Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Svajūno Knizlerio, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio (toliau – ir Prokuroras) bei nuteistojo Y. M. gynėjo advokato Rimo Andrikio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Y. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – suėmimas, Y. M. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nurodyta panaikinti.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į Y. M. paskirtos bausmės laiką, įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo (2016 m. balandžio 29 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Y. M. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas apie Balainės miške, netoli Ratnyčios gyvenvietės, Viečiūnų seniūnijoje, Druskininkų savivaldybėje, Alytaus apskrityje įrengtą slėptuvę ir būdamas įsitikinęs, kad šioje slėptuvėje yra padėtas labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 193,391 g narkotinės medžiagos - kanapų dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM -2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, 2014-05-25 07.34 val. atvyko prie minėtos slėptuvės, turėdamas tikslą platinti ir paimdamas slėptuvėje esantį paketą pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 193,391 g narkotinės medžiagos - kanapų dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM -2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, bei šį labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtai gabenti nuo slėptuvės įrengimo vietos nenustatyta kryptimi, tačiau savo nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi slėptuvėje buvusios narkotinės ir psichotropinės medžiagos policijos pareigūnų jau anksčiau buvo surastos ir išimtos, o slėptuvės turinys pakeistas civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga.

Advokato nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje neteisingai išspręstas nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas. BK 260 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl už jos padarymą asmuo atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokia koks yra jų kiekis. Anot advokato, šis požymis yra vertinamasis, todėl inkriminuojant jį kaltininkui, nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų narkotinės medžiagos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį bei pasiremti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau - Rekomendacijos), nes tai yra objektyvieji veikos požymiai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, kad jis bent bendrais bruožais suvokė koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo kokios tai narkotinės medžiagos, jam buvo žinoma turimų narkotinių medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ir kaltininkui buvo žinomas ar numanomas dozių skaičius.

Anot advokato, bausmės skyrimo Y. M. klausimas taip pat išspręstas neteisingai, pažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatas. Advokato teigimu, nors nuosprendyje pateikti pakankamai pagrįsti bausmės skyrimo taikant BK 54 straipsnio 3 dalį motyvai, tačiau laisvės atėmimo bausmės dydis negali būti pripažintas pateisinamu. Advokato nuomone, esant nuosprendyje konstatuotoms bausmei reikšmę turinčioms aplinkybėms, jis yra neabejotinai per griežtas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl Prokuroro apeliacinio skundo

Įvertinęs Y. M. įvykdytos veikos pavojingumą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo kaltės formą, asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas pagrįstai skyrė Y. M. švelnesnę negu numato įstatymas bausmę - 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą. Tuo pačiu teisėjų kolegijos pažymi, kad be aukščiau nurodytų aplinkybių, skirdamas nuteistajam bausmę, apygardos teismas turėjo atsižvelgti ir į baudžiamojo proceso trukmę, kuri, vadovaujantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, atskirais atvejais taip pat sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo proceso trukmė pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pareiškiamas kaltinimas“ šios nuostatos prasme, kuris gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011, § 35). Vertinamo laikotarpio pabaiga baudžiamajame procese laikomas galutinio sprendimo, dėl kurio negali būti paduodamas skundas, pagal pareikštą kaltinimą priėmimo momentas. Taigi kol nepriimtas sprendimas, reiškiantis baudžiamojo proceso pabaigą, asmuo laukia savo bylos išsprendimo ir yra nežinioje dėl savo teisinės padėties.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Y. M. buvo sulaikytas 2014 m. rugpjūčio 21 d. Tą pačią dieną jam buvo pareikštas įtarimas (T1, b. l. 136-137), o 2014 m. rugpjūčio 22 d. jis buvo apklaustas įtariamuoju ir suimtas vadovaujantis Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi (T1, b. l. 142-144, 151-152). 2014 m. spalio 15 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kuriuo Y. M. buvo kaltinamas įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, buvo perduota Kauno apygardos teismui nagrinėti (T2, b. l. 1). 2015 m. sausio 16 d. byloje priimtas nuosprendis, kuriuo Y. M. pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, bei išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį (T2, b. l. 130-134). 2015 sausio 30 d. nuteistojo gynėjas advokatas pateikė apeliacinį skundą (T3, b. l. 1-7). Pastarasis buvo išnagrinėtas 2015 m. birželio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria panaikintas 2015 m. sausio 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis ir byla grąžinta prokurorui, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą (T3, b. l. 65-69). Bylą grąžinus prokurorui, 2015 m. liepos 30 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl Y. M. reiškiamų įtarimų, padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nutrauktas (T3, b. l. 86-87). 2015 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė priimti Y. M. gynėjo advokato kasacinį skundą dėl 2015 m. birželio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties. Gynėjo advokato prašymas dėl pastarojo teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo buvo atmestas (T3, b. l. 113-114). 2015 m. spalio 9 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl nenustatytų asmenų veiksmų, neteisėtai įgyjant, gabenant ir laikant labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų (T3, b. l. 130-131). 2015 m. gruodžio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi patenkintas prokuroro prašymas dėl termino nustatyto užbaigti ikiteisminį tyrimą pratęsimo 2 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio 16 d. (T3, b. l. 189-190). 2016 m. sausio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, Y. M. gynėjo advokato kasacinis skundas dėl 2015 m. birželio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties grąžinti bylą prokurorui, atmestas. 2016 m. vasario 8 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pakartotinai perduota Kauno apygardos teismui nagrinėti (T4, b. l. 70). 2016 m. balandžio 29 d. byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris šiuo metu yra apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui (T4, b. l. 24-29).

