- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-28-634/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00022-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- G. J., M. G.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius, Vytenis Gubavičius
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-634/2016
Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00022-2012-7
2016 m. sausio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajam G. J., nuteistajam M. G., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, nuteistųjų gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. J. ir M. G. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, išdirbant kas mėnesį po 10 valandų. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d. jam paskirta 180 MGL, t. y. 6778,8 € (šešių tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų) dydžio bauda. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su M. G. pasikėsino sukčiauti - apgaule panaikinti turtinę prievolę, o būtent: 2011-10-31 apie 14.30 val. įvykus autoįvykiui, adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Kaune, žinodamas, kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Šiaulių banko lizingas“, naudotojas D. S., vairavo ne jis pats, o kitas, kaip ikiteisminio tyrimo metu nustatyta - L. J., kuriam nepasirinkus reikiamo važiavimo greičio ir atsitrenkus į bortelį ir kelio ženklą, dėl ko buvo sugadintas bortelis, kelio ženklas ir automobilis „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pačiam nesant eismo įvykio dalyviu, 2011-11-15 AB ,,Lietuvos draudimas“ atstovui, prie M. G. pateiktos suklastotos eismo įvykio deklaracijos, pateikė paaiškinimą apie 2011-10-31 d. autoįvykį – tikrovės neatitinkančią informaciją, taip apgaule kėsinosi panaikinti turtinę prievolę atlyginti automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojai D. S. padarytą 56005,20 Lt turtinę žalą, perkeldamas šią prievolę AB „Lietuvos draudimas“. Veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.
M. G. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su G. J. pasikėsino sukčiauti - apgaule panaikinti turtinę prievolę, o būtent: 2011-10-31 apie 14.30 val. įvykus autoįvykiui, adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Kaune, žinodamas, kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Šiaulių banko lizingas“, naudotojas D. S., vairavo ne G. J., o kitas, kaip ikiteisminio tyrimo metu nustatyta - L. J., kuriam nepasirinkus reikiamo važiavimo greičio ir atsitrenkus į bortelį ir kelio ženklą, dėl ko buvo sugadintas bortelis, kelio ženklas ir automobilis „Audi QĮ 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pačiam nesant eismo įvykio dalyviu, 2011-11-15 AB ,,Lietuvos draudimas“ atstovui, pateikė savo paties suklastotą eismo įvykio deklaraciją, pranešime apie 2011-10-31 d. autoįvykį Nr. 1218043 pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. – kad automobilį „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo G. J., taip apgaule kėsinosi panaikinti turtinę prievolę atlyginti automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojai D. S. padarytą 56005,20 Lt turtinę žalą, perkeldamas šią prievolę AB „Lietuvos draudimas“. Veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.
Šalies argumentai
Nuteistųjų G. J. ir M. G. gynėjas advokatas A. Blaževičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-06-29 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir G. J. bei M. G. išteisinti. Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryta tokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie apribojo jo ginamųjų galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį G. J. ir M. G. atžvilgiu, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso normas, ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apeliantų teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai, savo ruožtu, sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą - G. J. ir M. G. atžvilgiu – išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apgaulingą draudiminę veiką asmuo įvykdo tada, kai tyčia, sąmoningai, siekdamas apgauti, pateikia paruošia draudikui bet kokį rašytinį, žodinį ar elektroninį pareiškimą, kuris yra išmokos arba kitokios naudos reikalavimas, žinodamas, kad šiame