Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei (toliau – AB) „SEB“ bankas, atstovaujamai AB SEB bankas Vakarų regiono filialas, notaras Mindaugas Kačergis, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. L., I. R., dėl papildomų susitarimų ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, netesybų mažinimo ir kt.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nagrinėjamu atveju byloje nepaneigta, kad bankas pateikė visus CK 4.192 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 6 punkte nustatytus dokumentus ir duomenis, priešingai – Bankas pateikė visus reikalaujamus dokumentus notarui. Pažymėtina, jog pagal teisinį reglamentavimą notaras netikrina (ir nevertina) jokių kitų duomenų atitikties ir neatsako už juos (Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 3 dalis), nes įstatyme nustatyta, kad už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3-4 dalys), o notaras šiame procese atlieka išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą(patikrą) dėl jų atitikties viešojo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų. Notaras šiame procese pagrįstai atliko išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą (patikrą) dėl jų atitikties viešojo Hipotekos registro duomenims ir rėmėsi nenuginčytais registro duomenimis, kurie laikomi teisingais ir išsamiais. Nesutikimas su prievolės dydžiu nesuteikia pagrindo panaikinti pagrįstai išduotus vykdomuosius įrašus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. R. ir atsakovė AB „SEB“ bankas, atstovaujama AB „SEB“ banko Vakarų regiono filialo Klaipėdos finansinių paslaugų centro, 2014 m. spalio 7 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0461401020021-97, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 853 338,84 Eur kreditas. Kredito grąžinimo terminas nustatytas 2020 m. gegužės 28 d. Nustatyta, kad šios sutarties įvykdymo užtikrinimui su trečiuoju asmeniu I. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 04/14023 ir su A. L. 2014 m. spalio 7 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 04/14024. 2015 m. birželio 25 d. sutartine hipoteka (notarinio registro Nr. K1ES-5239) buvo įkeistas ieškovui priklausantis turtas.

2015 m. gegužės 28 d. sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo fiksuotas kredito limito įvykdymas bei papildomo verslo kredito, sumoje 327 156,84 Eur, suteikimas, kurio grąžinimo terminas numatytas 2020 m. gegužės 28 d.

2015 m. rugsėjo 24 d. šalys sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. 2, kuriuo buvo pakeistas naujai suteikto kredito grąžinimo grafikas.

2016 m. kovo 3 d. šalys sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. 3, kuriuo pakeistas suteikto kredito sutartimi 526 186,00 Eur verslo kredito, kurio grąžinimo terminas 2019 m. liepos 31 d., mokėjimo grafikas, mokėjus numatant atsižvelgiant į vykdomos veiklos sezoniškumą.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog kredito gavėjas – ieškovas ūkininkas, kurio veikla yra itin susijusi su oro sąlygomis, sezoniškumu, todėl jis susidūrė su sunkumais vykdant įsipareigojimus ir ginčo dėl to tarp šalių nekilo. Ieškovas ir ieškinyje nurodė, jog prievolės mokėti įmokas nevykdė tinkamai ir laiku.

Bylos duomenys patvirtina, jog kadangi ieškovas susidūrė su finansiniais sunkumais vykdant prievoles bankui, tai 2018 m. sausio 23 d. buvo sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 4, kuriuo pakeistas suteikto kredito sutartimi 526 186,00 Eur verslo kredito, kurio grąžinimo terminas 2019 m. liepos 31 d. mokėjimo grafikas.

Kadangi ir šio susitarimo ieškovas nevykdė tinkamai, 2018 m. gegužės 30 d. buvo sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 5, kuriuo pakeisti abiejų kreditų mokėjimo grafikai, nevykdant pakeisto mokėjimo grafiko, dar kartą pastarieji pakeisti kredito sutarties pakeitimu Nr. 6, sudarytu 2018 m. gruodžio 17 d.

