Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgos Vasiliauskienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, paskiriant G. Ž. įpareigojimą būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, G. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas G. Ž. laikiname sulaikyme nuo 2019 m. gegužės 13 d., 23.25 val. iki 2019 m. gegužės 15 d., 14.45 val., taip pat stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo metu išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 3 d., vieną laikiname sulaikyme ir stacionarinės ekspertizės metu išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendis įsiteisės.

Priteisė iš nuteistojo G. Ž. 32,46 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turėtoms nukentėjusiosios J. T. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteisė iš nuteistojo G. Ž. 402,78 Eur valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. Ž. nuteistas už tai, kad jis tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui, o būtent: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2019 m. gegužės 13 d., apie 18 val. 30 min., gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) patalpose, panaudodamas savo rankų jėgą, rankomis suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas už riešų, žastų, jas spaudė, suko, bei savo rankomis laikydamas suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas, jomis sudavė jai į krūtinę, taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas, ne mažiau septyniais trauminiais poveikiais sukėlė nukentėjusiajai J. T. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl poodinių kraujosruvų dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje I delnakaulio srityje, krūtinės kairėje, krūtinės dešinėje, dešinio dilbio srityje, kairės plaštakos srityje, kairio žasto srityje, kairio riešo sąnario srityje, krūtinės ir kairio žasto sumušimo, nukentėjusiajai J. T. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

7. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti. Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad G. Ž. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Alytaus apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą G. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva žodinio konflikto metu paėmimas už rankų nėra fizinio skausmo sukėlimas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K‑42-942/2016). Šiuo atveju nuteistajam G. Ž. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis G. Ž. 2019 m. gegužės 13 d. tyčia rankomis suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas už riešų, žastų, jas spaudė, suko, bei savo rankomis laikydamas suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas, jomis sudavė jai į krūtinę, taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas, ne mažiau septyniais trauminiais poveikiais sukėlė nukentėjusiajai J. T. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina nukentėjusiosios J. T. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus 2019 m. gegužės 14 d. specialisto išvada Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 80), liudytojų E. I., J. Č.-S. parodymai, daiktų apžiūros 2019 m. gegužės 23 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriuo apžiūrėtas iš Bendrojo pagalbos centro gautas pranešimo apie įvykį garso įrašas (1 t., b. l. 65-67)., kitų objektų apžiūros 2019 m. rugpjūčio 9 d. protokolas (1 t., b. l. 68-70), kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas apžiūrimas vaizdo ir garso įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) iš PRĮR sistemos.

12. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, matyti, kad nukentėjusiosios parodymus dėl 2019 m. gegužės 13 d. smurto jos atžvilgiu patvirtino ne tik neprieštaringi, nuoseklūs liudytojų parodymai, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti, bet ir specialistų išvada bei kiti rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant G. Ž. kaltu 2019 m. gegužės 13 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. Ž. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtina byloje ištirti duomenys ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl kaltinamojo akto ir BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu

14. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. - BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2012). Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K‑264-689/2018 ir kt.).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinamojo akto turinį bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su nuteistuoju, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kaltinamasis aktas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Aprašant G. Ž. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte buvo nurodyti visi pagal BPK 219 straipsnį privalomi kaltinamojo akto turinio elementai. Kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, aprašyti konkretūs G. Ž. veiksmai, kilę padariniai, iš jo yra aiškus nusikaltimo padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nuskalstamos veikos sudėties požymiai, kaltininkui inkriminuota veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. Ž. nurodė, jog supranta kuo yra kaltinamas, nesutiko su kaltinime nurodyta vieta ir teismas atsižvelgęs į tai pašalino iš kaltinimo žodį „virtuvėje“, paliekant nurodytą, jog nusikalstama veika padaryta „gyvenamojo namo, esančio adresu(duomenys neskelbtini), patalpose“. Taigi, byloje esantys duomenys ir procesiniai dokumentai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltinimo turinys neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o G. Ž. teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir atitinkamai gintis nuo jam žinomo kaltinimo buvo suvaržytos.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas vyko pažeidžiant BPK reikalavimus (ikiteisminis tyrimas vyko labai ilgą laiką, ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga pažeidžiant esminius BPK reikalavimus, taikant BPK 141 straipsnį dėl psichiatrinės ekspertizės skyrimo, buvo pažeistos nuteistojo konstitucinės teisės, nepagrįstas ATPK pradėjimas ir nutraukimas, teisė į gynybą ir pan.). Kaip pats apeliantas nurodo, jis ne kartą teikė prašymus tiek teismams, tiek prokuratūrai, tiek teisėsaugos institucijoms. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi minėti nuteistojo prašymai ir skundai buvo išspręsti prokurorų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pažymėtina, jog tiek žemesnės instancijos teismas, tiek tos pačios grandies teismas neturi teisės peržiūrėti įsiteisėjusių teismų sprendimų, kvestionuoti jų turinį, laikant priimtus sprendimus nepakankamai teisėtais ir (ar) pagrįstais, juos kritikuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmeta nuteistojo argumentą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK nuostatos, kadangi klausimai dėl visų nuteistojo nurodytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų buvo išspręsti ikiteisminio tyrimo teisėjo įsiteisėjusiomis nutartimis.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 37, 40 straipsnius

17. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K‑427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

18. Fizinio skausmo sukėlimas mušant artimą giminaitį ar šeimos narį ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau, tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Todėl fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. Ž. smurtavo artimoje aplinkoje, prieš fiziškai silpnesnį asmenį, dėl menkavertės priežasties. Nuteistasis tyčia rankomis suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas už riešų, žastų, jas spaudė, suko, bei savo rankomis laikydamas suėmęs nukentėjusiosios J. T. rankas, jomis sudavė jai į krūtinę, taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas ne mažiau septyniais trauminiais poveikiais. Tokiais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei nežymiai sutrikdyta sveikata. Įvertinus šias aplinkybes, apelianto nurodyti argumentai, kad nukentėjusioji jam atleido, jie susitaikė ir ji jokių pretenzijų neturi, nėra pakankami išvadai dėl padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei nėra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme.

19. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Be to, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas tik nustačius visas BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas sąlygas bei įvertinus BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, ne pareiga.

20. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015).??? ???

21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino kaltės. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad nėra galimybės konstatuoti esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą būtiną atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, jog visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo atveju nenustatytos visos būtinosios G. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo G. Ž. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bausmės skyrimo ir proceso išlaidų atlyginimo

22. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

23. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. Ž. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. G. Ž. padarė vieną nesunkų (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Nuteistasis administracinėmis nuobaudomis baustas. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina, kad nusikalstamą veiką padarė neblaivus. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam G. Ž. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

24. Nuteistasis skunde nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje numatyti įpareigojimai nuteistajam buvo paskirti neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto skundo argumentą kaip nepagrįstą.

25. Laisvės apribojimo bausmės (BK 48 straipsnis) esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Asmeniui taikomi draudimai ir apribojimai yra laikino pobūdžio: jie gali būti paskirti laikotarpiui nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011).

26. Taigi apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, G. Ž. remdamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 redakcija) skyrė įpareigojimą būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi. Tokia bausmė atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nėra akivaizdžiai per griežta ar per švelni. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas šeimos nariui, todėl vadovaudamasis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 72² straipsniu, G. Ž. kartu su bausme skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K‑1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K‑605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K‑192‑489/2019, 2K-7-25-495/2020).

28. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė gynėją paskiriant vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 ir 2 dalimi, nesivadovavo įstatymu. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tiriamos veikos metu G. Ž. nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam buvo nustatyta psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas bei adaptacijos sutrikimai, kas įtariamos veikos padarymo metu netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taigi apylinkės teismas pagrįstai priteisė iš nuteistojo valstybei valstybės garantuojamas teisės pagalbos išlaidas.

29. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam G. Ž. (7 t., 133 b. l). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 120,06 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis yra darbingo amžiaus. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

30. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo G. Ž. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o nuteistojo veika, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. Ž. priteisti 120,06 eurus valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.