Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovui S. V. (nuotoliniu būdu, „Zoom“ programos pagalba), atsakovei D. V. (teismo posėdžių salėje),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir R. M. (A. M. teisių perėmėja).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ieškovės reikalavimai ir argumentai

1. Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 4 102 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (92 Eur žyminį mokestį).

2. Ieškovė ieškinyje nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

2.1. Ieškovė su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2009 m. kovo 23 d. sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 20-IL-982, kurios 1–3 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka.

2.2. Ieškovė 2010 m. gruodžio 29 d. gavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir grąžinimo tvarką numato sutarties 4.10 ir 4.13 punktai bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 19 punkto nuostatos. Ieškovė nepriima savarankiškai sprendimų dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, jų grąžinimo savininkams ar teisėtiems valdytojams, tačiau pasitaiko atvejų, kai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, prokuratūra ar teismas nusprendžia grąžinti transporto priemonę, bet jos savininkas ar teisėtas valdytojas piktybiškai neatvyksta į saugojimo aikštelę jos atsiimti.

2.3. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2012 m. liepos 17 d. raštu Nr. 20-10-S-6998 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo ieškovę, kad transporto priemonės savininkė yra atsakovė D. V.. Ieškovė 2012 m. liepos 22 d. kreipėsi į atsakovę su pranešimu, informuodama ją apie transporto priemonės atsiėmimą ir apmokėjimą už jos transportavimą bei saugojimą, tačiau atsakymo iš atsakovės nesulaukė. Ieškovė 2018 m. gruodžio 21 d. pakartotiniu pranešimu kreipėsi į atsakovę, dar kartą informuodama ją apie susidariusį įsiskolinimą ir būtinybę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, tačiau ir šį kartą atsiskaitymo už suteiktas paslaugas negavo. Ieškovė ne kartą informavo atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei ragino atsiskaityti, tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų tuo klausimu. Šiuo atveju atsakovė elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, visiškai nebendradarbiavo su ieškove, ignoravo pranešimus bei nebandė susisiekti su ieškove. Atsakovei nereaguojant į raginimus, ieškovė turėjo toliau saugoti automobilį. Ieškovė automobilį yra išsaugojusi, jos veiksmuose nėra jokių teisei priešingų veiksmų, todėl ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su automobilio transportavimu ir saugojimu, turi būti atlygintos.

2.4. Transporto priemonės nuvežimo kaina yra 105 Eur, jos vienos paros saugojimo kaina sudaro 7 Eur. Nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo 2010 m. gruodžio 29 d. iki pirmojo atsakovei išsiuntimo 2012 m. liepos 22 d. yra susidaręs 571 paros laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 4 102 Eur skola.

3. Ieškovės atstovas S. V. bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė juos tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atstovas teismo posėdyje taip pat pareiškė prašymą skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Atsakovės ir trečiųjų asmenų pozicija

4. Atsakovė D. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, savo nesutikimą pagrįsdama šiais argumentais:

4.1. Ieškovė su ieškiniu nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu buvo nuvežtas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Nėra aišku, iš kurios vietos buvo priverstinai nuvežtas automobilis. Nurodė, kad transporto priemonė galėjo būti priverstinai nuvežta iš Šiaurės prospekto, tačiau stovėti automobiliams Šiaurės prospekte nebuvo draudžiama, nebuvo kelio ženklų, kurie draustų automobilių stovėjimą toje vietoje.

4.2. Atsakovė transporto priemonę 2010 m. gruodžio 22 d. pardavė A. M., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo sugedęs, negalėjo važiuoti, todėl naujasis automobilio savininkas jį buvo palikęs stovėti (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad jai nėra žinoma, kodėl naujasis automobilio savininkas jo neregistravo savo vardu.

4.3. Ieškovė sąmoningai ilgai delsė kreiptis į teismą ir informuoti atsakovę apie jos galimybę atsiimti transporto priemonę, nes kuo ilgiau laikoma transporto priemonė, tuo daugiau turės sumokėti jos savininkas. Ieškovė nesąžiningai ir prieš savininkės interesus laikė automobilį savo nuomojamoje aikštelėje tokį ilgą laiką už neproporcingai didelę kainą. Toks ieškovės elgesys atsakovės atžvilgiu ir jos reikalaujama pinigų suma yra lupikavimas. Pirmasis ieškovės reikalavimas dėl automobilio atsiėmimo išrašytas tik 2012 m. liepos 22 d., tačiau nepateikta jokių duomenų apie tai, kad šis reikalavimas buvo išsiųstas atsakovei. Pakartotinis pranešimas buvo išsiųstas po nepateisinamai ilgo laikotarpio, t. y. tik 2018 m. gruodžio 14 d., praėjus aštuoneriems metams po priverstinio automobilio nuvežimo.

