Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir nukentėjusiojo V. V. įstatyminės atstovės G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 30 d. nutarimo, kuriuo tenkintas J. V. skundas ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. sausio 21 d. nutarimas Nr. VVTAIT-ANR_N-84-2025 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 24261862502 panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena J. V. atžvilgiu nutraukta nesant jo veikoje administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2025 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. VVTAIT-ANR_N-84-2025 J. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad būdamas nepilnamečių vaikų V. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. V., gim. (duomenys neskelbtini), nevykdė savo, kaip tėvo, pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalyje, dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, atsižvelgdamas į vaikų fizinę ir protinę būklę sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje, jis taip pat veikė priešingai vaiko interesams, nes neužtikrino nepilnamečiam vaikui saugios aplinkos, nepanaudojo tėvų valdžios, kad apsaugotų vaiko interesus, o būtent, 2024 m. rugpjūčio 12 d., 2024 m. rugpjūčio 14 d., 2024 m. spalio 12 d., 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 9 d. pagal taikos sutartimi patvirtintą bendravimo tvarką tėvas, atvykęs pasiimti sūnaus V. V. iš jo gyvenamosios vietos, vaikui nenorint su juo važiuoti, dalyvaujant ir kitam vaikui, vaikų akivaizdoje kaltino vaikų motiną, kad ji nevykdo teismo sprendimo, gąsdino, kad kvies policijos pareigūnus. Vaikui kategoriškai atsisakant vykti kartu su tėvu bei bendrauti su juo, nepaisant tėvo įspėjimų apie pasekmes, vaiko tėvas niekaip nereagavo į vaiko pasakymą, kad jo nemyli, nenori, kad jis dalyvautų jo gyvenime, nori jį pamiršti, priešingai, girdėdamas tokius žodžius, tęsė pasakojimą apie baudžiamąją bylą, joje suteiktus statusus, galimas pasekmes, įspėja apie policijos kvietimą, kas sukėlė vaikui neigiamus jausmus, liūdesį, baimę. Taip pat įtraukė kitą vaiką į vykstantį konfliktą. Nurodyta, kad tokiais savo veiksmais J. V. pažeidė vaikų teisę gyventi ir sveikai vystytis, vaiko teisę gyventi su tėvais, nustatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 6 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1 dalyje, nevykdė tėvų pareigos, nustatytos CK 3.155 straipsnyje, tai yra nepanaudojo tėvų valdžios užtikrinant vaikų interesus. Institucijos 2025 m. sausio 21 d. nutarimu J. V. paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.5. Akcentuojama, kad iš vaizdo ir garso įrašų akivaizdu, jog V. V. jaučia priešiškus jausmus J. V. ir važiuoti su šiuo nenori dėl jo ankstesnio elgesio, tačiau šios aplinkybės buvo ignoruotos. Atitinkamai svarbu yra ir tai, kad minimus faktus V. V. yra pabrėžęs ne vieną kartą, o jų neginčija ir pats J. V.. Tad, G. Š. teigimu, matyti, kad tokiu būdu J. V., siekdamas įkalbėti vaiką vykti su juo, pasirenka agresyvų, psichologinio smurto požymių turintį bendravimo būdą – grasinti vaiko mamai, girdint vaikui, taip, galimai, siekiant paveikti jo pasirinkimus. Be to, J. V. renkasi kalbėti su V. V. jam nesuprantamais teisiniais terminais, minint Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismų nutartis ir kita, taip baugindamas vaiką, keldamas neigiamas emocijas, pažeisdamas jo teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Taip pat J. V. pokalbių metu dažnai pabrėžia ir kartoja, kad G. Š. atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla, o tai rodo, jog jis sąmoningai vaikų motiną siekia pateikti abiem vaikams kaip neigiamą asmenybę. Nepaisant to, ir šios aplinkybės buvo nevertintos priimant skundžiamą nutarimą. Tuo tarpu akivaizdu yra ir tai, kad V. V. tokius J. V. grasinimus dėl sąlyginai nedidelio amžiaus ir kitų aplinkybių priima itin asmeniškai, akcentuodamas, kad „ant jo kviečiama policija“. Todėl akivaizdu, kad J. V. veiksmais ir žodžiais keliant vaikui neigiamas emocijas, kurie yra suprantami kaip nukreipti prieš jo motiną ir jį patį, nepagrįsta yra išvada, jog nėra duomenų, kad J. V. būtų siekęs vaiką bauginti. G. Š. teigimu, tiek Tarnybos atstovės nuomonė, pagrįsta darbo praktika ir žiniomis, tiek ir psichologo nuomonė, kad toks J. V. elgesys gali lemti rimtas problemas ir sutrikimus ateityje, lemia išvadą, jog jis neabejotinai yra pasiekęs didelį pavojingumo lygį.

