- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-412-202/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00449-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- Y. M.
- Advokatai
- Rimas Andrikis
- Kategorijos
- 2.3.2.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y. M. gynėjo advokato Rimo Andrikio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Y. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį Y. M. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Y. M. nuteistas už tai, kad jis, būdamas įsitikinęs, jog slėptuvėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini) miške, yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, 2014 m. gegužės 25 d. 08.13 val. pasikėsino gabenti labai didelį kiekį – 193,391 g narkotinės medžiagos – kanapų dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos – AM-2201, ir psichotropinės medžiagos – XLR-11, kurias 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val. policijos pareigūnai surado, jas išėmė ir slėptuvės turinį pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga, tačiau nusikalstamų veikų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo neteisėtai pasikėsintos gabenti narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo pakeistos civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis.
Šalies argumentai
Nuteistojo Y. M. gynėjas advokatas Rimas Andrikis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Y. M. savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje, ir parodė, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų neįgijo, jų negabeno, neslėpė slėptuvėje miške, jomis nedisponavo, kaltinime nurodytoje vietoje miške nebuvo. Šios nurodytos aplinkybės nėra paneigtos įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad Y. M. parodymai paneigti nuosprendyje aptartais įrodymais, vaizdo medžiaga, grindžiamas prielaidomis, nutylėjimais ir abejonėmis, kurie besąlygiškai vertintini ne kaltinimo, o kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad teismo nuosprendyje suformuluotas Y. M. kaltinimas yra naujas kaltinimas. Šiuo atveju teismas privalėjo laikytis BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, tačiau to nepadarė, pažeisdamas kaltinamojo teisę į gynybą. Toks BPK pažeidimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamoje teisminėje praktikoje pripažįstamas esminiu, dėl kurio nuosprendis besąlygiškai naikintinas.
Apeliaciniame skunde išdėstytas Y. M. pareikštas kaltinimas, kurio esmė yra:
1) neteisėtas labai didelio kiekio kanapių dervos įgijimas, turint tikslą platinti (ne vėliau kaip 2014-04-30);
2) šios medžiagos atgabenimas į jos suradimo vietą;
3) šios medžiagos neteisėtas laikymas iki 2014-05-05 17 val.;
4) pasikėsinimas gabenti neturint leidimo per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną 2014-05-25 18.13 val.
Iš to seka, kad nuo 2014-05-05 17.00 val. iki 2014-05-25 8.13 val. Y. M. nebuvo kaltinamas kokios nors veiklos padarymu.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo konstatuotos nusikalstamos veikos aplinkybių nepatvirtina bylos duomenys. Iš Slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2014 m. gegužės 25 d. apie 7.34 val. vyriškis iš slėptuvės paėmė maišelį (l t., 36-38 b. 1.), o Y. M. automobiliu 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. per Raigardo tarptautinį pasienio kontrolės punktą išvyko iš Lietuvos Respublikos. Byloje yra duomenys apie tai, kad minima slėptuvė yra apie 8 km atstumu nuo nurodyto pasienio punkto. Tai reiškia, kad 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val. Y. M. negalėjo pasikėsinti gabenti narkotines ir psichotropines medžiagas. Būtent šią aplinkybę patvirtina teismo išvada, kad Y. M. veiksmai nuo slėptuvės iki pasienio kontrolės punkto nebuvo kontroliuojami ir užfiksuoti, o medžiagos, kurias neteisėtai pasikėsino gabenti, rastos taip pat nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis Y. M. nebuvo kaltinamas veikimu bendrininkų grupe, tačiau, pažeisdamas BPK nuostatas, teismas įrodinėjimo procese pripažino, kad Y. M. nusikalstamą veiką padarė pagal išankstinį susitarimą su kitu asmeniu. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų Y. M. nepadarė, todėl nėra suprantama (teisės į gynybą užtikrinimo požiūriu), iš kokios nusikalstamos veikos ji perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį. Teismo išvados grindžiamos Y. M. bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu faktais, nors tokių duomenų byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad Y. M. buvo informuotas apie minimoje slėptuvėje laikytas narkotines ar psichotropines medžiagas. Tai leidžia teigti, kad skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka įstatymo reikalavimų ir bylos aplinkybių.