Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-29 · Administracinė byla Nr. I-959-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-29
Bylos Nr.
I-959-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01704-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-959-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01704-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3; 20.2.3.2(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 29 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,dalyvaujant pareiškėjui R. P.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas R. P. 2015-03-16 paštu kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2015 m. kovo mėn. Kameros vidutinis plotas areštinėje vienam asmeniui buvo apie 4 m2. Kameroje esantis langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, yra tik ventiliacinės grotelės, nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 9 m2. Areštinės kameroje esantis tualetas atskirtas tik 1,5 m. sienele. Areštinėje dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, o tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2014-01-14 iki 2015-03-16, pažeidžiat vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio yra nerūkantis, bet Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose rūkoma. Šiuose kamerose nebuvo karšto vandens, o tualetas atskirtas tik 1,5 m sienele. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kameros buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, veisėsi parazitai. Minkštasis inventorius nešvarus. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal. Teigia, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, jis kenkia pareiškėjo sveikatai.

Nurodo, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartu su kitais konvojuojamais turėjo sėdėti ant lentos. Pareiškėjui dažniausiai vietos neužtekdavo, todėl stovėdavo. Automobiliai neturi šildymo sistemos, taip pat ventiliacijos. Paprašius išleisti į tualetą, buvo nuvestas į pasivaikščiojimo kiemelį ir liepta šlapintis į nutekamąjį vamzdį. Pareiškėjo teigimu, jis buvo konvojuojamas su antrankiais.

Pažymėjo, kad Ukmergės policijos komisariato areštinėje bei Lukiškių TI-K buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais, dėl to pareiškėjas taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Eur.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl kamerų perpildymo vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Higienos normos reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Buvimo areštinėje metu jokių skundu ir pageidavimų dėl laikymo ar maitinimo sąlygų jis nepareiškė, todėl teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Areštinės patalynė reguliariai dezinfekuojama, užsakytos ir teikiamos patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos. Skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys. Pareiškėjas pageidavimų šiuo atžvilgiu nebuvo pareiškęs. Sanitarinių mazgų bei langų įrengimas patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos yra atskirti sienelėmis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, kreipiasi į teismą siekdamas pasipelnyti.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Pagal konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konvojuojamam asmeniui antrankiai teismo posėdžių salėje nuimami su teismo leidimu, apie kurį yra pažymima tarnybinėje dokumentacijoje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų apie leidimą nėra.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2014-01-14 iki 2015-03-16, Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate – nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2015 m. kovo mėn. ir konvojavimą sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl konvojavimo sąlygų

Nurodo, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartu su kitais konvojuojamais turėjo sėdėti ant lentos. Pareiškėjui dažniausiai vietos neužtekdavo, todėl stovėdavo. Automobiliai neturi šildymo sistemos, taip pat ventiliacijos. Paprašius išleisti į tualetą, buvo nuvestas į pasivaikščiojimo kiemelį ir liepta šlapintis į nutekamąjį vamzdį. Pareiškėjo teigimu, jis buvo konvojuojamas su antrankiais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą laikotarpiu nuo 2012-11-26 iki 2016-01-27 buvo konvojuojamas transporto priemonėmis valstybiniais numeriais: GND 472, DOK 714, EFS 561, EFS 563, EFS 559, EDL 149, EDL 150, EDL 153, GND 742, FUV 253, FUV 254, EDL 154, GND 472, EFS 558, HOL 629, AGF 922 (t. II, b. l. 83, 87, 91, 95, 99, 103, 107, 111, 115, 119, 123, 127, 131, 135, 139, 143, 147, 151, 155, 163, 167, 171, 179, 183, 187, 191, 195, 199, t. III, b. l. 3, 7, 11, 15, 19, 23, 27, 31, 35, 39, 43, 101, 105, 113, 117, 121, 125, 129, 133, 137, 145, 149, 153, 157, t. IV, b. l. 26).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).

Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, įtvirtinta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolų matyti (t. III, b. l. 51, 56–58, 59–60, 61–62, 63–64, 86-87, 88-89, 90-91, 92-94, 161, 166, 167-168, 172, 173, 181-183, 184-185, t. IV, b. l. 29-30, 31-33, 34-35, 36-37, 38-39, 40-41), kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija ir apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai (t. III, b. 1. 52, 53, 68, 71, 77, 80, 83, 162, 169, 174, 177, 178, 189, 192, 193, 196, 199, t. IV, b. l. 2, 5, 8, 11, 14, 17, 20, 23). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (t. III, b. l. 73, 76, 79, 82, 164, 171, 176, 180, 187, 190, 195, 198, t. IV, b. l. 1, 4, 7, 10, 13, 16, 19, 22, 25), automobilių registracijos liudijimai (t. III, b. l. 54, 66, 69, 72, 75, 78, 81, 84, 163, 170, 175, 179, 188, 194, 197, 200, t. IV, b. l. 3, 6, 9, 12, 15, 18, 21, 24) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų (II t., b. l. 83-84, 87-88, 91-2, 95-96, 99-100, 103-104, 107-108, 111-112, 115-116, 119-120, 123-124, 127-128, 131-132, 135-136, 139-140, 143-144, 147-148, 151-152, 155-156, 159-160, 163-164, 167-168, 171-172, 175-176, 179-180, 183-184, 187-188, 191-192, 195-196, 199-200; III t., b. l. 3-4, 7-8, 11-13, 15-16, 19-20, 23-24, 27-28, 31-32, 35-36, 39-40, 43-44, 48, 52, 53, 65, 68, 71, 74, 77, 80, 83, 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 125-126, 129-130, 133-134, 137-138, 141-142, 145-146, 149-150, 153-154, 157-158, 162, 169, 174, 177, 178, 189, 192, 193, 196, 199; IV t., b. l. 2, 5, 8, 11, 14, 17, 20, 23, 26-27).

Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teismas pažymi, kad šiuo aspektu LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016-07-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

Pareiškėjas, be kita ko, žalą kildina dėl to, jog konvojavimo metu jis buvo laikomas su antrankiais. Pagal Konvojavimo taisyklių 223.2. punktą Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Todėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavimo metu laikė su antrankiais nepažeisdami konvojavimą reglamentavusių teisės normų.

Atmetant pareiškėjo skundo teiginius dėl galimybės pasinaudoti tualetu pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu ir tik po vieną. Konvojaus žurnaluose yra įrašai apie tai, kad konvojuojamieji būdavo išvedami į tualetą, tačiau pareiškėjas nenurodo, kad jis pats būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, o pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo teisę dėl Konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau, kaip matyti iš pateiktų konvojaus kelionės žiniaraščių, nėra nei vieno užfiksuoto pareiškėjo skundo ar prašymo.

Apibendrinus nustatytina, kad byloje nėra duomenų, jog VST pareiškėją ginčo laikotarpiu būtų konvojavusi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Nenustatyta, kad VST pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – VST pareigūnų neteisėtų veiksmų. pareiškėjo prašymas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime

Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2014-01-14 iki 2015-03-16, pažeidžiat vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio yra nerūkantis, bet Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose rūkoma. Šiuose kamerose nebuvo karšto vandens, o tualetas atskirtas tik 1,5 m sienele. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kameros buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, veisėsi parazitai. Minkštasis inventorius nešvarus. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal. Teigia, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, jis kenkia pareiškėjo sveikatai.

Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-01-14 iki 2015-03-16 buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 104 (1 asm.); 7,30 kv. m. ploto kameroje Nr. 315 (3-4 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 118 (1 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.); 7,68 kv. m. ploto kameroje Nr. 324 (2–4 asm.); 7,78 kv. m. ploto kameroje Nr. 319 (3-4 asm.); 7,45 kv. m. ploto kameroje Nr. 111 (1 asm.); 31,61 kv. m. ploto kameroje Nr. 399 (1 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 120 (1 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 313 (2-4 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 322 (3 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 272 (2-4 asm.); 7,28 kv. m. ploto kameroje Nr. 112 (1 asm.); 17,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 404 (1-6 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 6,34 kv. m. ploto kameroje Nr. 112A (3 asm.); 7,74 kv. m. ploto kameroje Nr. 266 (1-2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 107 (1 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 109 (1 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 272 (3-4 asm.); 7,28 kv. m. ploto kameroje Nr. 112 (4 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 106 (2 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 270 (2-4 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (3 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 272 (2-4 asm.); 7,76 kv. m. ploto kameroje Nr. 320 (3-4 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 311 (2-4 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 7,85 kv. m. ploto kameroje Nr. 275 (1-3 asm.); 7,68 kv. m. ploto kameroje Nr. 269 (2-4 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 109 (3 asm.); 7,58 kv. m. ploto kameroje Nr. 314 (2-3 asm.); 17,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 405 (3-4 asm.); 7,18 kv. m. ploto kameroje Nr. 371 (1-2 asm.); 7,61 kv. m. ploto kameroje Nr. 317 (2 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 279 (1-3 asm.); 7,30 kv. m. ploto kameroje Nr. 268 (2-3 asm.); 7,22 kv. m. ploto kameroje Nr. 383 (2-3 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 108 (1 asm.); 7,28 kv. m. ploto kameroje Nr. 381 (1 asm.). Įvertinus šiuos duomenis matyti, kad iš viso Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus pažeidė 123 paras.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-05-10 sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Atsakovo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį 1,5 m. sienele atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir Europos Žmogaus teisių teismo pateiktus išaiškinimus, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje pareiškėjo privatumo pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, t. y. 197 paras, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kadangi pagal higienos normos reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpoje turi veikti tik šalto vandens tiekimo sistema, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis aktuali pareiškėjo nurodomu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktas, pagal kurį, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, kad atsakovo į bylą pateikta 2015-04-01 pažyma Nr. 24-2008 patvirtina, jog nuo 2014-12-19 pareiškėjas pagal jo prašymą, kaip nerūkantis, buvo laikomas gyvenamosiose kamerose su asmenimis, kurie Lukiškių TI-K administracijai taip pat pareiškė, kad yra nerūkantys. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis taip pat yra bendro pobūdžio, pareiškėjas nedetalizavo kokiose kamerose ar kuriomis konkrečiomis dienomis jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir tuo metu buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K administracijos pateiktais duomenimis, o pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl naudojimosi dušu tvarkos paminėtinas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas, kuriame teigiama, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas pažymi, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti arba faktų, pagrindžiančių būtinumą pareiškėjui suteikti papildomą apsilankymą duše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, veisėsi parazitai. Minkštasis inventorius nešvarus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“ (t. I, b. l. 82–84). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad UAB „Dezinfa“ vykdys kenkėjų kontrolę ir naikinimą du kartus per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių laikyti patalpas tinkamos būklės, su UAB „Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis laikytina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad dezinfekcijos darbai Lukiškių TI-K yra atliekami. Aplinkybę, kad kenkėjų kontrolė buvo realiai vykdyta patvirtina ir į bylą pateiktos graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (t. I, b. l. 77–80). Atsižvelgiantį tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Iki 2015-10-31 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, 54 p. numatė, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 p.). Vilniaus visuomenės patikrinimo aktai patvirtina, kad patikrinimo metu nustatyta, jog minkštasis inventorius Lukiškių TI-K, yra dezinfekuojami dezinfekcijos kamerose, išdezinfekuotas minkštasis inventorius yra laikomas atskirai nuo panaudoto (t. I, b. l. 68–71). Teismas papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir nedetalizuoti, pareiškėjas nekonkretizavo kuriose kamerose kalint ir kuriuo laikotarpiu jam buvo išduota netinkamos kokybės patalynė ir minkštasis inventorius, kokie pareigūnai ir kokiu laiku išnešdavo iš pareiškėjo kameros minkštąjį inventorių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės minkštojo inventoriaus ir patalynės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal. Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinio energetinę vertę sudaro 2 856 kcal. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo koks konkrečiai patiektas maistas ir kuriomis dienomis jo netenkino ar neatitiko teisės aktuose nustatytos energetinės maisto vertės. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, jis kenkia pareiškėjo sveikatai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1. p., nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002-01-01 naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, juolab kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nedetalizuoti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini kaip nepagrįsti.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl draudimo Lukiškių TI-K turėti ilgalaikius pasimatymus, teismas pažymi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013-04-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad teisė gauti ilgalaikius pasimatymus įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 straipsnio 3 dalis numato, jog ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 straipsnio 3 dalis). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas.

