Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir R. M. (A. M. teisių perėmėja).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. V. 4 102 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2009 m. kovo 23 d. sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 20-IL-982, kurios 1–3 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė 2010 m. gruodžio 29 d. gavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2012 m. liepos 17 d. raštu Nr. 20-10-S-6998 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo ieškovę, kad transporto priemonės savininkė yra atsakovė D. V.. Ieškovė 2012 m. liepos 22 d. kreipėsi į atsakovę su pranešimu, informuodama ją apie transporto priemonės atsiėmimą ir apmokėjimą už jos transportavimą bei saugojimą, tačiau atsakymo iš atsakovės nesulaukė. Ieškovė 2018 m. gruodžio 21 d. pakartotiniu pranešimu kreipėsi į atsakovę dar kartą, informuodama ją apie susidariusį įsiskolinimą ir būtinybę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Tačiau ir šį kartą atsiskaitymo už suteiktas paslaugas negavo. Šiuo atveju atsakovė elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, visiškai nebendradarbiavo su ieškove, ignoravo ieškovės pranešimus. Atsakovei nereaguojant į raginimus, ieškovė turėjo toliau saugoti automobilį. Ieškovė automobilį yra išsaugojusi, jos veiksmuose nėra jokių teisei priešingų veiksmų, todėl ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su automobilio transportavimu ir saugojimu, turi būti atlygintos. Transporto priemonės nuvežimo kaina yra 105 Eur, jos vienos paros saugojimo kaina sudaro 7 Eur. Nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo 2010 m. gruodžio 29 d. iki pirmojo pranešimo atsakovei išsiuntimo 2012 m. liepos 22 d. susidaro 571 paros. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 4 102 Eur (571 paros x 7 Eur) skola.

2. Atsakovė D. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, jog ieškovė su ieškiniu nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu buvo nuvežtas automobilis FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Nėra aišku, iš kurios vietos buvo priverstinai nuvežtas automobilis. Nurodė, kad transporto priemonė galėjo būti priverstinai nuvežta iš (duomenys neskelbtini), tačiau stovėti automobiliams (duomenys neskelbtini), nebuvo draudžiama, nebuvo kelio ženklų, kurie draustų automobilių stovėjimą toje vietoje. Pažymėjo, jog atsakovė transporto priemonę 2010 m. gruodžio 22 d. pardavė A. M., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo sugedęs, negalėjo važiuoti, todėl naujasis automobilio savininkas jį buvo palikęs stovėti (duomenys neskelbtini). Atsakovei nėra žinoma, kodėl naujasis automobilio savininkas jo neregistravo savo vardu. Atsakovės teigimu, ieškovė sąmoningai ilgai delsė kreiptis į teismą ir informuoti atsakovę apie jos galimybę atsiimti transporto priemonę, nes kuo ilgiau laikoma transporto priemonė, tuo daugiau transporto priemonės savininkas turi mokėti ieškovei. Ieškovė nesąžiningai ir prieš savininkės interesus laikė automobilį savo nuomojamoje aikštelėje tokį ilgą laiką už neproporcingai didelę kainą. Pirmasis ieškovės reikalavimas dėl automobilio atsiėmimo išrašytas tik 2012 m. liepos 22 d., tačiau nepateikta jokių duomenų apie tai, kad šis reikalavimas buvo išsiųstas atsakovei. Pakartotinis pranešimas buvo išsiųstas po nepateisinamai ilgo laikotarpio, t. y. tik 2018 m. gruodžio 14 d., praėjus aštuoneriems metams po priverstinio automobilio nuvežimo. Atsakovė nesutinka, kad 7 Eur mokestis už vienos paros automobilio saugojimą yra teisingas, sąžiningas ir atitinkantis jo savininko ar valdytojo interesus. Nurodė, kad kituose miestuose įkainiai už vienos paros automobilio saugojimą yra gerokai mažesni, kai kur nesiekia vieno euro.

3. Trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovei D. V. 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu paskirta 75 Lt bauda už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124(I) straipsnio 2 dalyje – kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas. Trečiasis asmuo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

4. Trečiasis asmuo R. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, jog atsakovės pateikta automobilio pardavimo sutartis yra suklastota, nes joje ne A. M. rašysena ir parašas. Atsakovė siekia išvengti turtinės prievolės. Be to, atsakovė melagingai nurodė, kad sutarties sudarymo dieną A. M. buvo su savo broliu A., nes A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad A. M. niekada nevykdė automobilių supirkimo veiklos, turėjo tik du automobilius ir žemės ūkio techniką. Suklastotoje sutartyje minimo automobilio pirkti neketino ir jo neturėjo. Pažymėjo, jog teismas neturėtų vertinti pateiktos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi ji suklastota, be to, A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Tokia sutartis nesukeltų R. M. jokių teisinių pasekmių, nes kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimo priėmėjui per tris mėnesius ir šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu nuo palikėjo mirties nėra praėję treji metai. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip trejiems metams, todėl yra suėjęs naikinamasis terminas. Atsakovei ir jos atstovui turėtų būti paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovės D. V. 4 102 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 102 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 92 Eur žyminį mokestį. Taip pat atmetė ieškovės UAB „Tomadas“ ir trečiojo asmens R. M. prašymus dėl baudos skyrimo atsakovei D. V. ir advokatui R. S..

6. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovė nepateikė teismui neginčytinų įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė dar prieš ginčo automobilio priverstinį nuvežimą ir jo perdavimą saugoti buvo pardavusi automobilį kitam asmeniui pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, jog automobilio registracija atsakovės vardu vertintina kaip vienas iš įrodymų, kad automobilio nuvežimo priverstinai saugoti metu ir vėliau atsakovė buvo automobilio savininkė. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai ir lyginamuoju metodu įvertinęs atsakovės paaiškinimus, konstatavo, kad atsakovės žodiniai paaiškinimai yra prieštaringi, todėl vien tik jų pagrindu negalima konstatuoti, kad sandoris buvo sudarytas, ir kad atitinkamai nuosavybės teisės į transporto priemonę buvo perleistos.

7. Teismas pažymėjo, jog automobilis priverstinai nuvežtas 2010 m. gruodžio 29 d., o ieškinys užregistruotas 2019 m. sausio 22 d. Taigi automobilio savininkė daugiau kaip aštuonerius metus žinojo apie tai, kad ieškovė saugoja jos automobilį, tačiau jokių veiksmų, susijusių su automobilio atsiėmimu, apmokėjimu už paslaugas, nesiėmė. Bylos duomenimis, atsakovė pati patvirtino, kad žinojo apie priverstinio nuvežimo faktą, buvo asmeniškai nuvykusi į automobilių saugojimo aikštelę aiškintis, ar yra galimybių atsiimti transporto priemonę. Todėl atsakovės teiginys, kad ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, nepakankamai informavo atsakovę, yra nepagrįstas. Teismas darė išvadą, jog ieškovė tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę, todėl mažinti saugojimo išlaidas dėl ieškovės netinkamų veiksmų nėra pagrindo. Konstatavo, kad ieškovė neprarado teisės reikalauti atlyginimo už automobilio nuvežimą į saugojimo aikštelę ir už jo saugojimą nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 22 d. Atsakovė yra atsakinga dėl susidariusių automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidų (CK 6.253 straipsnis, 6.840 straipsnio 3 dalis).

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė, nesutinkanti su iš jos reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą dydžiu, nepateikė įrodymų apie ginčo laikotarpiu Kauno mieste vyravusias rinkos kainas, t. y. nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainos pagrįstumo. Darė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti atlyginimo dydį (571 para x 7 Eur = 3 997 Eur). Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės atstovo paaiškinimu, teiktu paskutiniame posėdyje, automobilis faktiškai yra saugojamas ir iki šiol, t. y. daugiau kaip dešimt metų, tačiau ieškovė reikalavimą teikia tik už laikotarpį iki 2012 m. liepos 22 d.

9. Teismas vertino, jog nepagrįstai sumažinus priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainį, transporto priemonės savininkas ar valdytojas nebūtų motyvuojamas rūpintis jam priklausančiu turtu, siekiant kuo greičiau atsiimti jį iš saugojimo aikštelės priverstinai nugabenus transporto priemonę. Pažymėjo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė nesiekė atsiimti jai priklausiusios transporto priemonės, ir tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme ginčijo savo pareigą atsiskaityti už daikto saugojimą. Tai sudarė pagrindą teismui teigti, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų suma (105 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 3 997 Eur už automobilio saugojimą) susidarė tik dėl atsakovės nerūpestingumo, nesilaikant pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, įgyvendinant savo pareigą rūpintis jai priklausančiu turtu (CK 1.5 straipsnio 5 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Atsakovė D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Atsakovė nurodė teismui, kad ji 2010 m. gruodžio 22 d. pardavė automobilį FIAT TIPO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismui pateikė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau teismas visiškai nepagrįstai, nevertino šios pirkimo–pardavimo sutarties kaip įrodymo, liudijančio apie įvykusį sandorį. Teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad nenuginčyta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, nepatvirtina 2010 m. gruodžio 22 d. įvykusio automobilio FIAT TIPO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimo sandorio.