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Specialisto išvadoje konstatuota, jog dėl prastos pateiktų vaizdo įrašų kokybės pateikta vaizdo medžiaga yra netinkama portretų tyrimui atlikti, todėl atsakyti į klausimą, ar pateiktame tiriamajame vaizdo įraše ir pateiktoje lyginamojoje vaizdo medžiagoje yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, galimybės nėra. Tyrimo metu nustatyti tikėtini užfiksuotų asmenų kai kurių matomų išorės elementų požymių sutapimai. Ši išvada pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta ir nepaneigta. Todėl teismo teiginys, kad palyginus kitus išvardintus užfiksuotų asmenų požymius, t. y. kūno sudėjimą, plaukus, veido bruožus, žiūrint iš dešinės pusės, jie sutampa su kaltinamąjį Y. M. identifikuojančiais požymiais, niekuo nepagrįstas. Specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad minėtuose vaizdo įrašuose ant asmenų kaklo neabejotinai yra tatuiruotė, nėra nustatyta tamsios dėmės ant kaklo forma ir dydis, todėl nėra pagrįstas ir teismo teiginys, kad Y. M. ant kaklo apatinės dalies turi tamsią tatuiruotę, kuri savo forma, dydžiu ir vieta ant kūno atitinka vaizdo įrašuose užfiksuoto asmens tatuiruotę. Nuteistojo gynėjas analogiškai vertina ir teismo išvadas dėl laikrodžio identifikavimo. Specialisto išvadoje laikrodžio markė, dydis, korpuso spalva nėra nustatyti. Pats Y. M. nurodė, kad laikrodį, kuris iš jo buvo paimtas, įsigijo Maskvoje 2014 m. liepos mėn. pabaigoje. Ši aplinkybė nebuvo tirta ir paneigta.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Y. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Ikiteisminio tyrimo metu Y. M. buvo kaltinamas:
1. Neteisėtu labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimu ne vėliau kaip 2014-04-30, turint tikslą platinti;
2. Šių medžiagų atgabenimu ir paslėpimu kaltinime nurodytoje vietoje;
3. Šių medžiagų laikymu iki 2014 m. gegužės 5 d. 17.00 val., kai policijos darbuotojai paminėtas medžiagas surado, paėmė, o slėptuvės turinį pakeitė civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga;
4. Pasikėsinimu gabenti neturint leidimo nurodytas medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 2014 m. gegužės 25 d. 8.13 val.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad joje (byloje) nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, jog Y. M. ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį kaltinime nurodytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas atgabeno į slėptuvę (duomenys neskelbtini) ir paminėtoje slėptuvėje laikė iki 2014 m. gegužės 5 d. 17 val. Visus šiuos alternatyvius aptariamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino.
Skundžiamame nuosprendyje taip pat padaryta išvada, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog Y. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis Raigardo tarptautiniame pasienio kontrolės punkte 2014 m. gegužės 25 d. 8 val. 13 min. pasikėsino išgabenti nurodytas psichotropines ir narkotines medžiagas per valstybės sieną į Baltarusijos Respubliką.
Priėmęs sprendimą išteisinti nuteistąjį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, t. y. už pasikėsinimą kontrabandos būdu 2014 m. gegužės 25 d. 8 val. 13 min. per valstybės sieną gabenti psichotropines ir narkotines medžiagas, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, iš esmės padarė šiam sprendimui prieštaraujančias išvadas, nurodydamas, jog Y. M. 2014 m. gegužės 25 d. 8 val. 13 min. šiomis medžiagomis disponavo BK 260 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. jas gabeno. Akivaizdu, kad nenustačius būtinojo kontrabandos požymio – narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimo per valstybės sieną, negalima inkriminuoti ir alternatyvaus BK 260 straipsnio 3 dalies objektyviosios pusės požymio – narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimo identišku laiku, t. y. nuo atvykimo į Raigardo postą momento.
Jau vien dėl šių aplinkybių toks prieštaringas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Maža to, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas padarė išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog ,,Y. M. tik atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją, surado miške slėptuvę, paėmė ten paslėptas medžiagas ir per vieną valandą jis vėl paliko Lietuvos teritoriją per pasienio KP“.
Byloje nustatyta, kad policijos darbuotojų pakeista medžiaga iš slėptuvės buvo paimta 2014 m. gegužės 25 d. apie 7 val. 34 min., o Y. M. iš Lietuvos Respublikos per Raigardo postą išvyko 2014 m. gegužės 25 d. 8 val. 13 min. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas Y. M. nuteisė už tokius BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurių padarymu nuteistasis net nebuvo kaltinamas, tuo akivaizdžiai pažeisdamas jo teisę į gynybą.
Iš skundžiamo nuosprendžio seka, kad pirmosios instancijos teismas Y. M. inkriminavo ir veikimą bendrininkų grupe, t. y. išankstinį susitarimą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Ši aplinkybė kaltinamajame akte taip pat nebuvo nurodyta.