pareiškime pateikiama informacija apie faktą iš esmės yra klaidinga arba nuslepiama informacija, susijusi su faktu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 str. draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudžiamajam įvykiui pagrįsti draudėjas turi pateikti atitinkamus dokumentus, kurie tai patvirtintų. Tais atvejais, kada draudikui yra pateikiami dokumentai, kuriuose užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie patį draudžiamąjį įvykį, patirtos žalos dydį ir pan., civiliniai teisiniai santykiai draudimo srityje gali peraugti į baudžiamuosius, nes kaltininkas sąmoningai sudaro situaciją (pateikdamas suklastotus dokumentus), kad draudikas, suklaidintas apgaulės, išmokėtų jam draudimo išmoką. Atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčo objektu nebuvo draudžiamasis įvykis, t. y. niekas neginčijo to fakto, kad automobilis buvo apgadintas, abejonių nekėlė transporto priemonės apgadinimo vieta, laikas ir aplinkybės, taip pat nebuvo ginčijama ir tai, kad automobilio remontas bei draudžiamasis žalos atlyginimas yra realus ir tikras. Niekas šioje byloje neginčija eismo įvykio protokolo ir joje įrašytų duomenų, kuriuos surašė kompetentingi pareigūnai. Minėtų dokumentų pagrindu ir buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurią draudimui pateikė M. G., todėl ir neaišku kokiu būdu buvo siekiama sukčiauti jeigu nėra teigiama, kad eismo įvykio protokole, administracinio pažeidimo protokole įrašyti melagingi duomenys. Apie tai, kad duomenys įrašyti melagingi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Šio dokumento pagrindu už minėtą eismo įvykį buvo nubaustas G. J., kas iš esmės patvirtina, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo G. J.. Mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai. Visi duomenys buvo renkamai tendencingai, nepašalinami byloje esantys prieštaravimai. Visi apklausti byloje asmenys skirtingai nupasakoja įvykio aplinkybes ir tik nuteistųjų parodymai yra nuoseklūs ir tikslūs. Teigia, kad net teisminio nagrinėjimo metu apklausiami liudytojai, kurių parodymais rėmėsi kaltinimą palaikanti prokurorė davė netikslius ir neteisingus parodymus. Vien ta aplinkybė, kad D. B. nurodė, kad važiavo tik su broliu D. B., o pats brolis D. B. buvo nurodęs, kad važiavo su šeima, o teisminio nagrinėjimo metu, jau paaiškina, kad dar važiavo su teta ir broliu, verčia rimtai susimastyti dėl parodymų tikrumo ir jų patikimumo. O tai patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, neatlikus visų įvykio aplinkybių tyrimo.
Apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu D. B. 2013-12-13 protokole nurodo, kad matė kas vairavo automobilį Audi Q5 ir galį jį atpažinti, tačiau nenurodo, kad vairavo L. J., nors apie pastarąjį jau rašė visos informavimo priemonės, dėl įvykusios avarijos 2013-07-03, o taip pat nurodo, kad iš karto paskui minėtą automobilį nuvažiavo policijos automobilis, o būtent policijos pareigūnai N. B. ir R. A., kurių parodymais niekas neabejoja, kaip ir surašytais protokolais. Toliau ikiteisminio tyrimo metu 2014-02-19 atliekant parodymą atpažinti, liudytojas D. B. neatpažįsta G. J., tačiau vėl nenurodo, kad automobilį vairavo L. J.. Tačiau 2014-07-04 atliekant atpažinimą iš fotonuotraukų, jau nurodo kad atpažįsta L. J. kaip vairavusi automobilį Audi Q5 ir, kad tai tas pats asmuo, kurį jis žino, kaip 2013-07-07 įvykdžiusi avariją, per kurią žuvo du žmonės. Kyla klausimas kodėl apie tai neužsiminė, nei vienoje prieš tai buvusioje apklausoje.
Apklausti liudytojais teisminio nagrinėjimo metu M. V., M. Š. ir A. V. patvirtino, kad automobilio L. J. nevairavo, o vairavo G. J.. Liudytojas A. B. paaiškino ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, kad jiems sukėlė įtarimų tam tikri neatitikimai apie praneštą įvykį draudimui, todėl jie pradėjo tikslinti aplinkybes ir vėliau apie tai pranešė policijai, jie patys jokių kitokių aplinkybių nenustatė. Apklaustas liudytoju P. K. patvirtino, kad matė, kaip automobilį vairavo G. J. ir mano, kad pastarasis ir padarė autoįvykį. Šiuos savo parodymus jis patvirtino teisminio nagrinėjimo metu, tačiau paaiškino, kad nematė jog išvažiuojanti Audi Q5, kurią vairavo G. J. būtų sukėlusi avarinę situaciją. Tai skatina kritiškai įvertinti D. ir D. B. duotus parodymus.