6.2. Teismas priteisdamas iš atsakovės 4 102 Eur skolą už automobilio saugojimo paslaugas, neatsižvelgė į tai, kad ši suma yra neprotingai didelė ir ją būtina sumažinti, įvertinant tai, kad atsakovė nesudarė pasaugos sutarties su ieškove. Taip pat atsakovė neturėjo galimybės derėtis dėl pasaugos sutarties sąlygų, o ieškovė veikdama kaip verslininkė, siekdama pelno, buvo suinteresuota, kuo ilgiau negrąžinti automobilio ir sąmoningai vilkino proceso dėl skolos išieškojimo pradėjimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės veiksmų visiškai nevertino pagal kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktas).

6.3. Byloje, sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo už automobilio FIAT TIPO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą, buvo svarbu aiškintis aplinkybes, ar automobilis yra išsaugotas ir gali būti grąžintas, kadangi saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą. Atsakovė byloje kėlė klausimą, kur šiuo metu yra minėtas automobilis. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė automobilį yra išsaugojusi ir tokie ieškovės veiksmai atitiko atsakovės interesus, tačiau šiam teiginiui pagrįsti ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų. 2019 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas paminėjo, kad automobilis saugomas aikštelėje (duomenys neskelbtini), tačiau 2020 m. rugsėjo 9 d. posėdyje ieškovės atstovas negalėjo atsakyti į klausimą, kur yra automobilis, tik nurodė, kad tikėtina, jog automobilis yra saugomas. Nors atsakovė teismo prašė, kad būtų išsiaiškintos šios aplinkybės, tačiau teismas nusprendė, jog tokių aplinkybių aiškinimasis užvilkins bylos nagrinėjimą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis yra išsaugotas ir gali būti grąžintas savininkui, todėl negali būti tenkinamas ieškovės reikalavimas atsakovei sumokėti 4 102 Eur skolą už saugojimo paslaugas.

11. Ieškovė UAB „Tomadas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo atmesti bei priteisti ieškovei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Apeliantės įrodinėjamos aplinkybės dėl nebuvimo automobilio savininke automobilio priverstinio nuvežimo metu yra paneigtos byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, trečiųjų asmenų bei liudytojų parodymais, ir pačios apeliantės nenuoseklia pozicija.

7.2. Apeliantės pozicija dėl ieškovės teikiamų paslaugų įkainių negali būti kvestionuojama apeliacinėje instancijoje, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainos pagrįstumo. Be to, jei apeliantė, kaip kad pati įrodinėja, nebuvo automobilio savininke automobilio priverstinio nuvežimo metu, apeliantei iš esmės neturėtų būti aktualūs apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl ieškovės teikiamų paslaugų įkainių.

7.3. Apeliantės teiginiai apie, tariamai, tikslingą ieškovės delsimą pradėti teismines procedūras skolos išieškojimui, tokiu būdu didinant atsakovės įsiskolinimą yra tik gynybinė pozicija. Ieškovė neturi galimybės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Šiuo atveju ne ieškovės, bet pačios apeliantės delsimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę yra tiesiogiai proporcingas susidariusiam įsiskolinimui.

7.4. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu turėjo visas galimybes suderintu laiku atvykti į ieškovės aikštelę ir įsitikinti, jog automobilis yra saugojamas. Apeliantė to ne tik nepadarė, tačiau taip pat nei raštu, nei žodžiu neteikė jokių prašymų/reikalavimų/pretenzijų ieškovei dėl automobilio neišsaugojimo.

7.5. Apeliantės teiginiai apie ieškovės informavimo pareigą yra tik deklaratyvi gynybinė pozicija, kadangi prievolė atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas savininkui ir (ar) valdytojui solidariai atsiranda nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, bet ne ieškovės raginimo/pretenzijos (t.y., papildomo informacinio pobūdžio pranešimo) pateikimo asmeniui dienos. Be to, tai, kad apeliantė nesudarė pasaugos sutarties su ieškove savaime nereiškia, jog atsakovė neprivalo atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Tomadas“ 2010 m. gruodžio 29 d. transporto priemonę FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri buvo palikta draudžiamoje stovėti vietoje, priverstinai nugabeno saugojimui į ieškovės transporto priemonių saugojimo aikštelę. Automobilio savininke VĮ „Regitra“ registruota atsakovė D. V., kuri iki šiol automobilio iš saugotojo neatsimė.

