Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Skersienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. patikslintą ieškinį atsakovui E. M., trečiajam asmeniui Luminor bank akcinei bendrovei dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, turto lygių dalių nustatymo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Šalys pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pageidauja, jog byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

9. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

10. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, jokių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, byla nagrinėta pirmosios instancijos teisme du kartus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti

11. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantas, ginčydamas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, skundą teismui per EPP pateikė tik 2020 m. spalio 12 d., ką patvirtina EPP sistemoje esanti informacija, apeliacinis skundas paduotas pasibaigus apskundimo terminui, prašymų atnaujinti skundo padavimo termino negauta, todėl apeliacinį skundą teismas turėjo atsisakyti priimti ir jį grąžinti apeliantui. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

12. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

13. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas ir paskelbtas 2020 m. rugsėjo 9 d., todėl paskutinė teismo sprendimo apskundimo apeliaciniu skundu diena buvo 2020 m. spalio 9 d. Iš Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad apeliacinis skundas pasirašytas ir išsiųstas teismui per EPP 2020 m. spalio 9 d. 17.57 val., taigi terminas apeliaciniam skundui pateikti nepraleistas.

Faktinės aplinkybės

14. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio gyveno kartu. Iš pradžių gyveno ieškovei priklausiusiame bute, adresu Bandužių g. 6-65, Klaipėdoje, kurį ieškovė 2014 m. lapkričio 20 d. pirkimo pardavimo sutartimi pardavė už 46 339,20 Eur (160 000 Lt). Tada ieškovė, kartu su savo sūnumi ir atsakovu apsigyveno atsakovo tėvams priklausančiame bute, adresu Kretingos g. 12-10, Klaipėdoje. Atsakovas 2015 m. birželio 18 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį už 50 000 Eur nupirko nebaigtą statyti 135,69 kv.m bendro ploto 5 kambarių butą, unikalus Nr. 4400-3099-4106:7726, ir 652/1187 dalis (6,52 a.) žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0800-3576, Naujoji g. 13–1, Purmalių k., Klaipėdos r. Atsakovas už turtą 2015 m. birželio 23 d. iš savo sąskaitos banke Swedbank, AB pervedė pardavėjams 10 000 Eur, o likusią 40 000 Eur sumą pardavėjams sumokėjo iš banko Nordea Bank AB (dabar Luminor bank, AB) pagal 2015 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. BK 15/07/439S gavęs 40 000 Eur kreditą nurodytam butui su žemės sklypu įsigyti. Butas įkeistas bankui. Turtas VĮ Registrų centre nuo 2015 m. birželio 23 d. įregistruotas atsakovo asmeninės nuosavybės teise. Būsto kreditą ir palūkanas mokėjo ir šiuo metu moka atsakovas. Atsakovas pagal 2015 m. liepos 10 d. Būsto kreditavimo sutartį 2020 m. kovo 25 d. yra sugrąžinęs 10 864,66 Eur kredito, negrąžinto kredito likutis sudaro 29 135,34 Eur. Luminor bank AS Lietuvos skyrius atsakovui 2016 m. gegužės 6 d. suteikė 5 500 Eur vartojimo kreditą. Atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. patvirtina, jog atsakovas gavo iš buvusios sutuoktinės 8 688,60 Eur kompensaciją, 2015 m. birželio 16 d. į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 20 273,40 Eur. 2015 m. gegužės 25 d. apžiūros metu nustatytas pastato baigtumas 75 procentai. Butas nebaigtas statyti - be apdailos, aplinka bei žemės sklypas nesutvarkytas. Butas ir žemės sklypas įvertintas 75 000 Eur. 2019 m. rugsėjo 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. F19-29 patvirtina, jog ginčo turtas, t. y. žemės sklypas bei butas yra visiškai įrengtas, apstatytas baldais, buitine technika, taip pat sutvarkyta namo aplinka, kiemas. Teismo ekspertizės aktas patvirtina, jog ginčo turto vertė 2016 m. balandžio mėnesį (kai ginčo šalys įsikėlė į butą gyventi), 2017 m. rugsėjo mėnesį (kai šalys nutraukė bendrą gyvenimą) buvo 144 400 Eur (žemės -13 300 Eur, namo 131 100 Eur). 2019 m. gruodžio mėnesį ginčo turto vertė - 155 200 Eur (žemės 14 700 Eur, 140 500 Eur - namo). Ieškovė prašė pripažinti, kad atsakovo vardu įregistruotas ginčo turtas yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, kiekvienam priklauso po ½ dalis šio turto ir kadangi su atsakovu jokių ryšių nebepalaiko, ginčo turtu nesinaudoja, gyvena atskirai, prašo ginčo turtą palikti atsakovui, o jai priteisti 77 600 Eur kompensaciją už jos atsakovui atitenkančią turto dalį. Atsakovas teigia, jog turtas yra jo asmeninė nuosavybė, jokio susitarimo dėl jungtinės veiklos sukuriant turtą nebuvo, niekada nesiekė turto įgyti bendrąja daline nuosavybe, o ieškovė tik prisidėjo prie jo turto įrengimo piniginėmis lėšomis apie 10 000 Eur -15 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad nekilnojamasis turtas: 652/1187 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0800-3576, ir butas Nr. 1, unikalus Nr. 4400-3099-4106:7726, esantys adresu Naujoji g. 13, Purmalių k., Klaipėdos r., yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė. Nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis, o atsakovui 2/3 dalis nekilnojamojo turto. Atidalijo atsakovui ir ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą priteisiant atsakovui visą nekilnojamąjį turtą natūra, o ieškovei priteisiant iš atsakovo 48 133 Eur kompensaciją. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nesudarė, nėra byloje įrodymų apie tai, kad šalys būtų veikusios siekdamos bendro tikslo - įgyti ginčo turtą pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles, todėl ieškinio teiginiai apie jungtinę veiklą yra nepagrįsti ir neįrodyti. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

15. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria esminiams teismo sprendime išdėstytiems motyvams.

Dėl ginčo

17. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.696 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18. Kaip byloje nustatyta, ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, kaip nesusituokę asmenys, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio iki (duomenys neskelbtini) mėnesio, juos siejo artimi šeimyniniai santykiai, t. y. kartu gyveno bute ir vedė bendrą ūkį, kartu keitė gyvenamąją vietą, rūpinosi bendra buitimi, kartu dalyvavo ginčo turto įsigijime, atliko ginčo turto įrengimą, priežiūrą, kartu gyveno ginčo turte, taip pat kartu įsteigė bendrovę, kurios pavadinimas yra jų (duomenys neskelbtini). Kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ieškovė įrodinėjo, jog abi ginčo šalys kooperavo savo turimas pinigines lėšas, darbą ir žinias, veikdamos bendru tikslu - turėti savo namus, šalys gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, siekiant bendrų šeimyninių tikslų, sukūrė ginčo turtą - butą su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), kurį gyvendamos kartu naudojo ir valdė dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visetu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, todėl yra pagrindas konstatuoti buvusį bylos šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), patvirtintą žodiniais bei konkliudentiniais veiksmais, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

19. Atmestinas apelianto argumentas, kad remiantis CK 6.969 straipsnio 4 dalimi, jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia.

20. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Tačiau, kaip minėta, pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė susitarimą su atsakovu dėl jungtinės veiklos įrodinėjo ne rašytine jungtinės veiklos sutartimi, o kitais šios kategorijos byloms leistinais įrodymais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju sutarties formos nesilaikymas šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos daro negaliojančiu.

21. Apeliantas argumentuoja, kad esant sandorių galiojimo prezumpcijai, laikytina, kad pagal (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto sutartį vieninteliu teisėtu ginčo turto savininku laikytinas atsakovas, nenuginčijus sutarčių negalima teigti, kad ieškovė yra ginčo turto bendraturtė, nebūdama ginčo turto bendraturte, ji negali reikalauti atidalyti turtą iš bendrosios nuosavybės. Apelianto argumentai nepagrįsti.

22. CK 4.90 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal atsidalijančio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, priešingu atveju atsidalijantis bendraturtis gauna kompensaciją pinigais.

23. Kaip byloje nustatyta, tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, todėl nereikia ginčyti sutarties ir pripažinti ją negaliojančia, šalių ginčui spręsti taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prie ginčo daikto sukūrimo ieškovė prisidėjo pinigais, darbu ir žiniomis ir konstatuota, kad ieškovė yra ginčo buto bendraturtė, nustatyta, kokia dalis atitenka ieškovei, taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė šalims priklausančio turto atidalijimo klausimus pagal CK 4.90 straipsnio nuostatas.

24. Apeliantas teigia, kad neaišku, kodėl teismas nustatė 1/3 ir 2/3 dalių proporcijas, teismas nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl mokėti paskolą lieka tik atsakovo pareiga, visiškai nieko neatsakė į atsakovo argumentus, kad esant sandorių galiojimo prezumpcijai ir jų nenuginčijus, atsakovas laikytinas vieninteliu teisėtu ginčo turto savininku.

25. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo dalyvavimą bendro turto kūrimo procese, jų asmeninių lėšų panaudojimą, ginčo turto vertės padidėjimo mastą, tai, jog ieškovė neprisidėjo prie ginčo turto pirkimo, kreditas už būsto įsigijimą nėra grąžintas, prievolė grąžinti kreditą yra atsakovo asmeninė, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagrįstai pripažino, kad nekilnojamojo turto - buto Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro 1/3, atsakovo – 2/3.

27. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis).

28. Iš bylos duomenų matyti, kad atlikus ginčo turto vertės nustatymo teismo ekspertizę, teismo ekspertas nustatė, jog ginčo turto vertė (duomenys neskelbtini) mėnesį (kai šalys įsikėlė gyventi) ir (duomenys neskelbtini) mėnesį (kai šalys nutraukė santykius) nesikeitė ir buvo 144 400 Eur (žemės - 13 300 Eur, namo 131 100 Eur), o 2019 m. gruodžio mėnesį vertė buvo 155 200 Eur (žemės 14 700 Eur, namo – 140 500 Eur).