6.7. Pažymima, kad J. V. bandymai laikytis sprendimo, tokiu būdu užtikrinant geriausius vaikų interesus bendrauti su abiem tėvais ir tarpusavyje negali būti laikomi administraciniu nusižengimu, pasirinkti būdai ne tik pažeidžia vaiko interesus konkrečiu metu, tačiau prieštarauja Tarnybos, specialistų, tarpininkų ir vaikų psichologų išvadoms ir gali turėti neigiamų pasekmių ateityje. G. Š. teigimu, šiam tikslui pasiekti pasitelkiami būdai, turintys neigiamos įtakos V. V. emocinei ir psichologinei būsenai, jo vystymuisi, negali būti laikomi toleruotinais ir leistinais. Nepaisant to, skundžiamame nutarime nebuvo įvertinta, kas yra laikytina geriausiais vaiko interesais. Vis tik, pirmosios instancijos teismas, iš dalies sutikęs, kad galimai frazių apie procesus ir policijos kvietimą panaudojimas prieš vaiką nėra visiškai tinkamas elgesys, padarė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad J. V. elgesys yra pasiekęs tokį pavojingumo lygį, kad jam turėtų būti skiriama administracinė nuobauda. Nurodoma, kad toks teiginys pagrindžia, jog J. V. turėtų būti taikoma atsakomybė už jo veiksmus, nes tai iš esmės leidžia preziumuoti, kad elgesys vis dėl to yra netinkamas, o tokiu atveju asmeniui neabejotinai turi būti taikoma atsakomybė už tokį elgesį, tačiau gali skirtis atsakomybės rūšis ar laipsnis. Juo labiau, kad toks elgesys nebuvo vienkartinis, bet sistemingai pasikartojantis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai netenkinami.

8. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Visgi, apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nutarimo motyvams, konstatuoja, kad priešingai nei teigiama Institucijos bei nukentėjusiojo V. V. įstatyminės atstovės G. Š. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti duomenys nepatvirtina J. V. kaltės padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl administracinė teisena jo atžvilgiu nutraukta pagrįstai, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja bei atsako tik į esminius apeliacinių skundų argumentus.

10. ANK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį įtvirtinta administracinė nuobauda, požymius. Padaryta veika laikoma administraciniu nusižengimu, kai ji ne tik formaliai atitinka konkrečiame ANK straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį, bet ir yra pavojinga. Tiek administracinės atsakomybės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai asmens elgesys, tik formaliai atitinkantis administracinio nusižengimo požymį, nesant jo pavojingumui, vertinamas kaip atitinkamo administracinio nusižengimo padarymas. Sprendžiant, ar asmens veika yra pasiekusi administraciniam nusižengimui būdingą pavojingumą, atsižvelgiama į tokios veikos objektyviuosius (jos mastą, pobūdį, padarinius, grėsmę saugomiems teisiniams gėriams ir pan.), subjektyviuosius (kaltės laipsnį, tyčios kryptingumą, veikos motyvus, tikslus, asmens socialinę brandą ir pan.) požymius. Taip pat gali būti vertinama ir pati situacija, kuriai esant buvo padaryta veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-895/2019).

11. ANK 73 straipsnio 1 dalis įtvirtina administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios turinys detalizuotas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, joje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę, be kita ko, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio, tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). Tėvų teises ir pareigas įtvirtina ir kiti CK straipsniai bei kiti įstatymai, pavyzdžiui, VTAPĮ 12 straipsnio 1 dalis.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-454/2014, 3K-3-412-916/2020). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

13. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad Institucijos 2025 m. sausio 21 d. nutarimu J. V. nubaustas pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį įspėjimu dėl to, kad būdamas nepilnamečių vaikų V. J. ir V. V. tėvu, nevykdė savo, kaip tėvo, pareigos, nustatytos CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, taip veikdamas priešingai vaiko interesams, nes neužtikrino nepilnamečiam vaikui saugios aplinkos, nepanaudojo tėvų valdžios, kad apsaugotų vaiko interesus, o būtent, 2024 m. rugpjūčio 12 d., 2024 m. rugpjūčio 14 d., 2024 m. spalio 12 d., 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 9 d. pagal taikos sutartimi patvirtintą bendravimo tvarką tėvas, atvykęs pasiimti sūnaus V. V. iš jo gyvenamosios vietos, vaikui nenorint su juo važiuoti, dalyvaujant ir kitam vaikui, jų akivaizdoje kaltino vaikų motiną, kad ji nevykdo teismo sprendimo, gąsdino, jog kvies policijos pareigūnus, o vaikui kategoriškai atsisakant vykti kartu su tėvu bei bendrauti su juo, nepaisant tėvo įspėjimų apie pasekmes, vaiko tėvas niekaip nereagavo į vaiko pasakymą, kad jo nemyli, nenori, kad jis dalyvautų jo gyvenime, nori jį pamiršti, o priešingai, tęsė pasakojimą apie baudžiamąją bylą, joje suteiktus statusus, galimas pasekmes, įspėjo apie policijos kvietimą, kas sukėlė vaikui neigiamus jausmus, liūdesį, baimę. Institucijos teigimu, tokiu būdu J. V. įtraukė ir kitą vaiką į vykstantį konfliktą.

14. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Institucijos 2025 m. sausio 21 d. nutarimu J. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl 2024 m. rugpjūčio 12 d., 2024 m. rugpjūčio 14 d., 2024 m. spalio 12 d., 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 9 d. įvykių, todėl apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai nesirėmė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ psichologo raštais, (duomenys neskelbtini) centro „(duomenys neskelbtini)“ specialisčių 2025 m. gegužės mėn. nuomone „Dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos užtikrinimo proceso), nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje surinktus ir konkrečiam atvejui aktualius įrodymus, tuo tarpu V. V. įstatyminės atstovės nurodytuose dokumentuose kitu laikotarpiu fiksuota vaiko būsena nesudaro pagrindo skundžiamo nutarimo pripažinti neteisėtu. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar J. V. nepanaudojo tėvų valdžios ir veikė priešingai vaiko interesais būtent 2024 m. rugpjūčio 12 d., 2024 m. rugpjūčio 14 d., 2024 m. spalio 12 d., 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 9 d.

15. Analizuodamas administracinio nusižengimo byloje susidariusią teisinę situaciją, apygardos teismas nesutinka su V. V. įstatyminės atstovės G. Š. argumentu, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-676-869/2023, kuria buvo nustatyta tėvų J. V. ir G. Š. bendravimo su jų nepilnamečiais vaikais tvarka, o ne Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3688-1229/2025, kuria, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pakeista J. V. bendravimo su V. V. tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent civilinėje byloje Nr. e2-676-869/2023 buvo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, V. V. tėvui J. V. buvo nustatytas laikas, kurio metu jis gali pasimatyti ir bendrauti su sūnumi. Ši tvarka galiojo kaltinime nurodytų laikotarpių metu, todėl būtent ja, o ne vėlesniais bendravimo tvarkos pakeitimais ir buvo būtina vadovautis. Pastebėtina ir tai, jog apeliantės argumentas, kad (duomenys neskelbtini) centro „(duomenys neskelbtini)“ specialistų nuomone, vaiko nenoras bendrauti su tėvu yra iššauktas išimtinai tik paties J. V. netinkamo elgesio, niekaip negali būti siejamas su nagrinėjama administracinio nusižengimo byla ir konkrečiais kaltinime nurodytais J. V. veiksmais. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos specialistų nuomonės matyti, jog ji buvo teikiama siekiant nustatyti vaiko poreikiais grįstą bendravimo tvarką, nustatytos priežastys, kodėl vaiko ir tėvo bendravimas nėra sklandus, vis tik, centro išvados yra abstrakčios ir teiktos visiškai kitais tikslais – siekiant užtikrinti vaiko ir tėvo sėkmingą tolimesnį bendravimą, o ne konkrečių kaltinime nurodytų J. V. veiksmų padarytą poveikį V. V..

