Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Logintra“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokų priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kadangi ieškovas negavo jokių pranešimų raštu dėl draudimo sutarčių nutraukimo ar negaliojimo, o priešingai, po autoįvykio atsakovo atstovas aktyviai derino remonto sąmatas, buvo suderinta Prancūzijoje atliekamo remonto suma, taip pat remonto sąmata buvo suderinta su bendrove „Klatentas“, tokiais veiksmais atsakovas akivaizdžiai pripažino sutarčių galiojimą ir tuo suteikė ieškovui teisėtus lūkesčius dėl draudimo išmokų mokėjimo.

Be to, ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio, nes apgadintos transporto priemonės priklauso UAB „Swedbank lizingas“, o ieškovas yra tik jų naudotojas. Draudimo sutartyse nurodytas naudos gavėjas yra UAB „Swedbank lizingas“.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB DK “PZU Lietuva” 51 281,28 Lt draudimo išmokų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 51 281,28 Lt. sumą, nuo ieškinio pareiškimo 2010 m. birželio 10 d. ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės UAB “Logintra” naudai. Likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatydamas išmokos dydį išskaitė draudimo liudijimuose nurodytas besąlygines išskaitas po 600 Lt, viso 1 200 Lt, bei transporto priemonių remontą atlikusioms bendrovėms ieškovo sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, viso – 11 388,64 Lt, kadangi kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Teismas taip pat išskaitė 1 750 Lt, kuriuos atsakovas sugrąžino ieškovui kaip jo mokėtas įmokas.

Apeliaciniame skunde dėstoma, kad įvykis pripažįstamas draudžiamuoju bei draudikui kyla pareiga mokėti draudimo išmoką tik esant visų toliau nurodomų sąlygų visumai: 1) įvyksta draudimo sutartyje/draudimo taisyklėse nurodytas atsitikimas/įvykis bei nustatoma, jog šiam įvykiui galiojo draudimo apsauga; 2) įvykis/atsitikimas nepatenka į draudimo sutartyje/taisyklėse/prieduose numatytų nedraudžiamųjų įvykių sąrašą; 3) nenustačius draudėjo pareigų, numatytų draudimo sutartyje/draudimo taisyklėse, pažeidimo. Vien draudimo sutarties sudarymo faktas nesiejamas su įvykio pripažinimu draudžiamuoju bei draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu teismas, nustatęs, kad ieškovas pareigą sumokėti laiku pirmąją įmoką dėl vilkimo draudimo apsaugos pažeidė, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi pareigą mokėti ieškovui draudimo išmoką.

Draudėjas ieškovas UAB „Logintra“ pirmąją draudimo įmoką pagal Transporto priemonių draudimo liudijimą PZULT Nr.1121878 sumokėjo dalimis 2009-10-19, 2009-11-02, 2010-02-01 atliktais pavedimais, nors pagal minėtos draudimo sutarties sąlygas pirmoji 650,00 Lt draudimo įmoka turėjo būti sumokėta 2009-10-14. Pažymėtina, kad nuo 2009-10-14 iki 2010-02-01 atlikto pavedimo praėjo daug daugiau nei 30 kalendorinių dienų, t. y. buvo uždelsta daugiau nei 3 mėnesius. Minėtose draudimo sutartyse, sudarytose su UAB „Logintra“, nebuvo numatyta galimybė pirmąją draudimo įmoką mokėti dalimis.