14. Ieškovės paskaičiavimu atsakovės skola už automobilio FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą sudaro 105 Eur, už automobilio saugojimą nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 12 d. – 3997 Eur (571 paros x 7 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti transportavimo ir saugojimo išlaidas yra pagrįstas, todėl ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės 4102 Eur (3997 Eur + 105 Eur).

15. Apeliantė D. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas šiuos esminius argumentus: 1) teismas nepagrįstai nevertino 2010 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties kaip įrodymo, patvirtinančio atomobilio pardavimą; 2) byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis yra išsaugotas ir gali būti grąžintas savininkui, todėl jai negali kilti civilinė atsakomybė; 3) ieškovės prašoma priteisti skola už 571 saugojimo paras yra nepagrįstai didelė, įvertinant tai, kad atsakovė neturėjo galimybės derėtis dėl pasaugos sutarties sąlygų, o ieškovė veikdama kaip verslininkė, siekdama pelno, buvo suinteresuota, kuo ilgiau negrąžinti automobilio ir sąmoningai vilkino proceso dėl skolos išieškojimo pradėjimą.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

16. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui ir valdytojui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 12 d.) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

18. Byloje nekilo ginčo, kad pagal policijos pareigūnų nurodymą automobilis buvo priverstinai nuvežtas į ieškovės UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę bei ten nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 12 d., t. y. laikotarpiu už kurį buvo priteista skola, saugojamas. Nustatyta, kad automobilis iš gatvės buvo nugabentas į ieškovės saugojimo aikštelę dėl atsakovės padaryto KET pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl to, kad atsakovė automobilį pastatė draudžiamoje stovėti vietoje. Už administracinį teisės pažeidimą kalta pripažinta atsakovė D. V., kuri jai paskirtos administracinės nuobaudos neginčijo bei ją sumokėjo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir administracinės nuobaudos skyrimo teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės aktuose yra nustatyta speciali nurodyų priemonių teisėtumo patikrinimo (peržiūros) tvarka, kuria apeliantė nesinaudojo.

19. Apeliantės teigimu, ji nėra atsakinga už transporto priemonės nuvežimą ir jo saugojimą, nes dar iki automobilio nuvežimo, t. y. 2010 m. gruodžio 22 d., ji automobilį pardavė. Atsakovė automobilio pardavimo sandorį įrodinėjo savo paaiškinimais ir 2010 m. gruodžio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, sprendė, kad atsakovė D. V. neįrodė, kad ji 2010 m. gruodžio 29 d. nebuvo transporto priemonės FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas, tačiau tretieji asmenys, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Taigi registro duomenys tik leidžia identifikuoti galimą atsakovą, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018, 30 punktas). Todėl nors automobilis FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpiu buvo registruotas atsakovės vardu, tačiau savininkams pasikeitus jų tarpusavio sudarytos sutarties pagrindu, atsakovė turėjo teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius faktą, kad ji nebuvo transporto priemonės savininkė.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, transporto priemonė FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruota atsakovės D. V. vardu. Byloje pateikta 2010 m. gruodžio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kopija, kurioje nurodyta, kad pardavėja D. V. pardavė šią transporto priemonę pirkėjui A. M. (mirė (duomenys neskelbtini)). Trečiojo asmens R. M., mirusio A. M. teisių ir pareigų perėmėjos, teigimu, 2010 m. gruodžio 22 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra suklastota. Pagal jos pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-54332-19. Akcentuotina ir tai, kad nors byloje atsakovė galimai buvo pateikusi apžiūrai transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties originalą, tačiau vėlesnėje proceso stadijoje paaiškėjo, kad atsakovė šios sutarties originalo neturi bei negali pateikti nei teismui, nei policijai, kuri pagal trečiojo asmens R. M. pareiškimą pradėtą ikiteisminį tyrimą sustabdė. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo R. M. (A. M. sutuoktinė, atsakovės D. V. teta) ir liudytoja L. M. (A. M. dukra, atsakovės D. V. pusseserė) nepatvirtino atsakovės paaiškinimų, kad A. M. būtų užsiėmęs automobilių supirkimu, pardavimu, neigė atsakovės teiginius, kad A. M. iki mirties būtų planavęs pirkti iš atsakovės D. V. automobilį.