16. Nustatyta, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pateikti G. Š. daryti vaizdo ir garso įrašai aptariamomis bei kitomis dienomis. Apygardos teismas, išanalizavęs pateiktus įrašus, nustatė, kad G. Š. pradėdavo filmuoti J. V. dar neatėjus į butą, kartais įspėdama apie jų darymą, o tam tikrais atvejais pačiam J. V. į tai sureaguojant. Įrašuose užfiksuota, kad iš esmės pokalbiai vyksta tarp J. V., G. Š. ir V. V.. Iš dalies įrašų girdima bei matoma, kad kartu su J. V. atvyksta ir jo mama bei kartu su juo gyvenantis sūnus, kuris, be kita ko, į pokalbį taip pat įsitraukia. Prasidėjus pokalbiams apie V. V. vykimą kartu su tėčiu, apie tai G. Š. paklausus V. V. arba pačiam V. V. pareiškus, jog jis niekur nevažiuos, pokalbiai krypsta apie teismo sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos vykdymą, paskutinių įrašų metu girdima ir tai, kad J. V. teiraujasi G. Š., ar jai yra žinoma apie jos atžvilgiu vykstantį tyrimą, ar ji supranta, jog turi vykdyti teismo sprendimus ir sudaryti sąlygas vaikui susitikti su tėčiu. Pokalbių metu matoma, kad G. Š. laikosi vieningos pozicijos, jog ji šias sąlygas sudaro, pasako vaikui, kad šio pasiimti atvažiuoja tėtis, tačiau kartu nurodo ir tai, jog V. V. nenorint važiuoti su J. V., ši jo nevers. Iš tiesų, pokalbių metu matoma, kad V. V. atsisako važiuoti su tėvu, kaip priežastis nurodydamas tai, kad J. V. kviečia policiją, į namus atvažiuoja Institucijos atstovai, taip pat turi planų susitikti su draugais ir kt. Tuo tarpu J. V., esant aptartai situacijai, nurodo besikreipsiantis į policiją, kad toks įvykis, kaip V. V. likimas pas G. Š., būtų užfiksuotas.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš šių vaizdo ir garso įrašų matyti, jog V. V. elgiasi ramiai, kas iš esmės nebūdinga tokio amžiaus vaikui, patiriančiam stresinę situaciją ir jaučiant baimę, iš jo tono ir gestikuliacijos bei laikysenos susidaro įspūdis, jog kalba išmokytomis frazėmis bei vaidina iš anksto paruoštą savotišką rolę. Vis tik, su tokiomis išvadomis apygardos teismas sutikti galima tik iš dalies, t. y. dėl akivaizdaus streso neįžvelgimo, tačiau, kaip pagrįstai nurodyta V. V. įstatyminės atstovės apeliaciniame skunde, nesant specialistų, psichologų ar Institucijos išvados šiuo klausimu, teismas nėra kompetentingas daryti savarankišką išvadą dėl vaikui daromos įtakos – kaip elgtis ir ką sakyti. Kita vertus, aplinkybę, kad J. V. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, sudėties, pagrindžia kiti skundžiamame nutarime išdėstyti argumentai, su kuriais apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas sutinka.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariami tarp J. V. ir G. Š. jų mažamečių vaikų akivaizdoje vykstantys pokalbiai neperžengia oficialaus bendravimo ribų. Pastebėtina, kad ne visų užfiksuotų pokalbių metu J. V. buvo žinoma, jog yra daromi garso įrašai, nepaisant to, neužfiksuota, kad jis bent kartą su vaiku ar jo motina bendrautų pakeltu tonu, grėsmingai gestikuliuotų ar kitaip agresyviai elgtųsi. Be to, aktualu ir tai, jog J. V., vis tik, palaikė V. V. išreikštą norą nesusitikti su tėvu, ir išvykdavo iš G. Š. ir jų sūnaus namų iškart po pokalbių.

19. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad būtent J. V. vyksta pas G. Š. ir V. V., tai reiškia, kad vien nuo jo nepriklausė, jog mažamečiai vaikai nebūtų šalia bei negirdėtų vykstančių pokalbių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad garso bei vaizdo įrašų darymą inicijuoja būtent G. Š., o tai reiškia, kad iš būsimo susitikimo jau iš anksto yra tikimasi konflikto ir matant V. V. yra sukuriama įtempta situacija. Atitinkamai sutiktina su skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad jei G. Š. iš tikrųjų būtų laikiusi, kad jos vaikų teisės ir psichologinė būklė yra pažeidžiamos J. V. elgesiu, kaip namų šeimininkė ji turėjo galimybę pasirūpinti, kad vaikai pokalbio negirdėtų. Tokių priemonių nesiėmimas rodo, kad G. Š. susiklosčiusios situacijos nelaikė nei išskirtine, nei priešinga vaikų interesams.

20. Vaizdo įrašuose matoma, kad ne kartą J. V. atvykus, vaizdžiai buvo padėtas krepšys su daiktais, taip parodant, jog V. V. daiktai yra suruošti, vis tik iš besitęsiančių pokalbių akivaizdu, kad G. Š. sūnaus neskatina vykti su tėvu ir yra akivaizdžiai nusiteikusi prieš J. V.. 2024 m. gruodžio 23 d. vaizdo įraše girdima, kaip J. V. supratus, kad V. V. su juo nevažiuos, G. Š. kelis kartus pakartoja, jog jis pats nepasiima vaiko, nors ji sūnų yra suruošusi, o fone nepilnametis V. V. sako: „tėvelis sūnelio nepasiėmė, taip ir pateiksim“. Tai rodo formalų teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymą ir kad pati G. Š. aktyviai įtraukia V. V. į pokalbį su jo tėvu, to nelaikydama vaiko teisių pažeidimu. Iš esmės tokiu savo elgesiu ji pati provokuoja konflikto tęsinį vaiko akivaizdoje ir J. V. atsakomąją reakciją.

