Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių PN), ne mažiau kaip 92 968,62 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 30 d. buvo laikomas Šiaulių TI, nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. – Lukiškių TI-K ir nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. – Alytaus PN. Be to, nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą. Pareiškėjas visą šį laiką jis buvau kalinamas ir konvojuojamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pabrėžė, jog ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma. Teigė, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, šiose įstaigose kameros neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatų. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, be to, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, todėl nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Kamerose grindys, lubos ir sienos ištrupėjusios, jų neįmanoma nei valyti nei dezinfekuoti. Be to, patalpos yra apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis, valymo ar dezinfekavimo priemonės neišduodamos, patalpose veisiasi tarakonai. Nurodė, kad daugumoje patalpų, kuriose buvo kalinamas, paprastasis (einamasis) remontas nebuvo atliekamas mažiausiai 20 metų. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI kamerose langai per maži, todėl nebuvo reikalaujamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Visose kamerose priešais langus maždaug 1 metro atstumu yra įrengtos grotos, kurios atima iš kalinamų asmenų galimybę vėdinti patalpas per langus. Žiemos metu kamerose yra nepakeliamai šalta, oro drėgmė kamerose dažnai siekia 100 proc. Pabrėžė, kad apie jokį naujai atvykusių asmenų medicininį tikrinimą nėra net kalbos, sanitarinė švarykla nėra įrengta. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis, ir tokie purvini bei dvokiantys (neišvalyti) yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė retkarčiais būna išduodami, o rankšluosčiai išvis neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, valymo sausuoju būdu įrangos Lukiškių TI-K neturi, taigi patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo, taigi suimtieji sąmoningai laikomi antisanitarinėmis orumą žeminančiomis sąlygomis. Be to, asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, tokiu būdu diskriminuojant socialiai pažeidžiamus asmenis. Dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas paaiškino, kad vienu metu toje pačioje mašinos kameroje buvo konvojuojami nuo 1 iki 10 žmonių, o pačiose mašinose būdavo nuo 14 iki 25 žmonių. Šaltuoju metų laiku mašinose teko kęsti šaltį, o šiltuoju metu laiku oro temperatūra buvo aukštesnė nei lauko temperatūra, nesant ventiliacijos trūkdavo oro. Konvojavimo metu teko atlikinėti gamtinius reikalus į plastikinį butelį visų konvojuojamų asmenų akivaizdoje, nes pareigūnai atsisakydavo leisti atlikti gamtinius reikalus sustojus tarpinėje stotelėje. Be to, automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartais net nebūdavo vietos, kur atsisėsti, todėl teko visą kelią stovėti. Pareiškėjas teigė, kad daugiau nei pusantrų metų buvo pažeidinėjama jo teisė nebūti kankinamu, laikomu antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.