Valstybinį kaltinimą apeliacinės instancijos teisme palaikęs prokuroras iš esmės pripažino kaltinamojo akto ydingumą, kas savo ruožtu sutrukdė teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir nulėmė neteisėto sprendimo – nuteisti Y. M. už veiksmus, kurių padarymu jis nebuvo kaltinamas, priėmimą. Tačiau apeliuodamas į tariamą pirmosios instancijos teismo šališkumą objektyviąja prasme, prokuroras prašė bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui, o ne ją perduoti prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 2 dalies reikalavimams.
Šis prašymas yra nepagrįstas ir todėl negali būti tenkinamas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98 judgement of 10 octeber 2000) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009) teismo nešališkumas objektyviąja prasme (struktūrinis, organizacinis nešališkumas) reiškia tai, kad teismo procesas turi būti organizuojamas ir atskiri proceso veiksmai atliekami bei su nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar nepalankumas.
Tokių duomenų (apie teismo šališkumą objektyviąja prasme) byloje nėra. To savo apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliantas. Šiuo aspektu nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė ir prokuroras.
Kolegija daro išvadą, kad BPK 44 straipsnio 7 dalies, BPK 255 straipsnio nuostatų pažeidimas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai.
Nustačius, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir nesant teisinio pagrindo perduoti bylą (panaikinus nuosprendį) iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kolegija daro išvadą, jog byla turi būti perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams.
Tokį sprendimą kolegija priima įvertinusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1-2014) jurisprudenciją, iš kurios seka, kad BPK 256 straipsnyje numatytų procedūrų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jų taikymas paminėtoje proceso stadijoje yra saistomas apeliacinių skundų ribų. Šioje byloje prokuroras apeliacinio skundo nėra padavęs. Nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik nuteistojo gynėjas, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, taikyti BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras ir tokiu būdu ištaisyti teismo padarytas esminius BPK pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas esamoje teisinėje situacijoje neturi galimybės, nes tuo būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Kita vertus, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą visa apimtimi, t. y. panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 5 d. 17 val. iki 2014 m. gegužės 25 d. 8 val. 13 min. Y. M. galimai padarė kitokiomis nei nurodyta kaltinime aplinkybėmis. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pats pakeisti kaltinimą (nustatęs, kad tam yra BPK 255, 256 straipsniuose nurodytos sąlygos) arba perduoti bylą prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nei vieno iš paminėtų sprendimų pirmosios instancijos teismas nepriėmė, o tai savo ruožtu nulėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
BPK 219 straipsnis reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šio straipsnio 5 punkte reikalaujama, kad kaltinamajame akte būtų nurodyta BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui.
Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl jis privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes.
Kaip jau minėta, kaltinamajame akte nuteistajam nebuvo inkriminuotas galimas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis nuo 2014-05-05 17 val. iki 2014-05-25 8 val. 13 min., nors visas ikiteisminis tyrimas buvo orientuotas į šių aplinkybių nustatymą. Toks kaltinamojo akto trūkumas vienareikšmiškai laikytinas BPK 219 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Kolegija priėmusi sprendimą perduoti bylą prokurorui nemato prasmės ir galimybės aptarinėti apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, nes apeliacinės instancijos teismo pozicija, baudžiamosios bylos su naujai suformuluotu kaltinimu perdavimo pirmosios instancijos teismui atveju, galėtų nulemti išvadas, kurias turės padaryti pirmosios instancijos teismas.
Dėl šioje nutartyje nurodytų priežasčių baudžiamoji byla perduotina prokurorui nustatant jam 3 mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas Y. M. taip pat pratęstinas 3 mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatytais pagrindais.
Byloje nustatyta, kad Y. M. yra kitos valstybės (Baltarusijos Respublikos) pilietis ir iki suėmimo gyveno kitoje šalyje. Ši aplinkybė, o taip pat bausmės už galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, griežtumas leidžia pagrįstai matyti, kad Y. M. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Y. M. yra teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (2 t. 43-48 b. l.). Tai rodo, kad jis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus. Byloje surinkti duomenys (Y. M. parodymai teisme, skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolas, LR VRM duomenų bazės išrašas, Y. M. apžiūros protokolas, specialisto išvada dėl įrašų, paimtų iš PKP ir slėptuvės stebėjimo vietos) leidžia pagrįstai manyti, jog Y. M. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BPK 260 straipsnio 3 dalyje. Taigi, byloje yra nustatyta ir BPK 121 straipsnio 2 dalyje numatyta kardomųjų priemonių skyrimo sąlyga.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BPK 121 straipsnio 2 dalimi, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, BPK 130 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį, kuriuo Y. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą.
Nustatyti trijų mėnesių terminą šioje nutartyje nurodytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
Y. M. suėmimo terminą pratęsti trims mėnesiams, jo pradžią skaičiuojat nuo šios nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2015 m. birželio 15 d.
Ši nutartis suėmimo pratęsimo dalyje gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.