21. Akivaizdu, kad esant tokiai itin ilgai besitęsiančiai konfliktinei situacijai tarp buvusių sutuoktinių, pasisakymai, apie kito pareigų vykdymą veikia konflikto eigą provokuojančiai, o vaiko akivaizdoje išsakyti teiginiai, jog G. Š. nevykdo teismo sprendimo, pareiškimai, jog kvies policijos pareigūnus, negali būti pripažintini priimtinais. Tai girdėdamas vaikas iš tiesų gali patirti neigiamus išgyvenimus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju vienareikšmė išvada dėl neigiamų pasekmių negalima. Tai matyti tiek iš paminėtame 2024 m. gruodžio 23 d. vaizdo įraše fiksuoto vaiko pasakymo, tiek ir iš pačios mamos aptartos reakcijos bei fakto, jog į Instituciją ji pasikreipė tik po daugiau nei trijų mėnesių nuo paskutinio vaizdo įrašo.

22. Kaip minėta, administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika, pasireiškianti veikimu arba neveikimu ir atitinkanti inkriminuojamo administracini nusižengimo sudėties požymius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra akcentuojamas ir būtinumas atskleisti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės turinį. Kaltės turinys yra atskleidžiamas remiantis ne vien administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prisipažinimu bei paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo atliekamų veiksmų (neveikimo) pobūdį, padarinius bei paskatas, tačiau ir analizuojant bei vertinant objektyviuosius administracinio nusižengimo požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas bei situaciją, kuriai esant veiksmai buvo atlikti). Apygardos teismas neabejoja, kad J. V. buvo žinoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartimi nustatyta tėvo bendravimo su sūnumi V. V. tvarka, bei kad jis suprato turintis pareigą užtikrinti sūnaus gerovę palaikant su juo ryšį, tačiau vertinant tai, kad tarp tėvų yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, kurie teismo vertinimu, pagrįstu ta pačia „(duomenys neskelbtini)“ centro specialistų nuomone, labiausiai ir apsunkina tokį bendravimą, vien iš fiksuotų J. V. pasisakymų formaliai konstatuoti jo kaltę padarius inkriminuotą administracinį nusižengimą negalima. Įvertinus šioje byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad J. V. veiksmai buvo tyčia nukreipti priešingai vaiko interesams.

23. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien tai, jog J. V. nekeldamas balso bando įtikinti vaiką, jo motiną, kad vaikas turi vykti kartu su juo, nes tokia yra teismo nustatyta tvarka ir kad tokios tvarkos nesilaikymas gali sukelti tam tikras teisines pasekmes, kartu atsižvelgiant į prieš tai nurodytas teismo išvadas dėl vaiko elgesio įrašuose, nesudaro pagrindo išvadai, jog J. V. tokiu būdu nepanaudojo ar netinkamai panaudojo savo tėvo valdžią savo nepilnamečio vaiko atžvilgiu, netinkamai vykdė savo pareigas ar pažeidė vaikų teises. Nors frazių apie procesus ir policijos kvietimą panaudojimas prie vaikų nėra visiškai tinkamas elgesys, tačiau, kaip minėta, šio administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokie pasisakymai buvo nukreipti būtent į vaikus ir sukėlė jiems kokias nors pasekmes. Atitinkamai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. V. elgesys nepasiekė tokio pavojingumo lygio, jog jis turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, teisingai pritaikė ANK ir VTAPĮ nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu spręstina, kad apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

25. Taip pat pažymėtina, kad iš apeliacinių skundų dėl Vilniaus mieto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. ir 2025 m. liepos 30 d. nutarimų priedų matyti, jog G. Š. už apeliacinių skundų pateikimą 2025 m. gegužės 16 d. ir 2025 m. rugpjūčio 18 d. sumokėjo žyminius mokesčius, t. y. po 15 EUR už kiekvieną apeliacinį skundą (t. 1, b. l. 161; t. 2, b. l. 83). Visgi, ANK nėra numatytas žyminio mokesčio nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas mokėjimas, todėl sumokėti žyminiai mokesčiai už apeliacinius skundus grąžintini G. Š..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 30 d. nutarimą ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nukentėjusiojo V. V. įstatyminės atstovės G. Š. apeliacinių skundų netenkinti.

Grąžinti G. Š. už apeliacinių skundų padavimą iš viso sumokėtą 30 EUR (trisdešimties eurų) žyminį mokestį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.