Ieškovui/draudėjui UAB „Logintra“ laiku nesumokėjus visos pirmosios draudimo įmokos sumos, sudarytos draudimo sutartys nutrūko (CK 6.996 str. 2 d.) ir 2010-02-01 įvykio metu jos negaliojo, t.y. 2010-02-01 įvykis įvyko neįsigaliojus draudimo sutartims; be to, nei draudimo taisyklėse, nei draudimo liudijimuose nebuvo nustatyta taikyti draudiminę apsaugą draudiminiams įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarčių įsigaliojimo (CK 6.996 str. 3 d.), taigi draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką, kaip ir draudėjo teisė reikalauti draudimo išmokos, neatsirado, ir tai yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Draudikas apskritai neturėjo prievolės/pareigos kreiptis raštu į draudėją dėl draudimo įmokos nesumokėjimo/draudimo sutarčių nutraukimo, kadangi ginčo atveju draudimo sutartys dėl laiku nesumokėtų draudimo įmokų neįsigaliojo, t.y. minėtų transporto priemonių draudimo sutarčių ir iš jų kylančių teisių bei pareigų atsiradimas buvo siejamas būtent su draudimo įmokų sumokėjimo momentu. Be to, tokios pareigos draudikui nenumato ir Taisyklės.

Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nurodė, kad prisijungimo būdu sudarytos draudimo sutartys turi būti aiškinamos draudėjo naudai. Kadangi draudimo sutarčių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutarties įsigaliojimą, tiek draudimo įmokų mokėjimą, yra aiškios ir nedviprasmiškos, šiuo atveju nėra jokio pagrindo jų aiškinti draudėjo naudai. Draudėjas, pasirašydamas draudimo liudijimuose / sumokėdamas draudimo įmokas, patvirtino, kad jis yra supažindintas su taisyklėmis, taigi jis žinojo apie šiose taisyklėse įtvirtintas draudimo įmokų nesumokėjimo neigiamas pasekmes.

Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad atsakovo sprendimas 2010-02-01 įvykusį autoįvykį pripažinti nedraudiminiu padarytas neatsižvelgus į draudėjo kaltę, nes draudikas tokią pareigą turėjo pagal Draudimo įstatymo 82 str. 7 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino atsakovo pateiktų argumentų dėl ieškovo prašomo priteisti nuostolio ir dydžio, neatsižvelgė, kad ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis yra apmokėjęs kartu su ieškiniu pateiktas sąskaitas – faktūras už transporto priemonės remontą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovas BUAB „Logintra“ atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė praleidęs terminą, todėl šis laikytinas nepaduotu ir grąžintas teismo nutartimi.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo AB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pagrindinis atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kuriuo skundžiamas teismo sprendimas, yra tai, kad apeliantas nesutinka su ieškovo ieškinyje ir teismo sprendime konstatuotu draudimo sutarčių galiojimu, t.y. apeliantas teigia, jog sutartys negaliojo, kadangi nebuvo jų įsigaliojimo sąlygos – draudimo įmokos sumokėjimo. Tuo tarpu CK 6.996 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 1.66 straipsnio 1 dalis ir Kelių transporto priemonių savanoriško visų rizikų draudimo taisyklės numato tokią draudimo sutarties įsigaliojimo sąlygą, jog ji įsigalioja kitą dieną po visos draudimo įmokos ar jos pirmos dalies sumokėjimo. Todėl, apelianto teigimu, ir šiuo atveju, jam nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo sutartis neįsigaliojo, ieškovas draudimo paslaugų neteikė, todėl atsakovas neturi ir jokių pareigų draudėjui. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas AB DK „PZU Lietuva“ su ieškovu UAB „Loginta“ sudarė dvi Sausumos transporto priemonių savanoriško draudimo sutartis - 2009 m. rugsėjo 29 d. draudimo sutartį Nr. PZULT1118171, kuria apdraudė prikabą ir puspriekabę (b.l. 46) ir 2009 m. spalio 14 d. draudimo sutartį PZULT1121878, kuria apdraudė krovininį automobilį (b.l. 45), kuriomis ieškovas (draudikas) įsipareigojo suteikti draudimo apsaugą, o atsakovas (draudėjas) įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką. Abi sutartys buvo terminuotos – 2009 m. rugsėjo 29 d. sutartyje numatytas jos galiojimo terminas nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. 17⁰⁰ val. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., 00:00 val., o 2009 m. spalio 14 d. sutartyje numatytas galiojimo terminas nuo 2009 m. spalio 14 d., 00:00 val. iki 20010 m. spalio 14 d., 00:00 val. Abejose sutartyse numatytas periodinis draudimo įmokos mokėjimas nustatytais terminais. Pagal 2009 m. rugsėjo 29 d. draudimo sutartį atsakovas draudimo įmoką (900 Lt) įsipareigojo sumokėti per keturis kartus – 2009 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. gruodžio 29 d., 2010 m. kovo 29 d. ir 2010 m. birželio 29 d. po 225 Lt. Pagal 2009 m. spalio 14 d. sutartį atsakovas draudimo įmoką (2 600 Lt) įsipareigojo sumokėti per keturis kartus – 2009 m. spalio 14 d., 2010 m. sausio 14 d. ir 2010 m. balandžio 14 d. bei 2010 m. liepos 14 d. po 650 Lt. Ieškovas sumokėjo nevisą pirmos dalies draudimo įmoką tiek pagal vieną, tiek pagal kitą sutartį. Pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta puspriekabė pirmoji įmoka buvo sumokėta dalimis: 2009 m. spalio 19 d.– 100 Lt., 2010 m. vasario 01 d. dalis pirmosios įmokos– 125 Lt. ir antroji įmoka 225 Lt. Pagal sutartį, kuria buvo apdraustas krovinis automobilis pirmąją įmoką ieškovas sumokėjo dalimis – spalio 19 d. - 100 Lt., lapkričio 2 d.- 116,67 Lt. ir 2010 m. vasario 01 d. – 433,33 Lt. bei tą pačią dieną ieškovas sumokėjo antrąją 650 Lt. draudimo įmoką (b.l. 122-125). Paskutinė įmoką pagal abi sutartis buvo sumokėta iš karto po įvykusio autoįvykio – 2010 m. vasario 01 d. Prancūzijoje, kurio metu buvo apgadintos abi apdraustos transporto priemonės, tiek krovininis automobilis – vilkikas, tiek puspriekabė, apie autoįvykį draudimo kompanijai buvo pranešta laiku – 2010-02-02 (b.l. 9-12). Atsakovas 2010 m. vasario 3 d. surašė abiejų transporto priemonių transporto priemonės apžiūros defektų aktus (b.l. 13, 14).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai. Vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185–6.187 straipsniais, taip pat 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006). Draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte nustatyta, kad draudimo laikotarpis – tai laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, kuris nebūtinai sutampa su draudimo sutarties terminu. Pagal šio straipsnio 11 punktą draudimo apsauga – draudiko įsipareigojimas įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką.

