- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 2S-704-230/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens antstolio S. V. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5238-652/2015 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui S. V., J. Š., G. M., Š. M. dėl antstolio veiksmų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė antstoliui du skundus dėl antstolio S. V. veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/01548 ir Nr. 0127/12/01547, antstoliui 2015-09-29 priėmus patvarkymus dėl kiekvienos vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo rašto grąžinimo. Skundžiamais patvarkymais antstolis užbaigė vykdomąsias bylas ir vykdomuosius raštus grąžino išieškotojui, nustatęs, kad išieškotojas savo veiksmais sprendimo įvykdymą padarė neįmanomą, t. y. atsisakė taikyti teismo sprendime numatytas priemones (CPK 631 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Skunduose pareiškėja nurodė, kad nėra įstatyme nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant antstolis galėtų grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui, nes išieškotoja neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų sprendimo vykdymą, be to, nėra jokių objektyvių kliūčių ar priežasčių, kurios trukdytų skolininkams pašalinti savo neteisėtos veikos – savavališkos rekonstrukcijos padarinius. Skolininkai piktybiškai nevykdo vykdomojo dokumento, o antstolis nesiima visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas.
Antstolis S. V. 2015-10-30 patvarkymais Nr. S-15-24548 (vykdomojoje byloje Nr. 0127/12/01548) ir Nr. S-15-24509 (vykdomojoje byloje Nr. 0127/12/01547) skundų netenkino ir persiuntė nagrinėti teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio S. V. veiksmų tenkino, panaikino vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/01548 ir Nr. 0127/12/01547 antstolio S. V. 2015-09-29 patvarkymus Nr. S-15-22375 ir Nr. S-15-22404, priimtus CPK 632 str. 1 d. 2 p. ir 631 str. 1 d. 5 p. pagrindu. Teismas nustatė, kad 2011-07-15 Alytaus rajono apylinkės teismas sprendimu ir 2011-10-07 papildomu sprendimu įpareigojo atsakovus Š. M. ir G. M. per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą priestatą, esantį (duomenys neskelbtini); atstatyti nugriautą (iki rekonstrukcijos buvusią) šio namo dalį, paruošus projektą atstatyti į pirminę padėtį laikančias šio pastato (namo) konstrukcijas, jas sutvirtinti, baigus darbus sutvarkyti statybvietę; šio įpareigojimo per teismo nustatytą terminą atsakovams neįvykdžius – suteikė teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau - Inspekcija) atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovų Š. M. ir G. M. patirtas išlaidas. Kauno apygardos teismo 2012-02-09 nutartimi šie sprendimai palikti nepakeisti. Įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu 2012-04-20 buvo išduoti vykdomieji raštai. Šių vykdomųjų raštų pagrindu užvestos vykdomosios bylos buvo užbaigtos CPK 632 str. 1 d. 2 p. ir 631 str. 1 d. 5 p. pagrindu, antstoliui motyvuojant, jog išieškotojas savo veiksmais sprendimo įvykdymą padarė neįmanomą, t. y. išieškotojas, kuriam perėjo teisė nugriauti teismo sprendime nurodytus statinius po to, kai G. M. ir Š. M. šio įpareigojimo neįvykdė, atsisakė vykdyti teismo sprendimu jam suteiktą teisę ir būtent tuo sprendimo vykdymą padarė neįmanomą. Teismas nesutiko su antstolio nuomone ir nurodė, kad negalimumą vykdyti teismo sprendimą Inspekcija argumentavo įstatymo normomis, nenumatančiomis teisės pareiškėjai atlikti tokius veiksmus, kurie yra įvardinti teismo sprendime. Statybos įstatymo 3 str. 3 d. įtvirtinta išimtis Inspekcijai perimti ir įgyvendinti statytojo teisę tik savavališkai pastatytų statinių griovimo atveju, tačiau Inspekcija neturi teisės įgyvendinti statytojo teisės savavališkos rekonstrukcijos padarinių šalinimo atveju. Teismas konstatavo, kad Inspekcijai teisė nugriauti savavališkai pastatytą statinį yra suteikta tiek įstatymo, tiek teismo sprendimu, bet ji negali būti traktuojama kaip būtinoji pareiga ir priskirtina prie privalomųjų veiksmų, kuriuos pagal teismo sprendimą turi atlikti tik ji viena. Išlieka ir kitas subjektas, privalantis vykdyti teismo sprendimą – tai G. M. ir Š. M.. Be to, teismas sutiko su pareiškėja, kad Inspekcijai yra įstatymo suteikta ir teismo sprendimu perleista teisė nugriauti savavališkai pastatytą statinį, tačiau šiuo atveju teismo sprendime yra įvardintas ne tik statinio nugriovimas, bet ir rekonstrukcija, o tokioje apimtyje Inspekcija veikti nėra kompetentinga. Teismas atmetė antstolio argumentą, kad Inspekcija nesiėmė veiksmų teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimui ar išaiškinimui, kadangi Inspekcija kreipėsi į teismą su prašymu dėl teismo sprendimo vykdymo pakeitimo, kuriuo prašė panaikinti teismo sprendimų rezoliucinių dalių nuostatą, suteikiančią teisę Inspekcijai atlikti savavališkos rekonstrukcijos padarinių šalinimo darbus. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014-01-31 nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė, Kauno apygardos teismas šią nutartį paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjusiais teismo sprendimais ginčas yra išspręstas galutinai ir teismo sprendimai turi būti vykdomi tokie, koks jie yra priimti, nes vykdymo procese teismo sprendimų pakeisti negalima. Teismas konstatavo, kad susidarius tokiai situacijai, kai išieškotojas objektyviai negali pasinaudoti jam teismo sprendime numatyta teise nugriauti statinį ir atstatyti nugriautą (iki rekonstrukcijos buvusią) šio namo dalį, pareiga visgi išliko G. M. bei Š. M., todėl pagrindo užbaigti vykdomąją bylą antstolio nurodytomis teisės normomis nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo antstolis S. V. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį ir pareiškėjo skundą atmesti. Atskirajame skunde nurodo, jog teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad Inspekcija nėra kompetentinga atlikti rekonstrukcijos darbus, tuo lyg ir panaikindamas vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/01547 ir Nr. 0127/12/01548 vykdytus vykdomųjų raštų turinius, kuriuose ši teisė Inspekcijai buvo suteikta. Taigi teismas nebuvo nuoseklus ir panaikindamas vykdyto teismo sprendimo dalį nenustatė naujos vykdymo tvarkos, nors CPK 771 str. 3 d. šį veiksmą numato, kadangi CPK 771 str. ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktai teismui buvo perduoti su 2013-06-07 prašymais vykdomosiose bylose ir su vykdomosiomis bylomis (kartu su skundais). Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad individuliu teisės aktu – teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1716-179/2012, Inspekcijai buvo suteikta teisė atlikti šiuos darbus, o kituose norminiuose aktuose Inspekcijai nėra jokių draudimų šiuos veiksmus atlikti. Taip pat ši Inspekcijos teisė buvo patvirtinta kitose civilinėse bylose, kurių sprendimai yra įsiteisėję (Nr. 2-1263-470/2014, Nr. 2-189-470/2014, Nr. 2-2607-179/2015). Be to, teismas nepagrįstai sureikšmino išieškotojo kreipimąsi į antstolį dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo, į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir pan. Formalus išieškotojo kreipimasis į antstolį, kad antstolis kreiptųsi į teismą dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo, kuomet išieškotojas savo pateiktame prašyme nesuformuluoja konkrečių klausimų, kai vykdymo tvarka yra aiškiai reglamentuota norminiuose aktuose, automatiškai nesukuria antstoliui pareigos kreiptis į teismą. Į šį išieškotojo prašymą buvo atsakyta 2015-08-25 raštu, atsakant į visus išieškotojo pateiktus klausimus, išieškotojas šio antstolio atsakymo neskundė. Šiuo atveju bet kokie išieškotojo veiksmai, kuriais jis atliko bet kokius veiksmus, tačiau atsisakė atlikti pagrindinį veiksmą – atsisakė atlikti priverstinio vykdymo veiksmus, nesukuria jokių galimybių priverstinių vykdymo veiksmų atlikimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesutinka su atskiruoju skundu ir nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog vykdomojo dokumento neįmanoma įvykdyti, juolab neįmanoma įvykdyti dėl paties išieškotojo veiksmų, taip pat tai, kad išieškotojas išnaudojo visus teisėtus būdus, kad priverstų skolininkus įvykdyti teismo įpareigojimą pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius, todėl negalima teigti, kad išieškotojo veiksmai buvo kliūtis antstoliui tęsti vykdymo veiksmus. Tai, kad teismo sprendime numatytos sprendimo neįvykdymo pasekmės –suteikta teisė Inspekcijai atlikti savavališkos rekonstrukcijos padarinius ir vieninteliu atveju Lietuvoje nepavyko pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarkos, o suteikta teise Inspekcija objektyviai negali pasinaudoti, neeliminuoja skolininkų pareigos atsakyti už savo neteisėtą veiką – atliktą savavališką rekonstrukciją ir įvykdyti pareigą – pašalinti jos padarinius ir nelaikytina kliūtimi antstoliui tęsti vykdymo veiksmus.