Nors Lietuvos vyriausias administracinis teismas, spręsdamas Lukiškių TI-K kalinamo asmens teisės į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinimo klausimą pabrėžė, jog aplinkybė, kad įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016), pastebėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų negalėjo būti apribota, nes pareiškėjas dėl tokių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir kad Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi įgyvendinti pareiškėjo prašymą. Nors pareiškėjas buvo kalinamas pakankamai ilgą laikotarpį, jis nenurodė aplinkybių, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su savo artimaisiais. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, tačiau nepateikia jokių konkrečių teiginių ar įrodymų dėl Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti pareiškėjui galimybę gauti ilgalaikį pasimatymą. Tokio bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neteisėtiems atsakovo veiksmams nustatyti ir neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus pažeidė 123 paras, o pareiškėjo privatumas, kalint kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo likusios kameros dalies, buvo pažeistas 197 paras.

Dėl kalinimo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje

Pareiškėjo teigimu, Ukmergės policijos komisariato areštinėje kameros vidutinis plotas areštinėje vienam asmeniui buvo apie 4 m2. Kameroje esantis langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, yra tik ventiliacinės grotelės, nebuvo karšto vandens. Kameroje esantis tualetas atskirtas tik 1,5 m. sienele. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 9 m2. Areštinėje dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, o tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

Ukmergės policijos komisariato areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 80 p. nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Todėl praktikoje, vertinant (skaičiuojant) vienam asmeniui areštinės kameroje tenkantį plotą ir su juo susijusį pažeidimą, atsižvelgiama į tai, kad bendrąjį gyvenamąjį plotą mažino joje esantis sanitarinis mazgas, t. y. sanitarinio įrenginio plotas neįskaičiuojamas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017-05-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-525/2017, 2017-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-815-442/2017).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Ukmergės policijos komisariato areštinę buvo etapuojamas penkis kartus laikotarpiu nuo 2014-01-20 iki 2015-03-02. Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014-01-20 iki 2014-01-22, nuo 2014-07-28 iki 2014-08-03 bei nuo 2014-11-24 iki 2014-12-01 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 9, kurios plotas – 10,94 kv. m., kameroje nurodytu laikotarpiu buvo laikomas su dar vienu asmeniui. Laikotarpiu nuo 2014-08-04 iki 2014-08-05 pareiškėjas buvo laikomas dvivietėje kameroje Nr. 9, kurios plotas – 10,94 kv. m., tačiau šiomis dienomis kameroje buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2015-01-19 iki 2015-01-26 ir nuo 2015-02-23 iki 2015-03-02 buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 13, kurios plotas – 12 kv. m., kameroje nurodytais laikotarpiais buvo laikomas su dar vienu asmeniui. Taigi vertintinas kamerų Nr. 9 bei Nr. 13 plotas nurodytais laikotarpiais. Pažymėtina, kad nors kamera Nr. 9 yra 10,94 km. m. ploto, šis plotas apima gyvenamąjį plotą ir sanitarinį mazgą. Atsakovas nepateikė konkretaus sanitarinio mazgo ploto, kuris turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro 10,94 km. m. ploto, o iš pateiktų duomenų matyti, kad kameroje laikant du asmenis, jiems iš viso tektų 5,47 km. m., neatskaičius sanitarinio mazgo. Kadangi atsakovas nepateikė konkrečių duomenų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, o iš pateiktų brėžinių matyti, kad kameroje Nr. 9 sanitarinis mazgas užima reikšmingą kameros dalį, laikytina, kad vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas kameroje Nr. 9 buvo pažeistas, kai pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas dar su vienu asmeniui. Vertinant kameroje Nr. 13 vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, nustatyta, kad kamera iš viso yra 12 km. m. ploto, tačiau atsakovas nedetalizavo kokį plotą užima sanitarinis mazgas. Taigi nors dviems asmenims, laikomiems kameroje Nr. 12, teko po 6 kv. m. ploto, atsakovui nepateikus detalios informacijos nėra galimybės nustatyti kiek iš šio ploto užėmė sanitarinis mazgas. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Šiuo atveju atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodomų teiginių dėl kamerose Nr. 9 ir Nr. 13 vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, laikytina, kad minimalūs gyvenamojo ploto reikalavimai buvo pažeisti laikotarpiu, kai pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu. Taigi laikytina, kad iš viso minimalūs ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 34 paras. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinė CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo areštinėje, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 punktas numato, jog į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai. Su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal šių taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-05-10sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Analizuojant byloje esančią medžiagą bei atsakovo pateiktus paaiškinimus matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, t. y. kameroje Nr. 9 ir Nr. 13 sanitarinio mazgo įrengimas galėjo pažeisti pareiškėjo privatumą juo naudojantis. Pažymėtina, kad sanitarinis mazgas įrengtas prie durų, pagal atsakovo paaiškinimus jis yra izoliuotas tik 1,2 – 1,3 m. sienele, taigi visiškai neuždengtas. Tokios sanitarinio mazgo naudojimosi sąlygos lemia, kad pareiškėjas gali būti stebimas pro kameros duryse esantį langelį. Nurodytos sąlygos pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytinos aplinkybėmis, neužtikrinančiomis privatumą naudojantis tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017).