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovės paaiškinimų vertinimu, t. y., kad jos paaiškinimai dėl pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Nustatyta, kad ieškovės nurodytas asmuo A. M. 2010 m. pabaigoje kartu su pirkėju A. M. sudarant sandorį negalėjo dalyvauti, nes šis asmuo jau buvo miręs. Be to atsakovė, vienu atveju nurodė, kad sutarties projektą ji pati buvo atsispausdinusi, kitu atveju ji jau nurodė, kad būtent pirkėjas išvažiavo atsispausdinti sutarties. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien atsakovės paaiškinimai kelia abejones dėl sandorio sudarymo bei nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs nustatytų aplinkybių visetą pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, kad ji 2010 m. gruodžio 29 d. jau nebuvo transporto priemonės FIAT TIPO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė bei, kad ji nėra atsakinga dėl susidariusių automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidų (CK 6.253 straipsnis, 5 dalis, 6.840 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad A. M. nebuvo priverstinai nuvežto automobilio savininku. Nors 2010 m. gruodžio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis formaliai nėra nuginčyta, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien formalus teisės normų taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų suderinamas su teismo vykdomu teisingumu. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visetas byloje buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog, net ir tuo atveju, jeigu laikyti 2010 m. gruodžio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį šalių pasirašytą, automobilį iš D. V. pirkusiam A. M. (mirė (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisė į jį neperėjo, nes automobilis jam nebuvo perduotas bei nepašalintos visos kliūtys, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise (CK 4.49 straipsnio 1 dalis, CK 6.317 straipsnis). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog automobilis sutarties pasirašymo metu buvo nevažiuojantis, atsakovė neperdavė visų automobilio raktų, šiame automobilyje vis dar laikė savo daiktus (vaikišką vežimėlį), po to pati negalėjo valdyti automobilio, nes dėl jos pačios padaryto pažeidimo jis buvo nugabentas į ieškovės saugojimo aikštelę, bei vėlesni atsakovės veiksmai, kai sutiko su KET pažeidimu, siekė atsiimti iš ieškovės automobilį, nenurodydama, kad jai automobilis nepriklauso bei viešajame registre (VĮ „Regitra“) nedeklaravusi pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtina, kad ji būtent save laikė automobilio savininke bei, kad nuosavybės teisių į jį niekam nebuvo perleidusi. Be to akivaizdu, kad neteisėti apeliantės veiksmai, kurie turėtų reikšmės civilinėje byloje nustatant automobilio valdytoją, buvo įrodyti administracinėje byloje kaip nusižengimo, kurį įvykdžiusi apeliantė pripažinta kalta, sudėties elementas, todėl atsakovei pareiga atlyginti susidariusias automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidas galėtų kilti kaip valdytojai. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas. Tačiau tokių aplinkybių byloje atsakovė neįrodė.

24. Nepagrįstas apeliantės nurodomas argumentas, kad byloje neišsiakiškinus ar automobilis yra išsaugotas ir gali būti grąžintas savininkui, ji neturi pareigos ieškovei mokėti už automobilio saugojimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos abejonės, susijusios su automobilio galimu neišsaugojimu, tačiau viso bylos nagrinėjimo metu apeliantė atsikirtimus grindė tuo, jog automobilis neva buvo parduotas, o ne keliamas klausimas dėl automobilio (iš)saugojimo ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 12 d.). Be to, atsakovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kad ji būtų siekusi atsiimti automobilį, teisme nereiškė jokių su tuo susijusių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu (byla iškelta 2019 m. sausio 23 d.) turėjo visas galimybes suderintu laiku atvykti į ieškovo aikštelę ir įsitikinti, jog automobilis yra tebesaugojamas, tačiau to nedarė bei nesiekė atsiimti automobilio. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti atitinkamus duomenis apie automobilio (ne)išsaugojimą.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos mažinimo

25. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė visą ieškovės prašytą transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą, t. y. jų nesumažino, nors automobilio saugotojas turėjo pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo anksčiau atsiimta, t. y. privalėjo informuoti atsakovę apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu.

26. SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

27. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo siunčiami pranešimai (2012 m. liepos 22 d., 2018 m. gruodžio 14 d.) informuojant apie susidariusį įsiskolinimą už automobilio saugojimą bei automobilio savininkės pareigą apmokėti šią skolą. Taip pat atsakovė informuota, kad siekiant išvengti tolimesnio skolos didėjimo, turi susisiekti su ieškovės atstovu dėl automobilio atsiėmimo. Nors vien pranešimo išsiuntimas nereiškia, kad pranešimuose apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą nurodyta informacija atsakovei buvo pateikta (atsakovė šią aplinkybę neigė), tačiau nagrinėjamu atveju įvertintina tai, kad: (i) atsakovė sumokėjo 2010 m. gruodžio 30 d. policijos nutarimu jai skirtą 75 Lt piniginę baudą už transporto priemonės palikimą neleistinoje vietoje; (ii) atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ji apie priverstinio nuvežimo faktą žinojo nuo pat pradžių, t. y. nuo jos nutransportoavimo į ieškovės aikštelę (apie tai, susisiekus su policija, ją informavo policija; (iii) atsakovė pripažino, kad ji buvo nuvykusi į policiją, sumokėjo baudą, nuvyko į automobilių saugojimo aikštelę atsiimti automobilio, tačiau, ieškovei paprašius atlyginti saugojimo išlaidas ir atsakovei su tokiu reikalavimu nesutikus, automobilio neatsiėmė. Taigi, akivaizdu, jog atsakovė žinojo, kad jos automobilis ieškovės yra saugomas, kur yra saugomas bei, kad už automobilio saugojimą yra skaičiuojamas mokestis. Byloje nustatytos aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą teismui spręsti, jog atsakovė nuo pat pradžių žinodama apie jai priklausančios transporto priemonės saugojimą ir už tai skaičiuojama mokestį, ilgą laiką nesiimdama realių veiksmų dėl automobilio atsiėmimo, prisiėmė riziką dėl šio automobilio saugojimo išlaidų bei jų kasdieninio didėjimo bei dėl to kilusių neigiamų pasekmių, t. y. pareigos jas atlyginti. Pažymėtina, kad įvertinus apeliantės elgesį labiau tikėtina, kad net jei ir ieškovės pranešimus atsakovė būtų gavusi, ji automobilio nebūtų pasiėmusi iš saugojimo, todėl pripažintina, kad pačios atsakovės elgesys turėjo įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei. Kita vertus, apeliantė buvo deklaravusi gyvenamąją vietą ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ieškovė siuntė jai pranešimus, kito adreso ieškovei nebuvo nurodžiusi, todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė buvo netinkamai informuota apie saugomą transporto priemonę ir susidariusį įsiskolinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo mažinti ieškovės prašomą atlygį už automobilio saugojimą ar atleisti atsakovę nuo šių išlaidų atlyginimo. Pažymėtina, kad teismai, vertindami asmens elgesį, išimtinai remiasi objektyviuoju kriterijumi, t. y. protingo žmogaus standartu – bonus pater familias. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantė dėl savo pačios neteisėtų veiksmų praradusi transporto priemonę, privalėjo dėti visas pastangas ir atsiimti jai priklausiusį padidinto pavojaus šaltinį, taip išvengiant ne tik saugojimo išlaidų didėjimo, bet ir ginant savo nuosavybės teises į daiktą.

Dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio

28. Priverstinai nuvežta transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Atsižvelgiant į tai automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Todėl transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

29. Ieškovė reikalavimą dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio grindžia UAB „Tomadas“ direktorės 2009 m. kovo 23 įsakymu Nr. 11 patvirtintu vienos paros saugojimo įkainiu, kuris sudarė 20,00 Lt + PVM (t. y. 7,00 Eur). Atkreiptinas dėmesys, kad nors toks įkainis ieškovės yra nustatytas vienašališkai, todėl negali turėti įtakos trečiojo asmens, t. y. atsakovės pareigai mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs, tačiau pareiga įrodyti, kad šios ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės saugojimo rinkos kainas Kauno mieste 2010-2012 metais. Ieškovė pateikė duomenis dėl analogiškų priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainų laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, iš kurių matyti, jog 1 paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 iki 19,00 Eur (su PVM). Kauno apskrityje Kauno miesto ir rajono savivaldybėse laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 31 d. vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis siekė 8,70 Eur (su PVM). Atsakovė nepateikė įrodymų apie ginčo laikotarpiu Kauno mieste vyravusias rinkos kainas, t. y. nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainos pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti ieškovei už 571 paras priteistas, taikant 7 Eur už parą mokestį, saugojimo išlaidas, kurios iš viso sudaro 3997 Eur (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

30. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bei valstybės, už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą, patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

33. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. V. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.