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Š. M. sutinka su atskirojo skundo argumentais ir nurodo, jog Kauno apygardos teismas 2015-09-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1711-601/2015, kuri buvo priimta išnagrinėjus pareiškėjos skundą būtent dėl ginčo su antstoliu vykdymo procese, konstatavo, kad įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą priestatą ir pastatą atstatyti į buvusią padėtį negali būti laikoma kaip rekonstrukcijos darbai. Pirmosios instancijos teismui buvo jau žinomos aukštesnės instancijos teismo padarytos išvados, jog ginčijamu atveju teismo įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą priestatą ir atstatyti namą į buvusią padėtį negali būti laikoma namo rekonstrukcijos darbais, tokiems veiksmams atlikti statybą leidžiantis dokumentas, projektas ir kt. nėra reikalingi ir kad tuos darbus atlikti turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, tačiau teismas ignoravo aukštesnės instancijos teismo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų jam užbaigus vykdyti vykdomąsias bylas ir vykdomuosius dokumentus grąžinus išieškotojui pripažinimo nepagrįstais ir neteisėtais.
Dėl termino atskirajam skundui paduoti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka 2015 m. gruodžio 15 d., o nutarties priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2015 m. gruodžio 22 d. Taigi paskutinė diena, kurią antstolis galėjo pateikti atskirąjį skundą, yra 2015 m. gruodžio 29 d. Antstolis atskirąjį skundą pateikė tik 2016 m. sausio 4 d. Todėl akivaizdu, kad antstolis praleido CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, o prašymo atnaujinti praleisto termino pirmosios instancijos teismui nepateikė ir dėl to atskirasis skundas turėtų būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pareiškėjos motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju skundžiama Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-12-22 nutartis yra priimta žodinio proceso tvarka. Tuo atveju, kai teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą atidedamas sprendimo (nutarties) priėmimas ir paskelbimas, teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo dieną teismo posėdis yra tęsiamas, atliekant procesinį teismo sprendimo (nutarties) paskelbimo veiksmą, posėdžio forma nesikeičia. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo datą, laiką ir vietą pakartotinai nėra pranešama (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-97-943/2015). Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys taip pat patvirtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta ir paskelbta žodinio proceso tvarka, todėl spręstina, kad jos apskundimo terminas pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį prasideda nuo nutarties priėmimo momento. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, jog apeliantas praleido septynių dienų terminą nuo nutarties priėmimo tokios nutarties apskundimui (CPK 335 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiantis atskirojo skundo priėmimo klausimus, apelianto paduotą atskirąjį skundą priėmė, galima preziumuoti, jog teismas sutiko šį terminą atnaujinti, nepaisant to, jog rezoliucijos tuo klausimu nėra (CPK 315 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), ypač kai ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu nutarties apskundimo terminas gali būti atnaujintas. Skundžiamoje nutartyje teismas klaidingai nurodė, kad apskundimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo, o ne nuo priėmimo dienos, dėl ko apeliantas galėjo sąžiningai klysti dėl termino skaičiavimo pradžios, skundžiamos nutarties kopiją apeliantas gavo 2015 m. gruodžio 28 d., o atskirąjį skundą pateikė per septynias dienas nuo jos gavimo. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pakankamo pagrindo manyti, kad apeliantas būtų elgęsis itin aplaidžiai ar, juo labiau, piktnaudžiauja savo teise į apeliaciją. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog terminas atskirajam skundui paduoti praleistas nežymiai, t. y. tik 5 dienas, iš kurių 3 dienos buvo šventinės ir nedarbo dienos (Naujieji metai – sausio 1 d. bei šeštadienis ir sekmadienis). Įvertintina ir tai, kad skundžiama nutartimi išspręstas ne tarpinis procesinis klausimas byloje, o klausimas išspręstas iš esmės. Todėl, siekiant neužkirsti apeliantui teisės į apeliaciją, terminą tikslinga atnaujinti (CPK 78 straipsnis).
Vykdymo procesą reglamentuoja CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normos, kuriose laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad vykdymo procesas reglamentuotas imperatyviai ir antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007). Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą.