Vertinant teismo nuosprendžio argumentus, liudytojų duotus parodymus jau ikiteisminio tyrimo metu, įžvelgiami esminiai prieštaravimai, kas turėjo sukelti abejones ir teismui, be to turėjo būti įvertintos ir tos aplinkybės, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neobjektyviai, neišsamiai ištirtos visos aplinkybės, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, parodymų prieštaravimų nepašalino, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimą ir priėmė neteisingą nuosprendį. Be to, surinktų įrodymų visuma bei pareikštas kaltinimas, kuriuo rėmėsi teismas, pažeidė kaltinamųjų teisę į gynybą, nes priimdamas nuosprendį teismas vadovavosi tik visiškai nepatikimais D. ir D. B. parodymais, kurie akivaizdžiai prieštaravo pačių kaltinamųjų ir liudytojų parodymams, ir nevertino kitų jų parodymams prieštaraujančių įrodymų.
Skundo autoriaus nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku kokiais įrodymais yra grindžiama nuteistųjų kaltė, nes nuosprendyje iš esmės atkartojamas kaltinamasis aktas ir jame surašyti teiginiai, neanalizuoti teisme gauti įrodymai. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant G. J. ir M. G. teisę į gynybą, neobjektyviai ištyrus įrodymus, netinkamai juos vertinant, nepašalinus esminių prieštaravimų, todėl tokių parodymų negalima vertinti kaip nuoseklių, o abejonėmis nuosprendis negali būti grindžiamas. Mano, kad teismas savo išvadas pagrindė duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 str. nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais, reikalavimais. Teismo pareiga tinkamai įvertinti įrodymus, o jų nepakankant - imtis priemonių prieštaravimams pašalinti ir/ar priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde taip pat nurodoma, kad kyla abejonės teismo nešališkumu objektyviąja prasme. Mano, jog teismas nesilaikė BPK 44 str. 5 d. nuostatų. Teigia, kad bylos medžiagoje nėra nei vieno įrodymo neginčijamai patvirtinančio, kad G. J. ir M. G. galėjo įvykdyti jiems inkriminuotus nusikaltimus.
Skunde pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas G. J. ir M. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, bet ir tokiu taikymu nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu nuteistieji ir jų gynėjai palaikė apeliacinį skundą. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Kolegija sprendžia, kad kaltinimas, pagal kurį nuteisti M. G. ir G. J., yra ydingas, nuteistiesiems inkriminuotos veikos, kaip to reikalaujama BPK 219 straipsnio 3 punkte, nėra aiškiai aprašytos, taigi kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdė nagrinėti bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas jokių įstatyme numatytų galimybių tokiems trūkumams pašalinti neišnaudojo, o tai lėmė ir neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, su ta išimtimi, kad esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas. Teismų praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį, ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo, pateikto BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyto pagrindo bylą perduoti prokurorui
Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).
Nuteistiesiems suformuluoto kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. esmė yra ta, kad nuteistieji, pateikdami draudimo bendrovei tikrovės neatitinkančią informaciją apie eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“, pasikėsino išvengti prievolės atlyginti turtinę žalą šio automobilio naudotojai D. S..
Kaltinimas sukčiavimu, apgaule išvengiant turtinės prievolės, reikalauja nustatyti ir inkriminuoti, būtent kokios turtinės prievolės kaltininkas išvengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2010). Prievolės samprata duota CK 6.1 straipsnyje. Prievolė – tai teisinis santykis, kuriuo viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
Iš kaltinamojo akto bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kokios prievolės konkrečiai pasikėsino išvengti nuteistieji M. G. ir G. J., t. y. kokio sandorio ar kitokio juridinio fakto pagrindu ir kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp nuteistųjų ir D. S..
Iš pareikštų kaltinimų bei skundžiamo nuosprendžio galima manyti, kad jų prievolė atlyginti 56005,2 Lt turtinę žalą D. S. atsirado dėl automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“ apgadinimo eismo įvykio metu, tačiau tokios prievolės egzistavimą paneigia to paties kaltinimo formuluotė, kurioje teigiama įrodyta, kad nei M. G., nei G. J. eismo įvykio metu automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“ nevairavo. Taigi iš paties kaltinimo seka, kad jie žalos nepadarė, o tuo pačiu nuteistiesiems negalėjo kilti prievolė atlyginti žalą. Aplinkybių, pagrindžiančių nuteistųjų civilinę atsakomybę už kitų asmenų veiksmais padarytą žalą, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra.
Bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu apgadintas automobilis „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“ buvo apdraustas kasko draudimu draudimo bendrovėje „Lietuvos draudimas“. Iš kaltinimo neaišku, dėl kokių aplinkybių draudiminė apsauga negaliojo nagrinėjamam eismo įvykiui. Galiausiai, kaltinime nurodytas automobilio „Audi Q5 3.2 Premium Quattro“ naudotojai D. S. padarytos turtinės žalos dydis (56005,20 Lt) nėra pagrįstas objektyviais įrodymais. Draudimo bendrovės apskaičiuotos išmokos dydis negali būti prilyginamas realiai padarytai žalai. Automobilis buvo suremontuotas, taigi remontui išleistos lėšos patvirtintų realiai padarytos eismo įvykio metu žalos dydį, o tai pagal pareikštų kaltinimų formuluotę yra ypatingai svarbu siekiant tinkamai kvalifikuoti galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Iš kaltinimo akivaizdu ir tai, kad nuteistajam G. J. suformuluotas kaltinimas yra visiškai nekonkretus – nurodoma, kad jis „pateikė paaiškinimą apie 2011-10-31 d. autoįvykį – tikrovės neatitinkančią informaciją“, tačiau kokia jo pateikta informacija yra neatitinkanti tikrovės, nenurodyta, taip iš esmės suvaržant kaltinamojo teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas.
Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad toks nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka bylos medžiagos. Dėl šios priežasties neteisingai aprašytos ir M. G. bei G. J. veikos, neatskleistas galimai padaryto nusikaltimo mechanizmas. Kai kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, laikoma, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2010, 2K-414/2010, 2K-387/2011).
Nustačius, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir nesant teisinio pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (įstatymas nenumato galimybės perduoti bylą pirmosios instancijos teismui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti), kolegija daro išvadą, jog byla turi būti perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams.
Toks sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1-2014) jurisprudencija, iš kurios seka, kad BPK 256 straipsnyje numatytų procedūrų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jų taikymas apeliacinio proceso stadijoje yra saistomas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje prokuroras apeliacinio skundo nėra padavęs, nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik nuteistųjų gynėjas, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, taikyti BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras ir tokiu būdu ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus ir pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, apribojusius nuteistųjų teisę į gynybą, apeliacinės instancijos teismas esamoje teisinėje situacijoje neturi galimybės, nes tuo būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos (LApT 2015 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. 1A-412-202/2015).
Kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą visa apimtimi, t. y. panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nes galimai nusikalstamą veiką M. G. ir G. J. pasikėsino padaryti kitokiomis, nei nurodyta kaltinime, faktinėmis aplinkybėmis. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pats pakeisti kaltinimą, vadovaudamasis BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatomis, arba perduoti bylą prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nė vieno iš minėtų sprendimų pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
Taigi bylos perdavimas prokurorui grindžiamas būtinumu tinkamai surašyti kaltinamąjį aktą, iš kurio būtų galima spręsti apie realiai atliktus nuteistųjų ir kitų asmenų veiksmus, jų tikrąjį vaidmenį sukčiaujant, tyčios turinį, bendrininkavimo formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, prievolės esmę, žalos dydį ir kitus esminius klausimus. Pažymėtina, kad priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas draudimo kompanijai gali būti pripažintas apgaulės mechanizmo dalimi, duodančia pagrindą inkriminuoti sukčiavimą, bet tokie veiksmai BPK 182 straipsnio prasme nėra sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės dalykas. Į tai irgi būtina atsižvelgti, siekiant tinkamai aprašyti ir kvalifikuoti padarytą veiką.
Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistojo padėties pabloginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į BPK 234 straipsnio (kuris reglamentuoja bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje), ir į BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias prokuroras, manydamas, kad surinktų duomenų turi pakakti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltumui įrodyti, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda teismui BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka, arba, nusprendęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminį tyrimą nutraukia (LAT 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-699/2016).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nuosprendį, kuriuo G. J. ir M. G. nuteisti pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą.
Nustatyti trijų mėnesių terminą šioje nutartyje nurodytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.