Taigi baudžiamasis procesas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį nagrinėjamoje byloje truko ilgiau nei 2 metus. Pažymėtina, kad viso šio baudžiamojo proceso metu nuteistajam buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Y. M. bei jo gynėjas dalyvavo visuose šios bylos teisminio nagrinėjimo metu surengtuose teismo posėdžiuose. Dėl jų kaltės (neatvykimo, ligos ar pan.) teismo posėdžiai nė karto nebuvo atidėti, bylos nagrinėjimo metu nebuvo skelbiamos pertraukos. Vertinant bylos sudėtingumą, atsižvelgiama į tai, jog bylos nagrinėjimui reikšminga medžiaga iš esmės sudaro vieną bylos tomą, byloje nebuvo apklaustas nė vienas liudytojas, Y. M. yra vienintelis nuteistasis, kaltinamas pasikėsinęs įvykdyti vieną nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas užtruko ne dėl bylos sudėtingumo, bet dėl valstybės institucijų veiksmų organizuojant procesą, o būtent dėl kaltinamojo akto, neatitinkančio įstatymo jam keliamų reikalavimų, surašymo bei pateikimo teismui nagrinėti kartu su byla. Pažymėtina, kad šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas paaiškėjo tik bylą pirmą kartą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme (2015 m. birželio 15 d.). Apie 2014 m. spalio 10 d. byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumus byloja ir vėlesni prokuroro sprendimai - 2015 m. liepos 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl Y. M. anksčiau pareikštų įtarimų, padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, numatytą veiką; 2015 m. spalio 9 d. nutarimas atskirti ikiteisminį tyrimą dėl nenustatytų asmenų veiksmų, neteisėtai įgyjant, gabenant ir laikant labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų.

Sutiktina, kad pati savaime baudžiamojo proceso trukmė (truputį daugiau nei 2 metai), lyginant ją su kitais tokio pobūdžio baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo terminais, nėra itin ilga, tačiau atsižvelgus į nagrinėjamos bylos ypatumus (bylos sudėtingumą, nuteistajam taikomų procesinių priemonių griežtumą ir kt.), teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė visgi sudaro pagrindą taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Taigi pripažindamas Y. M. kaltu bei paskirdamas jam 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, Kauno apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Priešingai nei teigia Prokuroras, Y. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra neproporcinga jo įvykdytai veikai ir neprieštarauja teisingumo principui. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad dėl savalaikių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (narkotinių ir psichotropinių medžiagų pakeitimo civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga), nuteistojo įvykdyta veika neteko didžiosios dalies savo pavojingumo, nutrūko pasikėsinimo stadijoje bei nesukėlė jokių žymesnių padarinių. Be to, vertindamas nuteistojo asmenybę, apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, jog Y. M. Lietuvos Respublikoje anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi mažametį vaiką bei sugyventine, su kuriais palaiko artimus ryšius. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad Y. M. 2016 m. balandžio 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga jo įvykdytai nusikalstamai veikai, švelninti ar griežtinti ją apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl Y. M. advokato Rimo Andrikio apeliacinio skundo

Prašydamas išteisinti Y. M., advokatas nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai identifikavo nuteistąjį kaip asmenį, kuris 2014 m. gegužės 25 d. apie 7.34 val., paėmė maišelį iš kaltinime nurodytos slėptuvės. Taip pat advokatas nesutinka su apygardos teismo išvadomis dėl tyčinės Y. M. kaltės, pažymėdamas, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį būtina ne tik atskleisti subjektyviąją šios nusikaltimo sudėties pusę, bet ir įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė koks yra narkotinės medžiagos kiekis.

Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė Y. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį.

Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad Y. M., žinodamas apie Balainės miške, netoli Ratnyčios gyvenvietės, Viečiūnų seniūnijoje, Druskininkų savivaldybėje, Alytaus apskrityje įrengtą slėptuvę ir būdamas įsitikinęs, kad šioje slėptuvėje yra padėtas labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 193,391 g narkotinės medžiagos - kanapų dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM -2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, 2014-05-25, 07.34 val. atvyko prie minėtos slėptuvės, turėdamas tikslą platinti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir, paimdamas slėptuvėje esantį paketą, pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei šį labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtai gabenti nuo slėptuvės įrengimo vietos nenustatyta kryptimi, tačiau savo nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi slėptuvėje buvusios narkotinės ir psichotropinės medžiagos policijos pareigūnų jau anksčiau buvo surastos ir išimtos, o slėptuvės turinys pakeistas civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga.

Vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pažymėtina, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Pripažindamas Y. M. kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo bei konstatuodamas, jog slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu įvykio vietoje buvo užfiksuotas būtent Y. M., apygardos teismas pagrįstai vadovavosi Slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolu, specialisto išvada Nr. 140-(2377)-IS1-2489, Y. M. asmens apžiūros protokolu, LR VRM duomenų bazės išrašu, kita bylos medžiaga.

Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, jog atlikęs vaizdo įrašų tyrimą, specialistas priėjo išvados, kad dėl prastos pateiktų vaizdo įrašų kokybės, atsakyti į klausimą, ar pateiktame tiriamajame vaizdo įraše (padarytame slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu 2014 m. gegužės 25 d.) ir pateiktoje lyginamojoje vaizdo medžiagoje (vaizdo įraše iš LR pasienio stebėjimo sistemos ir Y. M. nuotraukose) yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, galimybės nėra. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tuo pačiu specialistas akcentavo, kad tyrimo metu buvo nustatyti tikėtini užfiksuotų asmenų kai kurių matomų išorės elementų požymių sutapimai (T 1, b. l. 68-70). Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu specialistas Audrius Kacelavičius palaikė savo pateiktą išvadą. Atsakydamas į teisėjų kolegijos narių klausimus, nurodė, jog jo nuomone, atsižvelgiant į visus tyrimo metu nustatytus tiriamajame ir lyginamajame vaizdo įrašuose bei Y. M. nuotraukose užfiksuotų asmenų išorės elementų požymių sutapimus, labiau tikėtina, jog tirti pateiktame vaizdo įraše yra užfiksuotas nuteistasis. Anot specialisto, teigdamas, jog tirti pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas asmuo ant kaklo tikėtinai turi tatuiruotę (toje pačioje vietoje ir tokios pačios formos, kaip ir Y. M.), jis vadovavosi praktika ir savo patirtimi. Taip pat sprendė pagal dėmės formą, išsidėstymą (T9, b. l. 87). Teisėjų kolegija pažymi, kad pastaruosius specialisto teiginius dėl tiriamajame vaizdo įraše užfiksuoto asmens identifikavimo kaip Y. M. ir analogiškas apygardos teismo išvadas patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Taip bylos medžiaga nustatyta, kad lyginamajame vaizdo įraše, kurį tyrimui pateikė LR valstybės sienos apsaugos tarnyba (T1, b. l. 64), yra užfiksuotas automobilis Chrysler Pacifica, Lenkijos Respublikos valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), atvykęs į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos 2014 m. gegužės 25 d. 7.14 val., ir išvykęs tą pačią dieną 8.13 val. Byloje esantys duomenys apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, bei nuteistojo pase esančios atžymos patvirtina, jog aukščiau nurodytu automobiliu minėtu laikotarpiu, t. y. 2014 m. gegužės 25 d. nuo 7.14 val. iki 8.13 val., į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs būtent Y. M. (T 1, b. l. 46, 166, 170). Tos aplinkybės, jog jis kartu su savo seserimi naudojosi automobiliu Chrysler Pacifica, Lenkijos Respublikos valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), neneigia ir pats nuteistasis. Taigi aukščiau aptartais įrodymais byloje neginčijamai nustatyta, jog lyginamajame vaizdo įraše yra užfiksuotas nuteistasis, kuris tiriamajame vaizdo įraše nurodytu laiku – 2014 m. gegužės 25 d., apie 7.34 val., buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, kad Y. M. į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atvyko ir atgal į Baltarusijos Respubliką išvyko per Varėnos rinktinės, Druskininkų užkardos, Raigardo Tarptautinį pasienio kontrolės punktą, kuris yra apytiksliai tik 8 km. atstumu nuo kaltinime nurodytos Balainės miške, netoli Ratnyčios gyvenvietės, Viečiūnų seniūnijoje, Druskininkų savivaldybėje, Alytaus apskrityje įrengtos slėptuvės vietos (T2, b. l. 116-119). Pastarieji duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kirtęs Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną 2014 m. gegužės 25 d. 7.14 val., Y. M. galėjo itin greitai pasiekti Balainės miške įrengtą slėptuvę ir 7.34 val. paimti joje buvusį maišelį, su, nuteistojo įsitikinimu, ten buvusiu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šios teismo išvados pagrįstumą patvirtina ir vaizdo įrašų tyrimo metu nustatyti penki matomi lyginamajame (kuriame, kaip aukščiau konstatavo teisėjų kolegija, yra užfiksuotas Y. M.) ir tiriamajame vaizdo įrašuose užfiksuotų asmenų išorės požymių sutapimai: 1) ant kaklo apatinės dalies matoma tamsi dėmė – tikėtina tatuiruotė; 2) ant marškinėlių – matomas užrašas “#1“; 3) ant kairės rankos riešo matomas laikrodis; 4) ir tiriamajame, ir lyginamajame vaizdo įrašuose užfiksuoti asmenys dėvi tikėtinai tokiomis pačiomis džinsinėmis kelnėmis; 5) ir tiriamajame, ir lyginamajame vaizdo įrašuose užfiksuoti asmenys yra panašaus kūno sudėjimo (T1, b. l. 69). Įvertinus šiuos duomenis, galima teigti, jog 2014 m. gegužės 25 d., 7.34 val., slėptuvės vietoje buvo asmuo, kuris vilkėjo tokiais pačiais džinsais ir marškinėliais, kaip ir tądien vilkėjo Y. M., buvo panašaus kūno sudėjimo, ant kaklo apatinės dalies, toje pačioje vietoje, kur Y. M. turi tatuiruotė, turėjo tokios pačios formos ir išsidėstymo patamsėjimą. Ant abiejų vyrų kairės rankos riešo buvo masyvus laikrodis.