Taigi vertinant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinės elgesį šiuo aspektu, akcentuotina, jog nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017). Šiuo atveju, įvertinus byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad laikant pareiškėją su kitais asmenimis galėjo būti pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš viso 36 paras.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad areštinės kameroje esantis langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, yra tik ventiliacinės grotelės, nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 9 m2. Areštinėje dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, o tiekiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 7.12. p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Atsakovo pateiktas Asmenų, laikomų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje, išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas patvirtina, kad pareiškėjas buvo išvėstas į dušą 2015-02-28, 2015-01-24, 2014-11-29, 2014-08-02, (t. I, b. l. 38, 44, 55). Iš pateiktų duomenų matyti, kad kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje savaitės laikotarpį, jam buvo suteikiama teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu pažeista nebuvo ir šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Spręsdamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore teismas remiasi Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas duomenimis, pagal kuriuos matyti, jog pareiškėjas buvo išvedamas pasivaikščioti toliau nurodytomis dienomis: 2015-03-01 (1 val.), 2015-02-28 (1 val.), 2015-02-27 (1 val.), 2015-02-26 (47 min.), 2015-02-25 (58 min.), 2015-02-24 (1 val.), 2015-01-25 (33 min.), 2015-01-24 (28 min.), 2015-01-23 (19 min.), 2015-01-22 (17 min.), 2015-01-21 (20 min.), 2015-01-20 (28 min.), 2014-11-28 (55 min.), 2017-11-27 (35 min.), 2014-11-26 (36 min.), 2014-11-25 (38 min.), 2014-08-03 (1 val. 2 min.), 2014-08-02 (58 min.), 2014-08-01 (56 min.), 2014-07-31 (1 val. 10 min.), 2014-07-30 (1 val. 4 min.), 2014-07-29 (1 val. 3 min.). Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2014-01-21 buvo išvestas iš kameros procesiniams veiksmams atlikti nuo 8 val. 35 min. iki 12 val. 08 min. (t. I, b. l. 36–70). Teismo vertinimu tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas, t. y. 2014-01-20, 2014-01-22, 2014-07-28, 2014-08-04, 2014-08-05, 2014-11-24, 2014-12-01, 2015-01-19, 2015-01-26, 2015-02-23, 2015-03-02 atsakovui neteko pareigos užtikrinti jam vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, nes jeigu suimtasis (nuteistasis) dienotvarkėje nustatytu pasivaikščiojimo laiku turi būti konvojuojamas, pasivaikščioti jis nevedamas, nes konvojus turi suplanuotą maršrutą ir laiką ir turi jo laikytis. Tačiau teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas būtų išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį 2014-11-29 bei 2014-11-30 dienomis, todėl laikytina, kad šiomis dieniomis pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname nebuvo užtikrinta.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl tiekiamo maisto energetinės vertė, kuri anot pareiškėjo, buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, aktualus Higienos normos 37:2009 8 punktas, nustatantis, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 p. nustato, jog policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Taisyklių 62 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys maitinami tris kartus per dieną. Taisyklių 64 punktas numato, kad valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis, o 65 punkte numatyta, kad ligonių, nėščių moterų, laikomų policijos areštinėse, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013-04-30 tarp UAB „Rimjus“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis Nr. 10-ST2-87 (b. l. 110–112) dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Sutarties šalis - UAB „Niklita“ įsipareigojo, kad teikiamų paslaugų kokybė atitiktų Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus ( sutarties 1.1p., 1.2p.). Minėtos sutarties 2.1.6 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100" Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo". Sutarties 2.1.8 įtvirtinta, kad paslaugos teikėjas įsipareigoja užtikrinti fiziologinę mitybos norma asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14. Pagal byloje pateiktą areštinės dienotvarkę matyti, kad maistas tiekiamas tris kartus per dieną, taigi pagal Taisyklių nuostatas. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti, jog sutartis dėl maitinimo paslaugų teikimo yra vykdoma tinkamai. Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl netinkamos maisto vertės, nenurodė kuriomis dienomis koks konkretus maistas, jo manymu, neatitiko reikalavimų. Atsižvelgiant į bendro pobūdžio pareiškėjo teiginius bei į aplinkybę, kad atsakovas ėmėsi visų priemonių įgyvendinti Taisyklių bei HN 37:2009 konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamo kamerų įrengimo, teigdamas, kad areštinės kameroje esantis langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, yra tik ventiliacinės grotelės, nebuvo karšto vandens.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Ukmergės policijos komisariato areštinėje nebuvo užtikrintas reikiamas vėdinimas, teismas pažymi, kad Higienos normos HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinėje veikia oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija) taip pat languose yra orlaidės. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Ukmergės policijos komisariato areštinės administracijai būtų reiškęs pastabas ar reikalavimus, tame tarpe ir dėl vėdinimo stokos. Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje neatsidaro langas, pažymėtina, kad esant įrengtai vėdinimo sistemai būtinybės vėdinti patalpas per langą higienos taisyklės nenumato, todėl sistemos įrengimas laikytinas pakankamu kamerų vėdinimo užtikrinimui. Pareiškėjas nereiškė prieštaravimų dėl vėdinimo sistemos sutrikimų ar jos neveikimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos 37:2009 20 punktas įtvirtina, kad Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi teisės aktuose nėra nurodyta reikalavimo sanitariniame mazge užtikrinti karšto vandens tiekimą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas teigia, jog Ukmergės policijos komisariato areštinėje jam buvo draudžiama gauti ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais, atsižvelgiant į apibendrintą ir nedetalizuotą tokių pareiškėjo teiginių pobūdį, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovui netenka pareiškėjos atsikirsti į tokius pareiškėjo teisinius. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats skunde taip pat nenurodė, kad būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų, o atsakovas būtų atsisakęs juos suteikti. Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus areštinės pareigūnų veiksmus.

