Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. S. ieškinį atsakovui G. D. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bei atsakovo G. D. priešieškinį ieškovui E. R. S. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas E. R. S. (toliau – ir ieškovas) ir atsakovas G. D. (toliau – ir atsakovas arba apeliantas) bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis (po ½ dalį), valdo 0,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas (toliau – ir Žemės sklypas). Naudojimosi žemės sklypu tvarka nenustatyta. Nesant bendraturčių bendradarbiavimo ir sutarimo, kiekvienam jų tinkamai naudotis tenkančia žemės sklypo dalimi nėra galimybės. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso: 1) 0,0211 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir šis žemės sklypas ribojasi su ginčo žemės sklypo dalimi, kuri UAB ,,Geodora“ parengtame žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo plane (toliau – ir Projektas) pažymėta indeksu “1“; 2) 0,2000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir šis žemės sklypas ribojasi su žemės sklypo dalimi, kuri Projekte pažymėta indeksu “2“; 267/367 dalys 0.734 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir šis žemės sklypas ribojasi su žemės sklypo dalimis, kurios Projekte pažymėtos indeksu “1“ ir „2“.

23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl žemės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo bei atmestas atsakovo priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

24. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).

25. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021). Lietuvos Respublikos žemės įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys ir iš jų suformuojami atskiri žemės sklypai. (Žemės įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).

26. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

27. Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).

28. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma remiasi argumentais, jog spręsdamas šalių ginčą teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl ko netinkamai įvertinęs įrodymus priėmė neteisingą sprendimą.

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais ir pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas ir tenkino ieškovo ieškinį ir atmetė apelianto priešieškinį, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi nuspręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis teisėjų kolegija remiasi ir šioje byloje, darydama išvadas apie apelianto nurodytų aplinkybių dėl procesinių teisės normų pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.

31. Pažymėtina, jog kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teikiamo atidalijimo natūra pasiūlymas turi būti pakankamai informatyvus, vizualizuotas, neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, įgyvendinamas techniškai, atitikti pagrindinius atskiram nekilnojamojo turto objektui keliamus reikalavimus (atsižvelgiant į tai, kad tokie objektai ne naujai statomi, o formuojami (atidalijami) iš jau esančio), atitikti dalis pagal nuosavybės teisę, nepadaryti neproporcingos žalos daiktui. Pasiūlymo pagrindimui gali būti pateiktas tiek su teisės aktuose nurodytomis institucijomis suderintas (patvirtintas) projektas, tiek ir projektinis pasiūlymas bei kiti dokumentai, papildantys (paaiškinantys) projektinį pasiūlymą, tačiau visais atvejais savo turiniu jie turi būti pakankami siūlomų sprendinių tinkamumui pagrįsti. Teikiami dokumentai gali priklausyti ir nuo atidalijamo turto objekto rūšies bei paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).

32. Pažymėtina ir tai, kada pagal teismų praktiką teismo sprendimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės motyvavimas tais atvejais, kai pateikiami alternatyvūs variantai, turi savo specifiką, kadangi vertinami siūlomų variantų techniniai priimtinumai, atitiktis bendraturčių dalims, ar nepažeidžiamos kitų asmenų teisės taip pat aptariami kiekvieno varianto pranašumai ir trūkumai, atitinkamai motyvuojant, kodėl tenkinamas vienas iš variantų arba atmetami visi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 ir joje nurodyta praktika).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių pateiktus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektus (ieškovo – Projektą, atsakovo – schemą Nr. 1 ir Nr. 2), pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų ir sprendime aptarė abiejų šalių pateiktus projektus, juos palygino, padarydamas išvadą, jog ieškovo pateiktas projektas yra racionalesnis, be to, atsakovo pateikti projektai (schemos) nėra parengti ir suderinti teisės aktų nustatyta tvarka, o teismas savo sprendimo atidalinti žemės sklypą negali pagrįsti prielaidomis ir hipotezėmis.

34. Iš tiesų, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovui priskyrus žemės sklypo dalį, Projekte pažymėtą indeksu „2“, atsakovas atsidurtų geresnėje padėtyje nei ieškovas. Byloje pateiktas atsakovo užsakymu UAB „Solidė LT“ parengtas penkių sublokuotų vienbučių gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, statybos projektas, o taip pat ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas ketina vykdyti statybos darbus ne tik sklype adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, bet ir atidalintame žemės sklype. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tokiu atveju, jei ieškovui būtų priskirta sklypo dalis, pažymėta indeksu „2“, ji įsiterptų pačiame viduryje tarp atsakovo organizuojamų statybų. Jau minėtas UAB „Solidė LT“ parengtas projektas rodo, kad namai suprojektuoti 3 m atstumu iki sklypo dalies, pažymėtos indeksu „2“, mašinų stovėjimo aikštelė – 1 m atstumu, ir tokiu atveju, jei sklypo dalis, pažymėta indeksu „2“, būtų paskirta ieškovui, jau būtų apribotos galimybės paskirtoje sklypo dalyje statyti statinius dėl jau esamų (duomenys neskelbtini), Kaunas, nustatytų atstumo ribojimų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 punktas, 8 priedas).

35. Teisėjų kolegija nepritaria apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino abiejų bendraturčių interesų pusiausvyros. Priešingai nei bando įtikinti apeliantas, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė ieškovui žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu „1“, nelaikytina išimtinai tik ieškovo interesų tenkinimu ir kad nebuvo įvertintas Žemės sklypo dalių panaudojimo racionalumas kitų sklypų atžvilgiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad pilnai suformuotą žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, atsakovas įgijo 2018 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). ½ dalį Žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, atsakovas įgijo 2019 m. birželio 25 d. mainų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, apeliantas įsigijo pirmiau, nei Žemės sklypo dalį, ir nei minėto sklypo dydis, nei jo išsidėstymas kitų sklypų atžvilgiu, netrukdė atsakovui įsigyti žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir atsakovas jo nelaikė beverčiu, todėl, nepaneigus aptariamo sklypo vientisumo, o ir atsakovui nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kaip padidėtų šio sklypo optimalumas, jei atsakovui atitektų sklypo dalis, pažymėta indeksu „1“, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovui paskyrus žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu „2“, jo žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tapo bevertis. Kita vertus, atsakovui atidalinus žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu „2“, jo interesai nagrinėjamu atveju nebus pažeidžiami, nes apeliantui už nustatomą servitutą priteisiama vienkartinė kompensacija, kurią ieškovas įsipareigoja sumokėti (pastaba: šiuo aspektu apeliaciniame skunde argumentų nėra pateikiama ir teisėjų kolegija plačiau nepasisako).

36. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo pateiktų schemos Nr. 1 ir Nr. 2 ir nepagrįstai atsakovo priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

37. Apelianto byloje yra pateiktos: schema Nr. 1, kurioje įvažiavimas į žemės sklypą yra žemės sklypo viduryje, tačiau nėra išlaikytas 50 metrų atstumas nuo ankstesnio įvažiavimo, ir schema Nr. 2, kurioje nepakeista įvažiavimo vieta, bet pakeista vidinė riba.

38. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išvada byloje teikiančios institucijos – Kauno miesto savivaldybės administracijos – Išvada, teisingai nustatė, kad apelianto pateiktos schemos turėtų būti rengiamos ir derinamos Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (ŽDPRIS) ir vien Išvada dėl įvažiavimo į Žemės sklypą vietos nėra pagrindas leisti vykdyti Žemės sklypo formavimą ir pertvarkymą pagal Projektą, jame pakeičiant įvažiavimo į Žemės sklypą vietą pagal schemą Nr. 1, be ieškovo sutikimo arba pakeičiant vidines Žemės sklypo ribas tarp bendraturčių pagal schemą Nr. 2, be ieškovo sutikimo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apelianto pateiktos schemos nėra parengtos ir suderintos teisės aktų nustatyta tvarka. Atskirai vertinant schemą Nr. 1, ji taip pat prieštarauja ir Statybos techniniam reglamentui STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“, patvirtintam Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ patvirtinimo“, kadangi į Žemės sklypą įvažiavimas projektuojamas iš (duomenys neskelbtini), kuri priskirta C kategorijos gatvėms, taikomas 50 m minimalus atstumas tarp įvažiavimų, o schemoje Nr. 1 minėtas teisės aktais numatytas atstumas nebūtų išlaikytas. Apklausiamas teismo posėdyje liudytoju Projektą rengęs projektuotoja M. P. (išklausytas 2024 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio garso įrašas) paaiškino, kad pagal schemą Nr. 2 kažkiek pasikeičia atidalijamų sklypų konfigūracijos, tai neypatingai gerai, nors tuo pačiu nurodė, kad yra visokiausių sklypų. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose 2004 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513) nustatyta, žemės sklypai turi būti formuojamo racionalių ribų, stačiakampio arba artimos stačiakampiui formos (šių Taisyklių 32 ir 34 punktai). Ir visa tai teikia pagrindą išvadai, kad abi apelianto pateiktos schemos neatitinka teisės aktų reikalavimų.

39. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą byloje. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas pripažįsta, jog išlaidos paskaičiuotos tinkamai, tačiau, jo manymu, priteistos išlaidos yra per didelės.

40. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo atstovės byloje parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį, bylos sudėtingumą, vykusių teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo ieškovo atstovė, skaičių ir trukmę bei remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), sprendė, kad yra pagrįstos 6 868,10 Eur sumai (į ją įskaitant 85 Eur žyminį mokestį ir 600,00 Eur už ekspertizės atlikimą, tokiu atveju teisinės pagalbos išlaidos yra 6 183,10 Eur (6 868,10 – 85 – 600 = 6 183,10)) ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ieškinys buvo patenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas, šias išlaidas priteisė iš atsakovo.

41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Be to, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

42. Rekomendacijų 8 punktas nustato maksimalius rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas dydžius. Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl atlygintinų teisinių paslaugų dydžio visų pirma turi būti įvertinami Rekomendacijų 8 punkte nustatyti dydžiai, o tada atsižvelgiama į Rekomendacijų 2 punkte esančius kriterijus.

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, kurias detaliai aprašė, išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, kurias sudaro konsultacijos, procesinių dokumentų parengimas, pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra tinkamai pagrįstos bei atitinka bylos sudėtingumą, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė iš atsakovo.

45. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 pastraipos; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 pastraipa).

46. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais pakeisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

48. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

49. Ieškovui iš atsakovo, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 1 210,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma būtų 2 743,39 Eur), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui E. R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.