Iš civilinės bylos bei vykdomųjų bylų Nr. 0127/12/01547 ir Nr. 0127/12/01548 medžiagos nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2011-07-15 sprendimu ir 2011-10-07 papildomu sprendimu įpareigojo atsakovus Š. M. ir G. M. per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą priestatą, esantį (duomenys neskelbtini); atstatyti nugriautą (iki rekonstrukcijos buvusią) šio namo dalį, paruošus projektą atstatyti į pirminę padėtį laikančias šio pastato (namo) konstrukcijas, jas sutvirtinti, baigus darbus sutvarkyti statybvietę; šio įpareigojimo per teismo nustatytą terminą atsakovams neįvykdžius – suteikė teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau - Inspekcija) atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovų Š. M. ir G. M. patirtas išlaidas. Kauno apygardos teismo 2012-02-09 nutartimi šie sprendimai palikti nepakeisti. Įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu 2012-04-20 buvo išduoti vykdomieji raštai, kurie pateikti vykdyti antstolio S. V. kontorai. Antstolis S. V. 2015-09-29 patvarkymais dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, vadovaudamasis CPK 631 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 632 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užbaigė vykdyti vykdomąsias bylas Nr. 0127/12/01547 ir Nr. 0127/12/01548, nes nustatė, kad išieškotojas savo veiksmais sprendimo įvykdymą padarė neįmanomą, t. y. atsisakė taikyti teismo sprendime numatytas priemones. Pareiškėja (Inspekcija) nesutiko su tokia antstolio pozicija ir pateikė antstoliui skundus dėl antstolio neteisėtų veiksmų, t. y. vykdomųjų bylų užbaigimo, nurodydama, kad teismo sprendimas nėra neįmanomas įvykdyti, kadangi jai, vadovaujantis įstatymo nuostatomis, negalint pasinaudoti teismo sprendimu suteikta teise pašalinti savavališkos statybos padarinius, išlieka kitas subjektas, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo įvykdymą – atsakovai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundus patenkino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
CPK 631 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba nevisiškai įvykdytas, yra grąžinamas išieškotojui, jeigu išieškotojas savo veiksmais sprendimo vykdymą padaro neįmanomą. Taigi atsižvelgiant į šią teisinę nuostatą, vykdomasis dokumentas gali būti grąžinamas išieškotojui, esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) sprendimo vykdymas yra neįmanomas; 2) sprendimo vykdymą neįmanomu nulėmė išieškotojo veiksmai. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nei vienos sąlygos tam, kad antstolis galėtų grąžinti vykdomąjį dokumentą CPK 631 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tokią išvadą suponuoja tai, kad visų pirma, teismo sprendimo ir papildomo sprendimo vykdymas nėra neįmanomas, kadangi Inspekcijai objektyviai negalint pasinaudoti teismo sprendimu (papildomu sprendimu) suteikta teise atlikti jos kompetencijai nepriskirtų veiksmų, atsakovams G. M. ir Š. M., nors ir pasibaigus teismo nustatytam 2 mėnesių terminui, visgi išlieka pareiga vykdyti teismo įpareigojimus (sprendimą). Būtent atsakovai G. M. ir Š. M. yra tie subjektai, kuriems teismo sprendimu yra nustatyta pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius. Be to, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, tiek ir pats apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad vykdomųjų raštų grąžinimas išieškotojui neužkerta kelio išieškotojui iš naujo kreiptis į pasirinktą antstolį, taip pat neužkerta kelio skolininkams įvykdyti teismo sprendime numatytus darbus laisva valia, kas tik patvirtina, jog teismo sprendimas pagal išduotus vykdomuosius raštus gali būti įvykdytas (jo įvykdymas nėra neįmanomas). Todėl apeliantas (antstolis), vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus ir dėti visas pastangas, kad atsakovai įvykdytų teismo sprendimą priverstine tvarka. Antra, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendime ir 2011 m. spalio 7 d. papildomame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-391-59/2011 yra numatyta ieškovės (Inspekcijos) teisė, o ne pareiga (įpareigojimas), atsakovams neįvykdžius šių teismo sprendimų per nustatytą 2 mėnesių terminą nuo jų įsiteisėjimo dienos, atlikti tuos veiksmus pačiai ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas. Taigi įsiteisėjusiame teismo sprendime (papildomame sprendime) aiškiai nurodyta, kad įpareigojimas įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, pašalinant savavališkos statybos padarinius nustatytas atsakovams, ir tik atsakovams patiems jo neįvykdžius, Inspekcijai suteikta teisė, bet ne pareiga, vadovaujantis statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, esant galimybei, pačiai įvykdyti minėtą sprendimą.