Apibendrinant pareiškėjo laikymo sąlygas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje, teismas konstatuoja, kad Ukmergės policijos komisariato areštinėje pareiškėjui 34 paras nebuvo užtikrintas teisės aktais įtvirtintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, taip pat 36 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje ir dvi dienas neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore.

Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, VST ir Vilniaus apskrities VPK, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, dideliais dvasiniai išgyvenimais, depresija, sveikatos sužalojimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teismas apibendrindamas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus 123 paras, o pareiškėjo privatumas kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistas 197 paras. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir minimalus gyvenamasis plotas, į nustatytų pažeidimų mastą, jų trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, iš viso priteistinas 1 329 Eur neturtinės žalos dydis (už parą, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir privatumas naudojantis sanitariniais mazgais priteistina po 9 Eur, už parą, kai buvo pažeistas tik pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais priteistina po 3 Eur).

Vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį už pažeidimus kalint Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje, teismas pažymi, kad Ukmergės policijos komisariato areštinėje pareiškėjui 34 paras nebuvo užtikrintas teisės aktais įtvirtintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, taip pat 36 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje ir 2 dienas neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, pagal aukščiau nurodytus neturtinės žalos vertinimo kriterijus, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteistinas 288 Eur neturtinės žalos dydis (už vieną pažeidimo parą 8 Eur).

Atsižvelgiant į tai, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 329 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt devynis eurus) neturtinės žalos.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 288 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė