Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Aušra Volskytė Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01629-2014-6

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės ir Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Holo kapitalas“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovei UAB „Holo kapitalas“ dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Teismo sprendimą vertina kaip nepagrįstą, prieštaraujantį teismų praktikai. Argumentuoja, jog akivaizdu, kad negavusi jokių duomenų ar deklaracijų iš įmonės vairuotojo, atsakove nežinojo apie eismo įvykį, todėl objektyviai neturėjo ką pateikti draudikei (ieškovei). Be to, net jeigu būtų pranešta apie incidentą, įmonė nedisponavo jokiomis deklaracijomis, fotonuotraukomis ar pareiškimais. Įmonės transportas buvo tvarkingas, be defektų, kitu atveju atsakovė pati būtų pradėjusi aiškintis dėl turto apgadinimo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės vairuotojas per tris dienas pranešė darbdaviui apie autoįvykį ir tai patvirtina eismo įvykio deklaracijos turinys. Šiuo atveju negali būti taikomas darbdavio materialinės atsakomybės už darbuotojo veiksmus institutas, kadangi ieškinys kildinamas iš draudimo sutarties, kurios šalimi atsakovės darbuotojas vairuotojas V. B. nebuvo ir tiesiogiai pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį neturėjo. Per tris dienas V. B. grįžti į Lietuvą nebūtų pavykę, be to, darbo santykiai su juo nutrūko anksčiau nei atsakovė sužinojo apie ginčo eismo įvykį (TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p., Vyriausybės 2008-02-13 nutarimo Nr. 122 60.3 p.). Nesutinka su teismo išvada, jog ieškovės kvietimo ir pranešimo pateikimas atsakovei elektroniniu būdu laikytinas tinkamu, kadangi atsakovė nesinaudoja tuo elektroniniu paštu, o naudoja telefono arba tradicinio pašto paslaugas, draudimo sutartyje nenumatyta, jog vykdant sutartį tinkamu bus pripažįstamas susirašinėjimas elektroniniu paštu, atsakovė ieškovei oficialiai nėra pateikusi naudojamų elektroninio pašto koordinačių ar kitaip išreiškusi sutikimą šiuo būdu komunikuoti. Raginimas ir kvietimas išsiųsti atsakovei praėjus daugiau kaip 13 dienų nuo ginčo eismo įvykio, todėl nepriklausomai nuo susipažinimo su jų turiniu, atsakovė nebūtų spėjusi per tris dienas ieškovei pateikti prašomų duomenų. Priteistą iš atsakovės pinigų sumą vertina kaip baudą (CK baudinių netesybų nenumato), nes tiek teismas, tiek ieškovė nurodė, jog tai nėra žalos atlyginimas. Teisine prasme dėl nepranešimo ieškovei jokie materialiniai padariniai nekilo, be to, ieškovė ir nepagrindė kilusių nuostolių dydžio. Motyvuoja, jog draudiko teisė reikalauti „iki 20 procentų“ reiškia, jog įstatyme įtvirtinta tik maksimalioji reikalavimo riba, o atlygintinos sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, iš jų – ir į faktiškai draudiko patirtų nuostolių (kurie atsirado išimtinai dėl draudėjo neveikimo) dydį. Pažymi, kad ieškinyje šis kriterijus apskritai nėra aptartas. Šiuo atveju pati draudikė turėjo įtakos visai situacijai, kadangi komunikuodama su atsakove nesuderintu būdu, išimtinai sau prisiėmė dokumento įteikimo riziką. Ieškovė neužtikrino, kad atsakovė tikrai gautų reikalavimą. Mano, jog tokios svarbos dokumentą ieškovė atsakovei privalėjo siųsti registruotu paštu ir tik tuomet teigti, kad atsakovė kvietimą gavo ir į jį nereagavo. Ieškovė neįrodė ir atsakovė neigia, kad dėl jos veiksmų ieškovei galėjo būti padaryta reali žala. Jokių dokumentų apie eismo įvykį, atsakovė neturi ir pateikti negali nei dabar, nei negalėjo anksčiau. Mano, kad atlyginama suma galėjo būti bent jau proporcingai (perpus) sumažinta.

Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog jai kaip juridiniam asmeniui, nekyla atsakomybė, nes jos darbuotojas – vairuotojas nepranešė įmonei apie įvykį, jog įmonė negali būti atsakinga už darbuotojo, vykdančio savo darbines funkcijas, veiksmus. Teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Atsakovė patvirtino, kad ji nevykdė imperatyvios įstatyminės prievolės bendradarbiauti su draudiku (ieškove) ir teikti reikiamą informaciją. Atsakovė neatsiliepdavo į ieškovės prašymus teikti informaciją, nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri galėtų būti vertinama kaip lengvinanti TPVCAPDĮ 12 str. 5 d. prasme. Tai, jog apeliantė neprisiima atsakomybės už savo darbuotojo veiksmus negali būti pagrindu atleisti atsakovę nuo ginčo prievolės vykdymo. Nesutinka su apeliantės argumentu dėl netinkamo teisės taikymo. Ieškovė vadovaujasi teismų praktika, suformuota dėl draudiko teisės reikšti regresinį reikalavimą draudėjui, pastarajam pažeidus įstatyminę prievolę bendradarbiauti su draudimo kompanija (LAT 2013 lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013; Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-661-160/2013, 2A-298-431/13, 2A-1763-881/13; Kauno apygardos teismo – Nr. 2A-502-413/2013, 2A-678-173/2012, 2A-1924-480/2012; Panevėžio apygardos teismo – Nr. 2A-489-278/2012; Klaipėdos apygardos teismo – Nr. 2A-1567-163/2012). Teismų išaiškinta, kad draudimo kompanijos teisė reikalauti išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo sietina tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, o ne su žalos draudikui atsiradimu. Atsakovė neįvykdė pareigos laiku pranešti ieškovei apie eismo įvykį, o vėliau nevykdė ir ieškovės prašymo per 3 darbo dienas pateikti transporto priemonę apžiūrai, nenurodė jokių priežasčių galinčių paneigti atsakovės kaltę. Atsakovės pasyvumas ir pareigos neatlikimas lėmė tai, jog išmokėdama draudimo išmoką ieškovė turėjo remtis vien tik nukentėjusiojo asmens pateikta informacija. Nurodytos aplinkybės suteikia ieškovei teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise. Motyvuoja, jog nepranešimo apie eismo įvykį ir draudiminio įvykio nesieja ir negali sieti tiesioginis priežastinis ryšys, bet toks apdraustojo elgesys po eismo įvykio suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Reikalavimas pranešti apie įvykį yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją mastas. Nepateikus transporto priemonės apžiūrai, žalą administruojanti draudikė (ieškovė), neteko galimybės nustatyti transporto priemonių sugadinimų suderinamumą, ar nukentėjusiojo automobilis buvo apgadintas būtent šio įvykio metu, ar buvo apgadintos būtent tos automobilio dalys dėl kurių apskaičiuota žala, ar automobilis iki apgadinimų buvo tokios būklės, kuri buvo vertinama nustatant žalą, ar tinkamai užfiksuotos autoįvykio aplinkybės ir pan.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). Šalys (jų atstovai) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, sudarantiems pagrindą ieškovės ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį tenkinti, todėl visų jų detaliai nekartoja.

Ginčo atveju apeliantė nesutinka, jog pažeidė TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p., šalių 2014-02-21 sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 12 5095279 (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta atsakovei priklausančio automobilio „DAF FT 105.460“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė (2014-02-21 Įprastinė TPVCAPD sutartis Nr. 12 5095279) 6 p. e papunkčio nuostatas.

Pagal TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p. įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pareigą transporto priemonės valdytojui pranešti apie eismo įvykį, įvykusį dėl draudėjo kaltės, numatyta ir šalių draudimo sutarties 6 p. e papunktyje. Taigi tiek įstatymu, tiek šalių sutartimi nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 dienas raštu draudikui pranešti apie įvykį ir pats pateikti autoįvykio deklaraciją.

2014-04-15 Prancūzijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas, vairavęs minėtą automobilį „DAF FT 105.460“ V. B., jis užpildė 2014-04-15 eismo įvykio deklaraciją. Ieškovė, vadovaudamasi draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio padarytą žalą – 7 700,57 Lt draudimo išmoką (2014-07-21 mokėjimo nurodymas Nr. 1405001812). Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas, kurie sudaro privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Draudimo įmokos mokėjimu, draudėjas taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo padaryta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti visą ar dalį draudimo išmokos) iš draudėjo.

Atsakovė, kaip ir kiekviena įmonė, vykdanti krovinių pervežimus transporto įmonė, transporto priemonių draudėja turėjo organizuoti verslą ir veiklą taip, kad būtų užtikrintas įstatymų, įstatymų vykdymą nustatančių teisės aktų ir sutarčių tinkamas vykdymas. Taip pat turėjo numatyti, nustatyti, kaip, kokia tvarka ir kas pranešinės draudikui apie eismo įvykius, kuriuose dalyvavo drausta transporto priemonė, nes už atsakovę tai galėjo padaryti ir autoįvykio metu transporto priemonę valdęs atsakovės darbuotojas ir tai būtų tinkamas šios draudimo sutartimi nustatytos prievolės įvykdymas. Taigi per tris darbo dienas nuo eismo įvykio „DAF FT 105.460“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudikė (savininkė arba valdytoja) – atsakovė arba vairuotojas V. B. (valdytojas, atsakovės darbuotas) privalėjo pranešti draudikui (ieškovei) apie eismo įvykį. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog transporto priemonės valdytojas ar ji pati per tris darbo dienas nuo įvykio informavo ieškovę apie eismo įvykį arba nurodė draudikei objektyvias šio neinformavimo priežastis. Draudimo sutartis neįvykdyta, todėl atsiranda pasekmės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.

