Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

8. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

10. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

11. Apeliacinės instancijos teismas priima abiejų bylos šalių pateiktus naujus įrodymus, bet dėl jų pasisako tik tiek, kiek jie reikšmingi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kalusimo išsprendimui.

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad teismas turi teisę spręsti, ar nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nesant bent tikėtinai pagrįsto reikalavimo, taip pat nesant pagrindo matyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

14. Nagrinėjamoje byloje apeliantė kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylai reikšmingas aplinkybes. Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nutraukė O. J. ir K. J. santuoką, patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pirmą punktą šalių nepilnamečių dukrų V. J. ir A. J. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo metu gyvenusia Lietuvoje, o pagal antrą punktą šalys susitarė dėl tėvo bendravimo su dukromis tvarkos ir dalyvavimo jų auklėjime be jokių apribojimų. Šalys sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nenumatė galimybės išsivežti dukrų gyventi į kitą šalį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl sprendimu patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis taip pat yra galiojanti ir vykdytina. Byloje taip pat nustatyta, kad šalių nepilnametės dukros su mama O. J. 2019 m. rugpjūčio mėnesį buvo išvykusios į Didžiąją Britaniją kurti naujo gyvenimo be atsakovo K. J. leidimo (sutikimo), nesikreipė į teismą dėl leidimo išvežti vaikus į kitą valstybę. Atsakovas, po to, kai jam tapo žinomas vaikų išvykimo faktas, kreipėsi dėl dukrų grąžinimo į Lietuvą pagal Hagos konvenciją. Didžiosios Britanijos 2020 m. vasario 12 d. Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos skyrius nusprendė, kad nepilnamečiai vaikai turi būti grąžinti į Lietuvą ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 13 d. Ieškovė su vaikais grįžo į Lietuvą.

16. Apeliantė nurodo, kad nepilnametės dukros gyveno su mama D. Britanijoje, buvo pradėjusios naują gyvenimą, kuriuo vaikai buvo labai patenkinti ir nenorėjo grįžti atgal į Lietuvą. Mergaitės D. Britanijoje nuo 2020 m. spalio mėnesio pradžios lankė ugdymo ir mokymo įstaigas, kuriose mergaitėms sekėsi labai gerai, jų pasiekimai aukšti, mergaitės greitai adaptavosi, mokosi anglų kalbos, papildomai lanko įvairius užsiėmimus, ieškovės gyvenamasis būstas D. Britanijoje yra tvarkingas, šviesus, tinkamas nepilnametėms su mama (laikinai) gyventi (byloje esančios foto nuotraukos). Apeliantė taip pat remiasi Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1007-368/2018, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis minėta nutartimi.

17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1007-368/2018, kadangi nors minėtoje byloje ir buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių leidžiant vaikus išvežti į užsienį, tačiau faktinės bylos aplinkybės nėra vienodos. Nagrinėjamos bylos atveju Didžiosios Britanijos 2020 m. vasario 12 d. Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos skyrius nusprendė, kad nepilnamečiai vaikai turi būti grąžinti į Lietuvą ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 13 d. Ieškovė su vaikais grįžo į Lietuvą. Mergaitės šiuo metu yra Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės, jog mergaitės lanko mokyklas Didžiojoje Britanijoje, negali paneigti kitos šalies teismo sprendimo grąžinti mergaites į Lietuvą. Minėto sprendimo teisėtumas šioje byloje negali būti kvestionuojamas. Taip pat pažymėtina, kad mergaitės jau yra Lietuvoje, todėl jų pakartotinis išvežimas į užsienį, nesant teismo procesinio sprendimo byloje dėl leidimo išvežti vaikus į užsienį, priešingai nei teigia apeliantė, neatitiktų vaikų interesų. Pažymėtina, kad apeliantės ieškinys dėl leidimo suteikimo išvežti nepilnamečius vaikus nuolat gyventi į užsienį, išlaikymo dydžio pakeitimo (padidinimo) ir dėl bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo yra priimtas 2020 m. gegužės 5 d. teisėjos rezoliucija. Byla yra nagrinėjama, nėra aišku, ar ieškovės ieškinys bus tenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad leidus ieškovei vaikus išsiveži, reikia įvertinti, kad ieškinio atmetimo atveju ji vėl juos turėtų grąžinti į Lietuvą, kas neabejotinai labiau pažeistų vaikų interesus, nei jų palikimas gyventi Lietuvoje kol bus išnagrinėta civilinė byla.

18. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vaikų interesus ir vadovavosi išimtinai atsakovo interesais. Pažymėtina, kad teismas tinkamai išanalizavo faktinę bylos situaciją, tinkamai įvertino priimtų teismų procesinių sprendimų juridinę reikšmę. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Apeliantės nurodomos aplinkybės, dėl institucijų įtraukimo, vaikų apklausos, aplinkybių ištyrimo, yra bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, šie aspektai negali būti nagrinėjami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Taigi nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

20. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė su vaikais nuo grįžimo į Lietuvą gyvena tėvų namuose, kuriuose gyveno ir iki išvykimo į užsienį (tai matyti iš atsakovo pateiktos Teisės paramos ir konsultacijų vaikams ir šeimoms tarnybos bylos analizės), byloje nėra duomenų, kad ši aplinka vaikams būtų nesaugi ar netinkama. Apeliantė nurodo, kad mergaitės yra išbrauktos iš mokyklos Lietuvoje mokinių sąrašų, kad atsakovas net nesistengė pasirūpinti vaikų ugdymo įstaigomis, kad vaikams grįžus vaikai turėtų galimybę tęsti mokslus. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad dukterų registracijai į Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigą reikalinga pažyma iš Didžiosios Britanijos mokyklos, kurios ieškovė nepateikė atsakovui, kad ieškovė tokios pažymos negalėjo gauti, nes Didžiosios Britanijos Teisės paramos ir konsultacijų vaikams ir šeimoms tarnybos bylos analizėje (ataskaitoje) nurodyta, kad mergaičių mokslai Anglijoje nėra nutraukti. Iš apeliantės teismui pateiktų susirašinėjimų matyti, kad mergaitės toliau mokosi nuotoliniu būdu (ji pati šią informaciją nurodė atsakovui susirašinėjimo metu). Atsakovas taip pat nurodė, kad ne kartą prašė ieškovės ir jos advokato Anglijoje duoti raštišką patvirtinimą (įgaliojimą), kad atsakovas galėtų ieškovės vardu išnuomoti būstą (sudaryti nuomos sutartį) jai ir dukroms Lietuvoje, tačiau tokio sutikimo (įgaliojimo) ieškovė nesuteikė, kad grįžusi į Lietuvą ieškovė su dukromis apsistojo savo tėvų 4 kambarių bute, kuriame gyveno iki išvykstant į Angliją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos šios skirtingai bylos šalių nurodytos aplinkybės gali būti tinkamai ištirtos ir tinkamai įvertinus tik bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu dabar yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo pagrįstumo klausimas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė akcentuoja teismo pareigą būti aktyviam šeimos byloje, įtraukti į bylos nagrinėjimą vaikų teisių specialistą, suteikti galimybę vaikams išsakyti sako nuomonę, įvertinti visus pateiktus įrodymus, tačiau tai daroma bylą nagrinėjant iš esmės. Tuo tarpu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vertinamos tik jų taikymo sąlygos, bet nesprendžiamas pats šalių ginčas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas tinkamai vertino bylos duomenis, reikšmingus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui išspręsti. Taip pat pažymėtina, kad tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertins, ar atsakovas rūpinasi savo vaikais, su jais bendrauja.