4.4. Atsakovė nesutinka, kad 7 Eur už vienos paros automobilio saugojimą mokestis yra teisingas, sąžiningas ir atitinkantis jo savininko ar valdytojo interesus. Nurodė, kad kituose miestuose įkainiai už vienos paros automobilio saugojimą yra gerokai mažesni, kai kur nesiekia vieno euro.

5. Atsakovė teismo posėdžiuose palaikė atsiliepimo argumentus, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovei D. V. 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu paskirta 75 Lt bauda už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124(I) straipsnio 2 dalyje – kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas. Trečiasis asmuo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

7. Trečiasis asmuo R. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, savo nesutikimą grindė šiais argumentais:

7.1. Atsakovės pateikta automobilio pardavimo sutartis yra suklastota, nes joje ne A. M. rašysena ir parašas. Atsakovė siekia išvengti turtinės prievolės. Be to, atsakovė melagingai nurodė, kad sutarties sudarymo dieną A. M. buvo su savo broliu A., nes A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad A. M. niekada nevykdė automobilių supirkimo veiklos, turėjo tik du automobilius ir žemės ūkio techniką. Suklastotoje sutartyje minimo automobilio pirkti neketino ir jo neturėjo.

7.2. Teismas neturėtų vertinti pateiktos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi ji suklastota, be to, A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Tokia sutartis nesukeltų R. M. jokių teisinių pasekmių, nes kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimo priėmėjui per tris mėnesius ir šis terminas gali būti atnaujintas jeigu nuo palikėjo mirties nėra praėję treji metai. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip trims metams, todėl yra suėjęs trejų metų naikinamasis terminas. Atsižvelgiant į tai, R. M. neturėtų byloje būti įtraukta trečiuoju asmeniu.

7.3. Trečiasis asmuo R. M. dėl atsakovės piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis patiria moralinę ir materialinę žalą, todėl atsakovei turėtų būti paskirta 5 000,00 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant R. M. naudai. Trečiojo asmens vertinimu, bauda turėtų būti paskirta ir atsakovės atstovui advokatui R. S. už nesąžiningą procesinių teisių naudojimąsi.

8. Tretieji asmenys į paskutinį teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jiems pranešta tinkamai. Byloje yra trečiųjų asmenų prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Byla išnagrinėta tretiesiems asmenims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 247 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

III. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios teisinę reikšmę ginčo išsprendimui

9. Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės D. V. prievolės atlyginti ieškovei ginčo automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo (105 Eur) ir saugojimo išlaidas (3 997 Eur). Atsakovė įrodinėjo, kad automobilis, kurio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas prašoma priteisti iš atsakovės, prieš jo sulaikymą ir priverstinį nuvežimą jau nebepriklausė jai nuosavybės teise.

10. Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 23 d. tarp ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta Viešojo pirkimo sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 20-IL-982. Šios sutarties pagrindu ieškovė 2010 m. gruodžio 29 d. atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nugabeno transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. liepos 17 d. rašto Nr. 20-10-S-6998 duomenimis, automobilio savininke buvo nurodyta D. V.. Asmuo, kuris pažeidė Kelių eismo taisykles – taip pat D. V. (ginčo šioje dalyje nebuvo).

11. Ieškovė 2012 m. liepos 22 d. pranešimu (advokato G. U., atstovavusio UAB (duomenys neskelbtini), parengtas raštas) ir 2018 m. gruodžio 21 d. pakartotiniu pranešimu (AB „Lietuvos paštas“ duomenimis, raštas išsiųstas atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini)) informavo atsakovę apie būtinybę atsiimti automobilį bei atlyginti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas.

Dėl transporto priemonės nuosavybės teisių

12. Atsakovė D. V. byloje teikė paaiškinimus, kad ji nėra atsakinga už transporto priemonės nuvežimą ir tolesnį saugojimą, nes dar iki automobilio nuvežimo, t. y. 2010 m. gruodžio 22 d., ji perleido nuosavybės teisę į šį daiktą (sutarties el. kopija pateikta kartu atsiliepimu į ieškinį; procesinio dokumento Reg. Nr. DOK-113454 priedas).