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog Inspekcija (išieškotoja) ne kategoriškai atsisakė vykdyti teismo sprendimu jai perleistą teisę nugriauti savavališkai pastatytą priestatą ir atstatyti nugriautą (iki rekonstrukcijos buvusią) šio namo dalį, o jo įvykdyti negali dėl objektyvių priežasčių, kadangi teisės atlikti veiksmus, kurie numatyti teismo sprendime, Inspekcijai nenumato įstatymas. Pažymėtina, kad Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, o viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, ir plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas - veikti taip, kaip nėra leidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1-04/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14—800/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AI4-1052/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 383/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog Inspekcija kaip išieškotoja neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų (padarytų neįmanomą) teismo sprendimo vykdymą. Atvirkščiai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad išieškotoja buvo aktyvi vykdymo procese, bendradarbiavo su antstoliu, inicijavo teisminius procesus, siekdama užtikrinti kuo greitesnį teismo sprendimo įvykdymą (kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo). Priešingai nei teigia apeliantas atskirajame skunde, teismas neignoravo aplinkybės, jog teismo sprendimu Inspekcijai buvo suteikta teisė atlikti savavališkos statybos šalinimo darbus, tik sprendė, jog sprendimo įvykdymas dėl šios teisės nerealizavimo netapo neįmanomu, nes, kaip jau minėta, už teismo sprendimo įvykdymą yra atsakingi kiti subjektai – atsakovai. Dėl to nepagrįstu laikytinas ir atskirojo skundo argumentas, jog teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad Inspekcija nėra kompetentinga atlikti rekonstrukcijos darbus, tuo lyg ir panaikindamas vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/01547 ir Nr. 0127/12/01548 vykdytus vykdomųjų raštų turinius, kuriuose ši teisė Inspekcijai buvo suteikta.
Be to, CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas reiškia, kad teismo procesiniame sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, nes teismo procesinio sprendimo nevykdymas vertintinas ne tik kaip išieškotojo teisių pažeidimas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Šis civilinio proceso principas išlygų nenumato, taigi jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas įsiteisėjusio ir įmanomo įvykdyti teismo procesinio sprendimo nevykdymas, o asmenims, nevykdantiems jų atžvilgiu priimtų įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, gali būti taikomos atitinkamos procesinės sankcijos. Nagrinėjamoje byloje susidarė netoleruotina situacija, kuomet teismo nustatytą įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos padarinius gali atlikti tik atsakovai, tačiau tai padaryti jie vengia, o ieškovė (Inspekcija) dėl objektyvių priežasčių sprendimu suteiktos teisės įgyvendinti ir pašalinti savavališkos statybos padarinių negali. Todėl antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, tokioje situacijoje, nustatęs teismo sprendimo vykdymo aplinkybes, privalo imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, kadangi priešingu atveju būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis). Vykdymo proceso tikslas yra teismo sprendimo įvykdymas. Dėl to aiškinant ir taikant vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, turi būti užtikrinama, kad teisės taikymo rezultatas nebus priešingas siekiamam tikslui.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ir argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas dalį vykdyto teismo sprendimo, nenustatė naujos vykdymo tvarkos, nors CPK 771 str. 3 d. šį veiksmą numato. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka ir pažymi, jog naujos vykdymo tvarkos nustatymas nėra šio ginčo dalykas. Šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas antstolio patvarkymų dėl vykdomųjų bylų užbaigimo ir vykdomųjų dokumentų grąžinimo CPK 631 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 632 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o teismo sprendimų vykdymo tvarkos pakeitimo klausimas pagal pareiškėjos suformuluotą prašymą (dalyką) ir jos nurodytu pagrindu jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis). Tačiau pažymėtina, kad antstolis, remdamasis CPK 589 straipsniu, pats taip pat gali kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, nurodydamas jam vykdymo procese iškilusius neaiškumus ir kliūtis, keliančias grėsmę tinkamam sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimo nenagrinėja, nes pirmosios instancijos teismo nutartimi šis klausimas nebuvo spręstas, todėl tai nėra ir negali būti ir apeliacijos dalyku nagrinėjamoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias antstolio veiksmus vykdymo procese, ir priėmė pagrįstą nutartį, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.