelia abejones, jog eismo įvykį galimai padarė kitas asmuo – G. J. sūnus L. J.. Prokurorės nuomone, tai patvirtina liudytojo P. K. parodymai, kur jis nurodo, kad sportuodamas, pro langą, matė atvažiavusį apsaugos tarnybos automobilį, po to atvažiavo baltos spalvos „Audi“. Šio liudytojo parodymai skiriasi nuo kaltinamųjų parodymų, nes M. G. pats atvažiavo su automobilius „Audi“ į restoraną, o G. J. sutartu laiku – taksi, todėl prokurorė leido daryti išvadą, kad vis tik automobiliu atvyko ne G. J.. Be to, kritikuojant nustatytas aplinkybes dėl eismo įvykio metu automobilį vairavusio asmens, prokurorė sprendžia, kad liudytojas D. B. teismui nurodė, jog jis matė ir įsiminė minėto automobilio vairuotoją, kai šis užtvėrė kelią liudytojo brolio D. B. vairuojamam automobiliui, kur kartu su juo keleivio vietoje sėdėjo ir liudytojas. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai suabejojo šio liudytojo parodymais. Vertinant šios nagrinėtinos bylos kontekste pareikštus kaltinimus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija analizuoja pagrinde ginčijamą aspektą dėl tikrojo vairuotojo asmenybės nustatymo eismo įvykio metu. Kaip matyti, G. J. tvirtina, jog aptariamojo eismo įvykio metu automobilį „Audi Q5“ vairavo būtent jis, apklausti liudytojai, kurie tiesiogiai susiję su eismo įvykiu, t. y. buvę toje pačioje transporto priemonėje kuomet įvyko avarija, buvo neblaivūs, tačiau iš duotų jų parodymų analizės kiek jie pateikė ir prisiminė situaciją, nepaneigta, kad automobilį vairavo G. J.. Taip pat įvertinta ir tai, kad eismo įvykį matė liudytojas T. J., tuo metu jis ėjo (duomenys neskelbtini) prospektu iš „(duomenys neskelbtini)“. Matė, kaip dideliu greičiu atvažiavo „Audi Q5“ automobilis, langai buvo atviri, sėdintys asmenys triukšmavo, švilpė, priešais buvo pėsčiųjų perėja, automobilis persirikiavo ir trenkėsi, tačiau liudytojas patvirtino, kad vairuotojo nematė. Taigi, daryti išvadą, jog šio liudytojo parodymai nebuvo analizuoti ir nesusieti su ištirtų įrodymų visuma, negalima. Be to, šis liudytojas irgi nepatvirtino, jog automobilį vairavo ne G. J.. Liudytojo P. K. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo aptarti, analizuoti ir vertinti visumoje, kur daryti išvadą, kad šio liudytojo parodymų visetas formuoja priešingą išvadą dėl kaltinamojo G. J. parodymų, nėra pagrindo. Analizuojant jų turinį nepaneigta, kad ir šis liudytojas nematė kas vairavo ir su kokiu automobiliu restorane triukšmavę bei konfliktavę neblaivūs asmenys išvažiavo. Jis patvirtino, jog matė jau įvykusį eismo įvykį, žmonių nei prie sudaužyto automobilio, nei jame nematė, tačiau išoriškai apžiūrėjo automobilį iki policijos pareigūnų atvykimo. Policijos pareigūnai N. B. ir R. A. paties eismo įvykio momento nematė, jiems atvažiavus buvo paprašyta suforminti įvykį, įvykio vietoje buvo G. J.. Iš to spręstina, kad pareigūnams buvo žinoma, jog automobilį vairavo ir eismo įvykį padarė būtent G. J., jam buvo surašyti administracinio pobūdžio eismo įvykį fiksuojantys dokumentai. Liudytojų nuomone, tai elementarus eismo įvykis ir nekeliantis jokio įtarimo. Taip pat patvirtino, kad tuo metu prie automobilio nepastebėjo aukšto ūgio, jauno vaikino.Iš liudytojo P. K. parodymų matyti, kad jis nepatvirtino fakto ar matė G. J. atvykusį iki „(duomenys neskelbtini)“ su taksi, tačiau analizuojant jo parodymus nenustatyta, kad baltos spalvos automobilį „Audi Q5“ vairavo ne G. J.. Duodamas paaiškinimus liudytojas patvirtino, kad vis tik mano, jog prie automobilio ir įvykio vietoje buvo kaltinamasis G. J., o ne jaunas vaikinas. Jis matė, kai neblaivių vyrų kompaniją išvežė, jo nuomone, G. J.. Kaltinamojo veidą įsidėmėjo, nes jį gerai įsižiūrėjo kai netrukus po įvykio, baigęs treniruotis sporto klube, savo automobiliu lėtai pro jį, buvusį eismo įvykio vietoje, pravažiavo. Šio liudytojo parodymų patikimumą kritikuoja prokurorė, tačiau