Taip pat byloje įrodyta, jog atsakovė ir praėjus šiam terminui neįvykdė ieškovės 2014-04-28 raginimo pateikti dokumentus ir informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, pateikti transporto priemonę apžiūrai, turimą eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, 2014-05-12 priminimą ir 2014-08-11 pretenziją dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo siuntė atsakovei tinkamais adresais ir tai patvirtina Juridinių asmenų registre esantys duomenys apie UAB „Holo kapitalas“ (buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), el. paštas – holokapitalas@inbox.lt). pažymėtina, kad net ir vėlesnis duomenų pateikimas suteiktų ieškovei teisę ginčyti Prancūzijos ekspertų ataskaitas ir kitus duomenis apie priklausančią išmokėti draudimo išmoką. Aplinkybė, jog vairuotojas V. B. iš darbo pas atsakovę atleistas nuo 2014-07-11 ir neinformavo atsakovės, neatleidžia nuo sutartimi nustatytos informavimo pareigos. Atsakovė nepagrįstai kaltina ieškove nebendradarbiavimu, nes ieškovė siekė gauti informaciją spręsdama draudimo išmokos dydžio klausimus, siuntė prašymus atsakovės viešai deklaruojamu elektroninio pašto adresu, be to, 2014-02-21 priminimas buvo adresu (duomenys neskelbtini), 2015-04-28, tačiau atsakovė neatsiliepė. Taigi byloje nepaneigtos atsakovės imperatyvaus (privalomojo) pobūdžio pareigos, reglamentuotos tiek TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p., tiek šalių draudimo sutarties 6 p. e papunktyje ir apeliantės argumentas dėl netinkamo informavimo, jog negavo informacijos iš vairuotojo apie eismo įvykį ir pan., atsižvelgiant į nurodytas teismo išvadas, atmestinas kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstas. Kitas apeliantės argumentas, jog atsakovei šiuo atveju negali būti taikomas darbdavio materialinės atsakomybės už darbuotojo veiksmus institutas, kadangi ieškinys kildinamas iš draudimo sutarties, kurios šalimi atsakovės darbuotojas vairuotojas V. B. nebuvo ir tiesiogiai pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį neturėjo, taip pat atmestinas kaip juridiškai nepagrįstas. Ieškinio dalykas nėra atsakovės darbuotojo vairuotojo V. B. materialiosios atsakomybės teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas. Tokie apeliantės argumentai vertinami kaip siekis išvengti ginčo prievolės vykdymo bei nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų byloje vertinti nepagrįstomis.

Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Sąvoka „kitas reikšmingas aplinkybes“ be abejones apima aplinkybes susijusias su transporto priemonės valdytojo kaltės laipsniu ar sutarties sąlygų pažeidimo sunkumo laipsniu.

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 60, 60.3 p. nustatyta, kad, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo draudikas turi teisę reikalauti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį (Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 aktuali redakcija). Taigi įstatymas suteikia teisę draudikui įvertinus įstatyme numatytas reikšmingas aplinkybes, nustatyti grąžintinos išmokėtos sumos dydį nuo 0 iki 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovė neįvykdė pareigos informuoti, draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, nustatyta 20 procentų dydžio grąžintinos išmokos dalis vertintina kaip proporcinga padarytiems sutarties pažeidimams. Draudikė išmokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiam, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 20 proc. draudimo išmokos iš draudėjos (CK 6.280 str. 1 d.).

Apeliantės argumentas, jog ieškovė neįrodė nuostolių ar žalos dėl atsakovės veiksmų ginčo situacijoje, atmestini kaip nepagrįsti, nes teisė reikalauti draudimo išmokos mokėjimo šiuo atveju kildinama ne iš žalos (nuostolių) draudikei padarymo, o iš TPVCAPDĮ ir šalių draudimo sutartyje reglamentuotos draudėjo pareigos bendradarbiauti su draudike nevykdymo. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės normų aiškinimo, taigi teismas pagrįstai ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės 446,05 Eur (1 540,12 Lt) draudimo išmokos, t. y. maksimalią 20 procentų nuo išmokėtos 7 700,57 Lt draudimo išmokos sumos (CPK 185 str.). Teisėjos kolegija, tikrindama priteistos sumos dydį, įvertino ir anksčiau nurodytus motyvus, kad atsakovės veikla susijusi su transporto paslaugomis, krovinių vežimu keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Taigi atsakovei yra (turėjo būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės skundas netenkintinas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.