13. Šiuo klausimu yra aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų, pvz., CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).

14. Nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui atsiranda nuo jo įgijimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Kadangi ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

15. Teismas, teisminio nagrinėjimo metu įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad atsakovė nepateikė teismui neginčytinų įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė dar prieš ginčo automobilio priverstinį nuvežimą ir jo perdavimą saugoti buvo pardavusi automobilį kitam asmeniui pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio nugabenimo metu į priverstinio saugojimo vietą (2010 m. gruodžio 29 d.) viešojo registro duomenimis automobilio savininkė buvo atsakovė D. V. (žr. VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis; procesinis dokumentas Reg. Nr. DOK-117455). Nagrinėjamu atveju automobilio registracija atsakovės vardu vertintina kaip vienas iš įrodymų, kad automobilio nuvežimo priverstinai saugoti metu ir vėliau atsakovė buvo automobilio savininkė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė turėjo pareigą paneigti šią prezumpciją.

17. Pažymėtina, kad atsakovės gynybinė pozicija šiuo klausimu buvo labai nenuosekli:

- 2019 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje atsakovė D. V. nurodė šias faktines aplinkybes (2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 12 min.): atsakovė nurodė, kad 2010 m. pardavė automobilį ir gali pateikti pardavimo sutartį; automobilis buvo nevažiuojantis; asmuo, ketinęs pirkti automobilį, teigė, kad susitvarkys automobilį pats, įsidės akumuliatorių; atsakovė akcentavo, kad jos mama rado automobilio pardavimo sutartį; į VĮ „Regitra“ nesikreipė užregistruoti sutartį; vieni automobilio raktai buvo pas savininką, kiti – pas atsakovę; naujasis savininkas leido automobilyje laikyti vežimėlį; pamačiusi, kad nėra automobilio pagalvojo, kad automobilis yra pavogtas; apie tai ji pranešė savininkui, iš karto atsakovė kreipėsi į policiją; atsakovė patvirtino, kad ji susimokėjo baudą už stovėjimą neleistinoje vietoje; policijoje jai buvo išduotas „žalias lapas“ ir ji iš karto pranešė „tam žmogui“ (pirkėjui), kuris patvirtino susitvarkysiantis kitus reikalus pats; vėliau su „tuo žmogumi“ ji nebesusisiekė, buvo išjungtas telefonas;

- tame pačiame 2019 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje (teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 15 sek. – 21 min. 17 sek.) atsakovė nurodė šias aplinkybes: asmenys, kurie buvo atvykęs sudaryti sutartį, buvo du; pirkėjas buvo „berods su broliu“; su šiais žmonėmis atsakovė nurodė susitikusi per pažįstamus asmenis; atsakovė pažymėjo, kad pirkėjas planavo nupirktą automobilį eksportuoti į Kazachstaną;

- 2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje atsakovė nurodė visiškai kitas aplinkybes, t. y. nurodė, kad pirkėjas žadėjo automobilį pirkti dukrai, o gal išardyti dalimis (teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 42 min. 45 sek. - 1 val. 43 min. 37 sek.);

- 2019 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje atsakovė nurodė šias aplinkybes (teismo posėdžio garso įrašas: 26 min. 37 sek. – 32 min. 08 sek.): atsakovei buvo žinoma, kad pirkėjas sandorio sudarymo metu sirgo onkologine liga, daug metų sirgo; pirkėjas atvažiavo su broliu; iš automobilio buvo išimtas akumuliatorius; pirkėjas paliko vienus raktus atsakovei, kad ji galėtų laikyti vežimėlį; reikėjo automobilį vilkti, o pirkėjas neturėjo kuo tai padaryti; pirkėjas planavo per mėnesį (artimiausiu metu) pasiimti automobilį; su pirkėju ji buvo pažįstama, yra bendravusi ir anksčiau, nes juos siejo tolima giminystė; buvo susitikę kažkieno iš giminių laidotuvėse; atsakovė nurodė žinojusi, kad pirkėjas yra kažkoks tolimas giminaitis; sutartį pasirašė prie mašinos, lauke; ji turėjo parengusi ir atspausdinusi sutartį iš interneto; kartu buvo pirkėjo brolis, berods vardu A.; atsiskaitymas vyko grynaisiais pinigais; vienas sutarties egzempliorius liko pas pirkėją, kitas – pas atsakovę;