Aukščiau aptartos byloje neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pripažindamas Y. M. kaltu, apygardos teismas vadovavosi ne prielaidomis ir nutylėjimais, kaip kad yra teigiama apeliaciniame skunde, tačiau byloje surinktais įrodymais. Kaip jau buvo minėta, pastaruosius būtina vertinti ne tik atskirai, bet ir kaip visumą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai turi ypatingą reikšmę nagrinėjamoje byloje. Teismui konstatavus, jog 2014 m. gegužės 25 d., 7.14 val., Y. M. atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo visai arti (8 km. atstumu) įvykio vietos, o vaizdo įrašų tyrimo metu specialistui nustačius net penkis jo ir tiriamajame vaizdo įraše užfiksuoto asmens išorės požymių sutapimus, teigti, jog Y. M. yra nuteistas vadovaujantis vien prielaidomis, nėra jokio pagrindo. Apeliantas teisingai nurodo, jog specialisto išvadoje nėra neginčijamai teigiama, jog ant tirti pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotų asmenų kaklo neabejotinai yra tatuiruotė. Taip pat specialistas negalėjo detaliau apibūdinti ant šių asmenų kairės rankos riešo užfiksuoto laikrodžio. Tačiau teismo jau buvo akcentuota, kad be šių sutapimų, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ant Y. M. ir tiriamajame vaizdo įraše užfiksuoto asmens marškinėlių matomas identiškas užrašas - “#1“. Be to, specialistas pažymėjo, jog asmenys dėvi tikėtinai tomis pačiomis džinsinėmis kelnėmis, yra panašaus kūno sudėjimo. Esant šioms aplinkybėms, tai, jog Y. M. turi tatuiruotę toje pačioje vietoje, kurioje ant tiriamajame vaizdo įraše užfiksuoto asmens kaklo akivaizdžiai matosi patamsėjimas, kurio išsidėstymas ir forma atitinka nuteistojo turimos tatuiruotės formą ir išsidėstymą, bei tai, jog abu asmenys ant kairės rankos riešo įvykio dieną turėjo masyvų laikrodį, tik sustiprina teismo įsitikinimą, jog slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu įvykio vietoje buvo užfiksuotas būtent Y. M.. Tokiu būdu teisėjų kolegija laiko byloje įrodytu, jog 2014 m. gegužės 25 d., 7.34 val., maišelį iš kaltinime nurodytos slėptuvės paėmė nuteistasis.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kadangi jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Y. M. tiksliai žinojo Balainės miške įrengtos slėptuvės vietą. Ten važiavo turėdamas konkretų tikslą – paimti iš slėptuvės maišelį su, jo nuomone, ten buvusiu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ne tik trumpas nuteistojo buvimo 2014 m. gegužės 25 dieną Lietuvos Respublikoje laikotarpis - nuo 7.14 val. iki 8.13 val., bet ir 2014 m. gegužės 27 d. protokolas dėl slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo (T1, b. l. 36-38). Iš pastarajame dokumente esančių nuotraukų aiškiai matyti, jog atvykęs į Balainės mišką Y. M. ėjo tiesiai link slėptuvės vietos, paėmė maišelį ir iš karto pasišalino iš įvykio vietos, viso labo užtrukdamas ten 6 sekundes (pirmoje nuotraukoje užfiksuotas laikas – 7:34:40, paskutinėje – 7:34:46). Esant šioms aplinkybėms, pritartina apygardos teismo padarytai išvadai, jog 2014 m. gegužės 25 d. važiuodamas į Balainės mišką, Y. M. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, žinojo, jog slėptuvėje bus paslėptos, jo nuomone, psichotropinės ir narkotinės medžiagos, kurias jis ketino įgyti ir gabenti nenustatyta kryptimi, bei norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Šios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nurodoma, jog nuo 2014 m. balandžio 30 d. slėptuvėje nebuvo laikomos narkotinės medžiagos bei tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog slėptuvėje buvusias narkotines ir psichotropines medžiagas ten paslėpė Y. M.. Teismas pažymi, kad nuteistajam nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kad gavę kriminalinės žvalgybos informaciją, ikiteisminio tyrimo pareigūnai 2014 m. balandžio 30 d. aptiko Balainės miške įrengtą slėptuvę bei pakeitė joje rastas narkotines ir psichotropines medžiagas civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga – muilu (T1, b. l. 9-14). Šie veiksmai buvo atlikti slaptai, siekiant užfiksuoti ir identifikuoti asmenį, atvyksiantį šių medžiagų į Balainės mišką, kas ir buvo padaryta. Važiuodamas į įvykio vietą, Y. M. akivaizdžiai tikėjosi rasti, jo nuomone, ten turėjusias būti narkotines ir psichotropines medžiagas. Nuteistasis tiksliai žinojo, ko ieškojo ir kur tai buvo paslėpta. Įvykio vietoje jis elgėsi užtikrintai ir greitai. