Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sakiškių girelė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos geologijos tarnybai prie aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ (2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 13 punktą, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 100 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.). Pagal Taisyklių 13 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.) leidimo nereikia (užtenka paso) jei iš gręžinio išgaunama 10 m³ vandens (2002 m. vasario 11 d. nutarimas Nr. 198 panaikintas 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 198 nuo 2020 m. liepos 1 d.).

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2019 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XIII-2481 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.), leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 10 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Akcentuoja, kad prižiūrimi Gręžiniai turi gręžinio pasus, vandens nebuvo išgaunama daugiau kaip 100 m³, todėl buvo įsitikinusi, jog leidimo nereikia. Apie išgaunamo vandens kiekio sumažinimą iki 10 m³ nebuvo informuota, todėl taip pat buvo įsitikinusi, kad nėra mokesčio mokėtoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalies prasme, nes jai leidimo nereikia.

Atkreipia dėmesį, kad kvartalo, kuriame įrengti Gręžiniai, gyventojų kiekis nuolat augo, dėl ko didėjo bendras vandens sunaudojimas, tačiau 2018 m. sausio mėn. buvo sunaudota tik 142 m³ (131+51) vandens (4,73 m³ per parą), 2018 m. vasario mėn. - 224 m³ (201-23) vandens (7,46 m³ per parą), 2018 m. lapkričio mėn. - 280 m³ (249+31) vandens (9,33 m³ per parą), 2018 m. gruodžio mėn. - 270 m³ (222+48) vandens (9 m³ per parą), vadinasi deklaracijos teikti ir gauti leidimo tuo metu neturėjo pagrindo. Vėliau 2019-2020 m. dėl gyventojų daugėjimo didėjo ir vandens naudojimas, todėl pareiškėja mokesčio už valstybinius išteklius mokėtoja tapo ne iš karto, o palaipsniui.

Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog už naudojamą vandenį iš Gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja 2018 m. I -IV ketvirtį nedeklaravo 4 296 m³, už 2019 m. I-IV ketvirtį - 14 404 m³, už 2020 m. I-IV ketvirtį - 9 808 m³ požeminio vandens išteklių, taigi, vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2-3 dalimis, už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 42 723 Eur. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja tik po įvykusio mokestinio patikrinimo teismui kartu su skundu pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad kreipėsi į Tarnybą. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjos Gręžiniai iki tol nebuvo įtraukti į Tarnybos registrą. Todėl Departamento pareigūnai pagrįstai konstatavo, jog įmonė privalo turėti Tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje, apie kurį pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. AS-210 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ I dalies, kuria IGNSB „Sakiškių girelė“ patvirtintas 42 723 Eur mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 m. padidintu tarifu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius (toliau – ir Kontrolės skyrius) 2021 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-10058 ,,Dėl pranešimo/pavedimo apie planinį patikrinimą“ pranešė pareiškėjai apie priimtą sprendimą atlikti planinį teminį IGNSB ,,Sakiškių girelė“ patikrinimą, kurio dalykas – mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2018-2020 m. ir mokesčių už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2018-2020 m.

Departamento Kontrolės skyrius, atlikęs planinį teminį mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimo ir mokesčių už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaravimo teisingumo už 2018-2020 m. patikrinimą, 2021 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo aktu Nr. (7.8)-PA-5042 nustatė, kad IGNSB ,,Sakiškių girelė“ 2018-2020 m. I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą neturėdama Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, tuo pažeisdama Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl, vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2-3 dalimis, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį jai buvo paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą – 42 723 Eur.

Departamento Kontrolės skyrius 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. AS-210 ,,Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ I dalimi nusprendė patvirtinti pareiškėjai paskaičiuotą 42 723 Eur mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens kiekius už 2018-2020 m. mokestinius laikotarpius.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., ir redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

MVGIĮ 4 straipsnyje įtvirtinta, kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas).

Pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas MVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. To paties straipsnio 8 dalis nustatė, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje (įskaitant ir leidimus naudoti požeminį vandenį).

Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (aktuali redakcija nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. liepos 1 d.). Taisyklės nustatė: leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Taisyklių 4.1 papunktis); Tarnyba išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (Taisyklių 5 punktas); jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas (Taisyklių 13 punktas); leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes suteikia jo turėtojui teisę naudoti sutarties (-čių) nustatytomis sąlygomis nurodytų objektų išteklius ir žemės gelmių ertmes (ir atlikti žvalgybą, paiešką) (Taisyklių 51 punktas).

Požeminio vandens išteklių naudojimą ir leidimų naudoti požeminio vandens išteklius išdavimą nuo 2020 m. liepos 1 d. reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Įstatymas2) ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Įstatymo2 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Įstatymo2 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kada leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia: norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu

asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 10 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį (1 punktas) arba gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį (2 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018-2020 m. I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą iš gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) ir išgavo kito požeminio vandens: 2018 m. – 4 296 m³; 2019 m. – 14 404 m³; 2020 m. – 9 808 m³; iš gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) išgavo kito požeminio vandens: 2018 m. – 428 m³; 2019 m. – 10 040 m³; 2020 m. – 93 m³, neturėdama Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija, priešingai, nurodo, kad nežinojo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, todėl buvo įsitikinusi, jog nėra mokesčio mokėtoja, kadangi leidimo jai nereikia, nes užtenka to, kad Gręžiniai turi gręžinio pasus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimo dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjai apskaičiuotas 42 723 Eur mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens kiekius už 2018-2020 m. mokestinius laikotarpius, atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos skundo argumentus, jog remiantis gero administravimo principu, ji turėjo būti informuota apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, jog būtent pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir yra šio mokesčio mokėtoja, todėl turėjo būti atidi ir rūpestinga bei turėjo pareigą nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius), deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

LVAT, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenims, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

Bylos duomenimis nustatyta, kad IGNSB ,,Sakiškių girelė“ yra ne pelno siekianti organizacija, ji nevykdo ūkinės komercinės veiklos, jos veikla grindžiama asmenų narystės pagrindu. Pareiškėja pajamas gauna ir išlaidas apmoka iš gyventojų surenkamų lėšų. Nors pareiškėja vandens išteklius išgavo neturėdama Tarnybos išduoto leidimo, tačiau Gręžiniai buvo įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, išduoti gręžinių pasai. Byloje pateiktos Požeminio vandens gavybos metinės ataskaitos 1-PV už 2018-2020 m. bei 2018-2020 m. vandens apskaitos lentelės patvirtina, jog pareiškėja vedė Gręžinių apskaitą, taigi nesiekė nuslėpti išgauto vandens išteklių kiekio.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Pareiškėja pripažįsta, kad yra padariusi pažeidimą ir vandens išteklius išgavusi be leidimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui. Vadovaudamasi LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja deklaracijas teikė, Departamentui nekilo abejonių dėl išgauto vandens kiekio, taip pat į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimo I dalimi patvirtintas 42 723 Eur dydžio mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo padidinti 2 kartus, taigi pareiškėjos Departamento Sprendimo ginčijama dalimi patvirtintas 42 723 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 8 544,60 Eur. Analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 2 kartus didesniu tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje. Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento Sprendimo I dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis už be leidimo išgautą vandenį padidintu tarifu yra 42 723 Eur, keistinas, mokestį sumažinant iki 8 544,60 Eur.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sakiškių girelė“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. AS-210 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ I dalimi patvirtintą 42 723 Eur mokestį ir sumažinti jį iki 8 544,60 Eur.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.