aplinkybių, kad teismas netinkamai juos įvertino ir galimai padarė BPK 20 straipsnyje numatytų taisyklių pažeidimus, nenustatyta. Konkrečių aplinkybių nenurodo ir apeliantė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptarto liudytojo parodymai duoti ne vieną kartą teisminio bylos nagrinėjimo metu, jie iš esmės nesiskyrė, dėl laiko trukmės skirtumo apraiškos vertintinos kaip neesminės, abejonių dėl prodymų objektyvumo nekelia, liudytojo suinteresuotumas padėti kaltinamiesiems ar pačios bylos baigtimi nenustatytas. Be paminėtų aplinkybių, analizuojant bylos medžiagą ir tiriamus įrodymus, objektyvių duomenų, kuriuos patvirtintų byloje esantys įrodymai dėl tikrojo vairuotojo (G. J.) nustatymo, nėra, išskyrus liudytojo D. B. teiginius, kad jis matė vairuotoją, nuvažiuojantį nuo restorano, jį įsidėmėjo, nes automobilis „Audi Q5“ būtent jo brolio D. B. vairuojamam automobiliui užstojo kelią, šiuo automobiliu važiuojantys neblaivūs asmenys rodė neetiškus gestus. Šio liudytojo parodymai bene vieninteliai, kurie galimai kreipė bylos nagrinėjimą priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas. Todėl siekiant objektyvaus, išsamaus ir visapusiško bylos išnagrinėjimo bei įgyvendinant apeliacinės instancijos teismo paskirtį, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė liudytoją D. B.. Iš teismui duotų liudytojo paaiškinimų bei ankstesnių duotų parodymų visumos, sutikti su prokurorės vertinimu dėl įrodymų pakankamumo kaltinamųjų kaltei pagrįsti nėra pagrindo. Pirminiai liudytojo parodymai duoti ne iš karto po įvykio, kuomet geriausiai atspinti situaciją, o ką tik atsiradusios aplinkybės nėra primirštos, tačiau parodymai užfiksuoti praėjus 2 metams nuo įvykio. Liudytojas nurodė, kad automobilį vairavo jauno amžiaus vaikinas, trumpai kirptas, jį įsiminė dėl žandikaulio ir skruostų struktūros, jo nosis išsiskyrė veido fone. Procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, liudytojas kaip vairuotoją nurodė ne G. J., o L. J.. Taip pat analizuojant jo parodymus ir vertinant jų visumą, liudytojas nepatvirtino fakto, kad matė patį eismo įvykį ir jo metu automobilį vairavusį asmenį, t. y. L. J.. Iš jo parodymų matyti, kad automobilis nebuvo visą laiką šio liudytojo matymo lauke ir faktas, kad jo atpažintas asmuo būtent buvo sukelto eismo įvykio kaltininkas, nepatvirtintas jokia kita objektyvia bylos medžiaga. Manymas, kad būtent L. J. vairavo transporto priemonę „Audi Q5“ ir padarė eismo įvykį vertintina prielaidų prasme, nes kita objektyvia ištirtos baudžiamosios medžiagos tai nepasitvirtino. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik jo buvimą pagrindus įrodymais. Sutinkamai su atliktu šio liudytojo duotų parodymų visetu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant kitų įrodymų byloje, konstatuoti, jog nuo restorano „(duomenys neskelbtini)“ baltos spalvos automobilį „Audi Q5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo ir eismo įvykį, įvykusį 2011 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini), padarė ne G. J., o kaip prokurorė nurodo - L. J., nėra pagrįsto ir neabejotino objektyvaus pagrindo. Prokurorė savą situacijos vertinimą sieja ne tik su liudytojo D. B. parodymais, kad vairavo būtent jauno amžiaus, trumpų plaukų vaikinas, bet ir tai, kad betarpiškai iš restorano išvykęs apsaugos tarnybos ekipažas, kuris kiek pavažiavęs sustojo ir liudytojas D. L. matė kaip pravažiavo baltos spalvos „Audi Q5“ ir užšoko ant bortelio apie 150-200 metrų nuo jų stovėjimo vietos. Prokurorės nuomone tai rodo, kad jokios vairuotojų kaitos nebuvo, nes nuo „(duomenys neskelbtini)“ nuvairavo ir eismo įvykį padarė vienas ir tas pats asmuo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Liudytojas D. L. davė parodymus teismui, tačiau vertinant jų turinį negalima kategoriškai tvirtinti, kad šio liudytojo parodymais patvirtinta aplinkybė, jog