Pagal CK 6.996 straipsnio 1 ir 2 dalis draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka draudimo įmoką. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.049 Draudimo sutarties galiojimo, Draudimo apsaugos pradžios sąlygų 3.2.1 punkte numatyta, jog draudimo sutartis ir draudimo apsauga neįsigalioja sumokėjus tik dalį draudimo įmokos nebent kitaip yra sutarta ir nustatyta draudimo sutartyje. Nagrinėjamu atveju abejų su ieškovu sudarytų draudimo sutarčių liudijimuose, kaip jau buvo minėta, buvo numatytas konkretus draudimo sutarčių galiojimo terminas. Taigi šiuo atveju draudimo sutarčių įsigaliojimo terminą apsprendė ne draudimo įmokų sumokėjimas, kaip teigia apeliantas, o draudimo liudijimuose nurodyta draudimo sutarčių įsigaliojimo data, kurią nustatė šalys bendru sutarimu. Taigi abi draudimo sutartys įsigaliojo jose nustatytais terminais, todėl šalims kilo pareiga jas vykdyti – draudikui (ieškovui) teikti draudimo apsaugą, o draudėjui (atsakovui) sumokėti draudimo įmoką.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nagrinėjamu atveju ir atsakovo veiksmai leido ieškovui daryti išvadą, kad sutartis yra galiojanti ir atsakovas taikys draudimo apsaugą transporto priemonėms bei išmokės draudimo išmoką. Atsakovas 2010-01-15 ir 2010-03-15 ragino ieškovą pagal nagrinėjamas draudimo sutartis mokėti eilines draudimo įmokas (b.l. 80-81), priėmė ieškovo pareiškimą - pranešimą apie autoįvykį ir reguliavo žalos atlyginimą bei draudimo išmokos dydį (b.l. 71-72, 68-70), Be to, atsakovas priiminėjo ieškovo mokamas įmokas pagal abi draudimo sutartis nuo 2009-10-19 iki 2010-02-01 (b.l. 122-125) ir atsakovui 2010-03-17 nusprendus nemokėti draudimo išmokos (b.l.73-74), sumokėtos įmokos buvo grąžintos ieškovui tik 2010-05-27 (b.l. 77). Dėl šios individualiai aptartos sąlygos draudimo įmokos dalies sumokėjimo termino praleidimas draudimo sutarties įsigaliojimui nereikšmingas (CK 6.996 straipsnio 1 dalis, Taisyklių Nr. 049 3.2.1 punktas), o draudimo apsaugos sustabdymo procedūrų, nustatytų Draudimo įstatymo 80 straipsnyje, draudikas nesiėmė - visa įmoka sumokėta 2010 m. vasario 1 d., t. y. pasibaigus draudimo polise nurodytam draudimo įmokos dalies sumokėjimo terminui, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas privalo išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Apelianto nurodytas argumentas, jog priminimai apie draudimo įmokų mokėjimą ieškovui buvo išsiųsti per apelianto darbuotojų klaidą, neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes už savo darbuotojų veiksmus atsako darbdavys.