29. Teismas, nustatydamas šalims priklausančio turto dalies vertę, rėmėsi ginčo turto verte, kokia buvo šalims nutraukus jų bendrą gyvenimą (duomenys neskelbtini) mėnesį, nes tuo metu buvo nutraukta ir jų jungtinė veikla, ir ginčo turto vertę laikė 144 400 Eur (žemės - 13300 Eur, namo - 131 100 Eur). Kaip byloje nustatyta, atsakovas įsigydamas ginčo turtą, sumokėjo 50 000 Eur, panaudojo 40 000 Eur banko paskolą ir 10 000 Eur asmeninių lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad eksperto nustatyta ginčo buto vertė 144 000 Eur, atsakovo 50 000 Eur indėlis į ginčo turtą sudaro apie 1/3 eksperto nustatytos turto vertės, taigi 2/3 ginčo buto vertės sudaro buto ir žemės sklypo pagerinimas abiejų šalių lėšomis. Atsakovas sutiko, kad ieškovė prisidėjo prie namo pagerinimų 10 000-15 000 Eur, tačiau ieškovė pateikė į bylą duomenis, kurie patvirtina, kad ieškovės indėlis į ginčo butą žymiai didesnis nei nurodo atsakovas. Atsakovas, priešingai nei ieškovė, nepateikė jokių duomenų, kur gautas lėšas išleido bei kiek konkrečiai lėšų išleido ginčo turto įrengimui bei aplinkos sutvarkymui. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad ieškovė pardavė jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), už 46 339,20 Eur, taigi turėjo piniginių lėšų, kurias galėjo panaudoti buto įrengimui. Byloje nėra duomenų, kad šios lėšos yra panaudotos kito ieškovei priklausančio turto pirkimui ar kitoms išlaidoms, taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės dalis jungtinės veiklos sutartimi sukurtame daikte yra 1/3. Tai, kad atsakovas moka už butą bankui paskolą, nustačius ginčo bute 1/3 ieškovės dalį bei atsižvelgiant į buto vertę ir banko paskolos dydį, atsakovo teisių nepažeidžia, nes atsakovui nustatyta žymiai didesnė dalis (2/3) daikte.

30. Apeliantas teigia, kad teismas priteisė 48 133 Eur kompensaciją, tačiau jis tiek piniginių lėšų neturi, todėl nukreipus išieškojimą į ginčo turtą ir priverstinai jį pardavus, už gautas lėšas grąžinus kreditą ir sumokėjus ieškovei teismo priteistą kompensaciją, atsakovui neliktų piniginių lėšų kitam būstui įsigyti. Šie argumentai nepagrįsti.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, jog atsakovas neturi lėšų sumokėti ieškovei kompensaciją, negali būti pagrindas nepriteisti ieškovei kompensacijos už jai tenkančią turto dalį. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad 2019 m. gruodžio mėn. eksperto nustatyta buto vertė buvo 155 200 Eur, atsakovo įsipareigojimai bankui yra 29 135,34 Eur ir palūkanos, ieškovei priteista 48 133 Eur kompensacija. Taigi ieškovas iš esmės turės apie 80 000 Eur įsipreigojimus, atsižvelgiant į tai, kad nustatyta ginčo buto vertė prieš metus buvo 155 200 Eur, atsakovui lieka apie 75 200 Eur, taigi nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jis nebeturės galimybės įsigyti nekilnojamąjį turtą.

32. Apeliantas teigia, kad jei ieškovė būtų pakeitusi reikalavimą, būtų sąžininga ir teisinga grąžinti jai lėšas, kurias ji investavo į ginčo turtą, tačiau ieškovė nepakeitė savo reikalavimo, patikslintu ieškiniu ir toliau buvo prašoma pripažinti jai nuosavybės teisę į l/2 dalį ginčo turto.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė patikslintą ieškinį ir jame aiškiai išdėstė savo reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į l/2 dalį ginčo turto, taigi šį reikalavimą teismas nagrinėjo ir nustatė, kad yra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į l/3 dalį ginčo turto bei priteisti atitinkamo dydžio kompensaciją.

34. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ieškovė investuodama lėšas į ginčo turtą rinko ir išsaugojo įrodymus, nepatvirtina, kad ieškovė siekė nepagrįstai praturtėti.

35. Šiuo atveju tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

36. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 605 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

39. Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Atsakovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 947 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 7 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo momento, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, 947 Eur žyminis mokestis mokėtinas už apeliacinį skundą priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

40. Ieškovė teigia, kad atsakovui teikiant apeliacinį skundą galima įžvelgti piktnaudžiavimą procesu, numatytą CPK 95 straipsnyje.

41. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti iki penkių tūkstančių eurų baudą.

42. Teismų praktikoje yra pabrėžta, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43. Šiuo atveju atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, nurodė nesutikimo su teismo sprendimu argumentus. Susipažinus su apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas savo teise reikšti apeliacinį skundą naudojosi ne pagal paskirtį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. spendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei K. M. iš atsakovo E. M. 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo E. M. 947 Eur žyminį mokestį valstybei.