Dėl pakeitimų pripažinimo negaliojančiais nuo sudarymo momento

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija 2014 m. spalio 7 d. sudarytus kredito sutarties Nr. 0461401020021-97 vėlesnius jos pakeitimus ir prašo pripažinti juos negaliojančiais nuo sudarymo momento, be to, prašo teismo panaikinti notaro išduotus vykdomuosius įrašus:

2020-08-14 Vilniaus miesto 19-asis notarų biuro notaro Mindaugo Kačergio išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. MK-8954) - dėl 206 472,22 Eur skolos (172 833,72 Eur negrąžinto kredito, 6.599,10 Eur nesumokėtų palūkanų ir 27 039,40 Eur delspinigių) išieškojimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – elektroninių laiškų, raštų, matyti, jog nuo 2019 metų liepos mėnesio tarp šalių nuolat vyko susirašinėjimas dėl kredito sutarties vykdymo. Matyti, jog ieškovas bandė ieškoti valdomos technikos pirkėjo, kreiptis dėl Nacionalinės mokėjimų agentūros išmokų ir t.t.: 2019-08-12 raštu Ieškovas informavo Banką, kad iki metų galo ketina realizuoti dalį įkeisto kilnojamojo turto ir taip dengti įsiskolinimą. 2019-09-03 raštu Banko atstovas nurodė, kad būtų svarstomas kredito sutarties pakeitimas tam tikromis sąlygomis jei su jomis sutinka Ieškovas. 2019-09-05 Ieškovas nurodė sutinkantis su pateiktomis restruktūrizavimo sąlygomis. Taigi pateikus visus reikiamus dokumentus buvo apsvarstytas ir priimtas sprendimas dėl prievolių restruktūrizavimo ir apie tai 2019-10-14 raštu Ieškovas informuotas. 2019-10-22 laišku Ieškovas patvirtino, kad jam sąlygos priimtinos. 2019-11-05 išsiųsti Ieškovo kredito sutarties pakeitimo projektai, tačiau Ieškovas jų sudarymu nebuvo suinteresuotas. Atsakovo atstovė 2020 m. sausio 2 d. el. paštu informavo ieškovą, kad banko sprendimo dėl aptarto restruktūrizavimo galiojimo laikas baigiasi. 2020-01-10 Ieškovas atsakė, kad laukia NMA išmokų ir vis ieško pirkėjo. 2020-01-30 raštu Ieškovas nurodė, kad vis turi besitęsiančių sunkumų ir siekia restruktūrizuoti prievoles.

Tokiu būdu, matyti, jog ieškovo G. R. argumentai, kad atsakovas bankas nebendradarbiavo su ieškovu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti, nes priešingai nei teigia ieškovo atstovas advokatas E. Karbauskas, bankas daugiau nei penkis kartus keitė šalių sudarytos sutarties nuostatas, teikė pasiūlymus ieškovui dėl kredito restruktūrizavimo, sudarė galimybes ir suteikė laiko ieškoti savo siūlytino pirkėjo.

Pabrėžtina, kad iš aptariamo pranešimo dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo turinio matyti, kad šios kreditavimo sutarties atsakovė vienašališkai nenutraukė, bet reikalavo įvykdyti pagal šią sutartį likusias neįvykdytas prievoles.

Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo atstovo argumentai išsakyti teismo posėdžio metu, jog ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutarties pakeitimus nesuprato, neįsigilino į kreditavimo sutarties sąlygas, o su pakeitimuose nustatyta marža ir jos mokėjimo sąlygomis buvo priverstas sutikti, nes net neturėjo galimybių derėtis, neturėjo kitos išeities kaip tik pasirašyti papildomus susitarimus. Teismas pažymi, jog ieškovas kreditavimo sutartis sudarė ne vartojimo tikslais, o siekdamas vystyti veiklą – ūkininkauti, gauti pelną, turėjo galimybes kreiptis į kelis bankus dėl refinansavimo, tačiau duomenų, kad būtų tai padaręs į bylą nepateikė, be to, priešingai nei teigia ieškovas, kreditavimo sutarties pakeitimai buvo sudaromi tik dėl to, kad ieškovas pats nuolat neturėjo galimybių tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtų prievolių, todėl ir buvo keičiami kredito mokėjimų grafikai, atsižvelgiama į jo veiklos sezoniškumą.

Praleidęs prievolės įvykdymo terminą, ieškovas yra laikomas pažeidusiu 2014 m. spalio 7 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0461401020021-97 su vėlesniais jos pakeitimais, prievoles (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Ginčo situacijos faktinės aplinkybės pagrindžia tai, kad prievolių įvykdymo terminas pagal vieną grąžinimo grafiką suėjo 2019 m. liepos 31 d., o pagal kitą – 2020 m. gegužės 28 d., todėl atsakovė pagrįstai, nenutraukdama sutarties, reikalavo iš ieškovo įvykdyti likusius neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.59 straipsnis, 6.213 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme — tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo — sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Vertindamas, ar ieškovas nagrinėjamu atveju patyrė ekonominį banko spaudimą, teismas visų pirma pažymi, kad teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityvumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nors kredito sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: kredito gavėjas siekia gauti kreditą, kad jį panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo kredito davėjo, turtinius interesus, o kredito davėjas siekia suteikti kreditą ir (paprastai) gauti atlyginimą už kredito suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012).

Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje pripažįsta aplinkybę, kad kreditavimo sutartys buvo keičiamos jam 2017-2018 m. susidūrus su finansiniais sunkumais ir nebegalint tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis bankui. Teismo nuomone, banko maržos padidinimas kredito gavėjui, padidėjus jo rizikingumui, yra teisėta ir banko veiklos principus atitinkanti priemonė.

Be to, būtina įvertinti ir tai, kad iki kreditavimo sutarčių nutraukimo ieškovas maržos dydžio neginčijo. Priešingai ir toliau derėdamasis su banku dėl kreditavimo sutarčių pakeitimų sudarymo, juos pasirašęs, ieškovas būtent tuos pakeitimus vykdė ir atliko pagal juos įmokas, vadinasi tuo metu pakeitimų sąlygos jam buvo suprantamos ir aiškios bei priimtinos.

Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).

Teismui konstatavus, jog ieškovas netinkamai vykdė prisiimtas prievoles, nes laiku ir tinkamai nemokėjo kredito įmokų ir nenustačius pagrindų pripažinti, jog papildomi susitarimai galėtų būti pripažinti negaliojantys, darytina išvada, jog suėjus prievolės įvykdymo terminui, kreditorius pagrįstai kreipėsi dėl vykdomųjų įrašų išdavimo ir naikinti juos ieškinyje nurodytais motyvais pagrindo taip pat nėra.

Analizuojant aptartų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog ieškovo reikalavimai pripažinti jo ir atsakovo sudarytus kreditavimo sutarties pakeitimus negaliojančiais ir dėl to panaikinti ir notaro išduotus vykdomuosius įrašus yra atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl delspinigių mažinimo

Nustatyta, kad 2014 m. spalio 7 d. kreditavimo sutartyje Nr. 0461401020021-97 buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną.

Ieškovas nagrinėjamu atveju prašo šiuos delspinigius sumažinti iki 0,02 proc. dydžio už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną.

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, be kita ko, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2008).

Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, kuris priimtas, siekiant apsaugoti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies interesus, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Įvertinus tai, jog net vartotojams, kurie dažniausiai sudaro vartojimo kredito sutartis su daug didesnėmis palūkanomis, gali būti taikomos 0,05 procento palūkanos už kiekvieną pradelstą atlikti įmoką dieną, nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju šalių sudaryta sutartimi nustatytas netesybų dydis yra akivaizdžiai neprotingas ar per didelis. Tokio pozicijos laikomasis ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1164-407/2019).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 suformuotoje teismų praktikoje 0,08 proc. dydžio (taigi didesni nei nagrinėjamu atveju) delspinigiai nepripažinti neprotingais, neatitinkančiais rinkoje taikytų netesybų normų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į tai, kad sutartis su vėlesniais pakeitimais buvo sudaryti laisva šalių valia, kreditai buvo imami tikslu vystyti verslą, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai ir laikydamas, kad ieškovas, sudarydamas sutartį su vėlesniais pakeitimais, turėjo (galėjo) įvertinti kreditavimo sutarčių nuostatas, įvertinęs savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes, teismas konstatuoja, kad šalių susitarimu nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai nėra neprotingi ir šiuo pagrindu jų mažinti nėra teisinio pagrindo.

CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-138-684/2018).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas skaičiavo delspinigius už netinkamai ieškovo vykdomą prievolę už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, taikydamas šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį. Nustatyta, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 30 d. iki 2020 m. liepos 8 d.

Delspinigius daugiau kaip už šešis mėnesius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovei teisė į delspinigius, paskaičiuotus už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį, galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jei būtų patenkintas jos prašymas atnaujinti senaties terminą delspinigiams skaičiuoti dėl svarbių priežasčių pagal teismų praktikoje suformuluotus tokių priežasčių kriterijus.