Apelianto skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse 3K-3-591/2004 ir 3K-3-165/2009, kuriomis apeliantas prašo vadovautis, suformuoti išaiškinimai nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi, nes nurodytose bylose buvo nustatytos visiškai skirtingos aplinkybės negu nagrinėjamoje byloje, jose nebuvo nagrinėjamas sutarčių ir įstatymų normų aiškinimas dėl sutarties galiojimo nesumokėjus ar nepilnai sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o draudiminio įvykio buvimas visai kitu aspektu, todėl vadovautis šiais išaiškinimais nėra pagrindo.

Draudimo interesas - nuostolis, kurį gali patirti draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas). Naudos gavėjas - draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 49 punktas). Draudimo išmoka - pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais - naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Jei išmokėti draudimo išmoką reikalauja naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo, draudikas turi teisę prieš jį panaudoti visus prieš draudėją turimus atsikirtimus (Draudimo įstatymo 81 straipsnis). Nagrinėjamu atveju naudos gavėjas neprašo jam išmokėti draudimo išmokos, atvirkščiai nurodė, kad sutinka, jog priklausanti draudimo išmoka būtų išmokėta ieškovui (b.l. 117), todėl apelianto skundo argumentas, kad ieškovas nebūdamas autotransporto priemonių savininkas negali reikalauti jam išmokėti draudimo išmokos, nepagrįstas.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas netyrė žalos dydžio ir kartu nustatė netinkamą išmokos dydį. Ieškovas pateikė įrodymus dėl žalos dydžio, t.y. UAB „Pajūrio autorika“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad jos atkūrimo kaštai 52 105 Lt (b.l. 16-36), puspriekabės remonto kaštai pagal PVM sąskaitą-faktūrą 5 323 Lt, atsakovas šių pateiktų ieškovo įrodymų neginčijo, savo įrodymų dėl transporto priemonių kaštų neteikė, todėl teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo tikėtinumo principu, turėjo pagrindą žalos dydį ir draudimo išmokos dydį nustatyti pagal ieškovo pateiktus įrodymus, nesant kitų į bylą pateiktų įrodymų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, skunde nurodytų procesinės teisės ir materialinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 300 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kaip jau minėta ieškovo atsiliepimas į apeliacinį skundą yra jam grąžintas kaip paduotas praleidus terminą, todėl išlaidos, susidariusios dėl šio procesinio dokumento paruošimo nepriteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą (b.l. 187), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei pašto bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.