- 2019 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje atsakovė nurodė šias aplinkybes (teismo posėdžio garso įrašas: 40 min. 05 sek. – 43 min. 46 sek.): atsakovė nurodė pranešusi pirkėjui apie nutemptą automobilį; pirkėjas jai sakė, kad važiuos su broliu ir aiškinsis; daugiau jokių žinių neturėjo; su A. M. daugiau nebendravo; su pirkėjo dukra „berods Laima“, buvo Facebook draugų sąraše ir būtent ji nurodė duomenis apie pirkėjo ligas;

- 2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje atsakovė nurodė šias aplinkybes (teismo posėdžio garso įrašas: 18 min. 49 sek. – 33 min. 13 sek.): pasirašant sutartį jai prisistatė asmenys, pasakė, kad vieno jų vardas yra (duomenys neskelbtini); ar tai brolis, ar tai pusbrolis, ar kažkas; ji nėra įsitikinusi, kad tai tikrai buvo brolis; atsakovei pasirodė, jai atrodė kaip brolis; atsakovė taip pat akcentavo, kad pirkėjas ir kartu su juo buvęs asmuo buvo akivaizdžiai neblaivūs; nepaisydama šios aplinkybės, ji vis tik nutarė pasirašyti sutartį, o jei pirkėjas būtų sėdęs važiuoti, būtų neleidusi tai daryti; grynaisiais buvo sumokėta 80 Lt; pirkėjas automobilį žinojo, nes dar iki pardavimo pirkėjas tą automobilį yra padėjęs tempti (žiemą iš kaimo lydėjo, kad nenuslystų automobilis nuo kelio), pirkėjas jau anksčiau domėjosi ta mašina; pirkėjas atvažiavo, apžiūrėjo ir grįžo po pusvalandžio, išvažiavo atsispausdinti sutarties; atsakovė taip pat patvirtino, kad A. M. brolis (duomenys neskelbtini) yra jos krikšto tėtis.

18. Sistemiškai ir lyginamuoju metodu įvertinęs atsakovės paaiškinimus, teismas konstatuoja, kad atsakovės žodiniai paaiškinimai yra prieštaringi, todėl vien tik jų pagrindu negalima konstatuoti, kad sandoris buvo sudarytas ir kad atitinkamai nuosavybės teisės į transporto priemonę buvo perleistos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantys duomenys (mirties liudijimas) patvirtina, kad 2010 m. pabaigoje atsakovės nurodytas pirkėjas A. M. sudarant sandorį negalėjo dalyvauti kartu su broliu A. M., nes šis asmuo jau buvo miręs (procesinis dokumentas Reg. Nr. DOK-72569). Abejoti atsakovės paaiškinimų teisingumu verčia ir atsakovės teikti prieštaringi paaiškinimai apie sandorio sudarymo aplinkybes: vienu atveju, atsakovė teigė, kad automobilį pirkėjas ketino eksportuoti į užsienio šalį; kitu atveju atsakovė aiškino, kad automobilį pirkėjas norėjo pirkti dukrai arba išardyti; viename iš posėdžių atsakovė net nurodė, kad pirkėjas buvo akivaizdžiai neblaivus ir tai sudaro pagrindą abejoti sutarties šalių valia; dar daugiau, atsakovė, atsakinėdama į teismo klausimus, vienu atveju nurodė, kad sutarties projektą ji pati buvo atsispausdinusi, kitu atveju ji nurodė, kad būtent pirkėjas išvažiavo atsispausdinti sutarties. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje atsakovė buvo pateikusi apžiūrai transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties originalą, tačiau vėlesnėje proceso stadijoje paaiškėjo, kad atsakovė šios sutarties originalo neišsaugojo. Tuo pagrindu yra sustabdytas ir ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-54332-19, pradėtas pagal trečiojo asmens R. M. pareiškimą (žr. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2020 m. liepos 2 d. raštą Nr. 93903; procesinio dokumento Reg. Nr. DOK-78183).

19. Byloje kaip trečiasis asmuo žodinius paaiškinimus teikusi R. M. (A. M. sutuoktinė, atsakovės D. V. teta) (2020 m. birželio 19 d. teismo posėdyje) ir liudytoja 2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje apklausta L. M. (A. M. dukra, atsakovės D. V. pusseserė) nepatvirtino atsakovės paaiškinimų, kad A. M. būtų užsiėmęs automobilių supirkimu, pardavimu. Minėti asmenys taip pat neigė atsakovės teiginius, kad A. M. iki mirties būtų planavęs pirkti iš atsakovės D. V. automobilį.