22. Apeliantė nurodo, kad teismas net nevertino galimybės grįžti į D. Britaniją užbaigti mokslo metus ir tuomet spręsti, ar grįžti į Lietuvą. Atkreiptinas dėmesys, kad šios nutarties priėmimo metu mokslo metai jau eina į pabaigą, pati apeliantė nurodė, kad vaikai mokosi nuotoliniu būdu, todėl vien šis aspektas nėra pakankamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės teismas galės įvertinti, ar pati apeliantė ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad mergaitės galėtų mokytis Lietuvoje, ar išnaudojo nuotolinio mokymosi galimybes, ypač atsižvelgiant į paskelbtą pandemiją pasauliniu mastu.

23. Ieškovė prašo laikinai padidinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu priteistą išlaikymo dydį, kas me?nesi? periodine?mis išmokomis mokamą kiekvienam vaikui po 300 Eur.

24. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną materialinį išlaikymą.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).

26. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

27. Nustatant, ar yra pagrindas pakeisti išlaikymo sumą, reikia įvertinti du kriterijus, pirma – tėvų pasikeitusią finansinę padėtį, antra – pasikeitusius vaikų poreikius (CK 3.201 straipsnis).

28. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, prašydama laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu pakeisti priteistą išlaikymo vaikams dydį tik nurodė galimų poreikių sumas, kurių nepagrindė jokiais įrodymais, ieškovė nepateikė įrodymų kaip nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio pakito - išaugo vaikų poreikiai, ar atsirado papildomų išlaidų, ieškovė taip pat nepateikė teismui įrodymų kaip pakito ieškovės ar atsakovo materialinė padėtis nuo teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje bylos stadijoje nenustatyta, kad būtų pasikeitę nepilnamečių vaikų V. J. ir A. J. poreikiai, ar, kad skiriamo išlaikymo suma nepakankama vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, ar, kad atsirado kitos aplinkybės.

29. Kasacinio teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu priteisė dukroms išlaikymą po 130 Eur. Tuo atveju, kai sprendžiama, ar yra pagrindas padidinti priteistą išlaikymą, jo padidinimo siekianti bylos šalis turi įrodyti padidėjusius vaikų poreikius. Apeliantė teigia, kad atsakovas nereguliariai teikia išlaikymą, bet duomenų šiai aplinkybei nepateikia. Pažymėtina, kad išlaikymo išieškojimas yra ne teismo, o antstolio kompetencijoje. Duomenų, kad apeliantė kreipėsi į antstolį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo byloje nėra. Tai, kad atsakovas ne visada laiku (teismo nustatytą išlaikymo mokėjimo dieną) perveda išlaikymą, nesudaro pagrindo padidinti teikiamo išlaikymo dydžio, kadangi jo pakeitimui reikalinga nustatyti pasikeitusius vaikų poreikius bei pasikeitusią tėvų turtinę padėtį.

30. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nenustačius jokių specialių poreikių, preliminariai įvertinus šalių vaikų poreikius (iš esmės nevertinant vaikų poreikių dydžio ir nesprendžiant ginčo), šioje bylos nagrinėjimo stadijoje iš atsakovo priteista kiekvienam vaikui po 130 Eur dydžio suma yra protingo dydžio ir yra pakankama tam, kad bylos nagrinėjimo eigoje patenkintų nepilnamečių vaikų V. J. ir A. J. poreikius ir laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečių vaikų turtiniai interesai (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

31. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iki ieškovės ieškinio išnagrinėjimo nėra tikslinga keisti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nustatytos atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos. Vien kelios apeliantės pateiktos žinutės, kad atsakovas neturi laiko darbo dienomis bendrauti su vaiku, neįrodo, kad iki civilinės bylos išnagrinėjimo nustatyta teismo tvarka neatitiktų vaikų interesų.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

33. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų nėra tikslinga išsamiau pasisakyti nes jie neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nedaro įtakos teismo priimtos nustarties teisėtumui ir pagrįstumui.

34. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti ar pakeisti, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.