Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07498-2011-5

2012 m. rugpjūčio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-960-223/2012 pagal ieškovės draudimo bendrovės (toliau - DB) „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui S. A. dėl skolos priteisimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos numato, jog eismo įvykio dalyviai privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato draudiko teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš apdraustos transporto priemonės valdytojo, jei jis nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas. LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punkte detalizuota draudiko teisė reikalauti iš atsakingo asmens už eismo įvykį grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos – iki 20 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos jeigu jis nevykdo aukščiau minėto įstatymo 12 straipsnyje nustatytos pareigos. Byloje nustatyta, kad su ieškove atsakovas S. A. buvo sudaręs transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 1982360 (toliau – Sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio „Mersedes Benz 200“, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – MB 200), valdytojo civilinė atsakomybė (b. l. 42). 2009-02-27 eismo įvykio metu, dėl atsakovo kaltės buvo apgadintas automobilis „Mersedes Benz E220“, v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo P. K.. Dėl minėto įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiojo P. K. automobiliui 2010-11-24 ieškovė išmokėjo 9 308,82 Lt draudimo išmoką (b. l. 24, 46,55). Byloje neginčijamai nustatyta ir apeliantas šio fakto neneigia, jog apie eismo įvykį jis draudiko neinformavo. Kadangi S. A. per 3 dienas nepranešė ieškovei apie 2009-02-27 eismo įvykį, todėl ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo 20 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos (b. l. 25-26, 28). Apelianto teiginius, jog teismas nepagrįstai vadovavosi tik LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ) ir 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau –Taisyklės) nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.988 straipsnyje nustatyta, jog draudimas gali būti privalomas ir savanoriškasis. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Tarp ginčo šalių yra susiklostę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai, nes LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalis bei TPVCAPDĮ 2 straipsnis nustato automobilių savininkų pareigą privalomai drausti Lietuvos Respublikoje registruotas transporto priemones, todėl teismas pagrįstai vadovavosi TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatomis. Atmestini apelianto teiginiai, jog pareigą ieškovei pranešti apie eismo įvykį turėjo vairuotojas P. K., nes jo pareiga pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį atsiranda tuomet, kai draudimo sutartyje būna nurodytas konkretus naudos gavėjas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaroma tarp draudėjo ir draudiko, nenurodant konkretaus naudos gavėjo, taip pabrėžiant minėto draudimo specifiką – atlyginti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą. Teismas pažymi, jog CK reglamentuoja bendrai draudimo teisinius santykius, o atskiras jo rūšis gali reglamentuoti kiti įstatymai tiek, kiek jie neprieštarauja CK normoms. Kadangi nukentėjęs asmuo P. K. savo automobilį buvo apdraudęs savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (KASKO), jis pasirinko vieną iš dviejų galimybių gauti draudimo išmoką dėl 2009-02-27 eismo įvykio metu padarytos žalos: arba kreiptis į ieškovę TPVCAPDĮ pagrindu, arba į draudiką KASKO draudimo pagrindu. Nustatyta, kad dėl draudimo išmokos jis kreipėsi į UAB DK „PZU Lietuva“ pagal su šiuo draudiku sudarytą KASKO draudimo sutartį (b. l. 46). Šiuo atveju, nei P. K., nei UAB DK „PZU Lietuva“ neturėjo pareigos pranešti ieškovei apie 2009-02-27 eismo įvykį, nes minėto įvykio žalos sureguliavimas ir draudimo išmokos apskaičiavimas ir sumokėjimas buvo vykdomas vadovaujantis KASKO draudimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė P. K. į bylą trečiuoju asmeniu, nes skundžiamu teismo sprendimu nebuvo sukurtos, pakeistos ar panaikintos P. K. materialinės teisės ir (ar) pareigos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginius dėl bylos išsprendimo dėl neįtrauktų į bylą asmenų kaip nepagrįstus. Nepagrįsti apelianto argumentai ir dėl ieškovės bei UAB DK „PZU Lietuva“ prisiimtos rizikos ir jos pasekmių, kadangi šiems argumentams pagrįsti nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika susijusi su savanoriškuoju draudimu ir nėra aktuali nagrinėjamam ginčui.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, sprendžiant draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Teismas, įvertinęs šiuos teiginius, konstatuoja, jog subrogacija, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, netapatintina su regresu, nustatytu draudimo santykiuose CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkte, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91 punkte, nes tuo atveju galimas draudiko regresinis reikalavimas draudėjui (apdraustajam). Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008). Šiuo atveju, teismas konstatuoja, jog ieškovė pareiškė regresinį reikalavimą. Kadangi ieškovės reikalavimas yra regresinis (atgręžtinis reikalavimas, įvykdžius prievolę už trečiąjį asmenį, t. y., draudėją S. A.), o atsakovo prievolė atlyginti dalį išmokėtos draudimo išmokos laikytina regresine, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuojamas vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi. Iš bylos duomenų matyti, kad 2010-11-24 ieškovė išmokėjo UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmoką dėl 2009-02-27 eismo įvykio padarytos žalos atlyginimo (b. l. 24). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi bei aukščiau nurodyta aplinkybe, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2010-11-25, t. y., po to, kai ieškovė įvykdė pagrindinę prievolę, išmokėjo draudimo išmoką. Kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2011-11-18, todėl reikalavimas atsakovui buvo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties. Apelianto teiginiai dėl UAB DK „PZU Lietuva“ pretenzijos pareiškimo ieškovei praleidus vienerius metus, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai, todėl nevertintini ieškinio senaties taikymo kontekste.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, turimą eismo įvykio deklaraciją bei pristatyti transporto priemonę apžiūrai (b. l. 28). Atsakovas įpareigojimo nevykdė ir šio fakto nepaneigė, todėl apelianto teiginiai dėl ieškovės nebendradarbiavimo nepagrįsti ir atmestini. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis griežtai nustato draudiko pareigą sumokėti išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas. Dėl to nėra būtina ieškovui įrodinėti, jog toks nepranešimas turėjo sukelti draudikui tam tikrų pasekmių. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos pareigos, teismui nenurodė priežasčių, dėl kurių negalėjo įvykdyti minėtame įstatyme įtvirtintos pareigos, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto S. A. nurodytus teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo kaltės laipsnio, nesiaiškino įvykio aplinkybių, nenustatinėjo priežasčių, dėl ko laiku nebuvo pranešta apie įvykį, nevertino jo turtinės padėties, amžiaus ir kitų aplinkybių, nes pats apeliantas neįrodinėjo minėtų aplinkybių (CPK 178 str.). Tai, kad jis teismui pateikė medicinines pažymas, nesuteikia pagrindo spręsti apie apelianto materialinę padėtį, nes duomenų apie turtinę padėtį byloje nėra pateikta (CPK 178 str.).

Dėl paminėto naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.