20. Šios nustatytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovė D. V. byloje neįvykdė jai tekusios įrodinėjimo pareigos – įrodyti, kad ji nuo 2010 m. gruodžio 29 d. nebuvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

21. Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Bylos duomenys patvirtina, kad automobilis saugojimui buvo perduotas 2010 m. gruodžio 29 d.

22. Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, kad automobilis, jos įsitikinimu, neteisėtai ir nepagrįstai pagal pareigūnų nurodymą buvo priverstinai buvo nuvežtas į ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) automobilių saugojimo aikštelę (žr. 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonės nuvežimo aktą; procesinio dokumento Reg. Nr. DOK-139381 priedas; taip pat procesinis dokumentas Reg. Nr. DOK-11239). Tačiau atsakovė be subjektyvių vertinimų nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo ginčijami policijos pareigūnų priimti sprendimai. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė sumokėjo 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu jai skirtą 75 Lt piniginę baudą už transporto priemonės palikimą neleistinoje vietoje. Šią aplinkybę atsakovė patvirtino ir teismo posėdžiuose, teikdama žodinius paaiškinimus.

23. Teismas pažymi, kad automobilis priverstinai nuvežtas 2010 m. gruodžio 29 d., o ieškinys užregistruotas 2019 m. sausio 22 d. Taigi automobilio savininkė daugiau kaip aštuonerius metus žinojo apie tai, kad ieškovė saugoja jos automobilį, tačiau jokių veiksmų, susijusių su automobilio atsiėmimu, apmokėjimu už paslaugas, atsakovė nesiėmė. Bylos duomenimis, atsakovė pati patvirtino, kad žinojo apie priverstinio nuvežimo faktą, buvo asmeniškai nuvykusi į automobilių saugojimo aikštelę aiškintis, ar yra galimybių atsiimti transporto priemonę. Taigi atmestinas atsakovės argumentas, kad jai buvo netikėta sulaukti iš ieškovės turtinių pretenzijų. Todėl atsakovės teiginys, kad ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, nepakankamai informavo atsakovę, yra nepagrįstas. Daroma išvada, kad ieškovė tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę, todėl mažinti saugojimo išlaidas dėl ieškovės netinkamų veiksmų nėra pagrindo. Taigi konstatuojama, kad ieškovė neprarado teisės reikalauti atlyginimo už automobilio nuvežimą į saugojimo aikštelę ir už jo saugojimą nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 22 d. Atsakovė yra atsakinga dėl susidariusių automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidų (CK 6.253 straipsnis, 6.840 straipsnio 3 dalis).

Dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio nustatymo

24. Priverstinai nuvežta transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Atsižvelgiant į tai, automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Todėl transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

25. Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio grindžia UAB (duomenys neskelbtini) direktorės 2009 m. kovo 23 įsakymu Nr. 11 patvirtintu vienos paros saugojimo įkainiu, kuris sudarė 20 Lt + PVM (t. y. 7 Eur). Šis įkainis ieškovės yra nustatytas vienašališkai, todėl negali turėti įtakos trečiojo asmens, t. y. atsakovės, pareigai mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio ji nebuvo susitarusi, tačiau pareiga įrodyti, kad šios ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis).

26. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės saugojimo rinkos kainas Kauno mieste nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. liepos 22 d. (laikotarpis, už kurį prašoma priteisti skolą). Ieškovė pateikė duomenis dėl analogiškų priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainų laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2022 m. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse (procesinio dokumento Reg. Nr. DOK-85066 priedai), iš kurių matyti, jog vienos paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 iki 19 Eur (su PVM). Kauno apskrityje Kauno miesto ir rajono savivaldybėse laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 31 d. vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis siekė 8,70 Eur (su PVM). Sprendžiant klausimą, koks įkainis taikytinas priteisiant skolą už priverstinai nuvežto automobilio saugojimo paslaugas, turi būti atsižvelgta ir į priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų teikimo specifiką ir į individualias aplinkybes dėl šalių elgesio įtakos būtent konkrečioje byloje. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 23 d. sudarytoje sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo numatyti konkretūs įpareigojimai, teikiant priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, t. y. užtikrinti nuvežtų transporto priemonių ir jose esančių daiktų krovinių apsaugą 24 valandas per parą (sutarties 4.6 punktas); užtikrinti galimybę vienu metu saugoti iki 200 transporto priemonių (sutarties 4.7 punktas); nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, pasiteirauti iš policijos įstaigos apie tolesnę būtinybę ją saugoti (sutarties 5.2 punktas); negavus iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, savo lėšomis vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti neatsiimtų transporto priemonių klausimą su jų savininkais ar kitais asmenimis (sutarties 5.3 punktas). Tokių ieškovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymas neišvengiamai susijęs su papildomomis išlaidomis, todėl ir tokių paslaugų kaina neabejotinai būna didesnė nei tarp šalių susiklosčius sutartiniams pasaugos santykiams.