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog Y. M. nežinojo apie slėptuvėje buvusių narkotinių ir psichotropinių medžiagų pakeitimą kita medžiaga, teigti, jog ši aplinkybė turi reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad kaltė – kaltininko psichinis santykis su veika. Taigi šiuo atveju yra svarbus asmens jo atliekamų veiksmų suvokimas, o ne realiai buvusi faktinė situacija. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog Y. M. įsitikinimu slėptuvėje turėjo būti labai didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltės forma nustatyta teisingai. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad Y. M. nėra kaltinamas minėtų narkotinių ir psichotropinių medžiagų atgabenimu bei paslėpimu Balainės miške, tad šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Kalbėdamas apie nuteistojo kaltę, gynėjas akcentavo ir tai, jog byloje, anot jo, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Y. M. suvokė koks galėjo būti psichotropinių ir narkotinių medžiagų kiekis. Tuo tarpu, gynėjo nuomone, šio požymio nustatymas yra būtinas kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog asmens veiksmų kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnį nebūtina nustatyti, jog jis suvokė tikslų jo disponuojamos narkotinės (psichotropinės) medžiagos kiekį. Įvertinus bylos duomenis (paketo dydį, svorį), pakanka konstatuoti, jog kaltininkas galėjo suvokti disponuojantis dideliu (labai dideliu) kiekiu civilinėje apyvartoje uždraustos medžiagos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-379/2011, 2K-202/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 30 d. įvykio vietos ir daiktų apžiūros metu slėptuvėje buvo rasti trys stačiakampio formos, tamsios, kietos medžiagos gabaliukai. Du gabaliukai buvo taisyklingos stačiakampio formos apie 10x6 cm. dydžio, apie 2 cm. storio. Trečias gabaliukas buvo kubo formos, kurio pagrindas sudarė apie 7,5x8 cm. dydžio stačiakampis, o storis buvo apie 3 cm. (T1, b. l. 10). Bendras slėptuvėje buvusių narkotinių ir psichotropinių medžiagų svoris sudarė 310,531 g., iš kurių 193,391 g. svėrė kanapių dervos, 7,381 g. -psichotropinė medžiaga AM-2201, o likusią dalį sudarė psichotropinė medžiaga XLR-11, kurios tikslaus kiekio nepavyko nustatyti, nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra šios medžiagos standartinio pavyzdžio (T1, b. l. 22-24). Pažymėtina, kad vadovaujantis Rekomendacijomis, minimali labai didelio kanapių dervos kiekio riba sudaro 125 g., o psichotropinės medžiagos AM-2201 – 2,5 g. Taigi laikydamas rankose daugiau nei 300 g. svėrusį paketą (slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu narkotinė ir psichotropinė medžiagos buvo pakeistos trimis analogiško dydžio muilo gabaliukais (T1, b. l. 36)), kuriame buvusios psichotropinės medžiagos kiekis net kelis kartus viršijo aukščiau nurodytame teisės akte nustatytą jos minimalią labai didelio kiekio ribą, Y. M. puikiai suvokė ketinantis disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės ir psichotropinės medžiagos, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis ne pirmą kartą susidūrė su tokio pobūdžio civilinėje apyvartoje uždraustomis medžiagomis. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. Gardino miesto Oktiabrsko rajono teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimo jų platinimo tikslais (iš esmės atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką) ir nubaustas 8 metų laisvės atėmimo bausme. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, jog anksčiau nuteistasis jau buvo disponavęs dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, tad negalėjo nesuvokti, jog daugiau nei 300 g. svėrusiame pakete, jo manymu, buvusių narkotinės ir psichotropinės medžiagų kiekis yra labai didelis. Ta aplinkybė, jog byloje nepavyko nustatyti tikslaus psichotropinės medžiagos XLR-11 kiekio, Y. M. veiksmų kvalifikavimui jokios reikšmės neturi, kadangi, kaip jau buvo minėta, kanapių dervos bei AM-2201 medžiagos kiekis viršija Rekomendacijose numatytas minimalias labai didelio kiekio šių civilinėje apyvartoje uždraustų medžiagų ribas.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2016 m. balandžio 29 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu Y. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį. Naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu advokatas taip pat nesutiko su nuteistajam paskirta bausme, teigdamas kad ji yra per griežta. Atsakydama į Prokuroro apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija išsamiai pasisakė dėl skundžiamu nuosprendžiu Y. M. paskirtos bausmės teisingumo, todėl nesikartoja ir dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio bei nuteistojo Y. M. gynėjo advokato Rimo Andrikio apeliacinius skundus atmesti.