Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Civilinė byla dalyje nutrauktina. Likusioje dalyje ieškinys tenkintinas.

12. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

13. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020).

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

14. Byloje pateiktas 2022 m. rugpjūčio 3 d. Įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimas (polisas) Serija IT Nr. 00072331, pagal kurį draudikas (atsakovas) apraudė ieškovo įrenginius teritorijoje, t. y. grūdų džiovyklą Arska SW348. Sutarties galiojimo laikotarpis nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. Ieškovo įrenginys apdraustas 82 280 Eur, nauja atkuriamąja verte. Taipogi nurodyta, kad draudimo įmoka sudaro 180 Eur, kuri mokama 2022 metais iki rugpjūčio 14 d. Byloje pridėtos Bendrosios draudimo sąlygos Nr. TG-20211, Įmonių turto ir verslo nutrūkimo draudimo taisyklės Nr. TCP-20211.

16. 2022 m. rugsėjo 4 d. įvyko gaisras ieškovo grūdų džiovykloje, adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu sugadinta grūdų džiovykla, ten buvęs rapsų derlius. Ginčo, dėl paties įvykio aplinkybių, byloje nėra.

Dėl civilinės bylos dalies nutraukimo

26. Teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl sudegusių rapsų derliaus žalos atlyginimo (8 542,50 Eur sumoje), yra pagrindas priimti ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir civilinę bylą dalyje dėl 8 542,50 Eur skolos priteisimo nutraukti (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Remiantis CPK 294 straipsnio 2 dalimi, bylą dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti draudimo išmoką

27. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas su atsakovu sudarė Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį, pagal kurią ieškovas apraudė grūdų džiovyklą nauja atkuriamąja verte. Draudimo laikotarpis nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. Draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2022 m. rugpjūčio 14 d. 2022 m. rugsėjo 4 d. ieškovo ūkyje įvyko nelaimingas atsitikimas (gaisras), kurio metu nukentėjo grūdų džiovykla. 2022 m. rugsėjo 6 d. ieškovas sumokėjo praleistą draudimo įmoką ir papildomai teikė rašytinį pasiaiškinimą dėl vėluojančios įmokos sumokėjimo. Ištyrus nelaimingo įvykio aplinkybes, atsakovas iš esmės atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes, atsakovo teigimu, pagal Sutartį ir įstatyminį reglamentavimą atsakovui nekilo pareiga išmokėti draudimo išmokos, nes ieškovas praleido draudimo įmokos sumokėjimo terminą, todėl draudimo apsauga įvykio metu negaliojo. Ieškovas nesutiko su atsakovo argumentais, teigdamas, kad tarp šalių susiklostė ilgametė praktika, kurią atsakovas toleravo, jog ieškovas vėluodavo sumokėti draudimo įmokas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas priimdavo vėluojančias draudimo įmokas, kiekvieną kartą sutarčių nenutraukdavo. Nagrinėjamu atveju atsakovas irgi priėmė ieškovo sumokėtą įmoką, sutarties nenutraukė, įmoka buvo sumokėta per raštiškame priminime nurodytą terminą, šis terminas nebuvo pažeistas.

28. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar draudimo išmoka už gaisro metu sugadintą grūdų džiovyklą ieškovui turi būti išmokama, šiam pavėluotai sumokėjus draudimo įmoką, suėjus Draudimo liudijime nurodytam draudimo įmokos mokėjimo terminui.

31. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga pagal gyvybės draudimo sutartį bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o ne gyvybės draudimo sutartis pasibaigs (išskyrus atvejus, kai draudimo sutartyje susitarta dėl draudimo apsaugos sustabdymo). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Sutarties Bendrosiose sąlygose. Sutarties Bendrosios sąlygos nustato, kad jeigu yra nesumokama draudimo įmoka ar jos dalis Draudimo liudijime nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos pirmosios dalies sumokėjimu), atsakovas apie tai privalo pranešti raštu ir nurodyti, kad per 30 (trisdešimt) dienų nuo pranešimo išsiuntimo ieškovui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartis pasibaigs (Bendrųjų sąlygų 9 punktas). Byloje nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas registruotu paštu siuntė ieškovui priminimą dėl nesumokėtos draudimo įmokos. Pranešime atsakovas nurodė, kad 180 Eur draudimo įmoką ieškovas įpareigotinas sumokėti iki 2022 m. rugsėjo 29 d. Pranešimo pabaigoje atsakovas akcentavo, kad: „Apgailestaujame, tačiau Jums nesumokėjus viso įsiskolinimo pagal šiame pranešime nurodytą draudimo sutartį iki nurodyto mokėjimo termino, vadovaujantis LR Draudimo įstatymo 96 str., draudimo apsauga pagal minėtą draudimo sutartį bus nutraukta. Nutraukus sutartį, prievolė sumokėti įmokas už sutarties galiojimo laikotarpį išlieka“. Byloje nustatyta, kad ieškovas įmoką sumokėjo 2022 m. rugsėjo 6 d., t. y. iki priminime nurodyto termino pabaigos. Atsakovas priėmė ieškovo sumokėtą draudimo įmoką, Sutarties nenutraukė.

32. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Paprastai draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarčių sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-611/2021). Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-600/2006; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1046-302/2012). Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, rėmėsi Sutarties Bendrųjų sąlygų 11 punktu, nurodančiu, kad draudikas nemokės draudimo išmokų už draudžiamuosius įvykius, įvykusius nuo dienos, kada suėjo draudimo įmokos mokėjimo terminas iki tos dienos, kada faktiškai buvo sumokėta išmoka. Tačiau šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad su draudėju ši sąlyga buvo atskirai aptarta, išaiškinta jos esmė, kilsiančios pasekmės ir pan. Priešingai, teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad sutarčių pasirašymas vyko supaprastintu būdu – ieškovas nurodydavo, ką reikia apdrausti, o atsakovas atsiųsdavo draudimo polisą, vėliau, ieškovui vėluojant sumokėti įmokas, atsakovas atsiųsdavo priminimą, pagal kurį ieškovas atlikdavo įmokas, kurias atsakovas priimdavo. Pažymėtina, kad kaip paaiškėjo ir ieškovo žodinių paaiškinimų, jis net nesuprato, kad draudimo išmoka gali būti nemokama tuo pagrindu, kad vėluojama mokėti draudimo įmokas, ieškovas apskritai buvo įsitikinęs, kad jo įmokų sumokėjimo vėlavimas nesukelia jam jokių pasekmių, juolab nedaro įtakos draudimo apsaugos galiojimui. Šiame kontekste verta akcentuoti, kad draudimo paslaugų teikimas yra atsakovo profesinė veikla. Teisminėje praktikoje draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka civilinė atsakomybė įvykus draudiminiam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius. Ši draudimo sutarties esmė lemia nurodytos sutarties ypatumus. Palyginus su kitomis sutartimis, draudimo sutartis yra specifinė - fiduciarinė (lot. fiducia - pasitikėjimas), t. y. tokia sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai. Taigi skiriamasis draudimo sutarties bruožas yra sutarties šalių santykiams taikomas šalių tarpusavio didžiausio pasitikėjimo (uberrimae fidei) principas, kuris lemia ir šios prievolės šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis. Vienas svarbiausių - šalių bendradarbiavimo arba kooperacijos principas reikalauja, kad kiekviena šalis padėtų kitai šaliai tinkamai vykdyti prievoles. Šalys privalo keistis informacija, būtina tinkamam prievolės vykdymui, turi informuoti viena kita apie papildomas, sutartyje aiškiai neišreikštas, sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu. Teismo vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas nevisiškai tinkamai vykdė informavimo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai ir aiškiai informavęs atsakovą apie galimybę nemokėti draudimo išmokos įmokos sumokėjimo vėlavimo atveju.

33. CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. CK 6.992 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtos dvi draudiko pareigos yra savarankiškos, viena kitos nedubliuoja ir nepanaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 24 punktas). Tai reiškia, kad nepakanka tik viešai paskelbti draudimo rūšies taisykles, bet kuriuo atveju jas būtina įteikti ir draudėjui prieš sudarant draudimo sutartį. Būtent taisyklių įteikimas draudėjui užtikrina jo informavimą apie konkrečias draudimo sutarčiai taikytinas draudimo rūšies taisykles ir kad būtent tokios galios visą draudimo sutarties laikotarpį. Pats savaime draudimo rūšies taisyklių viešas paskelbimas nereiškia ir neįrodo, kad draudikas įvykdė kitą minėtoje normoje nustatytą pareigą – įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 32 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai supažindinęs ieškovą su draudimo taisyklėmis, būtų jas įteikęs ieškovui. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje išaiškino, kad aplinkybę apie kitos šalies tinkamą supažindinimą su standartinėmis sutarčių sąlygomis privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis, todėl, kilus ginčui dėl tinkamo supažindinimo su draudimo rūšies taisyklėmis, būtent draudikas turi pareigą įrodyti, kad tinkamai įvykdė įstatyme įtvirtintą pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015).

34. Civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalis draudimo teisiniai santykiai sieja ilgą laiką, nuo 2017 metų, ieškovas patvirtino besidraudžiantis tik pas atsakovą, sudaręs ne vieną draudimo sutartį. Ieškovo elgesys galiojant Sutarčiai vėluojant įmokėti draudimo įmokas buvo pasikartojantis ir įprastas. To neneigė ir ginčo šalys. Šiuo gi atveju, draudimo įmoka sumokėta iki pranešime nurodyto termino (2022 m. rugsėjo 29 d.). Ieškovas paaiškino nesumokėjimo aplinkybes: atostogų laikotarpio, ilgų ir sunkių darbo valandų, javapjūtės sezono. Teismo posėdžio metu akcentavo, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas buvo žmogiškoji klaida, ieškovas nespėja fiziškai, yra per daug užimtas. Remiantis byloje esančia atsakovo nutrauktų polisų ataskaita, ieškovo atžvilgiu buvo nutraukti 4 draudimo polisai. Spręstina, kad šalims bendradarbiaujant susiformavo praktika, kai ieškovas eilines, periodines draudimo įmokas moka pagal atsakovo siunčiamus priminimus. Ginčo šalių konkliudentiniai veiksmai, nusistovėjusi atsiskaitymo tvarką, atitiko prievolės šalių bendradarbiavimo principą, pagal kurį kreditorius ir skolininkas visokeriopai turi vienas kitam padėti įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1119/2000; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1046-302/2012). Atsakovo veiksmai (priminimas apie vėluojančią įmoką, sumokėtos įmokos priėmimas) leido ieškovui spręsti ir daryti išvadą, kad Sutartis gaisro metu buvo galiojanti ir atsakovas taikys draudimo apsaugą grūdų džiovyklai bei tuo pagrindu sumokės draudimo išmoką. Tarp šalių susiklostė ilgamečiai besitęsiantys draudimo sutartiniai santykiai, Sutartimi buvo nustatytas draudimo apsaugos laikotarpis ir tai turi esminę reikšmę nustatant, ar ieškovas turi teisę į draudimo išmoką. Be to, šioje situacijoje taip pat reikšminga aplinkybė, kad atsakovas nekoregavo draudimo laikotarpio, kai draudimo įmoka mokėta pavėluotai. Visgi teismas vertina, kad teikdamas 2022 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą, atsakovas pratęsė terminą ieškovui atsiskaityti, nenutraukdamas Sutartimi pritaikytos draudimo apsaugos ieškovo technikai. Toks Sutarties šalių elgesys leidžia daryti išvadą, kad iš esmės Sutartis galiojo gaisro atveju, todėl draudimo Sutarties galiojimas, draudimo apsaugos laikotarpis nepriklausė nuo draudimo įmokos sumokėjimo.