baltos spalvos automobilį „Audi Q5“ vairavo ne G. J.. Liudytojo parodymų visuma nepatvirtina kas iš tikrųjų vairavo automobilį, todėl sieti jo parodymus kaip kaltinančius kaltinamuosius, patvirtinančius vairuotojų kaitos nebuvimą, teismas šių argumentų aspektu neturi pagrindo. Prieštaraujant pirmosios instancijos teismo padarytai teisinei išvadai prokurorė kaltinamojo G. J. paaiškinimus kritikuoja kaip prieštaringus, nes jis nežino įvykio aplinkybių, tačiau tokia jos pozicija nepagrįsta. Analizuojant G. J. paaiškinimus, kurie duoti ne kartą teisminio nagrinėjimo metu, baudžiamoji byla išnagrinėta po padaryto eismo įvykio praėjus daugiau kaip 5 metams, prokurorės skunde nurodyti argumentai dėl duotų paaiškinimų prieštaringumo nėra vertinami kaip esminiai, lyginant su M. G. ir liudytojo L. J. duotais parodymais. Teismo ir prokurorės nurodytų asmenų parodymų atlikta analizė ir išvados skirtingos, nes kaltinamojo parodymų prieštaringumo argumentas grindžiamas L. J. parodymais, kad tėvas niekur neplanavo vykti, įvykio aplinkybių analizavimu, t. y. dėl kliūties, kurios pasekoje įvyko eismo įvykis, policijos pareigūnų atvykimo laikas, automobilio nuvežimo į saugojimo aikštelę aplinkybių pagrįstumas. Teisėjų kolegija, šias aplinkybes ir argumentus įvertino, tačiau su prokurorės teiginiais nesutinka. Kaip jau minėta, faktinės aplinkybės ir byloje surinkti įrodymai vertinami kiekvienas atskirai ir jų visuma, o suformavus teismo vidinį įsitikinimą, išvados grindžiamos sprendimo motyvais. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir šių skundo argumentų kontekste, G. J. parodymų prieštaringumas, siejant jį su įvykio aplinkybių nežinojimu, nėra pagrįstas. Išskirti parodymų neatitikimai su kitų asmenų parodymais, nėra vertinami kaip esminiai ir darantys skundžiamą nuosprendį neteisėtu. Be to, atsiradus prieštaravimams ir jų nepavykus pašalinti nagrinėjant bylą kitomis priemonėmis vadovaujamasi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-895/2015, 2K-110/2013). Šiuo aspektu, teisėjų kolegija nemano, kad įvertinus visumą nustatytų ir išanalizuotų bylos aplinkybių, yra pagrindas teigti, jog kalinamasis G. J. nevairavo automobilio eismo įvykio metu ir su įvykiu susijusių aplinkybių nežinojo. M. G. pateikus informaciją draudimo bendrovei dėl padaryto eismo įvykio ir nurodžius įvykio aplinkybes, kad eismo įvykį padarė G. J., o draudimo bendrovės darbuotojams kilus įtarimų buvo apklaustas ir liudytojas A. B., kurio parodymų analize nustatyta, jog dėl straipsnio laikraštyje kilusių įtarimų buvo susitikimas su G. J.. G. J. paaiškinimai liudytojui kėlė įtarimų dėl įvykio aplinkybių nežinojimo, tačiau jis patvirtino, kad automobilį vairavo būtent G. J.. Analizuojant prokurorės teiginius, kad G. J. įvykio aplinkybių nežinojo, kas jos vertinimu reiškia, jog jis nevairavo įvykio metu transporto priemonės, nėra pagrįstos, nes jau analizavus tiek kaltinamųjų paaiškinimus, tiek juos gretinant ir vertinant kartu su bylos duomenimis, darytina išvada priešinga prokurorės išvadai. Taigi, įvertinus išanalizuotą baudžiamosios bylos medžiagą, atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija mano, kad kaltinimai dėl netikro dokumento pagamino bei jo panaudojimo bei pasikėsinimo sukčiauti, t. y. apgaule padėti kitam asmeniui išvengti turtinės prievolės, nepagrįsti, jie neįrodyti byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais, be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Šiuo atveju tai ir įvyko, todėl išnaudojus visas priemones, ištyrus dar kartą baudžiamosios bylos įrodymus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių nepažeidė, teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų tyrimo bei vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai kaltinamuosius skundžiamu nuosprendžiu nepripažino kaltais bei nenuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.