Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 161 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtavimas prieš I. M. ir A. M.) – laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtavimas prieš I. M. ir A. M.) ir BK 140 straipsnio 3 dalį skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. skirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, skirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 161 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir A. R. skirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos bausmės ir bausmė, skirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtavimas prieš V. R.), subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir A. R. skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams 4 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytos laikinajame sulaikyme išbūtos 4 paros.

Iš A. R. priteista : I. M. – 2000 Eur, A. M.– 1000 Eur, U. M. – 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. M. – 60 Eur turtinei žalai atlyginti bei visiems nukentėjusiesiems nurodyta skaičiuoti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš A. R. Privalomojo sveiktos draudimo fondui priteista 259,61 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. 2023 m. lapkričio 19 d., apie 19.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios aiškios dingsties įkando į žandą jo siūlymu kartu alkoholį vartojusiai ir nugirdytai nepilnametei dukrai V. R. (gim. (duomenys neskelbtini)). Po to, nukentėjusiajai pasipriešinus, jis, stumdamas pargriovė nukentėjusiąją ant grindų, spardė kojomis bei smūgiavo kumščiu į galvą bei kitas kūno vietas gulinčiai nukentėjusiajai ir taip mušdamas savo artimą giminaitę, ne mažiau kaip 16 trauminiais poveikiais nežymiai sutrikdė V. R. sveikatą, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairiajame žande, smakro kairėje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose.

1.2. Be to, jis 2023 m. lapkričio 19 dienos metu nupirkęs alkoholinių gėrimų – alaus iki vakaro, maždaug 19.00 val., juos vartojo adresu (duomenys neskelbtini) ir, žinodamas, kad V. R. yra nepilnametė, kvietė ir siūlė alkoholinius gėrimus kartu vartoti nepilnametei dukrai, kartu su ja juos vartojo taip tyčia nugirdė nepilnametę V. R. (gim. (duomenys neskelbtini)).

1.3. Be to, jis 2024 m. vasario 10 d., apie 21.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario – kartu gyvenančios I. M. sveikatą, o būtent: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be aiškios dingsties priekaištaudamas nukentėjusiajai kambaryje dešiniu delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę bei kumščiu sudavė smūgį į pilvą. I. M. išėjus į prieškambarį, taip bandant išvengti prieš ją vartojamo fizinio smurto, jis koja spyrė nukentėjusiajai į dešinį šoną, taip nublokšdamas nukentėjusiąją dešine kūno puse į lentyną ir sieną bei, rankomis suėmęs dešinį žastą, stipriai spaudė ir tokiais veiksmais padarė I. M. poodines kraujosruvas kairio smilkinio srityje, pilvo srityje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešinės pusės šonkaulio lūžį, dėl kurio nesunkiai sutrikdė I. M. sveikatą.

1.4. Be to, jis 2024 m. vasario 16 d., apie 19.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo savo šeimos narius – kartu gyvenančią I. M. ir jos vaikus: nepilnametį A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir mažametę U. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), o būtent: priekaištaudamas nukentėjusiajai I. M. dėl jos dėmesio, skiriamo vaikams, bei agresyviai reaguodamas į nukentėjusiosios reikalavimą išeiti iš buto, jis miegamajame kambaryje dešiniu kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į kaktą, sukeldamas jai fizinį skausmą. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jis rankomis suėmė už kaklo į konfliktą įsitraukusį nepilnametį A. M. ir savo žastu po pažastimi suspaudė nepilnamečio galvą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Vėliau smūgiavo rankomis ir spyrė į kairę koją I. M., padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to prispaudė prie sienos motiną apgynusį A. M., pirštais spaudė nepilnamečio akis, laikydamas suspaudęs kaklą, stūmė nepilnametį į durų staktą ir dešine koja spyrė į pilvą, taip padarė A. M. galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva galvos plaukuotoje dalyje momeninėje srityje, minkštųjų audinių patinimą momeninėje srityje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, smurtaudamas prieš nepilnametį A. M., keliu smūgiavo nukentėjusiajam padėti bandžiusiai mažametei U. M. ir padarė poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. R. gynėjo advokato A. Leonavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek A. R. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytų veikų, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią subendrintą bausmę. Pirmosios instancijos teismo motyvai aiškūs, išsamūs bei atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės

7. Dėl argumentų, susijusių su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės (ne)būvimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstami alternatyvūs veiksmai: 1) kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba 2) padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-1073/2024, 2K-212-594/2024). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).

9. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, visgi, pripažino A. R. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje (smurtavimas prieš V. R.) numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei, atitinkamai, dėl šios veikos nuteistajam paskyrė švelnesnę bausmę, tačiau šioms aplinkybėms nesant skundo dalyku, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl bausmės

11. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573 ir 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060, be kita ko, pakeitę tiek bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, tiek ir specialiosios dalies normas, tarp jų ir nagrinėjamu atveju aktualią BK 140 straipsnio 3 dalies sankciją, joje įtvirtindamas papildomas alternatyvias bausmės rūšis bei kartu padidindamas maksimalų galimos skirti laisvės atėmimo bausmės terminą. Taigi, teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinį skundą atsižvelgia į naujai įsigaliojusias baudžiamųjų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, bei kartu sprendžia klausimą dėl pagrindo perkvalifikuoti vieną iš A. R. įvykdytų nusikalstamų veikų pagal naują įstatymo redakciją (ne)būvimo.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).

13. Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-697/2018). Kartu bausmės skyrimo procesas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021). Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

14. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte sankcija numato vienintelę skirtinos bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki 5 metų. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų; BK 161 straipsnio 2 dalies sankcija – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą.

15. Pirmosios instancijos teismas A. R. už BK 161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo padarymą skyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmę, už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nesunkių nusikaltimų padarymą paskyrė 9 (smurtavimas prieš V. R.) ir 10 (smurtavimas prieš I. M. ir A. M.) mėnesių laisvės atėmimo bausmes; už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą –1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, 4 dalimi šios bausmės buvo subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir A. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas A. R. skirtinų bausmių rūšis bei nustatydamas jų trukmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, o būtent, A. R. pripažintas kaltu dėl penkių tyčinių nusikalstamų veikų įvykdymo, 4 iš jų – smurtinės, įvykdytos artimoje aplinkoje smurtaujant prieš šeimos narius – dukrą, sugyventinę bei jos vaikus, be to, anksčiau jis buvo teistas už analogiškas veikas prieš tą pačią sugyventinę I. M. (3 t., 45-60 b.l.) bei, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, naujus smurtinius nusikaltimus A. R. įvykdė ankstesniu nuosprendžiu skirtos laisvės apribojimo bausmės, su kuria buvo skirtas ir įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimas vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, atlikimo metu, be to, A. R. baustas administracine tvarka – už paskirto dėl smurto artimoje aplinkoje orderio nesilaikymą (3 t., 32-43 b.l.), nedirbantis – paties teigimu vykdantis individualią veiklą. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikas padarė būdamas recidyvistu ir apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), bei į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos (smurtavimas prieš V. R.) – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai A. R. gali būti pasiekti tik už smurtines veikas paskiriant laisvės atėmimo bausmes, o už baudžiamąjį nusižengimą – laisvės apribojimo bausmę. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas.

16. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad A. R. įvykdytos nusikalstamos veikos, taip pat ir ankstesni teistumai – tiek dėl smurto prieš tą pačią I. M., tiek ir ankstesnės nusikalstamos veikos – praeityje teistas už turtinius ir smurtinius nusikaltimus, dalis kurių analogiški nagrinėjamiems: už nesunkų sveikatos sutrikdymą, nežymų suaugusio asmens ir mažamečio (tuometinės sugyventinės vaiko) sumušimą (teistumai išnykę), leidžia spręsti esant susiformavusiam nuteistojo sistemingo smurtinio elgesio modeliui, kuriam iš esmės jokios įtakos ankstesnės taikytos poveikio priemonės neturėjo bei visiškai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog bausmėms keliamus tikslus, tarp jų ir sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, galima pasiekti tik taikant griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimą.

17. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog A. R. nustatant galutinės subendrintos bausmės dydį, dalis skirtų bausmių, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, buvo subendrintos apėmimo būdu, tai yra griežčiausiomis iš skirtų bausmių apimant švelnesnes bausmes, o likusios bausmės pirmosios instancijos teismo buvo subendrintos taip pat taikant nuteistajam palankiausią – dalinio bausmių sudėjimo, būdą prie griežčiausios iš skirtų bausmių pridedant tik po šiek tiek daugiau nei 3 mėnesius iš už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtų bausmių, tai yra iš esmės įstatymu numatytą minimalų pridėtinos bausmės dalies dydį (BK 63 straipsnio 4 dalis), taigi nei atskirų bausmių nei galutinės subendrintos bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.

18. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs į nuteistojo ankstesnius teistumus, kurie veikų padarymo metu buvo neišnykę bei nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pripažino A. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir tai, kad veikos buvo įvykdytos recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), numato, jog sprendimas dėl asmens (ne)pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą (BK 3 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu, tai yra naujai įsigaliojusiomis įstatymo nuostatomis panaikintas aptariamos teisės normos savaiminis taikymas. Be to, nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigalioję BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas ir sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta.

19. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau aptartų, tiek A. R. charakterizuojančių, tiek jo įvykdytų veikų pobūdį apibūdinančių duomenų visumą, taip pat, jog dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų jis yra teisiamas nebe pirmą kartą, turi neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, kas iš esmės patvirtina jį darant tapataus pobūdžio nusikalstamas veikas bei nekeičiant smurtinio elgesio modelio, konstatuoja, jog šiuo atveju net ir pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo nelaikyti A. R. recidyvistu. Taigi skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta visiškai pagrįstai.

20. Taip pat teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad bausmės tikslai šiuo atveju A. R. tegali būti pasiekti, jam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Visgi, pažymėtina, jog esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja formalūs BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrindai, tačiau kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai A. R. bus pasiekti be realaus jos atlikimo, šiuo atveju nėra. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų bei kaip jau buvo aptarta pirmiau, A. R. nagrinėjamas veikas įvykdė ankstesniu teismo nuosprendžiu, taip pat už smurtą prieš nukentėjusiąją I. M., skirtos laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu. Jam kartu su laisvės apribojimo bausme, be kitų įpareigojimų, buvo skirtas ir įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei uždraudimas visą laisvės apribojimo laikotarpį vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas, visgi, šių pareigų ir draudimų nuteistasis nesilaikė. Taip pat jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurtinio pobūdžio veikų prieš tą pačią nukentėjusią I. M., kurias A. R. galimai įvykdė vykstant teisminiam šios bylos nagrinėjimui ir nesilaikydamas jam paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios I. M. bei jos vaikų ir nesiartinti prie jos bei vaikų arčiau nei nustatytu atstumu, ir nors galutinis procesinis sprendimas šioje byloje nėra priimtas, tačiau šiuos duomenis vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad jis nėra linkęs keisti savo smurtinio elgesio, taigi jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. R. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus jos atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, būtent realus skirtos bausmės neatlikimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, jog ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, priešingų išvadų daryti neleidžia.

21. Kaip ir minėta, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060, buvo pakeista BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija, įtvirtinant papildomas alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą bei areštą, ir kartu padidinant maksimalų galimos skirti laisvės atėmimo bausmės terminą nuo dvejų iki trejų metų. Atsižvelgusi į pirmiau aptartas išvadas, jog nuteistajam A. R. visiškai pagrįstai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė bei byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog bausmės tikslus A. R. galima pasiekti alternatyviomis bausmėmis nei laisvės atėmimas, teisėjų kolegija neperkvalifikuoja A. R. įvykdytos, BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos pagal naująją įstatymo redakciją, kadangi pastaroji sunkina nuteistojo teisinę padėtį.

22. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant A. R. bausmę nebuvo nustatyta, taip pat, šiuo atveju, nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

23. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš A. R. valstybės naudai prašoma išieškoti 91,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat, jog nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė bei jis turės atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, byloje nesant duomenų apie nuteistojo A. R. turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą.

Nepriteisti iš nuteistojo A. R. 91,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jam suteiktą teisinę pagalbą.