27. Kaip jau minėta, atsakovė, nesutinkanti su iš jos reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą dydžiu, nepateikė įrodymų apie ginčo laikotarpiu Kauno mieste vyravusias rinkos kainas, t. y. nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainos pagrįstumo. Daroma išvada, kad nėra pagrindo mažinti atlyginimo dydį (571 para x 7 Eur = 3 997 Eur). Svarbu paminėti ir tai, kad ieškovės atstovo paaiškinimu, teiktu paskutiniame posėdyje, automobilis faktiškai yra saugojamas ir iki šiol, t. y. daugiau kaip dešimt metų, tačiau ieškovė reikalavimą teikia tik už laikotarpį iki 2012 m. liepos 22 d.

28. Teismo vertinimu, nepagrįstai sumažinus priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainį, transporto priemonės savininkas ar valdytojas nebūtų motyvuojamas rūpintis jam priklausančiu turtu, siekiant kuo greičiau atsiimti jį iš saugojimo aikštelės priverstinai nugabenus transporto priemonę. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė nesiekė atsiimti jai priklausiusios transporto priemonės, ir tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme ginčijo savo pareigą atsiskaityti už daikto saugojimą. Tai sudaro pagrindą teigti, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų suma (105 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 3 997 Eur už automobilio saugojimą 571 parą) susidarė tik dėl atsakovės nerūpestingumo, nesilaikant pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, įgyvendinant savo pareigą rūpintis jai priklausančiu turtu (CK 1.5 straipsnio 5 dalis).

29. Teismas, atsižvelgęs į priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugų specifiką ir bylos šalių elgesį, sprendžia, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti ir iš atsakovės priteisti 4 102 Eur.

30. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti atsiliepimo į ieškinį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teismas nepasisako.

Dėl palūkanų priteisimo

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi ieškovės reikalavimas priteisti metines palūkanas už priteistą skolos sumą yra pagrįstas įstatymo, jis tenkinamas ir ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Dėl šalies ir jos atstovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

32. Ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas ir trečiasis asmuo R. M. prašė teismo skirti atsakovei D. V. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. už nepateikimą į bylą originalios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, už sąmoningą bylos vilkinimą. Šių asmenų nuomone, atsakovė elgėsi nesąžiningai viso proceso metu.

33. Atsakovė savo ruožtu laikėsi pozicijos, kad ji tinkamai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir visais įmanomais būdais siekė byloje įrodyti tai, kad ji negali būti atsakinga pagal ieškovės reikalavimus.

34. Prašymai skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesu yra atmetamas, kaip nepakankamai pagrįstas. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovė sąmoningai nepateikė teismui rašytinių įrodymų (sutarties originalo), nes byloje buvo iškelta tik prielaida, kad atsakovė tokį dokumentą turi, tačiau jo nepateikia. Prielaidomis teismas negali pagrįsti savo procesinių sprendimų. Daroma išvada, kad byloje nėra neginčytinai įrodytas atsakovės sąmoningas piktnaudžiavimas jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis, todėl prašymai dėl baudos skyrimo yra atmetami. Atitinkamai teismas nemato pagrindo byloje taikyti baudą ir atsakovės atstovui advokatui R. S., kuris, be to, sprendimo priėmimo metu jau nėra laikomas atsakovės atstovu (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

36. Ieškinys yra patenkintas visiškai, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamas 92 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Valstybė šioje byloje patyrė 44,83 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą, kurios patenkinus ieškinį priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos priteisimo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 102 Eur (keturių tūkstančių vieno šimto dviejų eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 102 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 92 Eur (devyniasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį.

Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens R. M. prašymus dėl baudos skyrimo atsakovei D. V. ir advokatui R. S..

Priteisti valstybei iš atsakovės D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 44,83 Eur (keturiasdešimt keturių eurų 83 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.