35. Pagal CK 6.996 straipsnio 1 ir 2 dalis draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka draudimo įmoką. Pažymėtina, kad Draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad draudimo laikotarpis – tai laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, kuris nebūtinai sutampa su sutarties terminu. Pagal šio straipsnio 10 punktą draudimo apsauga – draudimo įsipareigojimas įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką. Ginčo šalių sudarytame draudimo polise nustatyta jų sudarytos draudimo sutarties, kartu ir draudiminės apsaugos, įsigaliojimo data – 2022 m. rugpjūčio 4 d., o draudimo įmokos įmokėjimo data – 2022 m. rugpjūčio 14 d. Draudimo polise draudimo laikotarpio ir draudimo apsaugos įsigaliojimo data – 2022 m. rugpjūčio 4 d. nustatyta be papildomų sąlygų ar nuorodų į standartines Taisyklių sąlygas. Tai reiškia, kad ginčo šalys jų sudarytoje draudimo sutartyje susitarė dėl konkrečios šios sutarties įsigaliojimo datos, nesiedamos jos su draudimo įmokos sumokėjimu. Vadinasi, šiuo atveju draudimo sutarties įsigaliojimo terminą apsprendė ne draudimo įmokų sumokėjimas, o draudimo liudijime nurodyta draudimo sutarties įsigaliojimo data, kurią nustatė šalys bendru sutarimu. Taigi, draudimo sutartis įsigaliojo joje nustatytu terminu, todėl šalims kilo pareiga ją vykdyti – draudikui (atsakovui) teikti draudimo apsaugą, o draudėjui (ieškovei) sumokėti draudimo įmoką. Apibendrinant yra pagrindas konstatuoti, kad tarp šalių susiformavo draudimo sutartiniai santykiai ir draudimo apsauga įsigaliojo sutartyje nustatytomis individualiai aptartomis sąlygomis – 2022 m. rugpjūčio 4 d., darytina išvada, kad draudimo sutartis galiojo nepertraukiamai, todėl draudimo sutarties įsigaliojimas nepriklausė nuo draudimo įmokos sumokėjimo. Dėl šios individualiai aptartos sąlygos draudimo įmokos sumokėjimo termino praleidimas draudimo sutarties įsigaliojimui nereikšmingas.

36. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad jis neprivalo mokėti draudimo išmokos, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, kaip tai numato Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad draudiminė apsauga įvykio metu buvo sustabdyta, kad Sutartis įvykio metu negaliojo. Byloje nustatyta, kad atsakovas iki 2022 m. rugsėjo 4 d. įvykio, ieškovui vėluojant atlikti įmoką, nenutraukė Sutarties ar nesustabdė draudimo taikomos apsaugos ieškovo apdraustai įrangai. Tai patvirtina ir atsakovo 2022 m. rugpjūčio 30 d. priminime dėl nesumokėtos draudimo įmokos nurodyta pastraipa, kad būtent ieškovui nesumokėjus pranešime įmokos iki nurodyto mokėjimo termino (2022 m. rugsėjo 29 d.), tuomet vadovaujantis Draudimo įstatymo 96 straipsniu draudimo apsauga nustos galioti bei Sutartis bus nutraukta. Taikant lingvistinį teksto aiškinimo metodą, matyti, kad atsakovas nurodė, kad Sutartis bus nutraukta ir draudimo apsauga negalios tuo atveju, jei ieškovas nesumokės draudimo įmokos iki atsakovo nurodyto termino – 2022 m. rugsėjo 29 d. Kaip nagrinėjamu atveju nustatyta, ieškovas 180 Eur draudimo įmoką atsakovui sumokėjo 2022 m. rugsėjo 6 d., t. y. iki nurodyto termino pabaigos, vadinasi, tiek draudimo sutartis, tiek draudimo apsauga galiojo visą Draudimo sutartyje nurodytą laikotarpį - 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, remdamasis ta aplinkybe, kad draudimo apsauga buvo sustabdyta.

37. Įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytam draudiminiam įvykiui, draudikui kyla pareiga sumokėti draudėjui įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Ieškovas teismo posėdžio metu sumažino ieškinio reikalavimą ir nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovo 24 279,70 Eur draudimo išmoką. Šią sumą ieškovas grindė UAB „Dotnuva Baltic“ išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis Nr. DPN085868 437 Eur sumai (be PVM), Nr. DPN086143 288,70 Eur sumai bei 2022 m. spalio 4 d. komerciniu pasiūlymu 24 054 Eur sumai. Taip pat nurodė, kad iš gautos 24 779,70 Eur sumos yra atimta 500 Eur dydžio besąlyginė išskaita, todėl priteistina suma sudaro 24 279,70 Eur. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką nurodydamas, kad draudimo apsauga įrangai negaliojo dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos. Atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką atsakovas nenurodė, kad ieškovas pažeidė Taisyklėse numatytą pareigą leisti draudikui atlikti žalos priežasties bei dydžio tyrimus, suteikti draudikui visą įvykio tyrimui reikalingą informaciją ir pateikti draudiko reikalaujamus dokumentus ar pan. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pažeidęs kitas pareigas. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu prieštaravo dėl komercinio pasiūlymo pagrįstumo ir iš esmės teigė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog bent 50 proc. nurodytos sumos yra apmokėjęs. Taipogi atkreipė dėmesį, kad komercinio pasiūlymo galiojimo laikotarpis pasibaigęs (2022 m. lapkričio 4 d.) ir nebeaktualus. Bylos metu nustatyta, jog ieškovas užsiima ūkine veikla, kuri reikalauja specifinės technikos. Būtent ūkinės technikos stygius sukelia ieškovui žalą, t. y. negali atlikti darbų, gauti iš to pajamų ir kt. Po 2022 m. rugsėjo 4 d. įvykio ieškovas aktyviai ėmėsi veiksmų žalai nustatyti, tinkamai bendradarbiavo su atsakovu – teikė turimą dokumentaciją, institucijų pranešimus dėl įvykusio gaisro aplinkybių. Pažymėtina, kad Taisyklių 163 punkte numatyta, kad draudimo išmokai gauti turi būti pateikti tokie dokumentai: statybų (remonto) sąmatos, atliktų darbų priėmimo aktai, sąskaitos ir kt. (163.1. punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad Sutartyje, Bendrosiose sąlygose ar Taisyklėse nenumatyta sąlyga, jog ieškovas, kreipdamasis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, turėtų prieš tai sumokėti ar dalinai apmokėti sąskaitas, kurių pagrindu reikalaus draudimo (atsakovo) atlyginti patirtą žalą. Pabrėžtina ir tai, kad ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam pateiktas PVM sąskaitas-faktūras yra apmokėjęs, o komerciniu pasiūlymu pasinaudos, kai atgaus draudimo išmoką, nes šiuo metu dėl lėšų stygiaus remontuoti džiovyklos neturi galimybės. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė iš esmės pripažino, kad dėl sąskaitose ir komerciniame pasiūlyme nurodytų sumų prieštaravimų neturi, šių sumų neginčija, savo paskaičiavimų į bylą neteikė. Taigi, teismas vertina, kad ieškovo reikalaujamos priteisti sumos yra pagrįstos ir įrodytos.

38. Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, kad ieškovo pateikti įrodymai yra pakankami ieškinio reikalavimui tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl 24 279,70 Eur draudimo išmokos priteisimo įrodytas ir pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

39. Į esminius byloje keliamus šalių argumentus atsakyta. Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovas sumokėjo 717 Eur žyminį mokestį ir 500 Eur už teisines paslaugas (ieškinio parengimą), iš viso 1 217 Eur.

42. Ieškovui atsisakius dalies ieškinio (8 542,50 Eur) reikalavimų, spręstinas klausimas dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo. CPK 87 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų ir teismui nutraukus bylą dalyje dėl 8 542,50 Eur, yra pagrindas grąžinti ieškovui 75 procentus ieškovo sumokėto žyminio mokesčio (nuo atsisakytos 8 542,50 Eur ieškinio dalies), t. y. 144 Eur (8 542,50 Eur x 3 proc. x 75 proc. = 192 Eur; 192 Eur x 75 proc. = 144 Eur) (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Likusi dalis (25 proc.), t. y. 48 Eur žyminio mokesčio (nuo atsisakytos ieškinio dalies) (192 Eur – 144 Eur = 48 Eur) ieškovui neatlygintina.

43. Likusioje dalyje (dėl 24 279,70 Eur draudimo išmokos priteisimo) ieškinys patenkintas, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 525 Eur žyminio mokesčio (717 Eur – 192 Eur = 525 Eur) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 500 Eur atstovavimo išlaidų. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacija). Teismo vertinimu, ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis nagrinėjamu atveju yra atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, patirtos išlaidos yra realios, būtinos bei pagrįstos. Ieškinį tenkinus, yra pagrindas 500 Eur atstovavimo išlaidas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

45. Taigi, iš viso ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 1 025 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (525 Eur + 500 Eur = 1 025 Eur).

46. Atsakovas ir trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nesprendžiamas. Pašto išlaidos byloje nebuvo patirtos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu, 140 straipsniu, 268-270 straipsniais, 293 straipsniu,

nusprendžia:

priimti ieškovo I. S. atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir nutraukti civilinę bylą dalyje dėl 8 542,50 Eur (aštuonių tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt dviejų eurų 50 ct) draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, ieškovo I. S. naudai.

Likusioje dalyje ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui I. S. iš atsakovo If P&C Insurance AS, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, 24 279,70 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 70 ct) draudimo išmoką ir 1 025 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti ieškovui I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 144 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymu (mokėjimo užduoties kodas (ID) – ZL32228), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.