Kaip matyti iš byloje esančių šalių susirašinėjimų jau 2019 m. rugpjūčio mėn. tarp šalių prasidėjo derybos dėl kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo, ieškovui nevykdant piniginių prievolių pagal kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais, atsakovė, kaip jau minėta, reaguodama į ieškovo prašymus bankui, kuriuose buvo aiškinamos finansinių įsipareigojimų nevykdymo priežastys, siūlė konkrečias kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygas; sudarė sąlygas ir davė laiko ieškovui ieškoti įkeistas turto pirkėjo, šalys nuolat susirašinėjo elektroniniu paštu, ieškovas prašė papildomo laiko sprendimams dėl naujų susitarimų sudarymo.

Atsakovo atstovė 2020 m. balandžio 23 d. el. paštu informavo Ieškovą, kad banko sprendimo dėl galimo restruktūrizavimo galiojimo laikas baigėsi. Priminė, kad pagal sutartį su banku įsipareigojimai nevykdomi ilgą laiką, toliau kaupiasi delspinigiai. Kreditorius 2020 m. gegužės 11 d. el. paštu pateikė eilinę užklausą Ieškovui dėl susidariusios skolos. 2020 m. gegužės 20 d. ieškovas pateikė pranešimą, kad nepripažįsta delspinigių sumos bei informavo, kad yra sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis dėl Bankui įkeisto turto pardavimo ir pardavus turtą bus pilnai atsiskaityta. 2020 m. birželio 1 d. raštu Nr. SEBLT/20/CR15282 Bankas atsakė, kad prievolės įvykdymo terminas pasibaigė. Nors Bankas ir sutinka su įkeisto turto pardavimu dengiant skolinius įsipareigojimus pilna apimtimi, tačiau nesant pateiktų įrodymų apie pirkimo sandorį neturi pagrindo ir teisės stabdyti išieškojimo veiksmų. Taip pat Ieškovas informuotas, kad bet kurioje vykdymo proceso stadijoje turi teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl vykdymo veiksmų stabdymo tikslu realizuoti įkeistą turtą.

2020 m. birželio 18 d. raštu Nr. SEBLT/20/CR17092 Bankas suteikė Ieškovui papildomą terminą iki 2020 m. liepos 3 d. padengti įsipareigojimus bei nurodė, kad po šio termino pradės išieškojimo veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad iš laikotarpio, už kurį paskaičiuoti delspinigiai (nuo 2019 m. birželio mėn. iki 2020 m. liepos mėn.), tarp šalių truko derybos dėl kreditavimo teisinių santykių tęstinumo, teismas tai pripažįsta svarbia priežastimi, nesusijusia su atsakovės nepateisinamu pasyvumu ir nulemta abiejų šalių intereso tęsti sutartinius santykius, dėl kurios atsakovė per įstatyme nustatytą 6 mėn. terminą nesikreipė dėl vykdomųjų įrašų, be kita ko, dėl delspinigių išieškojimo, išdavimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamos derybos vyko ir dėl delspinigių, ieškovas buvo informuojamas apie jų skaičiavimą ir dydžius, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo pagrįstai tikėtis, kad atsakovė atsisako savo teisės į delspinigius.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, atsakovės pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Ieškovo reikalavimas pakeisti tarp ieškovo ir atsakovo SEB bankas 2014 m. spalio 7 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 0461401020021-97 su vėlesniais pakeitimais, nustatant, kad ieškovo finansinių įsipareigojimų įvykdymo terminas pratęsiamas iki 2024 m. sausio 1 d. nebuvo grindžiamas jokiais motyvais, rašytiniais duomenimis, paaiškinimais. Teismas pažymi, jog šiuo atveju ginčas tarp šalių negali būti kvalifikuojamas kaip kilęs iš vartojimų teisinių santykių, todėl tokio reikalavimo patenkinimas iš esmės pažeistų šalių sutarties laisvės principą.

Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tam, kad dvišalis sandoris būtų sudarytas, būtina abiejų sandorio šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Dėl to, dvišalis sandoris sukuria, pakeičia ar panaikina šalių subjektines teises ir pareigas ne anksčiau, kaip nuo to momento, kada šalys laisvai išreiškė savo valią sudarydamos sandorį.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas jokiais bylos duomenimis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovė rašytiniais įrodymais pagrindė 1974 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, kurios, ieškinį atmetus, priteistinos atsakovei iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. R. 1974 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovei akcinei bendrovei „SEB“ bankas.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti byloje 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.